Pinigų istorija

Žodis “moneta” pas mus atėjo iš senosios Romos laikų. Apie jos atsiradimą pasakojama tokia istorija. Tarp daugybės romėnų dievų buvusi Jupiterio žmona, gražuolė deivė Junona. Ji dovanodavusi žmonėms gerus derlius, sveikus vaikus, darbų sėkmę. Kartą, kai Roma kariavo su Epiro, Vakarų Graikijos srities, karaliumi Piru (306-272 m. p. m. e.) ir pietų Italijos miestu Tarentu, romėnai, pritrūkę lėšų, kreipėsi pagalbos į Junoną. Ši atsakiusi: “Karas pradėtas teisingai, todėl greitai pinigų jums netruks”. Žyniai paskelbė, kad laimėjus romėnų kariuomenei, į ištuštėjusį vvalstybės iždą imsią plaukti pinigai. Kovos baigėsi pergale, buvo paimtas didelis “teisingas” grobis, gausybė aukso bei sidabro. Laikydami tai Junonos nuopelnu, romėnai deivei suteikė antrąjį vardą – Moneta (lotyniškai patarėja). Taigi dirbtuvėse prie deivės šventovės kaldinti aukso ir sidabro lydinio pinigai ilgainiui imti vadinti monetomis. Anksčiau jie buvo vadinami numizmomis arba nomizmomis (gr. Nomos – teisė, įstatymas, paprotys, teisėta mokėjimo priemonė).

Iš čia kilęs numizmatikos terminas, mokslui apie monetas pavadinti pradėtas vartoti viduramžiais. Numizmatika tiria pinigų sistemos, apyvartos, prekybos ir ekonomikos rryšių istoriją, monetų ir medalių kaldinimo techniką bei meną. Numizmatika – ne tik mokslas apie senovės monetas, bet ir pačių monetų rinkimas bei kolekcionavimas.

Monetas buvo pradėta kaldinti palyginti vėlai – VII a. p. m. e., tačiau tie 2700 jų ggyvavimo metų – turtingiausias ir įdomiausias žmonijos istorijoje.

Monetos – iškalbingi ekonomikos istorijos paminklai, įvairiausių prekybos sistemų atspindys. Todėl jos padeda daug sužinoti apie praeities įvykius. Pavyzdžiui, monetose gali būti užfiksuoti miestų pavadinimai bei valdovų vardai, nepaminėti rašytiniuose šaltiniuose. Jose galima rasti puikių portretų, seniai išnykusių meno kūrinių, architektūros bei kultūros paminklų atvaizdų. Būtent iš jų sužinojome, kaip atrodė kolonos deivės Artemidės šventykloje. Daugelis žymaus senovės Graikijos skulptoriaus Fidijo kūrinių, tarp jų ir išminties bei karybos deivės Atėnės statula iš Atėnų Akropolio ar vyriausiojo dievo Dzeuso statula iš Olimpijos šventovės, yra žinomos tik iš jų atvaizdų antikinėse monetose.

Etnografas monetose gali rasti pavaizduotų namų apyvokos daiktų, buities scenų, įvairių epochos kostiumų. Filologas randa įvairių sentencijų ir net nedidelių eilėraščių, paleografas, tyrinėjantis senąjį rraštą – įvairiausių braižo pavyzdžių, o tyrinėtojas, besidomintis heraldika – rečiausių ir įdomiausių herbų.

Medžiaga, iš kurios moneta pagaminta, leidžia mums spėti, kokie metalai tada buvo naudojami. Jei tai auksinės ar sidabrinės monetos, galima spręsti apie to meno valstybės ar miesto turtingumą ir galybę.

Nuo daugelio kitų daiktų, kurie randami žemėje, moneta skiriasi tuo, kad ji dažniausiai tiksliai datuota arba žinomi ją kaldinusio valdovo valdymo metai. Ši aplinkybė leidžia išaiškinti, kada vienoje ar kitoje valstybėje buvo pakilimas, nuosmukis.

