„OLIMPO DIEVAI“

TURINYS

Įvadas………………………..1

Dievų atsiradimas…………….2

Dzeusas…………………3

Demetra ir Persefonė…………4

Poseidonas…………….5

Hadas………………5

Atėnė……………….5

Hera……………………6

Heraklis (didvyris)…………….7

Apolonas………………..10

Asklepijas…………….10

Artemidė……………..10

Hermis………………..11

Arėjas, Afroditė ir Erotas………….12

Arėjas……………………12

Afroditė……………..12

Erotas……………….12

Hefaistas………………..13

Dionisas………………………14

Panas………………………..15

Prometėjas…………………….16

Išvados…………………17

Naudota literatūra…………………18

ĮVADAS

Šiame darbe aš pasakosiu apie Olimpo Dievus, kurie buvo atpasakoti senovės graikų mituose ir padavimuose. Tačiau juose veikė ne tik dievai, bet ir deivės, herojai, karaliai, karalienės ir kt. Graikų dievai ir deivės buvo nemirtingi, jie gyveno amžinai Olimpo kalne.

Senovės graikų mituose pasakojama apie dievų nuveiktus darbus (o jų buvo ir žiaurių), taip pat vaizduojami antgamtine jėga ir galia, vikrumu ir drąsa pasižymintis herojai, jų žygdarbiai ir nuotykiai. Šie žmonės bbuvo laikomi įvairių dievų ir deivių vaikais. Ypač visų pamėgtas – Dzeuso, galingojo dievo, sūnus Heraklis su savo žygdarbiais, ir, deja, tragišku likimu. Jis tik po savo mirties tapo Dievu.

Daugybę kartų nemirtingi, amžinai gyvenantys Olimpo dievai kišosi į žmonių gyvenimus, padėdavo, įkvėpdavo, ragindavo, patardavo, netgi trukdydavo, pražudydavo ir pan. juos. Taip pat jie bardavosi ir tarpusavyje, apgaudinėdavo vieni kitus, net susimušdavo. Nors tai atrodo komiška, tačiau išties taip būdavo.

DIEVŲ ATSIRADIMAS

Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas – gyvybės ššaltinis. Vis nemirtingieji dievai atsirado iš beribio Chaoso. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Ji plačiai nusidriekė ir davė gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. OO iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesa Diena – Hetera. Šviesa paklydo po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.

Galingoji Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų – Uraną, kuris nusidriekė virš pačios Žemės. Jis įsiviešpatavo pasaulyje. Uranas vedė žemę, pastarieji susilaukė šešių sūnų ir šešių dukterų – galingų titanų. Jų sūnus titanas Okeanas ir deivė Tetidė susilaukė jūrų deivių – okeanidžių ir upių. O titanas Hiperionas ir Tėja susilaukė Saulės – Helijos, Mėnulio – Selenos ir rausvaskruostės Aušros – Eos. Pati Eos susilaukė vėjų ir žvaigždžių. Tačiau galingoji Žemė pagimdė ne tik titanus, bet ir tris milžinus – kiklopus, su viena akimi kaktoje, ir dar tris penkiasdešimtgalvius milžinus – šimtarankius. Jų galia buvo beribė.

Uranas ppradėjo nekęsti savo vaikų milžinų, nutrenkė juos į Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį. Motina Žemė labai kankinosi. Susikvietė savo vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą. Pakelti ranką prieš tėvą išdrįso tik jauniausias sūnus Kronas. Jis gudrumu įveikė savo tėvą ir atėmė jo sostą. Tačiau deivė Naktis, bausdama Kroną, prigimdė daugybę siaubingų dievų: mirties dievą – Tanatą, nesantaikos deivę Eridę ir kt. šie dievai atnešė siaubą apgaulę, karus ir nelaimes į pasaulį.

Dievas Kronas – dievo Dzeuso tėvas.

Kronas – vviską ryjantis laikas.

Olimpo dievai skiriasi nuo aristokratų ir basilėjų tik tuo, jog jie yra nemirtingi, visagaliai ir moka daryti stebuklus.

DZEUSAS

Dzeusas (romėniškas vardas – Jupiteris). Jis yra dievų karalius, perkūno ir žaibų dievas. Žaibų svaidytojas. Labai ūmus, dažnai sukyla prieš žmones. Dievas Dzeusas dievų padedamas valdė visą žemę ir dangų, visą žmoniją ir pasaulį.

