Pirmasis pasaulinis karas

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis, sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu, ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12 kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją, ssustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos visos šios šalys.

I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, EEstija, Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas, daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai tturėjo didelės įtakos II Pasaulinio karo. kilimui.

Pirmasis pasaulinis karas

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis, sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu, ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją, sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti KKrymą, Užkaukazę ir neleisti rusams isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos visos šios šalys.

I Pasaulinio karo pasekmės

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II Pasaulinio karo. kilimui.

Europos perdalijimas po Versalio taikos

1919 m. Versalio sutartimi buvo pakeistos kai kurių valstybių sienos. Pasikeitė Voketijos–Lenkijos siena–Lenkijai grąžintas Gdanskas, Aukštutinė Silezija, Pamarys. Lenkija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Kai kurios Vokietijos teritorijos buvo atiduotos Danijai (Šlezvigas ir Holšteinas).

Prancūzija iš Vokietijos atsiėmė Elzasą, Lotaringiją, atplėšė Saro sritį. Besarabija buvo priskirta Rumunijai. Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai.

Vasario revoliucijos Rusijoje

Buržuazinės–demokratinės Vasario revoliucijos priežastys buvo tokios pat, kaip 1905–1907 m. revoliucijos. Tai–caro patvaldystė, dvarininkų žemėvalda, demokratijos nebuvimas. Visus prieštaravimus Rusijoje pagilino I Pasaulinio Jo metu carizmas parodė visišką savo bejėgiškumą, todėl buržuazija ėmė atvirai parėjinėti į opoziciją carui. Ji pradėjo reikalauti, kad caras buržuazinių partijų pagrindu sudarytų pasitikėjimo vyriausybę, kuri remtųsi Dūma. Tačiau caras atsisakė tą padaryti, o Dūmą išvaikė.

Tuo metu caro rūmuose didelę įtaką turėjo visokie perėjūnai, karjeristai (su Rasputinu priešakyje). Ministrų Kabinetas grobstė iždo lėšas, caro rūmuose veikė net išdavikai, kurie išduodavo karines valstybės paslaptis.

Buržuazija pradėjo ruošti sąmokslą prieš carą. Prie sąmokslininkų prisidėjo ir caro brolis Michailas. Jų tikslas buvo priversti Nikolajų II atsisakyti sosto sūnaus naudai, regentu paskiriant Michailą (palyginti pažangų). Sąmokslininkai buvo išaiškinti, jiems tepavyko užmušti Rasputiną. Visa tai rodė, kad buržuazija ėmė siekti ccarizmo nuvertimo.

Karas visiškai sužlugdė Rusijos ūkį. Prasidėjo badas, nes į karą išėjo apie pusė darbingų kaimiečių, sumažėjo dirbamų žemių plotai. Nors grūdų atsargos Rusijos pakraščiuose ir buvo didelės, bet į centrą jų nebuvo įmanoma pristatyti, kadangi karo metais visiškai sutriko geležinkelis. Masiškai užsidarinėjo gamyklos, nes trūko kuro, žaliavų. Prasidėjo nedarbas, sutriko finansų sistema. Viena karo diena Rusijai kainavo 50 mln rublių, todėl buvo imta leisti poperinius pinigus, krito rublio vertė. Prasidėjo spekuliacija. Ūkio suirutė į kovą kėlė milijonus žmonių. Dar viena priežastis, paspartinusi revoliuciją, tai–antikarinės nuotaikos ne tik tarp civilių, bet ir tarp kareivių, nes karas užsitęsė, o Rusija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Kareiviai buvo basi, alkani, jie pradėjo masiškai bėgti iš fronto, kai kuriuose fronto ruožuose net broliavosi su vokiečiais. Dėl visų šių priežasčių ir kilo antroji Rusijos revoliucija.

Revoliucijos uždaviniai buvo tokie pat, kaip ir pirmosios revoliucijos: nuversti patvaldystę, paskelbti demokratinę respubliką, įvesti 8–ių valandų darbo dieną, panaikinti dvarininkinę žemėvaldą, suteikti demokratines laisves ir teises.

Dvivaldystė Rusijoje

Dar vykstant revoliucijai ėmė kurtis tarybos. Vasario 27 d. buvo išrinkta Petrogrado taryba. Bolševikai rinkimus pralaimėjo, daugumą taryboje turėjo menševikai ir eserai. Šią tarybą rėmė 200.000 Petrogrado kareivių įgula. Taryba tapo realia miesto valdžia. Tačiau paimti į savo rankas visos Rusijos valdžią taryba nenorėjo, nnes menševikai laikėsi nuomonės, kad valdžią paimti turi buržuazija. Todėl taryba leido sudaryti buržuazinę Laikinąją vyriausybę. Vyriausybė buvo sudaryta iš Dūmos deputatų, jos vadovu tapo kunigaikštis Lvovas. Petrograde susidarė dvivaldystė.

Bolševikai ir toliau laikėsi nuomonės, kad buržuazinė revoliucija turi peraugti į socialistinę. Dar savo balandžio tezėse Leninas numatė du perėjimo kelius: taikų arba ginkluotą. Norint pereiti taikiu keliu, jo nuomone, reikėjo bolševizuoti tarybas ir pradėti socialistinius pertvarkymus. Todėl bolševikai iškėlė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. O jeigu sąlygos pasikeistų, reikia ruoštis ginkluotam sukilimui. Vienaip ar kitaip, bet bolševikų uždavinys buvo paimti valdžią į savo rankas.

Vasario revoliucijos pasekmės

1. Panaikinta caro patvaldystė.

2. Rusija paskelbta demokratine respublika.

3. Legalizuotos visos partijos (ir bolševikų), iš kalėjimų paleisti tūkstančiai politkalinių.

4. Paskelbtos demokratinės teisės ir laisvės.

1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje

Rusijos liaudis iš Laikinosios vyriausybės laukė labai daug. Visų pirma, tikėtasi, kad Rusija išstos iš karo. Ypatingai to norėjo kareiviai. Valstiečiai laukė, kad kuo greičiau būtų panaikinta dvarininkinė žemėvalda. Tačiau Laikinoji vyriausybė nedarė nei vieno, nei kito. Dar balandžio mėnesį Lvovo vyriausybė sąjungininkams paskelbė, kad Rusija toliau dalyvaus kare. Tai sukėlė didžulį Rusijos žmonių nepasitenkinimą. Kilo vyriausybės krizė, buvo pakeistas ministras pirmininkas ir kai kurie ministrai. Premjeru tapo Kerenskis. O žemės klausimą Laikinoji vyriausybė ruošėsi spręsti steigiamajame suvažiavme,

kuris turėjo būti sušauktas pasibaigus karui.

Normaliomis sąlygomis toks vyriausybės sprendimas gal ir būtų teisingas, bet tuo metu Rusija buvo tarsi parako statinė, pasiruošusi sprogti. Tai buvo Laikinosios vyriausybės klaidos, kuriomis puikiai sugebėjo pasinaudoti bolševikai. Jie žadėjo, kad, paėmę valdžią, nedelsiant nutrauks karą ir žemę išdalins valstiečiams.

Liepos mėnesį Kerenskio vyriausybė pradėjo demokratinių jėgų puolimą. Petrogrado taryba tam pritarė, todėl bolševikai nuėmė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. VI–as bolševikų partijos suvažiavimas, įvykęs liepos mėnesį, priėmė nutarimą ruoštis ginkluotam sukilimui.

Pirmame visos Rusijos tarybų suvažiavime llaimėjo menševikai. Bolševikai suprato, kad legaliu poltiniu keliu jie į valdžią neateis. Spalio mėnesį jie pradėjo ruoštis ginkluotam perversmui. Buvo sudarytas Karinis Revoliucinis Komitetas (KRK), kuris turėjo paruošti sukilimą pagal Lenino sudarytą planą. Plano esmę sudarė staigus puolimas, visų strateginių taškų (pašto, telegrafo, stočių, tiltų) užėmimas. Sukilimo ruošimui vadovavo L. Trockis.

Ne visi CK nariai buvo už ginkluotą perversmą. Tam priešinosi Zinovjevas ir Kamenevas. Savo abejones jie išspausdino viename menševikų laikraštyje. Taip buvo atskleistas ruošiamo perversmo planas. Spalio 24 d. vyriausybė ppradėjo bolševikų puolimą (užėmė štabus.), todėl bolševikai iškart pradėjo ginkluotą perversmą. Perversmas baigėsi spalio 26 d. Žiemos rūmų šturmu. Laikinoji vyriausybė buvo areštuota, Kerenskis pabėgo. Valdžią į savo rankas paėmė bolševikai.

Tą pačią dieną prasidėjo II Rusijos tarybų suvažiavimas, kuris paskelbė, kkad nuo šiol visa valdžia pereina į suvažiavimo rankas. Išrinkti valdžios organai. Darbui tarp suvažiavimų aukščiausia valdžia tapo visos Rusijos Centro Vykdomasis Komitetas. Į jį, be bolševikų, buvo išrinkta keletas menševikų ir kairiųjų eserų. Vykdomuoju valdžios organu tapo Liaudies Komisarų Taryba, į kurią įėjo tik bolševikai.

