Renesansas

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie aabsoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir pasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams ir amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią IItalijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių stiprėjimas. Šiuos procesus gilino iir spartino reformacija, apėmusi Vakarų ir Vidurio Europą.

HUMANIZMAS

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų. jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos, anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: LL.B.Albertis, T.Moras, F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų kraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama paklusti autoritetams.

Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas – tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, ssiekianti įsitvirtinti pasaulyje pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso nuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingas individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.

Dėl atsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą. (Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)

REFORMACIJA

Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nė nebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazine revoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio, ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra bažnyčios reforma.

Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėl reikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčių bažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovos su Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus. 1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kad popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darė karalius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai daug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti bažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas. Jo metu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėl abiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių llėšų. Lėšom rinkti buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvo susiklosčiusi tokia padėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima nupirkti viską. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iškart iš skaityklos išskries”.

Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV a. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės, nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husu negailėjo jėgų ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.

Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistai nurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų kalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimas pagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčios apeigos.

XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romos imperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandų ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinės nepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus. Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjo kiekvienu metu sukilti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuoti Martynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai. Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, iir jam padėjo skleisti jo mintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tą pačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui likti gyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino, kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus ir bažnyčios tėvų autoritetu.

Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jie reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti žemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvo nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikia atsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tik tada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tik tada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos priežasčių. Kita būtų siekimas pigios bažnyčios.

Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus, prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiai reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės gyventojų valios. Jie sakė “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Šiaurės Vokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikų liuteronų mokymas.

Kitas garsus reformatorius buvo prancūzas Jonas Kalvinas, kuris vėliau tapo liuteronų varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos formą, kur buvo būtinas glaudus ryšys tarp

magistrato ir Bažnyčios vadovybės. Magistratas skirdavo pagyvenusius vyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turėjo vadovauti bendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per įskundėjus. Net ir vaikai galėjo įskųsti savo tėvus bendruomenės vadovybei. Žaidimai, šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinas manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo malone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turįs žinoti, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teigė, kad sėkmė prekyboje ir profesijoje taip ppat yra Dievo malonės apraiška. Taip pat jie skatino turto kaupimą, nes sakė, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turtą, keliaus į dangų. Kalvinizmas greitai plito, įsiskverbė į kraštus, kuriuose buvo liuteronybė. Katalikų bažnyčiai didelę grėsmę kėlė tai, kad Prancūzijoje prie kalvinizmo prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės. Europos šiaurėje kalvinistinėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai, Škotija.

Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negu katalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiai iki pat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimų gyventojai ggaudavo tam tikrą išsimokslinimą. Protestantai teologai rašė ir skaitė pamaldas nacionalinėmis kalbomis, o ne lotyniškai.

Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija, ypač pradžioje, suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Moterys įsitraukė į Biblijos studijas ir Katalikų bažnyčios kritiką. Visoms protestantizmo pakraipoms bbūdinga tai, kad pradėta labiau vertinti santuoką, o ne celibatą ir nekaltybę. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Kontrreformacija. Jėzuitai

Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios sąlygos kontrpuolimui prieš reformaciją. Italijos miestų valstybių biurgeriai nejautė reformacijos poreikio. Jie jau turėjo ekonominę ir politinę nepriklausomybę. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai užsitikrino valstybinę Bažnyčios kontrolę, kai buvo susilpnėjusi popiežiaus valdžia.

Katalikai siekė pašalinti bažnyčios negeroves. Bažnyčios susirinkimas pasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų mokymą ir kontrolę.

Labai reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkūrimas. Tai – kovinė organizacija, turėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiui prarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignotas Lojola. Jis sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kur svarbu yra paklusti vyresnybei. Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje.

Gerai išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės vvaldymą. Jie įgijo polininės įtakos. Jėzuitai vadovavo religiniai kovai prieš reformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas šalis. Jų padedamas popiežius atsikovojo Vengriją, Lenkiją, Pietų Vokietiją.

Reformacija Lietuvoje

Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Prasidėjus reformacijai su politiniais siekimais, negalėjo reformatai likti neutralūs. Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybės tikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jo paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus ir vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjų statulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o ššventųjų vietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Žygimantas Senasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausia apskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėvių tikėjimą. Kulvietis išspaudino knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtas dvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei. Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra buvusios katalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas iš jų atsiimti. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimą parėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuoti valstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal plotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmė ir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudos valstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą ir kariuomenę.

GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.

XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų. 1492m. – Amerika, 1522m. – baigta F.Magelano pradėta kelionė aplink Žemę. Pasaulis buvo tyrinėjamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinis pažinimas plėtojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais, Renesanso atstovai per trumpą laikotarpį gerokai pakėlė mokslo lygį. Tuomet padaryta daug išradimų: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis laikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai: matematika, chemija, fizika, yypač astronomija, pakeitusi visatos sampratą. Italijos ir Šiaurės Europos astronomai padarė atradimų, kurie sukūrė heliocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal šią sistemą pasaulio centre yra Saulė, aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Pirmasis šią teoriją iškėlė M.Kopernikas.

Mokslo atradimai skatino peržiūrėti žmogaus ir pasaulio aiškinimą. Nebepasitenkina scholastika, kuri rėmėsi abstrakčiais samprotavimais ir autoritetų nuomone, ima reikštis naujos filosofinės kryptys. Kai kurie Renesanso filosofai ragina remtis stebėjimo ir tyrinėjimo metodu nuo atskirų faktų eiti prie apibendrinimų (Bekonas). Kiti rodydami nepasitikėjimą autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažinti pasaulį (Montenis). Šiai epochai būdingi nuomonių skirtumai ir įvairūs keliai į tiesą.

