Petras Vileišis

Petras Vileišis – kas jis?

Petras Vileišis – aukščiausio ryškumo Lietuvos atgimimo istorinė asmenybė prieš kurią dera nulenkti galvą ir pagarbiai tarti Jo vardą. Petro Vileišio istorinę reikšmę Lietuvai labai vaizdžiai apibrėžė dr. J.Šliūpas, pasakęs: „Petro Vileišio nuopelnai Lietuvai milžiniški ir neklysiu pasakydamas, kad jis yra Lietuvos atgimimo tėvas . Ar mes, gyvieji Lietuvos žmonės, išmanome ir mokame vertinti, kuo Petras Vileišis yra buvęs lietuvių tautai? Kas žino?.“ Dr.Brazaitis pratęsia šį vertinimą: „Be Vileišių nebūtų buvę Basanavičių“. Dr. K.Grynio, Respublikos Prezidento vvertinimu: „. Jo galingos dvasios pavyzdys sustiprins ne vieną abejojantį, palaikys ne vieną apilsusį, apsilpusi.“ Panašius gerus Petro Vileišio įvertinimus yra pasakę Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Smetona, kiti Lietuvos žymūs politikai, visuomenės veikėjai.

P. Vileišis vienas žymiausių kovotojų už carinės Rusijos uždraustos lietuvių spaudos laisvę, Lietuvos valstybingumo žadintojas ir didžiulė atrama Jo laikmečio lietuviškajai inteligentijai. Suprasdamas, kad beraštė tauta pasmerkta išnykti, Jis visokeriopai stengėsi pakeisti padėtį, nuosekliai ir nepailstamai siekė šio tikslo. Tam Jis paaukojo didžiulį savo asmeninį kapitalą ir sugebėjimus.

„Ponuliai, dirbkime, ddirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“, ragino savo tautiečius žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, pramonininkas Petras Vileišis.

Biografija

Petras Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Mediniuose, Pasvalio rajone laisvų kkarališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Nuo 1861 m. mokėsi Panevėžyje, 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1874 m. jį baigė, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Peterburgo Kelių institutą, gavo inžinieriaus vardą ir buvo paskirtas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą, kuri 1883 m. Vileišį išsiuntė į Belgiją susipažinti su nauja geležinių geležinkelio tiltų statybos technika, panaudojant kesonus. Dar kurį laiką padirbęs valdyboje kesonų specialistu, įkūrė savo statybos firmą ir statė geležinius tiltus, tuo užsidirbdamas daug pinigų. 1890 m. grįžo Vilnių. Čia įsteigia mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves(1900 m.), spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti(1904 m.) ir lietuviškų knygų knygyną (veikė iki 1913 m.). 1904 m. gruodyje ppradeda leisti pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ (ėjo iki 1909 m. kovo mėn.), pats jį ir redaguoja.

1905-06 m. pasistato Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikuria „Ryto“ švietimo ir Lietuvių mokslo draugijos. 1905 m. į Lietuvą grįžus J. Basanavičiui, kartu rūpinasi Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimu, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) įsteigimu. 1907 m. išrenkamas į LMD valdybą. Tačiau iš Rusijos atsivežtas kapitalas, tapęs tautinio darbo materialiniu pamatu, išseko, o dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija davė piniginius nuostolius. Teko parduoti ddirbtuves (jas nupirko „Vilijos“ akcinė bendrovė), knygyną (J. Šlapeliui), spaustuvę. 1908 m. su šeima vėl išvažiuoja uždarbiauti į Rusiją, kur vadovauja tiltų statybai, dalyvauja Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinasi Lietuvos valstybės atkūrimu. Į Lietuvą sugrįžta 1921 m. ir apsigyvena Kaune. Čia Vileišis dirba Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku, o 1922-23 m. paskiriamas Lietuvos susisiekimo ministru E. Galvanausko kabinete. 1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikia lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį, o Lietuvos technikų ir inžinierių draugija 1924 m. išrenka Vileišį savo garbės pirmininku. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas suteikia garbės daktaro-inžinieriaus vardą. Už nuopelnus tėvynei Seimas 1925 m. paskiria valstybinę pensiją. Mirė Petras Vileišis 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, palaidotas valstybės lėšomis Kauno bazilikos rūsyje. 1935 m. kovo 21 d. palaikai pervežti į Vilnių ir perlaidoti Vileišių šeimos kape Rasų kapinėse.

Petras Vileišis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame judėjime, propagavo nacionalinio kapitalistinio ūkio vystymą, peticijomis caro valdžios pareigūnams siekė spaudos lotynų raidėmis atgavimo, rūpinosi švietimu. Materialiai rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, bendradarbiavo „Varpe“ ir „Aušroje“, pats rašė ir vertė knygas, susirašinėjo su užsienio spaustuvininkais, organizavo savo knygų leidimą ir platinimą. Dar mokydamasis Peterburge, subūrė lietuvių studentų būrelį, nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“(1875-1876 m., iišėjo 10 numerių), dalyvavo labdaringoje Peterburgo lietuvių bei žemaičių draugijos veikloje. 1876-1877 m. gavęs Peterburgo cenzūros komiteto leidimą, legaliai lotyniškomis raidėmis išleido 4 savo knygeles. Vėliau savo darbus spausdino Mažojoje Lietuvoje Otto von Mauderodės, Martyno Jankaus ir kt. spaustuvėse, keli leidiniai buvo išleisti JAV. Dirbdamas Rusijoje, Vileišis kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus.

