Šaltasis karas

“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA

Iš V. Čerčiliaus kalbos, pasakytos Fultone

1946m. kovo 5d.

Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su

Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų

Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai

režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą,

kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė

uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis

komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo

karo“ pradžia.

Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasis

karas. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvus

konfliktas, nepaisant tto, kad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvo

panašių jėgų kova tarp vienas kitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytų

idealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliai

klaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota nauja

supervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tai

nebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mangolų, dvikova. Tai

nebuvo ir nepastovus keliata valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybių

sistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždaug

lygios. Tačiau ištiesų jos niekada nebuvo lygios. JAV lenkė SSSR

meterialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir iišradimais, valdymo įgudžiais

ir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karas

sugriovė sovietų komunistinę ekonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostolių

kapitalizmui.

Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvo

manoma, kad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjaurus

karštojo karo ppranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse

įvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie

pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors

galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą

sakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o

po Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karą

visiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviai

mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių

incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.

Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitus

šių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautyniams

santykiams apybūdinti. Svarbiausi tokių tarptautynių santykių elementai

buvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. Šio

požiūrio ištakas glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose,

beto, ji palakė ir mitai, kurie priešiškmą neretai paversdavo neapykanta.

Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautinių

santykių klausymas.

Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi,

kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskyrą sovietų įtakos zoną Rytų

Europoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekyba

ir visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo meto

lendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link;

pokarinis Maršallo planas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinė

viltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtone

buvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinės

konfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kkad SSSR siekė

pati sau bei komunizmui užkariauti

Europą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi ar

bent jau gali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuo

požiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokius

galimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmis

priemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamas

ar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys.

Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypač

griežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šie

nesutarimai vos nevirto karinė konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų

pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymas

stabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasaulio

vieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Ši

konfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu.

Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą bei

perginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktų

Azijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu.

Nei vienu atveju priešininkai nebuvo tiesiogiai įtraukti į konfliktą,

tačiau abi pusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, tirėti

teritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: Artimuosiuose

Rytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursų

neturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regima

šaltojo karoišraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o priemonių,

kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaip

tariant ginklavimosi išvaidos ir llaipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasis

karas, sklaidymasis.

Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims

tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be

jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti

branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą,

milijonams darbininkų, kurių darbo vietos priklauso

nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir

inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „

technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką

saugumą, rangovams, nenorimtiems atsisakyti lengvo

pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja

grasinimus ir šlovina karus.

Richard Barnet

(1981)

1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yra

pasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurį

pradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmą

kartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučio

mėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonija

nedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusams

teko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus.

Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. Karo metu bendradarbiavimo

organai ir principai turėjo būti ne panaikinti, o pritaikyti taikos

problemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygonebent

Aleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį ir

politinį SSSRvyravimąplanuojant nugalėtojamsbendrai valdytiir palaikyti

tvarką Europoje.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvo

diskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartu

ir kiek kiekviena atskyrai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir Britai,

nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškai

prieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėl

neatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvos

susitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentas

nedalyvavo, šie kitinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečių

susitarimų.

JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.

„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul

eina jie tada

po velnių.“

Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mėn.

Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa,

o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio

politikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuoju

karu.

Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. Jav

viekė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir

kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė

vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planime ekonomika.

Jeigu santykiai tarp JAV ir SSSR buvo išbandomas per tarpininkus. Tai

buvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais

kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kita

rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo ir

Afganistano karai.

Prielaidos ir varomosios jėgos

Viena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko

Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima

žiųrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.

Koks buvo jėgų santykis tarp JAV ir SSSR 1945 m. ?

JAV teritorijoje beveik

nevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti

nedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulio

produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos

monopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialinio

pragyvenimo lygiu.

SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyje

žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln.

SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau

SSSR turėjo svarbų kozirį: Raudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o joje

buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų vvalstybėse. SSSR buvo išsikovojusi

didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės

indeliu kovoje su nacizmu.

Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?

Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijos

revoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjo

pagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją ir

skelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933

m.

Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai

daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa

istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai ir

ekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrins

teritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijos

valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių

stalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą

įtaką Vokietijos vystymuisi.

Tačiau tie ssaugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir

ekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kontroliavimas

leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.

● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų Sąjungos ir JAV

niekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinis

ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio

dalyse.

Skirtingi požiūriai į šaltąjį karą

Tarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastis

ir jo varomąsias jėgas.

Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyvius

priešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginis

vertybių konfliktas tarp dviejų skirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynė

Vakarus nuo bandymų sukurti pasaulynę komunizmo viešpatiją.

Revizionistai mano, kad agresyviausia buvo JAV, kad šalies užsienio

pilitiką diktavo stambiosio pramonės noras kontruoliuoti žaliavas bei

kainas ir stiprus antikomunizams. Jie pabrėžia, kad SSSR privalėjo

kontroliuoti Rytų Europa, kad apsaugotų savo sienas.

Postrevizionistai sujungia keliatą požiūrių. Jie pažymi, kad JAV, kaip ir

SSSR, turėjo gynybinių, ekonominių ir palitinių motyvų. Norint paaiškinti

šaltąjį karą, reikia paminėti visus šiuos motyvus.

Geležinė uždanga

„ Nuo Baltijos iki Adrejos jūros

nusileido geležinė uždanga ant Europos.

(.) Tirono pergalės grėsmė yra pakibusi

virš kiekvieno namo stogo, kiekvieno

žmogaus galvos. Karo patirtis mane išmokė,

kad rusai gerbia tik jėgą.

Čerčelio kalba JAV,

1946 m.

Vakarų jėgos suprato SSSR saugumo reikmes, tačiau nesutiko, kad

Lenkija prarastų nepriklausomybę. Didžioji Britanija stojo į karą,

Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. Lenkijos įvykiai buvo bandymas

įsitikinti, ar Stalinas pripažins nepriklausomas valstybes Rytų Europoje.

Jaltoje ir Potsdame Stalinas pažadėjo laisvus rinkimus enkijoje,

tačiau jie niekada nebuvo surinkti. Priešingai – lenkų komunistų ir sovietų

talkininkų vyriausybė buvo pasodinta į valdžią jau 1945 m. Rytų Europoje

vyko laipsniškas komunizmo įsigalėjimas nuo 1945 iki 1948 metų. Šalys buvo

valdomos koalicijų vyriausybių, kuriose komunistų ir sovietų įtakos

silpnėjo arba stiprėjo. Po kiek laiko nekomunistinės partijos buvo

uždraustos, o jų nariai pašalinti iš vyriausybių. Iki 1948 m. Lenkija,

Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo visiškai priklausomos

nuo SSSR. Taip pat Jugoslavijoje ir Albanijoje valdžią paėmė komunistai, iš

dalies savo jėgomis išviję vokiečius.

SSSR nesilaikė įsikibusi visų teritorijų, kurias buvo užemusi

Raudonoji armija. Jau 1945 – 1946 m. sovietų kariuomenė buvo išvesta iš

Norvegijos Šiaurės (Finmarko), Borholmo (Švedija), Čekislovakijos ir

Jugoslavijos, o 6-ojo dešimtmečio viduryje sovietai atsitraukė iš Austrijos

ir iš bazių Suomijoje.

Atsiribojimo politika – Trumeno doktrina ir Maršalo planas

Europa buvo pirmasis šaltojo karo „mūšio laukas“. JAV iš principo

buvo prieš interesu sferų ir kolonijų politika bei prieš prekybos tarp

šalių suvaržymą. Tačiau JAV užsienio politika turėjo rūpintis ir

amerikiečių interesais.

1947 m. JAV pareiškė, kad SSSR užsienio politika Europoje pasidarė

tokia agresivi, kad amerikiečiai pradėjo atsiribojimo nuo komunizmo

politiką. Po karo britai ekonomiškai padėjo Graikijai ir Turkijai, bet

ilgainiui jie to daryti nebeįstengė. Abi šalys turėjo besikeičiančias

politines sistemas. Graikijoje vyko pilietinis karas, JAV bijojo, kad

nugalėję komunistai paims valdžią. SSSR spaudė Turkiją, kad leistų jai

turėti savo bazes Viduržemio jūros prieigose ir Juodojoje jūroje. JAV

bijojo, kad tai atvers sovietams Artimuosius Rytus. Dėl to JAV 1947 m.

nutarė skirti ekonominę pagalbą Graikijai ir Turkijai, ir tai buvo Trumeno

doktrinos įžanga.

