Reformacija Europoje

Reformacija Europoje

Reformacija (lot. reformatio – pertvarkymas) – didesnėje Europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir viešpataujančios Katalikų bažnyčios pertvarkymo.

Reformacija davė pradžią protestantizmui – vienai svarbiausių greta stačiatikybės ir katalikybės krikščionybės krypčių, kuri apima daugybę savarankiškų tikėjimų ir Bažnyčių. Protestantizmas įsigalėjo Europos šiaurėje, kai kuriose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Airijoje, Rytų ir Šiaurės Vokietijoje). Kitose Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse (Olandijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje) įvairių formų protestantizmą išpažįsta maždaug pusė tikinčiųjų. DDabartinio protestantizmo ideologijos ir organizacijos ypatumus daugiausia lėmė jo atsiradimo ir raidos istorija.

Reformacijos tėvynė buvo XVI a. Vokietija.

Vokietijos ūkis ir visuomenė prieš reformaciją

XV a. ir XVI a. pradžioje Vokietija buvo gana nevienodo ekonominio lygio šalis.

Reino srityje ir Dunojaus aukštupio miestuose plėtojosi metalo apdirbimas (ypač ginklų gamyba), įvairios tekstilės pramonės šakos, Tirolyje, Harce ir Saksonijoje – kalnakasyba. Stambiausi pramonės centrai buvo Kelnas, Vormsas ir Achenas – vakaruose, Augsburgas, Niurnbergas, Ulmas – pietuose. Amatų gamyboje viešpatavo cechai, tik kalnakasyboje ir iš dalies ttekstilės pramonėje jau plito manufaktūros.

Tuo metu Vokietija buvo svarbus tarptautinės prekybos centras, jungiantis Europos pietus su šiaure, pietvakarius su šiaurės rytais. XVI a. pradžioje Vokietijoje jau kūrėsi stambiosios bankinės – palūkaninės firmos, kurios iš dalies dalyvavao gamyboje (daugiausia kalnakasyboje), iš ddalies buvo imperatoriaus ir stambių kunigaikščių kreditorės. Ypač garsėjo Fugeriai, kurių kapitalą sudarė milijonai talerių. Bet greta pažangių buvo ir atsilikusių sričių, ypač šalies centre, kurios nedalyvavao ne tik užsienio, bet ir vidaus prekyboje. Vokietijos verslininkystės centrai kūrėsi šalies pakraščiuose. Ekonominiu atžvilgiu jie buvo labiau susiję ne su vidaus, bet užsienio rinka. Todėl nė vienas Vokietijos miestas negalėjo pasidaryti šalies pramonės ir prekybos centru.

XVI a. pradžioje socialiniai santykiai Vokietijoje buvo labai sudėtingi. Beveik visi visuomenės sluoksniai buvo nepatenkinti valdančiosiosmis feodalų viršūnėmis – kunigaikščiais ir aukštaisiais dvarininkais. Smulkieji bajorai – riteriai, – išradus šaunamuosius ginklus, prarado profesionaliso raitininkų kariuomenės reikšmę ir pamažu nusigyveno. Riteriai su pavydu žiūrėjo į kunigaikščius ir dvarininkus, kurie valdė daug didelių dvarų.

Besiformuojančių buržuaziją – biurgerius (pasiturinčius amatininkus iir pirklius) – erzino kunigaikščių viešpatavimas ir aukštųjų dvasininkų turtai, didžiulės bažnytinės rinkliavos ir pinigų siuntimas į Italiją. Paprasti miestų gyventojai nekentė ir miesto aristokratijos, ir biurgerių bei feodalų. Gausiausią gyventojų sluoksnį – valstiečius – slėgė mokesčiai feodalams, vietiniams kunigaikščiams ir dešimtinė Bažnyčiai. XV a. pabaigoje valstiečiai pradėjo bruzdėti.

Pasaulietinė valdžia ir bažnyčia Vokietijoje

Vokietija buvo politiniu atžvilgiu susiskaldžiusi šalis – feodalinių valstybių ir savarankiškų miestų konfederacija. Silpstančią jos imperatoriaus valdžią mėgino sustiprinti Maksimilianas I Habsburgas (1493 – 1519). Jis bandė kurti ccentrines įstaigas, kuriom sbūtų pavaldūs visi luomai, taip pat ir stambieji feodalai, bet nesėkmingai. Naujasis imperaorius Karolis V (1519 – 1555) buvo kartu ir Ispanijos karalius. Jis svajojo apie pasaulinę valstybę ir ilgai kariavo su Prancūzijos karaliumi Pranciškumi I. Todėl nesirūpino Vokietijos vidaus reikalais, ir imperatoriaus valdžia dar labaiu nusilpo.

