Rezistencijos istorijos tyrimas

Įvadas

Rezistencija – pasipriešinimo judėjimas. Lietuvių tautos pasipriešinimo formos buvo įvairios: dvasinė rezistencija, ginkluota kova, rinkimų boikotas, demonstratyvus Bažnyčios lankymas bei religinių švenčių šventimas, pogrindinė kova.

Pasipriešinimo strateginis tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Be to, buvo siekiama sutrukdyti mobilizacijai, masiniams areštams, rusakalbių kėlimui į Lietuvą ir t.t.

Pokario partizanų kovos gausiai prisidėjo prie pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo. 1944 – 1953 m. – ginkluotos kovos laikotarpis laikomas labiausiai kariškai organizuotu bei reikšmingiausiu.

Šią temą plačiai nagrinėjo N. Sadūnaitė „KGB akiratyje“, J. Starkauskas „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje ((1944 – 1953), N. Gaškaitė, K. Grinius, A. Kašėta, D. Kuodytė, B. Ulevičius. Nuo 1997 m. leidžiamas žurnalas „Genocidas ir rezistencija“, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai.

Dabar istorikai, nagrinėjantys rezistencinį pasipriešinimą, gali naudotis autentiškais dokumentais, kurie įgalina analizuoti tiek politinius, tiek ideologinius rezistencijos bruožus.

Istoriniai tyrimai per pastarąjį dešimtmetį labai pasistumėjo, nuo išeivijos lietuvių istorijos darbų buvo prieita prie plačios apimties mokslinių tyrimų. Prie to daug prisidėjo dar 1991 m. rugsėjo 25 d. LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu įkurta darbo grupė Sovietų Sąjungos KGB vveiklos Lietuvoje dokumentacijai tvarkyti. Šioje grupėje dirbo J. Sarkauskas, N. Gaškaitė – Žemiatienė, D. Kuodytė, A. Kašėta ir kt. 1993 m. liepos 16 d. LR Seimo nutarimu reorganizavo pastarąją į darbo grupę Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje dokumetacijai tvarkyti bei VValstybinį Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centrą ir įsteigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą. Iki 1997 m. jo veikla buvo susijusi tik su dviem dideliais projektais – archyviniu (iki 1996 m. buvo tvarkomas ir perduodamas vieningai archyvinei sistemai buves KGB archyvas) ir šaltiniu tyrimo – buvo kaupiami, tiriami ir skelbiami antisovietines rezistencijos ir komunistinio teroro dokumentai.

Atsiradus palankioms aplinkybėms, buvo bandoma atskleisti ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus, represijų organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti kovotojų už laisvę aukų atminimą.

****

Lietuvos istoriografijoje Lietuvių rezistencinė santarvė, jos veikla iki šiol nėra sulaukusi didesnio tyrinėtojų dėmesio. Pokario istorijos tyrinėtojų darbuose aprašant išeivijos organizacijų veiklą Lietuvos laisvinimo byloje, jų tarpusavio kovą išnagrinėta gana fragmentiškai. A. Rupšienė straipsnyje „Išeivijos organizacijų vaduojamoji veikla. Šaltiniu publikacijos“ trumpai apžvelgė iišeivijos organizacijas, veikusias iki Lietuvai lemtingų 1940 m. įvykių ir susikūrusias tuo laikotrapiu. Nemažai duomenų tam teikia išeivijoje leisti informaciniai leidiniai, suteikiantys galimybę išsiaiškinti kurio nors iškilaus asmens veiklos sritį ar užimamas pareigas lietuviškoje aplinkoje, yaptingai VLIK‘o archyvas.