Taip pat šiuo metu buvo paplitę ir netikri mokslai: alchemija, astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Jų paplitimą lėmė ne tik žmonių tamsumas, bet ir renesanso epochai būdingas noras prasiskverbti į gamtos paslaptis. Pranašystėmis ir Burtais tikėjo ir paprasti, neapsišvietę žmonės, ir mokslininkai, filosofai, valstybės bei bažnyčios veikėjai. Tik Renesanso epochoje labai paplito raganų, burtininkų teismai, vadinama “raganų medžioklė”, ypač jų pagausėjo išleidus knygą “Raganų plaktukas”, kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti.

Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas į priekį. Katalikų bažnyčia puolė naująjį mokymą. Žmonės galėjo prarasti pasitikėjimą bažnyčia, jei ji pripažintų klydusi. Šie mokslai pakeitė žmogaus ir Žemės vietą Visatoje.

MENAS

Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nnes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas – poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams.

Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas – Filipas Bruneleskis.

XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.

Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia

Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną.

Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko

nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus.

Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais – tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas – išlygino smailiąją arką iir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone.

Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje

Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti.

Plintant ššiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą.

Botičelis “Veneros gimimas”

Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo ttaisyklės.

Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos.

XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai.

Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu.

Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka

XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, MMikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą – anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti ppuikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė.

Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe.

Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) – nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei.

Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas.

Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”.

Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu.

Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems ŠŠiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo – pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose – molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi.

Renesanso meno apibendrinimas:

Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas – dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas.

Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas.

Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos.

Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės ppilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

LITERATŪRA

Renesanso literatūra perėmė vertingą viduramžių literatūros palikimą: taurumo, meilės aukštinimą, būdingą riterių kūrybai, dėmesį žmonių kasdieniniam gyvenimui, pasireiškusį miestelėnų literatūroje. Šioje epochoje sugrįžtama į antiką, todėl jos kūriniai buvo šio meto rašytojų pavyzdžiu. Kartu Renesansas sukūrė savitus tikrovės vaizdavimo principus.

Pagrindinis Renesanso literatūros vaizdavimo objektas – žmogus ir jo likimas. Sukuriami sudėtingi psichologiniai charakteriai, kupini vidinių konfliktų, prieštaringų jausmų. Herojus – veikli, mąstanti asmenybė, siekianti suvokti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti santykius su kitais žmonėmis. Tai Šekspyro Hamletas, Otelas, Servanteso Don Kichotas. Jie išsiskiriantys iš aplinkos, kartu ir tragiški herojai, susiduriantys su neįveikiamomis kliūtimis. Tragizmą sustiprina jų pačių vidiniai konfliktai. Renesanso literatūroje plačiai pavaizduota aplinka, kurioje veikia herojus. Kūriniuose daug personažų, atstovaujančių įvairius visuomenės sluoksnius, profesijas, skirtingų charakterių žmones. Herojai į gamtos jėgas kreipiasi ieškodami paramos, lygina savo būseną su gamtos reiškiniais. Viena svarbiausių temų šioje literatūroje yra žmogus ir laikas. Laikas padeda išsiaiškinti tikrąsias, patvarias ir netikrąsias, tariamas vertybes.

Renesanso literatūra pasižymi žanrų įvairumu. Suklesti lyrika: sonetai, dainos, madrigalai, pastoralės. Kuriamos herojinės ir komiškos poemos. Ypatingą reikšmę užima satyra, išjuokianti neigiamus gyvenimo reiškinius. Tačiau svarbiausia buvo dramaturgija, įvairūs jos žanrai: tragedija, komedija, tragikomedija, istorinė drama.

Renesanso literatūros raida prasidėjo XIV a. Italijoje. Pirmieji humanizmo epochos

rašytojai – Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia – vėlyvasis Renesansas, kuriame humanistai pradeda abejoti žmogaus galimybėmis, gėrio jėga. Grožiniuose kūriniuose giliau suvokiami tikrovės prieštaravimai, sustiprėja tragiški motyvai. Renesanso literatūrą užbaigia ispanų romanisto Servanteso ir anglų dramaturgo Šekspyro kūryba.

Lietuvos humanistai reiškė tautinio valstybingumo idėjas, skleidė romėniškos lietuvių kilmės teoriją, siūlė lotynų kalbą padaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialiąja kalba. Kai kurie grožinių kūrinių autoriai rašė lotynų kalba (J.Radvanas, M.Lietuvis). Renesanso pasaulėžiūros buvo veikiami ir pirmųjų lietuviškų raštų aautoriai – A.Kulvietis, M.Mažvydas, M.Daukša. Tačiau lietuvių raštijoje neišryškėjo tokia grožinės literatūros žanrų įvairovė, kaip Vakarų Europoje.

Trumpas Renesanso apibūdinimas:

Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosius laikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irsta feodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinės susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis) monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija, Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas – tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis.

Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai iir bažnyčios gyvenime. Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judėjimas, atskilęs nuo katalikų bažnyčios, davęs pradžią įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praėjo audringai, sukėlė daug konfliktų, net karų.

Naudota literatūra:

1. E.H. Gombrich “Meno istorija”

2. Nina Dmitrijeva “Trumpa dailės istorija”

3. “Pasaulis I”

4. Jašinskienė, SStaškevičienė, Bartkus “Visuotinė literatūra”

5. Kristina Miurit-Deklu “Istorija 2”

6. J.Minkevičius “Lietuvos architektūra”

7. T.Adomonis “Istorija 1”

8. Mano ir sesers istorijos užrašai

9. Vadovėlis “Visuotinė istorija”