Romėnų teisė

Turinys

Turinys 1 psl.

Senovės romėnų teisės vystymasis 2 psl. Įstatymdavystė 3 psl.

Civilinė teisė 3 psl.

Šeimos ir įpėdinystės teisė 3 psl.

Daiktinė teisė 4 psl.

Prievolinė teisė 4 psl.

Dabartinė teisės sistema 5 psl.

Išvados 6 psl.

Naudota literatūra 7 psl.

Senovės Romėnų teisės vystymasis

Teisė – formaliai apibrėžtų bei prievartinėmis poveikio priemonėmis sankcionuotų taisyklių, taip pat principų, skirtų visuomeniniams santykiams reguliuoti, visuma. Romėnų teisė ir valstybingumas, kaip graikų filosofija bei menas ir krikščionybė, buvo vienas trijų pagrindinių vakarų kultūros elementų, jau ir senovėje ppradėjusių vaidinti žymų vaidmenį. Apdovanoti blaiviu protu ir gabumu logiškai galvoti romėnai trylikos amžių būvyje iš ribotos tautinės civilinės teisės ius civile išugdė visuotinę tarptautinius žmonių santykius normuojančią teisę ius gentium, aiškiai apibrėžė teisines sąvokas (testamentas, nuosavybė) ir teisės visumai suteikė puikų galutinį literatūrinį apipavidalinimą. Iš romėnų teisės raidos išriedėjusi pasaulinė teisė taip ištobulinta, jog ji moderniosioms visų kultūringųjų tautų teisėmis buvo teoriškai ir praktiškai taikytinas pavyzdys.

Iki V a. pr. Kr. vidurio romėnų teisė buvo daugiausia papročių teisė (ius ccivile), kurios paslaptis, kaip ir proceso formules, težinojo pontifikai¹. Po ilgesnių kovų patricijų su plebėjais 451-449 m. pr. Kr. buvo paskelbtas 12 lentelių įstatymas, iš dalies nustatęs, iš dalies reformavęs iki tol galiojusią teisę, kurios paskelbtieji pagrindiniai dėsniai pasidarė visiems žžinomi. Tačiau proceso formules ir toliau žinojo tik pontifikų kolegijos, kol jas apie 304 m. pr. Kr. paskelbė garsaus cenzoriaus Apijaus raštininkas Cn. Flavius. Šis 12 varinių lentelių viešai išdėstytas pirmasis romėnų istatymas rodo jau aukštą raidos laipsnį. Per tris sekančius amžius įstatyminė veikla buvo nukreipta šiam įstatymui aiškinti ir plėsti, ir net iki romėnų teisės raidos galo VI a. po Kr. teoriškai jis buvo laikomas visos romėnų teisės šaltinis. Šiuo įstatymu prasidėjusi istorinė romėnų teisės raida baigėsi I– II a. Corpus iuris civilis išleidimu.

Romėnų teisė buvo skirstoma į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė:

– apibrėžė santykius tarp skirtingų tautybių žmonių romėnų užkariautose teritorijose;

– gynė valstybės interesus;

– nustatė viešosios valdžios organizaciją ir reguliavo atskirų asmenų santykius su vvalstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais.

Privatinė teisė:

– apibrėžė santykius tarp šeimų ir piliečių;

– gynė piliečių teises ir interesus;

– nustatė sutarčių formas;

– sureguliavo paveldėjimo santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

pontifikai¹ – vyriausieji dvasininkai, įstatymų aiškintojai

Įstatymdavystė

Normaliai leidžiamų įstatymų projektus siūlydavo magistratai, senatas juos svarstydavo. Po to skelbdavo tekstą ir balsuodavo komicijose. Balsuojant galima buvo tik pritarti pagal formulę arba atmesti. Daugumos įstatymų turinį sudarė viešoji tteisė. Civilinę teisę toliau paprastai plėtė paprotys ir pretoriai¹. Principato metu ypač imperatoriai galėdavo siūlyti savo pateikto įstatymo turinį senatui priimti. Ilgainiui imperatoriaus siūlomų įstatymų priėmimas virto grynai formos reikalu, tad ir pačius taip išleistus įstatymus vadindavo juos siūliusio imeratoriaus vardu, bet formaliai imperatoriai neturėjo įstatymų leidžiamosios galios. Dominato metu įstatymų leidžiamąją galią turėjo tik imperatorius. Įstatymų leidimas, priešingai į dvi dalis padalytai romėnų imperijos administracijai ir teisenai, buvo principe visai imperijai bendras. Vėliau kitos imperijos pusės įstatymai galiodavo tik jeigu apie juos pranešdavo antrajam imperatoriui ir jis juos paskelbdavo.