Dėl imperatoriaus valdžios silpnumo nepaprastai reikšmingą ir privilegijuotą padėtį Vokietijoje įgijo Katalikų bažnyčia. Daugelis vyskupų buvo kartu ir imperijos kunigaikščiai. Romos popiežius iš Vokietijos gaudavo didžiules pajamas. Jas sudarė atsiskaitymai nuo dešimtinės, nuo okesčių už paskyrimą į bažnytines tarnybas, nuo prekybos indulgencijomis (nuodėmių atleidimu). Prancūzijoje, Anglijoje ir Ispanijoje Popiežiaus kurijai daugiau ar mažiau ribojo stipri karaliaus valdžia, o Vokietijoje jokių apribojimų nebuvo.

Į turtingą, nepriklausomą, glaudžiai su Roma susijusią dvasininkiją priešiškai žiūrėjo visi kiti vokietijos sluoksniai. Kunigaikščiai pasauliečiai, riteriai ir miestiečiai manė, jog Bažnyčia esanti per brangi, norėjo, kad būtų panaikinti didžiuliai mokesčiai Romai. Feodalams kėlė pavydą didelės Bažnyčios pajamos, plačios valdos, ir jie puoselėjo viltį jas perimti. Valstiečiai aukštuosius dvasininkus laikė ,,ponais”, kuriems reikia mokėti piniginę rentą, dešimtinę ir kitas rinkliavas. Tad Bažnyčios klausimas Vokietijoje įgavo liaudinį pobūdį.

Vokiečių humanistai

Vokietija pasiekdavo ir naujos idėjos iš Italijos, su kuria ji palaikė glaudžius prekybinius, politinius ir bažnytinius ryšius. Nuo XV a. vidurio Vokietijoje pradėjo pplisti humanizmo idėjos. Kai kuriuose miestuose atsirado humanistų būrėlių. Vokiečių humanistai daugiausiai dėmesio skyrė ne antikai, kaip italai, bet Senojo ir Naujojo testamento tyrinėjimui.

Žymiausi humanistai buvo Erazmas Roterdamietis (1469 – 1536) ir Johanas Reichlinas (1455 – 1522). Jų veikaluose be gailesčio išjuokiama Katalikų bažnyčia. Humanistų kūriniai – Erazmo Roterdamiečio ,,Pagiriamasis žodis kvailybei”, Ulricho fon Huteno ir jo bendraminčių išleista sąmojinga astyra ,,Tamsiųjų žmonių laiškai”, – o ypač jų raginimai atsikratyti popiežių ir katalikų dvasininkų viešpatavino rasdavo karštą pritarimą.

Reformacijos Vokietijoje pradžia

Reformacijos pradžia susijusi su Vitenbergo (Saksonija) universiteto profesoriaus, vienuolio Martyno Liuterio (1483 – 1546) vardu. Viešai prabilti Liuterį paskatino didžiulį mastą įgavusi prekyba indulgencijomis.

Iš popiežiaus nusipirkęs pelningą arkivyskupo vietą, Mainco arkivyskupas Albrechtas Brandenbiurgietis pardavinėjo indulgencijas, kad sumokėtų skolą Fugeriams. Protestuodamas prieš tokią begėdišką prekybą, Liuteris 1517 m. spalio 31 d. prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė ,,95 tezes”, kuriose smerkė prekybą indulgencijomis.

Skelbdamas tezes, M. Liuteris dar nemanė nutraukti ryšių su popiežiumi. Ir popiežius Leonas X iš pradžių jas palaikė tik paprsato konkuruojančių voenuolių ordinų ginčo dalimi. Bet Liuteris vis atkakliau priešgyniavo teologijos profesoriams.

1519 m. M. Liuteris jau pareiškė, kad Ba-nyčia gali apseiti ir be popiežiaus. Susitaikymas pasidarė nebeįmanomas. 1520 m. antroje pusėje popiežius išleido bulę, kuria atskyrė Liuterį nuo Bažnyčios. Šią bulę VVitenberho studentai iškilmingai sudegino universiteto kieme. Liuetris į popiežiaus bulę atsakė pamfletu ,,Prieš Antikristo bulę”, kuriame kreipėsi į naująjį imperatorių Karolį V ir patarė sekuliqrizuoti (nusavinti) Bažnyčios žemes Vokietijoje.