II suvažiavimas priėmė dekretus dėl žemės ir taikos. Bolševikai atsidūrė valdžioje.

Pilietinis karas Rusijoje

Tuoj po ginkluoto sukilimo nuverstų sluoksnių atstovai, absoliuti dauguma karininkų, didžioji dalis kazokų, nemažai valstiečių stojo į pasipriešinimo kelią. Prasidėjo pilietinis karas. Rusija susiskirstė į dvi stovyklas: baltuosius ir raudonuosius.

Pirmas karo etapas truko iki 1918 m. kovo mėnesio. Šį etapą bolševikai laimėjo, nes, pradėję vykdyti žemės reformą, į savo pusę patraukė didžiąją dalį valstiečių. Tačiau 1918 m. pavasarį vyriausybė įvedė maisto produktų ddiktatūrą–masiškai iš valstiečių ėmė atiminėti maisto produktus. Kaimuose sovietų valdžia praktiškai buvo panaikinta ir atiduota varguomenės komitetams, turėjusiems didžiulius įgaliojimus. Tai sukėlė naują pasipiktinimo bangą kaime.

1918 m. pavasarį prasidėjo naujas pilietinio karo etapas. Bolševikų padėtį sunkino tai, kad prie Volgos ir Sibire sukilo čekų belaisvių pulkai. Į kai kuriuos Rusijos uostus įplaukė užsienio valstybių laivai. Sovietų valdžios likimas sprendėsi Rytuose, Pietuose, prie Petrogrado, prie Dono, susidarė fronto žiedas. Ypatingai pavojinga padėtis susiklostė Rytuose. Ufoje buvo įkurta Ufos direktorija–tarsi atskira valstybė, kkuriai vadovavo buvęs caro admirolas Kolčakas.

1918 m. vasarą–1919 m. pavasarį visos bolševikų jėgos buvo mestos prieš Kolčaką. Tuo laiku Rusija buvo paskelbta karo stovykla, veikė karo meto įstatymai, prasidėjo žiaurios represijos–įvestas raudonasis teroras. 1919 m. pavasarį Kolčako armija buvo sutriuškinta, jai mėginant susijungti su Denikino kariuomene, veikusia Pietuose. 1919 m. buvo ypatingai sunkūs: itin aršios kovos vyko Pietuose (Ukrainoje). Denikinas jau buvo priėjęs prie Tulos (netoli Maskvos), Judeničius kelis kartus puolė Petrogradą. 1920 m. pradžioje Pietų frontas buvo likviduotas, Denikinas sumuštas. Jo armijos likučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems vadovauti ėmė Vrangelis. 1920 m. balandį puolimą prieš Sovietų Rusiją pradėjo Lenkija. Tuo pasinaudojęs, puolimą pradėjo ir Vrangelis. Karas su Lenkija pasibaigė Rygos sutartimi, pagal kurią Lenkija gavo Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, o Vrangelis buvo sumuštas.

Pilietinis karas baigėsi 1922 m., kai prie Rusijos buvo prijungta Tolimųjų Rytų Respublika.

Viena iš priežasčių, dėl kurių bolševikai laimėjo–pačių baltųjų politika. Kadangi rajonuose, kuriuose įsitvirtindavo baltieji, iš valstiečių būdavo atimamos žemės, tai paskui juos nėjo valstiečiai. Be to, Kolčakas siekė atkurti monarchiją, o Rusijoje tokios idėjos nebebuvo gajos. Antra priežastis–bolševikai sugebėjo sukurti drausmingą daugiamilijoninę kariuomenę. Trečia priežastis–žiaurios represijos įbaugino žmones. Reikia pripažinti, kad dalis Rusijos žmonių, ypač jaunimas, patikėjo komunizmo idėjomis, geresne ateitimi, kurią bolševikai žžadėjo sukurti per labai trumpą laiką. Dar viena priežastis–baltieji nesulaukė aktyvios užsienio valstybių paramos. Jie gaudavo ginklų, pinigų, tačiau nė viena užsienio šalis, išskyrus Lenkiją, atviros intervencijos nepradėjo, Sovietų Rusijai karo nepaskelbė.

Karinis komunizmas Rusijoje

Pilietinio karo metais buvo įvesta žiauri ekonominė politika, gavusi karinio komunizmo vardą. Tai buvo tarsi komunizmo ir karinės diktatūros mišinys, kurio esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimas iš valstiečių. Už nusavintus produktus praktiškai nebūdavo atlyginama.

2. Uždrausta prekyba šalies viduje. Įvestas maisto ir pramoninių prekių paskirstymas per darbovietes. Pinigai nebeteko savo funkcijų.

3. Suvalstybinta visa pramonė, net smulkios įmonės. Tuo padėtas pamatas komandiniam–administraciniam valdymui atsirasti. Panaikinta įmonių ūkiskaita, bet koks jų savarankiškumas. Įvesta darbo prievolė (visiems luomams, moterims). Tie, kas neatlikdavo darbo prievolės, negaudavo maisto produktų.

4. Įvestas nemokamas transportas, teatras, komunalinės paslaugos, laikraščiai. 1919 m. pabaigoje buvo net priimtas nutarimas nemokamai aprūpinti rūbais.

5. Darbo apmokėjime įvestas lygiavos principas (dirbk nedirbęs–gausi tiek pat).

Karinio komunizmo pasekmės buvo baisios:

1. Valstiečiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo auginti gyvulius. Valstiečiai tą darė, žinodami, kad viskas, ką jie sukurs, bus atimta. Dėl to šalyje prasidėjo baisus badas.

2. Visiškai smuko darbo našumas, nes lygiavos principas neskatino gerai dirbti. Dėl to nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių. Rusijoje prasidėjo sukilimai, maištai. Sukildavo ne tik valstiečiai, bet ir miestiečiai. Ypatingai ggrėsmingas buvo Kronštato jūreivių maištas. Sovietų valdžiai iškilo rimtesnis nei pilietinio karo metais pavojus.

NEP’as ir jo esmė

Per pilietinį karą Rusijoje buvo vykdoma pragaikštinga karinio komunizmo politika, po kurios valstiečiai smarkiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo auginti gyvulius, kilo baisus badas, miestuose dėl lygiavos principo labai krito darbo našumas, nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių, vyko sukilimai ir maištai. Taigi, būtina buvo nauja ekonominė politika.

1921 m. X partijos suvažiavime tokia ekonominė politika–NEP–ir buvo priimta. Šios politikos esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimo pakeitimas natūriniu mokesču, kurio apimtis buvo dukart mažesnė už oficialią nusavinimo apimtį. Be to, mokesčio dydis buvo konkretus ir valstiečiai jį žinojo iš anksto. Taip valstiečiai vėl atgavo interesą našiau ūkininkauti, nes likusi nuo mokesčio produktų dalis priklausė jiems. Valstiečiai netgi gavo teisę nuomoti žemę ir naudoti joje samdomą darbo jėgą, nors tai ir buvo „Dekreto dėl žemės” laužymas.

2. Leidimas prekiauti. Karo metais, bijant spekuliacijos, buvo įvesta paskirstymų per darbovietes sistema. Dabar vėl galima buvo laisvai prekiauti, tik užsienio prekyba pasiliko valstybės monopoliu.

3. Pramonės liberalizacija ir dalinė denacionalizacija. Smulkiosios ir vidutinės įmonės tapo nuomos objektu–jas nuomoti galėjo ir užsieniečai, užsienio firmos. Įmonėms, likusioms valstybės žinioje, nustota komanduoti–suteikta ūkiskaita, savarankiškumas.

4. Darbo prievolės, lygiavos apmokėjime principo, įvairių nemokamų patarnavimų panaikinimas. Tai padarius vėl

ėmė kurtis darbo biržos.

NEP’as teišsilaikė iki III–ojo dešimtmečio pabaigos, nors, priimant šią ekonominę politiką, Leninas teigė, kad ji bus tvirta ir ilgalaikė. Tačiau ir per trumpą savo egzistavimo laiką NEP’as spėjo duoti puikių rezultatų. Jau 1925 m. (t.y.–po keturių metų!) pasėlių plotas pasiekė 1913 m. lygį, o gyvulių skaičius net viršijo prieškarinį. Tuo pat metu Rusijos pramonė jau pajėgė aprūpinti gyventojus visomis būtiniausiomis prekėmis. Išnyko eilės, sėkimingai įveikta finansnė krizė (milžiniška infliacija)–1922 m. išleista tvirta valiuta–červoncas. Atsigavo susisiekimas: atstatytas geležinkelis, ttvarkomi keliai. Ėmė formuotis prekių biržos, vykti įvairios komercinės mugės. Žodžiu, NEP’o politika buvo tikras atokvėpis porevoliucinėje sovietų istorijoje. Tik gaila, kad jis taip trumpai tegyvavo–iki 1927 m.