Praėjus keliems mėnesiams po Trumeno doktrinos pasirašymo, užsienio

reikalų ministras Dž. K. Maršalas savo kalboje pasakė, kad „Jungtinėms

Valstijoms yra protinga daryti viską, kad įmanoma, kad pasaulis grįžtų į

normalias ekonomines sąlygas; kitaip negali būti kalbos apie politinį

stabilumą ar tvirtą taiką. Mūsų politika nėra nukreipta prieš kokią nors

šalį ar prieš kokį nors pilitinį mokymą, bet prieš badą, skurdą, neviltį ir

chaosą (.).“

Tai buvo įžanga į didelę pagalbos Europai programa – Maršolo planą.

Už humanitarinių pagalbos motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai.

JAV buvo ekonomiškai sustiprėjusi kare, bet pokario ekonomikoje vyravo

nepasitikėjimas. Stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo Amerikos

ekonomikai. Pagrindinis motyvas sutapo su Trumeno doktrina – užtverti kelią

komunistenei ekspancijai. Ekonominės krizės galėjo sustiprinti komunistų

pozicijas. Italija ir Prancūzija, kurių ekonomika buvo silpna, o komunistų

partijos stiprios, didžiąją dalį Maršalo pagalbos gavo dovaną.

● JAV valstybės sekretorius D. Maršalas Harvardo universitete pasakė

garsiąją kalbą (kuri buvo pavadinta Maršalo planu), kurioje išdėstė

pagrindinius JAV uužsienio politikos tikslus, atstatant pokarinę Europą.

Valstybės sekretorius išreiškė nuomonę, kad Europos ekonomiką galima

atkurti bendromis JAV ir pačios Europos jėgomis. Po konsultacijų su

Didžiąja Britanija, Prancūzija ir TSRS, 1947 m. liepos 3 d. buvo išsiųsti

pakvietimai 22 Europas valstybėms dalyvauti konferencijoje, kurioje

numatyta svarstyti Europos atstatymo planą.

Šio plano tikslai buvo:

• Sustiprinti Vakarų Europos valstybių ekonomiką ir pagerinti

materialines sąlygas;

• Tuo pačiu stabilizuoti politinę padėtį Europoje, atitraukti gyventojus

nuo komunistų įtakos;

• Padidinti JAV politinęįtaką Vakarų Europai ir sukurti rinka joje

amerikietiškoms prekėms.

„Maršalo planas“ buvo skirtas visoms Europos valstybėms, nei išskiriant ir

SSSR, tačiau socialistinės valstybės atsisakė priimti JAV pagalbą. Šis

planas galiojo iki 1951 m. pab. ir teigiamai paveikė Vakarų Europos

ekonomiką (pagalba buvo suteikta 16 valstybių už 13,2 mlr. dolerių).

1948-ieji – lemtingi metai

Daugeliu atžvilgių 1948 m. buvo lemtingi šaltojo karo metai. Komunizmo

ekspancijos baimė Europoje pasiekė viršūnę ir privedė prie NATO ir dviejų

Vokietijos sukūrimo.

Valstybės perversmo būdu 1948 m. Čekoslovakijoje komunistai paėmė

valdžią. Iki tol ji buvo vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje buvo

surengti laisvi rinkimai ir įsigalėjo parlamentinė sistema. Kai kurie į šią

šalį žiūrėjo kaip į galimą tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Per rinkimus,

vykusius tuojau po karo, komunistai surinko 38% balsų. Jie įėjo į mišrią,

koalicinę vyriausybę, tačiau baiminosi, kad pralaimės 1948 m. rinkimus, nes

šalis turėjo didelių

ekonominių sunkumų, Stalinui privertus vyriausybę

atsisakyti Maršalo pagalbos. Perversmas buvo įvykdytas, kai šalyje nebuvo

sovietų kariuominėsm, bet padedant Stalinui politine prasme. Vakaruose tai

sukėlė siaubą. Tais pačiais metai įvykiai išsirutuliojo iki Rytų ir Vakarų

konflikto Vokietijos atžvilgiu.

Sąjungininkai po karo buvo susitarę neleisti pakilti Vokietijos

pramonei ir ekonomikai. Vykstant šaltajam karui JAV keitė savo požiūrį.