Nijole Gaškaite, Juozas Brazaitis, Dalia Kuodyte savo darbuose trumpai užsimena Lietuvos rezistencijos ryšius su Vakarais, išeivijos indėlį ir panašiai. Dalia Kuodytė savo straipsnyje „Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais“ nagrinėja išeivijos indėlį į partizaninį pasipriešinimą bei jos bandymą užmegzti kuo glaudesnius ryšius su Vakarais.Ji iišskiria kelias svarbias priežastis, dėl kurių Lietuvos rezistencijai šie ryšiai buvo svarbus: „Pirmiausia tai buvo susiję su viltimi sulaukti karinio konflikto – juk pasipriešinimui vadovavę žmonės, kurių daugumą sudarė kariškiai, puikiai suvokė, kad tik tuo atveju galima partizaninio karo pergalė. Kita vertus, į Vakarus buvo pasitraukusi tautos dalis, paprastai vadinama tautos žiedu, kitaip sakant, žmonės, kurie bent jau vokiečių okupacijos metu generavo pasipriešinimo idėjas, vadovavo pasipriešinimo organizacijoms.“ Ji teigia, „Būtent tu asmenų – vadų bei vadovų – ypač trūko rezistencijai bent jau pirmaisiais pokario metais.“1

Viename savo straipsnyje D. Dapkutė „Lietuvių rezistencinės santarvės dalyvavimas Lietuvos laisvės byloje“ trumpai apžvelgia LRS veiklą, ryšius su krašto rezistencija, LRS iškilusi konfliktą su VLIK‘u, o taip pat santykius ir su kitomis išeivijos organizacijomis.

****

Saugumo archyvai lieka bene svarbiausiu dar iki galo neišnaudotu partizanų kovų šaltiniu, kurį tyrinėja ne vienas istorikas. Pavyzdžiui, K. K. Grinius teigia, kad „nevalia visiškai nuvertinti komunistų paskelbtų duomenų“2 kadangi ten laikomi paimti partizanų archyvai, kuriuose daug jų parodymų, o taip pat ir operatyvinių darbuotojų raportai. Šių raportų reikšmės, anot mokslininko, taip pat nevalia menkinti, kadangi remiantis jais, buvo infiltruojami ir naikinami partizanų daliniai.

Nijolės Gaškaitės – Žemaitienės knyga „Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai“ yra vienas pirmųjų bandymų, po saugumo archyvų atidarymo, sintetiškai aapžvelgti partizaninę rezistencinę kovą. Be partizanų ir sovietinių represinių struktūrų archyvų, autorė naudojosi ir liudininkų prisiminimais, tyrinėtojų darbais. Ji rėmėsi B. Antanaičio, A. Brazdžionytės – Oškeliūnienės, V. Gurskio, K. Lakicko, P. Pečiulaičio, A. Ramanausko – Vanago atsiminimais. Anot E. Aleksandravičiaus, „Patirtis ir krikščioniška vertybių orientacija autorę artina prie katalikiškosios lietuvių visuomenės srovės pažiūrų, vyravusios pasipriešinimo kovų laikotarpiu.“3

****

K. K. Griniaus „Partizanų kovos Lietuvoje“ nerasime tokių temų kaip partizanų vadų biografijos, detalių mūšių aprašymų su žuvusių partizanų ar jų priešų skaičiais. Autorius taip pat nesigilino į partizanų dalinių veiklą ir sudėtį, o didžiausią dėmesį skyrė teoriniams klausimams. Trečiame knygos skyriuje K. K. Grinius aptarė priežastis, kodėl jaunimas ėjo į partizanus. Be viso to autorius nagrinėjo partizanų kovų raidą, aptarė jų pastangas susivienyti, palietė jų kasdienį gyvenimą, buitį.

Anot autoriaus, J. Lukšo atsiminimai „Partizanai“ yra svarbiausias šaltinis apie partizanų veikimą iki 1947 m.: „Pirma, Lukša turėjo neeilinius rašytojo gabumus <.> Antra, Lukšos pergyvenimų diapozonas gerokai platesnis negu daugelio partizanų. Jis palaikė ryšius su pasyviąja rezistencija ir užsieniu, ėjo atsakingas pareigas, dalyvavo mūšiuose <.> Trečia, Lukša parašė savo atsiminimus, partizanų kovoms tebevykstans“4

Palyginti nemažai atsiminimų parašyta apie lietuvių tremtinių gyvenimą Sibire ar kur kitur tremtyje, tačiau beveik nėra nei apie partizanų karą, nei apie tuometines sąlygas LLietuvoje.

