Narvos kultūra

NARVOS KULTŪRA

RAIDA

VIII-VII tūkstantmetį pr.m. erą susiformuoja mezolitinė Nemuno kultūra,

kuri apima buvusią Prūsiją (dabartinę Kaliningrado sritį), pietų Lietuvą

(riba eina Nemuno – Neries baseinu) ir Šiaurinę Lenkijos dalį. Taipogi tuo

pat laikotarpiu į šiaurę nuo šios ribos gyvavo mezolitinė Kundos kultūra.

Neolite arba Naujajame Akmens amžiuje šios kultūros savaime perauga į taip

vadinamas Nemuno ir Narvos kultūras. Yra paplitusi nuomonė, kad baltai

pradėjo formuotis, tiems seniesiems gyventojams susimaišius su ateiviais

indoeuropiečiais. Tai įvyko maždaug 2,5 tūkst. m. pr. Kr. Tuo metu,

prasidėjus viduriniam neolitui, Narvos kultūra pradėjo kkisti ir nykti dėl

indoeuropietiškų virvelinės keramikos bei laivinių kovos kirvių kultūrų

įtakos.

KULTŪROS BRUOŽAI

Iš esmės Narvos kultūra buvo didelė įvairių kultūrų grupė.Lyginant su

Nemuno kultūra, Narvos kultūros gyvenviečių, ypač vakarinio varianto,

titnago inventorius gana skurdus (nedideli tintaginių dirbinių kiekiai

dažniausiai aiškinami tuo, kad Narvos kultūros gyventojai tiesiog neturėjo

geros kokybės titnago). Kiek daugiau ir įvairesnių titnago dirbinių

aptinkama pietinio varianto gyvenvietėse. Tačiau Narvos kultūros

gyvenviečių kaulo ir rago inventorius pakankamai gausus ir įvairus.

Aptinkama įvairiausių ietigalių, strėlių antgalių, žeberklų, durklų,

peikenų, meškerės kabliukų, ylų ir adiklių, įrankių tinklams megzti,

įtveriamųjų kirvių, ppeilių, kaltų, kaplių.

Narvos kultūros keramika turi daug bruožų, bendrų visoms Rytų ir Vakarų

Pabaltijo kultūroms, tačiau yra ir ryškių skirtumų bei sąvitumų.

Pagrindinis puodo tipas – didelis plačiaangis smailiadugnis katilas.

Ankstyvojo etapo puodų molyje gausu grūstų sraigių kiautelių, retkarčiais

ir augalinių priemaišų. Viduriniame neolite iimta dėti grūsto granito

trupinių ir atsiranda puodų su plokščiais siaurais dugneliais. Aptinkama

nedidelių pailgų, kartais laivelio pavidalo dubenėlių, apskritų dubenų,

žemų plokščiadugnių puodukų. Puodų aukštis beveik lygus jų pločiui (30-40

cm.) Keramikos ornamentikai būdingi apvijiniai ir mazgelių, pleištukų,

duobučių, įraižų, dantukų, pailgų keturkampių duobučių, grūdelio pavidalo

ir sukinių įspaudų motyvai. Taip pat palyginti gausiai aptinkami

gintariniai papuošalai – pakabukai, vamzdeliniai karoliai, taip pat sagutės

ir figūrėlės. Gintariniai dirbiniai mainų keliu (nuo 3 tūkst. pr.m.e.)

plito į šiaurę – šukėtosios duobelinės keramikos kultūros sritį. Vėliau

gintaro dirbiniai pateko ir į pietinę rutulinių amforų kultūrą. Tai

buvo labiau išsivysčiusi gyvulių augintojų ir žemdirbių kultūra, todėl ten

daugiausia „eksportuoti“ žymiai sudėtingesni dirbiniai, nei šiaurinėms

kultūroms. Taip pat manoma, kad Narvos Kultūros žmonės vieni pirmųjų

pradėjo apdirbti medų ir vašką.

[pic]

Narvos kultūros puodai. IV – III t-metis pr. KKr. Šventoji

[pic]

Gelda. IV – III t-metis. pr. Kr. Šventoji.

[pic]

Gintaro dirbiniai (amuletas ir saga) III t-metis. pr. Kr.

Visa Narvos kultūra skirstoma į keturis variantus: vakarų, pietų, šiaurės

ir rytų (Lietuvos teritorijoje paplitę pirmieji du).

TERITORIJA

Narvos kultūra buvo paplitusi visame Rytų Pabaltijyje ir dalyje Rusijos

miškų zonos. Šiaurėje ji aprėpė visą Estiją (pavadinimas kilęs iš Estijos

Narvos miesto), rytuose siekė Ladogos ežero pakrantes, Ilmenio ežerą,

Pskovo srities pietinę dalį bei Šiaurės Baltarusiją. Lietuvoje paplitę du

Narvos kultūros variantai: vakarinis ir pietinis. Vakariniame atsispindi

gryniausi šios kultūros bruožai, o pietinis yyra hibridinis, jo pagrindą

sudaro Narvos kultūra, bet yra ir ryškių Nemuno kultūros elementų.