Amerikiečiai dabar teigia, kad nebus įmonoma pastatyti Europos ant kojų be

savarankiškos, su solidžia Vokietijos valstybės. SSSR norėjo

nusiginklavusios, suvienitos ir neutralios Vokietijis ir stipriai ją

spaudė, kad padengtų karo padarytus nuostolius.

1948 mm. Vakarų jėgos savo zonose, išskyrus Berlyną, įvedė naują

valiutą. SSSR tai suprato kaip bandymą padalyti Vokietiją. Buvo įvesta savo

valiuta rytinėje zonoje bei Rytų Berlynę. Tada Vakarų jėgos įveda markes

Vakarų Berlyne. Todėl SSSR blokavo įėjimą į šią miesto dalį. Stalinas

bijojo stiprios Vokietijos, veikiamas JAV. Vakarų jėgos žiūrėjo į SSSR

politiką, kaip į Rytų izoliavimą ir kaip faktišką Vokietijos padalijimą.

Stalinas užblokavo visus tiekimo į Vakarų Berlyna kanalus. Viskas

Vakarų Berlynui buvo tiekiama oru, nes nebuvo kitos išeities. Tai pasisekė

ir 1949 m. sovietai nutraukė BBerlyno blokadą, kuri dar labaiu sustiprino

šaltąjį karą ir paspartino dviejų Vokietijų sukūrimą. Pasibaigus Berlyno

blokadai Vakarų valstybės savo okupacines zonas sujungė į vieną federacinę

valstybę – Vokietijos Federasinę Respubliką (VFR). Į tai SSSR atsakė tų

pačių metų spalio mėnesį pertvarkydama savo okupacinę zoną į Vokietijos

Demokratinę respubliką (VDR).

Nepaisydama VFR nuomonės, Vakarų jėgos nusprendė, kad Vakarų Berlyną

valdys visos okupacinės valstybės: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Vakarų Berlyno atstovai Bundestage, Vakarų Vokietijos parlamente, negavo

balsavimo teisės. Sovietų Sąjunga įvedė savo valdžią Rytų Berlyne.

Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji

buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos

valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos

Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba (JTSPT). Tais pačiais metais Sovietų

Sąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės

bombos monopolį.

Supervalstybėms buvo svarbu susirasti sąjungininkų kitose šalyse. JAV

ir Sovietų Sąjunga naudojo ekonomines ir politines priemones, kad

prisiviliotų „draugų”. Nuo 1949 m. JAV, kurios laikėsi tam tikrų taisyklių,

kariavo prekybinį karą su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa. Amerikiečiai

inicijavo neformalios organizacijos sukūrimą PParyžiuje, kuri buvo pavadinta

Koordinacijos komitetu (COCOM). Jis turėjo sudaryti sąrašus prekių,

draudžiamų eksportuoti į Rytų bloko šalis. Tarp šių prekių pateko žaliava,

pusfabrikačiai ir maistas. Vėliau buvo taip pat svarbu sutrukdyti

technologinių naujovių, kurios galėjo būti pritaikomos karo tikslams,

Valstybės perversmas Čekoslovakijoje ir Berlyno blokada paspartino gynybinį

bendradarbiavimą Vakaruose. Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija,

Olandija ir Liuksemburgas jau 1948 m. sudarė gynybine sąjungą ir ją

pavadino Vakarų sąjunga. 1948 m. pavasarį Suomijai buvo parodytas didelis

Sovietų Sąjungos spaudimas, todėl ji buvo priversta pasirašyti „draugystės

sutartį“ su Sovietų Sąjunga. Visa tai pagreitino šiaurės Atlanto šalių

gynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsitraukė ir JAV. 1949 m. balandžio mėn.

dvylika šalių pasirašė sutartį dėl gynybinio bloko sukūrimo. Sutartis

rėmėsi principu, kad, užpuolus vieną ar kelias bloko valstybes, tai turėjo

būti laikoma visų narių užpuolimu. Pirmosios dvylika NATO (North Atlantic

Treaty Organization) narės buvo JAV, Kanada, Didžioji Britanija,

Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Norvegija, Danija, Islandija,

Italija ir Portugalija.

Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji

buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos

valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos

Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba JTSPT). Tais pačiais metais Sovietų

Sąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės

bombos monopolį.

