Reformacija ir kontrreformacija

Reformacija – (lot. pertvarkymas) – XVI a. visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir Katalikų Bažnyčios pertvarkymo, vykęs daugelyje Europos šalių. Šis judėjimas prasidėjo Vokietijoje; jos pradininkas ir iniciatorius – vienuolis Martynas Liuteris. Vokietijoje bažnyčia buvo pradėta vad. Liuteronų bažnyčia.

Martynas Liuteris ir jo idėjos

Bažnyčios mokymą radikaliai kritikuoti ėmė buvęs vienuolis Martynas Liuteris (1483-1546), kilęs iš Saksonijos (Vokietija). 1517 m. 10. 31 d. Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė „95 tezes“. Šis įvykis laikomas Reformacijos pradžia.

• Ypač piktinamasi indulgencijų ((atleidimas nuo nuodėmių) pardavinėjimu.

• Bažnyčia gali būti ir be popiežiaus.

• Žmogus savo veikla turi tarnauti Dievui.

• M. Liuteris tvirtino, kad krikščionys tikėjime privalo vadovautis tik Biblija.

1519 m. Martynas Liuteris paskelbė pagr. savo mokymo teiginius:

• Skelbė visų tikinčiųjų lygybę prieš Dievą.

• Teigė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis – Šventasis Raštas.

1520 m. Popiežius savo bule atskyrė M. Liuterį nuo bažnyčios.

Martyno Liuterio idėjų reikšmė:

• M. Liuteris pasisakė už pigią bažnyčią.

• Jo dėka prasidėjo platus judėjimas prieš Katalikų bažnyčią, kuris išplito po visą Europą.

1520 m. susikūrė anabaptistų sekta, kuri reikalavo atsisakyti ššventųjų paveikslų ir apeigų, pripažino tik suaugusiųjų krikštą.

1521 m. Vormso susirinkimas. M. Liuteris buvo iškviestas į Vormse posėdžiavusį reichstagą (imperijos kunigaikščių ir miestų atstovų susirinkimą).

1525 m. Vokietijoje kilo sukilimas vad. valstiečių karu. Buvo reikalaujama panaikinti prievoles, lažą, duokles, dešimtinią.

Reformacijos pergalė VVokietijoje:

1529 m. M. Liuterio šalininkai pradėti vadinti protestantais (prieštaraujantis).

1530 m. prasidėjo karas tarp imperatoriaus ir kunigaikščių.

1555 m. karas baigėsi Augsburgo religine taika (kunigaikščiai gavo teisia pasirinkti tikėjimą savo valdomai teritorijai pagal principą „kieno valdžia to ir tikėjimas“.

Vokietija buvo dar labiau suskaldyta.

Po Europą sukrėtusių XVI a. pirmosios pusės varginančių badų XVI a. viduryje kyla maras, nusinešęs daugiau kaip trečdalį Vakarų Europos gyventojų.

Reformacijos plitimas Europoje

Apie Liuterio pradėtą veiklą sužinojo visas katalikiškas pasaulis. Reformacija palietė visas Europos šalis.

XVII a. reformacija paplito Skandinavijos šalyse.

XVI a. 4 dešimtmetyje pagarsėjo kitas garsus reformatas, prancūzas Jonas Žanas Kalvinas (1504-1564), kuris vėliau tapo pavojingu liuteronų varžovu Šveicarijoje, Ženevos mieste. Šveicarijoje paplito kita protestantizmo srovė – kalvinizmas, kurio pradininkas Jonas Ž. Kalvinas.

Jo idėjos plito Prancūzijoje, Nyderlanduose, Škotijoje, LLietuvoje, Lenkijoje ir kt. šalyse.

• Jis siekė reformuoti Bažnyčią vadovaudamasis savo, o ne Liuterio idėjomis.

• Kalvinistų veiklos centras buvo Ženeva.

• kalvinistai propagavo taupų, kuklų, asketišką gyvenimo būdą.

• Jam pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos reformą, kuriai buvo būdingas glaudus Bažnyčios vadovybės ir magistrato ryšys – “Dievo valstybė”.

• Kalvinistai dar radikaliau (iš esmės) reformavo Bažnyčią.

Kitose šalyse plito įvairios kalvinizmo atšakos (Prancūzijoje – hugenotai, Anglijoje – puritonai ir kt.). Po revoliucijos pergalės Nyderlanduose kalvinizmas tampa oficialia religija.