Paskutinių Lenino straipsnių idėjos

Paskutiniuose savo straipsniuose ir laiškuose Leninas galutinai suformavo socializmo sukūrimo planą. Straipsnyje „Apie kooperaciją” jis nurodė, kad būtina kooperuoti (kolektyvizuoti) žemės ūkį–tai, jo nuomone, yra būtina socializmo įgyvendinimo sąlyga. Straipsniuose „Apie socialistinį lenktyniavimą”, „Verčiau mažiau, bet geriau” Leninas įrodinėjo industrializacijos būtinumą. Nemaža dėmesio jis skyrė ir kultūrai–kultūrinei revolucijai (pvz., straipsnyje „„Puslapiai iš dienoraščio”). Priešmirtiniame savo laiške suvažiavimui (taip ir pavadintame) Leninas perspėjo partiją dėl Stalino, kaip kandidato užimti jo postą. Jis įspėjo, kad „šis virėjas gamins tik aštrius patiekalus”, nes yra itin nuožmaus charakterio ir labai siekiantis valdžios, egoistas ir

savanaudis. DDeja, Stalinui pasisekė–„laiškas suvažiavimui” suvažiavimo nepasiekė.

Stalino valdžia

Po Lenino mirties į valdžią, pasiremdamas senais bolševikais, kuriuos vėliau sunaikino, atėjo Stalinas. III-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmė formuotis stalininė valdymo sistema, kuomet Stalinas ėmėsi avantiūristinių savo planų įgyvendinimo. Tiek centre, tiek vietose jis kūrė sau ištikimą valdymo aparatą. Iš svarbiausių postų šalino buvusius Lenino bendražygius ir bendraminčius, vėliau su jais net fiziškai susidorojo. Prasidėjo bet kokios opozicijos persekiojimas. Lagerių sistema Rusijoje pradėjo veikti jau 1918 m.–pirmieji lageriai sukurti Solovkų salose, buvusiame vienuolyne. Stalinas šią sistemą ištobulino, sukūręs galingą biurokratinį, aklai jam paklusnų aparatą, paremtą baime, melu ir išdavystėmis. Jo veikla skaudžiai atsiliepė ir ūkiui, nes iš gamybininkų buvo atimamas bet koks savarankiškumas. Vienas po kito kuriami nerealūs planai žlugdė gamybines šalies jėgas, visiškai smuko žžemės ūkis.

Paskutinysis mėginimas įveikti stalininės sistemos ir asmens kulto formavimąsi buvo 1934 m. XXII partijos suvažiavimas, kurio metu slaptu balsavimu Stalinas nebuvo išrinktas genseku. Į istoriją šis suvažiavimas įėjo „sušaudytojo suvažiavimo” vardu–tai reikia suprasti pažodžiui.

IV dešimtmečio viduryje–antroje pusėje prasidėjo siaubingos represijos. Pradėti persekioti seni leniniečiai, itin nukentėjo inteligentija, supratusi, kur ritasi šalis. Buvo nužudytas Kirovas. Baudžiamajame kodekse mirties bausmė buvo numatyta net asmenims, teturintiems 12 metų, maža to, netgi šeima tapo atsakinga už jos nario nusikaltimą. Atsirado „liaudies priešo” sąvoka, ssurastas ir socialistinei sistemai būtinas priešo įvaizdis–tarptautinis imperializmas. Visa šalis atsidūrė neapsakomos baimės būsenoje. SSRS ekonomika laikėsi tik dėka neapmokamo milijonų kalinių darbo. Prasidėjus kolektyvizacijai, labai nukentėjo valstietija. Stalinas sugebėjo sunaikinti visą gynybinę šalies sistemą–1937–38 m. buvo sunaikinta 80% karininkijos–neliko karo vadų. Tokie dalykai negalėjo atsiliepti ir tarptautiniam SSRS autoritetui. Maža to, 1939 m. Stalinas tapo dar ir Hitlerio sąjungininku.

SSRS industrializacija

1925 m. po NEP’o politikos Rusijos (jau Sovietų Sajungos) pramonė pasiekė ikikarinį lygį. Todėl iškilo klausimas dėl tolesnio jos plėtojimo. 1928 m. XIV partijos suvažiavime buvo priimtas industrializacijos planas, pagal kurį numatyta kompleksiškai vystyti visą šalies ūkį: žemės ūkį, pramonę, transportą, energetiką. Planas buvo realus ir moksliškai pagrįstas, jam pritarė ir Stalinas, kuris, deja, kuo toliau, tuo labiau ėmė krypti nuo plano į šalį. Taip priimant 1–ąjį 1928–1932 m. penkmečio planą, vietoje kompleksinio ūkio vystymo tepasiliko stambiosios pramonės vystymas. Specialstai tuo buvo labai pasipiktinę, tačiau Stalinas juos „įtikino” ir jie „liko patenkinti”.

Pirmasis penkmetis turėjo padėti industrializacijos pamatus. Turėjo būti pradėtos kurti naujos pramonės šakos (mašinų, chemijos etc), turėjo būti pastatyta apie 1500 įmonių. Kadangi planų įgyvendinimui trūko lėšų, tai eilinį kartą paskolų forma buvo apiplėšta sovietinė liaudis. Vykdant industrializaciją, labai intensyviai buvo naudojamas kalinių darbas, buvo statomi dideli koncentracijos lagerių kkompleksai (pvz., Belomorkanalas).

Dauguma I–ojo penkmečio įmonių buvo aprūpinama užsienietiškais įrenginiais, darbams būdavo kviečiami užsienio specialistai. Visa tai labai brangino statybas, gamybą.

II–ajame penkmetyje (1933–1937 m.) padėtis pasikeitė. Plačiai pradėti naudoti savos gamybos įrengimai, tačiau jų techniniai rodikliai buvo daug žemesni už importinius analogus.

Išties per šiuos du penkmečius padaryta daug: sukurta mašinų, chemijos pramonė, atgaivinta metalurgija, nutiesta daug magistralių, tačiau visa tai buvo panašu į Pyro pergalę. Suteikus prioritetą sunkiajai pramonei, žlugo kitos pramonės šakos ir žemės ūkis.

SSRS kolektyvizacija

Pagal Lenino socializmo statybos planą, be industrializacijos labai svarbi sąlyga buvo kolektyvizacija žemės ūkyje. Tačiau kolektyvizaciją jis buvo numatęs paskutinei kūrimo stadijai, į ją turėjo būti eita palaipsniui, per kooperaciją, arteles, komunas. Be to, kolektyvizacijai reikalingas geras techninis pagrindas ir valstiečių sąmoningumas. Taip visą kolektyvizaciją suprato Leninas. Tačiau viso to III–ajame dešimtmetyje Rusijoje tikrai nebuvo.

Nežiūrint į tai, 1927 m. XV partijos suvažiavimas nutarė eiti kolektyvizacijos keliu. Istorija parodė, koks tai buvo avantiūristinis sprendimas. Galbūt Stalinui atrodė, kad, suvarius valstiečius į kolūkius, bus socializmas. Kita vertus, iš kolūkių galima lengvai atimti grūdus, o valstiečiai tam priešindavosi. Todėl 1928 m. prasidėjo kolektyvizacija.

Pirmieji kolūkiečiai, suprantama, buvo paskutiniai varguoliai, neturėję ką prarasti. Vidutiniai valstiečiai laukė, todėl buvo priimtas nutarimas dėl buožių, pagal kurį pasiturinčius valstiečius išbuožindavo ir masiškai ttremdavo į Sibirą, kitus tolimus šalies regionus.

Todėl 1929 m. į kolūkius jau buvo suvaryta daugiau kaip pusė valstiečių, 1932 m.–virš 80%, o 1937 m., kai kolūkiuose jau buvo 93% valstiečių, kolektyvizacija buvo baigta.

Badas SSRS

Vykdant kolektyvizaciją, valstiečiai masiškai naikino gyvulius, kad šie neatitektų kolūkiams. Tai buvo itin sunkus smūgis gyvulininkystei. Tuo pat metu sunaikinta ir daugybė žemės ūkio padargų. Kadangi valstybė nepajėgė techniškai aprūpinti kolūkių, tai smuko darbo našumas, labai krito derlingumas. 1932 m. pagrindiniuose Sovietų Sąjungos rajonuose–Kaukaze, Pavolgyje, Ukrainoje–užderėjo neblogas grūdų derlius. Tai, kas su jais buvo padaryta, iliustruoja nepaprastai siaubingą sistemą, kurios priešakyje stovėjo Stalinas–visi grūdai, nepaliekant nė sėklai, buvo atimti ir parduoti užsieniui, nors grūdų kainos tada buvo palyginti žemos. Už gautus pinigus buvo pripirkta įrengimų, nuėjusių šuniui ant uodegos–stovėdami po atviru dangumi jie supuvo arba buvo išvogti. Nelikus grūdų, šalyje prasidėjo baisus badas. Tikslaus mirusiųjų skaičiaus niekas nežino, nes statistikos nėra. Tačiau daugelis užsienio tyrinėtojų mano, kad 1932–1933 m. Sovietų Sąjungoje išmirė ne mažiau 5 milijonų žmonių.

