Padėtis pasaulyje po II Pas.karo; Šaltasis karas

Šaltasis karas

Šaltasis karas – tai po II Pasaulinio karo kilusi įtampa tarp dviejų supervalstybių – SSRS ir JAV, tarp demokratinio ir socialistinio pasaulio. Šaltojo karo bruožai – ideologinė ir propagandinė kova, ekonominis bei karinis rungtyniavimas tarp Rytų ir Vakarų, karinių ir politinių blokų kūrimas. Šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, tačiau vyko lokaliniai karai Korėjoje, Vietname, Afganistane, kuriuose JAV ir SSRS paremdavo priešiškas puses. „Šaltojo karo“ termino kūrėju laikomas JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas, tačiau jo numatytojas – Vinstonas Čerčilis.

Šaltojo kkaro pradžia – 5 dešimtmečio antroji pusė. 1949 m. Vakarų valstybės susibūrė į karinį NATO bloką. Tais pačiais metais SSRS įkūrė Ekonominę savitarpio pagalbos draugiją, jungusią socialistines Europos šalis. Vokietija buvo padalinta į dvi valstybes – Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). 6 dešimtmetis – šaltojo karo tąsa. 1955 m. SSRS įkūrė socialistinių valstybių karinį bloką – Varšuvos paktą. Įtampos tarp SSRS ir JAV kulminacija – 1962 m. Karibų krizė – privertė susimąstyti apie branduolinio karo grėsmę. TTuo laikotarpiu JAV, SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje ir po vandeniu. SSRS ir JAV – dėl branduolinės ginkluotės apribojimo. 7–8 dešimtmečiai vadinami „įtempimo mažėjimu“. Europoje įvyko keletas konferencijų dėl saugumo ir bendradarbiavimo, kurios ppasibaigė Helsinkio susitarimu. Pagerėjusius JAV ir SSRS santykius atšaldė Afganistano karas bei Solidarumo įsikūrimas Lenkijoje. 9 dešimtmetyje ginklavimosi varžybos dar labiau paspartėjo.

1985 m. į valdžią atėjęs SSRS vadovas M. Gorbačiovas pradėjo pertvarkos politiką, liberalias reformas. „Geležinė uždanga“, skyrusi Rytų ir Vakarų pasaulius, buvo nugriauta. Šaltojo karo pabaiga laikomi 1989 metai, kai buvo nugriauta Berlyno siena.

Karinių blokų įkūrimas

Šaltojo karo metu į du blokus susiskaldžiusios pasaulio valstybės ėmėsi kurti ir karinius blokus.

1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone Šiaurės Atlanto (Vašingtono) sutartimi įsteigta Šiaurės Atlanto sąjunga (NATO) – demokratinių šalių karinis blokas. Šalys narės įsipareigojo tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromis pajėgomis. Ginkluotas vienos NATO narės užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Į NATO įėjo Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, IItalija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija. 1952 m. NATO narėmis tapo Graikija ir Turkija,1955 m. – VFR.

Iš pradžių NATO buvo daugiau politinė deklaracija, turinti pristabdyti SSRS siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Nutarta kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje įsteigta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris.

1966 m. Prancūzija pasitraukė iš Atlanto sąjungos. NATO vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Po 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijos Prancūzija vvėl grįžo į NATO. 1982 m. šešioliktąja NATO nare tapo Ispanija. 1999 m. į NATO priimtos pirmosios buvusios Varšuvos pakto narės – Lenkija, Čekija ir Vengrija.

1955 m. kovo 14 d. SSRS sukūrė savo karinį bloką – Varšuvos sutarties organizaciją (VSO). Ji tapo atsvara NATO blokui. VSO priklausė Albanija, Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, SSRS, Vengrija, VDR. Įkūrus VSO, Europoje nusistovėjo jėgų pusiausvyra. VSO paleista 1991 metų pabaigoje, subyrėjus SSRS.

JAV po II Pasaulinio karo

Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. JAV liko vienintelė ekonominė supervalstybė. Su ja negalėjo varžytis karo nualintos Europos šalys. JAV ne tik nenukentėjo nuo karo, bet ir padidino ginklų bei vartojimo reikmenų gamybą ir eksportą, turėjo daugiau aukso atsargų, nei kitos Vakarų šalys kartu. Niujorkas tapo finansinio pasaulio centru, doleris – tarptautinio atsiskaitymo priemone. JAV pranoko kitas šalis technikos vystymusi – čia anksčiausiai sukurti atominė bomba, kompiuteris. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną.