Monetų piešiniai bei įrašai kkartais būna vienintelis šaltinis daugeliui istorijos faktų tirti. Pavyzdžiui, niekas iš senovės autorių nepaminėjo Silerų miesto Sicilijoje. Apie jo gyvavimą sužinojome tik iš bronzinių monetų, kaldintų Sileruose IV a. p. m e.

-2-

Mainai egzistavo labai seniai, dar pirmykštėje bendruomenėje, kada vienas daiktas tiesiog keičiamas į kitą.

Vis labiau tobulėjant žemdirbystei bei gyvulininkystei, daugėjo ir mainų. Keičiamos prekės turėjo būti lygiavertės, t. y. joms pagaminti turėjo būti įdėta vienodai darbo. Stambūs galvijai atstojo pinigus senovės Graikijoje ir Romoje. Lotynų kalbos žodis pecuana – “pinigai” yra kilęs iš žodžio pecus, reiškiantį “galvijas”. Labiausiai senovinės Europos tautos vertino stambiuosius raguočius.

Įvairiausiuose kraštuose pinigus atstodavo kailiai, druska, audiniai, kriauklės, druska ir kt. 2700 metais p. m. e. šumerams vertės matas buvo grūdai.

Daugelyje Afrikos kraštų seniau už prekes buvo mokama strėlių ar iečių antgaliais.

Okeanijoje iki XX amžiaus buvo vartojami tabako pinigai – ryšulėliai ir blokai.

Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ir Okeanijoje monetas atstodavo įvairūs papuošalai – žiedai, vėriniai iš perlų, kriauklių, stiklo, akmenukų. Taip pat žvėrių – šernų , šunų, šikšnosparnių, banginių dantys.

Tibetiečiai, kinai, mongolai kadaise mokėdavo arbatžolių plytelėmis.

Daugelyje šalių net mūsų laikais be monetų egzistuoja ir kitos mokėjimo priemonės: Ramiojo vandenyno salose, Kinijoje, Japonijoje ir Indijoje žmonių vartojami kriauklių “kauri” pinigai.

Tačiau naudoti daiktus vietoje pinigų bbuvo nepatogu dėl daugelio suprantamų priežasčių.

Senovės Kinijoje buvo vartojami peilio formos, Vakarų ir Rytų Afrikoje, Indijoje – kastuvo formos, Tolimuosiuose Rytuose ir kai kuriose Afrikos valstybėse – varpelio pavidalo pinigai. Azijoje varpai – pinigai buvo liejami dažniausiai iš vario, o Afrikoje – iš geležies.

Seniau daug monetų buvo kaldinama iš brangiųjų metalų – aukso ir sidabro, o pirmieji popieriniai pinigai arba banknotai, atsirado Kinijoje XI a. Patys banknotai neturi tikros vertės kaip auksas.

Piratų pinigai būdavo ispaniškos auksinės monetos, vadinamos dublonais. Dublonus dar vadindavo dublon de a ocho, tai reiškė aštuntuką, nes vienas dublonas būdavo vertas aštuonių ispaniškų auksinių eskudų.

Pasaulyje nukaldinta labai daug įvairių monetų. Nors daugelis jų buvo perdalytos į naujus pinigus ar kokius daiktus, vis dėlto iki mūsų dienų jų išliko dar nemažai. Daugybę jų išsaugojo numizmatai kolekcionieriai.

Užkasti lobiai pagrindinis numizmatikos šaltinis. Dalis padavimų apie paslėptus turtus, perduodamų iš kartos į kartą, ne tik žmonių fantazija. Senovėje žmonės dažnai slėpdavo pinigus, laikydavo juos kapšeliuose, maišuose, puoduose ar metalinėse skryniose. Didelės pinigų sumos buvo slepiamos geležinėse dėžėse su sudėtingais užraktais. Kartais tokios skrynios būdavo grandinėmis prirakinamos prie mūro ar laive prie stiebo (jei tai laivo iždas). Tačiau patikimiausia saugykla visais laikais žmonėms atrodė žemė.Užkasti lobiai dažniausiai randami ariant, sausinant pelkes, kkasant griovius bei įvairias duobes, griaunant senus pastatus, statant naujus, kertant mišką ir t. t. Taigi juos dažniausiai randa žmonės.