Dzeuso gimimas. Kronas nebuvo tikras, kad valdžia visada išliks jo rankose. Jis bijojo, kad jo vaikai nesukiltų prieš ji dėl sosto, kaip jis sukilo prieš savo tėvą Uraną. Jis liepė savo žmonai Rėjai atnešti jam ką tik gimusius vaikus ir negailestingai juos prarijo. Vos penktąjį vaiką prarijo, motina Rėja neapkentusi tokio baisumo, kad gali prarasti ir paskutinį savo vaiką, pasislėpė Kretos saloje. Ten gilioje oloje ir pagimdė slapčia sūnų Dzeusą, tapusį visų dievų karaliumi. Jį motina Rėja ir paliko ten augti, o tėvui įbruko į burną suvystytą akmenį. Šis jokios apgaulės neįtarė. O Dzeusas tuo metu augo ir stiprėjo Kretos saloje.

Išaugęs ir subrendęs Dzeusas sukilo prieš savo tėvą ir liepė jam atryti jo brolius ir seseris. Tėvas pakluso sūnaus įsakymui ir vieną po kito atrijo savo vaikus:

Hestiją – aukuro ir namų židinio deivė,

Demetrą – derlingumo deivė,

Herą – santuokos deivė (Dzeuso žmona),

Hadą – pragaro ir mirusiųjų ddievas,

Poseidoną – jūros dievas.

Jie visi įsitvirtino Olimpe. Nors Dzeusas ir daug kovojęs, svaidęs žaibus ir griaustinius dėl Olimpo sosto, tačiau vis tiek jame įsigalėjo, kaip dievų karalius. Sau Dzeusas pasiėmė dangų, Poseidonas – jūrą, o Hadas – požeminę mirusiųjų karalystę. Nors visi tarpusavyje pasidalijo savo valdas, vis dėlto visur viešpatavo dangaus valdovas Dzeusas: jis valdė žmones ir dievus – visą pasaulį.

Dzeuso viešpatavimas olimpe. Olimpe viešpatavo Dzeusas, apsuptas pulko dievų, aišku šalia ir žmona Hera (santuokos deivė), galingoji Dzeuso dukra Atėnė (karo deivė) ir dukra Dikė (teisingumo deivė), jaunoji dukra Hebė, sūnus Hefaistas ( ugnies dievas) ir daug kitų dievų. Dzeusas yra tvirtumo įsikūnijimas, jo vyriškame, gražiame veide atsispindi didybė ir ramus valdžios supratimas. Dzeusas ir visi kiti dievai iškilmingose puotose sprendžia visus reikalus, lemia pasaulio ir žmonių likimą.

Iš Olimpo Dzeusas siunčia žmonėms savo dovanas ir įveda žemėje tvarką bei įstatymus. Dzeuso rankose yra žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis. Dzeusas žmonėms siunčia gėrio ir blogio dovanas. Jei žmogus pažeidžia Dzeuso nustatytą tvarką žemėje ir nesilaiko jo įstatymų, galingasis Dzeusas juos baudžia be gailesčio.

Į Dzeuso valdžią niekas nedrįso kėsintis po įnirtingų kovų, nepalaužiamas teisybės ir tvarkos sergėtojas tebebuvo jis. Tačiau jam buvo skirta ir didelė ppareiga: rūpintis pasaulio darna, ginti teisybę. Juk nekiekvienas galėtų prisiimti šitokią atsakomybę. Taip pat jam buvo skirta apvalyti žudikus , susitepusius krauju. Visas šis Dzeuso poelgis ir parodo, koks jis drąsus ir galingas. Taipogi be aistros viešpatauti pasaulyje, jis turėjo dar vieną aistrą – moteris. Pirmoji jo meilė buvo motina Rėja. Pastaroji nepritarė sūnaus vedybom, tad iš įtūžio Dzeusas pasinaudojo savo motina, taip numalšindamas savo geismą. Motina šlykštėjosi sūnum, o šis esą taip pasielgęs tik iš keršto. Kita jo geismo auka buvo Metidė. Toji taip pat priešinosi Dzeusui, bet juk jis visagalis, todėl ir pakluso jo valiai. Panašu, kad viena pirmųjų Dzeuso žmonų buvo titanidė Eurinomė. Jiedu susilaukė charičių ir trijų deivių, kurios gyveno Olimpe. Vėliau vedė ir Temidę, su ja taip pat susilaukė puikių dukterų. Tačiau tvirčiausia ir toli gražu ne laimingiausia santuoka buvo su Hera. Jiedu susilaukė ketvertą vaikų: Hefaistą, Arėją, Eileitiją ir Hebę. Jų santuoka nebuvo ideali jau vien dėl to, kad Olimpo valdovas nuolat svetimoteriavo.

