Šaltasis karas

“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA

Iš V. Čerčilio kalbos, pasakytos Fultone

1946m. kovo 5d.

Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą, kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo karo“ pradžia.

Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasis karas. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvus konfliktas, nepaisant to, kkad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvo panašių jėgų kova tarp vienas kitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytų idealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliai klaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota nauja supervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tai nebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mongolų, dvikova. Tai nebuvo ir nepastovus keleto valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybių sistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždaug lygios. Tačiau iš tiesų jos niekada nnebuvo lygios. JAV lenkė SSSR materialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir išradimais, valdymo įgūdžiais ir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karas sugriovė sovietų komunistinę ekonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostolių kapitalizmui.

Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvo manoma, kkad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjaurus karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse įvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą sakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o po Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karą visiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviai mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.

Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitus šių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautiniams santykiams apibūdinti. Svarbiausi tokių tarptautinių santykių elementai buvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. ŠŠio požiūrio ištakos glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose, be to, jį palaikė ir mitai, kurie priešiškumą neretai paversdavo neapykantą. Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautinių santykių klausimas.

Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi, kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskirą sovietų įtakos zoną Rytų Europoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekyba ir visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo meto lendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link; pokarinis Maršallo pplanas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinė viltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtone buvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinės konfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kad SSSR siekė pati sau, bei komunizmui užkariauti Europą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi ar bent jau gali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuo požiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokius galimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmis priemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamas ar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys.

Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypač griežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šie nesutarimai vos nevirto karinio konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymas stabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasaulio vieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Ši konfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu. Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą bei perginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktų Azijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu. Nei vienu atveju priešininkai nebuvo tiesiogiai įtraukti į konfliktą, tačiau abi ppusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, turėti teritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: Artimuosiuose Rytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursų neturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regima šaltojo karo išraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o priemonių, kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaip tariant ginklavimosi išvados ir laipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasis karas, sklaidymasis.

Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą, milijonams darbininkų, kurių darbo vietos priklauso nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „ technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką saugumą, rangovams, nenorintiems atsisakyti lengvo pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja grasinimus ir šlovina karus.

Richard Barnet (1981)

1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yra pasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurį pradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmą kartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučio mėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonija nedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusams teko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus.

Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. KKaro metu bendradarbiavimo organai ir principai turėjo ne panaikinti, o pritaikyti taikos problemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygo nebent Aleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį ir politinį SSSR vyravimą planuojant nugalėtojams bendrai valdyti ir palaikyti tvarką Europoje.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvo diskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartu ir kiek kiekviena atskirai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir britai, nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškai prieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėl neatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvos susitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentas nedalyvavo, šie ketinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečių susitarimų.

JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.

„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul eina jie tada

po velnių.“

Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mėn.

Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuoju karu.

Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planine ekonomika.

Jėgu santykiai

tarp JAV ir SSSR buvo išbandomi per tarpininkus. Tai buvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kita rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo ir Afganistano karai.

Prielaidos ir varomosios jėgos

Viena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima žiūrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.

Koks buvo jėgų santykis tarp JAV iir SSSR 1945 m. ?

JAV teritorijoje beveik nevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti nedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulio produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos monopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialinio pragyvenimo lygiu.

SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyje žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln. SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau SSSR turėjo svarbų kozirį: RRaudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o joje buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų valstybėse. SSSR buvo išsikovojusi didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės indeliu kovoje su nacizmu.

Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?

Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 11917 m. Rusijos revoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjo pagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją ir skelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933 m.

Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai ir ekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrins teritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijos valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių Stalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą įtaką Vokietijos vystymuisi.Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir ekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kkontroliavimas leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.

● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų Sąjungos ir JAV niekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinis ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio dalyse.

Skirtingi požiūriai į šaltąjį karą

Tarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastis ir jo varomąsias jėgas.

Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyvius priešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginis vertybių konfliktas tarp dviejų sskirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynė Vakarus nuo bandymų sukurti pasaulynę komunizmo viešpatiją.

Revizionistai mano, kad agresyviausia buvo JAV, kad šalies užsienio politiką diktavo stambiosios pramonės noras kontruoliuoti žaliavas bei kainas ir stiprus antikomunizmas. Jie pabrėžia, kad SSSR privalėjo kontroliuoti Rytų Europa, kad apsaugotų savo sienas.

