Prancūzų švietėjai enciklopedistai

`Turinys

Įvadas…………………………3

1. Enciklopedistų filosofijos bendrieji principai………………5

2. Šviečiamojo amžiaus žymiausi filosofai enciklopedistai………..6

2.1. D. Didro……………………….6

2.2. Ž. d’Alamberas……………………..7

2.3. Volteras……………………….7

2.4. Ž.Ž. Ruso……………………….8

2.5. K.A. Helvecijus…………………….9

2.6. P.A. Holbachas……………………11

2.7. Š.L. Monteskjė……………………12

Išvados…………………………13

Naudota literatūra…………………………15Įvadas

Šviečiamoji filosofija užima ištisą Naujųjų amžių epochą (XVII a. vid.-XIX a. pab.). Ją galima palyginti su Renesanso epocha, kadangi Šviečiamosios filosofijos doktrina taip pat skatino revoliucinius pertvarkymus ne tik pasaulėžiūroje, bet ir visų pirma socialiniame-politiniame visuomenės gyvenime. Skiriamasis jos bruožas – racionalizmas, proto visagalybės teigimas. Filosofai švietėjai buvo įsitikinę, kad remiantis protu, pažinimu, švietimu galima sukurti idealią visuomenę, kurioje būtų įgyvendinti visuotiniai laisvės, lygybės ir brolybės pprincipai. Tokį istorinį ir gnoseologinį švietėjų optimizmą skatino orientacija į natūralią gamtos raidą. Tai, kas gamtiška, jiems buvo protinga – naudinga, o tai, kas naudinga, yra gėris. Gėris yra įstatymas, kuris turi būti pažintas ir įgyvendintas. Tokia buvo švietėjų racionalaus mąstymo loginė schema. Jie itin vertino racionalius samprotavimus, tikėjo loginių išvadų universalumu, viską siekė pajungti taisyklėms ir tvarkai, nesisaikstydami su istoriniais faktais, kuriuos paprastai derindavo su išprotautomis teorijomis tokiu būdu, kad jie nepažeistų tų teorijų loginės darnos. Iš švietėjų antiistorizmo iišplaukė ir jų filosofijos metafizika, laisvamanybė ir ateizmas.

XVIII a. vid. kai kurios iš šių idėjų dar buvo tolimos ir nelabai aiškios, kadangi priešakines Šviečiamojo sąjūdžio pozicijas buvo užėmę materialistai – D. Didro, K.A. Helvecijus, P.A. Holbachas ir kt. Jų filosofija, llabiausiai praktiškai orientuota, buvo Švietimo epochos teorinio pagrindimo kulminacija. Jie pasirodė esą nuoseklesni materialistai už savo pirmtakus, ypač kovingi religijos kritikai ir ateizmo skelbėjai. Jų filosofija buvo grindžiama tuometiniu enciklopediniu mokslu.

1751 m. išėjo pirmasis Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno tomas (su pertraukomis ji ėjo 1751-1772 m.).

Enciklopedijai straipsnius rašė žymiausi XVIII a. mokslininkai, filosofai, rašytojai, gydytojai, inžinieriai, karo mokslo specialistai. Tačiau pagrindiniais leidinio iniciatoriais buvo to laikmečio filosofai, pagal savo veiklą pavadinti enciklopedistais (vadovas ir siela buvo D. Didro). Jiems teko kovoti ne tik prieš tradicinį religinį idealizmą, bet ir kritikuoti naują idealizmo atmainą – subjektyvizmą bei su juo susijusį skeptiticizmą ir agnosticizmą.

Enciklopedijoje buvo spausdinami straipsniai iš meno, mokslo, filosofijos, politinės ekonomijos, istorijos, teologijos ir kkitų sričių. Ypač didelis dėmesys skiriamas amatams ir gamybai. Straipsniai buvo iliustruojami piešiniais, kurie ir dabar stebina meistriškumi.

Leidinyje buvo stengiamasi atskleisti įvairių mokslo žinių esmę, aprašyti atskiras mokslo sritis ir jų tarpusavio ryšį.1. Enciklopedistų filosofijos bendrieji principai

Enciklopedistų filosofija buvo tvirta negatyviuoju aspektu: ji ginčijo idealizmą, dualizmą, visą krikščioniškosios metafizikos tradiciją. Pozityvusis turinys nebuvo griežtai apibrėžtas: bendriausias šios filosofijos požymis buvo natūralizmas, be to, ji linko prie materialistinės metafizikos (dvasinius reiškinius redukuojančios į kūniškus), sensualistinės psichologijos (mąstymą redukuojančios į įspūdžius) ir egoistinės hhumanistinės etikos, ir visa tai siejo su kovinguoju ateizmu. Šios visai epochai būdingos filosofinės tendencijos Enciklopedijos dėka labai plačiai išplito.

Pagrindinis enciklopedistų, ypač D. Didro, idealas buvo gamta. Ji vienintelė tikrovė ir gėris; visa, kas nėra gamta, – pavyzdžiui Dievas, visuomenė, net ir spekuliatyvioji filosofija, – tai arba pagaulė, arba blogis.

Jie teigė, jog Dievas neegzistuoja, nes gamtoje jis nesireiškia. Gamtoje veikia tik jos pačios jėgos: ji panaši į didžiulį biliardo stalą su daugybe judančių ir susiduriančių rutuliukų. Šių judesiai ir susidūrimai paaiškina visų gamtoje nutinkančių įvykių įvairovę.

Jei tik visuomenė nutolsta nuo gamtos ir pati imasi kurti savo taisykles, ji tampa blogio ir kančių šaltiniu. Iš jos kilo vienų skurdas ir besaikė kitų prabanga, hierarchija ir tironija, ji sukūrė religiją su visomis jos institucijomis bei dorovę, kuri verta vien paniekos, nes atima iš žmogaus natūralius malonumus ir primeta nereikalingas dorybes.

Spekuliatyvioji filosofija nieko verta, nes ji nutolusi nuo gamtos; vertingas tėra mokslas, nes jis tyrinėja gamtą. Senąjį filosofijos ir mokslų santykį enciklopedistai apvertė aukštyn kojom: esą filosofija savo išvadų neturinti primesti mokslams, kaip ankščiau, bet pati privalanti laukti, ką atskleis mokslai. Žmogus neturi būti priešpriešinamas gamtai, nes pats yra jos dalis, todėl mokslai apie žmogų taip pat turi priklausyti gamtotyrai.

D. Didro, įįkandin ir enciklopedistai, mokslą suprato natūralistiškai: jis vertingas, nes tiria gamtą. Lygiai taip žiūrėta ir į dorovę: ji yra priimtina, jei gyvenimą normuoja paisydama gamtos dėsnių. Lygiai taip ir menas esąs vertingas, jeigu jis atkuria gamtą.2. Šviečiamojo amžiaus žymiausi filosofai enciklopedistai

2.1. Deni Didro (1713-1784)

Tai vienas iš žymiausių prancūzų švietėjų, filosofų ir rašytojų, enciklopedistų vadovų

Prieš tėvų norą netapęs abatu, toliau savarankiškai studijavo kalbas, filosfiją, literatūrą, istoriją. 1745 m. gavo pasiūlymą kartu su kitais vertėjais parengti angliškosios Efraimo Čemberso Enciklopedijos vertimą. Tuomet jam ir kilo sumanymas parengti originalią enciklopediją. Šiam sumanymui leidėjas pritarė 1747 m., tačiau tuo metu pasirodę pirmieji D. Didro literatūriniai bandymai sukėlė bažnyčios ir valdžios atstovų pasipiktinimą: jo Filosofinės mintys Paryžiaus parlamento buvo pasmerktos sudeginti, o kai 1749 m. išėjo Laiškas apie akluosius regintiems mokyti, D.Didro buvo įkalintas. Išėjęs iš kalėjimo, jis rimtai atsidėjo Enciklopedijos rengimui: paskelbė jos projektą, subūrė pajėgų autorių kolektyvą. 1751 m. pasirodė pirmasis Encilopedijos tomas. Toliau vos pasirodžiusius tomus parlamentas pasmerkdavo sudeginti, o 1759 m. buvo visai uždrausta leisti Enciklopediją. Tuomet ir tarp enciklopedistų prasidėjo nesutarimai. Pirmasis pasitraukė Ž. d’Alamberas, išdirbęs dešimt metų, vėliau Ž.Ž. Ruso, Volteras ir kiti. Tiktai D. Didro nepasidavė, leido Enciklopediją iki galo.

“Enciklopedijos tikslas, – rašė D. Didro, – surinkti į vvieną vietą išblaškytas žinias, atskleisti jų bendrą sistemą amžininkams ir perduoti ateinančioms kartoms, kad ankstyvesniųjų amžių darbas nežūtų visiems laikams, kad mūsų vaikai taptų geresni ir laimingesni ir kad mes patys pasidarbuotume žmonijos labui”.

Kaip ir daugelis prancūzų švietėjų, D. Didro išmėgino kūrybines jėgas ne viename žanre. Jis rašė filosofinius tranktatus, dialogus, straipsnius, romanus, apysakas, noveles, dramos kūrinius. Svarbesnieji jo filosofiniai kūriniai: Dorovės filosofijos principai, arba Esė apie orumą ir dorybę, parašyta milordo Š. (1745 m.; tai laisvas, kūrybiškas A. Šaftsberio veikalo vertimas), Apie prigimtinės religijos pakankamumą (1747 m.; paskelbtas 1770 m.), Skeptiko pasivaikščiojimas, arba Alėjos (1747 m.; paskelbtas 1830 m.), “Filosofinių minčių” priedas, arba Įvairūs prieštaravimai įvairių teologų raštams (paskelbtas 1798 m.), Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti (1749 m.) ir kt.

2.2. Žanas d’Alamberas (1717-1783)

XVIII a. atsirado pozicija, imta vadinti pozityvizmu, kurio svarbiausias atstovas tuo laiku buvo Ž. d’Alamberas.