1960 – 1970 m. Lietuvoje buvo paskelbta daug medžiagos apie partizanų kovas. Svarbiausia medžiaga išleista Archyvinių dokumentų rinkiniuose, kuriuose išspausdinti suimtųjų partizanų ir nuo jų nukentėjusių žmonių parodymai. Komunistų paskelbti parodymai pasižymi tuo, kad juose partizanai vaizduojami kaip „teroristai“, „banditai“, partizanų talkininkai – kaip „banditų pagalbininkai“, neginkluoto pogrindžio nariai – kaip „nacionalistinio“ arba „antisovietinio“ pogrindžio dalyviai. Taip pat šie išspausdinti partizanų parodymui nevienodai apima visas Lietuvos dalis. Daugiausia duomenų buvo skelbiama apie Dzūkiją ir pietinę Žemaitiją. Duomenys apie partizanų veikimą Kaišiadorių, Ukmergės ir Trakų apylinkėse, Panevėžio apskrityje ir Žaliosios girios apylinkėse, šiaurės Žemaitijoje iš esmės liečia tik 1944 – 1945 m. labai mažai medžiagos paskelbta apie partizanus Aukštaitijoje. Pradėjus leisti šiuos dokumentus, buvo sąmoningai nutylima apie partizanų organizacinę struktūrą ir jų susirėmimus su stambesnėmis valdžios pajėgomis.

Nagrinėdamas partizanų kovų pobūdį, K.K. Girnius apžvelgia Lietuvos partizanų kovų ypatumus. Aptardamas vidaus karų rūšis bei teroristinius sąjūdžius, autorius bandė parodyti, kad nors partizanai kartais griebdavosi teroro, jų negalima laikyti teroristais. Svarstydamas priežastis, kodėl lietuviai tapo partizanais, autorius kritikuoja komunistų istorikus, kurie teigė, kad partizanų branduolį sudarė karo nusikalteliai, nacių kolaborantai ir žemės netekę „buožės“.

****

Tiriant sovietų okupacinių represinių struktūrų nusikalstamą pokario metų veiklą, archyviniai dokumentai yra svarbiausi ir objektyviausi įrodymai. Lietuvoje vykstant valstybingumo atkūrimui, pradėjus

nagrinėti sovietų nusikaltimus ir jų vykdytojų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, didelė dalis archyvų, kuriuose tiesiogiai įvardijami nusikaltimai lietuvių tautai ir jų vykdytojai, buvo arba sunaikinti, arba išvežti į Rusijos archyvus.

Kalbant apie Lietuvos archyvuose išlikusius dokumentus, susijusius su MGB agentų smogikų veikla, naikinant Lietuvos partizaninį judėjimą, reikia pasakyti, kad tai tėra dokumentai iš sovietinio saugumo operatyvinių sekimo bylų. Jose nekonkretinama MGB smogikų operacijų prieš lietuvos partizanus eiga, nėra jų planų, pranešimų, ar kitokių dokumentų, apie atskirų smogikų vaidmenį vienoje ar kitoje operacijoje, dduomenų apie smogikų apdovanojimus ir t.t. Apskritai nėra konkrečių įrodomąją galią turinčių dokumentų, kuriais remiantis būtų galima tiksliai nustatyti ir teisiškai įvertinti kiekvieno agento amogiko padarytus nusikaltimus.

1996 m. išleistas dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD – MGB dokumentuose 1944 – 1953 metais“. Čia sudėtos SSRS KGB padalinio archyve išlikusios bylos, daugiausia rašytos partizaninio karo metais. Iš šių dokumentų galima susidaryti vaizdą apie tai, ką išgyveno žmonės, tautos ir valstybės būdamos SSRS sudėtyje, koks buvo represinių veiksmų realizavimo mmechanizamas, kas ir kokiomis priemonėmis stiprino tokią totalitarinę sistemą, kuriai vis dėlto pavyko užgniaužti partizaninį pasipriešinimą bei į savo pusę paveikti didelę dalį visuomenės sąmonės.