Apie liuterį būrėsi įvairūs visuomeniniai sluoksniai – valstiečiai, plebėjau, biurgeriai, dalis bajorų ir net kai kurie kunigaikščiai. Vieni manė, kad atėjo laikas suvesti visas sąskaitas su išnaudotojais, kiti tenorėjo atsikratyti priklausomybės nuo Romos, katalikų hierarchijos ir pralobti konfiskuotų Bažnyčios žemių sąskaita. Liuterio mojymui pritarė nemaža humanistų, tarp jų Ulrichas fon Hutenas ir kitas žymus humanistas Pilypas Melanchtonas. Vyresniosios kartos humanistai – E. Rotertdamietis, J. Reichlinas – prie reformacijso neprisidėjo.

1521 m. M. Liuteris buvo iškviestas į Vormse posėdžiavusų reichstagą (imperijos kunigaikščių ir miestų atstovų susirinkimą), kuriame dalyvavo ir nesenai išrinktas imperatorius Karolis V. Jis rėmė popiežių, kai svarbų sąjungininką kare su Prancūzijos ir maištingaisiais Vokiwtijos kunigaikščiais, todėl buvo griežtai nusiteikęs prieš ereziją. M. Liuteriui buvo pasiūlyta išsižadėti savo pažiūrų, bet jis atsisakė. 1521 m. gegužės mėn. Karolis V įsakė suimti Liuterį. Tačiau Saksonijos kunigaikštis paslėpė ,,nusikaltėlį” savo pilyje Vartburge, kur jis gyveno iki 1522 m. Vartburge Liuteris vertė į vokiečių kalbą Bibliją, kuria vėliau vadovavosi reformuota Krikščionių bažnyčia.

Svarbiausi M. Liuterio mokymo bruožai

M. Liuteris neigė dvasininkijos, kaip tarpininkės tarp žmonių ir Dievo, vaidmenį. Žmogus

galįs išganyti sielą tikėjimu, kurį jam tiesiogiai, be Bažnyčios tarpininkavimo, dovanoja Dievas, teigė Liuteris. Ko mokymas apie išganymą, arba tikėjimą ganytojiška Kristaus auka, yra viena svarbiausių protestantizmo dogmų.

Liutersi stojo už ankstyvosios Krikščionių bažnyčios tradicijų gražinimą, t.y. tai yra norėjo panaikinti visą brangiai kainuojančią hierarchiją. Pigios Bažnyčios reikalavimas atitiko biurgerių intersus. Liuteris siūlė nebepripažinti popiežiaus dekretų bei laiškų, Bažnyčios susirinkimo autoriteto. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu turįs būti Šventasis raštas. Kiekvienas tikintysis, pasak Liuterio mokymo, gali pats jį aiškintis.

Liutersio mokymas religiją darė pasaulietiškesnę. LLiuteris teigė, jog žmogus savo veikla turi tarnauti Dievui. Ne bėgdamas nuo pasaulio, o gyvendamas jame turi ieškoti išganymo. Sielai išganyti neesančios reikalingos ypatingos apeigos. Galima daryti išvadą, kad, pasak Liuterio, pasaulietinis gyvenimas ir visuomeninė santvarka turi užtikrinti žmogui galimybę išpažinti Dievą.

Reformacijos srovės

Sąjūdis prieš popiežiaus valdžią Krikščionių Bažnyčiai, kilęs 1517 – 1520 m., neilgai išliko vienalytis.

M. Liuteris norėjo Bažnyčios reformą vykdyti taikiai, legaliai, padedamas pasaulietinių kunigaikščių. Jis vadovavo nuosaikiai biurgerinei buržuazinei ir karališkajai kunigaikštiškajai reformacijso krypčiai, siekiančiai atskirti Vokietijos Bažnyčią nnuo popiežiaus, sekuliarizuoti jos turtus ir sukurti kunigaikščių ir biurgerių interesus atitinkančią pigią Bažnyčią.

Kita reformacijos kryptis buvo valstietiškoji plebėjiškoji. Nepasitenkinimas nuosaikia Liuterio reforma pirmiausia kilo Cvikau mieste Saksonijoje, kur 1520 m. susikūrė anabaptistų sekta. Anabaptistai reikalavo atsisakyti šventųjų paveikslų ir aapeigų, pripažino tik suaugusiųjų krikštą. Jie laukė Dievo karalystės žemėje.