Šaltasis karas plečiasi į Aziją, karas Korėjoje

Kinijos komunistai 1949 m. paėmė šalyje valdžią, nugalėję JAV remiamą

režimą. Nors „Kinijos praradimas“ ir sukėlė didžiulę reakciją JAV,

amerikiečiai nepanaudojo karinės jėgos prieš kinų komunistus. JAV turėjo

bazių Filipinuose ir kontroliavo visą Ramiojo vandenyno zoną. Svarbiausia

buvo nugalėtoji Japonija, kurią visiškai kontroliavo JAV. Kai komunizmas

įsiliepsnojo Japonijos kaimyninėje šalyje Korėjoje, JAV ėmė jį stabdyti

karine jėga.

Kapituliavus japonams, 1945 m. sovietų pajėgos užėmė Korėjos dalį, į

šiaurę nuo 38-osios lygiagretės, o amerikiečiai užėmė pietus. Buvo numatyti

rinkimai, kuriems įvykus šalis ir vėl turėjo būti suvienyta, tačiau juos

sabotavo sovietų kontroliuojama Korėja.

1948 m. abi – Pietų ir Šiaurės Korėjos – buvo paskelbtos atskiromis

valstybėmis. Pietuose prezidentu tapo Singmanas Ry (Syngman Rhee, 1875-

1965), o ministru pirmininku šiaurėje tapo Kim II Sungas (Kim II Sung, g.

1912). 1948 – 1949 m. sovietai ir amerikiečiai išvedė savo karines pajėgas

iš Korėjos. Abi respublikos buvo autoritarinės ir nedemokratiškos. Per

rinkimus Pietų Korėjoje Singmano Ry partija buvo silpnai remiama, bet pagal

Konstituciją prezidentas buvo nepriklausomas nuo parlamento, ir dėl to jis

išsilaikė valdžioje. Šiaurėje viešpatavo vienpartinė diktatūra, kuriai

vadovavo Kim II Sungas.Pietų Korėjos valdžiai didelį spaudimą darė

komunistai ir radikalios kairiosios grupės. Šiaurės Korėja norėjo

pasinaudoti situacija ir pasiūlė rinkimus visoje Korėjoje, bet Pietų Korėja

atsisakė bendradarbiauti.

1950 m. birželio 25 d. šiaurės Korėjos karinės pajėgos užpuolė Pietų

Korėją.junga boikotavo saugumo tarybą, protestuodama dėl to, kad Taivanas

turėjo Kinijos vietą JT. Dėl šios priežasties Sovietų Sąjunga negalėjo

pareikšti veto Saugumo Taryboje, Šiaurės Korėja buvo kvalifikuota kaip

užpuolike. Saugumo Taryba taip pat nusprendė teikti pagalbą Pietų Korėjai.

Nors ir dalyvavo kitų JT šalių karinės pajėgos, bet pagrindinė kariautoją

buvo JAV. Norvegija prisidėjo tiekdama lauko ligonines.

JAV nustūmus Šiaurės Korėjos pajėgas prie pat Kinijos sienos, į kovą

įsijungė Kinija, siekdama apginti savo sienas ir paremti idėjinius

bendraminčius Šiaurės Korėjoje.

Trumenas pareiškė, kad užpuolę kinai buvo „sovietų satelitas“. Jeigu

pasisektų komunistams Korėjoje, „toliau sektų Indokinija, Honkongas ir

Malaizija“. Trumenas čia pasinaudojo domino teorija, apie kurią užsiminė ir

kiti amerikiečių politikai. Amerikiečių nuomone, Korėja buvo mažytė

kaladėlė dideliame domino žaidime. Viena šalis atsidurs komunistų rankose,

įvyks grandininė reakcija, kurios bus neįmanoma sustabdyti. Korėjos karas

sustiprino Amerikos politikų nusiteikimą, kad komunizmo pasireiškimas

skirtingose pasaulio vietose yra pasaulį apimančio judėjimo, vadovaujamo iš

Maskvos, grandis.

Amerikiečių karinių pajėgų vyriausiasis vadas Korėjoje generolas

Duglas Makarturas (Douglas MacArthur, 1880-1964) įsakė suaktyvinti karo

veiksmus. Jis norėjo subombarduoti kinų pramonę Mandžiūrijoje ir

strategines pozicijas. Jis, siekdamas savo tikslų, netgi norėjo rizikuoti

tuo atveju, jei Sovietų Sąjunga įsiveltų į karą. Makarturas po to buvo

nušalintas, bet jį, grįžusį namo, liaudis pasitiko kaip tautos didvyrį.

