Renesansas

Yra nuomonė, kad žmonių civilizacija susikūrė ne tuo momentu, kai mūsų tolimas protėvis paėmė į rankas sicilio peilį, o tada, kai jis apribojo akmenimis vietą tualetui. Apribotas duobes su suakmenėjusiomis fekalijomis archeologai randa beveik visose neolito laikotarpio žmogaus gyvenvietėse. Tačiau apie visus patogumus pirmieji susimąstė šumerai. Menišką “klozetą”, kuris priklausė princesei Šubad, iš kapo Ure, siekiančio 2600 m. prieš mūsų erą, galima pamatyti Didžiosios Britanijos muziejaus saugykloje. Nuo tų laikų “kėdutės su skylute” konstrukcija praėjo tūkstantmečius ir tik XX a. ppradžioje ta kėdutė buvo pakeista „klozetu“. Tarp kitko, šito klozeto istorija irgi labai sena. Jau XX a. prieš m. e. Knoso apylinkės dvarininkų pastatuose buvo įrengti persirengimo kambarėliai, kuriuose buvo įvesta kanalizacija.Atėnuose V a. pr. m. e. vandenį ir nešvarumus aikštėse pašalindavo specialių kanalų, esančių vieno metro gylyje, pagalba.

Pergamoje nuo III a. prieš m. e. funkcionuodavo požeminių kloakų sistema, su kuria buvo surištos visuomėninės išvietės . Pati garsiausia iš kloakų – Romos MAHIMA ( cloaca mahima ) – funkcionuoja iki ššių dienų. Šitas didelis uždaras kanalas buvo nutiestas Romoje apie 300 m. prieš m. e. ir tęsėsi tarp Kapitolijos ir Palatino kalvų nuo pagrindinio miesto forumo iki Tibro upės. Viso šito prašmatnumo saugotoja buvo deivė Kloakina.

Cloaka mahima įeina į šiuolaikinę RRomos kanalizacijos sistemą. Kaip įprasta, kloakos buvo atidaromos tiesiai į Tibro upę. Štai kodėl IV a. prieš m. e. buvo draudžiama vartoti vandenį iš šitos upės kaip geriamą. Požeminiai šaltiniai ir nedideli upeliai negalėjo aprūpinti vandeniu visų sostinės gyventojų, ir todėl nuo IV a. prieš m. e. Romoje prasidėjo akvėdukų – akmeninių arkinių tiltų ir požeminių vamzdžių vandens padavimui iš kalnų šaltinių – statymas. Akvėdukai nėra romėnų išradimas, nes jie pasiskolino šitą idėją Rytuose grobiškių antpuolių metu. Taip, dar VII a. prieš m. e. Asirijoje Sinancheribo valdymo laikotarpiu irigacinės sistemos statybos metu prie Ninėvos buvo pastatyta užtvanka, dvi vandens saugyklos, kanalas 48 metrų ilgio ir arkiniai tiltai vandens pravedimui virš tarpeklių. Romos valdymo laikotarpiu akvėdukus pradėjo statyti tiek rytų, tiek vvakarų imperijos provincijose. Romos vandentiekiai buvo rasti ir kasinėjant romėnų kolonijas. Taip Chersonėse buvo atidarytos šešios požeminio vandentiekio linijos iš molinių vamzdžių. Prieš 18 amžių romėnų pastatytas vandetiekis šimtmečių eigoje duodavo miestui švarų geriamą vandenį iš Balaklavskių aukštumus už 6 – 10 kilometrų. Jo vandenį naudojo Krimo karo metu ( 1854 – 1855 ), o viena iš senoviško Chersoneso vandentiekio linijų iki šių dienų duoda vandenį Sevastopolio miestui.