Tomas Miunceris ir 1525 m. valstiečių karas Vokietijoje

Žymiausias valstietiškosios plebėjiškosios srovės ideologas buvo pamokslininkas Tomas Miunceris (1493 – 1525). Jsi ragino ieškoti rojaus žemėje ir čia sukurti Dievo karalystę, kurioje visi būtų lygūs ir kurios turtai priklausytų visiems. T. Miunceris kritikavo ne tik Katalikų bažnyčią, bet ir pasauliečius feodalus, turtuolius. Pasak Miuncerio, svarbiausias tikėjimo šaltinis esąs gyvasis apreiškimas, t.y. žmogaus protas, o ne Biblija. Kristų jis laikė paprastu žmogumi, mokytoju, pranašu. Kunigaikščius, riterius, miesto diduomenę ir kitus turtuolius Miunceris vadino bedieviaisir ragino sudaryti visuotinę krikščionių sąjungą, kuri padarytų galą visiems bedieviams tironams. Kartu su anbaptistų vadovais išvarytas iš Cvikau miesto, Miunceris, prasidėjo Vokietijos valstieičų karui, vadovavo Miulhauzeno valstiečiams ir plebėjams. 1525 mm. kovo 17 d. miesto taryba čia buvo pakeista nauja ,,Amžinąja taryba”, o Miunceris išrinktas jos pirmininku. Kunigaikščiams prie Frankenhauzeno sutriuškinus ginkluotą sukilėlių būrį, Tomas Miunceris buvo paimtas į nelaisvę ir po žiaurių kankinimų nužudytas.

Anabaptistų sukilimas Miunsteryje

Numalšinus valstiečių sukilimą, 1525 m. buvo pradėti persekioti ir anabaptistai. Vengdami susidorojimo, vieni jų tapo taikiais sektantais ir atsisakė bet kokios kovos, prievartos. Pasak jų, Kristus antrą kartą ateisiąs į žemę ir, angelų padedamas, įkursiąs savo karalystę. Išliko ir kita – revoliucinė – atšaka, kkurios šalininkai manė, kad Dievo karalystę įkursią ,,teisieji žmonės”. Šios krypties anabaptistams XVI a. 4 – ame dešimtmetyje pasitaikė proga pasireikšti Miunstreio mieste (Vestfalija).

1533 m. šiame mieste laimėjo karingieji reformacijos šalininkai. Sukilėliai išvijo miesto valdovą vyskupą ir perėmė valdžią. Miesto taryba ėmė vadovauti kepėjas Janas Matisas ir siuvėjas Joanas Leidenietis. Mėgdžiodami Senąjį Testamentą, anabapstistai Miunsterio meistą pavadino Naująją Jeruzale ir įvedė jame savo tvarką. Visi gyventojai auksą ir sidabrą turėjo sunešti į bendrą iždą. Mieste buvo panaikinti pinigai, uždraustas lupikavimas ir spekuliacija. Iš vienuolynų ir vyskupo atsragų paimti maisto produktai buvo skirstomi visiems gyventojams.

Anabaptsitų valdžia Miunsterio mieste išsilaikė 14 mėnesių (iki 1535 m. birželio ėn.). Tik po to, kai mieste prasidėjo abdas, vyskupui pavyko susigrąžinti valdžią. Miestas buvo visiškai sugriautas, o jo gynėjai išžudyti.

Liuteronų Bažnyčios susiformavimas

Sutriuškinus radikalųjį reformacijos sparną, Liuterio mokymas dar labiau išplito. Nemaža kunigaikščių priėmė reformuotą tikėjimąir savinosi Bažnyčios turtus. Kiekvienoje reformaciją priėmusioje kunigaikštystėje Bažnyčiai vadovavo kunigaikštis. Pamokslininkai (pastoriai) buvo skiriami valstybės ir turėjo moktyi gyventojus, griežtai laikydamiesi jos nurodymų.

Tad Liuteronų bažnyčia pasidarė visiškai pavaldi kunigaikščio valdžiai. Reformuota Bažnyčia atsisakė praštmatnių apeigų, supaprastino pamaldas, panaikino šventųjų ir relikvijų garbinimą.

Reformacijos padariniai Vokietijai

Dokumentas, išreiškęs nuosaikios reformacijso esmę, buvo P. Melanchtono parengtas Augsburgo išpažinimas, kuriame išdėstyti liuteronybės (nuo 1529 m., kai ddalis Liuterio šalinknkų – liuteronų – Špėjerio miesto seime pareiškė protestą dėl seimo nutarimo apriboti liuteronybės plitimą, juos imta vadinti protestantais) pagrindai. 1530 m. šis dokumentas buvo įteiktas imperatoriui Karoliui V. Imperatorius jį atmetė. Tarp jo ir liuteronybę priėmusių kunigaikščių prasidėjo karas, kuris baigėsi 1555 m. Augsburgo religine taika.

