Šaltasis karas

SOCIALINIAI IR POLITINIAI SUKRĖTIMAI „ŠALTOJO KARO“ LAIKMEČIU

II-sis pasaulinis karas iš pagrindų pakeitė jėgų santykį pasaulyje. Vokietijos, Italijos ir Japonijos pralaimėjimas, okupacija sužlugdė jų svajones dominuoti pasaulyje. Kare nusilpo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Po karo jos įklimpo į skolas, susiaurėjo prekyba, smuko gyvenimo lygis. Ne tik Prancūzija ir Anglija, bet ir Belgija, Olandija neteko savo kolonijų. Tik dvi valstybės – JAV ir SSRS, sustiprino savo padėtį. Jos imtos vadinti supervalstybėmis. Jos skyrėsi ne tik savo politine ir socialine – ekonomine santvarka.

SSSRS turėjo didžiulę karinę galią, milžinišką teritoriją, didelius gamtos turtus, didelį gyventojų skaičių. Po karo jos kariuomenė stovėjo Rytų ir Pietryčių Europoje, taip pat Mandžiurijoje ir Šiaurės Korėjoje. Kare SSRS patyrė didelių materialių nuostolių, žuvo 20 milijonų žmonių. Ekonominė padėtis čia buvo labai sunki: sugriauti miestai, neveikė transportas, sužlugdyta gamyba ir kt. Tačiau SSRS autoritetas pasaulyje buvo didelis – ji nešė pagrindinę karo naštą.

JAV pranašumas buvo tame, kad karo rezultate ji tapo stipriausia ekonominiu atžvilgiu pasaulyje, turėjo pažangią ginkluotę ((atominį ginklą), jos įtakoje buvo daugelis Europos valstybių, kurios sukaupė tiek aukso, kiek visos Vakarų šalys kartu.

Iš esmės pasikeitė didžiųjų valstybių tarpusavio santykiai. Nesutarimai tarp sajungininkių (JAV, Didžioji Britanija, SSRS), prasidėję jau karo pabaigoje, dar labiau sustiprėjo, ryškėjo “Šaltojo kkaro” daigai. Nesutarimai pasireiškė Jaltos ir ypač Potsdamo konferencijoje, aptariant, Europos pokario žemėlapį, reparacijas ir pan. Didžiausi nesutarimai kilo dėl Lenkijos. SSRS kėlė rimtas teritorines pretenzijas: siekė atgauti visas teritorijas, įskaitant ir tas, kurias įsigijo 1939 m. Molotovo – Ribentropo paktu, nepripažino Lenkijos emigracinės vyriausybės. Nenorėjo sutikti su Vakarų valstybių siūlymais pravesti laisvus rinkimus ir leisti Lenkijai pasirinkti savo vystymosi kelią. Ypač nesutarimai kilo dėl Vokietijos ateities. SSRS reikalavimai buvo kategoriški. Vakarų šalys daug kur nuolaidžiavo SSRS. Jas baugino SSRS karinė galybė, įtaka Europos visuomenei, komunistų partijos aktyvumo didėjimas. Potsdamo konferencijoje nutarimai iš esmės buvo palankūs SSRS. Naujai sukurta tarptautinė organizacija JTO netapo reikšminga tarptautine įtempimo mažinimo institucija, o atvirkščiai – ji tapo atkaklios, tarp Rytų ir Vakarų, kovos arena. TTik 1947 m. buvo pasirašytos taikos sutartys su Vokietijos sąjungininkėmis – Italija, Rumunija, Vengrija ir Suomija. Taikos sutartis su Vokietija nebuvo pasirašyta. O vėliau SSRS nesutiko pasirašyti sutarties ir su Japonija.