DEMETRA IR PERSEFONĖ

DEMETRA, tikroji Dzeuso sesuo, lengvabūdiškai sutikusi tapti savo brolio sugulove, pagimdė jam dukrą Persefonę. Demetra buvo galinga didžioji deivė. Ji teikė žemei derlingumą, be jos labdaringos jėgos niekas žemėj neišdygtų ir neaugtų.

Ji labai mylėjo savo vienintelę dukrą ir labai

sielojosi, kad Dzeusas ją išleido už savo brolio Hado be jos sutikimo ir prieš dukters valią. Demetra užsirūstinus paliko visus dievus, paliko Olimpą ir net pasivertė mirtingąja.

PERSEFONĖ, griausmavaldžio Dzeuso dukra. Pats Dzeusas ir nusprendė jos likimą. Jis išleido ją už niūriojo savo brolio Hado, prieš jos valią. Ją Hadas pasigrobė į savo karalystę.

POSEIDONAS

POSEIDONAS (romėniškas vardas – Neptūnas). Jis – jūros dievas. Savo trišakiu ietimi, arba trišakiu, sukelia audras, pažaboja bangas. Poseidonas – griausmavaldžio Dzeuso brolis, kuris dunkso jūrų gelmėse. JJis valdo jūras, ir bangos paklūsta jo grėsmingo trišakio judesiui. Kartu su juo gyvena ir jo žmona Amfitritė.

Poseidonas buvo labai galingas, nes valdė visą bekraštę jūrą. O jo brolis Dzeusas, žinoma, buvo galingiausias, nes jis buvo visų dievų valdovas.

HADAS

HADAS, kartais dar vadinamas Plutonu (romėniškas vardas – Ditas). Jis – taip pat Dzeuso brolis, pragaro dievas, mirusiųjų pasaulio, požemio, kartais vadinamo Hado karalyste, valdovas. Jo žmona buvo Dzeuso dukra Persefonė, kurią Dzeusas atidavė savo broliui Hadui prieš jos valią.

Taip, jjis irgi buvo galingas, nes valdė visą požeminę mirusiųjų karalystę. Tačiau Dzeuso galioms neprilygs niekas.

ATĖNĖ

ATĖNĖ (romėniškas vardas – Minerva). Ji yra karo deivė, labai stipri ir galinga karo deivė. Dzeuso ir deivės Metidės dukra. Vėliau ji tapo ir mokslo globėja.

Atėnė gglobojo Graikijos didvyrius, duodavo jiems išmintingų patarimų, gelbėjo nuo pavojų, saugojo miestus ir tvirtoves. Be viso to, ji mokė meno ir amatų. Atėnė buvo ir puiki audėja.

HERA

Hera (romėniškas vardas – Junona). Dangaus deive. Santuokos deivė. Dzeuso teisėta žmona. Olimpo valdovė. Ji yra labai įžeidi, tačiau labai rūpestinga. Globoja santuoką ir saugo vedybinių ryšių šventumą bei neišardomumą. Ji siunčia sutuoktiniams daug įpėdinių ir laimina gimdančias motinas.

Kai Herą, jos brolius ir seseris atrijo Dzeuso nugalėtasis Kronas, Rėja, Heros motina nunešė dukrą auklėti Tetidei. Hera ilgai gyveno toli nuo Olimpo. Bet kai griausmavaldis Dzeusas ją išvydo, iškart pamilo ir pagrobė iš globėjos Tetidės. Jam nerūpėjo, kad toji jo sesuo. Dzeusas vedė Herą ir iškėlė puikias vestuves.

Mituose apie Herą atsispindėjo Graikijos moters padėtis. Kaip ggraikų moteris neturėjo lygių teisių su vyrų ir daug kur buvo pavaldi jam, taip ir Hera buvo pavaldi savo vyrui Dzeusui. Dievų valdovas buvo pasileidėlis, todėl sutuoktinių santykiai buvo nekokie. Tačiau jei Herai ištikdavo bėda, vyras visada jai padėdavo, jis buvo rūpestingas.