Kunigaikščiai gavo teisę parinkti savo valdomų žemių gyventojams tikėjimą pagal taisyklę: ,,Kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Atsiradusios atskiros teritorijos – katalikų (Habsburgų valdos, Bavarija, Frankonija, Elzasas) ir protestantų (Šiaurės Vokietijos kunigiakštystės, Prūsijos hercogystė, Brandenburgas, Saksonija, Hesenas, Viurtembergas) – dar labiau suskaldė Vokietiją.

Reformacija Kryžiuočių ordino valstybėje

Iš vokieičų valdovų vienas primųjų į reformacijos pusę perėjo Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas. Nuo 1466 m. Ordinas virto Lenkijos karaliaus vasalu ir perkėlė savo sostinę į Karaliaučių. XVI a. 3 – ame dešimtmetyje Ordino valstybėje buvo neramu: gyventojai reiklavao reformų. Tam įtakos turėjo ir liuterio mokymo plitimas. Todėl Albrechtas patsužmezgė ryšius su Liuteriu, kuris jam patarė vesti ir pasisklebti kunigaikščiu. Gavęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigiakščio Žygimanto II sutikimą, 1525 m. Albrechtas paleido Ordiną, sekuliarizavo jo žemes ir priėmėm Prūsijos hercogo titulą. Nuo to laiko Ordino valstybė pasidarė pasaulietinė. Dauguma Ordino brolių tapo liuteronais ir virto dvarininkais, o kiti išsikraustė kitur.

Reformacijos plitimas Europoje XVI a.

XVI a. ppirmoje pusėje liuteronybė plito ir kitose Europos valstybėse. Ji prasiskverbė į Skandinavijos karštus. Čia reformaciją vykdė karaliaus valdžia. Norvegijoje, Danijoje ir Švedijoje buvo sukurta Liuteronų bažnyčia, pavaldi monarchams. Liuteronų bendruomenės kūrėsi Lenkijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje.

Palankiausios sąlygos reformacijai plisti susidarė Šveicarijoje. Ten kūrėsi naujos protestantizmo atšakos ir formavosi naujos reformatų Bažnyčios.

Reformacijos prielaidos Šveicarijoje

XVI a. Šveicarijos sąjunga buvo nepriklausoma konfederacija, kurią sudarė 13 pilnateisių kantonų, nuo jų priklausomo žemės, turinčios autonomiją, ir jokių teisų neturinčios paavldžios teritorijos. Kantonų juridinė padėtis, ekonominis lygis ir gyventojųų socialinė struktūra buvo skirtinga. Didesnę pažangą buvo pasiekę vadinamieji miestų kantonai – Ciūrichas, Bazelis, Bernas ir kt. ,,Kaimų, arba miškų, kantonų” gyventojai daugiausia vertėsi gyvulininkyste ir gyveno prasčiau. Šveicarijos konfederacijoje nebuvo nuolatinių centrinė svaldžios organų, bendrų pinigų bei armijos.

Netvirta konfederacija Šveicariją pavertė didelių gertimų valstybių įtakos objektu ir politikos įrankiu. Nemažai ,,miškų kantonų” valstiečių kantonų tarnavo Prancūzijos karaliaus, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Romos popiežiaus samdinių kariuomenėse. Pažangesnieji visuomenės sluoksniai svajojo apie kantonų susijungimą į cwntralizuota Šveicarijso valstybę ir naują religiją vertino kaip galimybę suduoti smūgį vietiniams bažnytiniams bei pasaulietiniams feodalams, kurie turėjo ypač didelę įtaką ,,miškų kantonuose”.

U. Cvinglio reformacija

Vienas iš Šveicarijos reformacijos vadų buvo Ciūricho katedros kunigas Ulrichas Cvinglis (1484 – 1531). Cvinglio reformacijos šalininkai daug ryžtingiau nei liuteronai

atsisakė katalikiškų apeigų. Cvinglis komuniją laikė paprastu veiksmu Jėzaus Kristaus mirčiai atminti, nepripažino mokymo apie duonos ir vyno virtimą Kristaus kūnu ir krauju (kurį, sekdamas katalikų tikėjimu, skleidė M. Liuteris).

Cvinglis pertvarkė Bažnyčią daug radikaliau už Liuterį, padarė ją labiau demokratišką. Prapijos buvo savarankiškos ir pačios rinkosi vadovą. Tokią reformaciją priėmė Bernas, Bazelis ir kiti ,,miestų kantonai”. ,,Kaimų kantonai” naująjį tikėjimą primti atsisakė.