Jis priklausė akademinių mokslininkų tipui, atstovavo novatoriškai mokslinio bendradarbiavimo formai. 1762 m. tapęs nuolatiniu Prancūzijos akademijos sekretoriumi, jis iš esmės tvarkė visus jos reikalus, o būdamas ir užsienio akademijų narys bei palaikydamas mokslinius ryšius su iškiliausiais pasaulio mokslininkais, tapo išties svarbiausia to meto mokslo figūra. Ž. d’Alambero moksliniai interesai buvo tokie įvairiapusiai, jog jis buvo laikomas geriausiu literatu ir mokslininku.

Drauge su D. Didro

jis sumanė išleisti didžiąją Enciklopediją; sykiu atsirado gera proga suformuoti filosofines pažiūras.

Ž. d’Alambero užsimojo reformuoti mokslą apribojant jo pretenzijas. Tuo jo filosofija atsiduria greta Kanto, net ir nebūdama tam tiktais atžvilgiais į ją panaši. Bet kadangi jis rėmėsi patirties sąvoka, prieš tai jos neišanalizavęs, jo filosofija priskirtina “ikikritiniam” laikotarpiui. Šią pozityvistinę filosofiją apibūdina tokios pagrindinės tendencijos:

1) mokslo apribojimas faktų konstravimu;

2) iš to išplaukiantis metafizikos – ne tik teigiančios, bet ir neigiančios – pašalinimas;

3) genetinis mokslo traktavimas biologinių ir visuomeninių sąlygų ffone;

4) filosofijos apribojimas specialiųjų mokslų principų tyrinėjimu.

Ž. d’Alambero raštų iš tiksliųjų mokslų srities nėra daug. Vienas jo pagrindinių kūrinių – Enciklopedijos įvadas (1751 m.).

2.3. Volteras (1694-1778)

Volteras – vienas žymiausių Šviečiamojo amžiaus prancūzų rašytojų, istorikų ir filosofų. Jo tikroji pavardė – Fransua Mari Arujė.

1745 m. jis buvo paskirtas Prancūzijos karaliaus rūmų istoriografu bei Liudviko XV kamerheru, 174.6 m. Volterą išrinko Prancūzijos mokslų akademijos nariu. Tais pačiais metais jis tapo ir Rusijos mokslų akademijos garbės nariu.

Per kelerius metus jam pavyko įskiepyti tėvynėje AApšvietos idėjas, o sau pelnyti turtus ir pasaulinę šlovę.

Nuo 1758 m. jis apsigyveno Šveicarijoje (Fernėjuje), kur palaikė ryšius su jaunaisiais švietėjų kartos atstovais – D. Didro, Ž. d’ Alamberu, K.A. Helvecijumi, P.A. Holbachu, aktyviai bendradarbiavo jų leidžiamoje Enciklopedijoje. Iš ten jjis vadovavo liberaliajam visos Europos judėjimui. Iki mirties jis buvo šio sąjūdžio vadas, o po mirties tapo jo simboliu.

Kartu Volteras kandžiu publicistikos žodžiu negailestingai kovojo prieš religinį fanatizmą ir tikybinę netoleranciją. Jis daug nusipelnė gindamas nekaltas religinio fanatizmo aukas, organizuodamas visos Europos mastu protesto kampaniją prieš nepagrįstai paskelbtus mirties nuosprendžius, protestantams Žanui Kalasui, Sirvenui, Ž. de La Barui, Martenui, Lali ir kt.

Pripažindamas dieviškąją pasaulio kilmę, jis manė gamtą vystantis pagal savo pačios dėsnius. Kovodamas prieš bažnyčią, Dievą jis laikė būtina visuomenės dvasinio stabilizavimo priemone: “Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti”. Atmesdamas despotizmą, jis buvo už “apšviestą monarchiją”, o liaudies mases laikė pavojinga stichija.

Individuali mintis, anot Voltero, įsilieja į visuomenės mintį, kurdama visuotinį protą, kuris ir lemia pasaulio reikalus: kiek bbrandus ir veiklus yra tas visuotinis protas, tiek brandus yra ir visuomenės gyvenimas.

Volteras buvo vienas produktyviausių Šviečiamojo amžiaus kūrėjų. Jo raštų rinkinį sudaro arti 100 tomų. Žanriniu atžvilgiu Voltero kūryba taip pat labai įvairi: jis rašė filosofinius, gamtamokslinius, istorinius traktatus, straipsnius, esė, kūrė filosofines apysakas, dialogus, pasakas, odes, satyras, pamfletus, epigramas, parašė apie 50 tragedijų, keletą komedijų, operų libretų.

Žymiausieji filosofiniai ir gamtamoksliniai raštai: Filosofiniai laiškai arba Laiškai apie anglų tautą (1733 m. išleisti anglų kalba, o 1734 m. – prancūzų), TTraktatas apie metafiziką (1734 m.), Filosofijos žodynas (1764 m.; jį sudaro 63 straipsniai įvairiausiais klausimais; vėliau šį žodyną papildė pastabomis ir straipsniais, rašytais švietėjų Enciklopedijai), Niutono filosofijos pagrindai (1738 m.), Esė apie ugnies prigimtį ir jos paplitimą (1738 m.) ir kt.

Estetikos darbai: Samprotavimas apie epinę poeziją (1728 m.), Samprotavimas apie tragediją (1730 m.), Apmąstymai apie senąją ir naująją tragediją (1748 m.) ir kt.

Istoriniai, politiniai, teisiniai raštai: Karolio XII istorija (1731 m.), Liudviko XIV amžius (1751 m.), Imperijos analai (1754 m.) ir kt.

Žanas Žakas Ruso (1712-1778)

Tai buvo vienas žymiausių Prancūzijos didžiosios revoliucijos ideologų.

Pirmą kartą išgarsėjo 1750 m. sudalyvavęs Dižono akademijos konkurse, ir parašęs konkursinį traktatą, laimėjo pirmąją premiją, tačiau 1762 m. jam paskelbus savo pedagoginį romaną Emilis ir traktatą Visuomenės sutartis, šie kūriniai buvo pasmerkti sudeginti.

Šis Voltero amžininkas savo filosofijoje sutinka, kad gyvenimą kuria žinojimas, tačiau mano, kad gyvenimo supratimo reikia ieškoti ne prote, o širdyje. Civilizacija, kuri yra proto kūrinys, nedavė žmogui nieko gero, netgi nusmukdė jo dorovę: mokslus ugdė žmogaus tuštybė, šykštumas, išdidumas, teisę – nusikaltimai, menus – perteklius, atsirandąs vieniems apiplėšiant kitus. Norint gyventi žmogiškiau, reikia įsigilinti į savo prigimtį ir pabandyti persiorientuoti taip, kad gyvenimo kriterijumi taptų ne protas, o širdis, žmogaus dvasingumas. Bus žmonių ssantykiuose daugiau jausmo – bus juose ir daugiau žmogiškumo. Suaugusius sunku perauklėti, užtat taip svarbu teisingai auklėti jaunimą. Žmogus – kūno ir dvasios vienovė, todėl deramai ugdyti reikia ir vieną, ir kitą. Auklėjimas turi būti lankstus ir išryškinti individualius auklėjamojo gabumus. Labai rimtą vaidmenį žmogaus gyvenime skiria valstybei.

Ž. Ž. Ruso pozicija filosofijoje reikšming.a keturiais aspektais:

1)atnaujino moralistinę nuostatą, aukščiausiu gėriu laikančią dorovines vertybes – laisvę ir lygybę;

2) užuot dogmatiškai tikėjęs civilizacijos vertingumu, iškėlė jos vertingumo problemą;

3) visose gyvenimo srityse ragino gręžtis į natūralumą;

4) priešingai intelektualistinei gyvenimo sampratai, pripažino jausmų teises.

Ž.Ž. Ruso buvo enciklopedinio proto kūrėjas. Jo kūrybinis palikimas gausus ir įvairus. Bene didžiausią ir reikšmingiausią jo dalį sudaro politiniai, socialiniai veikalai: samprotavimas Dižono akademijos pateiktu klausimu “Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?” (1750 m.), Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus (1755 m.) ir kt.

Klodas Adrianas Helvecijus (1715-1771)

Šis prancūzų materialistas bodėjosi scholastiniu mokymu ir auklėjimu, todėl ėmėsi savarankiškai skaityti ir studijuoti žymiausių prancūzų rašytojų (P. Kornelio, Ž. Rasino, Moljero, Ž. de Lafonteno, M. de Montenio, Ž. de La Briujero) veikalus. Didelę įtaką jam padarė Dž. Loko filosofija.

Dirbdamas generaliniu mokesčių rinkėju, jis turėjo progą gerai pažinti liaudies gyvenimą, jos nuotaikas. Jis stengėsi užstoti skriaudžiamuosius, o atsakymų į jaudinančius ggyvenimo klausimus ieškojo B. de Fontenelio, Š. L. Monteskjė, Voltero ir kitų žymių švietėjų raštuose. Materialistinės jo pasaulėžiūros formavimuisi didelę reikšmę turėjo asmeninė pažintis su laisvamaniu B. de Fonteneliu, evoliucijos teorijos kūrėju Ž. de Biufonu ir ypač su Volteru.

K.A. Helvecijus išsikėlė uždavinį sukurti tokį gyvenimo meną, kuris būtų pagrįstas protu bei patirtimi ir ne mažiau mokslinis nei gamtos mokslai. Toks menas galįs rastis tik giliai pažinus žmogų ir jo natūraliąją istoriją.

Norint pažinti žmogų ir sutvarkyti jo gyvenimą, reikia žinoti, kokie yra jo vaizdiniai, paskatos ir vertinimai. Helvecijaus manymu, jie esą labai paprasti. Visi vaizdiniai kyla iš juslinių įspūdžių; kiekvieno poelgio paskata yra egoizmas, visų vertinimų matas – nauda.

Malonumų pomėgis ir nenoras kentėti išugdo žmogaus egoizmą ir lemia, kad kiekvienas rūpinasi savimi, o ne kitais. Savanaudiškumas būtinas rūšiai išlikti; iš jo kyla visos žmogaus aistros ir troškimai. Norint, kad žmonės elgtųsi teisingai, reikia apdovanoti juos malonumais ir bausti kančiomis.