Reparacijų klausimas po Versalio taikos

Po Versalio sutarties pasirašymo Vokietijai buvo nustatytos 132 milijardų aukso markių reparacijos. Daugiau kaip pusę tos milžiniškos sumos turėjo gauti Prancūzija. 1921 m. Vokietija padarė pirmuosius įnašus, tačiau dėl ekonominių sunkumų paprašė atidėti mokėjimą. 1923 m. sausio

mėnesį prancūzų ir belgų kariuomenės užėmė Rūro sritį–pagrindinį vokiečių sunkiosios pramonės rajoną. Oficialiai buvo skelbiama, kad norima Vokietiją priversti mokėti reparacijas, o iš tikrųjų Prancūzija norėjo Pareinio žemes atplėšti nuo Vokietijos ir palaužti pramoninę vokiečių galybę.

Vokietija neturėjo jėgų priešintis, o Prancūzija naudos negavo, nes Rūro gyventojai atsisakė dirbti. Prancūzija buvo priversta trauktis. 1924 m. vasarą Londono konferencijoje buvo priimtas vadinamasis Daueso planas, numatęs užbaigti Rūro srities okupaciją, atnaujinti reparacijų mokėjimą, Vokietijai suteikiant dideles Amerikos ir Anglijos bankų paskolas.

1930 m. pradžioje bbuvo pasiektas naujas susitarimas dėl reparacijų–Jungo planas. Reparacijų suma buvo smarkiai sumažinta, o mokėjimas išdėstytas 57–iems metams (iki 1989 m.). Visą pasaulį apėmusi didžioji ekonominė krizė Jungo planą padarė bevertį. 1932 m. Vokietija galutinai atsisakė mokėti. Nors Prancūzija protestavo, bet jos nepalaikė nei Anglija, nei Italija, nei JAV. Reparacijos mažai naudos tedavė Prancūzijai, tačiau Vokietijoje jos stiprino revanšistines nuotaikas.

Lokarno susitarimai

Nesėkminga Rūro avantiūra susilpnino Prancūzijos įtaką Europoje. 1925 m. rudenį Lokarno mieste (Šveicarijoje) buvo pasirašytas vadinamasis garantinis paktas, kuriuo Vokietija, Prancūzija iir Belgija tarpusavio sienas pripažino amžinomis ir neliečiamomis, pasižadėjo viena kitos neužpulti, o ginčytinus klausimus spręsti derybomis. Susitarimą garantavo Anglija ir Italija.

Lokarne Vokietija taip pat pasirašė sutartis su Lenkija ir Čekoslovakija dėl jėgos nenaudojimo ir taikaus ginčų sprendimo. Tačiau šį ssusitarimą garantavo tik Prancūzija. Anglija ir Italija nenorėjo jo garantuoti–kariauti su Vokietija, jei ši užpuls savo rytinius kaimynus.

Lokarno sutartys sumenkino Prancūzijos vaidmenį Europoje, bet taip ji norėjo nuraminti Vokietiją ir paskatinti ją atsisakyti revanšo. 1926 m. Vokietija įstojo į Tautų Sąjungą.

1928 m. Paryžiuje 15 valstybių (tarp jų Prancūzija ir Vokietija) pasirašė Briano–Kelogo paktą, kuriuo atsisakė karo kaip politikos priemonės ir visus ginčus įsipareigojo spręsti taikiai.

Lokarno politika pasirodė bevaisė, nes 1929 m. prasidėjusiai ekonominei krizei skaudžiausiai palietus Vokietiją, čia sustiprėjo kraštutiniai revanšistai. 1933 m. valdžią paėmė Hitleris, kuris atvirai laužė Versalio sutarties numatytus apribojimus, nepaisė nei Lokarno sutarčių, nei Tautų Sąjungos įstatų.

Tautų Sąjunga

III dešimtmetyje savotišku pasaulinės diplomatijos centru tapo Ženeva. Ten kasmet rudenį posėdžiaudavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas–asamblėja. Kartais, reikalaujant vienai aar kelioms valstybėms, būdavo šaukiamos neeilinės asamblėjos sesijos. Tautų Sąjunga buvo Versalio sistemos palaikymo priemonė, bet ji pasirodė mažai veiksminga. Valstybėms, užpuolusioms savo kaimynus, privalėjo būti taikomos ekonominės ir karinės sankcijos, tačiau tarptautinės ginkluotosios pajėgos taip ir nebuvo sukurtos.

Tautų Sąjungai pavykdavo išspręsti kai kuriuos antraeilius klausimus, tačiau ji nesugebėjo niekuo padėti masiškai turkų naikinamiems armėnams ir graikams. Tautų Sąjunga negalėjo išspręsti ir Lietuvos–Lenkijos ginčų dėl Vilniaus. Visiškas Tautų Sąjungos bejėgiškumas išryškėjo IV dešimtmetyje, kai Italija, Japonija ir Vokietija ėmė atvirai llaužyti Versalio sistemą.

Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS

Didžiosios valstybės ilgai nenorėjo pripažinti SSRS. Jos manė, kad bolševikai nesugebės išsilaikyti, tikėjosi priversti Sovietus sumokėti carinės Rusijos skolas. Ypač skolų grąžinimu buvo suinteresuoti prancūzai.

Nepripažinimo politika buvo pasmerkta, nes tarp didžiųjų valstybių nebuvo vienybės. Ilgiausiai (iki 1933 m.) SSRS nepripažino Amerika. Anglijos vyriausybei didelį spaudimą darė verslininkai, norėję pelnytis iš prekybos su Rusija. Prancūzija tikėjosi, kad, užmezgus diplomatinius santykius, Sovietai grąžins skolas. 1922 m. (anksčiausiai) Sovietų Sąjungą pripažino Vokietija, tokiu būdu norėjusi sustiprinti savo padėtį Prancūzijos atžvilgiu. 1924–1925 m. Sovietus pripažino visos didžiosios valstybės, išskyrus JAV.

Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSRS ir kapitalistinių valstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko.

Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje

Po I Pasaulinio karo labai sustiprėjo siekimas pažaboti ar net panaikinti demokratiją. Pasaulinis karas išklibino ankstesnę visuomenės sandarą ir tikėjimą humaniškais idealais. Atgijo jėgos garbinimas ir polinkis prievarta spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Labai sustiprėjęs komunistinis judėjimas turėjo būti sunaikintas, o tam reikėjo naujos ideologijos–fašizmo (fascio itališkai reiškia kuokštą, susivienijimą).

Fašizmas Italijoje

Fašistų partiją 1919 m. įkūrė buvęs socialistas B. Musolinis. Iš pradžių fašistų daugumą sudarė paleisti iš armijos kareiviai ir karininkai. Koviniai jų būriai puldinėjo darbininkų partijų ir profsąjungų patalpas.

Italijoje, kur 1919–1920 m. reiškėsi komunistinis judėjimas, kur darbininkai užiminėjo įmones, o ssamdiniai–dvarus, fašistai buvo reikalingi valdantiesiems sluoksniams. 1922 m. spalio mėnesį fašistai surengė žygį į Romą. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintų fašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Karalius Viktoras Emanuelis III B. Musolinį paskyrė ministru pirmininku.

Pamažu visoje Italijoje buvo įvesta fašistinė Musolinio diktatūra, uždraustos visos kitos partijos ir profsąjungos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmė spręsti valstybė. Valstybė taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūrinę ir mokslinę veiklą.

Itališkojo fašizmo aukų skaičius nebuvo didelis. Fašistai savo tisklu skelbė visų visuomenės sluoksnių interesų suderinimą.

Fašizmas Vokietijoje

Vokietijoje buvo itin gajos revanšistinės idėjos. Dėl ekonominių valstybės sunkumų buvo kaltinama Versalio sistema, respublikos sukūrimas, demokratija. Vokiečų fašizmas pasižymėjo aršiu nacionalizmu–vokiečių tautos išaukštinimu.

1923 m. lapkričio mėnesį nacionalsocialistų partija, kuriai vadovavo A. Hitleris, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą ir likviduoti demokratiją. Tąsyk perversmas nepavyko. Hitleris buvo Musolinio mokinys, toli pralenkęs savo mokytoją. Fašizmas buvo parankus ir pramonininkams, kapitalo savininkams. Demokratija trukdė ginkluotis, siekti revanšo.

Vėl fašistinės idėjos sustiprėjo didžiosios pasaulinės ekonominės krizės (1929–1933 m.) metu. Dėl krizės naciai kaltino demokratiją, Versalio sistemą ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį ekonomikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Karinės pramonės vystymas pagyvintų ekonomiką ir sumažintų nedarbą.