-3-

Be lobių numizmatikos šaltinis yra ir kapai: senovėje kartais pinigai į juos buvo dedami kaip įkapės ir kaip papuošalai. Paprotys dėti mirusiajam pinigų į kapą buvo paplitęs dar žiloje senovėje. Mūsų krašte jis įsigalėjo ne anksčiau kaip II – III m. e. a.

Pirmieji pinigai, vartoti Lietuvoje, buvo graikiškos monetos. Spėjama, kad Nakso moneta į Lietuvą pateko V a. p. m. e. pabaigoje arba IV a. p. m. e. pradžioje, o Smirnos – II a. p. m. e. pabaigoje ar I a. p. m. e. pradžioje. Jos tuo metu pas mus perkamosios galios dar neturėjo ir buvo vertinamos ir naudojamos kaip sidabro žaliava, kuri Lietuvoje iki tol nebuvo žinoma.

Daug daugiau Lietuvoje rasta romėniškų pinigų. Nustatyta, kad jos dažniausiai buvo naudojamos kaip žaliava įvairiems dirbiniams bei papuošalams gaminti, ir vietinių gyventojų būdavo įsigyjamos mainais už gintarą. Dažniausia jų aptinkama Vakarų Lietuvoje. Daugiausia randama varinių (bronzinių) sestercijų, mažiau – sidabrinių denarų.

Seniausių monetų aptikta Vakarų Lietuvos kapinynuose. Rytų Lietuvoje rastos monetos priklauso daugiausia X a. Ankstyvesnės VIII – IX a. Rytų kraštų monetos į Vakarų Lietuvą pateko prekybos keliu, ėjusiu nuo Kaspijos jūros

pietinės pakrantės Volgos ir Volchovo upėmis per Suomių įlanką į Baltijos jūrą.

Rytų kraštų monetose nėra piešinių, vien įrašai, paprastai įvairūs posakiai iš Korano, kuris, beje, draudžia vaizduoti žmones.

XI a. Baltijos jūros kraštuose vartojami pinigai dirhamai iš apyvartos palaipsniui išnyko, o jų vietą užėmė Vakarų Europos denarai.

XII a. pradžioje Lietuvoje iš apyvartos išnyko ir Vakarų Europos monetos. Bemonetinis laikotarpis tęsėsi iki XIV a. antrosios pusės.

Kaip mokėjimo priemonė Lietuvoje dar buvo vartojami archainiai kalti ir lieti apie 100 g svorio skandinaviškos kilmės ssidabro lydiniai.

Senovės lietuvių “ilgieji pinigai” kapos buvo liedinami beveik iš gryno sidabro. Jos buvo įvairiausių formų: apvalios, trišonės, plokščios ir t. t. Jų ilgis maždaug 10 cm. IX a. pradžioje kapos jau buvo gerai žinomos Lietuvoje, kaip pinigai jos naudotos maždaug iki XI a. Kapas liedino kas tik norėjo ir turėjo sidabro. Ilgai jos nebuvo kaip nors žymėtos. Tik vėliau ant jų buvo dedami ženklai. Žinomos dvejopo svorio kapos – “mažosios” (apie 100 g ) ir “ilgosios” (apie 200 g )). Sidabro tikrumas pagal jų paviršių – įkandant, įrėžiant, įkertant. Įkartų skaičius lydiniuose svyruoja nuo 1 iki 18. Jei kapa buvo per didelis pinigas, ją kapodavo į smulkesnius gabalėlius. Kapų daugiausia rasta dabartinėje Lietuvos teritorijoje, rytinėje ir centrinėje dalyse.

XIV aa. pradžioje Lietuvoje pusapvalės lazdelės formos lydinius pakeitė trikampio pjūvio lydiniai. Lietuviškų trikampio pjūvio lydinių yra rasta tik Lietuvos teritorijoje, daugiausia tarp Vilniaus, Kauno ir Alytaus. Šio tipo lydiniai iš apyvartos išnyko XV a. viduryje.