Apsigyvenęs Vilniuje, Vileišis leido dienraštį „Vilniaus žinios“, savo įsteigtoje spaustuvėje ruošė lietuviškos spaudos surinkėjus. Reikšmingas yra P.Vileišio susirašinėjimas su Bulgarijoje gyvenusiu J. Basanavičiumi dėl jo grįžimo į Vilnių. Ne kartą Vileišis šelpė dailės parodų bei lietuvių kalbos kursų organizavimą, mokyklų steigimą, karo metu užleido dalį savo namų Antakalnyje našlaičių prieglaudai, rėmė Petrapilyje ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą. Petras Vileišis buvo ir vienas iš Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjų ir kurį laiką aktyviai dalyvavo jos veikloje. Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių. Iš grožinių kūrinių yra sukūręs keletą apsakymų, scenos vaizdelių, eilėraščių, išvertė M. Twaino, F. Harto, H. Sienkiewicziaus, H.K. Anderseno ir kt. rašytojų prozos kūrinių. Taip pat parašė ir laisvai išvertė apie 30 populiarių knygelių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros istorijos klausimais, vadovėlių, publicistinę brošiūrą „Lietuvių-lenkų ginčas“ (pranc. k. 1921 m., liet. k. 1922 m.), nemažai sstraipsnių. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas.

Petras Vileišis – ideologas ir verslininkas

Kalbant apie Petrą Vileišį pirmiausia akcentuojama jo visuomeninė-kultūrinė veikla ir kur kas mažiau dėmesio skiriama Petrui Vileišiui kaip verslininkui. Nors būtent P.Vileišio verslo sėkmė, jo kapitalas ir sudarė sąlygas egzistuoti “Vilniaus žinioms”, jis finansiškai rėmė “Varpą” bei kitą lietuvišką spaudą, prisidėjo prie lietuviškos spaudos atgavimo. P.Vileišio finansinės galimybės leido užmegzti daugybę naudingų ryšių, kuriais jis naudojosi nesavanaudiškai. Todėl jo veiklą būtų prasminga apžvelgti verslo ideologijos ir paties verslo aspektais.

P.Vileišio verslus mąstymas pasireiškė dar Peterburgo universitete, kai jis ant savo kambario durų pasikabino lentelę su šūkiu “Zeit ist Geld” (laikas pinigai). Baigęs universitetą, studijavo Peterburgo kelių institute, nes kelių inžinieriaus karjera garantavo gerą atlyginimą, o pinigai – nepriklausomumą. Jis manė, kad nepakanka sužadinti tik savosios praeities ir kalbos meilę. Tikrajam atgimimui reikia kur kas daugiau – pirmiausia imtis konkrečių veiksmų ekonominei padėčiai pagerinti. Tik ekonomiškai stiprūs žmonės galės pakilti iš skurdo, vergavimo ir paniekos. Tik laisvi žmonės pajėgs sukurti stiprią modernią valstybę. Leisdamas knygeles jis diegė naują požiūrį į amatus, pramonę bei žemės ūkį. Savo lėšomis jis išleido apie šimtą įvairių knygelių, kurių dauguma – laisvas, Lietuvai adaptuotas vertimas. Knygelės atspindi P.Vileišio pažiūras ūkio

klausimais.

Tai – “Jurgis Stefensonas. Pas mus ir svetur”, amerikiečių verslininko F.T.Barnumo “Kaip įsigyti pinigus ir turtą”, Džono Leboko “Gyvenimo džiaugsmai”, Samuelio Smailso “Self-help”, pavadinta “Savišelpystė”. P.Vileišio parinktas herojus Jurgis Stefensonas – beraštis, kupinas ryžto vaikinas nugali visas kliūtis ir tampa pasaulinio garso išradėju, turtingu ir visų gerbiamu žmogumi. Knygelėje rašoma: “tu biednas, jaunas darbininkas, norintis pataisyti savo gyvenimą, mokykis iš gyvenimo Stefensono, kaip stundžiai ir išmintingai reik nusitverti už darbo, kaip prigulmai reik atlikti darbas, kaip išlaikyti savo uždarbį –– o tada užtikrintai tavo gyvenimas bus gražus ir linksmas”.

P. Vileišis buvo įsitikinęs, kad nuolat augant Lietuvos gyventojų skaičiui pragyventi iš žemės ūkio bus neįmanoma. Jis įtikinėjo, kad vienintelė reali alternatyva – imtis prekybos ir pramonės, skatinti žmones keltis į miestus, konkuruoti su šiose ūkio šakose įsitvirtinusiais žydais. Jis siūlė steigti kaimuose krikščioniškas krautuves, savišalpos kasas, užeigas. Savo knygelėmis P. Vileišis supažindino lietuvių visuomenę su daugybe amatų, tokių kaip tekintojo, dažytojo, stikliaus, batsiuvio, virvininko, muilo virėjo ir kitais. Žemės ūkyje jjis siūlė taikyti modernesnius ūkininkavimo metodus, pvz., šešialaukę sėjomainą vietoje trilaukės, suteikė naudingų žinių apie bičių auginimą, arklius, karves, pieną ir t.t.