Hitlerininkų propaganda turėjo didelį pasisekimą. 1930 m. rreichstago rinkimuose jie gavo beveik 6,5 mln rinkėjų balsų. Koviniai nacistų būriai (SA) puldinėjo komunistų ir socialdemokratų organizacijų patalpas, mušdavo ir žudydavo savo politinius priešus. 1932 m. rinkimuose naciai tapo pirmąja reichstago partija.

1933 m. sausio 30 d. nusenęs prezidentas Hindenburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos vyriausybės vadovu. Per keletą mėnesių naciai panaikino demokratiją, uždarė visas partijas, suėmė tūkstančius politinių priešų. Vokietijoje įsigalėjo nacistinė diktatūra, daug žiauresnė ir pavojingesnė už itališkąjį fašizmą.

Po 1936–1939 m. fašistinė Franko diktatūra įsitvirtino ir Ispanijoje. Prancūzija ir Anglija, nors ir turėjo rimtų ekonominių sunkumų, bet didesnių politinių sukrėtimų išvengė (Anglijoje įvesta visuotinė rinkimų teisė, pradėtos skirti didelės lėšos gyvenamųjų namų statybai, Prancūzijoje buvo įvesta 8 –ių valandų darbo diena). Bulgarijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo autoritariniai, bet ne fašistiniai režimai.

Dviejų karo židinių susidarymas

IV dešimtmečio pradžioje išsiskyrė dvi valstybės–Japonija ir Vokietija, atvirai siekusios Versalio sistemos sulaužymo. Pirmoji ginklo griebėsi Japonija–1931 m. nepaskelbusi karo užpuolė Kiniją ir okupavo Mandžiūriją. Užgrobimas buvo svarstomas Tautų Sąjungoje, kuri 1933 m. pasmerkė agresiją, tačiau nei ekonominių, nei karinių sankcijų nesiėmė. Anglija, Prancūzija ir JAV bijojo, kad japonai neužgrobtų jų valdų Rytų Azijoje. Tačiau pasmerkimas sukėlė Japonijos įniršį. Ji išėjo iš Tautų Sąjungos, o 1937 m. atnaujino karą su Kinija.

1933 m. pradžioje paėmęs valdžią Hitleris iškėlė

tikslą–užkariauti žemių Rytų Europoje. Vakaruose buvo planuojama sutriuškinti Prancūziją, o su Anglija Hitleris tikėjosi susitarti. 1933 m. pabaigoje Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos, o 1935 m. paskelbė visuotinės karinės prievolės ir aviacijos atkūrimą. Akivaizdus Versalio sistemos laužymas nesukėlė Anglijos ir Prancūzijos reakcijos–buvo laikomasi nuolaidžiavimų politikos.

Pasaulyje susidarė du karo židiniai–Vokietija ir Japonija.

Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo

Nacių įsigalėjimas Vokietijoje suneramino daugumą Europos šalių. Kilo idėja sudaryti kolektyvinio saugumo sutartį. Ypač aktyvi čia buvo SSRS, kuri dabar pajuto realią grėsmę. 1934 m. rrugsėjo mėnesį Sovietų Sąjunga įstojo į Tautų Sąjungą. Rytų ir Centrinės Europos valstybėms sovietai pasiūlė sudaryti sienų neliečiamumo ir tarpusavio pagalbos užpuolimo atveju sutartį. Paktas nebuvo sudarytas, nes tam pasipriešino Vokietija, Lenkija ir kitos šalys.

1935 m. SSRS pasirašė savitarpio pagalbos sutartis su Prancūzija ir Čekoslovakija. Tačiau nebuvo suderinta, kaip tokią pagalbą suteikti.

1938 m. kovo mėnesį vokiečių kariuomenė nesutikdama pasipriešinimo įvykdė Austrijos anšliusą. Austrijos prijungimas labai sustiprino Vokietiją ir skatino jos agresyvumą. Po anšliuso Hitleris pradėjo grasinti Čekoslovakijai, siekdamas nuo jos aatplėšti Sudetų sritį. Prancūzija ir Anglija įkalbinėjo Čekoslovakiją nusileisti vokiečių reikalavimams. Toks neryžtingumas labai drąsino nacius.

„Gelbėti taikos” 1938 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos mieste Miunchene susitiko Hitleris, Musolinis, Prancūzijos ir Anglijos premjerai Daladjė ir Čemberlenas. Tuoj pat buvo pasiektas susitarimas. SSudetų sritis atiteko Vokietijai. Čekoslovakija prarado beveik trečdalį teritorijos (kai kurios sritys atiteko Vengrijai), buvo palaužtas jos gynybinis pajėgumas. Anglija ir Prancūzija manė, kad taip bus pasotintas Hitlerio apetitas, o tai buvo didžulė klaida–nuolaidos tik skatino nacius naujiems grobimams. 1939 m. kovo mėnesį Vokietija panaikino Čekoslovakijos nepriklausomybę. Kovo 22 d. nuo Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas.

Europa II Pasaulinio karo išvakarėse

Nauji nacių veiksmai apstulbino Anglijos ir Prancūzijos vyriausybes. Jos pradėjo derybas su SSRS. Anglija garantavo Lenkijos, iš kurios Hitleris reikalavo grąžinti Gdanską, saugumą. 1939 m. vasarą Maskvoje vykusios derybos tarp SSRS, Anglijos ir Prancūzijos baigėsi nesėkme. Per daug skirtingi buvo šių valstybių tikslai–derybos buvo tik žaidimas.

Tuomet SSRS ryžosi suartėti su Vokietija. 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir ppasidalinta įtakos sferomis.

Čemberleno ir Daladjė politika žlugo. Vakarams nuolaidžiaujant, apsiginklavusi Vokietija 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Prasidėjo II Pasaulinia karas

Antrasis pasaulinis karas

II Pasaulinio karo priežastys

Versalio sistema atitiko Prancūzijos, Anglijos ir JAV interesus. Ji taip pat užtikrino nepriklausomybę susikūrusioms ar atsikūrusioms po I Pasaulinio karo Rytų Europos valstybėms: Čekoslovakijai, Lenkijai, Jugoslavijai, Pabaltijo valstybėms. Hitlerininkai siekė sugriauti Versalio sistemą, atstatyti 1914 m. Vokietijos sienas, sunaikinti SSRS, Rusiją paversti savo kolonija. Vokietijos sąjungininkais tapo Japonija ir Italija, kurios vykdė agresiją TTolimuosiuose Rytuose, Afrikoje bei Viduržemio jūros baseine. Pati Vokietija 1933–1939 m. sulaužė visus Versalio taikos sutarties jai nustatytus ginklavimosi apribojimus, įvykdė Austrijos anšliusą, užgrobė Čekoslovakiją, iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą.

Prancūzija ir Anglija siekė išvengti naujo karo, darė ir toliau buvo pasirengusios daryti nuolaidas Hitleriui. Vakarų valstybių derybos su SSRS dėl bendro atkirčio agresijai pasirodė bevertės.

Stalinas taip pat priešiškai buvo nusiteikęs Versalio sistemos atžvilgiu ir tikėjosi, kad kruvinas karas tarp Vakarų valstybių ir Vokietijos padarys jį lemiančiu Europos likimą veiksniu. 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartis leido Hitleriui nesibijoti karo dviem frontais. Jis užpuolė Lenkiją, tikėdamasis, kad Anglija su Prancūzija ir šį kartą apsiribos žodiniais protestais.

Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS

Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSSRS ir kapitalistinių valstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko.

Antrojo Pasaulinio karo pradžia

1939 m. rugsėjo 1-osios rytą gerai parengtos ir apginkluotos Vokietijos armijos įsiveržė į Lenkiją. Nuo pat pirmų karo valandų išryškėjo vokiečių kariuomenės pranašumas. Turinti silpną pramonę Lenkija neprilygo galingiausiai ekonominiu ir kariniu požiūriu Europos valstybei. Spalio pradžioje Lenkija buvo nukariauta.

Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi ir todėl SSRS vyriausybės pareiga yra pasirūpinti vakarinių ukrainiečių ir vakarinių baltarusių apsauga. Sovietų Sąjunga, laužydama tarptautinę teisę, okupavo Rytų Lenkiją.

Anglija ir Prancūzija nebegalėjo likti nuošalyje. Tolesni nuolaidžiavimai agresijai būtų visiškai pakirtę bet kokį Europos ir pasaulio pasitikėjimą anglų ir prancūzų valstybės veikėjų parašais, o to kaip tik ir siekė Hitleris. Rugsėjo 3 d. šios valstybės paskelbė karą Vokietijai, tačiau karo veiksmų nepradėjo.

Užgrobęs Lenkiją, Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir Anglijai sudaryti taiką, pripažinti visus jo nukariavimus. Toks pasiūlymas buvo atmestas, bet rimti karo veiksmai neprasidėjo. Vyko „keistasis karas”–abiejų pusių kariuomenės stovėjo viena prieš kitą ir laukė. Suprantama, toks karas Hitleriui buvo labai naudingas.