Postrevizionistai sujungia keletą požiūrių. Jie pažymi, kad JAV, kaip ir SSSR, turėjo gynybinių, ekonominių ir palitinių motyvų. Norint paaiškinti šaltąjį karą, reikia paminėti visus šiuos motyvus.

Geležinė uždanga

„ Nuo Baltijos iki Adrejos jūros nusileido geležinė uždanga ant Europos. (.) Tirono pergalės grėsmė yra pakibusi virš kiekvieno namo stogo, kiekvieno žmogaus galvos. Karo patirtis mane išmokė, kad rusai gerbia tik jėgą.

Čerčilio kalba JAV, 1946 m.

Vakarų jėgos suprato SSSR saugumo reikmes, tačiau nesutiko, kad Lenkija prarastų nepriklausomybę. Didžioji Britanija stojo į karą, Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. Lenkijos įvykiai buvo bandymas įsitikinti, ar Stalinas pripažins nepriklausomas valstybes Rytų Europoje.

Jaltoje ir Potsdame Stalinas pažadėjo laisvus rinkimus enkijoje, tačiau jie niekada nebuvo surinkti. Priešingai – lenkų komunistų ir sovietų talkininkų vyriausybė buvo pasodinta į valdžią jau 1945 m. Rytų Europoje vyko laipsniškas komunizmo įsigalėjimas nuo 1945 iki 1948 metų. Šalys buvo valdomos koalicijų vyriausybių, kuriose komunistų ir sovietų įtakos silpnėjo arba stiprėjo. Po kiek laiko nekomunistinės partijos buvo uždraustos, o jų nnariai pašalinti iš vyriausybių. Iki 1948 m. Lenkija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo visiškai priklausomos nuo SSSR. Taip pat Jugoslavijoje ir Albanijoje valdžią paėmė komunistai, iš dalies savo jėgomis išviję vokiečius.

SSSR nesilaikė įsikibusi visų teritorijų, kurias buvo užemusi Raudonoji armija. Jau 1945 – 1946 m. sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Norvegijos Šiaurės (Finmarko), Borholmo (Švedija), Čekislovakijos ir Jugoslavijos, o 6-ojo dešimtmečio viduryje sovietai atsitraukė iš Austrijos ir iš bazių Suomijoje.

Atsiribojimo politika – Trumeno doktrina ir Maršalo planas

Europa buvo pirmasis šaltojo karo „mūšio laukas“. JAV iš principo buvo prieš interesu sferų ir kolonijų politika bei prieš prekybos tarp šalių suvaržymą. Tačiau JAV užsienio politika turėjo rūpintis ir amerikiečių interesais.

1947 m. JAV pareiškė, kad SSSR užsienio politika Europoje pasidarė tokia agresyvi, kad amerikiečiai pradėjo atsiribojimo nuo komunizmo politiką. Po karo britai ekonomiškai padėjo Graikijai ir Turkijai, bet ilgainiui jie to daryti nebeįstengė. Abi šalys turėjo besikeičiančias politines sistemas. Graikijoje vyko pilietinis karas, JAV bijojo, kad nugalėję komunistai paims valdžią. SSSR spaudė Turkiją, kad leistų jai turėti savo bazes Viduržemio jūros prieigose ir Juodojoje jūroje. JAV bijojo, kad tai atvers sovietams Artimuosius Rytus. Dėl to JAV 1947 m. nutarė skirti ekonominę pagalbą Graikijai ir Turkijai, ir tai buvo Trumeno doktrinos įžanga.

Praėjus keliems mmėnesiams po Trumeno doktrinos pasirašymo, užsienio reikalų ministras Dž. K. Maršalas savo kalboje pasakė, kad „Jungtinėms Valstijoms yra protinga daryti viską, kad įmanoma, kad pasaulis grįžtų į normalias ekonomines sąlygas; kitaip negali būti kalbos apie politinį stabilumą ar tvirtą taiką. Mūsų politika nėra nukreipta prieš kokią nors šalį ar prieš kokį nors pilitinį mokymą, bet prieš badą, skurdą, neviltį ir chaosą (.).“

Tai buvo įžanga į didelę pagalbos Europai programa – Maršalo planą. Už humanitarinių pagalbos motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai. JAV buvo ekonomiškai sustiprėjusi kare, bet pokario ekonomikoje vyravo nepasitikėjimas. Stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo Amerikos ekonomikai. Pagrindinis motyvas sutapo su Trumeno doktrina – užtverti kelią komunistinei ekspansijai. Ekonominės krizės galėjo sustiprinti komunistų pozicijas. Italija ir Prancūzija, kurių ekonomika buvo silpna, o komunistų partijos stiprios, didžiąją dalį Maršalo pagalbos gavo kaip dovaną.