Visos – ir bendros, ir individualios – žmonių savybės yra įgytos. Priklausomos nuo aplinkos, auklėjimo, gyvenimo sąlygų. Nesama jokio “įgimto” dorovės jausmo ar įgimto palankumo kitiems žmonėms. Įgytas yra netgi rūpinimasis savimi.

Jeigu žmogus, siekdamas sau naudos, kenkia kitiems, jis yra blogas, o jeigu žmogus tuo pat metu tarnauja ir kitų interesams, jis

yra geras. Visuotinė nauda K.A. Helvecijui buvo norma: teisėta yra tai, kas jai tarnauja.

Jis taip pat manė, kad auklėjimas ir įstatymai gali žmones padaryti gerais. Iš savo prielaidų padarė praktines išvadas, kurios tapo jo doktrinos branduoliu. Svarbiasia iš jų buvo ši: kadangi visos savybės yra ne įgimtos, o įgytos, vadinasi, galima padaryti taip, kad žmonės įgytų gerų, visuotinei naudai tarnaujančių savybių.

Kūrybinį kelią K.A. Helvecijus pradėjo eiliuotais filosofiniais laiškais. Iš jų reikšmingiausi yra tokie: Laiškas apie meilę pažinimui (1738 m.), LLaiškas apie malonumą (1738 m.), Laiškas apie išdidumą ir proto tingumą (1740 m.). Svarbiausias ankstyvojo laikotarpio kūrinys yra Poema apie laimę (1751 m., paskelbta 1772 m.), kurioje jaučiama Voltero įtaka. Stambiausi ir brandžiausi veikalai yra Apie protą (1758 m.) ir Apie žmogų, jo protinius sugebėjimus ir auklėjimą (1769 m., paskelbtas 1773 m.). Po mirties buvo paskelbti K. A. Helvecijaus užrašai, įvairūs samprotavimai ir posakiai.

Polis Anri Holbachas (1723-1784)

P.A. Holbachas buvo vienas žymiausių prancūzų materialistų bei švietėjų plejados atstovų. Bestudijuodamas Leideno universitete, jjis itin susidomėjo fizika, chemija, geologija, minerologija, klausė garsių Europos mokslininkų paskaitų. T. Hobso bei Dž. Tolendo veikalų Apie žmogų bei Laiškai Serena.i vertimai turėjo didelę įtaką jo materialistinės pasaulėžiūros formavimuisi.

1749 m. jis susipažino su D. Didro, aktyviai bendradarbiavo Enciklopedijoje, vvadovavo jos gamtos mokslų skyriams, pats rašė daug straipsnių gamtamoksliniais klausimais. P.A. Holbachas iki galo liko ištikimas D. Didro bendražygis. Būdamas turtingas, jis visuomet rėmė Enciklopedijos leidimą. Reikšmingiausią vaidmenį to meto Paryžiaus kultūriniame gyvenime vaidino P.A. Holbacho salonas – tikra kūrybinė Enciklopedijos laboratorija, kur susirinkdavo ne tik Enciklopedijos bendradarbiai, bet ir kiti žymūs prancūzų filosofai, mokslininkai, menininkai. Jų diskusijose buvo patikrinami Enciklopedijos idėjiniai ir teoriniai pagrindai.

Pažangioji visuomenė labai vertino P.A. Holbacho kūrybinio darbo rezultatus. Jis buvo išrinktas Manheimo, Berlyno, Rusijos mokslų akademijų nariu. Tačiau Prancūzijoje jo veikalai buvo draudžiami ir deginami, jų skaitytojai ir platintojai žiauriai baudžiami, o pačiam autoriui pavyko išvengti kalinimo tik todėl, kad gyvas būdamas nė vienos knygos neišleido savo vardu, nė viena iš jų nebuvo iišspausdinta Prancūzijoje. Nepasirašinėdavo jis straipsnių ir Enciklopedijoje. Daugelį savo knygų jis išleido kitų, tuo metu jau mirusių, žmonių vardais, spausdindavo jas daugiausia Amsterdame, bet leidimo vietą nurodydavo Londoną.

Savo kūrybinę veiklą P.A. Holbachas pradėjo, versdamas į prancūzų kalbą gamtos mokslo veikalus, daugiausia vokiečių, švedų, anglų autorių. Vertimus jis papildydavo vertingomis pastabomis, daug ką patikslindavo, pertvarkydavo. Be anglų filosofų materialistų veikalų, P.A. Holbachas į prancūzų kalbą išvertė Lukrecijaus poemą Apie daiktų prigimtį. Gausus ir jo originalios filosofinės kūrybos palikimas. Svarbiausi veikalai, kuriuose ssusisteminta visa materialistinė Šviečiamojo amžiaus filosofija, yra Gamtos sistema, arba Apie fizinio ir moralinio pasaulio dėsnius (1770 m.; išleista Paryžiaus mokslų akademijos sekretoriaus Žano B. Mirabo (1675-1760) vardu) ir trijų tomų Socialinė sistema, arba Prigimtiniai moralės ir filosofijos principai. (1773 m.). P.A. Holbachas sukūrė ištisą ateistinės literatūros biblioteką. Tai traktatai pamfletai: Demaskuotoji krikščionybė, arba Krikščionių religijos principų ir jos padarinių tyrinėjimas (1761 m.; išleistas prancūzų filosofo Nikolos Antuano Bulanžė (1722-1759) vardu), Šventoji epidemija, arba Natūrali prietarų istorija (1768 m.; išleista XVII a. anglų deistų Frenčerdo ir Džordžo Gordono vardu) ir kt.

Paskutinieji gyvenimo pabaigoje rašyti P.A. Holbacho veikalai yra skirti politikos ir moralės problemoms: Natūralioji politika, arba Samprotavimas apie tikruosius valdymo principus (1773 m.; išleistas “buvusio valstybės tarnautojo” vardu) ir kt.

Šarlis Luji Monteskjė (1689-1755)

Tai žymus prancūzų filosofas, rašytojas, teisininkas, istorikas, tapęs pirmuoju Šviečiamosios epochos teoretiku. Jaunystėje jis susipažino ne tik su viduramžių scholastų mokslu, bet ir su Antikos veikalais, kurie pažadino jo skepticizmą kai kurių krikščionybės dogmų atžvilgiu.

Š. L. Monteskjė gilinosi į filosofiją, sociologiją, teisę ir menotyrą. 1727 m. jis tapo Prancūzijos mokslų akademijos nariu.

Amžininkus patraukė tai, kad jis gamtos ir žmonių pasaulį paaiškino ne kaip dangiškųjų, o kaip žemiškųjų jėgų rezultatą, ir labai realistiškai nupiešė žmonių tarpusavio santykius. Anglų vvalstybė su karaliumu kaip valdžios vykdytoju, ir parlamentu, kaip įstatymų kūrėju, Š. L. Monteskjė atrodo protingiausia visiems priimtina valdymo forma. Jis tik mano, kad toje sistemoje kaip nepriklausoma grandis turi egzistuoti teismas – imtinai iki Aukščiausiojo teismo, reikalui esant, sprendžiančio monarcho ir parlamento konfliktus.

Reikšmingiausi veikalai yra trys: anonimiškai išleistas epistolinis romanas Persų laiškai (1721 m.), poleminis istorinis darbas Samprotavimai apie romėnų didybės ir žlugimo priežastis (1734 m.) ir sisteminis veikalas Apie įstatymų dvasią (1748 m.), kuris buvo išleistas daugiau kaip 20 kar.tų ir tapo prancūzų “švietimo Evangelija”.

Taip pat paminėtinas jo straipsnis Enciklopedijai – Esė apie skonį gamtos ir meno kūriniuose, kuriame nagrinėjami estetikos, pažinimo teorijos ir psichologijos klausimai.

Š. L. Monteskjė yra parašęs ir gamtamokslinių darbų: Apie svorį, Apie jūros potvynius ir atoslūgius, Apie reliatyvų judėjimą ir kt.; bei poemų proza: Knido šventovė, Kelionė į Pafosą.Išvados

• Nors Enciklopedijoje pateiktos mokslo žinios mūsų laikų požiūriu yra jau pasenusios, tačiau XVIII a. ji suvaidino progresyvų vaidmenį. Enciklopedija griovė atgyvenusias pažiūras, stengėsi iškelti mokslo ir proto autoritetą, smerkė despotizmą ir fanatizmą. Ji išreiškė tuomet progresyvios buržuazijos ideologiją ir nemažai prisidėjo prie buržuazinės revoliucijos paruošimo.

• Enciklopedistų filosofija ginčijo idealizmą, dualizmą, visą krikščioniškosios metafizikos tradiciją. Bendriausias šios filosofijos požymis buvo natūralizmas, be to, ji linko prie mmaterialistinės metafizikos, sensualistinės psichologijos ir egoistinės humanistinės etikos, ir visa tai siejo su kovinguoju ateizmu.

• D. Didro buvo Enciklopedijos iniciatorius, subūręs žymiuosius XVIII a. mokslininkus bendram darbui. Jo idėjos atitiko bendrus enciklopedistų filosofijos bruožus, tačiau ir jo nuostatos pradėjo keistis kartu su XVIII a. Šviečiamąja filosofija: jis perėjo prie materializmo ir sykiu – nuo deizmo prie ateizmo.

• Ž. d’Alambero filosofinės nuostatos enciklopedistų laikais platesnio atgarsio nesusilaukė, juo labiau tam nebuvo palankus vėlesnis laikotarpis. Tuo metu viešpatavusi idealistinė metafizika buvo tikra tokio tipo filosofijos priešingybė. Tačiau dar neįpusėjus XIX a. išmušė pozityvizmo valanda.

• Volteras visa filosofo, publicisto, poeto, dramaturgo, politiko veikla teigdamas protingo gyvenimo būtinumą, jis tapo švietėjų vadu, ir savo kūryba, ir savo gyvenimu įrodžiusia, kad žinojimas yra kiekvieno žmogaus ir asmeninio, ir visuomeninio likimo pagrindas. Anglų Apšvietos filosofija Voltero dėka atkeliavo į Prancūziją, ir našioje dirvoje vietinio pobūdžio reiškinys virto pasauliniu.

