Radvilos

Turinys:

Radvilos

Mikalojus I Radvila

Mikalojus II Radvila (Senasis)

Jonas I Radvila

Petras I Radvila

Mikalojus III Radvila (Lenkijos meilė)

Jonas II Radvila (Barzdočius)

Albertas I Radvila (Išmaldų dalytojas)

Jurgis I Radvila (Pergalingasis)

Jonas III Radvila

Stanislovas I Radvila

Mikalojus VI Radvila (Juodasis)

Jonas IV Radvila

Mikalojus V Radvila (Rudasis)

Barbora Radvilaitė

Mikalojus VII Radvila

Kristupas I Mikalojus Radvila (Perkūnas)

Mikalojus VIII Kristupas Radvila (Našlaitėlis)

Jurgis III Radvila

Albertas II Radvila

Stanislovas II Radvila (Pamaldusis)

Jurgis IV Radvila

Jonušas VI Radvila

Kristupas II Radvila

Jonas VIII Jurgis Radvila

Albertas III Vladislovas Radvila

Kristupas III Mikalojus Radvila

Zigmantas Karolis Radvila

Aleksandras Liudvikas Radvila

Jonas IX Albertas Radvila

Mikalojus XI Kristupas Radvila

Albrechtas IV SStanislovas Radvila

Boguslovas I Radvila

Jonušas XI Radvila

Mykolas I Kazimieras Radvila

Dominykas I Mikalojus Radvila

Jonas XIV Vladislovas Radvila

Mykolas II Karolis Radvila

Jurgis VIII Juozapas Radvila

Karolis I Stanislovas Radvila

Jonas XVII Mikalojus Radvila

Mykolas IV Antanas Radvila

Mikalojus XX Faustinas Radvila

Stanislovas IV Kazimieras Radvila

Mikalojus XVI Kristupas Radvila

Mykolas V Kazimieras Radvila (Žuvelė)

Jeronimas Florijonas Radvila

Martynas I Mikalojus Radvila

Udalrikas I Kristupas Radvila

Albertas VI Radvila

Jurgis IX Radvila

Stanislovas VI Radvila

Karolis II Stanislovas Radvila

Motiejus Radvila

Mykolas Gedeonas Radvila

Antoninas Henrikas Radvila

Dominykas Radvila

Radvilos

Radvilos — Lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pradžioje, savo įtaka pakeisdama Goštautus. JJi Lietuvos didikų gyvenime dominavo iki XVII a. pirmos pusės. Po to ją nurungė Pacai. Tačiau ir vėliau, iki pat XVIII a. pabaigos, jos įtaka buvo didžiulė. Tai buvo viena iš galingiausių LDK didikų giminių, kurios įtaka politiniam ir kultūriniam LLietuvos ir Lenkijos gyvenimui buvo didžiulė.

Radvilos yra kilę iš Kernavės apylinkių, Astikų giminės. Veiklusis Kristinas Astikas, artimas Vytautui žmogus, 1419 m. tapo Vilniaus kaštelionu. Vienas jo sūnų – Radvila Astikas taip pat energingas valstybininkas, Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas, ne kartą dalyvavęs sudarant svarbias valstybines sutartis, laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde (istorijos šaltiniuose paminėtas 1477-aisiais, jo mirties metais), ir pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju.

Nuo 1547 m. Radvilos turėjo Romos imperijos kunigaikščių titulą. XVI a. šioje giminėje buvo 17 vyrų ir 17 moterų, XVII a. – 42 vyrai ir 25 moterys, XVIII a. – 48 vyrai ir 35 moterys, XIX a. – 48 vyrai ir 35 moterys ir XX a. – 33 vyrai ir 447 moterys. Iš viso – 344 nariai. 18 šios šeimos narių yra gimę po Antrojo pasaulinio karo (iki 1990 m.). Jų šeimos nariai išsiblaškę po visą pasaulį (Rytų Europoje ir Lietuvoje jų nežinoma).

Radvilų giminei jos klestėjimo laikotarpiu turtais nebuvo lygios Europoje. Radvilos valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Jie turėjo atskirą kariuomenę, kuri kartais būdavo pajėgesnė už viso krašto kariuomenę.

Platūs buvo Radvilų giminystės ryšiai. XV-XVIII a. per vedybas jie buvo susigiminiavę su ponais VVišnioveckiais, Kiškomis, Goštautais, Liubomirskiais, Manvydų, Kęsgailų šeimomis, Dorohostaiskiais, Zavišomis, Chodkevičiais, kunigaikščiais Odelkaičiais – Slucko savininkais, Sapiegomis, Sobieskiais, Potockiais, Paciejais (Pacais), Sanguškomis, Oginskiais, Sieniavskiais, Denhofais, Siesickiais, Senkomis, Schaleckiais, Mycielskiais, Trembickiais ir kt. Mikalojaus Radvilos duktė Sofija, ištekėjusi už vengrų kunigaikščio Batoro, buvo Respublikos karaliaus Stepono Batoro senelė. Per Jurgio Radvilos dukterį Barborą, Radvilos giminiavosi ir su paskutiniuoju jogailaičiu – Žygimantu Augustu.

Radvilų giminė Lietuvai davė daug žymių, iniciatyvių, energingų žmonių, gerų karvedžių ir valstybės veikėjų. Iš Radvilų giminės Lietuva susilaukė 37 vaivadų, 22 ministrų, nemažai kanclerių, iždininkų, etmonų, maršalkų, 3 vyskupų, 1 kardinolo, 1 karalienės ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų.

Buvo trys pagrindinės Radvilų giminės linijos, kurioms pradžią davė Mikalojaus Senojo sūnūs:

Pirmoji – Nesvyžiaus (Naugarduko) – Olykos, pasibaigusi 1813 m. (katalikiškoji);

Antroji – Biržų-Dubingių linija, pasibaigusi 1669 m. (protestantiškoji);

Trečioji – Medilo, Goniondzo, Raigardo linija, pasibaigusi 1546 m.

Iš visos Radvilų giminės žymiausias buvo Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565). Jis ne tik užėmė svarbiausius valstybės postus – buvo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada bei Livonijos vietininkas, bet ir faktiškas Lietuvos valdovas, nevainikuotas karalius. Jis artimai bendravo su karaliumi ir veikė jo politiką.

Radvilos buvo labai išsilavinę. Jie mokėsi žymiausiuose Europos universitetuose, rašė lotynų kalba, išmanė antikinę teisę ir literatūrą. Jie garsėjo iir kaip reformacijos LDK rėmėjai ir skleidėjai, geri karo vadai, kurie gynė LDK suverenumą ir teritorijos vientisumą.

Žymiausios Radvilų rezidencijos nuo XVI a. pabaigos buvo Vilniuje, Biržuose, Kėdainiuose, Nesvyžiuje (Naugarduke).

Mikalojus I Radvila

Vaišundo ir Vitebsko kunigaikštystės prakėdos sūnus, gimė 1366 m. Mikalojus I Radvila jau ankstyvoje jaunystėje pasižymėjo šaltakraujiškumu ir narsumu. Genealogijos rankraštyje Radvila vadinamas Lietuvos kariuomenės etmonu, tačiau šioms pareigoms jis buvo per jaunas. Strijkovskis jį vadina raitųjų kazokų būrio vadu, o Bychovco kronikoje rašoma visai paprastai: „Vienas lietuvis“.

Kai lenkai pakvietė Jogailą užimti Lenkijos sostą, Radvila drauge su kitais Lietuvos didikais 1385 m. lydėjo jį į Krokuvą ir ten vasario 14 d. Katedroje kartu su karaliumi priėmė katalikų tikybą. Krikšto metu gavo Mikalojaus vardą ir įvedė tvarką, kad visi pirmagimiai būtu vadinami šiuo vardu. 1395 m. buvo paskirtas Gardino seniūnu, o 1401 m. kartu su tėvu Vilniaus seime pasirašė LDK ir Lenkijos unijos aktą. Radvila jau tuomet priklausė aukščiausiam LDK luomui.

Radvila dalyvavo kilusiame kare ir Žalgirio mūšyje vadovavo Gardino vėliavai kaip to miesto seniūnas. 1413 m. Radvila dalyvavo abiejų tautų Horoldės seime, kuriame Lietuvos didikai perėmė Lenkijos bajorų herbus, o Radvila – Sulimos herbą. Apie 1418 m. Radvila buvo išrinktas rūmų maršalka. 1433 m. buvo Vilniaus vaivada.

Mirė 11466 m., palaidotas Vilniaus katedroje. 1395 m. vedė Četvertinsko kunigaikštytę Eudokiją, kuri jam pagimdė tris sūnus: Mikalojų, Joną ir Petrą, taip pat dukterį Oną. Ši ištekėjo už Biržų, Ravos, Unzonų, Nechnevičių ir Skudutiškio savininko, LDK sekretoriaus Jurgio Fedkonio. Ji mirė 1492 m., praėjus mėnesiui po vyro mirties, palikuonių neturėjo. Atrodo, kad Biržai ir kitos vyro jai užrašytos svarbios valdos po jos mirties atiteko Radviloms, kurie tėvonijos teisėmis jau valdė Musninkus, Goniondzą ir Medilą.

Mikalojus II Radvila (Senasis)

Vyriausias Mikalojaus I ir Četvertinsko kunigaikštytės Eudokijos sūnus. Gimė 1398 m. Buvo LDK vyriausiasis taurininkas, vėliau – Trakų vaivada. 1438 m. tapo LDK krašto, arba didžiuoju maršalka. 1440 m. Mikalojus II buvo vienas iš senatorių, kurie išrinko Kazimierą Jogailaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. l445 m. Mikalojus II kartu su broliu Jonu aktyviai dalyvavo pergalingose kautynėse prie Suchodrevės. Mikalojus II buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu, 1450 m. Mikalojus II buvo Smolensko vaivada

1480 m. Mikalojus II skiriamas Vilniaus vaivada bei LDK kancleriu. Mikalojus II Radvila buvo labai pamaldus ir negailėjo savo turto bažnyčiai remti. Kai 1500 m. vos nenugriuvo ant silpnų pamatų pastatyta Vilniaus bernardinų bažnyčia, Mikalojus II skyrė lėšų naujai statyti. Truputį vėliau pergalei prieš totorius prie Klerko įamžinti savo dvaro aikštelėje ant Neries kranto įkūrė

Šv. Jurgio bažnyčią, paskiau atsikvietė karmelitų ir prie tos bažnyčios įsteigė jų vienuolyną. Tai buvo 1505 – 1508 m. Mikalojus II mirė 1509 m. liepos 16 d., palaidotas Vilniaus bernardinų bažnyčioje.

Mikalojaus II žmona buvo Sofija Ona Manvydaitė, Slonimo kunigaikščių, Vilniaus vaivadų Jono ir Onos Manvydų duktė, Jurgio Paco našlė. Ji gimė 1439 m., ištekėjo Vilniuje 1469 m. Buvo labai pamaldi ir dosni vargšams, dalijo dideles išmaldas. Fundavo dvi bažnyčias: vieną parapinę Ružanuose, kitą – Šv. Sofijos Kobrine. Mirė 1512 m. ZZelvoje, palaidota Ružanuose, jos pačios fonduotoje bažnyčioje. Paliko keturis sūnus ir dvi dukteris. Viena iš jų – Sofija Ona, gimusi 1472 m.; ji ištekėjo už Transilvanijos vaivados Stepono Batoro de Somalio ir buvo karaliaus Stepono senelė.

1476 m. gimusi Ona 1496 m. ištekėjo už Mozūrų kunigaikščio Konrado IV, praminto Ruduoju. 1503 m. Konradui mirus, pagal Liublino sutartį visi Mozūrai, išskyrus Čerską, turėjo būti prijungti prie Lenkijos. Tačiau Ona su tuo nesutiko ir Mozūrų luomų remiama taip mokėjo įrodyti savo teises, kad kkaralius Aleksandras vėl atidavė Mozūrus jos mažamečiams sūnums Jonui ir Stanislovui, kurių globėja ji ir buvo, ir iki jų pilnametystės valdė Mozūrus. Mirė 1522 m. kovo 15 d., palaidota Varšuvoje, bernardinų bažnyčioje.

Jonas I Radvila

Antrasis Mikalojaus I ir Četvertinsko kunigaikštystės EEudokijos sūnus. Gimė 1404 m. Apie jį žinoma nedaug. Kronikose minima tik tai, kad 1445 m. dalyvavo žygyje prieš Maskvą, kuriam vadovavo didysis etmonas Kiška. Šiame žygyje Lietuvos kariuomenė su Radvilų pagalba pasiekė puikią pergalę ir su dideliu grobiu, nepatyrusi daug nuostolių, pasuko savo sienų link.

Daugiau Jono I Radvilos nemini jokie šaltiniai. Mirė nevedęs ir bevaikis.

Petras I Radvila

Jauniausias Mikalojaus I Radvilos ir Četvertinsko kunigaikštystės Eudokijos sūnus. Jis buvo LDK pakamorės ir Eišiškių seniūnas. 1499 m. dalyvavo visuotiniame Vilniaus seime, kur pasirašė LDK ir Lenkijos unijos konfirmaciją. Apie kitus jo gyvenimo faktus jokių žinių nerandama. Mirė 1500 m. nevedęs.

Mikalojus III Radvila (Lenkijos meilė)

Vyriausias Mikalojaus II ir Sofijos Onos Manvydaitės sūnus. Gimė 1470 m. buvo LDK vyriausiasis tarpininkas ir Belsko sseniūnas. Užimdamas šį urėdą, dalyvavo Piotrokovo seime, kuris atnaujino ir išplėtė LDK ir Lenkijos uniją. Mikalojaus III ir jo šalininkų pastangomis Aleksandras buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. Aleksandras atsidėkodamas atėmė iš Zaberezinskio Trakų vaivadiją ir atidavė ją Mikalojui Radvilai ir paskyrė jį aukščiausiu LDK pareigūnu. Vėliau karalius paveldėjimo teise atidavė Mikalojui Radvilai plačias Palenkės Mozūrų valdas – Goniondzą ir Raigardą.

Mikalojus III lydėjo karalių Žygimantą į 1515 m. įvykusį Presburgo suvažiavimą, kuriame imperatorius Maksimilijonas susitiko su Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karaliais. Tame ssuvažiavime Mikalojus III tarnavo savo karaliui ne tik turtais, bet ir patarimais, ir jis taip patiko imperatoriui, kad šis suteikė jam Šv. Romos imperijos kunigaikščio vardą, kurio Radvila tuomet dėl nežinomų priežasčių nepriėmė. Tačiau 1518 m. imperatorius per Vilniaus kanauninką Lauryną Medzelevskį atsiuntė jam į Lenkiją Goniondzo ir Medilo kunigaikščio titulo diplomą. Tuomet Radvila jau negalėjo atsisakyti suteiktos garbės ir priėmė šį vardą sau pirmos ir eilės palikuonims, o karalius ir valstybė patvirtino jį tais pačiais metais Brastos seime.

Jis mirė 1522 m. sausio pradžioje, palaidotas Vilniaus katedroje. Kaip ir tėvas, jis dosniai apdovanodavo bažnyčias ir fundavo jas. 1519 m. jis fundavo dvi parapines bažnyčias – Raigarde ir Dobrynėje, 1520 m. – Šv. Dvasios bažnyčią Goniondze, 1521 m. – ten pat misionierių bažnyčią ir vienuolyną, taip pat pastatė Bialos pilį. Buvo vedęs Elžbietą Oną Nasilovskytę, Bogdano dukterį, Jurgio Nasilovskio, kuris 1542 m. buvo Vilniaus vaivada, seserį. Ji mirė 1547 m., palaidota Vilniuje, paliko tris sūnus ir tris dukteris. Iš jų pirmoji, Sofija Ona, ištekėjus už Jono IV Manvydo, kuris 1526 m. buvo Naugarduko vaivada, o 1535 m. – LDK didysis maršalka, Trakų vaivada, Merkinės, Ašmenos ir Daugų seniūnas. Antroji duktė Elena ištekėjo už Slucko ir Kopylio kunigaikščio Jurgio Simonaičio Olekos, vieno žžymiausių Lietuvos karių, kuris mirė 1542 m. Galiausiai trečioji duktė Elžbieta Ona ištekėjo už Dubrovicos kunigaikščio Jono Alšėniškio, kuris 1542 m. buvo Kijevo vaivada, 1544 m. – trakų vaivada ir Mogiliovo valdytojas, mirė 1549 m. Kartu su seserimi Elena 1543 m. ji fundavo Medilo parapinę bažnyčią.

Jonas II Radvila (Barzdočius)

Mikalojaus II ir Onos Manvydaitės sūnus. Gimė 1474 m. Pirmosios žinios apie jį siekia 1501 m., kai karalius Aleksandras paskyrė jį LDK rūmų maršalka ir Vilniaus seniūnu. Netrukus Jonas II išvyko į užsienį norėdamas pamatyti svečius kraštus. Grįžęs padėjo karaliaus kariuomenei kovoti su totoriais. Vėliau, 1512 m. dalyvavo mūšyje su totoriais ties Višniovecu, 1514 m. – kautynėse su Maskva ties Orša ir savo pulkais parėmė brolį Jurgį Radvilą. 1519 m. Jonas II Radvila buvo paskirtas LDK didžiuoju maršalka, 1521 m. gavo Trakų kašteliono urėdą. Metus pabuvęs kaštelionu, Jonas II pasitraukė iš gyvenimo ir buvo palaidotas Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Jis buvo labai pamaldus ir negailėjo savo turto Dievo namams aprūpinti. Būdamas Slonimo seniūnu, 1520 m. savo lėšomis pastatė gynybinę pilį.