Ekonominės P.Vileišio pažiūros persmelktos kapitalizmo etika. Tai ypač išryškėja jo pasisakymuose apie pinigus ir turtą. “Visame sviete nėr stropesnio iir tvirtesnio darbininko, kaip pinigai. Jie atneša naudą ponui dienos ir nakties laiku, nežinodami nei atilsio, nei šventės ir neatbodami nei kaitros, nei šalčio”. “Turtingi žmonės ilgiau gyvena. .gyvenimas kupčiaus yra geras ir ilgas” – samprotavo vienas P.Vileišio herojų (P. Vileišis. “Dvi labai naudingos šnekos ir trumpas pasakojimas apie iškalas”, Peterburgas, 1876). Tačiau turtai ne visuomet atneša laimę – tik išmintingas žmogus gali prasmingai pasinaudoti turtu. Pasak P.Vileišio, nors doras ir sąžiningas praturtėjimas trunka ilgiau, bet jis yra patvaresnis. Būtina sąlyga tinkamai sukaupti turtą ir juo naudotis – taupumas, kruopštumas ir visuomet teigiamas biudžetas. Deja, pastarojo principo nepavyko nuosekliai laikytis ir pačiam P.Vileišiui.

Karjera Rusijoje

Savo karjerą P. Vileišis pradėjo kaip Maskvos-Kursko geležinkelio Serpuchovo kelio ruožo viršininko pagalbininkas. 1882 m. P.Vileišiui bbuvo patvirtintas kelių inžinieriaus vardas ir kolegijos sekretoriaus rangas. Tais pačiais metais jis išvyko į Rostovą statyti tilto per Doną. 1883 m. išvyko į 8 mėnesių komandiruotę į Belgiją. Po dvejų metų P. Vileišis tampa Samaros-Ufos geležinkelio tiesimo ruožo viršininku, dar po kelerių metų – pirmos eilės ruožo viršininku su metine 3360 rb alga. 1891 m.Vileišis jau Riazanės-Kazanės geležinkelio ruožo viršininkas su 6000 rb metine alga. Baigus tiesti Riazanės-Kazanės geležinkelį, Vileišis skiriamas neetatiniu inžinieriumi – t.y. be pastovaus atlyginimo, tik uuž konkrečiai atliktus darbus. Po penkiolikos darbo metų 1896 m. P. Vileišis palieka tarnybą Susisiekimo ministerijoje. Jis atidaro kontorą, užsiimančią fabrikų ir gamyklų statybos sąmatų ir projektų sudarymu. Vėliau rangovai Rotblatas ir Endelmanas jį pakviečia rangovu statant tiltą per Narevo upę netoli Varšuvos. Pats Vileišis savo autobiografijoje tvirtina, kad nuo tada (t.y. nuo 1898 m.) jis vienas ar drauge su kitais inžinieriais dirbo kaip savarankiškas rangovas. Savarankiškas statybų verslas sekėsi, ir Petras Vileišis, būdamas 48 metų amžiaus, 1899 m. nusprendė grįžti į Lietuvą. Teigiama, kad jis atvyko į Vilnių turėdamas 830 000 rublių (kitais duomenimis 863 000 rublių). Slaptame rašte Vyriausiajai spaudos valdybai teigiama, kad pradėjęs verslą gana kukliomis lėšomis, P.Vileišis dėl asmeninių gabumų sugebėjo per trumpą laiką pakloti savo verslui tvirtus pamatus ir gerokai praplėsti savo kontoros operacijas.

Atvykęs į Vilnių jis ėmėsi naujų verslo projektų. 1901 m. pastatė nuosavą metalo dirbinių gamyklą, kurioje buvo du cechai – mechaninis ir šaltkalvystės. Mechaninis cechas gamino geležinius tiltus ir jų detales, kesonus, cisternas, geležinius laiptus bei kitus metalo gaminius. Šis cechas P.Vileišio ryšių dėka gaudavo nemažai valstybinių užsakymų. Šaltkalvystės cechas buvo orientuotas į paprastesnį vartotoją ir gamino geležinius vartus, duris, langų rėmus, turėklus ir kt. Teigiama, kad šis cechas buvo pirmiausia reikalingas ppaties P.Vileišio namams įrengti. 1903-1904 m. ekonominio nuosmukio Vilniuje metais iš metalo apdirbimo įmonių vienintelis P.Vileišio fabrikas didino gamybos apimtis. Greičiausiai tai sietina su tuo, kad P. Vileišis dar turėjo maždaug milijono rublių vertės rangos kontraktą Bologoje-Sedleckij geležinkeliui tiesti.