1953 m. buvo susitarta dėl paliaubų, o Korėja ir toliau turėjo būti

padalyta ties 38-ąja lygiagrete. Trys milijonai žmonių žuvo kare, kuris

neatnešė jokių pasikeitimų Korėjoje, bet sukėlė didelių tarptautinių

padarinių.

Korėjos karo padariniai

Jau 1950 m. darbo grupė, kuri įvertino JAV saugumo politikos

situaciją, priėjo išvadą, kad iškilusi reali karo su Sovietų Sąjunga

grėsmė. Tik JAV galėjo sulaikyti Sovietų Sąjungą nuo karo pradėjimo,

sąjungininkai didino savo karines pajėgas.

Tokia išvada drauge su Korėjos karu lėmė tai, kad amerikiečių

atsiribojimo politika tapo pasaulinio masto. Pirmojoje 6-ojo dešimtmečio

pusėje JAV sukūrė karinių blokų tinklą, susitarė dėl bazių ir saugumo

garantijų didelėse pasaulio dalyse. NATO 1952 m. pasipildė Graikija ir

Turkija, o JAV pasirašė sutartį su fašistine Ispanija dėl bazių ir karinės

pagalbos.

JAV pripažino Prancūzijos kolonijinį karą Indokinijoje kaipkovą su

komunizmu.

Tas požiūris vėliau jvėlė JAV j kruviną Vietnamo karą 7-ame

dešimtmetyje.

Labiausiai Korėjos karas paskatino tarptautinį ginklavimąsi. Kariškiai

ir karo pramonė susilaukė didesnio politikų pritarimo Vašingtone. JAV ir

Sovietų Sąjunga tobulino atominį ginklą, kad padidintų savo karinę galią.

Pagaliau tai buvo pigiau, negu didinti stacionarines pajėgas su

konvencionalia ginkluote. Abi šalys sukūrė vandenilines bombas, kurios

turėjo didesnę sprogstamąją galią negu atominės bombos, panaudotos prieš

Japoniją 1945 m.

Trumeno doktrina, JAV karinių blokų sistema ir susitarimai dėl bazių

privertė Sovietų Sąjungą jaustis „apgulta“ valstybe. Labiausiai jai

nepatiko tas faktas, kad VVakarų Vokietija 1955 m. tapo NATO nare. Į tai

atsakydama Sovietų Sąjunga tais pačiais metais jkūrė Varšuvos paktą –

gynybos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos satelitinių

valstybių. Sovietų Sąjunga pagaliau rėmė savo „stovyklą“ Azijoje: Kiniją,

Šiaurės Korėją, Šiaurės Vietnamą ir stengėsi didinti jtaką Afganistane,

Indijoje ir Birmoje.

Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa 6-ame dešimtmetyje

Stalinas norėjo būti pasaulinio komunistinio judėjimo vadas, tačiau

Jugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Titas (Josip Broz Tito, 1892-1980)

rėmėsi sava, nuo Sovietų Sąjungos nepriklausoma, nacionaline komunistų

partija. Titas pamatė, kad sovietai nori likviduoti bet kokj Jugoslavijos

komunistų partijos savarankiškumą. Jis niekam nepaliko abejonių dėl savo

dominavimo tiek užsienio, tiek ir. vidaus politikoje. 1948 m. jis nutraukė

santykius su Sovietų Sąjunga, ir valstybė buvo išmesta iš „Kominformo“

(Komunistų ir darbininkų partijų informacinio biuro), prieš ją buvo pradėta

ekonominė blokada. JJugoslavijai į pagalbą atėjo Vakarų valstybės, ir ji

atlaikė sovietų spaudimą.

„Titoizmas“ lėmė dar stipresnį Rytų Europos valstybių suvaržymą, nes

Stalinas bijojo prarasti ir likusias. Pagal Maskvos procesų pavyzdį buvo

pradėtas „titoistų“ valymas Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir

Rumunijoje. Labiausiai įsisiautėjo valymas Čekoslovakijoje. Iš

areštuotųjų būdavo išgaunami ilgi raštiški sufalsifikuoti „prisipažinimai“.