SSRS įtakos plitimas vertė amerikiečius susirūpinti pasaulinių problemų sprendimu. 1947 m. paskelbta Trumeno doktrina – remti su komunizmu kovojančias jėgas. 1947 m. birželio 5 d. paskelbtas Maršalo planas. JAV valstybės sekretorius Džordžas K. Maršalas išdėstė pagrindinius JAV užsienio politikos tikslus – pasiūlyti karo nualintai Europai ekonominę paramą, sustiprinant savo ir sumažinant kkomunistų įtaką. Nuo siūlomos paramos atsisakė SSRS ir jos įtakoje buvusios šalys. 1945–1964 m. JAV suteikė 97 mlrd. dolerių finansinę paramą visam pasauliui.

1965 m. prezidentas L. B. Džonsonas paskelbė doktriną, jog JAV turi teisę kištis į kitų šalių vidaus reikalus, jei jas reikia gelbėti nuo komunizmo. Tuo tikslu JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras, dalyvavo Vietnamo kare. Siekdama sustiprinti savo įtaką pasaulyje JAV paskelbė, kad Artimieji Rytai, Afrika, Indijos vandenynas yra jos gyvybinių interesų zona.

JAV turėjo spręsti ir svarbias vidaus problemas. Prasidėjo juodaodžių judėjimas už rasinės nelygybės panaikinimą. Šiai kovai vadovavo M. L. Kingas. 1964 m. prezidento Lindono Džonsono vyriausybė priėmė „Piliečių teisių įstatymą“, draudžiantį bet kokią diskriminaciją. L. Džonsonas iškėlė „Didžiosios visuomenės“ – socialinės paramos programos – šūkį.

7 dešimtmečio pabaigoje JAV ištiko ekonomikos krizė. Krito pasitikėjimas doleriu. Po Votergeito bylos skandalo atsistatydino prezidentas R. Niksonas. 1980 m. prezidentu tapęs R. Reiganas užsibrėžė tikslą sumažinti valstybės išlaidas. JAV skolinosi pinigų užsienyje. Infliacija ir nedarbas sumažėjo. Tačiau išaugo užsienio skola, padidėjo socialinė nelygybė. Ekonomikos reformų ėmėsi 1992 m. tapęs prezidentu Bilas Klintonas. JAV išliko pirmaujančia valstybe pasaulyje. 1990 m. pabaigoje čia pagaminta ketvirtadalis pasaulio pramonės produkcijos, JAV teko pusė pasaulio grūdų eksporto. 1995 m. JAV pirmavo užsienio investicijomis. Čia yra 25 % ddidžiųjų pasaulio bankų. JAV diktuoja pasauliui aviacijos, raketų, erdvėlaivių modelius, turi gausių gamtinių išteklių.

SSRS 1945–1953 metais

Po II Pasaulinio karo SSRS liko totalitarine valstybe, kurią valdė komunistų partija ir jos lyderis Stalinas. Veikė visos represinės struktūros. Represijas patyrė SSRS okupuotų sričių gyventojai, išvežti į Vokietiją SSRS piliečiai. Karo belaisviai, kurie buvo laikomi tėvynės išdavikais, buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Represuotos ir deportuotuos ištisos tautos – Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai, ingušai. Tremti ir siųsti į lagerius Baltijos šalių bei Vakarų Ukrainos, kur vyko partizanų kovos, gyventojai. Įkurta daug naujų koncentracijos stovyklų. Režimo saugumu rūpinosi vidaus reikalų ministerija (MVD) ir valstybės saugumo ministerija (MGB). Veikė visuotinė sekimo sistema.

SSKP vadovybėje neveikė renkamumo principas. 1939–1952 m. neįvyko nei vieno partijos suvažiavimo. Didžioji CK narių dalis buvo kooptuojama. Išaugo įvairių žinybų, tarnautojų skaičius. Valdymo aparatas buvo didelis, bet mažai korumpuotas. Už grobstymus ir kyšininkavimą grėsė sunkios bausmės.