Vilniaus policmeisterio 1904 m. rugpjūčio mėn. rašytame slaptame rašte teigiama, kad Vileišis pasižymi komerciniais sugebėjimais ir moka sėkmingai valdyti darbininkus ir tarnautojus. Dėl santykių su darbininkais nesikreipia į administraciją ar policiją, pats sugeba užglaistyti nesklandumus. Niekam iš lietuvių jis neatsisako padėti, suteikia darbą, parūpina užsiėmimą. Plačių pažinčių dėka jis įdarbina žmones ne tik krašte, bet ir Sibire, Peterburge. Neatsako jis ir girtuokliams bei palaidūnams. Tai, kad pas Vileišį dirbo daugiausia lietuviai, kurie buvo ne itin patyrę ir padarydavo nemažai broko, neprisidėjo prie įmonės klestėjimo. Dėl skolų mechaninį fabriką teko parduoti. Jį nupirko J.Basanavičiaus suorganizuota bendrovė “Vilija”. Fabrikas buvo pertvarkytas žemės ūkio padargams gaminti ir sėkmingai gyvavo iki 1918 m.

Nepriklausomoje Lietuvoje

1921 m. P. Vileišis grįžo atgal į Lietuvą praktiškai neturėdamas pinigų. Jam teko prašyti vyriausybės paskolos mainais už jam negrąžintas Rusijos skolas. Prašomos paskolos suma iš pradžių siekė 250 000 litų, vėliau jis nusileido iki 140 000 (tai maždaug 2 proc. Rusijos įsiskolinimo Vileišiui sumos).

Tik grįžęs jis iškart bando vėl imtis vverslo. Jau po kelių mėnesių pateikia Lietuvos steigiamajam seimui ir Ministrų kabinetui investicinį projektą. Jis siūlo nutiesti geležinkelį Šiauliai-Telšiai-Kretinga-Palanga-Šventoji iki Šventosios uosto. Projektui įgyvendinti P. Vileišis siūlo įsteigti koncesinę draugiją, t.y. valstybė turėtų atiduoti geležinkelio statybą ir eksploataciją į privačias rankas. Nutiesus geležinkelį valdžia turėtų jį apžiūrėti ir pritarti viešam naudojimui. Tam, kad projektas atsipirktų, P.Vileišis prašo, kad šiame geležinkelio ruože pervežimo tarifai būtų 25 proc. didesni nei valstybinių geležinkelių. Taip pat pageidauja, kad valdžia nusavintų reikalingą žemę už nustatytą kainą, tačiau nesikištų į bendrovės veiklą nei statant geležinkelį, nei jį eksploatuojant, neliestų bendrovės korespondencijos ir dokumentų. Valdžia galėtų išpirkti iš bendrovės geležinkelį po 25 metų, žinoma, jei prieš tai sudarytų tokią sutartį. Bet šiai idėjai Vyriausybė nepritarė. Negavęs prašomos paskolos mainais už Rusijos įsiskolinimus, neturėdamas lėšų naujoms savo verslo idėjoms įgyvendinti, Vileišis pasitraukė iš verslo pasaulio.

Indėlis į lietuvių tautinę kultūra ir švietimą

1904 m. P. Vileišis įkūrė spaustuvę, bet jai nebuvo lemta suklestėti. Spaustuvėje 1905 m. dirbo 19, 1907 m. –18, o 1909 m. – tik 9 darbininkai. Neišvengė jis ir konfliktų – 1905 m. sausio 7 d. streikavo raidžių rinkėjai, o tų pačių metų vasario 21 – kovo 2 d. – visi darbininkai. Darbininkams pavyko išsikovoti 5 proc.

didesnį darbo užmokestį. Tvirtinama, kad tai nebuvo komercinis projektas – spaustuvė dirbo nuostolingai, bet ji buvo skirta operatyviam, kokybiškam ir pigesniam “Vilniaus žinių” laikraščio darbui. Vėliau, uždarius “Vilniaus žinias”, ši spaustuvė nesurado nišos rinkoje ir 1910 m. buvo parduota Vitoldui Kopecui.

1904 m. spalio 25 d. Vileišis atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną, pavadintą “Vilniaus žinių” vardu. Knygynui vadovauti jis pakvietė Mariją Šlapelienę, Eleną Brazaitytę ir Antaniną Dovydauskaitę. Knygynas veikė sėkmingai, tačiau praėjus maždaug metams šios trys moterys nusprendė pradėti savo verslą – aatidaryti nuosavą knygyną ir konkuruoti su P.Vileišiu. Pačiam Vileišiui nieko kita neliko kaip nutraukti knygyno veiklą. Negalima nieko pasakyti apie šio projekto komercinę sėkmę, nes nėra jokių duomenų, kokių nuostolių ar pelno atnešė šis knygynas.

1904 m. gruodžio 9 d. P. Vileišis debiutavo kaip pirmojo lietuviško dienraščio leidėjas ir redaktorius. Vien tik pradinės investicijos siekė apie 50 000 rublių. Kai tik pradėjo aiškėti, kad dienraštis turi pasisekimą ir gali išsilaikyti be Petro Vileišio pinigų, laikraščio kolektyvas pareikalavo, kad šis perleistų kolektyvui nne tik redaktoriaus, bet ir leidėjo teises, bet Vileišis su tuo nesutiko. Šie nepagrįsti reikalavimai bei nesutarimai tarp leidėjo ir redakcijos sužlugdė dienraštį. ”Vilniaus žinios” kaip verslo projektas buvo sėkmingas tik iki 1905 m. antrosios pusės, o laikraštis, paskutinius keletą mmetų ėjęs su pertraukomis, 1909 m iš viso nustojo egzistuoti. P.Vileišio “Vilniaus žinių” projektas buvo sėkmingas tik kultūrine, bet ne finansine prasme.