● JAV valstybės sekretorius D. Maršalas Harvardo universitete pasakė garsiąją kalbą (kuri buvo pavadinta Maršalo planu), kurioje išdėstė pagrindinius JAV užsienio politikos tikslus, atstatant pokarinę Europą. Valstybės sekretorius išreiškė nuomonę, kad Europos ekonomiką galima atkurti bendromis JAV ir pačios Europos jėgomis. Po konsultacijų su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir TSRS, 1947 m. liepos 3 d. buvo išsiųsti pakvietimai 22 Europas valstybėms dalyvauti konferencijoje, kurioje numatyta svarstyti Europos atstatymo

planą.

Šio plano tikslai buvo:

• Sustiprinti Vakarų Europos valstybių ekonomiką ir pagerinti materialines sąlygas;

• Tuo pačiu stabilizuoti politinę padėtį Europoje, atitraukti gyventojus nuo komunistų įtakos;

• Padidinti JAV politinę įtaką Vakarų Europai ir sukurti rinką joje amerikietiškoms prekėms.

„Maršalo planas“ buvo skirtas visoms Europos valstybėms, neišskiriant ir SSSR, tačiau socialistinės valstybės atsisakė priimti JAV pagalbą. Šis planas galiojo iki 1951 m. pab. ir teigiamai paveikė Vakarų Europos ekonomiką (pagalba buvo suteikta 16 valstybių už 13,2 mlr. dolerių).

1948-ieji – lemtingi metai

Daugeliu atžvilgių 1948 m. buvo lemtingi ššaltojo karo metai. Komunizmo ekspancijos baimė Europoje pasiekė viršūnę ir privedė prie NATO ir dviejų Vokietijos sukūrimo.

Valstybės perversmo būdu 1948 m. Čekoslovakijoje komunistai paėmė valdžią. Iki tol ji buvo vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje buvo surengti laisvi rinkimai ir įsigalėjo parlamentinė sistema. Kai kurie į šią šalį žiūrėjo kaip į galimą tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Per rinkimus, vykusius tuojau po karo, komunistai surinko 38% balsų. Jie įėjo į mišrią, koalicinę vyriausybę, tačiau baiminosi, kad pralaimės 1948 m. rinkimus, nes ššalis turėjo didelių ekonominių sunkumų, Stalinui privertus vyriausybę atsisakyti Maršalo pagalbos. Perversmas buvo įvykdytas, kai šalyje nebuvo sovietų kariuominės, bet padedant Stalinui politine prasme. Vakaruose tai sukėlė siaubą. Tais pačiais metai įvykiai išsirutuliojo iki Rytų ir Vakarų konflikto Vokietijos atžvilgiu.

Sąjungininkai ppo karo buvo susitarę neleisti pakilti Vokietijos pramonei ir ekonomikai. Vykstant šaltajam karui JAV keitė savo požiūrį. Amerikiečiai dabar teigia, kad nebus įmanoma pastatyti Europos ant kojų be savarankiškos, solidžios Vokietijos valstybės. SSSR norėjo nusiginklavusios, ne suvienytos ir neutralios Vokietijos ir stipriai ją spaudė, kad padengtų karo padarytus nuostolius.

1948 m. Vakarų jėgos savo zonose, išskyrus Berlyną, įvedė naują valiutą. SSSR tai suprato kaip bandymą padalyti Vokietiją. Buvo įvesta savo valiuta rytinėje zonoje bei Rytų Berlynę. Tada Vakarų jėgos įveda markes Vakarų Berlyne. Todėl SSSR blokavo įėjimą į šią miesto dalį. Stalinas bijojo stiprios Vokietijos, veikiamas JAV. Vakarų jėgos žiūrėjo į SSSR politiką, kaip į Rytų izoliavimą ir kaip faktišką Vokietijos padalijimą.

Stalinas užblokavo visus tiekimo į Vakarų Berlyna kanalus. Viskas Vakarų BBerlynui buvo tiekiama oru, nes nebuvo kitos išeities. Tai pasisekė ir 1949 m. sovietai nutraukė Berlyno blokadą, kuri dar labiau sustiprino šaltąjį karą ir paspartino dviejų Vokietijų susikūrimą. Pasibaigus Berlyno blokadai Vakarų valstybės savo okupacines zonas sujungė į vieną federacinę valstybę – Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR). Į tai SSSR atsakė tų pačių metų spalio mėnesį pertvarkydama savo okupacinę zoną į Vokietijos Demokratinę respubliką (VDR).