Svarbiausi Kalvinizmo ypatumai

Šveicarija, tiksliau Ženeva, pasidarė dar vienos reformacijos krypties, būtent kalvinizmo, centru. Kalvinizmo kūrėjas buvo prancūzas Jonas Kalvinas ((1509 – 1564). Jis 1563 m. išleido knygą ,,Krikščionių tikėjimo pamokymas”, kurioje išdėstė protestantizmo pagrindus, dar labiau už Liuterį nutoldamas nuo katalikybės. Viena svrabiausių kalvinizmo teisų yra absoliutinės lemties dogma: Dievas dar prieš sukurdamas pasaulį yra nulėmęs tautų ir žmonių likimus; vienų laukiąs rojus, kitų – pragaras. Šios lemties, t.y. Deivo sprendimų, negalima pakeiti nei apsimestiniu dievobaimingumu, nei gerais darbais. Tik griežtas visų kalvinizmo reikalavimų laikymasis ir sėkmė gyvenime ir versluose gali būti ženklas, kad žmogus yra pasirinktas išganymui ir kkad po mirties jis eis į rojų. Todėl Kalvino mokymas skatino ne pasyvumą ir pasidavimą likimui, bet veiklumą.

Sąžiningai įgytą turtą kalvinai laikė Dievo malonės apraiška, o turtuolius – Dievo išrinktaisiais. Didžiausia kalvino dorybė – taupumas. Visa, kas trukdė taupyti, jų bbuvo laikoma nuodėme. Jie smerkė išlaidumą, prabangą ir visokias pramogas.

Kalvinai radikaliai reformavo Bažnyčią. Beveik visi išoriniai katalikų kulto atributai – paveikslai, apdarai, žvakė ir kita – buvo atmesta. Svarbiausią vietą per pamaldas užėmė Biblijos skaitymas ir aiškinimas, psalmių giedojimas. Kalvinai panaikino bažnytinę hierarchiją. Jų bendruomenėms (parapijoms) vadovavo pamokslininkai ir iš pasaulieičų renkami seniųnai (presbiteriai), kuriais paprastai tapdavo turtingi ir įtakingi žmonės. Bažnytinių bendruomenių atstovai rinkdavosi į suvažiavimus – sinodus – ir juose aptardavo bendrus reikalus.

J. Kalvinas įkūrė Ženevoje protestantų dvasinę akademiją. Iš čia kalvinų misionieriai buvo siunčiami į kitas Europos šalis. Kalvinas taip pat gyvai susirašinėjo su savo bendraminčiais įvairiose šalyse. Todėl jo laikais Ženeva pradėta vadinti protestantų Roma. Kalvinizmas paplito ir kai kuriose kitose šalyse.

Kalvinizmas Prancūzijoje

Prancūzijoje kalvinus vadino hugenotais. JJų daugiausia buvo šalies pietuose. Hugenotai bajorai čia suadrė stiprią partiją, priešišką absoliutinei monarchijai ir Katalikų bažnyčiai. Politiniais sumetimais hugenotus rėmė ir įvaiirų Prancūzijos sričių aristokratai.1562 – 1598 m. Prancūzijoje tarp hugenotų ir katalikų šalininkų vyko pilietiniai karai, po kurių karalius Henrikas IV pasirašė Nanto ediktą. Vyraujančia religija liko katalikybė, bet hugenotai gavo tikėjimo laisvę. Tik vėliau Liudvikas XIV paniakino Nanto religinio pakantumo ediktą. Prancūzijoje prasidėjo hugenotų persekiojimas.

Reformacija ir revoliucija Nyderlanduose

Reformacijos idėjos ypač įsigalėjo Nyderlanduose. Ten plito įvairios protestantizmo atšakos: ttarp bajorų – liuteronybė ir kalvinizmas, tarp miestiečių ir pasiturinčių valstiečių – kalvinizmas; tarp miestų plebėjų – anabaptizmas. Nuo XVI a. antrospusės Nyderlanduose įsiviešpatavo klavinizmas. Klavino mokymas buvo pirmosios Europoje Nyderlandų 1566 – 1609 m. revoliucijos ideologinis pagrindas. Jis ragino kovoti su Ispanijos absoliutizmuir jį remiančia Katalikų bažnyčia.

Po Revoliucijos šiaurinės Nyderlandų provincijos išsikovojo nepriklausomybę. Čia įsigalėjo religinė tolerancija, o kalvinizmas virto oficialia religija. Į naująją valstybę bėgdavo persekiojami kitų kraštų eretikai, hugenotai (iš Prancūzijos), žydai (iš Ispanijos).

