Pirmojo pasaulinio karo priežastys ir pradžia

XIX amžiaus pradžioje Europos techninis išsivystymas buvo

nevienodas. Po truputi jis plėtėsi iš vakarų į rytus. Labiausiai

išsivysčiusios šalys buvo vakaruose (Anglija, Belgija) ir plėtėsi į rytus

(Prancūziją, Vokietiją). Kai Rusijoje buvo panaikinta baudžiava ji irgi

smarkiai pradėjo žengti industrializacijos keliu. Pramonės požiūriu labai

nevienalytė buvo Austrijos – Vengrijos imperija. Pramonėje dažnai kildavo

krizės todėl daugelis įmonių jungėsi į susivienijimus, kūrėsi monopolijos.

Didžiausias visų pramoninkų prašymas buvo, kad valstybės užgrobtų naujų

teritorijų ir kad būtų daug naujų rinkų. Taip šalys įsitraukė į kovą dėl

užjūrio teritorijų. Tokia politika ssukėlė ne vieną susidūrimą tarp šalių,

pretenduojančių į tas pačias kolonijas. Europos valdovai buvo įsitikinę,

kad savo galingumą galima rodyti tik taip, kaip jie moka – plėšti žemes ir

jėga užimti teritorijas. Augo įtampa.

Susivienijo ir sustiprėjo Vokietija ir Italija, ieškojusios “savo

vietos po saule”.

Patyrusi pralaimėjimą 1870m. Prancūzija greitai atgavo jėgas ir siekė

revanšo.

Rytuose dominavo Rusijos imperija. Nukariavusi Vidurinę Aziją,

Sibirą, ji veržėsi į Kiniją, siekė užgrobti kitas Azijos valstybes,

įsivyrauti Rytų ir Vidurio Europoje. Sutriuškinusi Turkiją, Rusija

puoselėjo planus kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius. Tačiau šie

Rusijos iinteresai kirtosi su Austrijos – Vengrijos, norėjusios įsivyrauti

Balkanuose,siekiais.

Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi Anglija ėmė prarasti

savo pozicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyną, Vokietija siekė ne

tik pasivyti Anglija, bet ir ją pralenkti. Ji aktyviai grobė kolonijas,

ekonomiškai įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose. Tai kėlė Anglijos ir

Prancūzijos nepasitikėjimą.

Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų

nacionalizmas.

Reikėjo tik kibirkšties, ir tai tapo įvykis 1914m. birželio 28d.

Bosnijos provincijos sostinėje Sarajeve nuo samdomo žudiko Principo kulkų

krito Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinis hercogas Francas Ferdinandas ir

jo žmona, atvykęs į Bosniją paminėti 525–ųjų serbų pergalės prieš turkus

metinių. Visi kaltinimai krito Serbijai kuri buvo pagarsėjusi teroro

aktais. Terorinį aktą organizavusi serbų slaptoji policija pripažino, kad

tai jų darbas ir kad jie norėjo parodyti pasauliui, jog Austrija – Vengrija

neteisėtai valdo pietų slavų žemės. Tačiau visose Europos sostinėse tas

įvykis buvo įvertintas kaip pasikėsinimas į Austrijos – Vengrijos imperiją.

Serbijai buvo įteiktas įsakymas nedelsiant atsiprašyti Austrijos –

Vengrijos už padarytą žmogžudystę. Tuojau į tą konfliktą įsitraukė ir

Rusija. Ji sakė serbams, kad jie neturi atsiprašyti ir jeigu austrai,

kurie po Sarajevo įvykių ėmė reikalauti, kad jų vyriausybė imtųsi pačių

ryžtingiausių priemonių prieš Serbiją, įves ten savo kariuomenę, rusai

stosią ginti Serbijos.

Vokietijos imperijos vadovybė suprato, kad Austrijos –

Vengrijos ir Serbijos konfliktas gali sukelti didelį karą, tačiau naujų

žemių užgrobimui atėjo tinkamas laikas ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas

II pareiškė:”Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko,

greitai”. Vokietija, paskelbus karą serbams, kuriuos gynė rusai, tuo pačiu

paskelbė karą Rusijai bei Prancūzijai. Į karą įstojo Anglija, vėliau ir

Austrija – Vengrija. Taip prasidėjo ppirmasis pasaulinis karas.

Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914m. spalį. Viskas, ko norėjo

Prancūzija, tai tik nugalėti Vokietijos imperiją, bei atsiimti Elzasą ir

Lotaringiją.

Vokietija norėjo prisijungti Belgiją bei šiaurines prancūzų žemes.

Visose kariaujančiose šalyse susiklostė palanki vidaus politika, visi

piliečiai sveikino karą.Vokiečiai smarkiai veržėsi į vakarus, o labiausiai

į Paryžių, bet ten jų jau laukė Prancūzijos ir Anglijos kariuomenė. 1914m.

rugsėjo 5-9d. prie Marnos užvirė įnirtingi mūšiai. Sąjungininkams pavyko

sustabdyti vokiečių kariuomenę. Vokiečių staigaus smūgio planas žlugo.

Prasidėjo pozicinis karas. Fronto linijos buvo nusidriekusios nuo

Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos, tai buvo apie 700km. Abiejose fronto

pusėse kareiviai iškasė apkasus, supylė pylimus ir sutvirtino pozicijas

minų laukais bei spygliuotos vielos užtvaromis. Buvo iškastos perėjos iki

toliau nuo fronto buvusių armijų štabų, ginklų ir maisto sandėlių. Buvo

sukurtas ištisas požeminių slėptuvių tinklas. Įveikti šiuos įtvirtinimus

abiem pusėm buvo beveik neįmanoma.