Nepaisydama VFR nuomonės, vakarų jėgos nusprendė, kad Vakarų Berlyną valdys visos okupacinės valstybės: JAV, Didžioji Britanija ir PPrancūzija. Vakarų Berlyno atstovai Bundestage, Vakarų Vokietijos parlamente, negavo balsavimo teisės. Sovietų Sąjunga įvedė savo valdžią Rytų Berlyne.

Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba (JTSPT). Tais pačiais metais Sovietų Sąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės bombos monopolį.

Supervalstybėms buvo svarbu susirasti sąjungininkų kitose šalyse. JAV ir Sovietų Sąjunga naudojo ekonomines ir politines priemones, kad prisiviliotų „draugų”. Nuo 1949 m. JAV, kurios laikėsi tam tikrų taisyklių, kariavo prekybinį karą su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa. Amerikiečiai inicijavo neformalios organizacijos sukūrimą Paryžiuje, kuri buvo pavadinta Koordinacijos komitetu (COCOM). Jis turėjo sudaryti sąrašus prekių, draudžiamų eksportuoti į Rytų bloko šalis. Tarp šių prekių pateko žaliava, pusfabrikačiai ir maistas. Vėliau buvo taip pat svarbu sutrukdyti eksportą technologinių naujovių, kurios galėjo būti pritaikomos karo tikslams, Valstybės perversmas Čekoslovakijoje ir Berlyno blokada paspartino gynybinį bendradarbiavimą Vakaruose. Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas jau 1948 m. sudarė gynybine sąjungą ir ją pavadino Vakarų sąjunga. 1948 m. pavasarį Suomijai buvo parodytas didelis Sovietų Sąjungos spaudimas, todėl ji buvo priversta pasirašyti „draugystės sutartį“ su Sovietų Sąjunga. Visa tai ppagreitino šiaurės Atlanto šalių gynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsitraukė ir JAV. 1949 m. balandžio mėn. dvylika šalių pasirašė sutartį dėl gynybinio bloko sukūrimo. Sutartis rėmėsi principu, kad, užpuolus vieną ar kelias bloko valstybes, tai turėjo būti laikoma visų narių užpuolimu. Pirmosios dvylika NATO (North Atlantic Treaty Organization) narės buvo JAV, Kanada, Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Norvegija, Danija, Islandija, Italija ir Portugalija.

Šaltasis karas plečiasi į Aziją, karas Korėjoje

Kinijos komunistai 1949 m. paėmė šalyje valdžią, nugalėję JAV remiamą režimą. Nors „Kinijos praradimas“ ir sukėlė didžiulę reakciją JAV, amerikiečiai nepanaudojo karinės jėgos prieš kinų komunistus. JAV turėjo bazių Filipinuose ir kontroliavo visą Ramiojo vandenyno zoną. Svarbiausia buvo nugalėtoji Japonija, kurią visiškai kontroliavo JAV. Kai komunizmas įsiliepsnojo Japonijos kaimyninėje šalyje Korėjoje, JAV ėmė jį stabdyti karine jėga.

Kapituliavus japonams, 1945 m. sovietų pajėgos užėmė Korėjos dalį, į šiaurę nuo 38-osios lygiagretės, o amerikiečiai užėmė pietus. Buvo numatyti rinkimai, kuriems įvykus šalis ir vėl turėjo būti suvienyta, tačiau juos sabotavo sovietų kontroliuojama Korėja.

1948 m. abi – Pietų ir Šiaurės Korėjos – buvo paskelbtos atskiromis valstybėmis. Pietuose prezidentu tapo Singmanas Ry (Syngman Rhee, 1875-1965), o ministru pirmininku šiaurėje tapo Kim II Sungas (Kim II Sung, g. 1912). 1948 – 1949 m. sovietai ir amerikiečiai išvedė ssavo karines pajėgas iš Korėjos. Abi respublikos buvo autoritarinės ir nedemokratiškos. Per rinkimus Pietų Korėjoje Singmano Ry partija buvo silpnai remiama, bet pagal Konstituciją prezidentas buvo nepriklausomas nuo parlamento, ir dėl to jis išsilaikė valdžioje. Šiaurėje viešpatavo vienpartinė diktatūra, kuriai vadovavo Kim II Sungas.Pietų Korėjos valdžiai didelį spaudimą darė komunistai ir radikalios kairiosios grupės. Šiaurės Korėja norėjo pasinaudoti situacija ir pasiūlė rinkimus visoje Korėjoje, bet Pietų Korėja atsisakė bendradarbiauti.