Henriko VIII reformacija Anglijoje

Kiek kitokį pobūdį negu Vokietijoje ir Šveicarijoje reformacija įgavo Anglijoje. Ji prasidėjo ne visuomenės, o karaliaus iniciatyva. Anglijos valdžia iš pradžių į reformaciją žiūrėjo neigiamai. Karalius Henrikas VIII, jaunystėję gavęs teologinį išsilavinimą, iš pradžių pats raštu ginčijosi su Liuteriu, įrodinėjo jo mokymo klaidingumą. Tačiau Anglijos bajorų siekimas užgrobti Bažnyčios žemes, miestiečių, trokštančių pigios Bažnyčios, pritarimas reformacijai ir pakitusi Anglijos užsienio politika (suartėjimas su Prancūzija) privertė jį pakeisti savo pažiūras. Karalių tam paskatino ir popiežiaus atsisakymas patvirtinti jo ištuoką su Kotryna Aragoniete. Ištuoka jam buvo suteikta civiliniu būdu – specialiu parlamento aktu. Po to Henrikas VIII vedė buvusią karalienės freiliną (dvaro damą) Aną Bulin ir galutinai nutraukė ryšius su Roma. Jam reikalaujant, 1534 m. parlamentas priėmė aktą, kuris skelbė, jog Bažnyčia nepriklauso nnuo popiežiaus ir jai vadovuaja karalius, Henrikas VIII. Tačiau išliko visos senosios katalikybės dogmos ir bažnytinės apeigos. Bažnyčios organizacija taip pat mažai pasikeitė, tik popiežiaus vietą užėmė karalius.

Henrikas VIII uždarė vienuolynus, konfiskavo visus jų turtus ir žemes. Karaliui nuolat reikėjo pinigų, todėl dalį tu žemių jis pardavė. Turtingi miestiečiai, nusipirkę vienuolynų žemės, tapo bajorais. Henriko VIII valdymo laikais Anglijoje galutinai susiformavo naujieji bajorai, suvaidinę svarbų vaidmenį XVIII a. vid. Anglijos revoliucijoje. Anglikonų bažnyčia pasidarė valstybinė. Visi anglai privalėjo ją lankyti, kitaip buvo persekiojami kaip valstybiniai nusikaltėliai.

Po mažamečio Henriko VIII sūnaus Eduardo VI mirties 1553 m. karaliaus sostas atiteko katalikiškai išauklėtai Henriko VIII ir Kotrynos Aragonietės dukteriai Marijai Tiudor. Anglijoje trumpam buvo grąžinti katalikybė ir prasidėjo reformacijos šalininkų persekiojimas. Bet Marija I karaliavo neilgai. 1588 m. jai mirus, Anglijos didikai protestantai paskelbė karaliene Henriko VIII ir Anos Bulin dukterį Elžbietą I (1558 – 1603).

Anglikonų Bažnyčios ypatumai

Elžbieta I vėl grąžino Anglikonų bažnyčią. 1571 m. parlamento patvirtintose Anglijos tikėjimo dogmose jaučiama didelė protestantizmo įtaka.

Bažnyčios galva paralmetas paskyrė karalių, nors jis netirėjo teisės skelbti Dievo žodžio ir teikti sakramentų. Anglikonų bažnyčia išpažino pagrindines protestantizmo dogmas – tikėjimą išganytojiška Kristaus auka ir Šventąjį Raštą kaip vienintelį tikėjimo šaltinį. Buvo atsisakyta indulgencijų pardavinėjimo, paveikslų ir relikvijų ggarbinimo. Tačiau Anglikonų bažnyčia išlaikė katalikišką liturgiją ir daug kitų katalikybės apeigų. Išliko vyskupo vadovaujama bažnytinė hierarchija, tik dvasininkija tapo valstybės aparato dalimi. Reikėjo ir toliau mokėti Bažnyčiai dešimtinę, kuri pakliūdavo į karaliaus iždą. Tad anglų, arba Anglikonų, bažnyčia užėmė tarpinę padėtį tarp katalikybės ir protestantizmo.

Elžbietos I valdymo metais buvo išleisti žiaurūs įstatymai prieš katalikus. Perėjimas į katalikybę buvo laikomas valstybės išdavimu. Anglijoje buvo pereskiojami ne tik katalikai, bet ir visi kitaminčiai, pirmiausia kalvinizmo šalininkai. Jie Anglijoje buvo vadinami puritonais. Puritonai norėjo ,,apvalyti” Anglikonų bažnyčią, t.y. reformuoti ją, remdamiesi kalvinų tikėjimu. Puritonizmas virto XVIII a. vid. Anglijos revoliucijos ideologija.