Hera su savo vyru Dzeusu viešpatauja danguje, valdo jie griaustinius ir žaibus.

Santuokos deivė buvo žavinga, išraiškingų akių, gražių plaukų. Gerbė ją visi dievai, gerbė ir pats Dzeusas, nors neretai jie ir kivirčijosi, neretai ją bausdavo už nepaklusnumą.

HERAKLIS (DIDVYRIS)

Heraklis ((romėniškas vardas – Herkulis). Dzeuso sūnus, tačiau ne Heros. Kad Heraklis galėtų būti vienu iš Olimpo dievų, jam teko nuveikti dvylika žygdarbių. Jis buvo garsiausias Graikijos didvyris. Iš pradžių jis buvo laikomas saulės dievu, taip pat dievu, gydančių ligas.

Heraklis buvo mirtingosios Alkmenės ir Dzeuso sūnus. Tėvas svajojo, kad gimęs sūnus valdys visus savo giminaičius. Tačiau to neapkentusi teisėta Dzeuso žmona Hera užvaldė Valdovą savo klasta. Todėl Herakliui teko atlikti dvylika sunkių žygdarbiu, kad taptu Olimpo dievu, nemirtinguoju. Herakliui žygdarbius nulėmė Euristėjas, ir jis tapo jo tarnu.

Pirmasis Heraklio žygdarbis – Nemėjos liūtas.

Euristėjas liepė Herakliui nužudyti Ėmėjos liūtą. Didvyris įveikė pirmąjį žygdarbį ne taip jau sudėtingai. Nors Euristėjui atrodė, kad to padaryti neįmanoma.

Antrasis žygdarbis – Lernos hidra.

Po pirmojo žygdarbio Euristėjas nusiuntė Heraklį užmušti Lernos hidrą, kuri buvo pabaisa gyvatės kūnu ir devyniomis slibino galvomis. Šį žygdarbį Heraklis įveikė sunkiau, tačiau įveikė.

Trečiasis žygdarbis – Stimfelo paukščiai.

Euristėjas pavedė didvyriui iššaudyti visus Stimfelo paukščius, kurie buvo labai žiaurūs: variniu snapu, variniais nagais ir net varinėm plunksnom, kuriomis šaudydavo it strėlėmis į priešą. Nelengvas buvo Herakliui šis žygdarbis. Tačiau ir ją įveikė. Išgąsdino paukščius savo mirtį nešančiomis strėlėmis. Išskrido jie toli ir daugiau negrįžo į Stimfelo apylinkes.

Ketvirtasis žygdarbis – Kerinėjos danielius.

Kerinėjos danielius buvo žmonėms bausti atsiųstas AArtemidės. Jį Herakliui įsakė sugauti ir gyvą atgabenti į Mikėnus. Tą ir padarė Heraklis, nors tai buvo ir sunki užduotis.

Penktasis žygdarbis – Erimanto šernas ir mūšis su kentaurais.

Eristėjas liepė užmušti Erimanto šerną. Tas šernas buvo nepaprastai stiprus ir niokojo Psofidės miesto apylinkes. Eidamas šerno, didvyris papuolė į nepatogumus, sudarytus kentaurą. Prasidėjo tarp jų kova ir Heraklis nenorėdamas įšovė strėlę savo bičiuliui, kentaurui Cheironui. Nusiminęs dėl to, ką padarė savo bičiuliui nuskubėjo pas šerną. Heraklis savo klasta apgavo šerną ir jį sugavo. Jį gyvą, o ne mirusi nugabeno Euristėjui, kad šis išvystų.

Šeštasis žygdarbis – Karaliaus Augėjo tvartai.

Euristėjas davė Herakliui naują pavedimą: išmėžti visus karaliaus Augėjo tvartus. Šis pažadėjo Augėjui išmėžti tvartus per vieną dieną, bet mainais. Karalius už tai turės atiduoti Herakliui dešimtadalį savo galvijų. Šis ir sutiko, nes manė, kad to padaryti neįmanoma. Tačiau Heraklis visa tai padarė ir nuskubėjo pasiimti savo atlyginimo. Bet karalius neatidavė. Už tai Heraklis jam baisiai atkeršijo po keturių metų, kai baigė tarnauti Euristėjui. Jis nužudė karalių Augėją.

Septintasis žygdarbis – Kretos jautis.