Publikuojant sovietų represinių žinybų (MVD – MGB) veiklos pobūdį nusakančius dokumentus, buvo stengtasi pateikti viso partizaninio kkaro laikotrapio (1944 – 1953 m.) vaizdą. Didelis dėmesys skirtas į dokumentuose esančios informacijos reikšmingumą. Rinkinyje plačiau nušviesta įslaptinta nusikalstama okupacinių represinių žinybų veikla: provokacijos, agantų verbavimas, partizaninio pasipriešinimo slopinimo metodai. Kaip žinia, enkavėdistų pagrindinės veiklos kryptys buvo dvi: operatyvinių duomenų rinkimas ir suimtųjų tardymas. Partizaniniams karui pasibaigus KGB veiklos prioritetai šiek tiek pasikeitė, sukatyvėjus ryšiams su užsieniu, sukatyvėjo kontržvalgybinė veikla.

MGB agentūra yra viena svarbiausių, slopinant partizaninį pasipriešinimą. Po 1952 01 10 SSRS MGB įsako Nr. 0015, kai buvo reformuotas agentūrinis tinklas, „MGB agentų skaičius Lietuvoje buvo sumažintas 71 proc. Jų liko apie 7 tūkst. Šis skaičius su nežymiais svyravimais išliko iki KGB padalinio Lietuvoje veiklos pabaigos – 1991 m. okupantams talkino 6 tūkst. agentų. Mažiausiai agentų – apie 3,6 ttūkst. – buvo 1961 m.“5 Dokumentai atskleidžia, kad po agentūrinio tinklo reformos pasikeitė veikiančių agentų klasifikacija. Iki 1952 m. MGB slapti talkininkai buvo skirstomi į agentus ir informatorius. Pagal veiklos pobūdį buvo kelių rūšių agentai: vidiniai (įdiegiami į partizanų būrius ar pogrindines organizacijas), maršrutiniai (siunčiami į konkrečias užduotis), smogikai, kamerų agentai, įtakos agentai, verbuotojai. Rinkinyje pateikiami dokumentai, kurie atspindi verbavimo procedūras, agentų kategorijas ir jų veiklą Lietuvoje 1944 – 1953 m.

Pagal MVD – MGB statistines suvestines, 1944 – 1953 m. žžuvo apie 20 tūkst. partizanų, bet nagrinėjan 1944 – 1953 m. baudėjų ataiskatas apie žuvusius, išaiškėja daug iškraipymų,netikslumų ir skaičių falsifikavimų tiek mobilizacijos beginklių nužudytų žmonių įtraukimas į nukautų partizanų skaičių, tiek padidinti skaičiai mūšiuose ar susidūrimuose nukautų partizanų.

Dokumentų sąrašas apima laikotarpį nuo sovietų sąjungos pradėtos vykdyti okupacinės politikos Lietuvoje iki partizaninio karo slopinimo.

****

Plati analizė apie rezistencinį pasipriešinimą yra bendras N. Gaškaitės, D. Kuodytės, A. Kašėtos ir B. Ulevičiaus darbas „Lietuvos partizanai 1944 – 1953 m.“ Tai yra gana išsami studija, bandanti atskleisti ne tik rezistencinio pasipriešinimo veikimo procesus ir priežastis, bet ir bandymas paanalizuoti jo santykį su kitomis tuometinės Lietuvos visuomenės grupėmis, valdžia ir represinėmis struktūromis.

Apie pačią partizanų karinę struktūrą šioje studijoje kalbama gana plačiai ir gana daug, remiantis rinktinių – apygardų – sričių sistema (Pietų Lietuvos partizanų sritis, Tauro apygarda, Daivanos apygarda, Kęstučio apygarda, Žemaičių apygarda, Prisikėlimo apygarda, Vytauto apygarda, Vyčio apygarda, Didžiosios Kovos apygarda, Algimanto apygarda).