Iš viso keli tūkstančiai žmonių buvo internuota, įkalinta arba nužudyta dėl

šių procesų 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo dešimtmečio pradžioje.

1954 m. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerija (slaptoji

sovietų policija) buvo perkrikštyta j KGB (Valstybės saugumo komitetas),

kuris prisidėjo kontroliuojant Rytų Europą ir turėjo šnipų bei

dezinformuojančių agentų tinklą.

Sukilimas Rytų Europoje

Pirmasis sukilimas Rytų Europoje kilo iškart po Stalino mirties 1953

m. Rytų Berlyno gyventojai streikavo prieš sistemą, ir sovietų tankai

turėjo malšinti demonstracijas.

1956 m. Sovietų Sąjungos partijos ir valstybės vadovas Nikita

Chruščiovas pradėjo susidoroti su Stalinu ir jo politika. Rytų Europoje j

tai buvo pasižiūrėta kaip j tam tikrą varžtų atleidimą. Lenkai reikalavo

savarankiškumo. Jie išvengė sovietų įsikišimo, kadangi užtikrino

Chruščiovą, kad neišstos iš Varšuvos pakto ir nepanaikins komunistų

partijos valdžios monopolio.

Vengrai buvo ne tokie atsargūs. Jie reikalavo, kad visuomeninė sistema

būtų pertvarkyta j demokratiškesnę sistemą, o Vengrija išstotų iš Varšuvos

pakto. Taip jie metė iššūkį Sovietų Sąjungos viešpatavimui Rytų Europoje.

Antisovietinių demonstracijų metu policija ėmė šaudyti į demonstrantus.

Taip prasidėjo masinis liaudies sukilimas, ir abejojantis Chruščiovas

nusprendė nuslopinti ssukilimą. Budapešte vyko atkaklūs gatvių mūšiai tarp

prastai ginkluotų sukilėlių ir sovietų tankų. Po kelių savaičių nelygios

kovos sukilėliai pralaimėjo. Apie 4000 vengrų žuvo ir apie 200 000 pabėgo

iš šalies. 35 000 vengrų atsidūrė kalėjime, iš jų 300 buvo nuteisti myriop,

bausmė įvykdyta. Budapešto mūšiuose žuvo apie 600-700 sovietų kareivių.

JAV neįsikišo, vengrams nepadėjo, tuo parodydama, kad pripažino

sovietų interesų zoną. Sovietų Sąjunga taip pat pademonstravo, kad

destalinizacija neatvėrė kelių valstybėms išstoti iš Rytų bloko.

Vokietija ir Berlynas – nesutarimų objektas

Iki 1955 m. Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo tokios pat

nuomonės dėl Vokietijos suvienijimo, bet visi skirtingai įsivaizdavo šalies

ateitį. Vakarų jėgos norėjo Vokietijoje laisvų rinkimų ir bendros

Vokietijos vyriausybės, kuri turėtų teisę vykdyti nepriklausomą užsienio

politiką.

Sovietų Sąjungai buvo svarbu, kad suvienyta Vokietija būtų

nusiginklavusi ir nepriklausoma nuo Vakarų jėgų. 1952 m. Sovietų Sąjunga

net pasiūlė sukurti vieningą Vokietiją, kuri turėtų savo nacionalinę

kariuomenę, nepriklausomą nei nuo Vakarų, nei nuo Rytų. Buvo pasiūlyta, kad

visos užsienio karinės pajėgos būtų išvestos iš Vokietijos ir ji taptų JT

nare. Šis pasiūlymas JAV buvo didelis galvosūkis. Ar sovietai tai siūlė

rimtai, ar tai buvo tik propagandinis manevras? Kai JAV atmetė pasiūlymą

kaip propagandinį ir kai VFR 1955 m. tapo NATO nare, Sovietų Sąjunga

suprato, kad jos sugalvotas suvienytos Vokietijos modelis yra nerealus.

1955 m. naujas Sovietų Sąjungos lyderis Chruščiovas iiškėlė taikaus sambūvio

idėją. Chruščiovas teigė, kad geriau varžytis su JAV ekonomikoje, negu

siekti karinės konfrontacijos. Pasak Chruščiovo, Sovietų Sąjunga turėtų

pralenkti JAV pragyvenimo lygio atžvilgiu per kelerius metus.