SSRS karinė galia buvo didelė, tačiau ekonominė padėtis sunki. Reikėjo atstatyti karo sugriautus miestus, kaimus, ūkį. Stalinas atsisakė JAV siūlomos ekonominės paramos – Maršalo plano. 1946–1948 m. Ukrainoje, Moldovoje ir daugelyje Rusijos sričių siautė badas. SSRS pramonė gamino daug ginklų (1949 m. išbandyta pirmoji atominė bomba), bet mažai vartojimo reikmenų. Nedidelė buvo užsienio prekyba.

1953 m. per SSRS nusirito antisemitizmo banga.

Pagarsėjo „gydytojų byla“ – suimta grupė Kremliaus ligoninės gydytojų, kaltinant juos ketinimu nužudyti žymius SSRS valstybės veikėjus. Norint represuoti kai kuriuos SSKP veikėjus, sufabrikuota „Leningrado byla“, kurios aukomis tapo žymūs partijos, administracijos, ūkio pareigūnai, mokslininkai.

Dėl represijų ir karo SSRS pajuto išsilavinusių specialistų stygių. Nuo 1952 m. įvestas privalomas 7 klasių išsilavinimas, įsteigta nemažai aukštųjų mokyklų bei technikumų. Sparčiai vystėsi mokslas, daugiausia dėl poreikio tobulinti karo pramonę. Mene buvo slopinamos bet kokios laisvės apraiškos. Viešai pasmerkta daug žymių kultūros ir meno vveikėjų.

SSRS: atšilimas ir sąstingis

Po Stalino mirties 1953.03.05 prasidėjo kova dėl valdžios. SSRS vadovu tapti daug galimybių turėjo Stalino bendražygis L. Berija. Jis būtų tęsęs Stalino politiką. To nebenorėjo daugelis komunistų, todėl šalies vadovu tapo Nikita Chruščiovas. Jo valdymo laikotarpis (1953–1964) vadinamas atšilimu. 1956 m. XX komunistų partijos suvažiavime pasmerktas Stalino asmens kultas. Nubaustas mirties bausme L. Berija. Iš kalėjimų, koncentracijos stovyklų paleista daug politinių kalinių, lageriuose sušvelnintas režimas, pasidarė laisvesnis kultūrinis gyvenimas. Deportuotoms tautoms leista grįžti į tėvynę. Tačiau lagerių ssistemos ardymas vyko lėtai. Vorkutos, Norilsko, Kengiro ir kituose lageriuose prasidėjo kalinių sukilimai, kuriuos nuslopino kariuomenė.

Kovojant su stalinizmu, buvo griaunami Stalino paminklai, keičiami miestų, kaimų, gatvių pavadinimai, Stalino palaikai išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti prie Kremliaus sienos. N. Chruščiovas bandė rreformuoti ekonomiką, ypač žemės ūkį, tačiau neefektyviai. Skatintas masinis kukurūzų auginimas. Kazachstano stepių įsavinimas baigėsi ekologine katastrofa. SSRS pradėjo ekonominį lenktyniavimą su JAV, kurio devizas buvo „pavyti ir pralenkti“. Daug dėmesio skirta karo pramonei, kosmoso įsavinimui. N. Chruščiovo valdymo metu paleistas pirmas dirbtinis Žemės palydovas, į kosmosą pakilo pirmasis žmogus.

Chruščiovas tikėjo, jog galima greitai sukurti komunizmą. 1961 m. XXII partijos suvažiavime priimta programa, kurios tikslas – iki 1980 metų sukurti komunistinę visuomenę. Siekta sukurti „naująjį“, komunistinį žmogų su jam būdinga komunistine morale. Sustiprėjo tikėjimo persekiojimas, stengtasi likviduoti bet kokią privačią nuosavybę – kolūkiečių sodybinius sklypus, pagalbinius ūkius, neleista laikyti naminių gyvulių.

Matydamas kai kuriuos teigiamus poslinkius, N. Chruščiovas įtikėjo savo neklystamumu, ir atsirado naujas susidorojimo su kitaminčiais būdas: prievarta uždaryti įį psichiatrijos ligonines.