Tuo pat metu 1904-1906 m. P. Vileišis statėsi prabangius namus, į kurių statybą bei įrengimą investavo apie 250 000 rublių. Prabangus gyvenimo būdas ir nesėkmingi verslo projektai privertė jį pamiršti propaguotas idėjas apie taupumą, kuklumą ir būtinai teigiamą biudžetą.

Vileišio uždirbtas kapitalas tapo tautinės kultūrinės veiklos Vilniuje baze. Nors visi jo projektai, kuriuose buvo bandoma suderinti verslą bei tautinę kultūrą, komerciškai buvo nesėkmingi, Vileišis vis tiek tęsė šią veiklą. Akivaizdu, jog komerciniai reikalai jam rūpėjo tiek, kiek jie buvo susiję su tautiniais interesais. P. Vileišis, priimdamas į darbą lietuvius, tikėjosi, kad šie dirbs ne svetimam, o savo kraštui llabiau atsidavę, kruopščiai ir sąžiningai, tačiau taip nebuvo – ir fabrikas, ir spaustuvė, ir laikraštis atnešė Vileišiui tik nuostolių.

1907-1908 m. jis susidūrė su finansinėmis problemomis. Iš Jono Basanavičiaus 1908 m. pasiskolino 19 000 rublių su 7 proc. palūkanomis. Tais pačiais 1908 m. jis išvyko atgal į Rusiją statyti tiltų. Jam pavyko pagerinti savo finansinę padėtį. Tačiau prasideda karas, vėliau revoliucija. Pats laikas pakiša koją pirmajam stambiam lietuvių verslininkui. Rusija už darbus Volgos-Bogulmino, Juodmarinio geležinkelio ruožuose, tilto per Volchovo upę NNovgorode statybas liko skolinga 1 447 413 aukso rublių, tai sudarė 7,23 mln. litų.

XIX ir XX a. sandūros žymūs mokslo laimėjimai skatino Petrą Vileišį rūpintis gamtamoksliniu bei techniniu savo tautiečių švietimu. Jis suprato, kad be šių žinių negalima nei ūkio, nei buities kultūros pažanga. Knygelėse šia tematika Petras Vileišis pateikė reikalingiausių žinių iš fizikos, matematikos, chemijos, kosmologijos, geologijos, geografijos, meteorologijos ir kitų sričių. Jis aiškino apie kalvystę ir liejininkystę, garo mašinos ir garvežio sandarą bei jų veikimą, knygų spausdinimą, aprašė fabriko įrengimus ir daug kitų dalykų.

Pirmieji Petro Vileišio raštai, populiarinantys gamtos mokslų ir technikos žinias, buvo 1876–1877 m. Peterburge legaliai išleistos knygelės: „Apsakinėjimas apie Žemę ir atmainas oro” ir „I. Jurgis Stefensonas. II. Pas mus ir kitur”. Galima paminėti dvi jo raštų šia tematika grupes: knygelės-vadovėliai slaptosioms (daraktorių) mokykloms; knygelės masiniam skaitytojui.

Pats pradžios mokslus išėjęs daraktoriaus mokykloje, Petras Vileišis puikiai žinojo, su kokiais sunkumais susidurdavo slaptosios lietuviškos mokyklos spaudos draudimo metais. Bene skaudžiausia buvo tai, kad trūko vadovėlių, iš kurių mažieji lietuviukai galėtų mokytis gimtąja kalba, galėtų gauti pirmųjų mokslo žinių. Slaptosioms mokykloms stengėsi padėti ne vienas tautinio atgimimo veikėjas. Tarp jų ir inžinierius Petras Vileišis.

Dar 1876 m. Petras Vileišis įteikė Peterburgo cenzūros komitetui savo rankraštį „Aritmetika, aarba mokslas rokundos”. Nors leidimas buvo gautas, bet dėl nežinomų priežasčių vadovėlis neišėjo. Knygelė, pavadinta „Keturi svarbiausieji veikalai aritmetikos”, pasirodė tik po dešimties metų (1886) Tilžėje. Šį vadovėlį išanalizavo ir istoriniu požiūriu apibūdino Vilniaus universiteto docentas Petras Rumšas (1921–1987)(9).

1898 m. Čikagoje išėjo Petro Vileišio „Trumpa geografija, arba Žemės aprašymas”. Šimto puslapių knyga primena šiuolaikinį geografijos vadovėlį. Ji gausiai iliustruota, su 25 žemėlapiais, iš kurių 16 nubraižė pats autorius. Vadovėlį sudaro šešios dalys: pirmojoje ir antrojoje pateikiamas Žemės ir jos padėties visatoje aprašymas; trečioji – skirta Lietuvos geografijai, kitose dalyse aprašomi žemynai ir šalys.