Jonas II Radvila buvo vedęs tris kartus. Pirmoji žmona buvo Lukomlės kunigaikštytė Bogdana. Su ja turėjo dvi dukteris: Ona ir Sofiją. Antroji žmona buvo Ona Goštautaitė , su kuria susilaukė trijų sūnų – JJurgio, Petro ir Alberto, taip pat dviejų dukterų – Elžbietos ir Kotrynos. Visi mirė vaikystėje. Trečioji žmona buvo Ona Kiškaitė. Ištekėjo 1513 m., mirė 1533 m. Kraičio atnešė Nesvyžių, Olyką ir Lachvą. Paliko du sūnus: Joną IV ir Mikalojų VI.

Albertas I Radvila (Išmaldų dalytojas)

Trečiasis Mikalojaus II ir Sofijos Onos Manvydaitės sūnus. Gimė 1478 m. Ramaus būdo ir pamaldus, jaunystėje pasirinko dvasininkų luomą. Anksti pagarsėjo dievobaimingu gyvenimu, tad labai jaunas buvo paskirtas Lucko vyskupu, o kiek vėliau, 1507 m., mirus Vaitiekui Taborui, tapo Vilniaus vyskupu. Buvo nepaprastai gailestingas ir dosniai dalijo elgetoms išmaldas. Kasdien jo dvarą apsupdavo minios vargšų, kuriems siųsdavo maisto, kartais pats jo išnešdavo ir jiems patarnaudavo; už tai gražiai buvo pramintas Išmaldų Dalytoju. Uoliai stengėsi išaiškinti liaudyje pagonybės liekanas, ypač savo valdose, kur iš tiesų visiškai panaikino stabmeldystę. Pagelbėjo atstatyti Vilniaus bernardinų bažnyčią ir vienuolyną. Mirė 1519 m. Verkiuose, palaidotas Vilniuje, Šv. Stanislovo bažnyčioje.

Jurgis I Radvila (Pergalingasis)

Jauniausias Mikalojaus II ir Sofijos Onos Manvydaitės sūnus. Gimė 1480 m. Pirmosios žinios apie jį siekia 1507 m., kai buvo Lietuvos pasiuntinys Žygimanto I karūnavimo iškilmėse. 1508 m. Jurgis tapo Lietuvos lauko etmonu, nuo tada pradėjo karinę karjerą, atnešusią jam didžią šlovę. Jis laimėjo iš viso 30 mūšių su

totoriais, maskviečiais ir kryžiuočiais, dėl to buvo pramintas Pergalintuoju. Mūšiuose arba pats vadovavo, arba rėmė Lenkijos kariuomenę. Vėliau buvo paskirtas Kijevo vaivada, o 1522 m. užėmė aukštesnes senatoriaus pareigas, tapo Trakų kaštelionu. 1527 m. Jurgis Radvila paskirtas Vilniaus kaštelionu ir Lietuvos rūmų maršalka. 1533 m. iš karaliaus už narsą gavo Lietuvos didžiąją buožę. Jis taip pat buvo Gardino, Bialos ir Lydos seniūnas. Jurgis Radvila, nuo 1535 m. kankinamas ilgai trukusios ligos, mirė 1541 m. Buvo ne tik narsus, bet ir ppamaldus. Turėjo įprotį nuo gavėnios iki Velykų užsidaryti vienuolyne ir leisti laiką mąstydamas. Fundavo parapinę bažnyčią Ščiučine ir keletą kitų. Jurgio Radvilos žmona buvo Barbora Kolianka Volska, rusų vaivados, Lenkijos didžiojo etmono Kolios iš Daliovos duktė. Vietoj kraičio gavo Ščiučino valdas. Jurgis su ja turėjo sūnų Mikalojų ir dvi dukras – Oną ir Barborą, Lenkijos karalienę. Jurgio Radvilos vyresnioji duktė Ona Elžbieta gimė 1518 m. kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, labai draugiškai sugyvenęs su Jurgiu, su tam tikrai įsipareigojimais surašė sutartį, kad jjo sūnus Elijošius, sulaikęs pilnametystės, ves Oną. Tačiau panašų susitarimą dėl savo sūnaus Stanislovo surašė ir Vilniaus vaivada Albrechtas Goštautas. Dėl šios priežasties Jurgis Radvila iš pradžių atsakė kunigaikščiui Elijošiui Ostrogiškiui, tačiau kai vėliau Stanislovas Goštautas, pakeitęs sumanymą, ėmė rūpintis jjaunesniąja Jurgio dukterimi Barbora, Jurgis pareikalavo, kad kunigaikštis Elijošius tėvo susitarimu vestų Oną. Tačiau šis įsižeidęs dėl pirmojo atsisakymo, jos vesti nesutiko. Galiausiai Ona ištekėjo už Vilniaus kašteliono ir LDK lauko etmono Petro Kiškos , o po jo mirties 1544 m. – antrą kartą už Alšėnų ir Dubrovicos kunigaikščio, LDK stalininko Simono Jurjevičiaus, už kurį taip pat gyveno ilgiau. Mirė 1556 m.

Jonas III Radvila

Vyriausias Mikalojaus III ir Elžbietos Onos Nasilovskytės sūnus. Pirmą kartą jis buvos paminėtas 1516 m.

Jonas III Radvila buvo LDK taurininkas, o 1535 m. – Žemaičių seniūnijos vyriausiasis valdytojas, Belzo seniūnas ir Markovo valdytojas. Mirė 1542 m. Chochloje, palaidotas Kėdainiuose. Buvo vedęs Oną Kascevičiūtę, Vitebsko, vėliau Palenkės vaivadų Jono ir Marinos Kascevičių dukterį. Vestuvės įvyko per UUžgavėnes Kascevičių Rakliškių valdose. Jonas III Radvila su ja turėjo tik tris dukteris. Vyriausioji, Ona gimė 1525 m., buvo du kartus ištekėjusi. Pirmas vyras – Stanislovas kiška iš Cechanoveco, 1544 m. jis buvo Vitebsko vaivada ir Breslaujos seniūnas, mirė 1552 m. Antrasis jos vyras Kristupas Sadovskis buvo Selcų bajoras. Ji mirė 1600 m. Antroji duktė Petronėlė gimė 1526 m., mirė 1564 m., buvo ištekėjusi už Polocko vaivados Stanislovo Pavainos, kuris tris kartus vyko pasiuntiniu į Maskvą. Trečioji duktė Elžbieta Kotryna bbuvo Jeronimo Seniavskio iš Granovo žmona. Jis buvo Lenkijos rūbininkas, vėliau – Kamenecko kaštelionas, galiausiai 1575 m. – Rusų vaivada, Galičo ir Kolomyjos seniūnas. Ji mirė 1565 m.

Stanislovas I Radvila

Antrasis Mikalojaus III ir Elžbietos Onos Nasilovskytės sūnus. Apie jo gyvenimą žinome nedaug. Jis buvo Užpalių ir Pernų seniūnas, mirė labai jaunas 1531 m. Nesvyžiaus archyvo genealogijų rankraščiuose apie jį pateikiamos dvi skirtingos versijos. Pasak pirmosios, jis buvo nevedęs, tačiau prieš pat mirtį susižiedavo su Ona Rytvinaite, kuri taip jį mylėjo, kad po jo mirties, nors ir daugelis jai meilinosi, už nieko nenorėjo tekėti ir liko senmergė. Kitoje genealogijoje teigiama, kad jis buvo vedęs Oną Bonerytę, raštinės ir Osvencimo seniūno Jono Bonerio de Visenbergo dukterį, kuri mirė 1529 m. nepalikusi vaikų. Bonerytė mirė anksčiau už Stanislovą, todėl gali būti, kad vėliau jis susižiedavo su Ona Rytvinaite, tačiau mirtis sutrukdė antrąsias vedybas.

Mikalojus IV Radvila

Jauniausias Mikalojaus III ir Elžbietos Onos Nasilovskytės sūnus. Gimimo metai nežinomi. Iš jaunų dienų atsidėjo dvasininkų luomui ir 1522 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupu. 1536 m. savo Knišino valdose įsteigė parapinę bažnyčią, mirė 1546 m. Jis buvo paskutinis Goniondzo ir Medilo šakos Radvilų palikuonis, kadangi jo brolis Stanislovas mirė bevaikis, o Jonas turėjo tik dukteris. Jonui mirus, GGoniondzo ir Medilo kunigaikštystės atiteko Mikalojui IV, kuris jas ir savo Klišino valdas testamentu užrašė karaliui Žygimantui Augustui.

Mikalojus VI Radvila (Juodasis)

Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1515 m., Nesvyžiuje. Mokėsi užsienyje, Vokietijos akademijose. Jo jauną protą paveikė smarkiai paplitusios Reformacijos idėjos. Grįžęs į kraštą buvo jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto rūmų gvardijos vadas. Šias pareigas ėjo iki 1544 m. Brastos seimo, kuriame gavo LDK maršalkos urėdą. Maždaug tuo pat metu Žygimantas Augustas ėmė lankyti Barborą Radvilaitę, o Mikalojus Juodasis kartu su pusbroliu Mikalojumi Ruduoju akylai sekė, kad šis ryšys Radvilų giminei padarytų garbę. Savo budrumu ir atkaklumu pasiekė, kad jaunasis karalius savo santykius vainikuotų vedybomis.

Mikalojaus Juodojo visuomeninė veikla krašto labui, pastangos išaukštinti giminę ir didinti jos reikšmę rodo , kad jis buvo nepaprastai protingas ir gudrus. Jis laikomas Radvilų giminės didybės, reikšmės ir pranašumo, išlikusio iki šių dienų, pradininku. Pasinaudojęs Barboros iškilimu, Mikalojus Juodasis pasiekė, kad Žygimantas Augustas išsiųstų jį pasiuntiniu pas imperatorių Karolį V ir Romos imperatorių Ferdinandą. Jis turėjo tikslą išrūpinti kunigaikščio vardą visai Radvilų giminei, mat Goniondzo ir Medilų kunigaikščių vardo giminė neteko mirus Mikalojaus III sūnums. Mikalojus Juodasis 1547 m. pabaigoje išsirengė į Augsburgą, kur tuo metu buvo imperatorius Karolis V. Jį ppasveikino tais metais iškovotos pergalės ties Miulbergu proga ir gruodžio 10 d. gavo iš jo sau, tikram broliui Jonui IV ir palikuonims Nesvyžiaus, Olykos ir Klecko kunigaikščių vardo diplomą. O pusbroliui Mikalojui Rudajam ir jo palikuonims – Biržų ir Dubingių kunigaikščių.

Karalius pastebėjo nepaprastus Mikalojaus Juodojo gabumus, tad skyrė jam aukščiausius urėdus, patikėjo svarbiausius valstybės reikalus. 1549 m. seime karalius patvirtino imperatoriaus skirtą Radvilų kunigaikščių vardo diplomą. Tais pačiais metais skyrė Mikalojui Juodajam Trakų vaivadiją, atidavė jam atskirai valdyti Drūkšius ir Brastos seniūniją, 1551 m. padarė jį LDK kancleriu, 1552 m. – Vilniaus vaivada. Mikalojus Radvila Juodasis, Lietuvoje užėmė aukščiausias pareigas, o kadangi karalius dažniausiai buvo Lenkijoje, tai tvarkė beveik visus LDK reikalus. Jo valdžia dar labiau sustiprėjo, kai 1551 m. gavo iš karaliaus privilegiją saugoti savo archyve visus LDK dokumentus. Nesvyžiaus archyvas buvo sulygintas su didžiojo kunigaikščio archyvu.

Dar jaunystėje kunigaikštis Mikalojus Radvila perėmė Vokietijoje paplitusių Reformacijos idėjų. Paskutinės pasiuntinybės metu jo įsitikinimai dar labiau sutvirtėjo, tad grįžęs į kraštą atvirai išsižadėjo protėvių tikybos ir priėmė protestantizmą. Tai kraštui turėjo neigiamų pasekmių. Jis įtikino pakeisti tikybą ne tik savo žmoną ir namiškius, bet ir, turėdamas Lietuvoje didelę įtaką, į kalvinizmą palenkė didžiąją žymiausių bajorų dalį.

Pasiekęs, kad būtų

sudaryta Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinė sąjunga, kunigaikštis Mikalojus dėl šios priežasties kilusio karo su Maskva reikalus tvarkyti paliko pusbroliui kunigaikščiui Mikalojui Rudajam. Būdamas LDK kancleris ir pirmasis Lietuvos senatorius, skyrė dėmesį tik diplomatijai.

Tačiau tuo metu kunigaikščiui Mikalojui Radvilai ir kitiems Lietuvos didikams rūpėjo nemažiau svarbus dalykas – LDK ir Lenkijos unija, kurią siekė galutinai įgyvendinti karalius Žygimantas Augustas. Kunigaikštis Mikalojus, taip pat jo brolis Lietuvos didysis etmonas visiškai nepritarė glaudesniam abiejų tautų vienijimuisi. jis turėjo rimtų priežasčių priešintis ggalutinei unijai, nes priklausė aukščiausiajam LDK didikų luomui, turėjusiam didžiausias privilegijas. Lietuvos bajorų luomo raidai nepaprastai palanki buvo iki tol egzistavusi LDK ir Lenkijos sąjunga. Ji reiškė, kad Lietuvos didysis kunigaikštis paveldėjimo teise ir vienas valdė Lietuvą tik kartu būdamas Lenkijos karaliumi, o kiekviena tauta išlaikė savo atskiras teises, privilegijas bei papročius. Didysis kunigaikštis dažniausiai būdavo Lenkijoje, jo buvimas netrukdė plėstis Lietuvos didikų valdžiai bei įtakai. Jei Lietuvos didieji kunigaikščiai kartu nebūtų ir Lenkijos karaliai, Lietuvos didikai, panašiai kaip Maskvoje bbutų tapę bajorais, o tuo atveju, jei didžiųjų kunigaikščių paveldimumas nutrūktų, įsivyrautų bajorų lygybė. Kunigaikštis Mikalojus Juodasis tai numatė ir dėl to priešinosi unijai.

Paskutiniai gyvenimo metais jis itin daug dėmesio skyrė tikybos reikalams. Iš karaliaus Žygimanto Augusto, 1563 metais lleidusio laiką Vilniuje, išreikalavo panaikinti Jogailos išduotą Haroldės statutą, nukreiptą prieš kitatikius, ir garantuoti jų teisę kartu su katalikais užimti visas pareigas ir urėdus. Tais pačiai metais savo lėšomis išleido kalvinistams skirtą bibliją. 1565 metų pradžioje kunigaikštis Mikalojus dalyvavo Minske įvykusiame senatorių suvažiavime, kur buvo tariamasi gynybos nuo Maskvos klausimai. Po suvažiavimo jau sirgdamas grįžo į Vilnių, ten užmiestyje, nuosavame Lukiškių dvare, 1565 metų gegužės baigė savo dienas. Buvo palaidotas Vilniuje, vėliau jo palaikai perkelti į Dubingius. Jis Fundavo daug reformatų bažnyčių. Be to Brastoje įsteigė spaustuvę, kurioje išspausdinta daug kalvinistų veikalų, turėjusių reikšmės šios religijos plitimui

Kunigaikščio Mikalojaus Juodojo žmona buvo Elžbieta Šidlovecka, Lenkijos didžiojo kanclerio, Krokuvos seniūno ir kašteliono Kristupo Šidloveckio bei Sofijos Targovickos duktė. Kunigaikštis Mikalojus Juodasis ssu ja turėjo keturis sūnus – Mikalojų Kristupą, Stanislovą, Albertą, Jurgį, bei keturias dukteris: Elžbieta, Sofija Agnė, Ona Magdalena, Kotryna.

Jonas IV Radvila

Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1516 m. ir buvo pakrikštytas savo dėdės Vilniaus vyskupo Alberto Radvilos. Pirmosios žinios apie jį siekia 1544 m. Tada Brastoje įvykusiame Lietuvos seime, Jonas IV Radvila gavo LDK raikytojo urėdą. Už nuopelnus 1547 m. karaliaus pastangomis iš imperatoriaus gavo kunigaikščio vardą. Vėliau su broliu susipyko dėl pareigų, todėl net pradėjo nnepalankiai kalbėti apie karalienę Barborą, tačiau vėliau tapo nebe toks aršus. Jis mirė 1551 m. Palaidotas Vilniau katedroje. Jonas IV Radvila buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą vedė 1547 m. – Elžbietą Fredraitę. Antroji žmona buvo Ipolita Marija de Gvastalė Gonzaga. Jonas IV Radvila su abiem žmonom neturėjo palikuonių.

Mikalojus V Radvila (Rudasis)

Jurgio I ir Barboros Koliankos Volskos sūnus. Gimė 1512 m. Jaunystėje buvo išsiųstas mokytis į užsienį. Baigęs mokslus, ilgą laiką gyveno užsienio kunigaikščių dvaruose, dėl to tik 1544-aisiais, 32 m. amžiaus, Lietuvos Brastos seime karaliaus Žygimanto I buvo paskirtas LDK taurininku. Nuo to laiko gyveno Vilniuje, ėjo savo pareigas šalia jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto. Vėliau Mikalojus Rudasis karaliaus pavedimu saugojo karalienę, savo seserį Barborą Radvilaitę. Kaip tik maždaug tuo laiku jis iš imperatoriaus gavo Šv. Romos imperijos kunigaikščio Biržuose ir Dubingiuose titulą. Vėliau išvyko į Lietuvą, kur smagiai leido laiką, nes kol nebuvo Mikalojaus Juodojo, karalius jam patikėjo tvarkyti visu valstybės reikalus. Po metų jis buvo paskirtas Trakų vaivada, paveldėjimo teise gavo Kėdainius ir visus kaimus. 1557 m. Mikalojus Rudasis tapo LDK lauko etmonu. Vėliau jis dalyvavo karuose su Maskva, garsėjo kaip karvedys. Dalyvavimas Ulos mūšyje 1564 m., kai buvo išblaškyta dešimteriopai skaitlingesnė Ivano Rūsčiojo kariuomenė, išgarsino jjo vardą Europoje. Mikalojus Rudasis ir žodžiu, ir kardu griežtai gynė Lietuvos savarankumą. Liublino seime dalyvavo kaip vienas LDK delegacijos vadovų ir nepasirašė unijos akto (1569).