Reformacija Škotijoje

Kitaip judėjimas dėl Bažnyčios reformos vyko Škotijoje. Jam vadovavo Kalvino bendražygis Džonas Noksas (1505 – 1572). Reformacija Škotijoje buvo susijusi su kova prieš Stiuartų dinastiją. XVI a. 7 – ame dešimtmečio pabigoje Marija Stiurt, kurią palaikė katalikų didikai ir popiežius, pralaimėjo. Škotijoje įsitvirtino Presbiterionių bažnyčia. JI atsisakė bažnytinės hierarchijos, kaip ir žemyno kalvinai. Užtat didelis vaidmuo joje teko seniūnams – presbiteriams. Iš čia ir kilo šios Bažnyčios pavadinimas.

Katalikų kontreformacija

XVI a. pirmoje pusėje katalikybei daugelyje Vakarų Europos valstybių buvo suduotas rimtas smūgis. Modenos vyskupas Džovanis Moronė, vienas talentingiausių popiežiaus kurijų diplomatų, pranašavo liūdną krikščioniškojo pasaulio ateitį. Jo nuomone, Vokietija ir Anglija nesunkiai

galutnai gali sutriuškinti katalikybę, suvienyti savo jėgas ir į savo pusę patraukti Lenkiją, Vengriją, Prancūziją ir netgi Ispaniją bei dalį Italijos. Todėl, norėdama atgauti viežpataujančią padėtį, Katalikų bažnyčia ėmėsi persitvarkyti ir pradėjo ryžtingą kovą su reformacija. Vakarų Europoje prasidėjo kontreformacija.

Kovos su protestantizmu sąlygomis prireikė dar labiau centralizuoti Bažnyčios jėgas ir iškelti popiežiaus autoritetą. 1542 m. kovai su erezijosmis popiežius Romoje įsteigė Vyriausiąjį inkvizicijos tribunolą ir suteikė jam didelius įgaliojimus.

1545 – 1547, 155 – 1552 ir 1562 – 1563 m. posėdžiavęs TTridento Bažnyčios susirikimas visus protestatus paskelbė eretikais. Aukščiausiu autoritetu tikėjimo dalykuose buvo patvirtintas popiežius, paliktos visos senosios katalikų tikėjimo dogmos ir apeigos: dvasininkų celibatas, vienuolystė, šventųjų paveikslų garbinimas, relikvijų kultas ir kt. Taip pat buvo stengiamasi šviesti dvasininkus. Kunigams rengti buvo įkurtos specialios dvasininkų seminarijos. Popiežius įvedė griežtą cenzūrą katalikų rašytojų kūriniams. Buvo pradėti sudarinėti uždraustų knygų sąrašai, į kuriuos patekdavo ne tik protestantų rašiniai, bet ir kai kurios mokslo knygos (pavyzdžiui, astronomijos veikalai).

Jėzuitų ordino veikla

Ypač daug nuveikė įtvirtindamas kontrreformaciją nnaujai įsteigtas vienuolių ordinas, pasivadinęs Jėzaus draugija, arba jėzuitų ordinu. Ordiną įkūrė ispanas bajoras Ignotas Lojola (1491 – 1556). Jo statutą popiežius patvirtino 1540 m. Jėzuitui visomis išgalėmis siekė sustiprinti katalikybę. Dėl to jiems protestantai priskirdavo posakį: ,,Tikslas pateisina priemones”. JJėzuitai neužsidarė vienuolynuose, bet aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. Jie ypač stengėsi įgyti aukštų pareigūnų palankumą ir panaudoti juos savo tikslams. Jėzuitai nenešiojo vienuolių drabužių ir niekuo neišsiduodavo, jog priklauso ordinui. Ordino nariai buvo stropiai atrenkami. Viešpatavo griežta drausmė ir besąlygiškas paklusnumas. Ordinui vadovavo Romoje gyvenantis jėzuitų generolas, tiesiogiai pavaldus popiežiui.

Jėzuitų ordinas visur kūrė bendrojo lavinimo mokyklas – kolegijas, kur mokėsi bajorų jaunuomenė. Jėzuitai paprastai būdavo rūmų dvasininkai – karalių ir karalienių nuodėmklausiai.

Savo veikla jėzuitai įgijo daug priešų ir pačioje Katalikų bažnyčioje, ir tarp katalikiškų valstybių valdovų. Todėl 1773 m. popiežius Klemensas XIV formaliai ordiną panaikino. Tačiau 1814 m. jėzuitai atnaujino savo veiklą, kurią resia ligi šiol.

* * *

Reformacija ir kontrrefomacija turėjo ir neigimaų, ir teigiamų padarinių. Katalikams ir protestantams vvaržantis dėl įtakos visuomenei, XVI a. antroje ir XVII a. pirmoje pusėje susidarė palankios sąlygos plėtotis švietimui, mokslui, filosofijai ir menui. Reformacija taip pat padėjo įsigalėti Bažnyčioje nacionalinėms kalboms.