Pagonybė Lietuvoje.

Pagonys ne tik turėjo daug dievų , bet ir aibes papročių , dievams skirtų apeigų . Štai keletas jų .

Laidotuvių papročiai

Mirtį senovės žmonės suprato materialiai . Buvo tikima , kad mirusįjį galima atgaivinti . Susirinkusi giminės bendruominė , jį šildydavo prie židinio , valgydindavo , girdydavo , stengdavosi pažadinti apipildami šaltu vandeniu , garsiai šaukdami . Vėliau imta tikėti , kad žmogus turi vėlę , kuri jam mirus , atsiskirenti nuo kūno , kad mirusysis esąs pavojingas ggyviesiesiems , pradėta jo bijoti . Židinys amkščiau turėjęs atgaivinti ir sušildyti mirusyjį , dabar pasidarė apsauga nuo jų .

Seniausias ir pagrindinis laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gasdinimu , palenkti ją vaišėmis , dovanomis , tikinti , kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvženanti kaip ir gyvas žmogus .

Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle , per šermenis ir kurį laiką po jų buvo

vengiama minėti mirusiojo vardą . Šis draudimas pagrįsta tuo , kad nnepaprasta galia buvo teikiama ištartam žodžiui ypatingu laiku , šiuo atveju per šernenis . Tai sąlygojo tikėjimas , kad daigtas pavadintas vardu , turįs pasirodyti .

Pagonybės laikais mirusįjį laidojo saulei tekant arba leidžiantis . Mirusįjį nuprausdavo , į karstą ddėdavo reikalingų įrankių ; vyrui kirvį , peilį , kardą ir kt ; moteriai – adatą , verpstelį drobės .

Pavasario švenčių apeigos . Artėjant pavasario lygiadieniui , nuo žilos senovės senovės lietuviai atlikdavo žiemos demonų išvarymą . Jos buvo skiriamos pagerbti dievams ir mieusiems perotėviams , pagreitinti žiemos išėjimui ir pavasario atėjimui .

Ypač per Velykas žmonės yvairiems gamtos reiškiniams priskirdavo nepaprastą galią . Ankstų Velykų rytą žmonės lankydavo laukus , kad javai geriau augtų .Apeidavo aplink juos ratą . Šitas magiškas ratas saugodavo derlių .

Velykų stalas buvo apkraunamas prosenoviniais valgiais . Tradicinis Velykų patiekalas

kaip ir dabar buvo margutis .

Žiemos pabaigos šventės bei jų apeigos susiformavo pirmykštės žemdirbystės laikais ir buvo labai įvairios . Kiekvienas šių apeigų aalimentas turėjo didelę simbolinę ir maginę reikšmę . Per žiemos pabaigos šventes ruošiamas apeiginis stalas , kurio pagrindiniai patiekalai kilė iš pirmykštės bendruomenės laikų . Svarbiausi patiekalai buvo mėsa ir blynai. .

Skaitydami senuosius , Lietuvą liečiančius raštus , matome , kad juose

Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu , barbarišku kraštu . Bet tai nenuostabu ; visi tie raštai ( kronikos) buvo rašomi dažniausiai maldingų vienuolių , kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai , Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis .. Todėl ir kronikos lietuvius paprastastai vadina įvairiais žeminamaisiais vardais ; laukiniais , šėtono tarnais ir t . t. Tačiau tie , kurie tuomet apie Lietuvą rašydavo , dažniausiai jos visai nebūdavo matę ; jie tik būdavo girdėlą apie ją iš kitų , kuriems tekdavo būti Lietuvoje karo žygio metu , arba su diplomatine misija arba šnipinėjomo tikslu . Ano meto Lietuva , savo kultūra , žinoma negalėjo žavėti svetimšalių . Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas , nusėtas medinėmis pilaitėmis . Eropos riteriai susidurdami su lietuviaias , čia pastebėdavo daug to , kas jiems būdavo nesuprasntama ir nepaprasta ; šventuosius miškus , amžinąsias ugnis, keistus dievų vardus , keistas tikybines apeigas . Visa tai religingam ir prietaringam krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis . Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės , kurios ištikdavo riterius , puolančius Lietuvą , – ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose . Aišku , kad riteriai , grįžę iš tokio žygio , pripasakodavo vienuoliams kronikininkams apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų ; jų nuomonė , be abejo , negalėjo būti palanki lietuviams . Be to , vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius , norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tokiu būdu pprisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių . Kas gi nenorės vykti pamatyti tų ,, laukinių baisenybių‘‘ , o kartu patarnauti ir krikščionybei .