1885 m. Petras Vileišis jau turėjo parašęs fizikos vadovėlį, kurio rankraštį nusiuntė Jonui Šliūpui į Ameriką. Pastarasis savo leidžiamame „Lietuviškojo balso” laikraštyje tais pačiais metais išspausdino dvi vadovėlio ištraukas: „Balsas” (t. y. „Garsas”) ir „Šviesa”. Vėliau rankraštis pateko kun. Antanui Milukui, kuris Šenendore (Pensilvanijos valstija) buvo įsteigęs „Dirvos” žurnalo ir knygų leidyklą. 1899 m. A. Milukas išleido P. Nėrio (P. Vileišio) „Populiarišką rankvedį fizikos” kaip atskirą „Dirvos” numerį. Tai buvo pirmasis lietuviškas fizikos vadovėlis. Jį išanalizavo ir istoriškai įvertino Vilniaus pedagoginio universiteto docentas Vytautas Pocius(10). Lietuvos fizikų draugija, minėdama pirmojo lietuviško fizikos vadovėlio 100-metį, išleido jo fotografuotinį leidimą.

1900 m. išėjo Petro Vileišio „Trumpa geometrija”. Anot ddoc. Petro Rumšo, ši knyga labai vertinga ir įdomi kaip pirmasis lietuviškų geometrijos terminų sąvadas(11).

Kitos Petro Vileišio knygelės gamtos mokslų bei technikos tematika buvo skirtos plačiajam skaitytojui. Pirmą kartą paprasti Lietuvos sodiečiai ir miestelėnai galėjo gauti pasaulietinių žinių apie aplinkinį pasaulį ir jo reiškinius. Knygelėje „Iš kur akmenys ant mūsų laukų atsirado?” (1898; pagal Feliksą Piotrovskį) dėstomi petrologijos, t. y. uolienų mokslo pradmenys; „Saulės ir mėnulio užtemimai” (1898, pagal M. Bžezinskį) supažindina skaitytoją su agronomijos mokslu, pateikia duomenų apie heliocentrinės sistemos kūrėją Mikalojų Koperniką (1473-1543); knygelėje „Naudingi skaitymai” (1898, pagal M. Bžezinskį) dėstomi zoologijos, botanikos ir geologijos mokslų pradmenys; leidinėlyje „Žaibas ir griaustinis” (1900, pagal V. Luknevičių) ne tik aprašomi šie atmosferos reiškiniai, bet ir pateikiama duomenų apie jų tyrinėtoją amerikiečių mokslininką Bendžaminą Frankliną (1706–1790); knygelėje „Garo mašinos ir geležinkeliai” (1899, pagal V. Olševskį) pasakojama, kaip prancūzų išradėjas Deni Papenas (1647–1714 ar 1712) išrado garo katilą ir garo variklį, kaip anglų inžinierius Džeimsas Vatas (1736–1819) pagamino dviejų taktų garo mašiną, kaip anglų išradėjas ir konstruktorius Džordžas Stefensonas (1781–1814) sukonstravo garvežį ir nutiesė pirmuosius geležinkelius (knygelėje pateikiama duomenų ir apie pirmuosius geležinkelius, nutiestus per Lietuvą). Daug įdomaus apie technikos ir pasaulio kultūros istoriją pateikta knygelėje „Apie Joną Gutenbergą ir apie

tai, kaip žmonės rašyti ir spausti išmoko” (1900).

Petrui Vileišiui, variusiam platų gamtamokslinio bei humanitarinio švietimo darbą, rūpėjo ir mažieji bei jaunieji skaitytojai. Žinomas vaikų literatūros tyrinėtojas profesorius Vincas Auryla jį mini tarp pirmųjų vaikų literatūros kūrėjų.

Petras Vileišis pirmasis pradėjo rašyti vaikams apie mokslą ir techniką. Šių sričių laimėjimą jis laikė jaunimo polėkių, svajonių, valios ir veiklos bei bundančios tautos intelekto ir civilizacijos išdava. Skelbdamas hipotezes apie ateities technikos plėtrą ir jos panaudojimą žmonių labui, Petras Vileišis skatino jaunimą nne tik svajoti, bet ir veikti, mokytis, dirbti. Jau minėtoje biografinėje apybraižoje „Jurgis Stefensonas” (1877) jis šiltai piešia iš darbininkų šeimos kilusio Stefensono vaikystę. Sunkiai dirbdamas, Stefensonas gerai mokėsi, o vėliau savo išrastą garvežį nenuilsdamas tobulino tol, kol mašina tapo naudinga žmonėms(13).

1891 m. Petras Vileišis išleido „Gražią vaikų knygelę”, kurią sudaro 25 apsakymėliai, jo parašyti sekant Kristupu Šmidtu. Pritaikydamas apsakymėlius lietuvių skaitytojui, P. Vileišis veikėjų vardus pakeitė lietuviškais: Antanėlis, Onytė, Jurgiukas, Juozapėlis. Apsakymėliuose jis aukština sugebėjimą iš klystkelių sugrįžti įį tiesų gyvenimo kelią („Keturi gaivalai”), darbą ir blaivų gyvenimo būdą („Namų vaistai”), darbštumą ir taupumą („Pinigai gerai sunaudoti”), sąžiningumą („Ziegorėlis”), gailestingumą ir atjautą („Ubagė”), šeimos santarvę („Septynios lazdelės”), verslininko sumanumą ir tvarkingumą („Stebuklinga skrynelė”, „Čebatiniai cvekai”); smerkia gobšumą („Duona”, „„Kašiukėlis su pinigais”), egoizmą („Nauja suknia”) ir kitas amoralumo apraiškas. Beveik kiekvienas apsakymėlis kupinas užuojautos nepakeliamos gyvenimo naštos slegiamam ir skurstančiam žmogui.