Atšilimo laikotarpiu pagerėjo ir SSRS santykiai su Vakarais. N. Chruščiovas buvo pirmas SSRS vadovas, lankęsis JAV, kalbėjęs JTO Generalinės Asamblėjos sesijoje. Tačiau šaltasis karas tęsėsi. N. Chruščiovo valdymo metu kilo Karibų krizė, vos nesibaigusi III pasauliniu karu.

Partijos veikėjai, bijoję tolesnio laisvėjimo, keletą kartų bandė pašalinti N. Chruščiovą. 1964 m. tai pavyko. Po jo SSKP generalinio sekretoriaus postą užėmė Leonidas Brežnevas, kurio valdymo laikotarpis (1964–1982) vadinamas sąstingiu (stagnacija). Įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios ppartijos institucijos, nariai ilgus metus nesikeitė. Jau pasenę, jie užėmė aukščiausius valstybės postus. Atsisakyta atšilimo politikos, režimo priešininkai sodinti į kalėjimus, prievarta gydyti psichiatrijos ligoninėse.

Sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Žemės ūkis ir pramonė atsiliko nuo Vakarų. Išeikvota gausybė gamtinių išteklių, tačiau gamyba buvo neefektyvi. Milžiniškas lėšas surijo karo pramonė, kosmoso įsavinimo programos, parama socialistiniams režimams įvairiose šalyse. 9 dešimtmečio pradžioje SSRS susidarė visuotinis deficitas – trūko maisto ir kitokių prekių. Klestėjo korupcija, didžiulis biurokratinis aparatas. Partinė ir valstybinė nomenklatūra išsiskyrė turtais ir privilegijomis.

Visuomenė ėmė moraliai degraduoti. Valstybine problema tapo alkoholizmas. Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos.

1982 m. mirus L. Brežnevui, į valdžią atėjo Jurijus Andropovas. Jis bandė sugriežtinti darbo drausmę, kovoti su girtavimu ir valstybės turto grobstymu. Tačiau 1983 m. J. Andropovas mirė. Po jo mirties SSKP generaliniu sekretoriumi tapo Konstantinas Černenka, kuriam mirus 1985 m. SSRS vadovu tapo Michailas Gorbačiovas, pradėjęs pertvarkos politiką.

Vakarų Europa po II Pasaulinio karo

1945–1973 m. vakarų Europos valstybės atsigavo po II Pasaulinio karo ir sparčiai vystė savo ekonomiką. 1957 m. vakarų Europos valstybės susibūrė į Europos ekonominę bendriją (EEB), 1992 m. – į Europos sąjungą (ES). Sparčią ekonomikos raidą užtikrino valstybės reguliuojama ekonomika, socialinis gyvenimas, gyventojų užimtumo organizavimas. Nemažą ekonominę paramą Vakarų Europos šalys gavo iiš JAV. 1973, 1979 m. pasaulyje kilus naftos krizėms, ekonominių sunkumų patyrė ir Europos valstybės. Valstybė pamažu užleido vietą privačiai iniciatyvai. Apie 1985 m. ekonomika vėl atsigavo. Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo svarbia ekonomine jėga. Smarkiai padidėjo valstybių išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialiniam aprūpinimui. Nemažą reikšmę Vakarų Europos valstybėse turėjo socialdemokratų partijos. Po 1974–1975 m. krizės kai kuriose šalyse (Anglijoje) sustiprėjo konservatyvios tendencijos. 1979 m. Anglijoje konservatorių vyriausybė, vadovaujama M. Tečer, pradėjo naują ekonominę ir socialinę politiką, siekdama suprivatinti nuosavybę, sumažinti išlaidas socialinėms reikmėms.

Po II Pasaulinio karo Vakarų Europoje įsigalėjo demokratija. Tik Ispanijoje ir Portugalijoje iki 8 dešimtmečio vidurio bei trumpai (1967–1974 m.) Graikijoje gyvavo autoritarinė valdžia. 1974 m. žlugo diktatūros Portugalijoje ir Graikijoje, 1975 m. – Ispanijoje.

Socialistinė Europa 1953–1985 metais

Po J. Stalino mirties SSRS silpniau kontroliavo socialistines šalis. Susilpnėjo represijos, atsirado galimybė kritikuoti socialistinės visuomenės negeroves. Gyventojų nepasitenkinimas esama santvarka ėmė prasiveržti maištais, sukilimais. 1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje privertė SSRS sušvelninti socialistinių šalių kontrolę.