1565 m. mirė kunigaikštis Mikalojus Radvilai Juodasis, tad karalius laisvus Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio urėdus kartu su Livonijos gubernatoryste atidavė Mikalojui Rudajam. Kunigaikštis Mikalojus turėjo tris aukščiausius Lietuvoje urėdus: jis buvo pirmasis senatorius, pirmasis ministras ir vyriausiasis vadas. Turėdamas didžiulę įtaką ir reikšmę jis rėmė kalvinistus, tapo jų vadu ir viršininku.

Nors kunigaikštis Mikalojus V Radvila kurį laiką nevadovavo kariuomenei, tačiau jis nenutraukė aktyvios kanclerio veiklos, Ponų taryboje sprendė Lenkijos ir Lietuvos valstybės reikalus. Išpažindamas evangelikų reformatų tikėjimą, daug padarė reformacijos labui – atkūrė Vilniuje reformatų mokyklą, naują įkūrė Biržuose, steigė reformatų parapijas. Vėliau dalyvavo Pskovo žygyje. Po jo grįžo į Vilnių. Jame senyvo amžiaus ir karo žygių nualintas 1584 m. mirė.

Kunigaikščio Mikalojaus V žmona buvo Kotryna Tomicka. Su ja jis turėjo tris vaikus. Dukrą Barborą, kuri mirė vaikystėje ir du sūnus: Mikalojų bei Kristupą.

Barbora Radvilaitė

Jaunesnioji Jurgio Radvilos ir Barboros Koliankos Volskos duktė. Gimė 1520 m. motinos prižiūrima, buvo puikiai išauklėta, mokėjo kelias kalbas. Jos amžininkai rašė, jog ji buvo neapsakomai graži. Barbora Radvilaitė ištekėjo 1538 m. už Naugarduko, trakų, Vitebsko vaivados Stanislovo VVoicechavičiaus Goštauto. Tačiau šis netrukus mirė. Barbora tapo našle ir grįžo į Vilnių pas motiną. Jos grožis traukė visų dėmesį, todėl į Radvilų rūmus ant Neries kranto rinkosi daugybė jaunuolių iš garsiausių Lietuvos giminių, visi siekė gražiosios našlės rankos. Tačiau jie buvo priversti pasitraukti, Radvilų namuose, po žmonos Elžbietos mirties ėmė dažnai lankytis Žygimantas Augustas, dar tėvui gyvam esant karūnuotas Lenkijos valdovu. Apsilankymų priežastis buvo Barbora, kurią karalius netrukus beprotiškai įsimylėjo. 1547 m. Žygimantas Augustas, verčiamas Barboros brolio ir pusbrolio, slaptai, nes jo tėvai niekada nebūtų sutikę dėl šių jungtuvių, vedė Barborą Radvilaitę. Netrukus po vedybų karalius išvyko į Piotrkovo seimą, o Barborą išsiuntė į Radvilų Dubingių valdas. Tik atvykusi ji ar dėl išsiskyrimo su vyru, ar dėl sunkios kelionės persileido. Tai buvo didelė jos ir krašto nelaimė. 1548 m., po Žygimanto I mirties, karalius slaptai parsivežė Barborą iš Dubingių į Vilnių. Netrukus viešai ją įvedė į rūmus ir susirinkusiai tarybai paskelbė, kad ji yra jo žmona. 1550 m. prasidėjo Barboros Radvilaitės kančios: metų pradžioje ji susirgo liga, kuri atnešė jai mirtį – skrandžio opa.

Barbora dar nebuvo visuotinai pripažinta karūnuota karaliene. Gnezno arkivyskupas vainikavo karūna jos galvą tik 1550 m., kai ji daugelio buvo pripažinta, kaip Augusto žmona. Tada išsipildė

viso karaliaus ir Barboros svajonės, tačiau jos nepagavo visuotinis džiaugsmas , ji jautė artėjančią mirtį. Iš tiesų, 1551 m. sausio pradžioje karalienės sveikata pablogėjo, seniai ją kankinusi pražūtinga opaligė perėjo į vėžį. 1551 m. gegužės 8 d. Barbora mirė. 1552 m. jos palaikai, papuošti karalienės garbingumo simboliais, buvo viešai išstatyti Krokuvoje, buvo laikomos iškilmingos gedulo mišios, tačiau jos pačios valia ji turėjo būti palaidota Vilniuje. Gegužės 25 d. Barboros palaikai buvo perkelti iš rūmų į Katedrą, paskui karstas su palaikais, įįkeltas į karietą, buvo išgabentas į Lietuvą. Pats karalius visą kelią jojo raitas paskui mylimos žmonos palaikus. Birželio 22 d. Laidotuvių eisena atvyko į Vilnių, kitą dieną Barbora buvo iškilmingai palaidota Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, šalia pirmosios Augusto žmonos Elžbietos.

Mikalojus VII Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus V ir Kotrynos Tomickos sūnus. Gimė 1546 m. Labai anksti pradėjo dalyvauti karo žygiuose, jau 1561 m., būdamas penkiolikos metų, lydėjo tėvą žygyje į Maskvą ir Livoniją, pasižymėjo mūšyje ties Velikije Lukais, vadovavo Lietuvos raitininkų daliniui. 11563 m. kaip Lietuvos atstovas dalyvavo didžiajame Varšuvos seime, kuriame buvo svarstytas abiejų tautų vienijimosi klausimas. Kiek vėliau karalius Žygimantas Augustas paskyrė kunigaikštį Mikalojų VII vyriausiuoju medžioklininku, paskui – LDK vyriausiuoju pakamore. Kunigaikštis Mikalojus VII taip pat vadovavo vienam Lietuvos kkariuomenės daliniui, žygiavusiam į Pskovą. Jis nusiaubė miesto apylinkes, sumušė didelį maskviečių dalinį ir mėgino paimti Višgorodo pilį. 1574 m. buvo paskirtas Naugarduko vaivada, dar anksčiau buvo gavęs Mozyriaus bei Merkinės seniūnijas. Kunigaikštis Mikalojus mirė 1589 m. dar būdamas jaunas, vos 43 metų amžiaus. Buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona – Višnioveco kunigaikštytė Aleksandra, Kijevo vaivados Kaributo Višnioveckio duktė. Su ja turėjo vieną sūnų Vaclovą I, kuris mirė vaikystėje 1586 m., ir dukterį Kotryną, kuri buvo du kartus ištekėjusi. Pirmą kartą už Žemaičių kašteliono, Užpalių seniūno Mikalojaus Naruševičiaus, antrą kartą – 1611 m. už Užpalių seniūno, jo kareliškosios malonybės pulkininko Petro Jonavičiaus Goraiskio. Antroji kunigaikščio Mikalojaus VII žmona buvo Sofija Elena iš kunigaikščių Manvydų giminės, Palenkės vaivados, Dubrovo grafo Stanislovo SStanislovovičiaus Glebavičiaus duktė.Ji turėjo du sūnus: Jurgį ir Joną VII, kuris mirė vaikystėje 1582., ir dukterį Sofiją. Ši turėjo du vyrus. Pirmasis, Jurgis Chodkevičius, 1589 m. buvo LDK raikytojas, 1592 m.- Žemaičių kunigaikštystės vyriausiasis valdytojas. Jis mirė 1595 m. Antrasis, Kristupas Mikolajaitis Olechnovičius Dorogostaiskis iš kunigaikščių Manvydų giminės, 1589 m. buvo stalininkas, 1593 m. – rūmų maršalka, 1595m. – LDK didysis maršalka, Volkovysko, Mscibovo, Šerešovo seniūnas.

Kristupas I Mikalojus Radvila (Perkūnas)

Jaunesnysis kunigaikščio Mikalojaus V ir Kotrynos Tomickos sūnus. Gimė1547 mm. Nuo jaunų dienų buvo pratinamas prie karinės veiklos, lydėjo tėvą visuose žygiuose į Maskvą, dar anksčiau, 1564 m., prisidėjo prie didžiosios pergalės ties Janovecu. Netrukus buvo paskirtas LDK raikytoju, vėliau – pataurininkiu, o 1572 m. tapo tėvo kolega – LDK lauko etmonu.

Kai 1579 m. karalius Steponas iš Svyrių surengė žygį į Polocką, kunigaikštis Kristupas vadovavo Lietuvos samdomajai kariuomenei. Jo daliniai sudarė priešakinę sargybą ir skynė kelią pagrindinei kariuomenei, užėmė ir sudegino Sitną, Krasną ir keletą mažesnių tvirtovių. Itin aktyviai dalyvavo Polocko apgultyje. Užėmus miestą jo tėvas pasiuntė kunigaikštį Kristupą prie Sokolo. Maskvos kariuomenė stojo į mūšį, kuriame patyrė visišką pralaimėjimą. Kunigaikštis Kristupas Radvila daugiausia prie tos pergalės prisidėjo. Tuomet buvo paskirtas Trakų kaštelionu.

1580 m. kunigaikštis Kristupas vėl išvyko į karo žygį, vadovavo samdomajai kariuomenei, dalyvavo. paimant Usviatus. Iš ten su patraukė prie Velikije Luklų. Narsiai vadovavo Velikije Lukų apgulčiai. Vėliau grįžo į Vilnių. Čia buvo apdovanotas Lietuvos pakanclerio urėdu.

Karas su Maskva tebesitęsė, tačiau Kristupas Mikalojus Radvila tiksliai įvykdė karaliaus pavedimus, smarkiai nuniokojo priešo kraštą ir daugiausia nuveikė, kad priverstų carą sudaryti taiką.

1584m. po tėvo mirties kunigaikštis Kristupas perėmė Vilniaus vaivadiją ir LDK didįjį antspaudą. Taip pat kunigaikštis Kristupas turėjo perimti vadovavimą Lietuvos disidentams. 1588 m. karalius Zigmantas IIII atidavė jam didžiąją buožę, bet kartu atėmė iš jo kanclerio pareigas.

Tuo tarpu vėl naujas karas įtraukė kunigaikštį Kristupą į veiklą. Siodermanliando kunigaikštis Karolis, siekdamas Švedijos karūnos, užkariavo visą Švediją ir Estiją. Norėdamas pasitarnauti karaliui, Vendeno vaivada Farensbachas įsiveržė į Estiją, kad atremtą Karolį, ir šiuo neatsargiu poelgiu įtraukė Lenkijos ir Lietuvos valstybę į baisų karą. Karolis, nutaręs, kad Farensbachas veikia jos pavedimu, savo ruožtu įsiveržė į Livoniją ir užėmė daug pilių. Kunigaikštis Kristupas Radvila gavęs pirmą žinią apie švedų įsiveržimą, išsiuntinėjo laiškus aukščiausiems Lietuvos didikams, kad su asmenine palyda vyktų pas jį gelbėti tėvynės. Tuomet vadovaujama kariuomenė kunigaikščio Radvilos iškovojo galutinę pergalę.

Kunigaikštis Kristupas I Radvila po to trumpai gyveno, savo dienas baigė 1603 m. Jis pasižymėjo karo žygiuose ir dėl savo smarkumo buvo pramintas Perkūnu. Kunigaikštis Kristupas turėjo keturias žmonas. Pirmoji buvo Kotryna Ona Sobkovna. Turėjo sūnų Mikalojų IX ir dukterį Barborą, abu mirė vaikystėje. Antroji buvo Kotryna, kuri gimdydama mirė. Paliko vieną sūnų Jonušą. Trečioji kunigaikščio Kristupo žmona buvo Kotryna Tenčinska. Su ja kunigaikštis turėjo sūnų Kristupą ir dukterį Elžbietą. Galiausiai ketvirtoji Kristupo žmona buvo kunigaikštytė Elžbieta Sofija Ostrogiškė. Ji mirė bevaikė.

Mikalojus VIII Kristupas Radvila (Našlaitėlis)

Kunigaikščio Mikalojaus VI Juodojo ir Elžbietos Šidloveckos sūnus. Gimė 11549 m. Jam gimus, tėvai persikėlė į karaliaus rūmus Varšuvoje ir pasiėmė jį kartu. Ten jis buvo pramintas Našlaitėliu ir išgarsėjo šiuo vardu. 1563-iaisiais, sukakus keturiolikai metų, tėvas Mikalojų išsiuntė į užsienį. Dvejus metus aukštojo mokslo siekė Leipcigo akademijoje, o 1565 m. grįžo į tėvynę. Mirus tėvui, pilnametystes sulaukęs kunigaikštis Mikalojus pagal tų laikų teisę perėmė jo daliai atitekusias valdas. Sutvarkęs privačius reikalus, jaunasis kunigaikštis Mikalojus vėl iškeliavo į užsienį. 1567 m. grįžo i tėvynę ir netrukus pradėjo valstybinę veiklą. Jau 1568 m. jis turėjo progą pasireikšti karybos srityje. Karalius Žygimantas Augustas kariavo su Maskva dėl neseniai įsigytos Livonijos, tad, norėdamas pats vadovauti žygiui, pradėjo didelius pasirengimus. Tačiau jo planai nuėjo perniek. Tik Žemaičių seniūnas Chodkevičius su nedidele ginkluota palyda pasistūmėjo į priekį ir apsiautė Ulos pilį. Netrukus iš jo vadovavimą perėmė Romanas Sanguška. Prie jo prisidėjo kunigaikštis Mikalojus Kristupas su keletu savo lėšomis surinktų vėliavų ir narsiai padėjo užkariauti šią tvirtovę. Už šį nuopelną karalius Žygimantas Augustas 1569 m. paskyrė jį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka. Maždaug tuo metu kunigaikštis Mikalojus Kristupas ėmė išpažinti katalikų tikybą. Vėliau kelis metus sirgo, tačiau pasiilgęs veiklos tuoj pat su savo padaliniu prisistatė karaliui Steponui Batorui ir narsiai dalyvavo Polocko apgultyje. Karalius Steponas

už uoliai vykdoma pareigą visuomenei paskyrė jį LDK didžiuoju maršalka. 1586 m. kunigaikštis Mikalojus Kristupas buvo paskirtas Trakų kaštelionu. Netrukus mirė karalius Steponas Batoras, vietoj jo karaliaus vietą užėmė Zigmantas III. Kunigaikštis Mikalojus Našlaitėlis iki pat mirties ištikimai jam tarnavo ir pelnė didžiausią jo palankumą. Zigmantas III 1590 m. paskyrė kunigaikštį Mikalojų Trakų vaivada. Mirus kunigaikščiui Kristupui I Radvilai, 1603 m. liko laisvas Vilniaus vaivados urėdas. Siekdamas apvalyti Senatą nuo disidentų, Zigmantas III 1604 m. atidavė jį uoliam katalikui kunigaikščiui MMikalojui Našlaitėliui.

Paskutinius gyvenimo metus kunigaikštis Mikalojus Našlaitėlis nuo 1610 m. praleido Nesvyžiuje. Dėl ligos ir senatvės mažai dalyvavo viešajame gyvenime. Mirė ten pat 1616 m. palaidotas savo funduotoje jėzuitų faroje.

Kunigaikštis Mikalojus Kristupas Našlaitėlis buvo vedęs Elžbietą Eufemiją Višniovecką. Ji pagimdė šešis sūnus: Mikalojų X, kuris mirė vaikystėje, Kristupą Mikalojų, Joną Jurgį, Albertą Vladislovą, Aleksandrą Liudviką ir Zigmantą Karolį. Taip pat turėjo tris dukteris. Elžbietą ir dvynukės Kristiną ir Kotryną, kurios mirė vaikystėje.

Jurgis III Radvila

Jurgis Radvila – pirmasis Lietuvos KKatalikų Bažnyčios dignitorius bei pirmasis ir iki šiol vienintelis Vilniaus vyskupas, Šv. Sosto pagerbtas kardinolo purpuru.

Gimė 1556 m. Vilniuje. Tėvas – įtakingiausias ir turtingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas – Vilniaus vaivada, LDK kancleris, Livonijos vietininkas Mikalojus Radvila Juodasis, motina &– Krokuvos kašteliono ir Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio duktė Elžbieta. Turėjo keturias seseris ir tris brolius.