Vakariniam Narvos kultūros variantui Lietuvoje atstovauja keletas

gyvenviečių pajūryje (Šventojoje) ir Žemaičių aukštumoje, pietiniam – grupė

paminklų Jaros upės baseine ir prie Kretuono ežero Rytų Lietuvoje.

[pic]

Narvos kultūros teritorija

RADIMVIETĖS

Paminėtinos šios narvos kultūros dirbinių radimvietės:

Žeimenio ežero 1-oji gyvenvietė ( archeologas Algirdas Girininkas)

Aptikta gausi Narvos kultūros keramikos koncentracija. Dirbinių molio

masėje daug augalinių priemaišų. Puodų šukės smulkios, plonasienės. Tarp jų

pasitaikė keletas ornamentuotų pailgomis stačiakampio formos įspaudėlių

eilutėmis. Daugumos puodų angų briaunos nusklembtos į vidų, o jų plokštuma

puošta įkartėlėmis ar apvajiniais įspaudais. Kartu su keramika aptikta ir

titnaginių dirbinių: gremžtukų, ašmenėlių, skirtų medžioklės ir žvejybos

įrankiams, lancetų. Visa tai aptikta 35–45 cm gylyje. Giliau negausiai

aptikta titnago dirbinių, tarp kurių daug skelčių, apatinių ir vidurinių

skelčių dalių, ašmenėlių, mikrorėžtukų, lancetų, skaldytinių.

Sprendžiant iš radinių, Žeimenio ežero 1-ąją gyvenvietę galima datuoti

vidurinio neolito ir vėlyvojo mezolito laikotarpiu.

Šventosios 4-oji radimvietė (tyrinėjo archeologai R.Rimantienės, V.

Juodgalvio ir k.t.)

Surasta Narvos ir Rutulinių amforų kultūros šukių, titnaginių radinių,

akmeninių pasvarų, kaulų, bučiaus skalų, medžio su apdirbimo žymėmis.

Atskirai paminėtini laivelio pavidalo krepšelis iš beržo tošies liepos

karna susiūtais galais ir kito tošinio indo ar krepšelio dalis su keliais

šuns letenos kaulais

Šventosios 6-oji radimvietė (tyrinėjo archeologai R.Rimantienės, V.

Juodgalvio ir k.t.)

Aptikti keli šimtai smulkių Narvos ir Rutulinių amforų kultūros keramikos

šukių, gintaro gabalėlių, perdegusių akmenų, aptašytų mmedinių kuolų.

Tyrinėjimų metu mėginta pritaikyti kultūrinio sluoksnio plovimo metodą,

tačiau paaiškėjo, jog Šventosios sąlygomis jis nėra efektyvus – gitija

vandenyje netirpsta. Sukaupta 220 mėginių diatomėjų ir polinologinėms

analizėms. Be pavienių kaulinių radinių, paimta 69 litrai gitijos

paleozoologiniams tyrimams

Šių radimviečių kasinėjimai parodė, jog Šventosios apylinkėse dar išliko

archeologinių objektų, kuriuos verta tyrinėti arba išsaugoti

Sudotos 1-oji akmens amžiaus gyvenvietė (Švenčionių raj., Švenčionėlių s-

ja)

Radimvietėje surinkti 92 titnaginiai radiniai. Apie 35% jų degę ugnyje.

Radiniai be patinos, dažniausiai pagaminti iš pilko titnago. Surasti 2

galiniai gremžtukai (vienas skeltinis, kitas nuoskalinis), 2 rėžtukai (1

nuskeltinis vertikalus, kitas retušinis šoninis), 3 įvairių dirbinių

fragmentai, 5 spec. dirbiniai, 13 įvairaus pločio skelčių ir jų dalių, 3

visiškai sunaudotų skaldytinių šerdys ir 64 nuoskalos.

Gyvenvietės titnago inventorius datuojamas neolito antrąja puse ir

priskiriamas Narvos kultūrai.

Taip pat gausūs Narvos kultūros radiniai aptinkami Pabiržulio

archeologiniame komplekse.

IŠVADOS

Narvos kultūra, gyvavusi neolito laikotarpiu, yra viena ryškiausių akmens

amžiaus kultūrų, gyvavusi pakankamai didelėje teritorijoje, nuo šiaurės

Letuvos iki Estijos. Narvos kultūros gyventojai neturėdami gero titnago,

darė įvairius gaminius iš kaulo bei rago. Ši kultūra prekiavo su kitomis

Europos kultūromis, taip iš dalies darydama įtaka ir joms. Narvos kultūra

pasižymėjo savita keramika, gintaro gaminiais. Išnyko ji pamažu,

pasiduodama atkeliavusių indoeuropietiškų virvelinės keramikos bei laivinių

kovos kirvių kultūroms.

Naudota literatūra:

Jonas Misevičius “Baltų protevynė” Kauno tautinės kultūros centro leidinys

“Vylija” Nr.8 1998

Algirdas Girininkas Narvos kultūros raida, Lietuvos archeologija, Vilnius,

1985, tt. 4, p.119-134

Laisvoji internetinė enciklopedija http://lt.wikipedia.org

Lietuvos archeologijos draugijos Interneto tinklapis www.lad.if.vu.lt

Tinklapis www.baltai.lt