• Ž. Ž. Ruso sugriovė Apšvietos ideologiją ir sukūrė naują. Gindamas jausmo teises, jis rengė dirvą romantizmui, tapo naujos epochos literatūroje, iš dalies ir kitose kultūros srityse, šaukliu. Jo pedagoginės idėjos davė pradžią didžiajai naujųjų amžių auklėjimo reformai. Visuomeninėms Ž.Ž. Ruso idėjoms buvo lemta greitai įsikūnyti prancūzų revoliucijoje. Jo utopiškos teorijos pakirto pagarbą esamai tvarkai ir išlaisvino perversmo jėgas.

• K.A. Helvecijus buvo viena iš

utilitarizmo raidos grandžių. Jis šią srovę diegė žemyne, suteikė jai radikalumo bei išryškino praktines išvadas, esą politika, įstatymai ir auklėjimas yra dorovės tobulėjimo prielaidos. Nors ir nebūdamas originalus, jis buvo labai įtakingas mąstytojas.

• Š.L. Monteskjė – karštas despotijos priešas, aiškus apšvietos ir žmogaus teisių šalininkas – jis ne veltui laikomas vienos iš svarbiausių buržuazijos politinių doktrinų – liberalizmo – pradininku.Naudota literatūra

1. Cebenko M. D. XVIII amžiaus prancūzų materialistai ir jų kova prieš idealizmą. Vilnius, 1951

2. Filosofijos istorijos chrestomatija / atsak. red. A. Rybelis. VVilnius, 1987

3. Genzelis Br. Žanas Žakas Ruso ir jo socialinė koncepcija // Ruso Ž. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1979

4. Kuosaitė E. Deni Didro. Kaunas, 1960

5. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988

6. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. Naujųjų amžių filosofija. T. II. Vilnius, 2002

`Turinys

Įvadas…………………………3

1. Enciklopedistų filosofijos bendrieji principai………………5

2. Šviečiamojo amžiaus žymiausi filosofai enciklopedistai………..6

2.1. D. Didro……………………….6

2.2. Ž. d’Alamberas……………………..7

2.3. Volteras……………………….7

2.4. Ž.Ž. Ruso……………………….8

2.5. K.A. Helvecijus…………………….9

2.6. P.A. Holbachas……………………11

2.7. Š.L. Monteskjė……………………12

Išvados…………………………13

Naudota literatūra…………………………15

Įvadas

Šviečiamoji filosofija užima ištisą Naujųjų amžių epochą (XVII a. vid.-XIX a. pab.). Ją galima palyginti su Renesanso epocha, kadangi Šviečiamosios filosofijos doktrina taip pat sskatino revoliucinius pertvarkymus ne tik pasaulėžiūroje, bet ir visų pirma socialiniame-politiniame visuomenės gyvenime. Skiriamasis jos bruožas – racionalizmas, proto visagalybės teigimas. Filosofai švietėjai buvo įsitikinę, kad remiantis protu, pažinimu, švietimu galima sukurti idealią visuomenę, kurioje būtų įgyvendinti visuotiniai laisvės, lygybės iir brolybės principai. Tokį istorinį ir gnoseologinį švietėjų optimizmą skatino orientacija į natūralią gamtos raidą. Tai, kas gamtiška, jiems buvo protinga – naudinga, o tai, kas naudinga, yra gėris. Gėris yra įstatymas, kuris turi būti pažintas ir įgyvendintas. Tokia buvo švietėjų racionalaus mąstymo loginė schema. Jie itin vertino racionalius samprotavimus, tikėjo loginių išvadų universalumu, viską siekė pajungti taisyklėms ir tvarkai, nesisaikstydami su istoriniais faktais, kuriuos paprastai derindavo su išprotautomis teorijomis tokiu būdu, kad jie nepažeistų tų teorijų loginės darnos. Iš švietėjų antiistorizmo išplaukė ir jų filosofijos metafizika, laisvamanybė ir ateizmas.

XVIII a. vid. kai kurios iš šių idėjų dar buvo tolimos ir nelabai aiškios, kadangi priešakines Šviečiamojo sąjūdžio pozicijas buvo užėmę materialistai – D. Didro, K.A. Helvecijus, P.A. Holbachas ir kt. JJų filosofija, labiausiai praktiškai orientuota, buvo Švietimo epochos teorinio pagrindimo kulminacija. Jie pasirodė esą nuoseklesni materialistai už savo pirmtakus, ypač kovingi religijos kritikai ir ateizmo skelbėjai. Jų filosofija buvo grindžiama tuometiniu enciklopediniu mokslu.

1751 m. išėjo pirmasis Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno tomas (su pertraukomis ji ėjo 1751-1772 m.).

Enciklopedijai straipsnius rašė žymiausi XVIII a. mokslininkai, filosofai, rašytojai, gydytojai, inžinieriai, karo mokslo specialistai. Tačiau pagrindiniais leidinio iniciatoriais buvo to laikmečio filosofai, pagal savo veiklą pavadinti enciklopedistais (vadovas iir siela buvo D. Didro). Jiems teko kovoti ne tik prieš tradicinį religinį idealizmą, bet ir kritikuoti naują idealizmo atmainą – subjektyvizmą bei su juo susijusį skeptiticizmą ir agnosticizmą.

Enciklopedijoje buvo spausdinami straipsniai iš meno, mokslo, filosofijos, politinės ekonomijos, istorijos, teologijos ir kitų sričių. Ypač didelis dėmesys skiriamas amatams ir gamybai. Straipsniai buvo iliustruojami piešiniais, kurie ir dabar stebina meistriškumi.

Leidinyje buvo stengiamasi atskleisti įvairių mokslo žinių esmę, aprašyti atskiras mokslo sritis ir jų tarpusavio ryšį.

1. Enciklopedistų filosofijos bendrieji principai

Enciklopedistų filosofija buvo tv.irta negatyviuoju aspektu: ji ginčijo idealizmą, dualizmą, visą krikščioniškosios metafizikos tradiciją. Pozityvusis turinys nebuvo griežtai apibrėžtas: bendriausias šios filosofijos požymis buvo natūralizmas, be to, ji linko prie materialistinės metafizikos (dvasinius reiškinius redukuojančios į kūniškus), sensualistinės psichologijos (mąstymą redukuojančios į įspūdžius) ir egoistinės humanistinės etikos, ir visa tai siejo su kovinguoju ateizmu. Šios visai epochai būdingos filosofinės tendencijos Enciklopedijos dėka labai plačiai išplito.

Jie teigė, jog Dievas neegzistuoja, nes gamtoje jis nesireiškia. Gamtoje veikia tik jos pačios jėgos: ji panaši į didžiulį biliardo stalą su daugybe judančių ir susiduriančių rutuliukų. Šių jjudesiai ir susidūrimai paaiškina visų gamtoje nutinkančių įvykių įvairovę.

D. Didro, įkandin ir enciklopedistai, mokslą suprato natūralistiškai: jis vertingas, nes tiria gamtą. Lygiai taip žiūrėta ir į dorovę: ji yra priimtina, jei gyvenimą normuoja paisydama gamtos dėsnių. Lygiai taip ir menas esąs vertingas, jeigu jis atkuria gamtą.

2. Šviečiamojo amžiaus žymiausi filosofai enciklopedistai

2.1. Deni Didro (1713-1784)

Tai vienas iš žymiausių prancūzų švietėjų, filosofų ir rašytojų, enciklopedistų vadovų

Prieš tėvų norą netapęs abatu, toliau savarankiškai studijavo kalbas, filosfiją, literatūrą, istoriją. 1745 m. gavo pasiūlymą kartu su kitais vertėjais parengti angliškosios Efraimo Čemberso Enciklopedijos vvertimą. Tuomet jam ir kilo sumanymas parengti originalią enciklopediją. Šiam sumanymui leidėjas pritarė 1747 m., tačiau tuo metu pasirodę pirmieji D. Didro literatūriniai bandymai sukėlė bažnyčios ir valdžios atstovų pasipiktinimą: jo Filosofinės mintys Paryžiaus parlamento buvo pasmerktos sudeginti, o kai 1749 m. išėjo Laiškas apie akluosius regintiems mokyti, D.Didro buvo įkalintas. Išėjęs iš kalėjimo, jis rimtai atsidėjo Enciklopedijos rengimui: paskelbė jos projektą, subūrė pajėgų autorių kolektyvą. 1751 m. pasirodė pirmasis Encilopedijos tomas. Toliau vos pasirodžiusius tomus parlamentas pasmerkdavo sudeginti, o 1759 m. buvo visai uždrausta leisti Enciklopediją. Tuomet ir tarp enciklopedistų prasidėjo nesutarimai. Pirmasis pasitraukė Ž. d’Alamberas, išdirbęs dešimt metų, vėliau Ž.Ž. Ruso, Volteras ir kiti. Tiktai D. Didro nepasidavė, leido Enciklopediją iki galo.

“Enciklopedijos tikslas, – rašė D. Didro, – surinkti į vieną vietą išblaškytas žinias, atskleisti jų bendrą sistemą amžininkams ir perduoti ateinančioms kartoms, kad ankstyvesniųjų amžių darbas nežūtų visiems laikams, kad mūsų vaikai taptų geresni ir laimingesni ir kad mes patys pasidarbuotume žmonijos labui”.

A. Šaftsberio veikalo vertimas), Apie prigimtinės religijos pakankamumą (1747 m.; paskelbtas 1770 m.), Skeptiko pasivaikščiojimas, arba Alėjos (1747 m.; paskelbtas 1830 m.), “Filosofinių minčių” priedas, arba Įvairūs prieštaravimai įvairių teologų raštams (paskelbtas 1798 m.), Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti (1749 m.) ir kt.

2.2. Žanas d’Alamberas (1717-1783)

XVIII a. atsirado pozicija, imta vadinti pozityvizmu, kurio svarbiausias atstovas tuo laiku buvo Ž. d’Alamberas.