Norėdamas įvykdyti septintąjį Euristėjo pavedimą, Heraklis turėjo vykti į Kretos salą. Jis privalėjo atvesti Kretos jautį į Mikėnus. Heraklis atvedė, bet Euristėjas pats jo pabūgo ir jį paleido. Jautis atidūmė į Maratono lygumą AAtikoje. Deja, ten jį užmušė Atėnų didvyris Tesėjas.

Aštuntasis žygdarbis – Diomedo žirgai.

Euristėjas įsakė Herakliui vykti pas Trakijos pistonų karalių Diomedą ir iš jo pagrobti gražius ir tvirtus žirgus. Jis pagrobė juos, dar prieš tai atkakliai pakovojęs su Diomedu. Tačiau didvyris nugalėjo Diomedą ir atgabeno žirgus Euristėjui. O šis liepė tuos žirgus paleisti į laisvę. Bet laisvėje juos sudraskė laukiniai žvėrys.

Devintasis žygdarbis – Hipolitės juosta.

Devintasis Heraklio žygdarbis buvo jo kelionė į amazonių šalį parnešti karalienės Hipolitės juostą. Mainais jis gavo tą Hipolitės juostą ir pristatė ją Euristėjui.

Dešimtasis žygdarbis – Geriono karvės.

Heraklis privalėjo atginti Geriono karves į Mikėnus. Ilgai klajojęs ir kovojęs jis pasiekė tas karves. Jį užklupo ir pats Gerionas, tačiau su savo mirtingų strėlių dūriais jį nužudė. Taip pat klajojo ir kovojo gindamas karves į Mikėnus. Karvės išsilakstė, tačiau didelę jų dalį Heraklis pargynė Euristėjui, o šis karves paaukojo deivei Herai.

Vienuoliktasis žygdarbis – Cerberis.

Siuntė Euristėjas Heraklį į tamsiąją Hado karalystę ir atvesti iš ten požeminės karalystės sargą, šunį Cerberį. Jis buvo labai baisus su dideliais nasrais. Labai sunkiai kovojo Heraklis, kol sutramdė baisųjį šunį Cerberį, bet vis tiek atvedė į Mikėnus Euristėjui.

Dvyliktasis žygdarbis – Hesperidžių obuoliai.

Tai buvo paskutinis ir pats sunkiausias žygdarbis Herakliui. Jis privalėjo nuvykti pas didįjį titaną

Atlantą ir iš jo sodų, kuriuos saugojo jo dukterys hesperidės, gauti trys auksinius obuolius. Ilgai, labai ilgai klaidžiojęs ir nemažai kovojęs, jis nusigavo iki titano Atlanto.

Heraklis tik gudrumu įveikė Atlantą ir taip gavo trys auksinius obuolius, kuriuos atidavė Euristėjui.

Heraklis, baigęs visus dvylika žygdarbių, jau nebepriklausė Euristėjui. Grįžo jis į Tebus, bet neilgai ten ir pabuvo. Jo laukė nauji žygdarbiai, tačiau ne vien su pergale. Ištikdavo Heraklį ir sunkios nelaimės, nes jį vis dar persekiojo deivė Hera.

Heraklio mirtis buvo labai ssunki. jis labai kankinosi. Jo mirtį sukėlė žmonos Dejaniros nuodingasis rūbas. Vos jį užsidėjęs, Heraklis pradėjo merdėti, traukuliai bėgo per jo kūną, tuo pačiu keikdamas savo santuoką su Dejarina. Jis labai kankinosi, tad vienintelė išeitis pasprukti nuo kančių buvo mirtis. Jį sudegino ugnyje. Po mirties Heraklis tapo nemirtinguoju ir Olimpo dievu. Hera pamiršo visą savo neapykantą Herakliui, Dzeuso sūnui, ir atidavė Herakliui į žmonas savo dukterį, amžinai jauną deivę Hebę. Taip pat jis buvo apdovanotas už visus savo žygdarbius žemėje, uuž visas savo kančias.

APOLONAS

Apolonas – šviesos ir saulės dievas. Po jo gimimo sužydėjo ir nušvito visa gamta. Jį visi šlovino, džiūgavo ir pati gamta. Jis taip pat buvo mokslo ir meno globėjas. Visi jį garbino kaip šviesos dievą, dievą, kkuris apvalo žmogų nuo pralieto kraujo nuodėmės, dievą, skelbiantį Dzeuso valią, dievą, baudžiantį, siunčiantį ligas ir gydantį jas. Visi jaunuoliai jį garbino kaip savo globėją. Apolonas – jūreivystės globėjas. Labiausiai saulės ir šviesos dievas globojo dailininkus, poetus, muzikantus ir dainininkus.