1915m. pavasarį abi kariaujančios pusės bandė palaužti viena kitos

frontą, bet nesėkmingai.

1916m. Vokietija pradėjo didelį puolimą prieš pagrindinę prancūzų

tvirtovę gynybinėje grandinėje – Verduną. Tačiau per 9 mėnesius prie

Verduno tvirtovės trukusiose kovose vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti

prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė daug nuostolių.

Vokietija prarado apie 700tūkst. kareivių tai privertė ją atsitraukti nuo

fronto linijos.

1916m. liepos – lapkričio mėn. surengtas Anglijos – Prancūzijos

puolimas pareikalavo labai daug aukų. Vokiečiai prarado apie 650tūkst.

karių, o Prancūzija – Anglija 614tūkst. karių. Jau 1916m. Vokiečiams

pradėjo trūkti materialių išteklių, ginkluotės, naujų karių.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui galingiausios jūrų valstybės –

Anglija ir Vokietija – stengėsi sutriuškinti priešininkų karo laivyną.

Šioje kovoje anglai visą laiką buvo pranašesni. Vokiečiai, patyrę keletą

nesėkmių, vengė išplaukti iš savo uostų. Matydami, kad nepajėgs įveikti

anglų, vokiečių admirolai pradėjo povandeninių laivų karą. Panašią blokadą

prieš Vokietiją vykdė ir Anglija, kurios laivynas buvo pranašesnis, todėl,

kai laimėjo karą vandeny prieš vokiečius anglai kontroliavo visus jūrų

kelius ir sąsiaurius.

1915m. gegužės mėn. vokiečių karinis laivas atakavo ir nuskandino

keleivinį laivą “Lusitania”. Tarp nuskendusių 1 tūkst. 198 keleivių buvo

128 amerikiečiai. JAV prezidentas Vilsonas įspėjo Vokietiją, kad tai yra

išpuolis prieš Ameriką ir paskelbė jai karą.

Per Pirmą pasaulinį karą anglai panaudojo nauja ginklą tanką, o dar

vėliau fronte buvo panaudoti lėktuvai, kurie irgi buvo pranašesni.

Prasidėjus poziciniam karui vokiečiai panaudojo dujas, nuo kurių mirdavo

tūkstančiai žmonių. Prasidėjus karui žmonių teises buvo labai suvaržytos.

Kitaip nei Vakaruose, įvykiai rytiniame fronte greitai keitėsi.

1914m. rugsėjo mėn. Rusija, atsiliepdama į prancūzų prašymą padėti

sulaikyti vokiečių puolimą Vakaruose, pradėjo pulti Vokietiją Rytų

Prūsijoje, o Austriją – Vengriją Galicijoje. Per puolimus rusai prarado

daug kariuomenės. Jiems net nepavyko užimti Prūsijos. To priežastis buvo

ta, kad Rusijoje pramonės perversmas buvo daug vėliau, kariuomenė buvo

nemobilizuota, blogai aprūpinta amunicija. Rusijoje net nebuvo nutiesti

geležinkeliai pprie fronto linijos. Tuo pasinaudoję vokiečiai permetė savo

kariuomenę iš Vokietijos gilumos iki fronto su Rusija ir ten sutriuškino

antrąją Rusijos armiją. Po tokios staigios pergalės rugsėjo 6-15d.

vokiečiai prie Mozūrų ežerų apsupo pirmąją rusų kariuomenę. Ji buvo

sutriuškinta.

Austrus nuo rusų puolimo išgelbėjo tik tai, kad rusai įsakymus apie

rengiamą operaciją perdavė per radiją, neužšifravę teksto. Sužinoję rusų

planus, austrai sugebėjo išvengti didelių nuostolių. Mūšiuose austrams į

pagalbą atskubėjo vokiečiai. 1915m. gegužės mėn. austrų ir vokiečių

jungtinės pajėgos sėkmingai puolė Galiciją. Rusų kariuomenė paniškai

traukėsi. Tačiau austrų puolimą pristabdė Italijos įstojimas į karą.

1915m. vasarą prisijungus Bulgarijai, vokiečiai ir austrai

sutriuškino Serbiją. Tuo pačiu metu vokiečiai užėmė Lenkijos, Lietuvos,

Kuršo teritorijas, priklausiusias Rusijos imperijai.

Po tokių pergalių Vokietija pasiūlė Rusijai sudaryti separatinę

taiką, kad vėl galėtų visomis pajėgomis pulti Vakaruose. Tačiau Rusijos

caras Nikolajus II nesutiko. 1916m. birželio mėn. rusų pajėgos perėjo į

puolimą ir sudavė skaudų smūgį austrams. Po tokios pergalės į karą Antantės

pusėje įstojo Rumunija. Vokiečiai vėl buvo priversti iš Vakarų fronto

permesti kariuomenę į pagalbą austrams. Rusų puolimas buvo sustabdytas, o,

netekusi daugiau nei vieno milijono kareivių, Rusijos kariuomenė labai

nusilpo. Rusijai karas tapo tikrų tikriausia žmonių mėsmale.

Valstybės toliau įnirtingai tarpusavyje kovojo iki 1918m. lapkričio

11d. , kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli

Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos.

Literatūros sąrašas

1. S.Aastad.

Pasaulis II. Vilnius.: Vaga, 1999

2. A. Gečas. Lietuva ir pasaulis12kl. Kaunas.:Šviesa, 2001

3. N.Letukienė. Istorija – politologija. Vilnius.: Alma littera, 2004

Pirmojo pasaulinio karo

priežastys ir pradžia

Raimonda Monstvilaitė 12h

2004m.