Jis priklausė akademinių mokslininkų tipui, atstovavo novatoriškai mokslinio bendradarbiavimo formai. 1762 m. tapęs nuolatiniu Prancūzijos akademijos sekretoriumi, jis iš esmės tvarkė vvisus jos reikalus, o būdamas ir užsienio akademijų narys bei palaikydamas mokslinius ryšius su iškiliausiais pasaulio mokslininkais, tapo išties svarbiausia to meto mokslo figūra. Ž. d’Alambero moksliniai interesai buvo tokie įvairiapusiai, jog jis buvo laikomas geriausiu literatu ir mokslininku.

Drauge su D. Didro jis sumanė išleisti didžiąją Enciklopediją; sykiu atsirado gera proga suformuoti filosofines pažiūras.

Ž. d’Alambero užsimojo reformuoti mokslą apribojant jo pretenzijas. Tuo jo filosofija atsiduria greta Kanto, net ir nebūdama tam tiktais atžvilgiais į ją panaši. Bet kadangi jis rėmėsi ppatirties sąvoka, prieš tai jos neišanalizavęs, jo filosofija priskirtina “ikikritiniam” laikotarpiui. Šią pozityvistinę filosofiją apibūdina tokios pagrindinės tendencijos:

1) mokslo apribojimas faktų konstravimu;

2) iš to išplaukiantis metafizikos – ne tik teigiančios, bet ir neigiančios – pašalinimas;

3) genetinis mokslo traktavimas biologinių ir vvisuomeninių sąlygų fone;

4) filosofijos apribojimas specialiųjų mokslų principų tyrinėjimu.

Ž. d’Alambero raštų iš tiksliųjų mokslų srities nėra daug. Vienas jo pagrindinių kūrinių – Enciklopedijos įvadas (1751 m.).

2.3. Volteras (1694-1778)

Volteras – vienas žymiausių Šviečiamojo amžiaus prancūzų rašytojų, istorikų ir filosofų. Jo tikroji pavardė – Fransua Mari Arujė.

1745 m. jis buvo paskirtas Prancūzijos karaliaus rūmų istoriografu bei Liudviko XV kamerheru, 1746 m. Volterą išrinko Prancūzijos mokslų akademijos nariu. Tais pačiais metais jis tapo ir Rusijos mokslų akademijos garbės nariu.

Per kelerius metus jam pavyko įskiepyti tėvynėje Apšvietos idėjas, o sau pelnyti turtus ir pasaulinę šlovę.

Nuo 1758 m. jis apsigyveno Šveicarijoje (Fernėjuje), kur palaikė ryšius su jaunaisiais švietėjų kartos atstovais – D. Didro, Ž. d’ Alamberu, K.A. Helvecijumi, P.A. Holbachu, aktyviai bendradarbiavo jų leidžiamoje Enciklopedijoje. IIš ten jis vadovavo liberaliajam visos Europos judėjimui. Iki mirties jis buvo šio sąjūdžio vadas, o po mirties tapo jo simboliu.

Pripažindamas dieviškąją pasaulio kilmę, jis manė gamtą vystantis pagal savo pačios dėsnius. Kovodamas prieš bažnyčią, Dievą jis llaikė būtina visuomenės dvasinio stabilizavimo priemone: “Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti”. Atmesdamas despotizmą, jis buvo už “apšviestą monarchiją”, o liaudies mases laikė pavojinga stichija.

Individuali mintis, anot Voltero, įsilieja į visuomenės mintį, kurdama visuotinį protą, kuris ir lemia pasaulio reikalus: kiek brandus ir veiklus yra tas visuotinis protas, tiek brandus yra ir visuomenės gyvenimas.

Volteras buvo vienas produktyviausių Šviečiamojo amžiaus kūrėjų. Jo raštų rinkinį sudaro arti 100 tomų. Žanriniu atžvilgiu Voltero kūryba taip pat labai įvairi: jis rašė filosofinius, gamtamokslinius, istorinius traktatus, straipsnius, esė, kūrė filosofines apysakas, dialogus, pasakas, odes, satyras, pamfletus, .epigramas, parašė apie 50 tragedijų, keletą komedijų, operų libretų.

Žymiausieji filosofiniai ir gamtamoksliniai raštai: Filosofiniai laiškai arba Laiškai apie anglų tautą (1733 m. išleisti anglų kalba, o 1734 m. – prancūzų), Traktatas apie metafiziką (1734 m.), Filosofijos žodynas (1764 m.; jį sudaro 63 straipsniai įvairiausiais klausimais; vėliau šį žodyną papildė pastabomis ir straipsniais, rašytais švietėjų Enciklopedijai), Niutono filosofijos pagrindai (1738 m.), Esė apie ugnies prigimtį ir jos paplitimą (1738 m.) ir kt.

Estetikos darbai: Samprotavimas apie epinę poeziją (1728 m.), Samprotavimas apie tragediją (1730 m.), Apmąstymai apie senąją ir naująją tragediją (1748 m.) ir kt.

Istoriniai, politiniai, teisiniai raštai: Karolio XII istorija (1731 m.), Liudviko XIV amžius (1751 m.), Imperijos aanalai (1754 m.) ir kt.

Žanas Žakas Ruso (1712-1778)

Tai buvo vienas žymiausių Prancūzijos didžiosios revoliucijos ideologų.

Šis Voltero amžininkas savo filosofijoje sutinka, kad gyvenimą kuria žinojimas, tačiau mano, kad gyvenimo supratimo reikia ieškoti ne prote, o širdyje. Civilizacija, kuri yra proto kūrinys, nedavė žmogui nieko gero, netgi nusmukdė jo dorovę: mokslus ugdė žmogaus tuštybė, šykštumas, išdidumas, teisę – nusikaltimai, menus – perteklius, atsirandąs vieniems apiplėšiant kitus. Norint gyventi žmogiškiau, reikia įsigilinti į savo prigimtį ir pabandyti persiorientuoti taip, kad gyvenimo kriterijumi taptų ne protas, o širdis, žmogaus dvasingumas. Bus žmonių santykiuose daugiau jausmo – bus juose ir daugiau žmogiškumo. Suaugusius sunku perauklėti, užtat taip svarbu teisingai auklėti jaunimą. Žmogus – kūno ir dvasios vienovė, todėl deramai ugdyti reikia ir vieną, ir kitą. Auklėjimas turi būti lankstus ir išryškinti individualius auklėjamojo gabumus. Labai rimtą vaidmenį žmogaus gyvenime skiria valstybei.

Ž. Ž. Ruso pozicija filosofijoje reikšminga keturiais aspektais:

1)atnaujino moralistinę nuostatą, aukščiausiu gėriu laikančią dorovines vertybes – laisvę ir lygybę;

2) užuot dogmatiškai tikėjęs civilizacijos vertingumu, iškėlė jos vertingumo problemą;

3) visose gyvenimo ssrityse ragino gręžtis į natūralumą;

4) priešingai intelektualistinei gyvenimo sampratai, pripažino jausmų teises.

Klodas Adrianas Helvecijus (1715-1771)

Dirbdamas generaliniu mokesčių rinkėju, jis turėjo progą gerai pažinti liaudies gyvenimą, jos nuotaikas. Jis stengėsi užstoti skriaudžiamuosius, o atsakymų į jaudinančius gyvenimo klausimus ieškojo B. de Fontenelio, Š. L. Monteskjė, Voltero ir kitų žymių švietėjų raštuose. Materialistinės jo pasaulėžiūros formavimuisi didelę reikšmę turėjo asmeninė pažintis su laisvamaniu B. de Fonteneliu, evoliucijos teorijos kūrėju Ž. de Biufonu ir ypač su Volteru.

Norint pažinti žmogų ir sutvarkyti jo gyvenimą,

reikia žinoti, kokie yra jo vaizdiniai, paskatos ir vertinima.i. Helvecijaus manymu, jie esą labai paprasti. Visi vaizdiniai kyla iš juslinių įspūdžių; kiekvieno poelgio paskata yra egoizmas, visų vertinimų matas – nauda.

Visos – ir bendros, ir individualios – žmonių savybės yra įįgytos. Priklausomos nuo aplinkos, auklėjimo, gyvenimo sąlygų. Nesama jokio “įgimto” dorovės jausmo ar įgimto palankumo kitiems žmonėms. Įgytas yra netgi rūpinimasis savimi.

Jeigu žmogus, siekdamas sau naudos, kenkia kitiems, jis yra blogas, o jeigu žmogus tuo pat metu tarnauja ir kitų interesams, jis yra geras. Visuotinė nauda K.A. Helvecijui buvo norma: teisėta yra tai, kas jai tarnauja.

Jis taip pat manė, kad auklėjimas ir įstatymai gali žmones padaryti gerais. Iš savo prielaidų padarė praktines išvadas, kurios tapo jo doktrinos branduoliu. Svarbiasia iš jjų buvo ši: kadangi visos savybės yra ne įgimtos, o įgytos, vadinasi, galima padaryti taip, kad žmonės įgytų gerų, visuotinei naudai tarnaujančių savybių.

Kūrybinį kelią K.A. Helvecijus pradėjo eiliuotais filosofiniais laiškais. Iš jų reikšmingiausi yra tokie: Laiškas apie meilę pažinimui ((1738 m.), Laiškas apie malonumą (1738 m.), Laiškas apie išdidumą ir proto tingumą (1740 m.). Svarbiausias ankstyvojo laikotarpio kūrinys yra Poema apie laimę (1751 m., paskelbta 1772 m.), kurioje jaučiama Voltero įtaka. Stambiausi ir brandžiausi veikalai yra Apie protą (1758 m.) ir Apie žmogų, jo protinius sugebėjimus ir auklėjimą (1769 m., paskelbtas 1773 m.). Po mirties buvo paskelbti K. A. Helvecijaus užrašai, įvairūs samprotavimai ir posakiai.

Polis Anri Holbachas (1723-1784)

P.A. Holbachas buvo vienas žymiausių prancūzų materialistų bei švietėjų plejados atstovų. Bestudijuodamas Leideno universitete, jis itin susidomėjo fizika, chemija, geologija, minerologija, klausė garsių Europos mokslininkų paskaitų. T. Hobso bei Dž. Tolendo veikalų Apie žmogų bei Laiškai Serenai vertimai turėjo didelę įtaką jo materialistinės pasaulėžiūros formavimuisi.