Bet Lietuva , ištikrųjų nebuvo laukinė . Tiesa joje nebuvo galingų akmens pilių , del skurdžios geografinės padėties. Bet tai kultūros lygio žinoma nenuliame . Iš tikro , vienintelis skirtumas , kuris skyrė Lietuvą nuo kaimynų , buvo tik tas , kad ji buvo nekrikš-čioniška.

Senovės lietuviams miela buvo aukuro ugnis , jie buvo kitoki . Savo papročiais , kultūra , tikėjimu , jei labai skyrėsi nuo kitų tautų .

Lietuviai pagonys įsivaizdavo pasaulį sudarytą iš trijų sferų ; vandens ( požemių ) , žemės ir dangaus . Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu ir tuo , kad pasaulį ir visą žmogaus gyvenimą valdo antgamtinės jėgos . Šiomis jėgomis buvo įasmeninti dievai . Dievų pagonys turėjo labai daug . Kiekvienas dievas turėjo savo sferą . Būta pagoniškos dievų hierarhijos , buvo ir vyriausias visų dievų dievas .

Lietuvių mitologijoje dieviškąją trjybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs ; Perkūnas , Patrimpas ir Pekuolis .

Perkūnas

buvo vaizduojamas ; vidutinio amžiaus , rūstaus veido , paraudonavęs , su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos , aapsisiautęs geltonais drabužiais .

Rankoje turėjas strėlęs . Laikytas galingu dievu , šilumos davėju . Jo žinioje buvęs vanduo , kurio neišsenkamas atsargos sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto . Šiuo vandeniu Perkūnas kas pavasaris pirmojo griaustinio metu apvaisina žemę , o atėjus sausrai , kai mitinės būtybės uždarančios vandenį , užmuša jas ir paleidžia vandenis drauge su lietumis , kuris atgauvina žemę , kad suklestėtų agmenija .

Taigi Perkūnui buvo priskiriama ir žemės augalijos ir vegetacijos priežiūra , jos globa , rūpinimasis vaisingumu , visokiais atmosferos reiškiniais . Be to Pertkūnas ypač globojo patį žmogų , jo dorovę , moralę , teisingumą , gėrį . Tikėta , kad neteisingą žmogų nutrenkia Perkūnas , o geram žmogui kaip gali padeda .

Apie prosenovinį ir plačiai paplitusį Perkūno kultą kalba vietovardžiai . Didžiojoje ir mažojoje Lietuvoje išlikę šventų ežerų , upių , pelkių ir kitokių vietovių pavadintų Perkūno vardu .

Patrimpas

buvo vaizduojamas ; kaip jaunutis vaikinas apsirengęs žaliais drabužiais su rugių vainiku ant galvos . Tai antrasis dievaitis iš baltų dievybių trejybės . Rašytiniuose šaltiniuose jis buvo vadinamas Natrimpu , Antrimpu , Trimpu , Jore . Žinios apie Patrimpą – skurdžios. Tačiau šio dievo buvimą patvirtina vietovardžių

, upių ar pievų pavadinimai .

Pikuolis– trečias baltų trjybės dievas . Jis siejamas su mirusiųjų pasauliu , laidojimo papročiais ir apeigomis . Tai požemių , tamsos , pykčių , nelaimių dievas . Jis vaizduojamas kaip barzdotas senis , su lavono veidu , raudonais dabužiais , su apsukta ant galvos siaura skepata . Ysivaizduojama , kad jis kaip dvasia arba kaip velnias skraidė požemių karalystėje . Pikuolio simboliai ; tai trys pamautos ant ragotinių kaukolės ; žmogaus , jaučio ir aarklio . Siekiant Pekuolį permaldauti , jam buvo aukojami gyvuliai , puodelyje deginami taukai .

