Nebylusisis seimas

Nebylusis seimas

Justas Dagilis

Rusų pergalė Poltavos mūšyje grąžino Respublikos sostą Augustui II. Jis neatsisakė valdovo valdžios stiprinimo planų ir ieškojo sąjungininkų. Susitaikė su Sapiegomis ir juos amnestavo. Ieškojo paramos Rusijoje, Prūsijoje, Austrijoje. Aptarinėjo net Respublikos padalijimo planus. 1713 metais į Respubliką vėl atvedė Saksonijos kariuomenę, kurią net išlaikė iš Respublikos lėšų. Užsienio valstybės visai nenorėjo Respublikos valdovo ir pačios Respublikos stiprėjimo. Tai sutapo su didikų ir bajorijos nenoru turėti stiprų valdovą. Plėšikaujanti saksų kariuomenė sukėlė visuotinį nepasitenkinimą. 1715 metais iš pradžių LLenkijoje, o vėliau ir Lietuvoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas, organizuotas į Tarngorodo konfederaciją. Augustas II nesugebėjo suvaldyti konfederatų ir turėjo sutikti, kad tarpininkautų Petras I. Augusto II prašomas šis vėl įžengė į Respubliką su kariuomene. Bajorų konfederacijos vadovai irgi sutiko su tarpininkavimu. Valdovo ir konfederatų susitarimas buvo patvirtintas 1717 m. Nebyliajame Respublikos seime. Jis vyko prižiūrint rusų kariuomenei tik 1 dieną. Seime neleista diskutuoti (iš čia ir Nebyliojo seimo vardas), ir nutarimai buvo nedelsiant priimti. O nutarimai Respublikai buvo sunkūs – AAugustas II privalėjo išvesti iš Respublikos saksų kariuomenę, o bajorija atsisakė teisės organizuoti konfederacijas. Valdovas nebegalėjo pradėti karo be seimo sutikimo, privalėjo vykdyti senatorių-rezidentų nutarimus. Respublika galėjo laikyti tik 24 200 karių nuolatinę kariuomenę (Lenkija 18 000 ir LDK 6 2200). Jai išlaikyti buvo numatyti nuolatiniai mokesčiai, kuriuos ji pati ir turėjo surinkti. Iš bajorų seimelių buvo atimtos teisės tvarkyti kariuomenės reikalus ir iš dalies – iždą. Respubliką ir Saksoniją siejo tik personalinė unija. Šios 1717 metų Nebyliojo seimo konstitucijos garantu tapo Petras I.

Seimo nutarimas atėmė iš valdovo bet kokias galimybes stiprinti savo valdžią. Bajorų seimelių kompetencijos ribojimas siaurino jų savivaldą. Palikus „liberum veto“ ir suvaržius bajorų teisę skelbti konfederacijas, praktiškai tapo neįmanoma daryti bet kokias legalias (seime) valstybės santvarkos reformas. Buvo konservuojama akivaizdžiai ydinga Respublikos santvarka.

Visa tai garantavo Rusijos caras. Dabar jis turėjo valią reguliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. Jos statusas labai priminė Rusijos protektorato statusą. Rusija faktiškai pajungė savo valiai Respubliką, bet dar nepajėgė ją visiškai užgrobti. Todėl ji llaikinai nebuvo suinteresuota Respublikos padalijimu ir stengėsi išlaikyti esamą padėtį. Tokias pastangas rodė 1720 m. Rusijos ir Prūsijos sutartis išsaugoti Respublikos bajorų teises, „liberum veto“ ir valdovų rinkimą, neleisti daryti reformas.

Užsienio valstybėms skatinant stiprėjo daugumos bajorų politinis konservatyvumas. Tebesitęsė protų valdymo monopolizacija, prasiveržianti į politinį gyvenimą įvairiais draudimais – 1718 m. uždrausta statyti naujas protestantų bažnyčias, 1718 ir 1733 metais apribotos kitatikių teisės eiti valstybines pareigas, būti renkamais į seimą.

Keliolika metų karo ir užsienio valstybių žygių per Lietuvą vėl sužlugdė ppo XVII a. vidurio kataklizmų vos atsigavusį LDK gyventojus ir ūkį. Po XVIII amžiaus pirmo ketvirčio karų ir marų net mažytę 6 200 žmonių nuolatinę kariuomenę buvo sunku išlaikyti. Faktiškai LDK valdžiusių didikų politinė veikla šiuo laikotarpiu vis mažiau atitiko LDK, kaip valstybės, interesus. Asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Dėl vidaus kovų ir karo su švedais pasikeitė LDK valdantysis elitas. Sapiegos, patyrę didelių materialinių nuostolių, neatsigavo. Nebeiškilo jokia kita giminė, galėjusi sutelkti LDK valdžią ir neformaliai reprezentuoti valstybę. LDK ministrai ir kiti pareigūnai buvo tik tipiški didikų oligarchijos atstovai.