1749 m. jis susipažino su D. Didro, aktyviai bbendradarbiavo Enciklopedijoje, vadovavo jos gamtos mokslų skyriams, pats rašė daug straipsnių gamtamoksliniais klausimais. P.A. Holbachas iki galo liko ištikimas D. Didro bendražygis. Būdamas turtingas, jis visuomet rėmė Enciklopedijos leidimą. Reikšmingiausią vaidmenį to meto Paryžiaus kultūriniame gyvenime vaidino P.A. Holbacho salonas – tikra kūrybinė Enciklopedijos laboratorija, kur susirinkdavo ne tik Enciklopedijos bendradarbiai, bet ir kiti žymūs prancūzų filosofai, mokslininkai, menininkai. Jų diskusijose buvo patikrinami Enciklopedijos idėjiniai ir teoriniai pagrindai.

Pažangioji visuomenė labai vertino P.A. Holbacho kūrybinio darbo rezultatus. Jis buvo išrinktas MManheimo, Berlyno, Rusijos mokslų akademijų nariu. Tačiau Prancūzijoje jo veikalai buvo draudžiami ir deginami, jų skaitytojai ir platintojai žiauriai baudžiami, o pačiam autoriui pavyko išvengti kalinimo tik todėl, kad gyvas būdamas nė vienos knygos neišleido savo vardu, nė viena iš jų nebuvo išspausdinta Prancūzijoje. Nepasirašinėdavo jis straipsnių ir Enciklopedijoje. Daugelį savo knygų jis išleido kitų, tuo metu jau mirusių, žmonių vardais, spausdindavo jas daugiausia Amsterdame, bet leidimo vietą nurodydavo Londoną.

Savo kūrybinę veiklą P.A. Holbachas pradėjo, versdamas į prancūzų kalbą gamtos mokslo veikalus, daugiausia vokiečių, švedų, anglų autorių. Vertimus jis papildydavo vertingomis pastabomis, daug ką patikslindavo, pertvarkydavo. Be anglų filosofų materialistų veikalų, P.A. Holbachas į prancūzų kalbą išvertė Lukrecijaus poemą Apie daiktų prigimtį. Gausus ir jo originalios filosofinės kūrybos palikimas. Svarbiausi veikalai, kuriuose susisteminta visa materialistinė Šviečiamojo amžiaus filosofija, y.ra Gamtos sistema, arba Apie fizinio ir moralinio pasaulio dėsnius (1770 m.; išleista Paryžiaus mokslų akademijos sekretoriaus Žano B. Mirabo (1675-1760) vardu) ir trijų tomų Socialinė sistema, arba Prigimtiniai moralės ir filosofijos principai. (1773 m.). P.A. Holbachas sukūrė ištisą ateistinės literatūros biblioteką. Tai traktatai pamfletai: Demaskuotoji krikščionybė, arba Krikščionių religijos principų ir jos padarinių tyrinėjimas (1761 m.; išleistas prancūzų filosofo Nikolos Antuano Bulanžė (1722-1759) vardu), Šventoji epidemija, arba Natūrali prietarų istorija (1768 mm.; išleista XVII a. anglų deistų Frenčerdo ir Džordžo Gordono vardu) ir kt.

Šarlis Luji Monteskjė (1689-1755)

Š. L. Monteskjė gilinosi į filosofiją, sociologiją, teisę ir menotyrą. 1727 m. jis tapo Prancūzijos mokslų akademijos nariu.

Amžininkus patraukė tai, kad jis gamtos ir žmonių pasaulį paaiškino ne kaip dangiškųjų, o kaip žemiškųjų jėgų rezultatą, ir labai realistiškai nupiešė žmonių tarpusavio santykius. Anglų valstybė su karaliumu kaip valdžios vykdytoju, ir parlamentu, kaip įstatymų kūrėju, Š. L. Monteskjė atrodo protingiausia visiems priimtina valdymo forma. Jis tik mano, kad toje sistemoje kaip nepriklausoma grandis turi egzistuoti teismas – imtinai iki Aukščiausiojo teismo, reikalui esant, sprendžiančio monarcho ir parlamento konfliktus.

Reikšmingiausi veikalai yra trys: anonimiškai išleistas epistolinis romanas Persų laiškai (1721 m.), poleminis istorinis darbas Samprotavimai apie romėnų didybės ir žlugimo priežastis (1734 m.) ir sisteminis veikalas Apie įstatymų dvasią (1748 m.), kuris buvo iišleistas daugiau kaip 20 kartų ir tapo prancūzų “švietimo Evangelija”.

Taip pat paminėtinas jo straipsnis Enciklopedijai – Esė apie skonį gamtos ir meno kūriniuose, kuriame nagrinėjami estetikos, pažinimo teorijos ir psichologijos klausimai.

Išvados

• Enciklopedistų filosofija ginčijo idealizmą, dualizmą, visą krikščioniškosios metafizikos tradiciją. Bendriausias šios filosofijos požymis buvo natūralizmas, be to, ji linko prie materialistinės metafizikos, sensualistinės psichologijos ir egoistinės humanistinės etikos, ir visa tai siejo su kovinguoju ateizmu.

tokio tipo filosofijos priešingybė. Tačiau dar neįpusėjus XIX a. išmušė pozityvizmo valanda.

• Volteras visa filosofo, publicisto, poeto, dramaturgo, politiko veikla teigdamas protingo gyvenimo būtinumą, jis tapo. švietėjų vadu, ir savo kūryba, ir savo gyvenimu įrodžiusia, kad žinojimas yra kiekvieno žmogaus ir asmeninio, ir visuomeninio likimo pagrindas. Anglų Apšvietos filosofija Voltero dėka atkeliavo į Prancūziją, ir našioje dirvoje vietinio pobūdžio reiškinys virto pasauliniu.

• Ž. Ž. Ruso sugriovė Apšvietos ideologiją ir sukūrė naują. Gindamas jausmo teises, jis rengė dirvą romantizmui, tapo naujos epochos literatūroje, iiš dalies ir kitose kultūros srityse, šaukliu. Jo pedagoginės idėjos davė pradžią didžiajai naujųjų amžių auklėjimo reformai. Visuomeninėms Ž.Ž. Ruso idėjoms buvo lemta greitai įsikūnyti prancūzų revoliucijoje. Jo utopiškos teorijos pakirto pagarbą esamai tvarkai ir išlaisvino perversmo jėgas.

• K.A. Helvecijus buvo viena iš utilitarizmo raidos grandžių. Jis šią srovę diegė žemyne, suteikė jai radikalumo bei išryškino praktines išvadas, esą politika, įstatymai ir auklėjimas yra dorovės tobulėjimo prielaidos. Nors ir nebūdamas originalus, jis buvo labai įtakingas mąstytojas.

• Š.L. Monteskjė – karštas despotijos priešas, aaiškus apšvietos ir žmogaus teisių šalininkas – jis ne veltui laikomas vienos iš svarbiausių buržuazijos politinių doktrinų – liberalizmo – pradininku.

Naudota literatūra

1. Cebenko M. D. XVIII amžiaus prancūzų materialistai ir jų kova prieš idealizmą. Vilnius, 1951

2. Filosofijos istorijos chrestomatija / atsak. red. AA. Rybelis. Vilnius, 1987

3. Genzelis Br. Žanas Žakas Ruso ir jo socialinė koncepcija // Ruso Ž. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1979

4. Kuosaitė E. Deni Didro. Kaunas, 1960

5. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988

6. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. Naujųjų amžių filosofija. T. II. Vilnius, 2002

`Turinys

Įvadas…………………………3

1. Enciklopedistų filosofijos bendrieji principai………………5

2. Šviečiamojo amžiaus žymiausi filosofai enciklopedistai………..6

2.1. D. Didro……………………….6

2.2. Ž. d’Alamberas……………………..7

2.3. Volteras……………………….7

2.4. Ž.Ž. Ruso……………………….8

2.5. K.A. Helvecijus…………………….9

2.6. P.A. Holbachas……………………11

2.7. Š.L. Monteskjė……………………12

Išvados…………………………13

Naudota literatūra…………………………15

Įvadas

Šviečiamoji filosofija užima ištisą Naujųjų amžių epochą (XVII a. vid.-XIX a. pab.). Ją galima palyginti su Renesanso epocha, kadangi Šviečiamosios filosofijos doktrina taip pat skatino revoliucinius pertvarkymus ne tik pasaulėžiūroje, bet ir visų pirma socialiniame-politiniame visuomenės gyvenime. Skiriamasis jos bruožas – racionalizmas, proto visagalybės teigimas. Filosofai švietėjai buvo įsitikinę, kad remiantis protu, pažinimu, švietimu galima sukurti idealią visuomenę, kurioje būtų įgyvendinti visuotiniai llaisvės, lygybės ir brolybės principai. Tokį istorinį ir gnoseologinį švietėjų optimizmą skatino orientacija į natūralią gamtos raidą. Tai, kas gamtiška, jiems buvo protinga – naudinga, o tai, kas naudinga, yra gėris. Gėris yra įstatymas, kuris turi būti pažintas ir įgyvendintas. Tokia buvo švietėjų racionalaus mąstymo loginė schema. Jie itin vertino racionalius samprotavimus, tikėjo loginių išvadų universalumu, viską siekė pajungti taisyklėms ir tvarkai, nesisaikstydami su istoriniais faktais, kuriuos paprastai derindavo su išprotautomis teorijomis tokiu būdu, kad jie nepažeistų tų teorijų loginės ddarnos. Iš švietėjų antiistorizmo išplaukė ir jų filosofijos metafizika, laisvamanybė ir ateizmas.

XVIII a. vid. kai kurios iš šių idėjų dar buvo tolimos ir nelabai aiškios, kadangi priešakines Šviečiamojo sąjūdžio pozicijas buvo užėmę materialistai – D. Didro, K.A. Helvecijus, P.A. Holbachas ir kt. Jų filosofija, labiausiai praktiškai orientuota, buvo Švietimo epochos teorinio pagrindimo kulminacija. Jie pasirodė esą nuoseklesni materialistai už s.avo pirmtakus, ypač kovingi religijos kritikai ir ateizmo skelbėjai. Jų filosofija buvo grindžiama tuometiniu enciklopediniu mokslu.