Įtempimas vis didėjo. Jau 1946 m. kovo mėn. V.Čerčilis paskelbė, kad Rytų Europą nuo Vakarų atskyrė “geležinė uždanga” ir ragino ginti demokratiją bei priešintis stiprėjančiam komunizmui. 1947 m. Rytų ir Vakarų bendradarbiavimas baigėsi. Europa galutinai suskilo. 1947 – 1948 m. SSRS reikalavimai darėsi vis atkaklesni , veiksmai vis rryžtingesni: okupuotose Europos valstybėse pastatomos “liaudies” vyriausybės, prasideda Berlyno blokada, atsisakoma bendrauti su Vakarais, svarstant Europos atgimimo projektą (Marselo pl.) ir siekiant įvesti tarptautinę branduolinių ginklų kontrolę. 1949 m. SSRS susprogdino pirmąją atominę bombą ir nesutiko demokratiškai išspręsti Voketijos problemų. 1948 m. SSRS nekreipė dėmesio į Vakarų pasiūlymus išvesti iš Vokietijos sąjungos kariuomenę, panaikinti okupacines zonas ir surengti laisvus demokratinius rinkimus. Stalinas pareiškė “Mes niekada nepasitrauksim iš Vokietijos”.

Taip abi Vokietijos dalys pasidarė izoliuotos viena nuo kitos. Vienintelis “plyšys” buvo Berlynas (jis Rytų zonoje). Kas savaitę pro jį praeidavo tūkstančiai žmonių, daugiausia vokiečiai iš Rytų, ir visi viena kryptimi – į Vakarus. Prekyba sumažėjo iki minimumo, apie jokį turizmą nebuvo nei kalbos. Rytuose buvo uždraustos Vakarų knygos ir laikraščiai, radijo stotys vykdė propagandos varžybas, Vakarų laidos buvo smarkiai trukdomos. Prasidėjo didžiulio mąsto ginklavimosi varžybos, vyko ideologinės diversijos ir totalinis šnipinėjimas. Sovietų Sąjunga kaltino buvusius sąjungininkus fašistine agresija ir naujo pasaulinio karo rengimu.

1949m. buvo įkurta NATO karinė sąjunga, jungusi 12 Vakarų valstybių (1952 m. – 14 valstybių). SSRS atsakas – 1955m. Varšuvos sutarties organizacijos įkūrimas. Ši organizacija apjungė “socialistinio lagerio” šalių karines jėgas. Priešiškumo ir lenktyniavimo ekonomikoj centrais tapo EEB (Ekonominė Europos Bendrija) ir ESP (Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba).

1953 m. kovo 6 dieną Stalino mirtis sužadino dideles viltis. Buvo juntamas šioks toks įtampos sumažėjimas, tačiau jis dar nepranašavo šaltojo karo pabaigos.

Chruščiovas, atgaivindamas minimalias demokratines teises, teisėtumo normas, reabilituodamas represuotus žmones, pasmerkdamas Stalino asmens kultą, pelnė drąsaus reformatoriaus vardą. Jautėsi kai kuri pažanga ir transportiniuose santykiuose. Tačiau ji buvo dalinė. Šaltojo karo įkarštyje, 1950 m., kilo karinis konfliktas Korėjoje. Ji, prieš karą buvusi Japonijos kolonija, po karo buvo okupuota: šiaurinė dalis – sovietų, pietinė – amerikiečių kariuomenės. Jos turėjo parengti sąlygas nepriklausomai Korėjos valstybei atkurti. Tačiau Šiaurės Korėjos valdžią paėmė Kim ir Seno vadovaujami komunistai ir 1948 m. paskelbė Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką. 1948 m. pabaigoje JAV ir SSRS kariuomenės buvo išvestos, o šalis liko suskaldyta. 1950 m. liepą KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją. Prasidėjo kariniai veiksmai. JAV gavo JTO sutikimą įvesti kariuomenę į Pietų Korėją. Netrukus į Šiaurės Korėją atvyksta per 1 mln. Kinijos LR kareivių (aišku su SSRS palaiminimu). Karas vyko permainingai, pareikalavo daug aukų ir materialinių išteklių. Baigėsi 1953 m. paliaubomis ir dėl Chruščiovo pastangų sureguliuoti konfliktą. Korėja liko padalinta.