1940 m. balandžio mėnesį Vokietija užpuolė Daniją ir Norvegiją. Danija buvo tuoj pat okupuota, o Norvegijoje naciai susidūrė su rimtu pasipriešinimu, kuris, aišku, vokiečių nesustabdė.

1940 m. gegužės mėnesį Vokietija okupavo Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą, pradėjo Prancūzijos puolimą. Birželio 114 d. be mūšio buvo užimtas Paryžius, pasirašyta Prancūzijos kapituliacija.

1940 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo „mūšis dėl Anglijos”–daugiau kaip 2 tūkstančiai vokiečių lėktuvų bombardavo Anglijos karinės pramonės centrus ir miestus. „Mūšis dėl Anglijos” Vokietijai buvo nesėkmingas. Itin veiksminga pasirodė anglų priešlėktuvinė gynyba. 1941 m. pavasarį „mūšis” iš esmės buvo nutrauktas–buvo ruošiamasi karui su SSRS.

Vokietijos–SSRS karas

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė SSRS. Pirmaisiais karo mėnesiais hitlerininkai veržėsi į SSRS gilumą ligi tol karų istorijoje neregėta sparta. Kartu su Vokietija agresijoje dalyvavo ir jos sąjungininkės Rumunija, Vengrija, Suomija. Raudonoji armija patyrė milžiniškus nuostolius, buvo sunaikinta žymi dalis aviacijos ir tankų, į nelaisvę pateko beveik 3 milijonai karininkų ir kareivių.

Kokios buvo šių nepasisekimų priežastys? Akivaizdžiausia–Vokietijos pranašumas kovinės technikos srityje. Jai dirbo okupuotų šalių pramonė, ji turėjo daug naujausių tankų, lėktuvų, transporto ir ryšių priemonių. Kita priežastis–SSRS nepasirengimas karui. Užpuolimas, kad ir kaip būtų keista, buvo netikėtas. 1936–1938 m. teroras palietė 40 tūkstančių karininkų, prasidėjus karui trūko specialistų, daug lėktuvų sunaikinta aerodromuose, tankai stovėjo tuščiais degalų bakais. Be to, pirmaisiais mėnesiais buvo okupuota Ukraina, kurioje buvo sutelkta karinė Sovietų Sąjungos pramonė.

Nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, sovietinis frontas nesubyrėjo. Hitlerio įsakymas paimti Maskvą spalio pradžioje liko neįvykdytas. Naujas Maskvos puolimas lapkričio mėnesį taip pat baigėsi nesėkme. Šis

pralaimėjimas reiškė galutinį žaibo karo plano, sudaryto dar 1940 m. gruodžio mėnesį, žlugimą. Apie Anglijos puolimą Hitleris jau nebegalėjo ir svajoti.

Antihitlerinės koalicijos sudarymas

Vokietijai užpuolus SSRS, Anglijos vyrausybė iškart paskelbė apie pasiruošimą suteikti jai pagalbą. V. Čerčilis pareiškė: „Jeigu Hitleris įsiveržtų į pragarą, mes sudarytume sąjungą su Šėtonu”. Liepos 12 d. SSRS ir Anglija Maskvoje pasirašė susitarimą dėl bendrų veiksmų prieš Vokietiją. Stalinui teko pripažinti, kad Lenkijos valstybė egzistuoja, kad jos atstatymas yra vienas iš karo tikslų.

Už paramą Sovietams pasisakė ir JJAV, kuri nuo 1941 m. lapkričio mėnesio Sovietų Sąjungai pradėjo taikyti lendlizo įstatymą, pagal kurį buvo tiekiami ginklai, šaudmenys, transporto priemonės, maistas.

Antihitlerinės koalicijos kūrimas buvo užbaigtas 1942 m. sausio 1 d. 26 valstybės (JAV, SSRS, Anglija, Kinija, Kanada, emigracinės Europos valstybių vyriausybės, Australija etc) pasirašė „Jungtinių Tautų” deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir nesudaryti separatinių paliaubų ar taikos su Vokietija ir jos sąjungininkais.

Europoje sąjungininkai armijų neiškėlė iki 1944 m. birželio 6 d.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga

1942 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai ppradėjo Stalingrado šturmą. Nors miestas virto griuvėsiais, bet mūšį vokiečiai pralaimėjo. Daug nuostolių nacių armijos patyrė prie Dono. Rytų fronte įvyko lūžis–vokiečiai ne tik negalėjo tęsti žaibo karo, bet ir sėkmingiau pulti. 1943 m. liepos mėnesiai vokiečiai nesėkmingai puolė Kursko kkryptimi.

Iki 1943 m. pabaigos vokiečiai buvo išstumti iš kairiakrantės Ukrainos. Pačioje 1945 m. pradžioje Raudonoji armija išlaisvino Varšuvą ir keliomis kryptimis įsiveržė į Vokietiją. Vasario mėnesį rusai pasiekė Oderį ir ėmė ruoštis Berlyno šturmui. Balandžio 30 d. nusižudė Hitleris, o gegužės 2 d. buvo užimtas Berlynas.

Naktį iš gegužės 8 į 9 d. vyriausiosios vokiečių karinės vadovybės įgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Voketija patyrė visišką pralaimėjimą, galingoji Hitlerio armija nustojo egzistavusi. Tolesnis Vokietijos likimas priklausė nuo didžiųjų antihitlerinės koalicijos valstybių valios ir sprendimų.

II Pasaulinio karo pasekmės

Karas, trukęs šešerius metus, žmonijai atnešė didžiules nelaimes. Žuvo 54 milijonai žmonių (27 mln.–fronte), 35 mln. liko invalidais. Vien koncentracijos lageriuose naciai sunaikino daugiau kaip 8 mln. žmonių. Materialiniai nuostoliai taip pat buvo milžiniški: sugriauta ttūkstančiai pastatų, pramonės įmonių, kultūros paminklų.

Didžiausi žmonių bei materijos nuostoliai teko SSRS, betgi ir kare jos vaidmuo buvo reikšmingiausias (jos fronte buvo sunaikinta 3/4 nacių divizijų, didžioji dalis lėktuvų).

Agresyvios valstybės karą pralaimėjo, fašizmas ir nacizmas buvo sunaikinti, Vokietija ir Japonija ilgam okupuotos. Labai sumažėjo Anglijos ir Prancūzijos tarptautinė įtaka, užtat šioje srityje itin išaugo JAV ir SSRS vaidmuo–jos tapo supervalstybėmis.

Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo

II Pasaulinis karas iš esmės pakeitė jėgų išsidėstymą tarptautinėje arenoje. Karo išvakarėse pasaulinę politiką lėmė septynios ddidžiosios valstybės: Anglija, Prancūzija, SSRS, Vokietija, Italija, Japonija ir JAV.

1945 m. Vokietija ir Japonija patyrė visišką pralaimėjimą, besąlygiškai kapituliavo ir buvo okupuotos. Italija dar 1943 m. pasirašė paliaubas su antihitlerinės koalicijos valstybėmis, tačiau didesnę šalies dalį tada okupavo vokiečiai, kuriuos Vakarų sąjungininkų armijos ir italų partizanai išvijo tik 1945 m. balandžio mėnesį. Italijos valstybės tęstinumas buvo išlaikytas, amerikiečių ir anglų kariuomenės greitai išvestos iš jos teritorijos, tačau Italija neteko didžiosios valstybės statuso. Amerikiečių okupuota Japonija ir į keturias okupacines zonas padalinta Vokietija taip pat neteko šio statuso.

1945 m. vietoje suirusios Tautų Sąjungos buvo įkurta SNO. Jos įstatai didžiosios valstybės statusą suteikė penkioms šalims: JAV, SSRS, Anglijai, Prancūzijai ir Kinijai. Savo galia ir tarptautine įtaka jos, suprantama, labai skyrėsi. Kinijoje buvo didžiausias gyventojų skaičius, tačiau ji buvo silpna, atsilikusi, nusiaubta ilgamečio karo su japonų grobikais, draskoma vidaus kovų. Prancūzija, 1940 m. sutriuškinta hitlerinės Vokietijos, tarp nugalėtojų atsidūrė tik dėl SSRS ir anglosaksų valstybių pergalės. Jos prestižas pasaulyje buvo pakirstas, karinė galia susilpninta, jūrų laivynas sunaikintas, ūkis nuniokotas, finansai išeikvoti.

Anglijos padėtis bent iš pirmo žvilgsnio atrodė kur kas geresnė už Prancūzijos: ji laimėjo vieną iš sunkiausių karų savo istorijoje, viena atlaikė hitlerinės Vokietijos spaudimą 1940–1941 m. laikotarpyje (nuo Prancūzijos sutriuškinimo iki SSRS įįsijungimo į karą). W. Churchil’is lygiomis teisėmis su JAV ir SSRS vadovais sprendė svarbiausias karo ir pokario pasaulio sutvarkymo problemas. Anglija turėjo didžiulę įtaką nekomunistiniam Pasipriešinimo judėjimui Europoje, su ja siejo savo viltis Centrinės ir Pietryčių Europos politinės jėgos, norėjusios išsaugoti buvusą santvarką ir įgyvendinti Vakarų demokratiją.