1751 m. išėjo pirmasis Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno tomas (su pertraukomis ji ėjo 1751-1772 m.).

Leidinyje buvo stengiamasi atskleisti įvairių mokslo žinių esmę, aprašyti atskiras mokslo sritis ir jų tarpusavio ryšį.

1. Enciklopedistų filosofijos bendrieji principai

Enciklopedistų ffilosofija buvo tvirta negatyviuoju aspektu: ji ginčijo idealizmą, dualizmą, visą krikščioniškosios metafizikos tradiciją. Pozityvusis turinys nebuvo griežtai apibrėžtas: bendriausias šios filosofijos požymis buvo natūralizmas, be to, ji linko prie materialistinės metafizikos (dvasinius reiškinius redukuojančios į kūniškus), sensualistinės psichologijos (mąstymą redukuojančios į įspūdžius) ir egoistinės humanistinės etikos, ir visa tai siejo su kovinguoju ateizmu. Šios visai epochai būdingos filosofinės tendencijos Enciklopedijos dėka labai plačiai išplito.

Spekuliatyvioji filosofija nieko verta, nes ji nutolusi nuo gamtos; vertingas tėra mokslas, nes jis tyrinėja gamtą. Senąjį filosofijos iir mokslų santykį enciklopedistai apvertė aukštyn kojom: esą filosofija savo išvadų neturinti primesti mokslams, kaip ankščiau, bet pati privalanti laukti, ką atskleis mokslai. Žmogus neturi būti priešpriešinamas gamtai, nes pats yra jos dalis, todėl mokslai apie žmogų taip pat turi priklausyti gamtotyrai.

2. Šviečiamojo amžiaus žymiausi filosofai enciklopedistai

2.1. Deni Didro (1713-1784)

Tai vienas iš žymiausių prancūzų švietėjų, filosofų ir rašytojų, enciklopedistų vadovų

Prieš tėvų norą netapęs abatu, toliau savarankiškai studijavo kalbas, filosfiją, literatūrą, istoriją. 1745 m. gavo pasiūlymą kartu su kitais vertėjais parengti angliškosios Efraimo Čemberso Enciklopedijos vertimą. Tuomet jam ir kilo sumanymas parengti originalią enciklopediją. Šiam sumanymui leidėjas pritarė 1747 m., tačiau tuo metu pasirodę pirmieji D. Didro literatūriniai bandymai sukėlė bažnyčios ir valdžios atstovų pasipiktinimą: jo Filos.ofinės mintys Paryžiaus parlamento buvo pasmerktos sudeginti, o kai 1749 m. išėjo Laiškas apie akluosius regintiems mokyti, D.Didro buvo įkalintas. Išėjęs iš kalėjimo, jis rimtai atsidėjo Enciklopedijos rengimui: paskelbė jos projektą, subūrė pajėgų autorių kolektyvą. 1751 m. pasirodė pirmasis Encilopedijos tomas. Toliau vos pasirodžiusius tomus parlamentas pasmerkdavo

sudeginti, o 1759 m. buvo visai uždrausta leisti Enciklopediją. Tuomet ir tarp enciklopedistų prasidėjo nesutarimai. Pirmasis pasitraukė Ž. d’Alamberas, išdirbęs dešimt metų, vėliau Ž.Ž. Ruso, Volteras ir kiti. Tiktai D. Didro nepasidavė, leido Enciklopediją iki galo.

Kaip ir daugelis pprancūzų švietėjų, D. Didro išmėgino kūrybines jėgas ne viename žanre. Jis rašė filosofinius tranktatus, dialogus, straipsnius, romanus, apysakas, noveles, dramos kūrinius. Svarbesnieji jo filosofiniai kūriniai: Dorovės filosofijos principai, arba Esė apie orumą ir dorybę, parašyta milordo Š. (1745 m.; tai laisvas, kūrybiškas A. Šaftsberio veikalo vertimas), Apie prigimtinės religijos pakankamumą (1747 m.; paskelbtas 1770 m.), Skeptiko pasivaikščiojimas, arba Alėjos (1747 m.; paskelbtas 1830 m.), “Filosofinių minčių” priedas, arba Įvairūs prieštaravimai įvairių teologų raštams (paskelbtas 1798 m.), Laiškas apie akluosius regintiesiems ppamokyti (1749 m.) ir kt.

2.2. Žanas d’Alamberas (1717-1783)

XVIII a. atsirado pozicija, imta vadinti pozityvizmu, kurio svarbiausias atstovas tuo laiku buvo Ž. d’Alamberas.

Jis priklausė akademinių mokslininkų tipui, atstovavo novatoriškai mokslinio bendradarbiavimo formai. 1762 m. tapęs nuolatiniu Prancūzijos akademijos sekretoriumi, jis iš eesmės tvarkė visus jos reikalus, o būdamas ir užsienio akademijų narys bei palaikydamas mokslinius ryšius su iškiliausiais pasaulio mokslininkais, tapo išties svarbiausia to meto mokslo figūra. Ž. d’Alambero moksliniai interesai buvo tokie įvairiapusiai, jog jis buvo laikomas geriausiu literatu ir mokslininku.

Drauge su D. Didro jis sumanė išleisti didžiąją Enciklopediją; sykiu atsirado gera proga suformuoti filosofines pažiūras.

1) mokslo apribojimas faktų konstravimu;

2) iš to išplaukiantis metafizikos – ne tik teigiančios, bet ir neigiančios – pašalinimas;

3) genetinis mokslo traktavimas bbiologinių ir visuomeninių sąlygų fone;

4) filosofijos apribojimas specialiųjų mokslų principų tyrinėjimu.

Ž. d’Alambero raštų iš tiksliųjų mokslų srities nėra daug. Vienas jo pagrindinių kūrinių – Enciklopedijos įvadas (1751 m.).

2.3. Volteras (1694-1778)

Volteras – vienas žymiausių Šviečiamojo amžiaus prancūzų rašytojų, istorikų ir filosofų. Jo tikroji pavardė – Fransua Mari Arujė.

Per kelerius metus jjam pavyko įskiepyti tėvynėje Apšvietos idėjas, o sau pelnyti turtus ir pasaulinę šlovę.

Nuo 1758 m. jis apsigyveno Šveicarijoje (Fernėjuje), kur palaikė ryšius su jaunaisiais švietėjų kartos atstovais – D. Didro, Ž. d’ Alamberu, K.A. Helvecijumi, P.A. Holbachu, aktyviai bendradarbiavo jų leidžiamoje Enciklopedijoje. Iš ten jis vadovavo liberaliajam visos Europos judėjimui. Iki mirties jis buvo šio sąjūdžio .vadas, o po mirties tapo jo simboliu.

Volteras buvo vienas produktyviausių Šviečiamojo amžiaus kūrėjų. Jo raštų rinkinį sudaro arti 100 tomų. Žanriniu atžvilgiu Voltero kūryba taip pat labai įvairi: jis rašė ffilosofinius, gamtamokslinius, istorinius traktatus, straipsnius, esė, kūrė filosofines apysakas, dialogus, pasakas, odes, satyras, pamfletus, epigramas, parašė apie 50 tragedijų, keletą komedijų, operų libretų.

Estetikos darbai: Samprotavimas apie epinę poeziją (1728 m.), Samprotavimas apie tragediją (1730 m.), Apmąstymai apie senąją ir naująją tragediją (1748 m.) ir kt.

Istoriniai, politiniai, teisiniai raštai: Karolio XII istorija (1731 m.), Liudviko XIV amžius (1751 m.), Imperijos analai (1754 m.) ir kt.

Žanas Žakas Ruso (1712-1778)

Tai buvo vienas žymiausių Prancūzijos didžiosios revoliucijos ideologų.

Šis Voltero amžininkas savo filosofijoje sutinka, kad gyvenimą kuria žinojimas, tačiau mano, kad gyvenimo supratimo reikia ieškoti ne prote, o širdyje. Civilizacija, kuri yra proto kūrinys, nedavė žmogui nieko gero, nnetgi nusmukdė jo dorovę: mokslus ugdė žmogaus tuštybė, šykštumas, išdidumas, teisę – nusikaltimai, menus – perteklius, atsirandąs vieniems apiplėšiant kitus. Norint gyventi žmogiškiau, reikia įsigilinti į savo prigimtį ir pabandyti persiorientuoti taip, kad gyvenimo kriterijumi taptų ne protas, o širdis, žmogaus dvasingumas. Bus žmonių santykiuose daugiau jausmo – bus juose ir daugiau žmogiškumo. Suaugusius sunku perauklėti, užtat taip svarbu teisingai auklėti jaunimą. Žmogus – kūno ir dvasios vienovė, todėl deramai ugdyti reikia ir vieną, ir kitą. Auklėjimas turi būti lankstus ir išryškinti individualius auklėjamojo gabumus. Labai rimtą vaidmenį žmogaus gyvenime skiria valstybei.

Ž. Ž. Ruso pozicija filosofijoje reikšminga keturiais aspektais:

1)atnaujino moralistinę nuostatą, aukščiausiu gėriu laikančią dorovines vertybes – laisvę ir lygybę;

2) užuot dogmatiškai tikėjęs civilizacijos vertingumu, iškėlė jos vertingumo problemą;

3) visose gyvenimo srityse ragino gręžtis į natūralumą;

4) priešingai intelektualistinei gyvenimo sampratai, pripažino jausmų teises.

Ž.Ž. Ruso buvo enciklopedinio proto kūrėjas. Jo kūrybinis palikimas gausus ir įvairus. Bene didžiausią ir reikšmingiausią jo dalį sudaro politiniai, socialiniai veikalai: samprotavimas Dižono akademijos pateiktu .klausimu “Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?” (1750 m.), Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus (1755 m.) ir kt.

Klodas Adrianas Helvecijus (1715-1771)

Šis prancūzų materialistas bodėjosi scholastiniu mokymu ir auklėjimu, todėl ėmėsi savarankiškai skaityti ir studijuoti žymiausių prancūzų rašytojų

(P. Kornelio, Ž. Rasino, Moljero, Ž. de Lafonteno, M. de Montenio, Ž. de La Briujero) veikalus. Didelę įtaką jam padarė Dž. Loko filosofija.