Kitas pasaulinis karinis konfliktas kilo Vietname. Karo metais ją – prancūzų koloniją, užvaldė japonai: Prieš okupantus kilo nepasitenkinimo judėjimas, vadovaujamas komunistų. 1945 mm. rugpjūtį jie paėmė valdžią, paskelbė Vietnamo nepriklausomybę ir įkūrė Vietnamo Demokratinę Respubliką. Tačiau 1945 m. rudenį į Vietnamą grįžo prancūzai, kurie parėmė antikomunistines jėgas. 1946 m. pabaigoje prasidėjo karas. Prancūzija greitai paėmė visą pietų šalies dalį ir svarbiausius miestus šiaurėje. Komunistų valdžia ir jos kariuomenė pasitraukė į kalnus ir džiungles. 1950 m. sutelkę jėgas pradėjo kontrpuolimą. Prancūzijos kariuomenė turėjo trauktis. Vokietijos Demokratinė Respublika pradėjo gauti iš SSRS ir Kinijos ginklų bei kitų reikmenų. 1951 m. karo veiksmai persimetė į Laosą ir Kambodžą. Užtrukęs karas Indokinijoje, reikalaujantis daug išlaidų ir žmonių aukų, kėlė vis didesnį nepasitenkinimą Prancūzijoje. 1954 m. prancūzai patyrė didelį pralaimėjimą. Jis sutapo su Ženevoje prasidėjusia konferencija Korėjos ir Indokinijos klausimu (dalyvavo JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija, ir Kinijos Liaudies Respublika). Buvo pasirašyti susitarimai pagal kuriuos:

1. Vietnamas, Laosas ir Kambodža pripažįstamos nepriklausomomis ir turi būti išvesta Prancūzijos kariuomenė.

2. Laisvi rinkimai turi vykti 1955 m. Laose ir Kambodžoje, 1956 m. Vietname.

3. Iki rinkimų Vietnamas padalijamas į dvi dalis (Šiaurės – VDR, Pietų – dešiniosios jėgos).

Rinkimai Vietname, deja, nebuvo surengti. Pietuose buvo sudaryta JAV įtakoje esanti vyriausybė, galimybė Vietnamą suvienyti buvo prarasta. Aktyvių veiksmų imasi komunistai. Pietų Vietname 1959 m.

atsiranda partizanų būriai, o 1960 m. Nacionalinio išsivadavimo frontas (NIF), kurį kontroliavo komunistai. NIF rėmė ir nemaža dalis pietų Vietnamo gyventojų. Prasidėjo naujas karo etapas: karas tarp Saigono (sostinės pietuose) valdžios, remiamos SSRS ir KLR. Karas vyko permainingai ir užsitęsė, žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Buvo naudojamos įvairių ginklų rūšys. Šis konfliktas kėlė pasaulio viešosios nuomonės nepasitenkinimą. Pagaliau 1973 m. JAV, įsitikinusios, kad laimėti negalės, Paryžiuje pasirašė susitarimą dėl karo nutraukimo Vietname ir sutiko išvesti savo kariuomenę. Tačiau 1975 m. NIF ppartizanai pradėjo visuotinį puolimą, įsiveržė į Šiaurės Vietnamą, jį užėmė ir 1976 m. paskelbė Vietnamą Socialistine Respublika.

Dar vienas grėsmingas konfliktas kilo artimuosiuose rytuose, kai 1948 m. buvo įkurta žydų valstybė Izraelis. Tam pasipriešino arabų šalys ( Egiptas, Sirija, Transjordanija). Prasidėjo karas. Žydams grėsė pavojus būti išvarytiems iš Palestinos. Tačiau ilgus amžius persekiota, karo metu naikinta tauta, siekė žūtbūtinai atsilaikyti. Skubiai sudaryta Izraelio armija sumušė arabus. Karas 1949 m. baigėsi paliaubomis. Iš Izraelio pasitraukė arabai. Jų valstybė nebuvo sukurta; aarabai nepripažino Izraelio; tai ir privedė prie konflikto atsinaujinimo.