Apolono nuolatinės palydovės – mūzos. Jis vadovo mūzų chorui ir pritardavo jų dainoms savo auksine kitara.

Asklepijas

Asklepijas – buvo Apolono sūnus – gydytojų ir gydymo meno dievas. Jis buvo sumanus gydytojas, kad net pranoko savo mokytoją. Asklepijas ne tik gydė ligas, bet ir mirusiems grąžindavo gyvybę. Tuo jis supykdė valdovą Dzeusą, esą jis, Asklepijas, nusižengė Dzeuso įstatymams. Todėl visų dievų Valdovas sviedė žaibą ir nutrenkė Apolono sūnų.

Artemidė

Artemidė – amžinai jauna deivė, Apolono sesuo. Juos siejo tyriausia meilė, nuoširdi bičiulystė. Artemidė Dzeuso iir Lėtonės dukra. Ji rūpinosi viskuo, kas gyveno žemėje, auga miškuose ar laukuose. Rūpinosi ji ir žmonėmis, ir naminiais gyvuliais, ir laukiniais žvėrimis.

Iš pradžių Artemidė buvo garbinama kaip gyvulių globėja. Ilgainiui imta laikyti kaip mėnulio, derlingumo deivė.

HERMIS

Hermis (romėniškas vardas – Merkurijus). Jis dievų pasiuntinys. Dzeuso ir Majos sūnus dievas Hermis, nuolat avi sparnuotus sandalus. Taip jis greičiau nuskrieja iš Olimpo į patį tolimiausią pasaulio kraštą.

Jis globoja keliautojus ir palydi mirusiųjų sielas į paskutinę kelionę – į liūdnąją Hado karalystę. JJis ir prekybos dievas. Hermis siunčia žmonėm turtus ir atneša pelną prekybininkams. Hermis – gražbylystės, kartu ir apsukrumo bei apgaulės dievas. Niekas nepranoko jo gudrumo ir vikrumo. Be to, Hermis ir jaunuolių, atletų globėjas, gimnastikos dievas.

Dievų pasiuntinys Hermis sugalvojo daug žmonėm naudingų dalykų. Nuo pat vaikystės buvo darbštus ir išradingas. Be to, jis gerai išmanė astronomiją ir prisidėjo prie šio mokslo plėtojimo. Vėliau romėnai jo garbei pavadino vieną planetą Merkurijumi.

ARĖJAS, AFRODITĖ IR EROTAS

ARĖJAS

Arėjas – siautulingasis karo dievas. Jis griausmavaldžio Dzeuso ir Heros sūnus. Arėjas nešantis mirtį ir sugriovimus, senovės graikų narsaus kario idealas. Palyginus su kitais Olimpo dievais, jis buvo mažiau gerbiamas. Net pats Dzeusas nemylėjo savo sūnaus už jo kraujo troškimą. Nemylėjo Arėjo, sėjančio nesantaiką, žudančio žmones ir džiūgaujančio, kai mūšyje upeliais liejasi kraujas. Jo žmona Afroditė (meilės deivė) dažnai ateidavo vyrui į pagalbą mūšyje. Tačiau pergale nesidžiaugdavo.

AFRODITĖ

Afroditė (romėniškas vardas – Venera). Urano duktė. Ji – meilės deivė, kuri tapo Arėjo žmona. Niekas negali išvengti Afroditės galių, net ir dievai. Ji žadina meilę, tuo valdydama pasaulį.

Afroditė – grožio ir amžinos jaunystės įsikūnijimas. Ji didžiavosi savo spinduliuojančiu grožiu. Ji žavingiausia iš visų. Kai ji atvyko į Olimpą, ją visi sveikino. Taip ir liko visada gyventi tarp Olimpo ddievų. Žavingoji Afroditė viešpatauja pasaulyje. Ji, kaip ir Dzeusas, turi pasiuntinį – savo sūnų Erotą, kuris vykdo jos valią.