Civilinė teisė

Civilinės teisės istorija prasideda 12 lentelių įstatymu. Jos tolesnę raidą lėmė Romos augimas i pasaulinę imperiją su joje vyravusiais prekybinės politikos interesais. Ši teisė kito ne įstatymdavystės, bet teisinės praktikos keliu. Civilinė teisė buvo skirstoma i ius civile ir ius honorarium. Ius civile yra iš įstatymo ir papročių kilusi teisė. Ji skirstoma į senesniąją (išdėstytą 12 lentelių įstatyme) ir į jaunesniąją ius gentium (tautų, tarptautinė teisė). Senesnioji buvo taikoma tik romėnų piliečiams. Ius gentium sukūrė daug naujų skolinimo ir daiktinės teisės sutarčių bei galiojo ir svetimšaliams. Ius honorarium pagrindą sudarė valdinė pretoriaus, iš dalies edilų galia. Pretoriai neturėjo teisės leisti naujų įstatymų, tačiau jie davinėjo nurodymus teisėjams. Ius honorarium iir ius civile galiojo viena greta kitos, bet pirmumas buvo teikiamas ius honorarium. Tik IV a. jos buvo galutinai suliedintos Justiniono.

Šeimos ir įpėdinystės teisė

Tik patricijaus šeima buvo laikoma tikra šeima. Jungtuvės tarp patricijų ir plebėjų buvo uždraustos. Įvaikinti galėjo taip pat tik patricijai. Patricijų šeimoje viešpatavo griežta šeimos galvos valdžia. Tik vėliau buvo leista plebėjams tuoktis su patricijais, atsirado nauja jungtuvių forma. Kai moteris pereidavo i vyro globą, jos turtas pasidarydavo vyro nuosavybė. Žinoma, tuo buvo nepatenkinti žmonos giminaičiai, todėl pradėdavo vartoti seną plebėjų jungtuvių formą, kai žmonai paliekama asmens ir turto laisvė. Atsirado kraičio institutas – pagalba vyrui šeimai išlaikyti. Turtas buvo paliekamas vienam, bet ne daugeliui, o kiti vaikai buvo nušalinami nuo įpėdinystės.

pretoriai¹ – pareigūnai, atsakingi už teisingumą

Toliau, imperatorių valžiai pakeitus respublikinę valdymo formą, keičiasi ir šeimos teisė. Atsiranda vaikų turto nepriklausomybė nuo tėvo valdžios, motinos įpėdinystės teisė. Antrame Romos imperijos periode įvyksta pilnas tėvo valdžios suvaržymas, įvaikinimo bei įteisinimo sureguliavimas, taip pat ir išsiskyrimo, kraičio ir kitų santykių tarp vyro ir moters sutvarkymas, nustatomos naujos įpėdinystės taisyklės, testamento suvaržymai.

Daiktinė teisė

Žemės nuosavybė galėjo priklausyti tik patricijams, plebėjai valdė priklausomai nuo patricijų. Bet ir plebėjai ilgainiui gavo teisę daryti civilinės teisės sandėrius. Tuo būdu abu RRomos gyventojų sluoksniai pradėjo naudotis viena bendra romėnų teise. Romoje žemė buvo padalyta į privačią ir visuomeninę. Visuomeninis turtas priklausė valstybei ir patricijams administracinės teisės pagrindu. Patricijams buvo leista nusavinti apleistus ūkius ir juos valdyti. Plebėjai, neturėdami pakankamai žemės, pakliūdavo į patricijų priklausomybę. Kreditorius už skolos nesumokėjimą galėjo skolininką supančioti, parduoti į vergiją svetimtaučiams, o jei buvo keletas kreditorių, tai jie galėjo skolininko kūną sukapoti į dalis.

Prievolinė teisė

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo šaltiniai: sutartys ir teisės pažeidimai. Buvo nustatomos tam tikros papildomos garantijos, kad skolininkas įvykdytų savo įsipareigojimus. Viena iš tokių garantijų buvo priesaika. Pamažu ir valstybė ėmė reguliuoti sutartinius santykius. Solininkas jau galėjo gintis nuo kreditoriaus keršto savo jėgomis, o vėliau atsirado valstybės garantuojamas skolos išieškojimas. Iš pradžių toks skolos išieškojimas buvo savivalė, bet jau sankcionuota ir kontroliuojama valstybės.

Labiausiai prie romėnų teisės sisteminimo prisidėjo teisininkai, kurie buvo ne tik teisėje nusimanatys asmenys,bet ir teisės mokslo kūrėjai ir ugdytojai.