Patys didžiausi buvo Romos miesto akvedukai. Pirmąjį, 16,5 km ilgio, pastatė cenzorius AApijus Klaudijus dar 312 metais prieš m. e. Jį taip ir pavadino – Apijaus. Praėjus 40 metų buvo nutiesti antrieji 70 metrų ilgio vamzdynai. 144 metais prieš m. e. buvo pastatytas trečias akvedukas, kuris veikia ir dabar. Jo ilgis – 61 km, iš kurių 10 ėjo arkiniais tiltais. Pirmo amžiaus pradžioje Romoje veikė 11 akvedukų, kurių bendras ilgis 436 km, iš jų 55 km ėjo tiltais. Per parą jie tiekdavo miestui 1,5 milijono kubinių metrų švaraus geriamojo vandens iš Sabinų kalnų.”.keturių akvedukų pakanka, kad šiuolaikinė Roma būtų visiškai aprūpinta vandeniu”. Statistika rodo, kad vienam Romos imperijos sostinės gyventojui kiekvieną dieną reikėjo nuo 600 iki 900 litrų vandens. Palyginimui vienam ikirevoliucinio Peterburgo gyventojui reikėjo 200 litrų vandens per parą. Akvedukai buvo saugomi įstatymų. Šio didžiulio vandentiekio tinklo būklę kontroliavo tam tikra tarnyba. Už sąmoningą vandentiekio vamzdžių sugadinimą buvo skiriama didelė bauda. Jeigu vamzdžiai budavo sugadinami nepiktybiškai, netyčia, tai kaltininkas turėjo tuoj pat juos pataisyti.

Šis milžiniškas vandens kiekis, kurį Roma naudodavo savo klestėjimo metu, buvo paskirstytas tarp imperatoriaus rūmų, visuomėninių įstaigų (termų, turgų, sodų, amfiteatrų) ir daugybės fontanų, kurių buvo daugiau kaip 600. Nuosavuose namuose vandens nebūdavo, jį pirkdavo pas vandens vežėjus arba eidavo jo prie fontano. Vandens nebuvimo namuose pasekmė bbuvo ir kanalizacijos nebuvimas gyvenamuosiuose kvartaluose: romėnai “naudodavosi visuomėninėmis išvietėmis, išnešdavo šiukšlės į kaimyninę krūvą arba paprastai išmesdavo iš lango laukan”. Čia gerokai skyrėsi Senovės Indijos civilizacija: dar III tūkstantmečio prieš m. e. viduryje Mochendžo – Daro mieste kiekviename namie buvo ne tik vandens tiekimo sistema, bet ir vamzdžiai nešvarumų nuvedimui į pagrindinius kanalus. Didelį populiarumą Romos imperijoje turėjo termos. Jų griuvėsius randa Azijoje ir Afrikoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, sostinėje Romoje ir nedideliam Pompėjaus miestelyje. Pirmos termos sostinėje – Romos mieste – buvo pastatytos Marko Agripo III a. prieš m. e., kuris perdavė jas miesto gyventojams nemokamam naudojimui. Daug turtingų romėnų, norėdami užkariauti populiarumą tarp piliečių, dovanodavo jiems teisę visada nemokamai naudotis pastatytomis pirtimis. Jų išlaikymui jie skirdavo specialius pastatus. Todėl Romoje buvo ne tik privačios, bet ir viešosios pirtys, kurios priklausė miestui. I a. prieš m. e. pabaigoje jų kiek išaugo iki 170, o IV amžiuje jų buvo apie 1000.Tokioje pirtyje galėjo dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių praustis vienu metu.

Romėnai nepaprastai mėgdavo maudytis. Jie nusitrindavo nešvarumus, įsitrindavo odą aliejais, atsipalaiduodavo garo kambariuose, paplaukiodavo šiltuose baseinuose, o paskui nerdavo į ledinį vandenį. Imperijos klestėjimo laikotarpiu termos tapo prabangiais rūmais. Termose ne tik maudėsi, bet jos tapo savotiškais klubais, kkur būdavo diskutuojama apie politiką, paagituojama už tą arba aną partiją arba tiesiog bendraudavo seni draugai.