Vis dėlto pergalė Antrajame Pasauliniame kare Anglijai tapo Pyro pergale. Milžiniškos karinės išlaidos sekino jos finansinius išteklius, Anglija išeikvojo daug savo aukso atsargų, prarado daugiau kaip 1/4 kapitalo įdėjimų užsienyje ir beveik 30% laivyno tonažo. „Pasaulio bankininkas” pats įsiskolino 3335 mln. svarų sterlingų. Anglija buvo pirmoji JAV sąjungininkė, gaudavo iš jos dosnią paramą. Tokie „ypatingieji ryšiai” reiškė, kad Anglijos užsienio politika jau nebegalėjo būti visai savarankiška. Jau 1947 m. Anglija prarado didžiausią savo koloniją Indiją, sparčiai silpnėjo jos pozicijos Artimuosiuose Rytuose.

W. Churchil’is savo tėvynės pergalę apibūdino tokiais žodžiais: „Triumfas ir tragedija”. Tai, kad iro kolonijinė Anglijos Imperija, dar labiau menkino jos reikšmę tarptautinėje politikoje.

Anglija, kaip ir Prancūzija, buvo nykštukė šalia tokių valstybių, kaip JAV ir SSRS. Abi pastarosios valstybės turėjo visų būtinų pramonei ir kariniams reikalams naudingųjų iškasenų, tarp jų ir urano atominių bombų gamybai–jos buvo daug kartų mažiau priklausomos nuo užsienio prekybos.

Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS pradėtos vadinti supervalstybėmis. Jos skyrėsi nne tik savo politine ir socialine–ekonomine santvarka. SSRS turėjo milžinišką karinę galią, jos daugiamilijoninė kariuomenė pasibaigus karui buvo demobilizuota tik iš dalies. Sovietinė armija stovėjo rytinėse Vokietijos ir Austrijos dalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Pabaltijo valstybėse, Mandžiūrijoje ir Šiaurės Korėjoje. Pačiais pirmaisiais pokario metais SSRS autoritetas pasaulyje buvo didelis, daugelyje šalių smarkiai išaugo kompartijų įtaka. Tačiau SSRS patyrė didesnius žmonių ir materialinius nuostolius, negu visos kitos šalys paėmus kartu. 1946–1948 m. Ukrainoje, Moldavijoje ir daugelyje Rusijos sričių siautė baisus badas. Sovietinė pramonė gamino daug gerų ginklų, bet mažai ir prastos kokybės vartojimo reikmenų. Labai nedidelė buvo jos užsienio prekybos apimtis (nenorėjo eikvoti aukso). Bet Stalinas negailėjo lėšų atominio ginklo kūrimui. Jau 1949 m. sovietai išbandė pirmą tokią bombą.

Antroji supervalstybė–JAV–nuo karo visiškai nenukentėjo. Atvirkščiai, karo metais ji padidino ne tik ginklų, bet ir vartojimo reikmenų gamybą, eksportą. Nors pirmaisiais pokario metais JAV pramonės produkcija kiek sumažėjo, bet eksportas netgi padidėjo. Amerikiečiams atsivėrė beveik viso pasaulio rinkos. JAV turėjo didesnes aukso atsargas, negu visos kitos Vakarų valstybės kartu. New York’as galutinai įsitvirtino kaip finansinio pasaulio sostinė. Čia, Amerikoje, anksčiausiai buvo sukurta atominė bomba, 1946 m.–pirmasis kompiuteris. JAV karinė galia taip pat buvo didelė. Nors JAV armija per metus po karo sumažėjo

nuo 10 mln. iki 1,8 mln. žmonių, savo armiją iš Europos amerikiečiai pradėjo išvedinėti jau 1945 m. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną, daugybę karinių bazių visose pasaulio dalyse ir vienintelė–atominį ginklą.

Taigi, JAV ekonominėje ir techninėje srityje buvo kur kas galingesnė už SSRS. Santykiai tarp šių supervalstybių ėmė blogėti iškart po karo.

Komunistinių valstybių sukūrimas

Po II Pasaulinio karo Centrinėje ir Pietryčių Europoje pasikeitė ne tik valstybių sienos, bet ir pati socialinė–ekonominė sistema. Šiose šalyse įvyko arba buvo įvykdytos revoliucijos, vvaldžią paėmė komunistų partijos. O komunistai laimėjo todėl, kad į visų šių valstybių, išskyrus Albaniją, teritorijas 1944–1945 m. triuškindama nacius įsiveržė sovietinė kariuomenė. SSRS vadovai siekė eksportuoti revoliuciją karine jėga. Tačiau ne tik SSRS lėmė socializmo įsitvirtinimą Centrinėje ir Pietryčių Europoje.

Iki II Pasaulinio karo čia netrūko aštrių politinių, ekonominių, socialinių ir tautinių prieštaravimų. Demokratija ilgiausiai (ligi 1939 m.) išsilaikė Čekoslovakijoje. Visur kitur jau IV–ojo dešimtmečio pradžioje įsigalėjo autoritarinio valdymo forma. Liaudies gyvenimo lygis buvo žemas. Miestuose buvo daug bedarbių, kaimuose vvalstiečiams neužteko žemės, nes didelė jos dalis priklausė dvarininkams.

Stiprėjo pavojingi tautiniai konfliktai. Tautinė gyventojų sudėtis buvo labai marga, vienos valstybės kėlė teritorines pretenzijas kitoms. Visur, ypač Rumunijoje, jautėse antisemitizmas, neretai palaikomas valstybinės valdžios. Demokratinės tradicijos Pietryčių ir Centrinės Europos šalyse bbuvo menkos. Valdžia slopino opoziciją prievarta, pasitelkdama policiją ir net kariuomenę.

II Pasaulinio karo metu komunistai į savo pusę patraukė ne tik didelę dalį darbininkų ir valstiečių, bet ir inteligentijos. Visi jie laikė kompartijas jėga, kuri, sutriuškinus fašizmą, sukurs naują, teisingą visuomenę. Tokioje visuomenėje nebus tautinės priespaudos, antisemitizmo, socialinės nelygybės, nedarbo ir skurdo.

Albaniją ir beveik visą Jugoslaviją išvadavo partizanų armijos, todėl ten jau 1944 m. pabaigoje visa valdžia priklausė komunistams. Kitokia padėtis susidarė Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Čekoslovakijoje, kurias išvadavo sovietai. Politinę šių šalių santvarką turėjo nuspręsti rinkimai. Tačiau be prievartos kompartijos negalėjo tikėtis laimėti rinkimų, todėl jos nesibjaurėjo jokiomis priemonėmis. Pirma. Jos kūrė vadinamuosius nacionalinius frontus, sudarydamos sąjungas su socialdemokratais, valstiečių ir kitomis demokratinėmis partijomis. Balsuodami už tokį nacionalinį ffrontą, rinkėjai paremdavo ir kompartijas. Antra. Kompartijos naudojo įvairias spaudimo priemones rinkėjams, politiniams priešininkams ir netgi falsifikuodavo rinkimų biuletenius. Taip buvo 1945 m. Bulgarijoje, 1946 m.–Rumunijoje, 1947 m.–Lenkijoje. Tačiau reikia pasakyti, kad panašiai šiose šalyse rinkimai vykdavo ir prieš karą. Todėl komunistai juo labiau nesigėdijo laužyti demokratinių „formalumų”. Trečia. Komunistai stengėsi paimti į savo rankas armiją, policiją, saugumo organus, kad galėtų panaudoti juos prieš politinius priešus.

Rytų Europos kompartijų ir SSRS siekiai tada sutapo. Stalinas nepasitikėjo socialdemokratais bei kairiosiomis buržuazinėmis partijomis iir visokeriopai rėmė komunistus kovoje dėl valdžios. Buvo iškelta komunistų ir socialdemokratų susivienijimo idėja. Tai reiškė, kad socialinė demokratija turi išnykti. Opozicinės partijos Centrinės ir Pietryčių Europos valstybėse buvo uždraustos jau 1948 m. pradžioje. Nacionaliniuose frontuose dalyvavusios buržuazinės ir valstiečių partijos Vengrijoje ir Rumunijoje taip pat buvo paleistos. Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir VDR šios partijos liko, tačiau prarado bet kokį savarankiškumą.