1950 m. birželio 25 d. šiaurės Korėjos karinės pajėgos užpuolė Pietų Korėją.Sovietų sąjunga boikotavo saugumo tarybą, protestuodama dėl to, kad Taivanas turėjo Kinijos vietą JT. Dėl šios priežasties Sovietų Sąjunga negalėjo pareikšti veto Saugumo Taryboje, Šiaurės Korėja buvo kvalifikuota kaip užpuolike. Saugumo Taryba taip pat nusprendė teikti pagalbą Pietų Korėjai. Nors ir dalyvavo kitų JT šalių karinės pajėgos, bet pagrindinė kariautoja buvo JAV. Norvegija prisidėjo tiekdama lauko ligonines.

JAV nustūmus Šiaurės Korėjos pajėgas prie pat Kinijos sienos, į kovą įsijungė Kinija, siekdama apginti savo sienas ir paremti idėjinius bendraminčius Šiaurės Korėjoje.

Trumenas pareiškė, kad užpuolę kinai buvo „sovietų satelitas“. Jeigu pasisektų komunistams Korėjoje, „toliau sektų Indokinija, Honkongas ir Malaizija“. Trumenas čia pasinaudojo domino teorija, apie kurią užsiminė ir kiti amerikiečių politikai. Amerikiečių nuomone, Korėja buvo mažytė kaladėlė dideliame domino žaidime. Viena šalis atsidurs komunistų

rankose, įvyks grandininė reakcija, kurios bus neįmanoma sustabdyti. Korėjos karas sustiprino Amerikos politikų nusiteikimą, kad komunizmo pasireiškimas skirtingose pasaulio vietose yra pasaulį apimančio judėjimo, vadovaujamo iš Maskvos, grandis.

Amerikiečių karinių pajėgų vyriausiasis vadas Korėjoje generolas Duglas Makarturas (Douglas MacArthur, 1880-1964) įsakė suaktyvinti karo veiksmus. Jis norėjo subombarduoti kinų pramonę Mandžiūrijoje ir strategines pozicijas. Jis, siekdamas savo tikslų, netgi norėjo rizikuoti tuo atveju, jei Sovietų Sąjunga įsiveltų į karą. Makarturas po to buvo nušalintas, bet jį, grįžusį namo, liaudis pasitiko kaip tautos ddidvyrį.

1953 m. buvo susitarta dėl paliaubų, o Korėja ir toliau turėjo būti padalyta ties 38-ąja lygiagrete. Trys milijonai žmonių žuvo kare, kuris neatnešė jokių pasikeitimų Korėjoje, bet sukėlė didelių tarptautinių padarinių.

Korėjos karo padariniai

Jau 1950 m. darbo grupė, kuri įvertino JAV saugumo politikos situaciją, priėjo išvadą, kad iškilusi reali karo su Sovietų Sąjunga grėsmė. Tik JAV galėjo sulaikyti Sovietų Sąjungą nuo karo pradėjimo, sąjungininkai didino savo karines pajėgas.

Tokia išvada drauge su Korėjos karu lėmė tai, kad amerikiečių atsiribojimo politika tapo pasaulinio mmasto. Pirmojoje 6-ojo dešimtmečio pusėje JAV sukūrė karinių blokų tinklą, susitarė dėl bazių ir saugumo garantijų didelėse pasaulio dalyse. NATO 1952 m. pasipildė Graikija ir Turkija, o JAV pasirašė sutartį su fašistine Ispanija dėl bazių ir karinės pagalbos.

JAV pripažino Prancūzijos kkolonijinį karą Indokinijoje kaip kovą su komunizmu. Tas požiūris vėliau įvėlė JAV į kruviną Vietnamo karą 7-ame dešimtmetyje.

Labiausiai Korėjos karas paskatino tarptautinį ginklavimąsi. Kariškiai ir karo pramonė susilaukė didesnio politikų pritarimo Vašingtone. JAV ir Sovietų Sąjunga tobulino atominį ginklą, kad padidintų savo karinę galią. Pagaliau tai buvo pigiau, negu didinti stacionarines pajėgas su konvencionalia ginkluote. Abi šalys sukūrė vandenilines bombas, kurios turėjo didesnę sprogstamąją galią negu atominės bombos, panaudotos prieš Japoniją 1945 m.