Hipokausto šildymo sistema – iš po grindų ir aukštyn sienomis varomas karštas oras šildydavo namus bei pirtis.

Žmonės aliejų nešiodavosi specialiose aliejinėse. Besimaudantieji pirtyse gremžtukais nusigremždavo nuo kūno prakaitą ir nešvarumus.

Vergai neturėjo teisės vaikštinėti į pirtis.

Juvenalio akademiniame leidinyje “Satyras” kiekvienas gali perskaityti tokias eilutės: “Virš čiurlenančio upelio sėdint”. Iš mokslinių komentarų galime padaryti išvadą, kad herojus tuo momentu yra tualete. Akto technologija nepateikiama skaitytojui, kuris nėra susipažinęs su Romos klozeto sukūrimu ir organizacija. Iš literatūros žinome tik tai, kad komfortabilios išvietės buvo pastatytos prie Romos pirties ir nešvarumai buvo nuplaunami vandentiekio vandeniu.

Su Romos imperijos žlugimu ( tualeto gerovė suvaidino čia nepaskutinį vaidmenį ) klozeto idėja buvo pamiršta pusantro tūkstančio metų. Karaliai – barbarai, kurie išėjo į viduramžių istorijos areną, nežinojo nieko, išskyrus naktinį vazoną. Karolio Didžiojo naktinį puodą galima pamatyti Avijono muziejuje. Neįmantrus varinis katilėlis su rankenėlėmis – štai ir viskas, ką galėjo sau leisti didysis vadovas.

Kaip bebūtų keista, bet kanalizacija ir viskas, kas yra su ja susiję – tai vienas iš tų dalykų, kurie skiria civilizuotą žmogų nuo beždžionės. Deja ir ekologijos klausimas, o tiksliau atmosferos teršimas ir gadinimas labai

skiria žmogų nuo gyvūnų.

Kaip ten bebūtų, be kanalizacijos mes užaugtumėme purvu. Be jos mes dabar negalėtumėme gyventi.

Akivaizdu, kad Renesanso epochos titanų mintis negalėjo aplenkti tualeto problemos. Leonardo kodekse pateiktas genijaus ranka rašytas piešinys, kuriame pavaizduotas unitazas. „Klozeto sėdynei duok būti pasukamam, kaip vienuolių langeliui, ir grįžtis į savo pirminę padėtį atsvaru. Dangtelis virš jos turi būti piljui, kuris nėra susipažinęs su Romos vaterklozeto sukurimu ir organizacija. Iš literatūros žinome tik, kad komfortabilios išvietės buvo pastatyti prie Romos pirties ir nnešvarumai buvo nuploviami vandentiekio vandeniu. Su Romos imperijos žlugimu klozeto idėja buvo pamirta pusantrų tūkstančių metų. Karaliai – barbarai, kurie išėjo į viduramžių istorijos areną, nežinojo nieko, išskyrus naktinį vazoną. Karolio Didžiojo naktinį puodą galima pamatyti Avijono muzejuje. Neįmantrus varinis katilėlis su rankenėlėmis – štai ir viskas, ką galėjo sau leisti didysis vadovas. Kanalizacija tai vienas iš tų dalykų, kurie skiria civilizuotą žmogų nuo beždžionės. Deja, ir ekologijos klausimas, o tiksliau, aplinkos teršimas ir gadinimas atskiria mus labai.