Šalyse, kuriose išplito reformacija buvo uždaryti vienuolynai, valstybė prisijungė bažnyčių žemes ir pperėmė jų pajamas. Iš bažnyčių atimti sakralinės paskirties dirbiniai iš aukso ir sidabro buvo perlieti, iš jų pagamintos monetos papildė valstybių iždus.

Katalikų kontrreformacija

XVI a. antrojoje pusėje Bažnyčia kovai su išplitusia reformacija panaudojo tris ginklus: Tridento Bažnyčios susirinkimą, Jėzuitų ordiną, inkviziciją.

XVI a. I pus. Katalikų Bažnyčia pradėjo aktyvią kovą prieš reformaciją – taip daugelyje V. Europos valstybių prasidėjo kontrreformacija.

Sustiprėjo inkvizicijos teismai, dar labiau imta persekioti mokslą ir literatūrą.

1540 m. įkurtas Jėzuitų ordinas (Kristaus kariai), (jo įkūrėjas – ispanas – Ignacas Lojola, jis ir tapo pirmuoju jo generolu).Šis ordinas buvo labai reikšmingas kovoje su protestantais. Jėzuitai buvo aktyvūs misionieriai, katalikybės ginėjai, jos platintojai ir stiprintojai.

• Pagr. tikslas stiprinti Katalikų bažnyčią.

• Siekė visais įmanomais būdais triuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiaus prarastus kraštus. Jis sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kurioje svarbiausia buvo paklusti vyresnybei.

1542 m. Popiežius kovai su erezijomis Romoje įsteigė Vyriausiąjį inkvizicijos tribunolą.

1545-1563 m. Triente įvyko Tridento visuotinis katalikų Bažnyčios susirinkimas. Buvo sprendžiama kaip sustabdyti Reformacijos plitimą.

Esmė:

• pasmerkė negeroves, kurias kritikavo protestantai (prekybą indulgencijomis, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų mokymą ir kontrolę).

• visus protestantus paskelbė eretikais, patvirtino Popiežių kaip aukščiausią autoritetą, taip pat visas senas katalikų dogmas ir apeigas.

• buvo sustiprinta vienuolynų ir ordinų disciplina.

1598 m. Henrikas IV paskelbia Nanto Ediktą.

• protestantams (kalvinistams) pripažįstama teisė laisvai praktikuoti savo religiją.

Reformacijos ir kkontrreformacijos priemonės

Reformacijos Kontrreformacijos

XVI a. XVI a. vis. – XVII a.

• Panaikintas indulgencijų pardavinėjimas;

• atsisakyta prabangių bažnytinių pareigų;

• panaikintas šventųjų ir relikvijų garbinimas;

• 1525 m. panaikintas kryžiuočių ordinas. • Įsteigtas vyriausiasis inkvizicijos tribunolas (1542 m.);

• įkurtas Jėzuitų ordinas (1540 m.);

• visi protestantai paskelbti eretikais;

• įvesta griežta bažnytinė cenzūra;

Reformacijos reikšmė

Taigi reformacija, lydima socialinių neramumų, sparčiai plito Europoje. Daugelyje šalių ji tapo valstybine religija. Katalikų bažnyčiai ypač didelę grėsmę kėlė tai, kad prie reformacijos vis tik prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės, kuri veikė pagal principą “kieno valdžia, to ir tikėjimas”.

Kadangi reformacijos pagrindas buvo Biblija, todėl iškilo būtinybė išversti Bibliją iš lotynų kalbos į liaudies kalbas ir išmokyti žmones skaityti. Bažnyčiose pamokslai ir apeigos buvo atliekamos liaudžiai suprantama kalba. Šalyse, kuriose įsitvirtino reformacija liaudies raštingumas buvo žymiai didesnis nei katalikiškose.

Reformacija ir kontrreformacija apskritai paskatino knygų nacionalinėmis kalbomis leidybą.

• Susidarė palankios sąlygos plėtotis švietimui, mokslui, filosofijai ir menui V. Europos šalyse.

• Reformacija padėjo vystytis nacionalinėms kalboms ne tik Bažnyčioje, bet ir kultūriniame gyvenime (iki tol vyravo lotynų kalba).

• Sumažėjo mokesčiai Bažnyčiai, sugriauta buvusi religinė vienybė.

XVI a. pr. Vokietijoje kūrėsi stambios bankinės – palūkaninės firmos, kurios iš dalies dalyvavo gamyboje.