Renesansas Lietuvoje

RENESANSAS

LIETUVOJE

Renesansas išplito Lietuvoje, kaip ir kai kuriose Vidurio Europos šalyse, XVIa. pradžioje. Jis truko iki XVIIa. vidurio. Renesansą skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos, einančios iš tų šalių, su kuriomis buvo palaikomi ekonominiai ir politiniai ryšiai. Tuo metu Lietuvoje intensyvėjo žemės ūkis ir didėjo jo produktų pasiūla, Plėtėsi vietinė ir užsienio rinka, augo senosios gyvenvietės, kūrėsi nauji miestai, kuriuose gausėjo amatininkų, steigėsi nauji cechai, kilo buities ir meno dirbinių gamyba. Tačiau Lietuvos miestai neišsikovojo tokių teisių, kkaip Vakarų Europoje, nesivystė buržuazijos klasė, tik stiprėjo feodalizmas. Ekonominiam stiprėjimui ir feodalų pajemoms turėjo reikšmės padidėjęs valstiečių baudžiavinis išnaudojimas, kuris įteisintas Žygimanto Augusto Valakų reforma, kuri įvyko 1557 metais. Nemažai pajamų davė miestai, todėl feodalai rūpinosi jo augimu: plėtė amatus, skatino didesnę jų specilizaciją, produkcijos kokybę. Valstiečių priešinimasis, bajorijos nepasitenkinimas, karai su Rusija ir totoriais alino feodalinę santvarką, stabdė kultūros plitimą ir privedė prie Lietuvos ir Lenkijos unijos, kuri buvo pavadinta Lublino unija ir pasirašyta 1569 metais. Ji sukėlė eekonominį ir politinį smukimą.

Kultūrinius ryšius plėtė feodalinės diduomenės kelionės po Europą. Didikai, turtingi pirkliai, amatininkai savo vaikus siuntė mokytis į Europos universitetus: Prahos, Bolonijos, Leipcigo, Vitenbergo, Krokuvos ir kt.. Jie ten susipažindavo su humanizmu, renesansu, o vėliau su reformacija. TTai matydama smulkioji bajorija ir miestiečiai reikalavo, kad ir jų krašte būtų tokių mokyklų. Abraomas Kulvietis įsteigė humanistinio pobūdžio kolegiją, kuri veikė 1539-1542m., o vėliau buvo atgaivinta Mikalojaus Radvilos Juodojo. Žygimanto Augusto leidimu buvo įsteigta 1568m. Vilniaus kolegija, į kurią buvo pakviesti jėzuitai profesoriai. Svarbiausiais kultūros centrais tapo Vilnius, Kaunas.

Plintant humanizmui, Vilniaus universitete imta kreipti dėmesį į vietines kalbas. Konstantinas Sirvydis mokslo reikalams išleido lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, kuriuo tartum suteikiamos lygios teisės su kitomis kalbomis. Mikalojus Daukša į lietuvių kalbą išverstos “Postilės” įžanga kėlė lietuvių kalbos vaidmenį tautos gyvenimui. Visi to meto leidiniai lietuvių kalba buvo pažangus nacionalinis reiškinys. Mykolas Lietuvis kėlė lietuvių kalbą, jis ją tapatino su lotynų kalba.

Demokratinę humanistinės kultūros pusę stiprino tarp miestiečių ir smulkiųjų bajorų plintanti rreformacija. Lietuvos didikai į savo rūmus priėmė humanistus, nes norėjo susilyginti kultūra su užsienio aristokratais, kad nebūtų žiūrima į jų valdomą valstybę kaip į atsilikusį kraštą.

Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Prasidėjus reformacijai su politiniais siekimais, negalėjo reformatai likti neutralūs. Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybės tikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jo paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus ir vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjų statulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o ššventųjų vietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Žygimantas Senasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausia apskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėvių tikėjimą. Kulvietis buvo pabėgęs į Prūsiją, kurioje viešai išspaudino šešių puslapių knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtas dvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei. Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra buvusios katalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas iš jų atsiimti. Užpuolimai buvo remiami skundais teismui dėl bažnyčių grąžinimo Reformacinis judėjimas plėtėsi, ir Vilnius pasidarė judėjimo centru. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimą parėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuoti valstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal plotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmė ir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudos valstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą ir kariuomenę, viena reformatų bažnyčia, priklausanti nuo pasaulietinio valdovo, atpalaiduos gyventojus nuo religinių centrų, bajorus jungs viena kalba.

Didysis kunigaikštis, stambieji feodalai sukaupę iš baudžiavinio valstiečių ir miestiečių išnaudojimo didelius materialinius išteklius statėsi sau rūmus. Krašto ir feodalinių valdų apsaugai buvo statomos bastioninės pilys, svarbiausi miestai apjuosti gynybine siena. Renesanso epochoje ttaip pat buvo statomos mokyklos, bendrabučiai. Reformacija ir konfesiniai kivirčai skatino religines bendruomenes statyti kulto pastatus. Renesanso kompoziciniai principai pirmiausia pasklido Vilniuje. Čia buvo statomi didžiojo kunigaikščio reprezentaciniai, didikų rezidenciniai rūmai, kuriuose nemažai yra lodžų, dekoratyvių atikų, suskaidytų mentėmis ir arkomis. Dailę stipriai veikė Šiaurės renesansas. Jis atsispindi medžio drožyboje.

panaudota ši literatūra:

A.Šapokos “Lietuvos istorija”

Istorijos institutas “Lietuvos istorija iki 1917 metų”

T.Adomonis “Lietuvos dailės ir architektūros istorija”