Jurgis Radvila buvo mokomas ir lavinamas evangelikų reformatų mokytojų Vilniaus ir Nesvyžiaus rūmuose, o po motinos mirties kurį laiką buvo atiduotas į Žygimanto Augusto dvarą, kuriame tarnavo pažu. Mirus tėvui, vaikų globėju liko dėdė – Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas ir kancleris, Livonijos etmonas, Biržų ir Dubingių kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis auklėjęs globotinius kalvinizmo dvasia. Vėliau jaunesniaisiais broliais ir seserimis rūpinosi Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Likę be valdingo tėvo ir dėdės priežiūros, jaunieji kunigaikščiai Radvilos greitai ėmė abejoti vaikystėje įskiepytomis tikėjimo tiesomis, o aktyvios jėzuitų veiklos buvo paskatinti konvertizmui. 1570 m. Jurgis Radvila pasiunčiamas studijuoti į Leipcigo universitetą. Grįžęs po poros metų, kurį laiką mokėsi VVilniaus jėzuitų kolegijoje. Į LDK sostinę atvykęs garsus pamokslininkas jėzuitas Petras Skarga jam tuo metu darė didžiausią įtaką. 1574 m. balandžio 11 d. Jurgis Radvila su jaunesniaisiais broliais iškilmingai patvirtino katalikų tikėjimo išpažinimą, o netrukus buvo gautas ir Romos popiežiaus Grigaliaus XIII sutikimas dėl Jurgio Radvilos skyrimo Vilniaus vyskupu koadjutoriumi. Tada jam buvo 18 metų.

1575 m. spalį Jurgis Radvila išvyko į Romą gilinti savo filosofijos ir teologijos žinių. Privačiai studijavo filosofiją, o nuo 1576 m. – teologiją. J. Radvila 1578 mm. birželį susiruošė į piligriminę kelionę – iš Lietuvos per Prahą, Milaną, Romą, kur jį pakvietė susitikti popiežius, – į Ispaniją ir Portugaliją. Aplankė Santjago de Kompostelą, šv. Jokūbo kapą. Kelionės metu jam buvo pranešta apie Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus mirtį (1579 m.). Primygtinai raginamas popiežiaus, ryžosi perimti Vilniaus diecezijos ordinaro pareigas. Jau sergantis podagra, ruošdamasis ganytojo darbui, kaupdamas reikalingą literatūrą, susirašinėdamas su italų teologu, Tridento Susirinkimo idėjų dėl Bažnyčios reformos propaguotoju Milano arkivyskupu kardinolu Karoliu Boromėjumi, dar metus liko Apeninuose.

Kunigo šventimų priėmimą ir vyskupo konsekraciją sutrukdė Jurgio Radvilos įtraukimas į Livonijos reikalus, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras 1582 m. gegužės 1 d. jį paskyrė Livonijos vietininku. Savo pirmąsias Šv. Mišias Jurgis Radvila atlaikė Rygos Šv. Jokūbo bažnyčioje, susirinkus visam Livonijos elitui, miesto patriciatui ir LDK atstovams, iškilmingai gaudžiant pilies patrankų kanonadai. Vyskupo konsekracijos iškilmės įvyko 1583 m. gruodžio 26 d. Vilniaus katedroje, apeigas atliko popiežiaus nuncijus Respublikoje arkivyskupas Alberto Bolognetti, asistuojant Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir Vilniaus sufraganui Kiprijonui.

Diecezijos valdymą vyskupas Jurgis Radvila pradėjo energingomis akcijomis prieš Lietuvos disidentus. 1581 m. rugpjūčio 12 d. pirmuoju viešu savo potvarkiu paskelbė įvedąs Vilniuje spaudos cenzūrą, akylą atvežamos į sostinę literatūros kontrolę, savo akcijomis pasireiškė kaip uolus Katalikų BBažnyčios tridentinės reformos vykdytojas. 1582 m. sausio 12 d. jis patvirtino fundaciją steigiamai pirmajai Lietuvoje Vilniaus kunigų seminarijai, paskirdamas jos išlaikymui kelis palivarkus bei pavesdamas seminarijos priežiūrą tėvams jėzuitams ir Vilniaus kapitulai. Seminariją kunigaikštis įkurdino rūmuose greta savo rezidencijos. XVII a. dokumentuose fiksuojami atvejai, kai į Vilniaus seminariją nebuvo priimami nemokantys lietuviškai kalbėti lenkai, nes tai būtų prasilenkę su seminarijos steigėjo valia. Vyskupas parėmė ir popiežiškosios misinės kunigų seminarijos (žinomos Alumnato vardu), skirtoms stačiatikių ir protestantiškiems kraštams, steigimą. Jos studentų daugumą sudarė užsieniečiai – švedai, norvegai, danai, vengrai, LDK rusėnai. Stiprindamas katalikiškų mokyklų tinklą, vyskupas prieštaravo disidentų bandymams atidaryti Lietuvoje savo aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas, galėjusias konkuruoti su Vilniaus jėzuitų švietimo centrais. Dar studijuodamas Romoje, vyskupo V. Protasevičiaus paprašytas, Jurgis Radvila kaip Vilniaus koadjutorius rūpinosi, kad LDK sostinės jėzuitų kolegija gautų akademijos ir universiteto teises. 1581 m. Vilniaus akademijos išlaikymui J. Radvila užrašė didelę sumą iš savo Žemaitkiemio dvaro pajamų. Vilniaus universitetu ir savo pastangomis įsteigtomis mokyklomis rūpinosi ir palikęs Lietuvą, o 1600 m., vykdant jo testamentą, akademijos bibliotekai buvo perduota didelė teologinės literatūros kolekcija.

Savo plačią dieceziją vizituoti vyskupas J.Radvila ėmėsi tik atsistatydinęs iš Livonijos vietininko posto. Ypač energingai jis lankė parapijas 1588 ir 1590 m., kai kurias jų aprūpindamas ttrūkstamais daiktais ar fundacijomis. Jau palikęs Vilniaus sostą, kartu su broliu M.K. Radvila Našlaitėliu vienoje svarbiausių šeimos rezidencijų Nesvyžiuje įsteigė jėzuitų kolegiją ir pastatė pirmąją LDK barokinę Šv. Mikalojaus bažnyčią. Išauklėtas bei išmokslintas jėzuitų, Jurgis Radvila juos visada globojo, rėmė jėzuitų kolegijas Rygoje ir Tartu, vyskupo M.Giedraičio prašymu siuntė jėzuitus į Žemaitiją. Be jėzuitų, kunigaikštis J. Radvila globojo ir Vilniaus pranciškonų vienuolyną, prisidėjo prie Šv. Onos bažnyčios remonto. Keletą metų Jurgis Radvila domėjosi galimybe atkurti katalikų ir stačiatikių Bažnyčių vienybę bent jau Lietuvos ir Lenkijos politinių sienų ribose, inicijavo abiejų konfesijų atstovų derybas ir tokiu būdu ryškiai prisidėjo prie 1596 m. Lietuvos Brastos bažnytinės unijos sudarymo.

Dar 1580 m. pradėta zonduoti galimybė suteikti kunigaikščiui Jurgiui Radvilai kardinolo titulą. Šią idėją parėmė Radvilą aukštai vertinęs bei vienu artimiausių savo patarėjų laikęs Steponas Batoras, o Romoje šią kandidatūrą protegavo jėzuitų ordinas.

1583 m. gruodžio 12 d. popiežius Grigalius XIII savo breve paskelbė Jurgį Radvilą Šv. Romos Bažnyčios kardinolu presbiteriu. 1586 m. birželio 26 d. Romoje įvyko kardinoliškosios skrybėlės uždėjimo ceremonija, suteikiant Vilniaus vyskupui kardinolui Jurgiui Radvilai Šv.Siksto bažnyčios titulą.

Po Stepono Batoro mirties J.Radvila tampa vienu artimiausių naujojo Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos patarėjų, jo reformų ir valdžios stiprinimo rėmėjų – seime jis nuolat

kritikavo bajorijos bei didikų savivalę, silpninančią valstybę. 1591 m. birželio 28 d. turtingiausios Respublikoje Krokuvos vyskupijos katedros kapitula išrinko Žygimanto Vazos remiamą Vilniaus vyskupą kardinolą Jurgį Radvilą savo vyskupystės ganytoju, popiežius Grigalius XIV patvirtino jo perkėlimą į naują sostą, laišku prašydamas kapitulos kuo palankiau priimti naująjį vyskupą.

1599 m. rudenį nesveikuojantis kardinolas Jurgis Radvila išvyko į Romą dalyvauti Jubiliejinių metų šventėje – Šventųjų durų Šv. Petro bazilikoje atidarymo ceremonijoje. Peršalęs atgulė, įsiligojo, plaučių uždegimas baigėsi mirtimi (1600 m.). Vykdant paskutinę kkardinolo valią, jo palaikai buvo palaidoti Romos jėzuitų Il Gesu bažnyčioje.

Kardinolas kunigaikštis Jurgis Radvila abiejuose vyskupų sostuose sunkiu Katalikų Bažnyčiai metu buvo itin tinkamas, uolus ganytojas, dosnus vargšų rėmėjas ir reiklus katalikų reformos vykdytojas, vadintas “Bažnyčios kolona”, “dėl žmoniškumo, meilės jausmų ir nepriekaištingo gyvenimo girtiniausias vyras”, kurį pavyzdžiu kitiems Respublikos vyskupams ne kartą statė popiežių nuncijai Lietuvoje ir Lenkijoje. Kardinolas Jurgis Radvila Katalikų Bažnyčios reformą kaip nuolatinį procesą inicijavo ne tik savoje Vilniaus vyskupijoje, bet ir visoje LDK. Besibaigiant XXVI amžiui, eruditas kardinolas J. Radvila neabejotinai buvo viena ryškiausių bei įtakingiausių asmenybių Lietuvoje ir Lenkijoje, išugdęs ir po savęs palikęs vertus įpėdinius, restauravusius katalikybės padėtį LDK.

Albertas II Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus VI Juodojo ir Elžbietos Šidloveckos sūnus. Gimė 1558 m. LLukiškėse . Anksti neteko tėvų ir globėjai išsiuntė jį kartu su broliais Jurgiu ir Stanislovu mokytis į Leipcigo akademiją. Į kraštą grįžo 1572 m. Paskatintas brolių pavyzdžio apie 1575 m.

grįžo i Katalikų bažnyčios prieglobstį. Netrukus kartu su broliu iškeliavo į Romą, kur dar tvirčiau ėmė išpažinti katalikybę. Į kraštą grįžo 1578 m. Kitais metais karalius Steponas surengė žygį prieš Maskvą, kad apgintų užgrobtą Livoniją. Kunigaikštis Albertas, perėmęs iš tėvo palikimo jam atitekusias valdas, savo dali panaudojo krašto naudai – savo lėšomis surinko gausų karinį dalinį ir 1579 m. nuvyko prie Polocko. Savo narsumu gerokai prisidėjo prie šios tvirtovės paėmimo. Atsidėkodamas karalius kitais metais dovanojo jam LDK rūmų maršalkos urėdą. Vėliau kunigaikštis Albertas vadovavo Lietuvos kariuomenės savo daliniams ties Velikije Lukais, 11581 m. dalyvavo Pskovo apgultyje. 1582 m. būtent kunigaikščio Alberto pastangomis su Maskva buvo sudaryta Jam Zapolsko taikos sutartis, kurios laikytasi dešimt metų. Sudaręs sutartį, karalius atgavo visą Livoniją, išskyrus keletą švedų užimtų pilių, be to, susigrąžino visą Polocko kunigaikštystę.

Karalius Steponas 1586 m. paskyrė kunigaikštį Albertą II Radvilą LDK maršalka. Tais pačiais metais kunigaikštis Albertas, jo broliai Stanislovas ir Mikalojus Kristupas nustatė Radvilų majoratą. Jis buvo pirmasis Klecko majorato savininkas, nes iš tėvo paveldėjo Klecko kunigaikštystę. Karaliaus Stepono valdymo laikais kkunigaikštis Albertas padarė tėvynei , dar vieną paslaugą – daug prisidėjo prie LDK tribunolo steigimo 1581 m. 1592 m. Albertas mirė. Jo palaikai buvo perkelti į Vilnių ir palaidoti jėzuitų Šv. Jono bažnyčioje.

Kunigaikštis Albertas buvo vedęs Oną Ketler. Kunigaikštis Albertas su ja turėjo tris dukteris: Ona ir Kotryna mirė vaikystėje, trečioji, Barbora, ištekėjo už Dorpato vaivados, vėliau – Trakų kašteliono Mikalojaus Kiškos. Taip pat turėjo sūnų Joną Albertą.

Stanislovas II Radvila (Pamaldusis)

Kunigaikščio Mikalojaus VI Juodojo ir Elžbietos Šidloveckos sūnus. Gimė 1559 m. Lukiškėse. Anksti neteko tėvų, liko našlaitis. Dėdės Mikalojaus Rudojo rūpesčiu kartu su broliais buvo atiduotas mokytis į Leipcigo akademiją. Į kraštą grįžo 1572 m. Gerai nesuvokęs Reformacijos principu, lengvai pasidavė jėzuitų įkalbinėjimams grįžti į Katalikų bažnyčios prieglobstį. Apie 1575 m. išsižadėjo tėvų religijos ir tapo tokiu uoliu kataliku, kad buvo pramintas pamaldžiuoju. Atsivertęs pirmiausia iš Olykos ir kitų savo paveldėtų valdų išvijo kalvinistų kunigus.

Vėliau Stanislovas II padėjo Steponui Batorui kariauti su Maskva. Kunigaikštis savo lėšomis surinko gana didelį dalinį ir karaliaus šaukimu 1580 m. nuvyko prie Velikije Lukų. Ten pasižymėjo narsumu. 1581 m. taip pat su savo daliniais dalyvavo žygyje į Pskovą ir prisidėjo prie jo apsiautimo. Už nuopelnus karalius Steponas Batoras 1586 m. paskyrė jį LDK rrūmų maršalka. 1595 m. tapo Žemaitijos seniūnu.

Stanislovas II Radvila buvo be galo išsimokslinęs, tolerantiškas, mokėjo dešimt kalbų, buvo toks pamaldus, kad kasmet 40 dienų per didįjį pasninką užsidarydavo savo paties fonduotoje Šv. Antano bažnyčioje, nuošalioje vietoje. Ten leido laiką melsdamasis ir marindamas kūną.

1599 m. Stanislovas II išsirengė į maldininko kelionę – į Loretą, tačiau pakeliui Vengrijoje, Pasau mieste mirė. Palaikai buvo atvežti į Vilnių ir palaidoti Bernardinų bažnyčioje.

Kunigaikštis Stanislovas buvo vedęs Marijoną Miščanką, Volynės kašteliono Mykolo Miškos ir Jadvygos Zbonskos dukterį. Jiems gimė keturi sūnūs: Mikalojus Kristupas, Albrechtas Stanislovas, Stanislovas III ir Jurgis V. Pastarieji du mirė vaikystėje. Taip pat turėjo dvi dukteris: Elžbietą ir Kristiną Eufemiją.

Jurgis IV Radvila

Mikalojaus VII ir Sofijos Elenos Glebavičiūtės sūnus. Gimė 1578 m. Ankstyvoje jaunystėje pradėjo valstybinę veiklą. Žinoma, kad 1599-aisiais, būdamas 21 metų, jau buvo LDK stalininkas ir buvo išrinktas Lietuvos tribunolo maršalka. Tais pačiais metais Vilniuje dalyvavo disidentų ir dizunitų suvažiavime ir eidamas Tribunolo maršalkos pareigas apgynė kalvinistus nuo jėzuitų mokinių puolimų bei įžeidinėjimų. 1600 m. karalius Zigmantas III paskyrė jį Trakų kaštelionu.

Kilus karui tarp Zigmanto III ir jo dėdės Siodermanliando kunigaikščio Karolio, kunigaikštis Jurgis IV kovojo Livonijoje, savo dėdės kunigaikščio Kristupo Radvilos vadovaujamoje kariuomenėje, 1601 m. pasižymėjo ties Kuoknese. Mirus ttėvui, karalius paliko Jurgiui Mozyriaus ir Merkinės seniūnijas. Kunigaikštis Jurgis mirė 1613 m. Žiežmariuose, palaidotas savo Dokudovo valdose. Buvo vedęs Gnezno kašteliono, Odolapovo, Graudenco, Volpos seniūno Jono Zborovskio dukterį Sofiją Zborovską. Vedė ją 1601 m. Mirus kunigaikščiui Jurgiui, su kuriuo neturėjo vaikų, ji ištekėjo antrą kartą už Abraomo Seniūtos.

Jonušas VI Radvila

Kristupo I ir Ostrogo kunigaikštytės Kotrynos sūnus. Gimė 1579 m. Gavo puikų išsilavinimą krašte, o vėliau baigė mokslus Vokietijos aukštosiose mokyklose. Paskui keletą metų lankėsi svetimuose kraštuose. Kai buvo užsienyje, karalius Zigmantas III paskyrė jį LDK arklidininku. Vėliau savanoriu pasisamdė į Austrijos arkikunigaikščio Matiaso kariuomenę, Vengrijoje ne kartą įrodė savo narsą. 1599 m. grįžo į tėvynę ir gavo LDK taurininko urėdą. Būtent tuo metu Siodermanliando kunigaikštis Karolis užėmė Švedijos sostą. Įsižeidęs, kad Farensbachas užpuolė Estiją, jis įsiveržė į Livoniją ir vieną po kitos užiminėjo pilis. Vos sužinojęs apie šį puolimą, Lietuvos etmonas kunigaikštis Kristupas I Radvila nuskubėjo ginti krašto, tėvą lydėjo kunigaikštis Jonušas, vadovavęs keletui savo vėliavų. Kai Karolis pasitraukė iki Vendeno, kunigaikštis Jonušas su 5000 raitininkų ir pėstininkų priartėjo prie Kuoknesės. Siodermanliandas ir jo kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Kunigaikštis Jonušas kartu su Chodkevičiumi gynė lietuvių karinės rikiuotės vidurį ir savo narsa daug prisidėjo prie pergalės. Vėliau

Jonušas prisidėjo ir prie Vendeno paėmimo. Nuo to laiko kunigaikštis Jonušas nebedalyvavo savo kariuomenės veikloje. Dar kartą išgarsėjo istorijoje, tačiau ne kaip tėvynės gynėjas. bet kaip jos ramybės drumstėjas.