1956 m. kilo konfliktas tarp Egipto ir Izraelio dėl Sueco. Izraelį parėmė Anglija ir Prancūzija. Prasidėjusį karą prieš Egiptą pasmerkė JTO. Arabų pusę palaikė SSRS. 1964 m. arabai sukūrė Palestinos iišsivadavimo organizaciją ir pradėjo prieš Izraelį partizaninį karą. Į konfliktą įsijungė ir JAV. Izraelis ėmė veikti agresyviai; sutriuškinus Egipto armiją, okupavo Sinajaus pusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golano aukštumas. SSRS ir jos sąjungininkės nutraukė diplomatinius santykius su Izraeliu ir teikė karinę pagalbą Egiptui ir Sirijai. Karo veiksmai tęsėsi dar ilgai, tik 1979 m. buvo pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo savo teritorijas ir užmezgė diplomatinius santykius. Kitos arabų šalys tam nepritarė. 1982 m. Izraelis įžengė į Libaną ir sutriuškino PJO pajėgas. Tik atšilus tarptautiniam klimatui konfliktas aprimo. Jis galutinai išspręstas tik pastaraisiais metais.

Ypač grėsmingas konfliktas kilo Karibų jūros rajone. 1959 m. sausio mėn. Kuboje, po trejus metus trukusios ginkluotos kovos, Fidelio Kastro vadovaujami sukilėliai nuvertė Batistos diktatūrą. FF.Kastro vyriausybė nacionalizavo amerikiečių nuosavybę, užmezgė artimus ryšius su SSRS. JAV nutraukė su Kuba diplomatinius santykius. 1962 m. rugsėjį Kuboje buvo pradėtos montuoti sovietinės vidutinio nuotolio raketos su branduoliniais užtaisais. JAV pareikalavo nutraukti jų gabenimą. SSRS vyriausybė teigė, kad jų Kuboje nėra. JAV karo laivynas blokavo Kubą. Tik supratę padėties rimtumą, Chruščiovas ir JAV prezidentas Dž.Kenedis susitarė, kad raketos bus išmontuotos, o JAV nepuls Kubos.

6 – 8 dešimtmetyje santykiai tarp Vakarų ir Rytų buvo normalizuojami. Ir pakeitęs Chruščiovą LL.Brežnevas stengėsi laikytis tos pačios nuostatos. Prasidėjo derybos dėl ginkluotės apribojimo centrinėje Europoje. 1975 m. pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas, užmegsti diplomatiniai santykiai su Vokietijos Federacine Respublika ir kt. Nuo 8 – tojo dešimtmečio vidurio tarptautinė padėtis ėmė blogėti. 1979 m. SSRS įvedė kariuomenę į Afganistaną. Tai privedė prie SSRS izoliacijos, augo ginklavimosi varžybos, didėjo pasaulinio karo grėsmė.

Tarptautiniai santykiai iš esmės pasikeitė tik 9 dešimtmetyje prasidėjus M.Gorbačiovo pertvarkai SSRS:

1. Jau 1985 m. SSRS paskelbė atominio ginklo bandymų moratoriumą.

2. 1986m. pasiūlė iki 2000 m. likviduoti atominį ginklą.

3. 1987m. buvo pasirašytas susitarimas dėl vidutinio nuotolio raketų likvidavimo (buvo sunaikintos iki 1991m. birželio mėn.)

4. 1988m. SSRS paskelbė išvedanti, o 1886m. vasario 15 d. išvedė kariuomenę iš Afganistano.

Už šiuos veiksmus, 1990m. M.Gorbačiovui suteikta Nobelio Taikos premija. M.Gorbačiovo politika paskatino centrinės Europos socialistines šalis pradėti kovą dėl nepriklausomybės. “Solidarumo” veikla Lenkijoje ir jos pergalė prieš komunistinę Jenezelskio valdžią, sukėlė pasipriešinimo kovą Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Albanijoje, Jugoslavijoje. 1989 m. griuvo Berlyno siena. 1994 m. pabaigoje iš Rytų Vokietijos buvo išvesta SSRS kariuomenė, žlugo (dar 1991m.) Varšuvos sutarties organizacija ir ESPT. Komunistinės diktatūros Europoje žlugo. Tuo pačiu žlugo sovietų socialistinė sistema, o netrukus ir SSRS. <