„Gražios vaikų knygelės” misiją – doroviškai ugdyti jaunąją lietuvių kartą – pratęsė 1894 m. išleista knygelė „Gražūs pamokinimai”. Ją sudarė trys apsakymėliai, kuriuos Petras Vileišis išvertė iš anglų kalbos, tačiau kažkodėl nenurodė autorių.

Tais pačiais 1894 m. išėjo Petro Vileišio parengta knygelė „Plunksnos abrozėliai”, taip pat skirta vaikų ir jaunimo doroviniam ugdymui. Tai lenkų rašytojų Henriko Senkevičiaus ir Ostojos, chorvatų Pranciškaus Mažuraničio ir Harambušico, taip pat nepaminėto autoriaus apsakymai, kurių herojai yra stiprūs, valingi, pareigingi.

1895 m. Petras Vileišis išleido knygelę su dešimčia paties išverstų Hanso Kristijano Anderseno pasakų, sužavėjusių pirmiausia giliu humanistiniu turiniu.

Petrui Vileišiui rūpėjo augančiai llietuvių kartai pateikti patrauklų jaunuolio paveikslą. Tam tikslui jis pasirinko vieną švedų apsakymą (autoriaus ir pavadinimo nenurodė), kurį išvertęs pavadino „Žmogus nepliuškis” ir išleido 1899 m. Ano meto žmonių kalboje, matyt, plačiai buvo vartojamas žodis „pliuškis” (pasak „Lietuvių kalbos žodyno”, „1. puošeika, pamaiva; 2. nerimtas, lengvabūdis, pasileidęs žmogus; 3. kas pliauškia niekus, viską išplepa, niekakalbis, tauškalius”(14)). Apsakymo herojus Tomas Turmer – turtingų tėvų sūnus – savo gyvenimo būdu yra visiškas pliuškio antipodas.

Knygelėje „Dvi Morko Tvėno ir viena BretGarto apysakos” PPetras Vileišis bene vienas pirmųjų suipažindino jaunąjį lietuvių skaitytoją su didžiojo amerikiečių rašytojo Marko Tveno (1835–1910) ir jo bendraamžio rašytojo Berto Harto (1836–1902) kūryba, subtiliai atskleidžiančia vaikų bei paauglių psichologiją.

Petro Vileišio šviečiamoji veikla yra itin svarbi lietuvių tautinio atgimimo ir kultūros istorijai. Jo raštai, keliaudami kartu su kita draudžiamąja spauda knygnešių pramintais takais, į lietuvių šeimas atnešė daug naujovių: mokė ir skatino geriau ūkininkauti, kultūringiau gyventi, atskleidė daugelio paslaptingų gamtos reiškinių esmę, stiprino tautinę savimonę, kūrė Lietuvos ateities viziją. Petro Vileišio knygeles Juozas Tumas-Vaižgantas pavadino „gyvenimo praktikos žyninėliu”. Jos visada išliks kaip brangios lietuvių tautinio atgimimo relikvijos.

Siekiant giliau įprasminti P.Vileišio darbus ir pagerbti didįjį kraštietį, 1934m. birželio 15d. pasvaliečiai savo mokyklai suteikė Petro Vileišio vardą, o 1935m. prie naujų mokyklos rūmų atidengtas skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas. P.Vileišio patriotizmas, blaivus protas, tolerancija, darbštumas, valingumas, atkaklus kilnaus tikslo siekimas – itin reikalingi ir nūdienos lietuviui.

Nuopelnai Lietuvos ūkiui

Po baudžiavos panaikinimo Lietuvos žemės ūkis tebebuvo atsilikęs ir primityvus, o sodiečių buitis kupina tamsos, nemokšiškumo, patriarchalinių prietarų. Todėl Petras Vileišis savo šviečiamuosiuose raštuose itin daug dėmesio skyrė įvairiems ūkininkų rūpesčiams. Jis visaip skatino valstiečius ūkininkauti ekonomiškai, kad atsirastų sąlygos savo gerbūviui ir buities kultūrai kelti. Kitaip nei aušrininkų srovės romantiškosios krypties ideologai (Jonas BBasanavičius ir kt.), Petras Vileišis rūpinosi, kad tautinio išsivadavimo judėjimui būtų padėtas tvirtas ekonominis bei socialinis pamatas.

Pirmoji P. Vileišio knygelė šia tematika buvo 1883 m. Ragainėje išspausdinti „Trys pamokslai apie gaspadorystę dėl gaspadorių sodiečių”, parašyti sekant lenkų agronomo Igno Liskovskio knyga „Trzy nauki gospodarskie”. Pamokslais vadinami pamokymai, patarimai. Pirmasis pamokslas – apie perėjimą nuo trilaukės į racionalesnę, šešialaukę sėjomainą, antrasis – apie mėšlo ruošimą ir panaudojimą, trečiasis – apie žemės dirbimą. „Trys pamokslai” buvo bene pirmasis lietuviškas agronomijos žinynas. Knygelė susilaukė palankaus to meto lietuvių šviesuomenės įvertinimo, ją recenzavo, kritikavo, gyrė. Aušrininkas ir poetas Jonas Mačys-Kėkštas, perskaitęs knygelę, sušuko: „Garbė ir gyrius p. Vileišiui už parašymą tokios šaunios knygos”(7).