EROTAS

Erotas – meilės dievas. Jis linksmas, išdykęs, o kartais ir baisus berniukas.

jo rankose – mažytis auksinis lankas, o ant pečių – strėlinė su strėlėmis. Niekas nėra apsaugotas nuo tokių auksinių strėlių. Eroto strėlės teikia džiaugsmą ir laimę, tačiau dažnai jos atneša meilės kančias ir net pražūtį.

HEFAISTAS

Hefaistas – Dzeuso ir Heros sūnus, ugnies dievas, dievas kalvis, kuriam niekas negali prilygti kalvystės menu. Jis gimė Olimpe silpnas ir raišas. Didžioji Hera užsirūstino, kad gimė toks negražus geimių sūnus, todėl nutrenkė jį iš Olimpo į žemę.

Jis nukrito į bekraštės jūros bangas. Jūrų deivės Tetidė ir Eurinomė pasiėmė dar kūdikį Hefaistą savo globon. Ten jūros gelmėse jį ir auklėjo, ir užaugino. Išaugo dievas Hefaistas negražus, raišas, bet galingų rankų. Koks jis buvo puikus kalvis! Dėkingumu nesiskundė, todėl nukalė nemažai papuošalų iš aukso ir sidabro savo auklėms.

Hefaistas ilgai niršo ant savo motinos deivė Heros, kad numetė jį nuo Olimpo. Sumanė jai atkeršyti. Nusiuntė jai gražų, iš aukso iškaltą krėslą. Žinoma, Hera labai apsidžiaugė, gavusi tokią dovaną. Tačiau klastingas krėslas buvo: vos tik Hera atsisėdo, ją apvijo nenutraukiami pančiai ir prikaustė prie krėslo. Visi žinojo, kad tik ppats Hefaistas gali išlaisvinti valdovę iš sosto.

Siuntė Hermį pas savo sūnų, kad šis įkalbėtų Hefaistas ją iš krėslo išvaduot. Kad ir kaip prašė, tačiau Hefaisto neįkalbėjo. Todėl pagalbon atskubėjo Dionisas, vyno dievas. Apsvaigino Hefaista savo vynu, todėl su galėjo daryti viską. Naudodamasis proga Dionisas nugabeno Hefaistą į Olimpą. Jis išvadavo savo motina ir liko gyventi Olimpe.

Hefaistas buvo labai darbštus, jis daug dirbdavo, net buvo įrangta Hefaisto kalvė.

Bet šis dievas moka ir užsirūstinti. Daugelis patyrė jo ugnies galią ir baisius kūjo smūgius.

Didis buvo šis ugnies dievas, nagingas kalvis Hefaistas: jis teikė visiems šilumą ir džiaugsmą, jis buvo švelnus ir malonus, bet taip pat mokėjo ir žiauriai bausti.

DIONISAS

Dionisas (romėniškas vardas – Bakchas). Jis – vyno, puotų, atbundančio pavasario augmenijos dievas, kurio šventės būdavo linksmiausios ir turtingiausios. Dzeuso ir Semelės sūnus. Visada vaizduojamas nešinas skeptru, apraizgytu vynuogienojais.

Dioniso gimimas ir jo auklėjimas.

Semelė prieš mirtį (kurią iššaukė užsirūstinusi Hera) pagimdė silpną ir bejėgį sūnų. Dzeusas pasiėmė savo silpną sūnų ir užsiuvo savo šlaunyje. Kai Dionisas sustiprėjo, antrą kartą gimė, bet jau iš tėvo šlaunies. Dzeusas sūnų auklėti įpareigojo Semelės seseriai Inonei ir jos vyrui Atamanui. Daug nemalonių jiedu patyrė nuo Dzeuso žmonos Heros. Vėliau Dionisą auklėjo nimfos. Pagaliau išaugo Dionisas puikus ir galingas dievas.

Jis teikė žmonėm galią, džiaugsmą, vaisingumą. Dievas mokė žmones auginti vynuoges ir iš jų kekių garyti vyną. Savo nepaprastą dievišką galybę jis parodė dar būdamas labai jaunas. Žinomą, Dionisą Dzeusas atgal pasiėmė į dangų.

PANAS

Panas – dievas, gyvulių ir piemenų globėjas. Dažnai vaizduojamas su švilpyne rankoje, nes mėgdavo su ją groti, kai ganydavo gyvulių bandas. Palaipsniui jis tapo visos gamtos globėju. Jis buvo Hermio ir nimfos Priopės sūnus.