****

Pokario metai buvo sudėtingas išbandymo metas ir Lietuvos Bažnyčiai. Nepaisant didelės Bažnyčios įtakos rezistenciniame judėjime, pasipriešinimo istoriografijoje šiai temai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Anot A. Streikaus, „pasitenkinta perpasakojimu, nesigilinant į konktekstą ir reikšmę“6.

Savo pranešime „Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje“ A. Streikus bando detaliau panagrinėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų poziciją gginkluoto pasipriešinimo atžvilgiu, o taip pat santykį tarp oficialios Bažnyčios pozicijos ir eilinių dvasininkų praktinės veiklos. Autorius teigia, kad „Bažnyčia pačiu savo egzistavimu ir mokymu galėjo inicijuoti pasipriešinimą totalitariniai sistemai ir aktyviai tai darė per visą sovietinės okupacijos laikotrapį, be to, kaip visa Lietuva negalėjo išeiti į miškus, taip ir kunigai neturėjo moralinės teisės aktyvia parama partizaniniam judėjimui duoti pretekstą sunaikinti legalią Bažnyčios struktūrą.“7

Mokslinių darbų apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antireliginę politiką bei Bažnyčios vaidmenį psipriešinimo judėjime yra labai nedaug. 2002 m. A. Streikus išleido studiją „Sovietų antibažnytinė politika Lietuvoje“. Tai yra pirmas nuodugnus sovietų valdžios pastangų sugriauti Lietuvoje Bažnyčią tyrimas, apimantis visą sovietinės okupacijos laikotarpį, kurio empirinį pagrindą sudaro archyviniai dokumentai.

Išvados

1. Lietuvos istoriografijoje Lietuvių rezistencinis pasipriešinimas, nėra sulaukusi didesnio tyrinėtojų dėmesio. Išeivijos organizacijos veikla pokario istorijos tyrinėtojų yra išnagrinėta gana fragmentiškai.

2. Istoriniai tyrimai per pastarąjį dešimtmetį labai pasistumėjo, nuo išeivijos lietuvių istorijos darbų buvo prieita prie plačios apimties mokslinių tyrimų.

3. Tiriant sovietų okupacinių represinių struktūrų nusikalstamą pokario metų veiklą, archyviniai dokumentai yra svarbiausi ir objektyviausi įrodymai.

4. Mokslinių darbų apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antireliginę politiką bei Bažnyčios vaidmenį psipriešinimo judėjime yra labai nedaug. Daugiausia šioje sritį nuveikė A. Streikus.

5. Lietuvos archyvuose išlikę dokumentai, susiję su MGB agentų smogikų veikla, naikinant Lietuvos partizaninį jjudėjimą, tėra tik dokumentai iš sovietinio saugumo operatyvinių sekimo bylų.

Naudota literatūra:

1. Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija (1944 – 1953). Vilnius. 1997

2. Gaškaitė N. Kuodytė D. Kašėta A. Ulevičius B. Lietuvos partizanai 1944 – 1953 m. Kaunas. 1996

3. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. Vilnius. 1990

4. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD – MGB dokumentuose 1944 – 1953 metais. Kaunas. 1996

5. Kuodytė D. Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais. Genocidas ir rezistencija. 1997. Nr. 2

6. Dapkutė D. Lietuvių rezistencinės santarvės dalyvavimas Lietuvos laisvės Byloje. Genocidas ir rezistencija. 2000. Nr. 7

7. Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje. Genocidas ir rezistencija. 2002. Nr. 11

Išnąšos:

1 Kuodytė D. Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais. Genocidas ir rezistencija. 1997. Nr. 2

2 Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. Vilnius. 1990. P. IV

3 Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija (1944 – 1953). Vilnius. 1997. P. 2

4 Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. Vilnius. 1990. P. 12

5 Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD – MGB dokumentuose 1944 – 1953 metais. Kaunas. 1996. P. 55

6 Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje. Genocidas ir rezistencija. 2002. Nr. 11

7 Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje. Genocidas ir rezistencija. 2002. Nr. 11