Po tėvo mirties Kunigaikščiui Jonušui atiteko tik Dūdų seniūnija, tačiau Chodkevičius jį ir iš ten išstūmė įrodinėdamas. Dėl šios priežasties kunigaikštis Jonušas pasijuto esąs įžeistas. Kitą kartą, Krokuvoje rūmų kieme kilus maišačiai, Lenkijos didysis maršalka Miskovskis suėmė ir nubaudė kelis kunigaikščio Jonušo dvariškius. Kunigaikštis Jonušas dar labiau susierzino ir pamažu suartėjo su rrūmams priešiška grupuote, kuriai vadovavo Krokuvos vaivada Mikalojus Zebžidovskis. 1606 m. karalius sušaukė Varšuvos seimą krašto gynybos priemonėms aptarti. Zebžidovskis Prošovicų seimelyje paragino bajorus nutarti visuotiniu šaukimu susirinkti Stenžicoje ir iš ten išsiųsti karaliui kaltinimą, jog šis nesilaiko pacta conventa reikalavimų ir savivaliauja. Kunigaikštis Jonušas Radvila atskubėjo į seimo pradžią, į savo pusę palenkė beveik visus Lietuvos atstovus ir kartu su jais, nelaukdamas seimo pabaigos, išvyko į Stenžicą. Ten buvo nutarta surengti Liubline naują suvažiavimą, kuriame kunigaikštis Jonušas buvo išrinktas bbajorų susirinkimo maršalka. Tame suvažiavime buvo paskelbtas maištas (rokošas). Maištininkai Sandomeže išleido naują universalą, raginusį visus bajorus imtis ginklo, ginti tėvynės laisves. Susirinkus daugiau bajorų, iš Sandomežo Janoveco link su pajudėjo Stadnickis, paskui jį Zebžidovskis ir kunigaikštis Jonušas Radvila su ddalimi kariuomenės. Karalius pajudėjo jiems iš paskos ir netrukus pasivijo. Padėtis maištininkų buvo kritiška, nes turėjo mažai žmonių. Karaliaus kariuomenė buvo gausesnė. Karalius buvo nuolaidus, todėl abi pusės pradėjo derybas, o maištininkų vadai susitaikė. Zebžidovskis ir kunigaikštis Jonušas pasižadėjo ateityje nekelti jokių riaušių. Tačiau tai padarė nenuoširdžiai. Kitais metais jie vėl pradėjo maištauti ir sugebėjo antrą kartą suvilioti bajorus, kurie 1607 m. gausiai susirinko Jendžejeve ir vėl sukilo. Tame suvažiavime maištininkai žengė dar vieną žingsnį – atsisakė paklusti karaliui ir paskelbė tarpuvaldį.

Kunigaikštis Jonušas vėl parėmė maištininkus ir Lietuvos bajorams paskelbė universalą, raginusį ginkluotis. Netruks prasidėjo mūšis, tačiau vėl karaliaus kariuomenė buvo didesnė ir galingesnė. Pamatęs Jonušas, kad negali atlaikyti priešo atakų skubiai pasitraukė iš stovyklos. Pasiekęs pergalę karalius Zigmantas III ggrįžo į Krokuvą ir pavedė Chodkevičiui persekioti kunigaikštį Jonušą.

Jonušas pasitraukė į Lietuvą, kur vėl pradėjo ginkluotis. Tačiau jam tai sutrukdė daryti Chodkevičius. Karalius norėdamas numaldyti riaušes sušaukė konvokacinį seimą, kuriame bandė sutaikyti priešus. Tuomet Jonušas atsiprašė karaliaus ir pažadėjo daugiau nekelti riaušių.

Nuo to laiko kunigaikštis Jonušas Radvila, tapęs tyliu rūmų opozicionieriumi, nebesikišo į krašto reikalus. Taip kunigaikštis Jonušas vis labiau tolo nuo rūmų bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės reikalų. 1613 m. jis vedė Brandenburgo elektoriaus Jono Jurgio dukterį ir bbeveik visą laiką gyveno Prūsijoje. 1620 m. kunigaikštis Jonušas mirė.

Kunigaikštis Jonušas turėjo dvi žmonas. Pirmoji buvo Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė. Ji turėjo sūnų Mikalojų ir dukterį Kotryną,. Antroji kunigaikščio Jonušo žmona Elžbieta Sofija. Kunigaikštis Jonušas su ja turėjo dvi dukteris: Elžbietą ir Sofiją, mirusias kūdikystėje, taip pat du sūnus: Joną XII, kuris mirė vaikystėje, ir Boguslavą.

Kristupas II Radvila

Jaunesnysis kunigaikščio Kristupo I ir Kotrynos Tenčinskos sūnus. Gimė 1585 m. Pradžios mokslus ėjo Lietuvos aukštosiose kalvinistų mokyklose. 1601 m. kartu su tėvu dalyvavo Livonijos žygyje. Vėliau, 1609 m., buvo paskirtas lauko etmonu. Tačiau turėjo mažai įtakos valstybės reikalams. 1621 – 1625 m. vienas su savo kariuomene kovėsi su švedais dėl Livonijos. Vėliau kelis metus nesikišo į valstybės reikalus, visas jėgas skyrė Lietuvos kalvinistų teisėms ginti. 1633 – 1634 m. Kristupas kovėsi su Maskva dėl Smolensko, kuri norėjo atgauti šią provinciją. Lenkija laimėjo šį žygį, o kunigaikštis Kristupas daugiausiai prisidėjo prie pergalės. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Vilniaus vaivada. Vėliau rūpinosi kalvinistais. Steigė jų mokyklas, statė bažnyčias. 1640 m. baigė savo dienas.

Kunigaikštis Kristupas buvo vedęs Oną Kiškaitę. Turėjo su ja tris sūnus: Mikalojų, Jurgį, kurie mirė vaikystėje, Jonušą. Taip pat dvi dukteris: Elžbietą, ji mirė vos gimusi, ir Kotryną. <

Jonas VIII Jurgis Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio ir kunigaikštytės Eufemijos Višnioveckos sūnus. Gimė 1588 m. Pirmiausia mokėsi Vilniuje, vėliau buvo išsiųstas į užsienį pasižvalgyti po svetimus kraštus. 1607 m. grįžo į tėvynę. Netrukus kunigaikštis Jonas Jurgis įsitraukė į politinę veiklą ir 1613 m. nuvyko į Varšuvos seimą. Nebuvo dar niekuo nusipelnęs tėvynei, tačiau atmindamas jo tėvo nuopelnus Zigmantas III paskyrė jį Trakų kaštelionu. 1616 m. mirė kunigaikščio Jono Jurgio tėvas ir jam atiteko Nesvyžiaus majoratas. Tais pačiais metais jis buvo išrinktas LDK tribunolo maršalka. Nuo to laiko kunigaikštis Jonas Jurgis nuolat gyveno Nesvyžiuje, dėl silpnos sveikatos mažai prisidėjo prie valstybės reikalų tvarkymo. 1621 m. išsiuntė prieš turkus į Chotino karinę stovyklą savo dalinį. Mirė 1625 m. 1626 m. jo palaikai buvo palaidoti Klecko parapinėje bažnyčioje. Kunigaikščio Jono Jurgio žmona buvo Ostrogo kunigaikštytė Eleonora, tačiau jie buvo bevaikiai.

Albertas III Vladislovas Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio ir kunigaikštytės Eufemijos Vyšnioveckos sūnus. Gimė 1589 m. Nesvyžiuje. Mokėsi Vilniuje, keliavo po užsienį ir grįžo į kraštą 1607 m. Ėmėsi karybos ir netrukus šią veiklą pradėjo Livonijoje. 1608 m. jis dalyvavo kare su švedais, kur narsiai kovėsi atgaunant Dinamiundę, o 1609 m. pabaigoje paliko Livoniją, nes karalius Zigmantas III išsikvietė jį dalyvauti žygyje į MMaskvą, kuris buvo nesėkmingas. Likusį Zigmanto III valdymo laiką kunigaikštis Albertas Vladislovas beveik nedarė įtakos valstybės reikalams. 1620 m. buvo paskirtas LDK stalininku. 1626 m. gavo Trakų kaštelioniją ir Nesvyžiaus majoratą, vėliau jam atiteko Vilniaus kaštelionija. 1636 m. Albertas Vladislovas mirė. Buvo palaidotas Nesvyžiuje.

Kunigaikštis buvo vedęs du kartus. 1617 m. vedė Oną Sapiegaitę, su kuria turėjo dvi dukteris Barborą ir Kotryną bei vieną sūnų Joną , bet visi vaikai mirė labai jauni. Antroji kunigaikščio žmona buvo Ona Sofija Zenovičiūtė. Ji Radvilų giminei kraičio atnešė Smurgainius,

Glubukoję ir Belicą. Albertas Vladislovas su ja turėjo sūnų Pranciškų, mirusį vaikystėje, ir dvi dukteris Elžbietą Anastaziją ir Kolumbą Konstanciją Sofiją.

Kristupas III Mikalojus Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio ir kunigaikštytės Eufemijos Višnioveckos sūnus. Gimė 1590 m. Nesvyžiuje. Tėvas jį labai mažą išsiuntė Į Boloniją išklausyti akademinio kurso. Ankstyva mirtis išsivedė jį iš šio pasaulio. Mirė 1607 m. Bolonijoje. Jo palaikai buvo pargabentu ir palaidoti Nesvyžiaus faroje 1608 m.

Zigmantas Karolis Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Našlaitėlio ir kunigaikštytės Eufemijos Višnioveckos sūnus. Gimė 1591 m. Nesvyžiuje. Kai baigė mokslus Lenkijoje, jis buvo išsiųstas į užsienį aplankyti svetimų kraštų. Atvykęs į Maltą, panoro stoti į Maltos kavalierių ordiną. Tėvo sutikimu tai padarė 1611 m. Didysis ordino magistras de Vinjakuras

įšventino jį į riterius. Kunigaikštis Zigmantas Karolis keletą metų praleido šalia didžiojo magistro, ordino ga1erose ne kartą didvyriškai kovėsi su Šv. kryžiaus priešais. Jo tėvas kunigaikštis Mikalojus Radvila Našlaitėlis 1616 m. Maltos ordinui skyrė savo Stolovičių ir Poceikų valdas, įsteigė ten komandoriją ir pirmuoju komandoru paskyrė savo sūnų. Didysis magistras patvirtino jį eiti šias pareigas, ir kunigaikštis Karolis Radvila nuskubėjo į Lietuvą perimti savo komandorijos. Paskui kurį laiką praleido Varšuvoje, Lenkijos karaliaus rūmuose, ten gavo garbingą urėdą – buvo, paskirtas kkaralienės Konstancijos rūmų raikytoju, tačiau 1618 m. pradžioje didžiojo magistro kvietimu vėl paliko tėvynę ir išvyko į Maltą. Imperatorius Ferdinandas II 1619 m. savo valstybėje įvedė Maltos ordiną ir nustatė jam komandoriją Vienoje.

Tačiau žinia apie pralaimėjimą ties Cecora ir Lenkijai gresiantį pavojų iš Turkijos pusės privertė kunigaikštį Karolį Zigmantą pasitraukti iš svetimos kariuomenės ir skubėti ginti savo tėvynės. Sunkiame, bet garbingai pasibaigusiame kare musulmonai ne kartą patyrė jo ginklo galią. Karui pasibaigus, 1622 m. vėl išvyko i užsienį ir sstojo savanoriu į imperatoriaus kariuomenę. Jam buvo pavestas lisovskiečių dalinys, kuris, Stroinovskio vadovaujamas, tarnavo imperatoriui. Šie drąsūs kariai buvo nepaprastai karingi, tačiau sunkiai pakluso drausmei. Todėl buvo kreiptasi į kunigaikštį Radvilą, kuris, kaip didikas ir pagarsėjęs karys, lengviau galėjo paveikti nneklusnius bajorus. Stroinovskis buvo paliktas vadu, besirūpinančiu karo reikalais, o kunigaikštis Zigmantas Karolis kreipė dėmesį tik i tarpusavio santykius ir lisovskiečių dalinio drausmę. 1623 m. kunigaikštis Zigmantas Karolis parvedė juos į Lenkiją, kur jam buvo suteikti nauji garbės vardai. Novodvorskiui mirus, 1624 m. liko laisva Poznanės komandorija. Karalius Zigmantas III pasiūlė jį kunigaikščiui Zigmantui Karoliui, o jį eiti šias pareigas patvirtino didysis magistras. 1627 ir 1628 m. kunigaikštis Zigmantas Karolis Prūsijoje kovojo su švedais.

Zigmantui III mirus, kunigaikštį Zigmantą Karolį konvokacinis seimas paskyrė vienu iš tarpuvaldžio patarėjų, atstovavusių bajorų luomui. Jis turėjo reziduoti Varšuvoje šalia primo ir tvarkyti Lenkijos ir Lietuvos valstybės reikalus. Elekciniame seime aktyviai rėmė Vladislovą IV, kuris vėliau, 1633 m. karūnaciniame seime Krokuvoje paskyrė jam LDK raikytojo urėdą. TTuoj po karūnacijos Vladislovas IV nuskubėjo į pagalbą Maskvos apsiaustam Smolenskui. Kunigaikštis Zigmantas Karolis, karaliui į pagalbą atvyko 1633 m. Netrukus karaliaus įsakymu kariuomenė nuo Smolensko patraukė toliau, Lietuvos lauko etmonas kunigaikštis Kristupas Radvila į skirtą vietą atvedė Lietuvos kariuomenė. Ten susidūrė su besipriešinančiomis maskviečių pajėgomis, bet

privertė maskviečius pasitraukti.

1638 m. kunigaikštis Zigmantas Karolis gavo LDK taurininko urėdą, o kitais metais ordino reikalais išvyko į užsienį. Į kraštą daugiau negrįžo, paskutines gyvenimo dienas skyrė ordinui, buvo vienas žymiausių jo narių. VVladislovas IV vis dar tikėjosi grąžinti jį į kraštą, todėl 1642 m. išsiuntė jam privilegiją Naugarduko vaivadijai. Tačiau kunigaikštis Zigmantas Karolis trumpai džiaugėsi senatoriaus pareigomis – 1642 m. jis mirė Italijoje , palaidotas Šv. Pranciškaus bažnyčioje. Jis buvo ketvirtasis Nesvyžiaus majorato savininkas ir paliko keletą fundacijų. Pastatė unitų bažnyčią Derevnoje, fundavo vargšų prieglaudą Krošine, parapinę bažnyčią ir lorečių namelį su stebuklingu Dievu Motinos paveikslu Stolovičių komandorijoje.

Aleksandras Liudvikas Radvila

Jauniausias kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir kunigaikštytės Elžbietos Eufemijos Višnioveckos sūnus. Gimė 1594 m. Mokėsi Vilniaus akademijoje, vėliau išvyko pasižvalgyti po svetimus kraštus. Sužinojęs apie tėvo mirtį grįžo į tėvynę dalytis su broliais valdų. Užsiėmęs namų reikalais jaunasis kunigaikštis Aleksandras dar keletą metų nesireiškė valstybės gyvenime. Tik 1621 m. savo lėšomis surinkęs lengvosios kavalerijos vėliavą ir 3 pėstininkų vėliavas, jis prisidėjo prie karalaičio Vladislovo, kuris vedė lenkų dalinius į Chotiną atkeršyti bedieviams už pralaimėjimą ties Cecora. Kartu su visais pakėlė šio atminimo ir garbingo žygio sunkumus. Patyrusių vadų prižiūrimas lavinosi karybos srityje. 1623 m. kunigaikštis Aleksandras buvo išrinktas deputatu Varšuvos seimo, kuriame susirinkusieji daugiausia aptarė karo su Švedija reikalus. 1626 m. jis buvo paskirtas LDK stalininku, o 1631 m. užėmė vietą Senate kaip Brastos vaivada. 1635 m. Vladislovas IV skyrė Aleksandrui VVitebsko vaivadiją, tačiau pastarasis po kiek laiko jos atsisakė ir paprašė mažesnės Lietuvos rūmų maršalkos buožės, kurią gavo kartu su Slonimo seniūnija. Nuo tada kunigaikštis, vykdydamas urėdo pareigas, beveik visą laiką rezidavo karaliaus rūmuose, 1637 m. jam buvo atiduota LDK didžioji buožė. 1642 m. Aleksandras Liudvikas perėmė Nesvyžiaus majoratą. 1653 m. seime Brastoje kunigaikštis Aleksandras smarkiai pašlijus sveikatai, atsisakė Lenkijos didžiojo maršalkos urėdo. Tuomet karalius jį paskyrė Polocko vaivada. Be to jis buvo Šiaulių ir Alytaus ekonomijų administratorius, Slonimo, Upytės, Breslaujos ir Jurbarko seniūnas. 1654 m. Aleksandras Liudvikas mirė. Jo palaikai palaidoti Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčioje. Kunigaikštis Aleksandras nors ir ėjo reikšmingas pareigas ir urėdus, beveik neužsiėmė valstybės reikalais ir to meto gyvenime mažai turėjo įtakos.

Pirmoji kunigaikščio žmona buvo Teklė Ona Valavičiūtė. Antroji žmona – Eugenija Kotryna Tiškevičiūtė. Trečioji – kunigaikštytė Lukrecija Marija Stroči. Aleksandras su pirmąja žmona turėjo dvi dukteris: Ona Eufemiją ir Joaną Kotryną, bei tris sūnus: Mikalojų XIV Kristupą, Jurgį VII, kurie mirė labai jauni, bei Mykolą Kazimierą.