Socialistinės Europos valstybės (SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) buvo Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) narės. Jos derino savo ūkinės veiklos planus, prekiavo tarpusavyje. Tačiau ekonominė plėtra socialistinėse Europos šalyse buvo lėta.

Albanija. Prasidėjus SSRS ir Kinijos konfliktui, Albanija parėmė Kiniją. 11961 m. SSRS nutraukė su Albanija diplomatinius santykius. Albanija išstojo iš ESPT ir VSO. Albanijos politinė ir ekonominė sistema liko stalininė.

Čekoslovakija. Nepasitenkinimas socialistine santvarka pasiekė kulminaciją 1968 m. sukilimo – vadinamojo „Prahos pavasario“ metu. Čekoslovakijos demokratinį judėjimą nuslopino VSO narės.

Jugoslavija. 1953 m. SSRS ir kitos socialistinės šalys atnaujino diplomatinius santykius su Jugoslavija, tačiau Jugoslavija laikėsi nepriklausomos nuo SSRS politikos. Todėl Jugoslavijos ir SSRS santykiai nebuvo itin geri. Jugoslavija nedalyvavo VSO.

VDR. 1953 m. birželį vyko demonstracijos Berlyne ir kituose VDR miestuose. Demonstracijos nuslopintos, tačiau VDR valdžia padarė kai kurių nuolaidų: padidino darbo užmokestį, sumažino kainas. 7 dešimtmečio pabaigoje mėginta vykdyti ekonominę reformą. Po 1961 m. VDR tapo turtingiausia industrine socialistine valstybe Vakarų Europoje.

Lenkija. 1956 m. birželio mėn. Lenkijoje, Poznanės mieste, kilo darbininkų maištai, kuriuos taip pat nuslopino kariuomenė. Tų pačių metų rudenį Lenkijoje paplito demokratinis judėjimas, siekęs reformuoti socializmą. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos vadovu tapo V. Gomulka, kuris sušvelnino cenzūrą, sutiko panaikinti kolektyvinius ūkius. Lenkija tapo laisviausia socialistinio bloko šalimi. Ūkiniai sunkumai Lenkijoje sukėlė net tris – 1970, 1976 ir 1980–1981 metų – politines krizes. 1970 m. gruodį Lenkijoje padidintos maisto produktų kainos. Prasidėjo protesto demonstracijos, kurias nuslopino kariuomenė. V. Gomulka atsistatydino. LJDP pirmuoju sekretoriumi tapęs J. Gerekas atšaukė kainų

pakėlimą. Iš Vakarų Europos ir JAV gautos didelės paskolos, tačiau jų ilgam neužteko. 1976 m. vėl bandyta pakelti produktų kainas. Kilo nauja demonstracijų banga, kurią numalšino milicija. Lenkijoje plito opozicinis judėjimas. 1980 m. Lenkijoje praėjo veikti liberalių reformų reikalaujantis „Solidarumo“ judėjimas – profesinė sąjunga, vadovaujama Lecho Valensos. „Solidarumas“ siekė geresnių gyvenimo sąlygų, gynė darbininkų teises, norėjo panaikinti komunistų dominavimą valstybės gyvenime. „Solidarumas“ buvo uždraustas, Lechas Valensa suimtas. Generolas Voicechas Jeruzelskis įvedė Lenkijoje karinę padėtį, kuri truko iki 1983 m.

Rumunija. Gana ssavarankiškai tvarkėsi Rumunija. 1957 m. iš Rumunijos išvesta SSRS kariuomenė.1967 m. Rumunija nenutraukė santykių su Izraeliu, 1968 m. atsisakė dalyvauti intervencijoje į Čekoslovakiją. Rumunija gaudavo dideles paskolas iš Vakarų. Tačiau komunistų partijos vadovas Nikolajė Čaušeskus pamažu sutelkė visą valdžią ir įvedė savo diktatūrą. Gyvenimo lygis nusmuko.

Vengrija. Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikant represijas, nei kitose šalyse. 1956 m. vengrų nepasitenkinimas esama santvarka prasiveržė sukilimu, kurį nuslopino kariuomenė.