1884 m. išėjo Petro Vileišio knygelė „Pamokslai apie galvijų ir avelių auginimą ir gydymą nuo nekurių ligų”, parašyta pagal minėtą I. Liskovskį ir Skibą. Joje ypač pabrėžiama gyvulininkystės reikšmė racionaliam ūkininkavimui. Tęsdamas gyvulininkystės temą, Petras Vileišis dar parengė ir išleido šias knygeles: „Karvės ir pienas” (1892 m.; pagal Stanislovą Ravenskį ir Konradą Prošinskį; antrasis leidimas „Karvės ir jų nauda” 1905 m.); „Apie arklius. Auginimas ir gydymas nuo pasitropijančios ligos” (1893 m., antrasis leidimas 1903 m., trečiasis leidimas 1906 m.).

Petras Vileišis skatino Lietuvos sodiečius plėtoti ir šalutines žemės ūkio šakas –– sodininkystę ir bitininkystę. 1885 m. jo išleista knygelė „Sodnas, apyniai ir bitės” buvo, galima sakyti, pirmasis lietuviškas sodininkystės bei bitininkystės vadovas.

Naudingų patarimų ūkininkams teikė Petro Vileišio knygelė „Dykviečių apmedžiavimas” (1903 m., pagal A. Novickį). Jis siūlė apželdinti smėlynus, kalvas, menkas ganyklas, upių bei upelių krantus, ežias tarp laukų bei dirvų, nebenaudojamas žvyrduobes, pakeles. Pasak Žemės ūkio universiteto docento Mikalojaus Lukino, „Dykviečių apmedžiavimas” buvo vienas pirmųjų lietuviškų rašinių miškininkystės tema, o jo patarimai net ir dabar yra reikšmingi8.

Petrui Vileišiui labai rūpėjo Lietuvos kaimo žmonių sveikata ir higienos kultūra. Jis parengė ir išleido keletą knygelių: „Svarbiausios žmonių ligos” (1886 m.; pagal Julių Genčą ir Kazimierą Prošinskį); „Ką daryti, kad sveiki būtume ir ilgai gyventume” (1895 m.; versta iš lenkų kalbos); „Pirmutinė pašalpa ūmai susirgus, taipgi gėralai alkoholiniai ir tabakas” (1899 m.; pagal S. Sterlingą); „Pamokinimai, kaip nuo pagedimo apsaugoti žmones, pagedusių šunų aprietus” (1899 m.).

Nuopelnai Lietuvos teisinei sistemai

Petras Vileišis buvo teisinio švietimo Lietuvoje pradininkas. Jis parengė ir išleido knygeles: „Rėdos įstatymai dubą perkant, pinigus paskolinant, testamentą rašant ir t. t. lietuviams, Suvalkų rėdyboje gyvenantiems, surašyti pagal rejento Maslekevičiaus pažymėjimus” (1886 m.); „Valsčiaus rėda ir sudas. Broliams lietuviams po gudų valdžia gyvenantiems” (1887 m.; antroji laida 1893 m.); „Kam,

kada ir kaip reikia atbūti karūmenę” (1904 m.). Tai buvo pirmoji teisinė konsultacija gimtąja kalba apie žmogaus bei piliečių teises, mokanti susivokti caro valdžios įstatymų brūzgynuose. Knygelė „Ūkiškos draugystės įvairiuose kraštuose” (1901 m.) pasakojo apie kooperacijos svarbą ir jos plėtrą Vakarų šalyse.

Išvados

Be tiesioginio darbo P. Vileišiui išties rūpėjo lietuvybės reikalai. Neveltui amžininkai jį pavadino lietuvių tautinio atgimimo tėvu. P. Vileišis vienas pirmųjų atkakliai kovojo dėl caro administracijos 1864m. uždraustos lietuvių spaudos laisvės. P. Vileišis sukūrė stiprų tautinės veiklos centrą nne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Jis buvo žymiausias to meto lietuvių tautos švietėjas. Su bendraminčiais įkurė slaptą draugiją „Dvylika Vilniaus apaštalų“, kurios pagrindinis tikslas – gaivinti Vilniuje lietuvybę. Nustatyta, jog savo lėšomis išleido apie 100 šviečiamojo turinio knygelių, savo bei kitų autorių parašytų arba laisvai išverstų. P. Vileišis – lietuvių techninės knygos pradininkas: P. Vileišis rūpinosi ir dėl būsimosios laisvos Lietuvos mokyklos. 1900 m. ši draugija įkurė „Daukanto mantos draugiją“ lietuvių raštijai, mokslui ir menui remti, knygoms leisti. JJis parašė ir išleido aritmetikos, geometrijos, geografijos ir fizikos vadovėlius. Norėdamas užpildyti lietuviškos raštijos tuštumą, Petras Vileišis rašė apysakaites, patarimus ūkininkams, vertė į lietuvių kalbą ir išleido užsienio autorių knygutes ūkio klausimais. Petras Vileišis taip pat ir lietuviškos dramos pradininkas. JJo veiklos užmojai labai platūs ir įvairiapusiški.