Su trečiąja žmona Aleksandras turėjo tris sūnus: Joną XV, Pranciškų II, mirusį vaikystėje ir Dominyką, taip pat dukterį Ceciliją Mariją.

Jonas IX Albertas Radvila

Kunigaikščio Alberto II ir Kuršo kunigaikštytės Onos sūnus. Gimė 1591 m. Krokuvoje. Būdamas vienerių metų neteko ttėvo, jo auklėjimu rūpinosi dėdės. Lankėsi svetimuose kraštuose, grįžęs iš karaliaus Zigmanto III už tėvo nuopelnus gavo Upytės seniūniją. Tačiau kunigaikštis Jonas nespėjo pasitarnauti tėvynei, jį pasiglemžė ankstyva mirtis. Mirė 1626 m., palaidos Šv. Jono bažnyčioje. Jis buvo antrasis iš eilės Klecko majorato savininkas. Buvo vedęs Koreco kunigaikštytę Laviniją, Koreco kunigaikščio Joakimo ir Vilniaus kaštelionaitės Onos Chodkevičiūtės dukterį. Ištekėjo 1614 m. Korece, mirė 1641m. Kunigaikštis Jonas IX su ja turėjo du sūnus – Joną Vladislovą ir Mykolą Karolį, taip pat dukterį Oną, ištekėjusią už Bialikalio, Smolianų ir Rakovo kunigaikščio, Vitebsko vaivados Jono Vladislovo Liubartavičiaus Sanguškos. Jos gimimo metai nežinomi, mirė 1659 m. Ji buvo paskutinė pirmosios Klecko majorato savininkų šakos moteriškosios linijos palikuonė.

Mikalojus XI Kristupas Radvila

Kunigaikščio Stanislovo II ir Marijonos Miščankos sūnus. Gimė 1589 m. Nalibokuose. Kartu su jaunesniuoju broliu mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Vėliau mokslus tęsė užsienyje. Grįžęs perėmė Olekos majoratą, kuris jam atiteko kaip vyresniajam sūnui, tačiau ankstyva mirtis pasiglemžė jį pirmiau, nei jis pradėjo visuomeninę veiklą, buvusią kiekvieno piliečio, ypač kilusio iš tokios garsios giminės, pareiga. Mirė 1614 m. Olekoje, palaidotas Kolegijos bažnyčioje. Vedęs nebuvo.

Albrechtas IV Stanislovas Radvila (Teisių sergėtojas)

Kunigaikščio Stanislovo II ir Marijonos Miščankos sūnus. Gimė 1595 m. Olekoje. Mokėsi Vilniaus jėzuitų akademijoje.

Kunigaikštis Albrechtas dėl smarkiai plitusios epidemijos apie 1605 m. paliko Vilnių. Netrukus išvyko į užsienį baigti mokslų. Grįžo į kraštą 1612 m. ir buvo išrinktas seimo deputatu, atstovavusiu Volynės vaivadijai. Kitais metais kunigaikštis Albrechtas išvyko į Prancūziją. 1617 m. grįžo į kraštą. Kunigaikštis Albrechtas 1618 m. dalyvavo audringame seime, kurio deputatai susiginčijo dėl Lenkijos mažojo antspaudo. 1619 m. šis antspaudas atiteko Albrechtui Radvilai. 1623 m. jis buvo paskirtas LDK didžiuoju kancleriu, jam atiteko ir Vilniaus seniūnija.

Livonijoje gavęs stiprų kunigaikščio KKristupo Radvilos atkirtį, Švedijos karalius Gustavas Adolfas 1626 m. karo veiksmus perkėlė į Karališkuosius Prūsus. Po metų karalius pats nuvyko pas ties Grudziondzu sutelktą kariuomenę. Jį lydėjo kunigaikštis Albrechtas, prijungęs prie Lenkijos kariuomenės savo dalinius. Kunigaikštis Albrechtas prisidėjo prie karaliaus ketindamas ne kariauti, bet būti patarėju, nes buvo ne karys, o patyręs diplomatas. Eidamas kanclerio pareigas, tikrai buvo savo vietoje, tačiau jei reikėdavo, nevengdavo ir karinės veiklos.

1635 m. kunigaikštis Albrechtas nuvyko į Varšuvos seimą, kuriame buvo paskirtas vesti derybas ssu Maskvos pasiuntiniais, atvykusiais patvirtinti Polianovo sutarties. Albrechtas 1646-aisiais, dalyvavo dviejų

Vilniaus komisijų veikloje. Viena jų svarstė jėzuitų ir miesto valdų apribojimo klausimą, kita skaičiavo miesto 18 metų pajamas. 1647 m. seime jis buvo kviečiamas tarpininkauti sprendžiant įvairius klausimus.

1649 m KKarūnaciniame seime kunigaikštis Albrechtas buvo išrinktas krašto gynybos komisijos nariu. Komisija nustatė kariuomenės dydį ir jos apmokėjimo šaltinius. Vėliau kunigaikštis Albrechtas išvyko į Vilnių kaip deputatas dalyvauti seimo paskirtame Iždo tribunole. Tais pačiais metais kunigaikštis Albrechtas nuvyko į Varšuvos seimą. čia dar kartą parodė savo atkaklumą, nes tvirtai vadovavosi teise, dėl to buvo pramintas Teisių, Sergėtoju. Seimui pasibaigus, kunigaikštis Albrechtas išvyko į savo Gnevo seniūniją. 1650 m. jis nuskubėjo į seimą, kuriame pažadėjo savo lėšomis Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę paremti.

Kunigaikštis Albrechtas dalyvavo pirmajame 1652 m. seime. 1654 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės įgaliotiniu.

Paskutinius gyvenimo metus kunigaikštis Albrechtas dažniausiai leido Prūsijoje. 1656 m. Gdanske jis baigė savo dienas, vos pradėjęs Jono Kazimiero vardu vesti derybas su Danijos karaliumi ir OOlandija dėl gynybinės sąjungos prieš Švediją. Kunigaikštis Albrechtas Radvila 37 m. garbingai ėjo kanc1erio pareigas. Savo turto veltui nešvaistė, panaudojo jį bažnyčių fundacijoms ir labdarai. Laisvą nuo darbų laiką skyrė mokslui ir daugiausia religinio pobūdžio veikalų rašymui. Dalį jų išspausdino, dalis liko rankraščiuose.

Kunigaikštis Albrechtas buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Regina fon Aizenraich. Antrą kartą kunigaikštis Albrechtas vedė Liubomiro kunigaikštytę Kristiną Oną. Kunigaikštis Albrechtas palikuonių neturėjo.

Boguslovas I Radvila

Kunigaikščio Jonušo VI ir Brandenburgo kunigaikštytės Elžbietos Sofijos sūnus. Gimė 11620 m. Mokėsi Kėdainių kalvinistų mokykloje. Ten jaunasis Boguslovas išbuvo iki 1635 m. Tuo metu kunigaikštis Kristupas po Štumsdorfo derybų išvyko į Livoniją pradėti karo su švedais ir pasiėmė sūnėną į stovyklą, kad šis pasisemtų karinės patirties. Po to kunigaikštis Boguslovas Radvila perėmė iš tėvo paveldėtas didžiules valdas. Tais pačiais metais Ašmenos seimelis išrinko jį būsimojo seimo deputatu, nors ir buvo labai jaunas. Seimui pasibaigus kunigaikštis Boguslovas 1637 m. išvyko į užsienį. 1638 m. Utrechte gavo karaliaus atsiųstą privilegiją Lietuvos vyriausiojo vėliavininko pareigoms. Tačiau jis padarė daugiau paslaugų užsieniečiams nei tėvynei. 1640 – 1641 m. įstojo Oranijos kunigaikščio kariuomenę. Susirėmime tarp Venlo ir Štralijos pasižymėjo narsumu. Ispanijoje paėmė 300 belaisvių ir keturias vėliavas. 1644 m. Olandijoje gavo LDK arklidininko urėdą. Net urėdai ir garbingos pareigos, kurių dar beveik nebuvo nusipelnęs, pasiekdavo jį užsienyje. 1648 m. kunigaikštis Boguslovas grįžo į Lenkiją ir kartu su savo pusbroliu Lietuvos lauko etmonu kunigaikščiu Jonušu Radvila išvyko į Varšuvos elekcinį seimą.

Kai Chmelnickis pradėjo karo veiksmus, 1651 m. karalius Jonas Kazimieras paskelbė visuotinį šaukimą. Jis atvedė šauktinių kariuomenę ir susijungė su Lenkijos kariuomene. Netrukus taip pat atvyko kunigaikštis Boguslovas Radvila ir atsivedė savo tris pulkus. Tuomet lenkai pasiekė visišką pergalę. Kazokai ir totoriai buvo sutriuškinti. PPo lemiamos pergalės Boguslovas grįžo į Varšuvą ir 1652 m. tvarkė asmeninius reikalus bei karo veiksmuose nedalyvavo. 1654 m. dalyvavo seime, o grįžęs iš jo, kunigaikštis Boguslovas surinko kiek galėjo kariuomenės ir 1655 m. patraukė į pagalbą pusbroliui Jonušui Radvilai, kuris kovojo dėl Senojo Bychovo. Kai Jonušas susirgo dėl atšiaurių sąlygų, kunigaikščiui Boguslovui buvo pavesta vadovauti kariuomenei. Mūšį lenkai laimėjo.

Rusams užėmus beveik visą Lietuvą ir Ukrainą, Lenkijai vėl kilo karo grėsmė. Švedijos karalius Karolis Gustavas įsiveržė į Lenkiją. O kunigaikštis Boguslovas prisijungė prie jo. Nuo to laiko iki pat mirties jis tarnavo svetimiems valdovams. 1656 ir 1657 m. kunigaikštis Boguslovas ne tik atvirai palaikė švedus, bet ir buvo susijęs su kazokais. 1657 m. pabaigoje jis buvo paskirtas Prūsijos kunigaikštytės generaliniu gubernatoriumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybė šį paskyrimą patvirtino artimiausiame seime. Taigi kunigaikštis Boguslovas gavo tarnybą pas kitos valstybės valdovą. Nuo tada jis nepalaikė jokių ryšių su Lenkija. Nuo 1661 m. Boguslovas nuolat gyveno Prūsijos kunigaikštystėje, tačiau keletą kartų dalyvavo seimuose, būtent 1662 ir 1664 m. atstovavo Minsko vaivadiją, o 1666 m. – Ukmergės pavietą. 1667 m. sudarius su Maskva sutartį ir pastačius naujas sienas, kunigaikštis Boguslovas neteko plačių valdų Baltarusijoje, Nevelio ir Sebežo. Kitais metais už tai gavo kompensaciją iš LLenkijos ir Lietuvos valstybes.

Boguslovas mirė 1669 m. Kunigaikščio žmona buvo jo tikra dukterėčia Ona Marija Radvilaitė – Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos duktė. Jie kartu turėjo vieną dukterį Liudviką Karoliną.

Jonušas XI Radvila

Jonušas Radvila (1612-1655). Jis – didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada, didžiojo etmono Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus.

Jonušas buvo vienas iš paskutiniųjų Biržų atšakos Radvilų giminės atstovų. Žinoma, kad jis baigė kalvinų mokyklą Biržuose, Koidanovo ir Slucko gimnazijas. Po to mokėsi Leipcigo, Leideno, Altdorfo universitetuose. Kaip ir daugelis kitų tais laikais gyvenusių didikų vaikų, J. Radvila savo politinę ir karinę karjerą pradėjo labai anksti. 1633 m. J. Radvila tapo pakamarininkiu, 1640 m. buvo paskirtas Trakų pilininku, bet šios tarnybos atsisakė. 1646 m. buvo lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas, 1653 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. – LDK didysis etmonas.

Jis pasižymėjo karuose su Maskva ir kazokais: 1633-1634 m. dalyvavo kovose dėl Smolensko, 1649 m. išvadavo iš sukilusių kazokų Turovą, Mozyrių, Babruiską ir kt. miestus, 1651 m. užėmė Kijevą.

1654-1655 metais, per 1654-1667 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karą su Rusija, vadovavo LDK kariuomenei. 1655 m. rugpjūčio mėnesį Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių, vadovavo LDK derybų grupei, kuri sudarė Kėdainių sutartį su

Švedija. Už tai Seimas nusavino jo valdas, iš kurių svarbiausios buvo šios: Biržai, Dubingiai, Kėdainiai, Nesvyžius, Svėdasai. Po J. Radvilos mirties 1659 m. šios valdos buvo grąžintos kitiems Radviloms.

XVII a. viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje ir nevengė savarankiškai politikuoti tiek vidaus, tiek santykiuose su užsieniu. Daugiausia savarankiškumo jis parodė derybose su švedais po to, kai 1654 m. Maskva puolė Lietuvą, užėmė Vilnių ir didelę dalį Lietuvos. J. Radvila norėjo sąjungą su Švedija nukreipti prieš Maskvą, bet ŠŠvedijos karalius Karolis X Gustavas nepritarė tokiai politikai, ir garsioji Kėdainių sutartis nedavė Lietuvai to, ko iš jos tikėjosi J. Radvila ir dauguma Lietuvos didikų bei senatorių. Dėl tos sutarties J. Radvila užsitraukė Jono Kazimiero, daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą. Kaip diplomatas J. Radvila viešėjo Saksonijos kurfiursto dvare Drezdene, lankėsi pas Karolį I Stiuartą,.

Jo asmenybė kelia daug ginčų, ypač tarp lenkų istorikų ir rašytojų dėl jo tariamos antilenkiškos veiklos ir dėl tariamo Liublino unijos sulaužymo.

Jonušas Radvila mokėjo keturias kalbas, rrūpinosi kultūriniais krašto reikalais.

Kėdainiai buvo J. Radvilo mylimiausias miestas. Čia jo rūpesčiu 1650 m. įsteigta spaustuvė. J. Radvila rėmė Kėdainių mokyklą. Jo iniciatyva Kėdainių evangelikų reformatų mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją. Jonušas Radvila pasikvietė į miestą spaustuvininką Joachimą Jurgį RRhetą, pedagogą J. A. Komenskį. Jo dvare dirbo matematikas, fortifikatorius ir gydytojas, olandų tapytojas Abraomas van Vesterfeldas, poetai Danielius Naborovskis, Zbignevas Morštinas. 1653 m. J. Radvila Kėdainiams suteikė plačias teises.

J. Radvila buvo Lietuvos (dalinai ir Lenkijos) evangelikų reformatų (kalvinų) globėjas. Jis pasirūpino, kad būtų užbaigti prieš jį pradėti Biržų rezidencijos bei Kėdainių kalvinistų bažnyčios statybos darbai.

Pirmoji J. Radvilos žmona buvo K. Potockytė (mirė 1645 m.). Antroji žmona – turtingo Valakijos valdovo Lupulo dukra Elena Marija. Jos garbei J. Radvila Kėdainiuose pastatė stačiatikių bažnyčią.

J. Radvila turėjo tik vieną sūnų Kristupą, kuris mirė vaikystėje ir dukrą – Oną Mariją (abu vaikai iš pirmos santuokos). Ši ištekėjo už Boguslavo Radvilos. Taip visas Jonušo Radvilos šeimos turtas perėjo Boguslavo Radvilos giminės ššakai.

Mirė Jonušas Radvila Tykocine. Palaidojimo vieta nežinoma.

1931 m. Biržuose atidengtas J. Zikaro sukurtas paminklas Jonušui Radvilai. Paminklo statybos iniciatoriai buvo reformatai.

Mykolas I Kazimieras Radvila

Kunigaikščio Aleksandro Liudviko ir Teklės Valavičiūtės sūnus. Gimė 1625 m. Pradžios mokslus ėjo krašte, toliau mokytis tėvas išsiuntė į užsienį, ten išbuvo iki 1647 m. Grįžęs į kraštą, įsitraukė į valstybinę veiklą. 1648 m. buvo išrinktas Varšuvos konvokacinio seimo deputatu. Kitais metais karaliumi išrinktas Jonas Kazimieras jaunąjį kunigaikštį Mykolą pakėlė Upytės seniūnu ir LLietuvos kariuomenės pulkininku. Po Vladislovo IV ramaus valdymo Lenkijai atėjo sunkūs laikai. Chmelnickio sukilimas Ukrainoje davė pradžią ne vienam karui ilgą laiką niokojusiam šį kraštą. Lietuvos lauko etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila išžygiavo tramdyti maištaujančios prastuomenės. Jaunasis kunigaikštis Mykolas, skubėjo prisidėti prie Lietuvos karinių būrių ir patyrusio karvedžio kunigaikščio Jonušo Radvilos prižiūrimas pradėjo savo karinę veiklą. Nuo to laiko kunigaikštis Mykolas keletą metų, nenusiėmė šarvų, nuolat susiremdavo su vis nauju priešu, puolusiu Lenkiją. 1649 m. jis narsiai kovėsi ties Lojevu, kur Lietuvos kariuomenė ryžtingai nugalėjo Kšičevskį. 1651 m. dalyvavo kampanijoje prieš kazokus bei totorius, kuri baigėsi Belaja Cerkovės sutartimi. Už nuopelnus 1652 m. buvo paskirtas LDK stalininku, kitais metais Lietuvos Brastos seime gavo LDK raikytojo urėdą.