1948 m. vasario mėn. Čekoslovakijoje komunistai, naudodami neparlamentinius metodus, paėmė visą valdžią, o gegužės mėn. vykusiuose parlamento rinkimuose Nacionalinis frontas jau gavo beveik 90% balsų. 1948 m. pasaulinė socialistinė sistema jau buvo iš esmės susiformavusi. Ją sudarė SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Jugoslavija ir Albanija. SSRS griežtai kontroliavo šias valstybes: per politinius ir karinius patarėjus, partinius ryšius, saugumo aparatą. 1949 m. buvo sudaryta socialistinių šalių ūkinio ir techninio bendradarbiavimo organizacija–Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba (ESPT) su būstine Maskvoje. Tik Jugislavija, kuri laikėsi neprisijungimo politikos, nedalyvavo nei šioje organizacijoje, nei 1955 m. sudarytoje karinėje Varšuvos sutarties organizacijoje.

Jungtinių tautų organizacija

Jungtinių tautų organizacijos (JTO) statutas buvo priimtas 1945.04.25–1945.06.26 San Francisko konferencijoje, kurioje dalyvavo 51 valstybė. Statutas įsigaliojo 1945.10.24. Ši diena pasaulyje švenčiama kaip JTO diena.

JTO paskirtis – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, skatinti pagarbą žmogaus teisėms. Visi JTO nariai yra llygūs. 2000 m. pabaigoje JTO turėjo 189 narius. JTO būstinė yra Niujorke.

Aukščiausias JTO organas – Generalinė Asamblėja. Jos darbe dalyvauja visi nariai. Svarstant eilinius klausimus, sprendimai priimami paprasta balsų dauguma. Sprendžiant svarbius klausimus, būtina 2/3 balsų dauguma. Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta kartą per metus. Generalinė Asamblėja gali priimti tik rekomendacinio pobūdžio nutarimus, – jie nėra privalomi.

JTO organai:

1. Generalinis sekretorius ir sekretoriatas. Tai – vykdomasis JTO organas;

2. Saugumo Taryba – nuolat veikiantis JTO organas. Atsakinga už taikos išsaugojimą pasaulyje. Tai vienintelis JTO organas, galintis priimti privalomus nutarimus. Saugumo taryboje yra 15 narių. 5 iš jų – nuolatiniai: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, SSRS (nuo 1991 m. pabaigos – Rusija). Nuolatiniai nariai turi veto teisę. 10 narių kas du metus renka Generalinė Asamblėja;

3. Globos Taryba;

4. Ekonominė ir Socialinė Taryba;

5. Tarptautinis Teismas.

Taikai užtikrinti JTO gali griebtis trejopų priemonių: tarpininkavimo, stebėtojų pasiuntimo ir įvairių sankcijų. Stebėtojai – tai taikos palaikymo daliniai, kurie kontroliuoja, kaip laikomasi paliaubų, teikia humanitarinę pagalbą. Jie vadinami „žydraisiais šalmais“. „Žydrieji šalmai“ ginkluoti lengvaisiais ginklais, tačiau gali juos panaudoti tik savigynai. Sankcijos gali būti ekonominės ar karinės. Karinė jėga buvo panaudota tik 3 kartus: 1950 m. Korėjoje, 1960 m. Konge ir 1991 m. Kuveite.

1948.12.10 JTO Generalinė Asamblėja paskelbė „Visuotinę žmogaus tteisių deklaraciją“. Joje skelbiama, kad žmogaus teisės turi būti gerbiamos ir pripažįstamos, nepaisant jo lyties, rasės, kalbos, religijos, politinių įsitikinimų. Žmogus turi teisę į gyvybę, pilietybę, tikėjimo ir žodžio laisvę, darbą, mokslą, gyvenamą būstą. Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą.

Šaltasis karas

Šaltasis karas – tai po II Pasaulinio karo kilusi įtampa tarp dviejų supervalstybių – SSRS ir JAV, tarp demokratinio ir socialistinio pasaulio. Šaltojo karo bruožai – ideologinė ir propagandinė kova, ekonominis bei karinis rungtyniavimas tarp Rytų ir Vakarų, karinių ir politinių blokų kūrimas. Šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, tačiau vyko lokaliniai karai Korėjoje, Vietname, Afganistane, kuriuose JAV ir SSRS paremdavo priešiškas puses. „Šaltojo karo“ termino kūrėju laikomas JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas, tačiau jo numatytojas – Vinstonas Čerčilis.

Šaltojo karo pradžia – 5 dešimtmečio antroji pusė. 1949 m. Vakarų valstybės susibūrė į karinį NATO bloką. Tais pačiais metais SSRS įkūrė Ekonominę savitarpio pagalbos draugiją, jungusią socialistines Europos šalis. Vokietija buvo padalinta į dvi valstybes – Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). 6 dešimtmetis – šaltojo karo tąsa. 1955 m. SSRS įkūrė socialistinių valstybių karinį bloką – Varšuvos paktą. Įtampos tarp SSRS ir JAV kulminacija – 1962 m. Karibų krizė – privertė susimąstyti apie branduolinio karo grėsmę. Tuo

laikotarpiu JAV, SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje ir po vandeniu. SSRS ir JAV – dėl branduolinės ginkluotės apribojimo. 7–8 dešimtmečiai vadinami „įtempimo mažėjimu“. Europoje įvyko keletas konferencijų dėl saugumo ir bendradarbiavimo, kurios pasibaigė Helsinkio susitarimu. Pagerėjusius JAV ir SSRS santykius atšaldė Afganistano karas bei Solidarumo įsikūrimas Lenkijoje. 9 dešimtmetyje ginklavimosi varžybos dar labiau paspartėjo.

1985 m. į valdžią atėjęs SSRS vadovas M. Gorbačiovas pradėjo pertvarkos politiką, liberalias reformas. „Geležinė uždanga“, skyrusi Rytų ir Vakarų ppasaulius, buvo nugriauta. Šaltojo karo pabaiga laikomi 1989 metai, kai buvo nugriauta Berlyno siena.

Karinių blokų įkūrimas

Šaltojo karo metu į du blokus susiskaldžiusios pasaulio valstybės ėmėsi kurti ir karinius blokus.

1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone Šiaurės Atlanto (Vašingtono) sutartimi įsteigta Šiaurės Atlanto sąjunga (NATO) – demokratinių šalių karinis blokas. Šalys narės įsipareigojo tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromis pajėgomis. Ginkluotas vienos NATO narės užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Į NATO įėjo Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JJAV, Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija. 1952 m. NATO narėmis tapo Graikija ir Turkija,1955 m. – VFR.

Iš pradžių NATO buvo daugiau politinė deklaracija, turinti pristabdyti SSRS siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nnuomonę. Nutarta kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje įsteigta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris.

1966 m. Prancūzija pasitraukė iš Atlanto sąjungos. NATO vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Po 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijos Prancūzija vėl grįžo į NATO. 1982 m. šešioliktąja NATO nare tapo Ispanija. 1999 m. į NATO priimtos pirmosios buvusios Varšuvos pakto narės – Lenkija, Čekija ir Vengrija.

1955 m. kovo 14 d. SSRS sukūrė savo karinį bloką – Varšuvos sutarties organizaciją (VSO). Ji tapo atsvara NATO blokui. VSO priklausė Albanija, Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, SSRS, Vengrija, VDR. Įkūrus VSO, Europoje nusistovėjo jėgų pusiausvyra. VSO paleista 1991 metų pabaigoje, subyrėjus SSRS.

JAV po II Pasaulinio karo

Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. JJAV liko vienintelė ekonominė supervalstybė. Su ja negalėjo varžytis karo nualintos Europos šalys. JAV ne tik nenukentėjo nuo karo, bet ir padidino ginklų bei vartojimo reikmenų gamybą ir eksportą, turėjo daugiau aukso atsargų, nei kitos Vakarų šalys kartu. Niujorkas tapo finansinio pasaulio centru, doleris – tarptautinio atsiskaitymo priemone. JAV pranoko kitas šalis technikos vystymusi – čia anksčiausiai sukurti atominė bomba, kompiuteris. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną.

SSRS įtakos plitimas vertė amerikiečius susirūpinti pasaulinių problemų sprendimu. 1947 m. paskelbta TTrumeno doktrina – remti su komunizmu kovojančias jėgas. 1947 m. birželio 5 d. paskelbtas Maršalo planas. JAV valstybės sekretorius Džordžas K. Maršalas išdėstė pagrindinius JAV užsienio politikos tikslus – pasiūlyti karo nualintai Europai ekonominę paramą, sustiprinant savo ir sumažinant komunistų įtaką. Nuo siūlomos paramos atsisakė SSRS ir jos įtakoje buvusios šalys. 1945–1964 m. JAV suteikė 97 mlrd. dolerių finansinę paramą visam pasauliui.

1965 m. prezidentas L. B. Džonsonas paskelbė doktriną, jog JAV turi teisę kištis į kitų šalių vidaus reikalus, jei jas reikia gelbėti nuo komunizmo. Tuo tikslu JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras, dalyvavo Vietnamo kare. Siekdama sustiprinti savo įtaką pasaulyje JAV paskelbė, kad Artimieji Rytai, Afrika, Indijos vandenynas yra jos gyvybinių interesų zona.

JAV turėjo spręsti ir svarbias vidaus problemas. Prasidėjo juodaodžių judėj