Dabartinė teisės sistema

Pagal visuomeninių santykių reguliavimo metodus ir

dabar teisė yra skirstoma į 2 stambias atšakas – viešąją ir privatinę teisę. Viešoji teisė – teisės normos, kuriomis nustatoma viešosios valdžios įgyvendimo tvarka. Viešosios teisės šakos – konstitucinė, administracinė, tarptautinė teisė ir kitos. Privatinė teisė – teisės normos, kuriomis reguliuojami privatiniai teisiniai santykiai (civilinė apyvarta, darbas ir suo juo susiję santykiai) bei vyrauja dispozityvinis reguliavimo metodas, t.y. teisinių santykių šalims teisės normomis užtikrinama galimybė pačioms pasirinkti elgesio variantus, juos teisiškai įtvirtinti, susitarti dėl jų teisinio privalomumo, sankcijų ir kitų ddalykų.

Viešoji teisė yra skirstoma į tokias šakas kaip:

• Konstitucinė teisė

• Administracinė teisė – mokesčių teisė, aplinkos teisė arba ekologinė teisė (vandens, oro, žemės apsaugos teisė, miškų teisė, ūkinė aplinkosauginė teisė), policijos teisė, valstybės tarnybos teisė

• Baudžiamoji teisė – nacionalinė ir tarptautinė baudžiamoji teisė,

• Tarptautinė viešoji teisė – tarptautinių organizacijų teisė, tarptautinė humanitarinė teisė, diplomatinė ir konsulinė teisė, tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė baudžiamoji teisė, tarptautinė darbo teisė, tarptautinė socialinė teisė, tarptautinė mokesčių teisė, tarptautinė sutarčių teisė

• Ūkinė teisė – finansų teisė, bankų teisė, žemės ūūkio teisė

• Proceso teisė – konstitucinių, baudžiamųjų, civilinių, Administracinių bylų teisenos tvarka

• kitos teisės šakos.

Privatinės teisės šerdis – civilinė teisė.

Civilinė teisė – teisės šaka, reglamentuojanti vienas nuo kito teisiškai nepriklausomų fizinių ir juridinių asmenų santykius (turtinius; asmeninius neturtinius, susijusius su tturtiniais; kai kuriuos asmeninius neturtinius). Pagrindinė funkcija – reguliuoti civilinės teisės santykius bei numatyti sankcijas, kuriomis atkuriama iki pažeidimo buvusi padėtis. Civilinės teisės sistema sudaryta iš normų, institutų ir pošakių.

Pošakiai:

1. Bendrosios nuostatos. Esminės civilinės teisės nuostatos, kurios persmelkia visa šios teisės šakos sistemą.

2. Daiktinė teisė. Struktūriškai svarbiausias civilinės teisės pošakis, nes savyje talpina nuosavybės, o ši valdymo teisę. Valdymo teisė yra pradinis elementas civilinės teisės sistemoje.

3. Prievolių teisė. Ekonomiškai svarbiausias pošakis, nes savyje talpina platų verslo, prekybos, santykių spektrą. Svarbiausi institutai: sutarčių teisė, civilinė atsakomybė. Išsivystė iš daiktinės teisės Romos teisėje kaip institutas, o galutinai atsiskyrė kai Vakarų Europoje XVII-XVIII a. buvo pripažintos konsensualinės sutartys.

4. Intelektinės nuosavybės teisė. Daiktinės teisės atmaina, ypač svarbi informacinėje visuomenėje.

5. Paveldėjimo teisė. Tai klasikinis civilinės teisės institutas, ir nors mažas, ttačiau pakankamai savitas, kad galima būtų vadinti pošakiu.

Išvados

Kaip matyti, romėnų teisė padėjo didelius pagrindus dabartinei teisei formuoti. Kintant ekonominei ir ūkinei raidai, civilizacijai bei įtakojant kitiems reiškiniams teisė kito, tobulėjo, nebeliko tokių bausmių kaip, pavyzdžiui, už prievolių nevykdymą.Išliko teisės skirstymas į viešąją ir privatinę. Kaip ir ankščiau taip ir dabar atsakomybę už prievolę gali nešti vienas, gali nešti ir keli asmenys. Tačiau kaip ankščiau, taip ir dabar kai kurios prievolės, anot romėnų, yra savotiški pančiai.

Naudota literatūra:

1. Lietuvių enciklopedija. T. 225, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos l–kla, 1961, p. 482-486.

2. A. I. Kosarev Romėnų teisė, Maskva, 1986.

3. Internetinis puslapis: www.wikipedia.