1654 m. , po tėvo mirties, kunigaikštis Mykolas perėmė Nesvyžiaus bei Olykos majoratą. Nedelsdamas surinko kariuomenę ir nuskubėjo į pagalbą kunigaikščiui Jonušui Radvilai, kuris su menka kariuomene buvo apgulęs maskviečių bei kazokų užimtus Bychovą ir Mogiliovą. Tačiau Lietuvos etmonas buvo priverstas trauktis Vilniaus link, o kunigaikštis Mykolas užsidarė Nesvyžiaus pilyje ir kiek pajėgė ją sustiprino. Maskvos dalinys užpuolė Nesvyžių, nuniokojo miestą, tačiau pilis atsilaikė.

Švedijos karalius Karolis Gustavas 1655 m. paskelbė Lenkijai karą. Kunigaikštis Mykolas į karą įsitraukė 1656 m. Jis prisidėjo prie Lietuvos lauko etmono GGonsevskio divizijos. Narsiai kovėsi ties Varšuva, Brasta, Prostkais.

Kitų metų pradžioje kunigaikštis Mykolas buvo savo Bialos valdose, ten jį pasiekė privilegija LDK taurininko urėdui. Dar po metų kunigaikštis Mykolas Radvila dalyvavo Varšuvos seime, buvo išrinktas seimo maršalka. Baigiantis seimui karalius jį paskyrė Vilniaus kašteliono vėliau ir Vilniaus vaivada. Kitame seime kunigaikštis Mykolas Kazimieras atsisakė Vilniaus vaivadijos, vietoj to gavo mažąjį antspaudą bei LDK lauko etmono buožę.

Kunigaikštis Mykolas visus 1675 ir 1676 m. praleido. karinėje Stovykloje. 1675 m. jis sėkmingai puolė ir užėmė 10000 kazokų bei totorių ginamą Pavoločką. Energingai vadovavo 29 lietuvių vėliavoms.

1680 m. Mykolas Kazimieras Radvila baigė savo gyvenimą. Kunigaikštis Mykolas Kazimieras buvo labai išsimokslinęs ir pamaldus. 1673 m. arti Nesvyžiaus įsteigė Šv. kryžiaus bažnyčią ir benediktinų vienuolyną. Jis valdė daug pelningų seniūnijų. Kunigaikštis Mykolas Kazimieras buvo vedęs Kotryną Sobieską. Ji turėjo vieną dukterį Teklę Adelę, mirusią jaunystėje, taip pat šešis sūnus: Mikalojų XV Pranciškų, Boguslavą II, Jurgį VIII Juozapą, Karolį Stanislovą, Joną, Liudviką, pastarieji du mirė vaikystėje.

Dominykas I Mikalojus Radvila

Jaunesnysis kunigaikščio Aleksandro Liudviko ir kunigaikštytės Lukrecijos Marijos Stroči sūnus. Gimė 1643 m. Mokslus baigė pirmiausia krašte, vėliau užsienyje, ten buvo labai ilgai. Grįžęs į tėvynę, rado Lenkiją nualintą vidaus suirutės, nes karaliaus Mykolo valdžia buvo silpna. Karaliui ppriešiškai grupuotei vadovavo Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. Kunigaikštis Dominykas prie jos prisidėjo paisydamas ne įsitikinimų ar visuomeninės naudos, bet giminės interesų. Karaliaus valdžia silpo ir pamažu įsigalėjo netvarka. Pirmą kartą karinės patirties kunigaikštis Dominykas sėmėsi 1673 m. garsiajame Chotino žygyje. Netrukus Jonas III Sobieskis pasiekė savo tikslą ir įžengė į Lenkijos sostą. Atsidėkodamas už paramą, 1676 m. pasiūlė kunigaikščiui Dominykui LDK iždininko urėdą, kurio šis dėl nežinomų priežasčių atsisakė. Tačiau 1681 m. Dominykas Mikalojus po brolio mirties tapo LDK pakancleriu. Pats dalyvavo 1683 m. Vienos žygyje kaip Lietuvos kariuomenės svetimšalių pėstininkų ir raitininkų rekrutų generolas. Kunigaikštis Dominykas 1685 m. buvo išrinktas LDK tribunolo maršalka. 1690 m. po Marcijono Oginskio užėmė LDK kanclerio urėdą, o mirus Stanislovui IV Radvilai, Dominykui atiteko Klecko majoratas. Jis mirė 1697 m. Jo palaikai buvo nuvežti į Nesvyžių ir palaidoti jėzuitų bažnyčioje, giminės kape.

Kunigaikštis Dominykas valdė Lydos, Radomo, Pinsko, Gnevo ir Tucholės seniūnijas. Buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo kunigaikštytė Ona Marijona Polubinskytė su kuria turėjo keturis sūnus: Feliksą, Joną Mikalojų, Mykolą Antaną ir Mykolą Faustiną. Taip pat turėjo keturias dukteris: Marijoną, Lukreciją Kotryną, Adelaidę Ceciliją, Sofiją. Antroji kunigaikščio žmona buvo kunigaikštytė Ona Kristina Liubomirska.

Jonas XIV Vladislovas Radvila

Kunigaikščio Jono IX

Alberto ir Koreco kunigaikštytės Lavinijos sūnus. Gimimo metai nežinomi. Vaikystėje neteko tėvo. Buvo auklėjamas užsienyje ir ten praleido visą savo gyvenimą. Ypatinga karaliaus Zigmanto III malone valdė po tėvo mirties likusią Upytės seniūniją. Buvo labai išsimokslinęs vyras, daugiausiai laiko leido Prancūzijoje Liudviko XIII, vėliau Liudviko XIV rūmuose. Ten iškvietė į dvikovą ir nukovė Ispanijos pasiuntinį, kuris įžeidžiamai atsiliepė apie lenkus. Mirė nevedęs 1662 m. Antverpene, palaidotas tenykštėje kapucinų bažnyčioje.

Mykolas II Karolis Radvila

Kunigaikščio Jono IX Alberto ir Koreco kunigaikštytės LLaviniuos sūnus. Gimimo metai nežinomi. Kartu su broliu buvo auklėjamas užsienyje, grįžusį į kraštą 1640 m. karalius Vladislovas IV paskyrė LDK raikytoju. Iki pat šio valdovo mirties gyveno privačiai savo valdose ir neužsiėmė valstybės reikalais. Kai 1648 m. Chmelnickis iškėlė sukilimo, apėmusio ir Lietuvos pasienio provincijas, vėliavą, kunigaikštis Mykolas į Lietuvos kariuomenę pasiuntė savo lėšomis surinktas vėliavas, kurioms vadovavo LDK sargybininkas Mirskis. Kartu su kitais Radvilų daliniais jos atlaikė pirmąjį priešo puolimą. Pats kunigaikštis Mykolas beveik visą laiką leido Klerke iir ne kartą triuškino sukilusių valstiečių ir kazokų prastuomenės gaujas, kurios įsiverždavo į Palenkę ir slankiojo aplink Slucką. Karalius Kazimieras 1653 m. paskyrė jį LDK taurininku. Kai 1654 m. vėl kilo karas su Maskva ir priešo kariuomenė užtvindė Lietuvą, kunigaikštis aatkakliai nepaliko savo valdų ir visus 1655 m. vedė tikrą partizaninį karą, ne kartą sutriuškino atskirus maskviečių dalinius, plėšikavusius krašte. 1656 m. prisidėjo prie LDK etmono Sapiegos kariuomenės ir sėkmingai kovojo su švedais, dėl to grįžęs į kraštą Jonas Kazimieras 1656 m. pakėlė jį į LDK vėliavininko urėdą. Daugiau žinių apie šį kunigaikštį neberandama. Mirė jis 1666 m. Jis buvo trečiasis Klecko majorato savininkas. 1652 m. išplėtė Klecko parapinės bažnyčios fundaciją ir užrašė jai savo valdas.

Kunigaikščio Mykolo II žmona buvo Izabelė Kotryna Sapiegaitė. Mykolas II su ja turėjo du sūnus: Stanislovą Kazimierą ir Mykolą III, kuris mirė šešiolikmetis 1672 m.

Jurgis VIII Juozapas Radvila

Kunigaikščio Mykolo Kazimiero ir Kotrynos Sobieskos sūnus. Gimė 1668 m. Bialoje. Baigė mokslus Nesvyžiuje, vėliau iišvažiavo toliau semtis mokslų į užsienį ir palankyti svetimus kraštus. 1684 m. grįžo namo ir tuoj pat gavo LDK taurininko urėdą. Tačiau kunigaikštis Jurgis Juozapas neturėjo laiko atsidėkoti už tai karaliui ir pasitarnauti kraštui. Tik gavęs senatoriaus vietą, po keleto dienų, 1689 m., mirė Bialoje, palaidotas buvo Nesvyžiuje.

Buvo vedęs Anhalto Desau kunigaikštytę Mariją Eleonora, Brandenburgo gubernatoriaus, Anhalto Desau kunigaikščio Jono Jurgio ir Oracijos kunigaikštytės Henrikos Kotrynos dukterį. Ji gimė 1671 m., ištekėjo 1687 m., mirė 1756 m., palaidota Desau. Su kkunigaikščiu Jurgiu Juozapu turėjo vieną dukterį Kotryną Henriką, kuri 1688 m. vos gimusi mirė.

Karolis I Stanislovas Radvila

Kunigaikščio Mykolo Kazimiero ir Kotrynos Sobieskos sūnus. Gimė 1669 m. Mokėsi Nesvyžiaus mokyklose. 1685 m. šešiolikametį kunigaikštį karalius Jonas III paskyrė LDK stalininku, kitais metais davė jam LDK arklidininko urėdą. 1687 m. Melniko pavieto seimelis išrinko kunigaikštį Karolį deputatu į Gardino seimą. 1690 m. Varšuvoje seime kunigaikštis Karolis Stanislovas gavo LDK pakanclerio urėdą ir Lietuvos mažąjį antspaudą. Šis urėdas tiko jo ramiam ir maloniam būdui, todėl atsisakė ginklo ir sąžiningai ėmėsi vykdyti savo pareigas. Todėl buvo pramintas Teisinguoju. Pelnė visuotinę pagarbą, tarpininkavo visose painiose bylose. 1698 m. pakeltas LDK kancleriu. Vėliau dalyvavo įvairiuose seimuose. Jis nedarė įtakos to meto įvykiams. 1719 m. Karolis Stanislovas mirė.

Kunigaikštis Karolis buvo vedęs Oną Kotryną Sanguškaitę. Ji pagimdė tris sūnus: Mikalojų Kristupą, Mykolą Kazimierą ir Jeronimą Florijoną. Taip pat turėjo keturias dukteris: Kotryną Barborą, Konstanciją Prancišką Agnę Klarą Viktoriją, Teklę Rožę Abduliją ir Karoliną Teresę Piją.

Jonas XVII Mikalojus Radvila

Kunigaikščio Dominyko I ir kunigaikštytės Onos Marijonos Polubinskytės sūnus. Gimė 1681 m. Mokėsi tėvynėje, Nesvyžiaus jėzuitų mokyklose. Labai jaunas, vos 15 metų, pradėjo valstybinę veiklą. Jis Naugarduko vaivadijos seimelyje buvo išrinktas konvokacinio seimo deputatu. Seime buvo paskirtas ttarpuvaldžiu reziduoti šalia primo kaip bajorų luomo atstovas. Panašų vaidmenį atliko 1697 m. elekciniame seime. Vėliau ,mirus jo tėvui, Jonas perėmė Klecko majoratą ir jo autoritetas tarp Lietuvos bajorų padidėjo. 1699 m. karalius Augustas II paskyrė jį LDK raikytoju. Vėliau Jonas ištikimai rėmė Augustą II. Atkaklaus karo su Švedijos karaliumi Karoliu XII metu narsiai kovėsi su savo daliniais, daugiausia laiko skyrė partizaniniam karui Lietuvoje. Už tikrą ištikimybę karalius Augustas II 1708 m. paskyrė jį Naugarduko vaivada.

Kunigaikštis Jonas Radvila nesikišo į vėlesnius bajorų ir karaliaus nesutarimus, kurie peraugo į Targovicos konfederaciją. Tomis sunkiomis aplinkybėmis jis stengėsi laikytis neutralios pozicijos. Dažniausiai laiką leido savo valdose, retai lankėsi rūmuose ir seimuose, kurie nuolat buvo nutraukiami. Mirė 1729 m. savo Černiavčicų valdose ir tik 1747 m. buvo palaidotas giminės kape Nesvyžiuje. Jis buvo iš eilės šeštas Klecko majorato savininkas, Baltojo erelio ordino kavalierius, Jurbarko, Lydos ir Sudovo seniūnas.

Kunigaikštis Jonas Mikalojus Radvila buvo vedęs Henriką Daratą Pšebendovską. Su ja turėjo tik vieną sūnų Martyną.

Mykolas IV Antanas Radvila

Kunigaikščio Dominyko I ir kunigaikštytės Onos Palubinskutės sūnus. Gimė 1687 m. Mokslus baigė Varšuvoje, vėliau globėjų buvo išsiųstas į užsienį. Į kraštą grįžo 1703 m., čia vyravo suirutė ir vyko karas su Švedijos karaliumi Karoliu XII . SSekdamas vyresniojo brolio kunigaikščio Jono Mikalojaus Radvilos pavyzdžiu, kunigaikštis Mykolas Antanas stipriai palaikė karalių Augustą II, kuris jį apdovanojo keletu pelningų seniūnijų: Lydos, Ukmergės, Metelių ir Nemaitonių. 1710 m. gavo LDK raikytojo urėdą, tačiau daugiausia laiko skyrė privačiam gyvenimui, mirė jaunas 1721 m., nuosavose Utiechos valdose, buvo palaidos Nesvyžiuje, giminės kape.

Kunigaikštis Mykolas Antanas buvo vedęs kunigaikštytę Marcijoną Sesicką. Su ją turėjo vieną sūnų Leoną Mykolą, kuris buvo paskirtas LDK sargybininku, ir dvi dukteris: Marcijoną ir Izabelę.

Mikalojus XX Faustinas Radvila

Kunigaikščio Dominyko I ir kunigaikštytės Onos Marijonos Polubinskytės sūnus. Gimė 1688 m. Mokslus baigė Nesvyžiaus mokyklose, vėliau buvo išsiųstas į užsienį. Į kraštą grįžo 1704 m.. nuo to laiko keletą metų kartu su broliu dalyvavo kare su švedais, palikė karalių Augustą II. Už tai karalius jį apdovanojo. Mikalojus XX Faustinas 1710 m. seime gavo LDK kardininko urėdą. Prasidėjus karaliaus ir bajorų vaidams, kunigaikštis Mikalojus Faustinas laikėsi neutraliai ir beveik nieko neveikė, tik 1726 m. vėl jį matome politinėje arenoje. Kunigaikštis Mikalojus Faustinas buvo Gardino generalinio seimo deputatas. Mirus vyresniajam broliui, jis 1729 m. buvo paskirtas Naugarduko vaivada. 1738 m. jis tapo LDK kavalerijos regimentatoriumi, tačiau tai buvo tik garbės pereigos, nes tuo metu Lenkijoje vis labiau didėjo anarchija ir ji naudojosi

išorine taika. Kunigaikštis Mikalojus Faustinas, sulaikęs senyvo amžiaus, paskutines gyvenimo dienas leido savo valdose. Mirė 1746 m. Diatlove, giminės kape. Jis valdė Bobruisko seniūniją ir buvo Baltojo erelio ordino kavalierius.

Kunigaikščio Mikalojaus Faustino žmona buvo Barbora Pranciška Zavišaitė. Ji paliko daug vaikų. Turėjo aštuonis sūnus: Jurgį, Stanislovą, Albertą, Udalriką, Karolį, Kristupą, Dominyką, Feliksą, pastarieji keturi mirė labai jauni. Taip pat turėjo septynias dukteris: Udalriką, Teklę, Prancišką, Teresę Barborą, Mariją Gertrūdą, Brigitą Petronėlę ir Oną Augustiną.

Stanislovas IV Kazimieras Radvila

Kunigaikščio Mykolo II iir Izabelės Kotrynos Sapiegaitės sūnus. Gimė 1648 m. Karalius Jonas Kazimieras prieš pat atsisakydamas sosto 1668 m. paskyrė jį LDK stalininku. Vėliau Jonas III Sobieskis Stanislovą 1679 m. Gardino seime pakėlė į LDK didžiojo maršalkos urėdą.

Kunigaikštis Stanislovas mirė 1690 m., palaidotas Klecko parapinėje bažnyčioje. Protėvių pavyzdžiu daug lėšų skyrė bažnyčioms funduoti, 1683 m. Klecke įsteigė dominikonų bažnyčią ir vienuolyną.

Stanislovas buvo vedęs Mariją Kotryną de Betium, bet mirė bevaikis.

Mikalojus XVI Kristupas Radvila

Kunigaikščio Karolio I Stanislovo ir Onos Sanguškaitės ssūnus. Gimė 1695 m. Bialoje. Vaikystė prabėgo audringais laikais, kai Stanislovas Lesinskis ir Augustas II buvo susirėmę dėl Lenkijos karūnos. Visą laiką keliavo su tėvais, kurie traukėsi nuo priešo ir įvairiose vietose ieškojo saugaus prieglobsčio. Motinos prižiūrimą, jį auklėjo namų mmokytojai. Kai tik suaugo, tėvas įtraukė jį į valstybinį gyvenimą. 1710 m., būdamas penkiolikos metų, buvo išrinktas Varšuvos didžiojo seimo, tiksliau tariant, tarybos deputatu, atstovavusiu Brastos vaivadijai. Ten pasirašė Sandomežo konfederacijos pripažinimą. Po metų jis kartu su tėvu buvo Jaroslave. Augustas II paskyrė jį LDK pastalininkiu, tačiau netrukus mirtis užkirto jam kelią urėdams. Mirė 1715 m. Bialoje. Palaidotas ten pat reformatų bažnyčioje.