Šie trys dievai buvo patys pagrindiniai . Pagonys dar turėjo labai daug dievų ;

Laima – visažinė gimimo ir likimo deivė .

Gyvatė– namų židinio , gerovės , sveikatos ir vaisingumu dievybės . Gyvybės energijos simbolis.

Aust ėja– bitė , šeimos gausintoja , ištekančių moterų globėja .

Gabija– ugnies deivė , namų židinio globėja .

Giltinė – mirties , nakties , žiemos deivė , pertekliaus bbalansuotoja .

Žvėrūna – laukinių žvėrių globėja . Tapatinama su graikų Artemide .

Lazdona – lazdynų ir riešutų globėja .

Vaižgantas – linų ir kanapių globėjas , gimstantis ir mirštantis dievas , augalijos atsinaujinimo metafora .

Aitvaras– neša materelines gėrybes ,, maisto produktus ir pinigus . ( Tai gaidys , garnys , ar kitas stebuklingas paukštis arba ugninė gyvatė ) .

Kaukai– požeminiai sutvėrimai , kaukolės didumo ir buožgalvių , nešantys skalsą ir žemės gėrybes .

Laumės -vienos iš seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių . Jos buvo vadinamos Kriauzelėmis , Brigėmis , Šatrėmis , Lydėmis ir kitais vardais . Pirminis jų pavidalas buvo karvelis ,, Laumės paukštis‘‘ . Sakoma , kad jos ben dravo su aukščiausiais dievais , kartais būdavo blogos , ėsdavo mažus vaikus , vyrus negyvai užmyluodavo . Kitiems supuodamosis beržų šakose atnešdavo didelę laimę ..

Senovės aukojimo vitos vadinamos alkais ( alkomis , alkavietėmis ) . Dažnai tai buvo natūralūs kalnialiai , rečiau šventi miškeliai , nedideli laukeliai aarba pievelės prie upelių ar jų santakų . Alkuose įrengdavo akmeninius aukurus , dažnai iš akmens su įdubimu . Aukuruose kūrendavo ugnį ir aukodavo aukas . Dažnai alkai randami šalia piliakalnių pvz . Medvėgalio , Gandingos , Griežės .

Alkus žmonės laikė ypatingomis vietomis , juos gaubė ypatinga pagarba . Kulto reikalams parinkti akmenys , turėjo skirtis nuo paprastų . Jei galėjo būti jau pačios gamtos išmarginti ornamentai . Žmonės ant šių akmenų iškaldavo įvairius dangaus kūnų ženklus ar simbolius ..

Alkuose degdavo šventoji ugnis , kurią saugojo skaisčios mergelės – vaidililutės . Paprastai kiekvienoje šventykloje buvo po kelias vaidilutes . Viena jų laikyta vyriausiąja . Pagrindinis vaidiličių uždavinys buvo saugoti , kad amžinoji ugnis neužgęstų , nes tai nelaimė . Užgęsus ugniai , vaidilos arba žyniai įžiebdavo ją iš naujo , išskeldami iš švento tinago , paprastai stovinčio prie Perkūno stabo arba laikomo rankoje . Paskui žyniai įvykdydavo mirties bausmę ( sudegindavo ) tą , dėl kurio kaltės šventoji ugnis užgesdavo.

Ilgainiui pagonybę pakeitė krikščionybė . Bet senasis mūsų protėvių tikėjimas dar išlikęs , bet mažai kur minimas . Manau , kad jo nereikia pamiršti , juk taip gražu tikėti tuo , kuo tikėjo senovės lietuviai , puoselėti jų papročius . Pagonybė – tai didelis palikimas Lietuvos kultūrai .

Naudota literatūra ;

1 . ,, Lietuvos istorija‘‘ A . Šapoka

2 . ,, Senovės lietuvių mitologija ir religija‘‘. P . Dundulienė

3. ,, Grubusis medis‘‘. Š . Laužadis

4 . ,, Senovės lietuvių deivės ir dievai‘‘. M . Gimbutienė

5 . ,, Senovės istorija 11 -12 klasėms‘‘.