Trumeno doktrina, JAV karinių blokų sistema ir susitarimai dėl bazių privertė Sovietų Sąjungą jaustis „apgulta“ valstybe. Labiausiai jai nepatiko tas faktas, kad Vakarų Vokietija 1955 m. tapo NATO nare. Į tai atsakydama Sovietų Sąjunga tais pačiais metais įkūrė Varšuvos paktą – gynybos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Rytų EEuropos satelitinių valstybių. Sovietų Sąjunga pagaliau rėmė savo „stovyklą“ Azijoje: Kiniją, Šiaurės Korėją, Šiaurės Vietnamą ir stengėsi didinti jtaką Afganistane, Indijoje ir Birmoje.

Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa 6-ame dešimtmetyje

Stalinas norėjo būti pasaulinio komunistinio judėjimo vadas, tačiau Jugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Titas (Josip Broz Tito, 1892-1980) rėmėsi sava, nuo Sovietų Sąjungos nepriklausoma, nacionaline komunistų partija. Titas pamatė, kad sovietai nori likviduoti bet kokį Jugoslavijos komunistų partijos savarankiškumą. Jis niekam nepaliko abejonių dėl savo dominavimo tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje. 1948 mm. jis nutraukė santykius su Sovietų Sąjunga, ir valstybė buvo išmesta iš „Kominformo“ (Komunistų ir darbininkų partijų informacinio biuro), prieš ją buvo pradėta ekonominė blokada. Jugoslavijai į pagalbą atėjo Vakarų valstybės, ir ji atlaikė sovietų spaudimą.

„Titoizmas“ lėmė dar stipresnį Rytų Europos valstybių suvaržymą, nes Stalinas bijojo prarasti ir likusias. Pagal Maskvos procesų pavyzdį buvo pradėtas „titoistų“ valymas Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Labiausiai įsisiautėjo valymas Čekoslovakijoje. Iš areštuotųjų būdavo išgaunami ilgi raštiški sufalsifikuoti „prisipažinimai“. Iš viso keli tūkstančiai žmonių buvo internuota, įkalinta arba nužudyta dėl šių procesų 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo dešimtmečio pradžioje.

1954 m. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerija (slaptoji sovietų policija) buvo perkrikštyta j KGB (Valstybės saugumo komitetas), kuris prisidėjo kontroliuojant Rytų Europą ir turėjo šnipų bei dezinformuojančių agentų tinklą.

Sukilimas Rytų Europoje

Pirmasis sukilimas Rytų Europoje kilo iškart po Stalino mirties 1953 m. Rytų Berlyno gyventojai streikavo prieš sistemą, ir sovietų tankai turėjo malšinti demonstracijas.

1956 m. Sovietų Sąjungos partijos ir valstybės vadovas Nikita Chruščiovas pradėjo susidoroti su Stalinu ir jo politika. Rytų Europoje į tai buvo pasižiūrėta kaip į tam tikrą varžtų atleidimą. Lenkai reikalavo savarankiškumo. Jie išvengė sovietų įsikišimo, kadangi užtikrino Chruščiovą, kad neišstos iš Varšuvos pakto ir nepanaikins komunistų partijos valdžios monopolio.

Vengrai buvo ne tokie atsargūs. Jie rreikalavo, kad visuomeninė sistema būtų pertvarkyta j demokratiškesnę sistemą, o Vengrija išstotų iš Varšuvos pakto. Taip jie metė iššūkį Sovietų Sąjungos viešpatavimui Rytų Europoje. Antisovietinių demonstracijų metu policija ėmė šaudyti į demonstrantus. Taip prasidėjo masinis liaudies sukilimas, ir abejojantis Chruščiovas nusprendė nuslopinti sukilimą. Budapešte vyko atkaklūs gatvių mūšiai tarp prastai ginkluotų sukilėlių ir sovietų tankų. Po kelių savaičių nelygios kovos sukilėliai pralaimėjo. Apie 4000 vengrų žuvo ir apie 200 000 pabėgo iš šalies. 35 000 vengrų atsidūrė kalėjime, iš jų 300 buvo nuteisti myriop, bausmė įvykdyta. Budapešto mūšiuose žuvo apie 600-700 sovietų kareivių.

JAV neįsikišo, vengrams nepadėjo, tuo parodydama, kad pripažino sovietų interesų zoną. Sovietų Sąjunga taip pat pademonstravo, kad destalinizacija neatvėrė kelių valstybėms išstoti iš Rytų bloko.