Mykolas V Kazimieras Radvila (Žuvelė)

Mykolas V Kazimieras Žuvelė Radvila (1702-1762). Karolio Stanislovo I ir Onos Sanguškaitės sūnus. Nuo kūdikystės kelis metus su tėvais gyveno užsienyje, nes Lenkijoje tuomet buvo audringi laikai. Vėliau Mykolas keliavo po pasaulį. Grįžęs į kraštą ketino domėtis valstybės reikalas. Perėmė iš tėvo paveldėtus Nesvyžiaus ir Olykos majoratus. 1724 m. dalyvavo Gardino seime ir apsigyveno NNesvyžiuje. Vėliau karalius jį apdovanojo Baltojo erelio ordinu.1728 m. seime buvo išrinktas Tribunolo maršalka, netrukus gavo iš karaliaus privilegiją LDK arklidininko urėdui. 1734 m. buvo paskirtas LDK rūmų maršalka. 1735 m. tapo LDK didžiuoju etmonu, po kelių dienų paskirtas Trakų kaštelionu, o vėliau ir Trakų vaivada. Tačiau beveik neturėjo progos išjoti į mūšio lauko, nes tuo metu Lenkijoje buvo ramu. Nuo tada laiką leido nutraukiamuose seimuose ir pokyliuose. 1742 m gavo valdyti Vilniaus kaštelioniją, 1744 m. – Lietuvos didžiąją buožę iir Vilniaus vaivadiją.

Po to, kai 1760 m. prie jo turtų buvo prijungtos mirusio brolio Jeronimo Florijono valdos, M. K. Žuvelė Radvila tapo vienu iš turtingiausių Radvilų ir Lietuvos didikų. Dideliais gabumais ir išsilavinimu negarsėjo. Mėgo ruošti prabangias vaišes ir medžiokles.

Pirmoji Mykolo V Kazimiero Žuvelės žmona buvo rašytoja Pranciška Uršulė Višnioveckaitė.

Antroji – Ona Liudvika Micelska. Iš pirmosios santuokos kunigaikštis Mykolas Kazimieras turėjo tris sūnus: Mikalojų Kristupą Augustą Eriką Mykolą, Joną Tadą Juozapą Petrą Teofilį, Karolį Stanislovą Anuprą Joną Nepomuką. Taip pat turėjo tris dukteris: Teofilę Konstanciją, Kotryną Karoliną, Liudviką Konstanciją. Su antrąja žmona susilaukė sūnaus Jeronimo ir trijų dukterų: Veronikos, Juzefinos, Marijos Viktorijos.

Jeronimas Florijonas Radvila

Jauniausias kunigaikščio Karolio I Stanislovo ir Onos Sanguškaitės sūnus. Gimė 1715 m. Bialoje. Tėvas mirė, kai kunigaikščiui Jeronimui sukako 4 metai. Buvo globojamas motinos, tačiau ji nesugebėjo išauklėti savo jauniausio vaiko, iš kurio išaugo nepaprastas keistuolis. Visų Lenkijos didikų papročiu 1730 m. motina išsiuntė jį keliauti po pasaulį, kad išmoktų elgtis visuomenėje. Kunigaikštis Jeronimas grįžo į kraštą 1735 m. Netrukus tarp jo ir vyresniojo brolio kunigaikščio Mykolo Kazimiero prasidėjo po tėvo mirties likusių milžiniškų valdų dalybos. Kunigaikščiui Jeronimui, be plačių Bialos valdų, atiteko vadinamosios Noiburgo valdos. 1739 m. karalius Augustas III paskyrė jį LLDK taurininku ir Baltojo erelio ordino kavalieriumi, tačiau jis nesiekė aukštų pareigų, bet pasitraukė į savo valdas ir domėjosi vien asmeniniu gyvenimu. Buvo toks išdidus, jog 1744 m. vien dėl to atsisakė vadovauti LDK kariuomenės petihorų vėliavai, kurios pulkininkas buvo, kad negalėjo savarankiškai jos tvarkyti. 1750 m. liepė užsienyje išlieti monumentą, vaizduojantį jo triumfą kovoje su Ukrainos plėšikais. Jis buvo labai turtingas ir galingas, bet nemokėjo ir nenorėjo šios įtakos panaudoti krašto gerovei. 1750 m. kunigaikščiui Jeronimui Bialoje buvo įteikta privilegija LDK vėliavininko urėdui. Tai buvo aukščiausia ir paskutinė krašte gauta jo pareigybė.

Jis buvo neapkenčiamo būdo. Jeronimo nekentė visi, net jo šeima. Dėl tokio despotiškumo daug kartų jį tarnai bandė nunuodyti. 1760 m. jis mirė Bialoje. Jis buvo vedęs tris kartus. Pirmoji jo žmona buvo Terėsė Sapiegaitė. Antroji žmona – Magdalena Čapska. Abi su Jeronimu išsituokė, dėl jo laukinio būdo ir keistumo. Jeronimas vedė trečią kartą. Tai buvo Andželika Miočinska. Kunigaikštis Jeronimas palikuonių neturėjo.

Martynas I Mikalojus Radvila

Kunigaikščio Jono XVII Mikalojaus ir Henrikos Daratos Pšebendovskos sūnus. Gimė 1705 m. Timkovičiuose. Nuo jaunų dienų rodė didelį polinkį į gamtos mokslus ir buvo gabus jiems. Mokėsi Nesvyžiaus mokyklose, vėliau mokslus baigė Vilniuje. Septyniolikmetį kunigaikštį Martyną tėvas pristatė karaliaus Augusto II rrūmuose. Atsidėkodamas kunigaikščiui Jonui Radvilai už dideles paslaugas, šis valdovas 1717 m. suteikė kunigaikščiui Martynui LDK raikytojo urėdą, nors šis ir buvo dar labai jaunas. Panorėjęs siekti garbės ir užsiimti valstybės reikalais, kunigaikštis Martynas tikrai būtų tapęs įžymiu krašto senatoriumi, tačiau jis pasinėrė į mokslus ir pirmenybę teikė privačiam gyvenimui. Apie 1720 m. išvyko į užsienį ir keletą metų praleido tikroje mokslinėje kelionėje. Lankėsi garsiausiose akademijose ir bendravo su įžymiausiaisiais to meto mokslininkais. Karaliaus rūmuose Varšuvoje vėl pasirodė 1727 m., o kitais metais vedė Bečo kaštelionaitę Aleksandrą Belchacką. Tuo pačiu metu kunigaikštis Martynas neteko tėvo ir tuoj pat nuskubėjo į Lietuvą perimti Klecko majorato. Nuo to laiko nebuvo išvykęs iš savo valdų. Visas jėgas skyrė moksliniams tyrimams, daugiausia fizikos bandymams, taip pat puikiai išmanė mediciną, chemiją ir kitus gamtos mokslus. Tikėjo net alchemija, turėjo puikią laboratoriją ir ilgą laiką ieškojo filosofinio akmens. Taip pat mėgo muziką, puikiai griežė keliais instrumentais.

Tik vieną kartą kunigaikštis Martynas buvo atitrūkęs nuo savo mokslinių darbų – kai 1737 m. buvo išrinktas Slonimo pavieto deputatu į LDK tribunolą, kuriame turėjo maršalkos buožę. Vėliau grįžo į savo dvarą. Mirus antrajai žmonai Trembickai, vis labiau gilinosi į abstrakčius metafizinius tyrimus, galiausiai pamišo. Giminė pradėjo juo rūpintis ir apgyvendino

jį Slucke. Ten gyveno iki pat savo mirties 1756 m. Buvo palaidotas giminės kape Nesvyžiuje. Jis buvo septintasis Klecko majorato savininkas, Pokrivnicos ir Grabovo seniūnas.

Martynas Mikalojus iš pirmos santuokos turėjo dukterį Antaniną ir sūnų Mikalojų Juozapą, iš antros – keturis sūnus: Antaną, Jokūbą, Dominyką ir Mykolą.

Udalrikas I Kristupas Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Faustino ir Barboros Zavišaitės sūnus. Gimė 1712 m. pradžios mokslus baigė krašte, paskui tėvas jį išsiuntė į Lignicos akademiją siekti aukštojo mokslo. Turėdamas nepaprastus įgimtus gabumus, sėkmingai išklausė vvisą kursą. Vėliau keletą metų keliavo po Europą. Į kraštą grįžo netrukus po Augusto II mirties. 1747 m. buvo paskirtas LDK kariuomenės vyriausiuoju regimentatoriumi. Dėl Lenkijos ir Lietuvos valstybės neveiklumo kunigaikštis negalėjo reikštis politiniame gyvenime, tik vieną kartą, 1754 m., jis posėdžiavo Varšuvos seime kaip Minsko vaivadijos atstovas. Daugiausiai laiko leido savo valdose, užsiėmė moksline veikla. Buvo nepaprastai išsilavinęs, puikiai mokėjo šešias kalbas. Apdovanotas Rusijos Aleksandro Neviškio ordinu. Mirė 1763 m., palaidotas Nesvyžiuje.

Kunigaikštis Udalrikas buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žžmona buvo Sofija Rėjūtė, Chelmo pastalininkio Karolio Rėjaus iš Naglovicų ir Marijonos Bžezickos, Volynės kašteliono Jono Peplovskio našlės, duktė. Ji gimė 1716 m., ištekėjo 1740 m., mirė 1748 m. bevaikė. Antroji kunigaikščio Udalriko žmona buvo Eleonora Kamenska. Su ja turėjo ssūnų Motiejų, Rusijos imperijos valstybės patarėją, daugelio ordinų kavalierių, kuris mirė 1818 m. Berlyne. Kunigaikštis Motiejus ir jo žmona Zakševska turėjo sūnų Aleksandrą , kuris mirė jaunas ir nevedęs.

Albertas VI Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Faustino ir Barboros Zavišaitės sūnus. Gimė 1717 m. Mokslus baigė labai jaunas Varšuvos pijorų mokyklose. 1733 m. būdamas 16 metų buvo paskirtas Rečicos seniūnu. Kunigaikštis Albertas 1736 m. buvo paskirtas Naugarduko vaivadijos atstovu Varšuvos pacifikaciniame seime. Vėliau jis laiką leido Rečicos paviete, kaip pilies teismo seniūnas užsiėmė teismų politika. 1747 m. vedė buvusio Rečicos seniūno Kazimiero Chaleckio dukterį Oną Kunigundą, kuri atnešė kraičio plačias Chalečo valdas su kaimais. Albertas su ja turėjo keturias dukteris. 1750 m. kunigaikštis Albertas Radvila buvo išrinktas LDK tribunolo deputatu, atstovavusiu Rečicos pavietui ,, ir tapo Tribunolo maršalka. Jis beveik nuolat gyveno Gluske, ten mirė 1762 m., palaidotas Nesvyžiuje.

Jurgis IX Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Faustino ir Barboros Zavišaitės sūnus. Gimė 1721 m. Baigė mokslus Varšuvoje pas pijorus, paskui kurį laiką gyveno savo tėvo Naugarduko vaivados dvare, o šis savo įtaka stengėsi palengvinti jam kelią į valstybinę veiklą. 1744 m., būdamas vos 23 metų, jaunasis kunigaikštis Jurgis buvo išrinktas Pinsko pavieto deputatu į LDK tribunolą, kuriame turėjo maršalkos buožę. Mirus tėvui, stengėsi, kad būtų išrinktas ĮĮ Naugarduko vaivados seimelį, 1746 m. – Varšuvos seimo deputatu, jame karalius Augustas III pakėlė jį Naugarduko vaivada. Tačiau kunigaikščio Jurgio veiklą ribojo Lenkijos ir Lietuvos valstybę apėmęs sąstingis. Jis dažniausiai gyveno savo valdose, 1750 m. buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu. Mirė 1754 m. Javorove, palaidotas Nesvyžiuje, giminės kape. Valdė Naugarduko ir Liubošanų seniūnijas.

Kunigaikščio Jurgio žmona buvo Salomėja Sofija Ona Sapiegaitė, Mstislavlio vaivados Jurgio Sapiegos ir LDK maršalkaitės Izabelės Polubinskytės duktė, dviejų vyrų – LDK pakanclerio Antano Ščucko ir Liubošanų seniūno Leono Novoselskio našlė. Už kunigaikščio Radvilos ištekėjo 1742 m. Liubeke. Mirė bevaikė.

Stanislovas VI Radvila

Kunigaikščio Mikalojaus Faustino ir Barboros Zavišaitės sūnus. Gimė 1722 m. Baigė mokslus Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje, paskui užsirašė į Lietuvos kariuomenę. Greitai įgydamas visus iš eilės karinius laipsnius, 1746 m. tapo pulkininku. 1750 m. buvo išrinktas Varšuvos seimo deputatu, atstovavusiu Naugarduko vaivadijai. 1752 m., kunigaikščiui Martynui Radvilai atsisakius LDK raikytojo urėdo, gavo jį iš karaliaus Augusto III. Šį urėdą užėmė iki pat mirties 1768 m. Palaidotas Nesvyžiuje.

Kunigaikščio Stanislovo žmona buvo Karolina Pociejūtė, Trakų vaivados Aleksandro Pociejaus ir Braclavo seniūnaitės Teresės Voiniankos iš Jasenicos, Mstlislavlio kašteliono Bžostovskio našlės, duktė. Ji gimė 1732 m., ištekėjo 1746 m. Kitoviškėse. Mirė 1776 m.

Kunigaikštis Stanislovas su ja turėjo dvi ddukteris. Ona Barbora ištekėjo už Dominyko Pšezdzeckio, antra kartą – už Mostovskio. Pranciška Teofilė ištekėjo už Stanislovo Soltano. Taip pat turėjo keturis sūnus, iš jų Jurgis, Jeronimas ir Liudvikas mirė jauni. Ketvirtasis Mikalojus, Lietuvos kariuomenės generolas, vedė Prancišką Butler ir turėjo dvi dukteris bei keturis sūnus.

Karolis II Stanislovas Radvila

Kunigaikščio Mykolo Kazimiero ir kunigaikštytės Uršulės Višnioveckos sūnus. Gimė 1734 m.

Nesvyžiuje. Vos spėjo išaugti iš vystyklų, jam buvo įteiktas Šv. Huberto ordinas. Mokėsi Nesvyžiaus mokyklose. Jau nuo 1747 m. dalyvavo valstybiniame gyvenime, buvo išrinktas daugelyje seimų deputatu. 1752 m. paskirtas LDK taurininku. 1755 m. gavo Lvovo miesto seniūniją, o 1757 m. Varšuvoje jam buvo įteiktas Baltojo erelio ordinas. Netrukus gavo valdyti Vilniaus vaivadiją. 1764 m. buvo rusų išvytas iš savo valdų bei krašto, net paskelbtas tėvynės priešu. Į ją leista jam sugrįžti tik 1767 m.

Jis buvo paskutinis Lenkijos didikas savo turtais ir reikšme prilygęs daugeliui Vokietijos sąjungos kunigaikščių. Taip pat jis paskutinis pasinaudojo savo protėvių įgytomis privilegijomis, turėjo keliatūkstantinę dvaro kariuomenę, vykdė teismus ir savo valdose buvo laikomas valdovu. Jis mirė 1790 m. Bialoje.

Karolis Stanislovas buvo vedęs du kartus, tačiau iš tikrųjų nei su viena žmona negyveno ir neturėjo palikuonių.

Motiejus Radvila

Nesvyžiaus dvaras, ne kartą niokotas ir pplėštas svetimų kariaunų, vis atgydavo. Motiejaus Radvilos (1749-1821) laikais rūmuose vėl skambėjo muzika. Kunigaikštis laikė didelį orkestrą, pats rašė pjeses fortepijonui, smuikui, kūrė operų ir vodevilių libretus. Spektakliai buvo vaidinami net labai aukštiems svečiams (karaliui Stanislovui II Augustui), teatras rodėsi net Varšuvos publikai.

Radvilos mokėjo ne tik kaupti turtus, bet ir garbingai juos prarasti.

Mykolas Gedeonas Radvila

Mykolas Gedeonas Radvila (1778-1850), lenkų kariuomenės generolas, dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Buvo vienas iš 1831 sukilimo vadovų. Po pralaimėjimo suimtas, ištremtas Rusijos gilumon. Jo dvarai konfiskuoti.

Antoninas Henrikas Radvila

Antoninas Henrikas Radvila (1755-1833) buvo rimtas muzikas-dainininkas, violončelistas. Gimė Vilniuje, paaugęs studijavo Berlyne, ten ir liko gyventi po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795). Artimai bendravo su F. Šopenu, buvo pažįstamas su L. van Bethovenu, kuris, atsidėkodamas už pagalbą išleidžiant D-dur Mišias, dedikavo Antoninui Henrikui Uvertiūrą simfoniniam orkestrui. Radvila ir pats kūrė dainas, parašė muziką J. V. Gėtės „Faustui“.

Dominykas Radvila

Dar vienas neramus karininkas – Dominykas Radvila (1786-1813) – su paties sutelktu ulonų pulku irgi kariavo Napoleono pusėje. Dalyvavo garsiajame „tautų mūšyje“ ties Leipcigu. Sužeistas prie Hanau, mirė vos pasiekęs Prancūziją.

Literatūra:

Edvardas Kutlubajus “Radvilos”