Dirbdamas generaliniu mokesčių rinkėju, jis turėjo progą gerai pažinti liaudies gyvenimą, jos nuotaikas. Jis stengėsi užstoti skriaudžiamuosius, o atsakymų į jaudinančius gyvenimo klausimus ieškojo B. de Fontenelio, Š. L. Monteskjė, Voltero ir kitų žymių švietėjų raštuose. Materialistinės jo pasaulėžiūros formavimuisi didelę reikšmę turėjo asmeninė pažintis su laisvamaniu B. de Fonteneliu, evoliucijos teorijos kūrėju Ž. de Biufonu ir yypač su Volteru.

Malonumų pomėgis ir nenoras kentėti išugdo žmogaus egoizmą iir lemia, kad kiekvienas rūpinasi savimi, o ne kitais. Savanaudiškumas būtinas rūšiai išlikti; iš jo kyla visos žmogaus aistros ir troškimai. Norint, kad žmonės elgtųsi teisingai, reikia apdovanoti juos malonumais ir bausti kančiomis.

Visos – ir bendros, ir individualios – žmonių ssavybės yra įgytos. Priklausomos nuo aplinkos, auklėjimo, gyvenimo sąlygų. Nesama jokio “įgimto” dorovės jausmo ar įgimto palankumo kitiems žmonėms. Įgytas yra netgi rūpinimasis savimi.

Kūrybinį kelią K.A. Helvecijus pradėjo eiliuotais filosofiniais laiškais. Iš jų reikšmingiausi yra tokie: Laiškas apie mmeilę pažinimui (1738 m.), Laiškas apie malonumą (1738 m.), Laiškas apie išdidumą ir proto tingumą (1740 m.). Svarbiausias ankstyvojo laikotarpio kūrinys yra Poema apie laimę (1751 m., paskelbta 1772 m.), kurioje jaučiama Voltero įtaka. Stambiausi ir brandžiausi veikalai yra Apie protą (1758 m.) ir Apie žmogų, jo protinius sugebėjimus ir auklėjimą (1769 m., paskelbtas 1773 m.). Po mirties buvo paskelbti K. A. Helvecijaus užrašai, įvairūs samprotavimai ir posakiai.

Polis Anri Holbachas (1723-1784)

P.A. Holbachas buvo vienas žymiausių prancūzų materialistų bei švietėjų plejados aatstovų. Bestudijuodamas Leideno universitete, jis itin susidomėjo fizika, chemija, geologija, minerologija, klausė garsių Europos mokslininkų paskaitų. T. Hobso bei Dž. Tolendo veikalų Apie žmogų bei Laiškai Serenai vertimai turėjo didelę įtaką jo materialistinės pasaulėžiūros formavimuisi.

1749 m. jis susipažino su D. Didro, aktyviai bendradarbiavo Enciklopedijoje, vadovavo jos gamtos mokslų skyriams, pats rašė daug straipsnių gamtamoksliniais klausimais. P.A. Holbachas iki galo liko ištikimas D. Didro bendražygis. Būdamas turtingas, jis visuomet rėmė Enciklopedijos leidimą. Reikšmingiausią vaidmenį to meto Paryžiaus kultūriniame gyvenime vaidino P.A. Holbacho salonas – tikra kūrybinė Enciklopedijos laboratorija, kur susirinkdavo ne tik Enciklopedijos bendradarbiai,. bet ir kiti žymūs prancūzų filosofai, mokslininkai, menininkai. Jų diskusijose buvo patikrinami Enciklopedijos idėjiniai ir teoriniai pagrindai.

Pažangioji visuomenė labai vertino P.A. Holbacho kūrybinio darbo rezultatus. Jis buvo išrinktas Manheimo, Berlyno, Rusijos mokslų akademijų nariu. Tačiau Prancūzijoje jo veikalai buvo draudžiami ir deginami, jų skaitytojai ir platintojai žiauriai baudžiami, o pačiam autoriui pavyko išvengti kalinimo tik todėl, kad gyvas būdamas nė vienos knygos neišleido savo vardu, nė viena iš jų nebuvo išspausdinta Prancūzijoje. Nepasirašinėdavo jis straipsnių ir Enciklopedijoje. Daugelį savo knygų jis išleido kitų, tuo metu jau mirusių, žmonių vardais, spausdindavo jas daugiausia Amsterdame, bet leidimo vietą nurodydavo Londoną.

Savo kūrybinę veiklą P.A. Holbachas pradėjo, versdamas į prancūzų kkalbą gamtos mokslo veikalus, daugiausia vokiečių, švedų, anglų autorių. Vertimus jis papildydavo vertingomis pastabomis, daug ką patikslindavo, pertvarkydavo. Be anglų filosofų materialistų veikalų, P.A. Holbachas į prancūzų kalbą išvertė Lukrecijaus poemą Apie daiktų prigimtį. Gausus ir jo originalios filosofinės kūrybos palikimas. Svarbiausi veikalai, kuriuose susisteminta visa materialistinė Šviečiamojo amžiaus filosofija, yra Gamtos sistema, arba Apie fizinio ir moralinio pasaulio dėsnius (1770 m.; išleista Paryžiaus mokslų akademijos sekretoriaus Žano B. Mirabo (1675-1760) vardu) ir trijų tomų Socialinė sistema, arba Prigimtiniai moralės ir filosofijos principai. (1773 m.). P.A. Holbachas sukūrė ištisą ateistinės literatūros biblioteką. Tai traktatai pamfletai: Demaskuotoji krikščionybė, arba Krikščionių religijos principų ir jos padarinių tyrinėjimas (1761 m.; išleistas prancūzų filosofo Nikolos Antuano Bulanžė (1722-1759) vardu), Šventoji epidemija, arba Natūrali prietarų istorija (1768 m.; išleista XVII a. anglų deistų Frenčerdo ir Džordžo Gordono vardu) ir kt.

Šarlis Luji Monteskjė (1689-1755)

Š. L. Monteskjė gilinosi į filosofiją, sociologiją, teisę ir menotyrą. 1727 m. jis tapo Prancūzijos mokslų akademijos nariu.

Amžininkus patraukė tai, kad jis gamtos ir žmonių pasaulį paaiškino ne kaip dangiškųjų, o kaip žemiškųjų jėgų rezultatą, ir labai realistiškai nupiešė žmonių tarpusavio santykius. Anglų valstybė su karaliumu kaip valdžios vykdytoju, ir parlamentu, kaip įstatymų kūrėju, Š. L. Monteskjė atrodo protingiausia visiems priimtina valdymo forma. Jis tik mano, kad toje sistemoje kaip nepriklausoma grandis turi egzistuoti teismas – imtinai iki Aukščiausiojo teismo, reikalui esant, sprendžiančio monarcho ir parlamento konfliktus.

Taip pat paminėtinas jo straipsnis Enciklopedijai – Esė apie skonį gamtos ir meno kūriniuose, kuriame nagrinėjami estetikos, pažinimo teorijos ir psichologijos klausimai.

Išvados

• Nors Enciklopedijoje pateiktos mokslo žinios mūsų laikų požiūriu yra jau pasenusios, tačiau XVIII a. ji suvaidino progresyvų vaidmenį. Enciklopedi.ja griovė atgyvenusias

pažiūras, stengėsi iškelti mokslo ir proto autoritetą, smerkė despotizmą ir fanatizmą. Ji išreiškė tuomet progresyvios buržuazijos ideologiją ir nemažai prisidėjo prie buržuazinės revoliucijos paruošimo.

• Enciklopedistų filosofija ginčijo idealizmą, dualizmą, visą krikščioniškosios metafizikos tradiciją. Bendriausias šios filosofijos požymis buvo natūralizmas, be to, ji linko prie materialistinės metafizikos, sensualistinės psichologijos ir egoistinės humanistinės etikos, ir visa tai siejo su kovinguoju ateizmu.

• D. Didro buvo Enciklopedijos iniciatorius, subūręs žymiuosius XVIII a. mokslininkus bendram darbui. Jo idėjos atitiko bendrus enciklopedistų filosofijos bruožus, tačiau ir jo nnuostatos pradėjo keistis kartu su XVIII a. Šviečiamąja filosofija: jis perėjo prie materializmo ir sykiu – nuo deizmo prie ateizmo.

• Volteras visa filosofo, publicisto, poeto, dramaturgo, politiko veikla teigdamas protingo gyvenimo būtinumą, jis tapo švietėjų vadu, ir savo kūryba, ir savo gyvenimu įrodžiusia, kad žinojimas yra kiekvieno žžmogaus ir asmeninio, ir visuomeninio likimo pagrindas. Anglų Apšvietos filosofija Voltero dėka atkeliavo į Prancūziją, ir našioje dirvoje vietinio pobūdžio reiškinys virto pasauliniu.

• Ž. Ž. Ruso sugriovė Apšvietos ideologiją ir sukūrė naują. Gindamas jausmo teises, jis rengė dirvą romantizmui, tapo naujos eepochos literatūroje, iš dalies ir kitose kultūros srityse, šaukliu. Jo pedagoginės idėjos davė pradžią didžiajai naujųjų amžių auklėjimo reformai. Visuomeninėms Ž.Ž. Ruso idėjoms buvo lemta greitai įsikūnyti prancūzų revoliucijoje. Jo utopiškos teorijos pakirto pagarbą esamai tvarkai ir išlaisvino perversmo jėgas.

Naudota literatūra

1. Cebenko M. D. XVIII amžiaus prancūzų materialistai ir jų kova prieš idealizmą. Vilnius, 1951

2. Filosofijos istorijos chrestomatija / aatsak. red. A. Rybelis. Vilnius, 1987

3. Genzelis Br. Žanas Žakas Ruso ir jo socialinė koncepcija // Ruso Ž. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1979

4. Kuosaitė E. Deni Didro. Kaunas, 1960

5. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988

6. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. Naujųjų amžių filosofija. T. II. Vilnius, 2002