Vokietija ir Berlynas – nesutarimų objektas

Iki 1955 m. Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo tokios pat nuomonės dėl Vokietijos suvienijimo, bet visi skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį. Vakarų jėgos norėjo Vokietijoje laisvų rinkimų ir bendros Vokietijos vyriausybės, kuri turėtų teisę vykdyti nepriklausomą užsienio politiką.

Sovietų Sąjungai buvo svarbu, kad suvienyta Vokietija būtų nusiginklavusi ir nepriklausoma nuo Vakarų jėgų. 1952 m. Sovietų Sąjunga net pasiūlė sukurti vieningą Vokietiją, kuri turėtų savo nacionalinę kariuomenę, nepriklausomą nei nuo Vakarų, nei nuo Rytų. Buvo pasiūlyta, kad visos užsienio karinės pajėgos bbūtų išvestos iš Vokietijos ir ji taptų JT nare. Šis pasiūlymas JAV buvo didelis galvosūkis. Ar sovietai tai siūlė rimtai, ar tai buvo tik propagandinis manevras? Kai JAV atmetė pasiūlymą kaip propagandinį ir kai VFR 1955 m. tapo NATO nare, Sovietų Sąjunga suprato, kad jos sugalvotas suvienytos Vokietijos modelis yra nerealus. 1955 m. naujas Sovietų Sąjungos lyderis Chruščiovas iškėlė taikaus sambūvio idėją. Chruščiovas teigė, kad geriau varžytis su JAV ekonomikoje, negu siekti karinės konfrontacijos. Pasak Chruščiovo, Sovietų Sąjunga turėtų pralenkti JAV pragyvenimo lygio atžvilgiu per kelerius metus.

Berlynas šaltojo karo metu buvo nesutarimų objektas. Miesto gyventojai galėjo laisvai judėti iš rytinės į vakarinę miesto dalį. Nuo 1957 m. Rytų Vokietijos gyventojams pasidarė daug sunkiau patekti į Vakarų Vokietiją. Dėl to kelias per Vakarų Berlyną tapo patikimiausiu maršrutu, nes iš čia pabėgėliai galėjo toliau skristi į Vakarų Vokietiją.

Pabėgėlių srautas į Vakarų Vokietiją pasidarė sunki problema Rytų Vokietijos valdžiai. Daugiausia bėgo jauni ir kvalifikuoti žmonės. Sovietų Sąjungai Vakarų Berlynas, kapita-listinė sala socialistinėje jūroje, kėlė susierzinimą. Sovietų Sąjunga kelis kartus grasino, kad įvažiavimą į Vakarų Berlyną atiduos kontroliuoti Rytų Vokietijos valdžiai ir nutrauks susitarimą dėl Berlyno. Tai galėjo reikšti, kad Vakarų Berlynas taps Rytų Vokietijos dalimi.

1959 m. sovietų lyderis Chruščiovas lankėsi su vizitu JAV.

Vizito tikslas buvo santykių gerinimas tarp supervalstybių. Jis ir prezidentas Eizenhaueris susitarė, kad surengs aukščiausio lygio susitikimą kitais metais Paryžiuje, kur, be kitų, būtų aptariamas ir Berlyno klausimas. Visai prieš prasidedant susitikimui sovietai pranešė, kad virš Sovietų Sąjungos teritorijos buvo numuštas amerikiečių lėktuvas. Keliomis dienomis vėliau Chruščiovas metė lemiamą kortą: lakūnas išsigelbėjo ir buvo suimtas. Jis turėjo rublių, o lėktuve buvo rasta filmų su užfiksuotais sovietų kariniais objektais. JAV turėjo atskleisti kortas ir prisipažinti, kad buvo numuštas žvalgybinis lėktuvas „U2″. CChruščiovas vis tiek atvyko j susitikimą, bet panaudojo jį griausmingoms kalboms apie tai, kaip negalima pasitikėti JAV politika. „U2″ epizodas taip pat buvo skausmingas Norvegijai, kadangi išaiškėjo, kad žvalgybinis lėktuvas skrido iš Pakistano į vieną Norvegijos aerouostą. Norvegija atsiprašė pareikšdama, kad nei karinė, nei politinė šalies vadovybė apie tai nieko nežinojo.

Santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pasidarė šaltesni, ir Berlyno klausimas nebuvo išspręstas. Chruščiovas priėmė sprendimą, Berlynui atnešusį dramatiškų padarinių: 1961 m. rugpjūčio 13 d. Sovietų Sąjunga davė aiškų signalą, oo Rytų Vokietija ėmėsi veiksmų. Tūkstančiai Rytų Vokietijos kariškių ėmė tiesti spygliuotą vielą palei 40 kilometrų ilgio sektorių sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Rytų Berlyno gyventojai suprato, kuo viskas kvepia, ir daug jų sugebėjo prasmukti pro vielos užkardas. Po kkiek laiko vielas pakeitė aukšta mūro siena. Daugelis ją vadino gėdos siena, atskyrusią žmones nuo darboviečių, mokyklų, draugų ir šeimų. Rytų Vokietijos kareiviams buvo įsakyta šaudyti sienos pažeidėjus, daug jų buvo nušauta (nuo 1961 iki 1989 m. apie 200 žmonių).

1961 m. šaltasis karas taip įsiplieskė, jog po metų pasaulis stovėjo ant atominio karo tarp supervalstybių ribos.

IŠVADA:

„Žvėrys miške turėjo susitarti dėl nusiginklavimo. Liūtas pasiūlė uždrausti nuodingus dantis, gyvatė – aštrius nagus, o lokys manės, kad reikia uždrausti visus ginklus ir galų gale stipriai visiems apsikabinus pasibučiuoti“

Helgė Ūlė Bergeseans: „Taikos keliu“

(Helge Ole Bergesen)

Šaltasis karas truko 45 metus. Tai neilgas periodas istorijoje, tačiau turėjęs daug įtakos šalių santykiams ir milijonų paprastų žmonių gyvenimui.

JAV daugeliu atžvilgių sustiprėjo per šaltąjį karą, o komunistinė Sovietų SSąjunga iširo. Daugelis teigė, kad rinkos ekonomika pasirodė esanti daug pranašesnė už komunistinę planinę ekonomiką. Rinkos ekonomika dabar buvo įvedama Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Antra vertus, abi supervalstybės šaltajame kare pralaimėjo. Didžiuliai ekonominiai ir žmonių resursai buvo panaudoti ginklavimosi tikslams. Ir JAV, ir Sovietų Sąjunga turėjo atidėlioti socialines programas dėl pinigų skyrimo ginklavimuisi.

Yra daug priežasčių, dėl kurių žlugo Sovietų Sąjunga ir komunistinė sistema, tačiau šaltasis karas yra viena iš pagrindinių. Šalis buvo baisiai nuniokota po Antrojo pasaulinio karo ir eekonomiškai izoliuota šaltojo karo metu. Ji nenorėjo priimti Maršalo pagalbos ir kentėjo nuo JAV ir Vakarų Europos embargo (eksporto draudimo) vakarietiškai moderniausiai technologijai pokario metais. Tai lėmė žemą gamybos lygį ir blogą eksporto prekių ir prekių vietiniams gyventojams kokybę. Tai irgi veikė žmonių požiūrį į komunizmą.

Šaltasis karas pasauliui suteikė tam tikrą „stabilumą“: priešininkai tylėdami pripažino vienas kito interesų sferas, ginklavimosi varžybose buvo nusistovėjęs tam tikras balansas. Baimė, kad gali kilti totalus atominis karas sulaikė konfliktų plėtojimąsi. Nuo 1990 m. šį „stabilumą“ pakeitė daugybė regioninių konfliktų, ypač Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Taip pat aiškiai matosi, kad šaltasis karas nukreipė dėmesį nuo pasaulinių gamtosaugos problemų. Dėl prieštaravimų tarp didžiųjų valstybių gamtosaugos priemonėms nebuvo skiriamas prioritetas, o šaltasis karas savo ruožtu sukūrė didžiulių gamtosaugos ir aplinkos problemų, tokių kaip radioaktyvus spinduliavimas branduolinių bandymų metu ir nepateisinamas branduolinių atliekų sandėliavimas.

„JAV ir Sovietų Sąjunga panašios į du aklus vyrus, kurie aklinėįa po tamsų kambarį apsiginklavę iki dantų. Bėda ta, kad abu mano, jog jiems gresia mirtinas pavojus.“

JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris (Henry Kissinger)

Naudojamas literatūros sarašas:

1. „Šių laikų istorijos chrestomatija (1945-1995)“ Sudarė: Edvardas Kriščiūnas, Vida pukienė, Pertras Tomkus 1998 m.

2. „Kraštutinumų amžius“ Trumpasis XX amžius: 1914-1991. Eric Hobsbawm 2000 m.

3. „Pasaulio politika“ 1945-2000. Peter Calvoressi.

4. “Pasaulis II” pasaulio iistorija nuo 1850 m. Istorijos vadovėlis.