Pagaliau XIX a. ššaltkalvis Tomas Kreperis iš mažo kaimelio Anglijos šiaurėje išrado šiuolaikinio pavidalo unitazą. Svarbiausia išradime – U-pavidalo kelias su vandeniniu kamščiu, atskiriančių tualeto patalpą nuo kanalizacijos vamzdžio. Spausdinimo padidinimui Kreperis įrengia baką su vandeniu po lubomis, o prie krano svirtį pritaikė ggrandinėlė su rankena. Du karaliaus mechanikai, Džordžas Dženingas ir Tomasas Tvifordas, susidomėjo kaimiško šaltkalvio išradimu ir, papildant jį vandens pripildymo automatiniu kranu ( jį net nereikėjo išrasti – toks kranas buvo įrengtas visuose garvežiuose ), pateikė gaminį karalienėi Viktorijai. Anglijos gyventojai saugo atmintį apie unitazo išradėją. Šitas daiktas vadinasi “kreperiu” , o išradėjo gimtajame kaimelyje yra bažnyčia, kurią puošia mozaikos unitazo atvaizdo vitražas.

Ką reiškia “unitazas”? XIX amžiaus pabaigoje unitazus pradėjo gaminti iš fajanso indų fabrikuose. Amatininkų iš Sevro ir Mejseno kūriniai iki šiol galima sutikti muziejų sandeliuose. Kainavo jie daug brangiau, nei stalų indų komplektas 36 – iems asmenims. Unitazų iš fajanso masinė gamyba prasidėjo Ispanijoje 1909 metais. Amžiaus pradžioje ten buvo organizuota šalies elektrifikacijos akcinę bendruomenę tokiu skambiu vardu kkaip Unitas (“sąjunga”, suvienijimas” ). Pagal “sąjungos” užsakymą vienas iš fabrikų šalia Barselonos užsiėmė fajansų izoliatorių gaminimu, o kartu ir molininkai išliedavo unitazus. Nuo tų laikų ir nuėjo po pasaulį toks higieniško gaminio pavadinimas.

Mūsų laikais mes matome mažiau ekologinių katastrofų, susijusių su kanalizacijos klausimu, bet tai nereiškia, kad anksčiau ekologinė padėtis buvo blogiau, nei dabar. Ir be kanalizacijos problemų žmonija turi daug dalykų, kurie teršia apsupantį pasaulį. Pavyzdžiui, nafta. Dabartiniu momentu tai labai didelė pasaulio problema. Net nežinoma, kas būtų aaplinkai mažiau skausmingai: išsiliejanti nafta ar sugadinta kanalizacija, kurios sudėtis išplaukia į gatves ir trukdo žmonėms normaliai gyventi.

Lietuvoje buvo tokių situacijų, kai buvo išsiliejusi kanalizacija. Tai atsitiko dėl to, kad labai smarkiai lijo. Vanduo ir purvas užliejo žmonių namus, daržus, visur buvo didžiulė smarvė. Tokioje situacijoje žmonės jaučia, kas yra ekologinė katastrofa, o jeigu jie mato per televizorių, kad kažkur tai prie Ispanijos ( tai gi taip toli!) išsiliejo nafta, tai jie gali nieko ir nejausti, galbūt tiktai pasakyti, kaip jiems gaila ir pasiskųsti, kaip būna sunku gyventi. Turbūt aš ir pati esu priskiriama tokiems žmonėms. Bet šiaip tai aš visai norėčiau kada nors tapti žmogumi, kuris padėtų kitiems. Pavyzdžiui, net ir ekologinių katastrofų metu. Ir dabar aš stengiuosi padėti žmonėms tiek, kiek galiu.

Tai mano nuomonė. Galbūt aš kažką supainiojau šitam gyvenime arba neteisingai išreiškiau savo mintis. O galbūt tokius žodžius negalima rašyti kursiniam darbe.

Viso savo darbo metu aš galvojau labai dažnai apie kanalizaciją, jos problemos ir įdomius dalykus apie ją ir pateikiau darbe viską, ką sužinojau ir ką sugalvojau.

Naudota medžiaga: http://toiletarium.boom.ru/alexey-savin.htm

“Iliustruota vaikų enciklopedija” Vilnius, 1998

http://www.saunaprofi.ru/bath.html

Data: 2002.12.19.