Motina vos išvydusi sūnų, pabėgo. Ją apėmė siaubas, jos sūnus gimė su oožio kojomis, ragais ir net ilga barzda. Tačiau visiškai priešingai reagavo tėvas Hermis. Jis džiaugėsi, paėmęs jį ant rankų nunešė į Olimpą.

Pats Panas Olimpe nepasiliko, jis iškeliavo į miškus, į kalnus, kur ganė gyvulių bandas, grodamas savo skambia švilpyne.

Panas ir Siringė.

Paną, kaip ir daugelį kitų dievų, sužeidė Eroto strėlė. Jis pamilo žavingąją nimfą Siringę. Tačiau toji visada atstumdavo jo meilę. Panas, kartą išvydęs Siringę, panoro prie jos prieit. Bet ji, vos tik pamačiusi Paną, išsigando ir leidosi bėgti. Aišku, PPanas bėgo jai iš paskos. Tačiau paprašiusi upės dievo pagalbos, ji pasivertė nendre. Panas nuliūdo labai. Nusiskynęs kelias nendres, jis pasidarė saldžiabalsę švilpynę, kurią vadino Sirine.

Panas didžiavosi savo sugebėjimu groti švilpyne, todėl kartą pasikvietė Apoloną į grojimo varžybas. Taip norėdamas įįrodyti save galingesniu grojimo meistru. Deja, nugalėtoju tapo Apolonas, ir visi ėmė jį šlovinti.

PROMETĖJAS

Prometėjas – protingiausias iš visų dievų. Kas svarbu, jog buvo žmonių draugas.

Prometėjas pagrobė mirtingiesiems ugnį, išmokė juos meno ir amatų bei suteikė žinių. Išmokė skaičiuoti, rašyti, skaityti. Jis parodė žmonėms metalus, išmokė juos išgauti iš žemės gelmių. Žmonėms pasidarė laimingesnis gyvenimas žemėje. Tačiau pasipiktinęs Dzeusas žiauriai nubaudė Prometėją, o žmonėms pasiuntė į žemę blogį.

Dzeuso tarnai atvedė sukaustytą Prometėją prie uolos, kad prikaltų jį nenutraukiamomis grandinėmis, josios viršūnėje. Ypač sunkus darbas laukė Hefaisto, jis turėjo prikalti prie uolos savo bičiulį Prometėją. Labai sunkus ir žiaurus darbas! Tačiau bijojo Hefaistas nepaklusti Dzeuso valiai. Kokios baisios kančios laukė Prometėjo uolos viršūnėje. Jį degina kaitrūs saulės spinduliai, kankina lietūs iir baisus atskridęs erelis, drasko jo kepenis. Tačiau Prometėjas vis dar saugojo svarbią paslaptį, kurią tik vėliau atskleidė Herakliui: „Dzeusas negali vesti jūrų deivės Tetidės, nes jai gimsiąs sūnus bus galingesnis už tėvą ir nuvers nuo sosto“. Pagaliau baigėsi Prometėjo kančios.

IŠVADOS

Kaip kitos senovės tautos, taip ir graikai tikėjo antgamtinėmis būtybėmis – dievais, kurie gyvavo Olimpo kalne. Toks kalnas tikrai yra Graikijoje. Tie dievai fantastine forma atspindėjo įvairias gamtos jėgas, pvz., ugnį – ugnies dievas Hefaistas, perkūną – Dzeusas, saulės žibėjimą –– Apolonas, karo stichiją – Arėjas, lyties aitras – Afroditė ir kt.

Pabūkime mitų ir legendų aukso amžiuje, kai žemėje vaikščiojo visų laikų herojus – Heraklis, kai dievai ir deivės valdė pasaulį nuo Olimpo kalno, kai visi šie herojai grūmėsi su pabaisomis.

Mano tikslas yra parodyti graikų mitologiją tikrą, prilygstančią antikos palikimui. Manau graikų mitai, o ypač apie dievus ir didvyrius, yra aktualūs, jie lygiai taip pat skaitomi mūsų laikais, kaip ir prieš tūkstantį metų.

LITERATŪRA

1. J. Dumčius „Įvadas į antikinę literatūrą“, 1969

2. D. Dilytė „Antikinė literatūra“, 1998

3. N. Kunas „Senovės Graikijos legendos ir mitai“, 1984

4. S. Stabryla „Mitologija suaugusiems“, 2001

5. P. Ardagh „Senovės graikų mitai ir legendos“, 1998