Sidabro lydiniai prekyboje vertinami pagal svorį.

Kailio pinigai tai vieni iš daugelio “daiktinių pinigų” priešmonetiniais laikais. Jie buvo gaminti iš voverių, žebenkščių, šermuonėlių, kiaunių ir kitų rinktinių žvėrelių kailiukų. Šiuos “pinigus” naudojo ne tik lietuviai, bet ir skandinavai,ir Rytų slavai.

-4-

XVI a. antrojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sparčiai plėtojosi feodalinis ūkis, augo miestai, suklestėjo amatai, intensyvėjo prekyba. Jos poreikiams tenkinti jau nepakako stambių piniginių vienetų kapų, tuo labiau nepatogių kailinių pinigų. Į vidaus rinką pradėjo skverbtis užsienio monetos, pirmiausiai – Prahos grašiai, pradėti kaldinti čekijoje aapie 1300 metus. Nukaltos iš aukštos prabos sidabro, didelės masės Prahos grašis greitai paplito Vokietijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Prahos grašis pirmą kartą minimas 1325 metais. Vėliau jis tapo pavyzdžiu pirmosioms lietuviškoms monetoms.

XIV a. antroje pusėje Lietuvoje atsirado savo gamybos monetų. Kai kurios, kaldintos vietinių kunigaikščių, kursavo trumpai ir nedidelėje teritorijoje, kitas į apyvartą leido Lietuvos Didieji kunigaikščiai. Šis Lietuvos numizmatikos laikotarpis iki šiol problematiškiausias. Mokslininkai nesutaria net svarbiausiais klausimais: kuriam iš valdovų priskirti vieno ar kito tipo monetas; dėl mmonetų kaldinimo laikotarpių; monetų metrologijos, pavadinimų, monetose pavaizduotų ženklų, raidžių reikšmės ir t.t.

Pirmosios lietuviškos monetos buvo be įrašų, išskyrus žodį ПЕЧАТЬ, be datų, valdovų atvaizdų.

Pirmųjų lietuviškų monetų žinomi keturi tipai. Daugelio tyrinėtojų nuomone, seniausios iš jų yra tos, kurių vienoje pusėje yra pavaizduotad ietgalis su kryžiumi, o kitoje pusėje įrašas ПЕЧАТЬ (rus. antspaudas). Šio tipo monetų randama nedaug, jų paplitimo arealas nedidelis. Todėl daroma išvada, kad kaldintos jos buvo trumpą laiką ir nedideliu kiekiu. Monetos, palyginus su kitais lietuviškų monetų tipais, yra daug sunkesnės, didesnės ir storesnės, jų svoris svyruoja nuo 0,73 iki 1,45. Šias monetas galėjo kaldinti Algirdas (1345 – 1377).

Antrasis pagal senumą lietuviškų monetų tipas yra su Gedimino stulpais vienoje pusėje ir ietgaliu bei kryžiumi kitoje. Tai lengviausios lietuviškos monetos (apie 0,30 g). Jas tikriausiai kaldino Kęstutis.

Trečiajam lietuviškų monetų tipui priklauso tos, kurių vienoje pusėje iškaltas Vytis, o kitoje – Gedimino stulpai (vid. svoris 0,40 g). Manoma, jas pradėjęs kaldinti Vytautas.

Ketvirtajam lietuviškų monetų tipui priskiriamos tos, kurių vienoje iškaltas Vytis, o kitoje – dvigubas kryžius skyde. Iki šiol vieni autoriai priskirdavo jas Vytautui, kiti – Jogailai. Jų svoris svyruoja nuo 0,38 iki 0,86g. Monetos be įrašų lengvesnės, jų svoris svyruoja tik nuo 0,30 iki 0,34 g. <

Lietuviškos monetos buvo apyvartoje daug trumpesnį laiką negu Prahos grašiai.

1922 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo įvestas lietuviškas litas. Pirmoji lito monetų laida 1925 m. buvo nukaldinta Anglijoje.