Berlynas šaltojo karo metu buvo nesutarimų objektas. Miesto gyventojai

galėjo laisvai judėti iš rytinės į vakarinę miesto dalį. Nuo 1957 m. Rytų

Vokietijos gyventojams pasidarė daug sunkiau patekti į Vakarų Vokietiją.

Dėl to kelias per Vakarų Berlyną tapo patikimiausiu maršrutu, nes iš čia

pabėgėliai galėjo toliau skristi į Vakarų Vokietiją.

Pabėgėlių srautas į Varkarų Vokietiją pasidarė sunki problema Rytų

Vokietijos valdžiai. Daugiausia bėgo jauni ir kvalifikuoti žmonės. Sovietų

Sąjungai Vakarų Berlynas, kapita-

listinė sala socialistinėje jūroje, kėlė susierzinimą. Sovietų Sąjunga

kelis kartus grasino, kad įvažiavimą į Vakarų Berlyną atiduos kontroliuoti

Rytų Vokietijos valdžiai ir nutrauks susitarimą dėl Berlyno. Tai galėjo

reikšti, kad Vakarų Berlynas taps Rytų Vokietijos dalimi.

1959 m. sovietų lyderis Chruščiovas lankėsi su vizitu JAV. Vizito

tikslas buvo santykių gerinimas tarp supervalstybių. Jis ir prezidentas

Eizenhaueris susitarė, kad surengs aukščiausio lygio susitikimą kitais

metais Paryžiuje, kur, be kitų, būtų aptariamas ir Berlyno klausimas. Visai

prieš prasidedant susitikimui sovietai pranešė, kad virš Sovietų Sąjungos

teritorijos buvo numuštas amerikiečių lėktuvas. Keliomis dienomis vėliau

Chruščiovas metė lemiamą kortą: lakūnas išsigelbėjo ir buvo suimtas. Jis

turėjo rublių, o lėktuve buvo rasta filmų su užfiksuotais sovietų kariniais

objektais. JAV turėjo atskleisti kortas ir prisipažinti, kad buvo numuštas

žvalgybinis lėktuvas „112″. Chruščiovas vis tiek atvyko j susitikimą, bet

panaudojo jį griausmingoms kalboms apie tai, kaip negalima pasitikėti JAV

politika. „U2″ epizodas taip pat buvo skausmingas Norvegijai, kadangi

išaiškėjo, kad žvalgybinis lėktuvas skrido iš Pakistano į vieną Norvegijos

aerouostą. Norvegija atsiprašė pareikšdama, kad nei karinė, nei politinė

šalies vadovybė apie tai nieko nežinojo.

Santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pasidarė šaltesni, ir Berlyno

klausimas nebuvo išspręstas. Chruščiovas priėmė sprendimą, Berlynui

atnešusį dramatiškų padarinių: 1961 m. rugpjūčio 13 d. Sovietų Sąjunga davė

aiškų signalą, o Rytų Vokietija ėmėsi veiksmų. Tūkstančiai Rytų Vokietijos

kariškių ėmė tiesti spygliuotą vielą palei 40 kilometrų ilgio sektorių

sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Rytų Berlyno gyventojai suprato, kuo

viskas kvepia, ir daug jų sugebėjo prasmukti pro vielos užkardas. Po kiek

laiko vielas pakeitė aukšta mūro siena. Daugelis ją vadino gėdos siena,

atskyrusią žmones nuo darboviečių, mokyklų, draugų ir šeimų. Rytų

Vokietijos kareiviams buvo įsakyta šaudyti sienos pažeidėjus, daug jų buvo

nušauta (nuo 1961 iki 1989 m. apie 200 žmonių).

1961 m. šaltasis karas taip įsiplieskė, jog po metų pasaulis stovėjo

ant atominio karo tarp supervalstybių ribos.

IŠVADA:

„Žvėrys miške turėjo susitarti

dėlnusiginklavimo. Liūtas pasiūlė uždrausti nuodingus

dantis, gyvatė – aštrius nagus, o lokys manės, kad

reikia uždrausti visus ginklus ir galų gale stipriai

visiems apsikabinus pasibučiuoti“

Helgė Ūlė Bergeseans: „Taikos keliu“

(Helge Ole Bergesen)

Šaltasis karas truko 45 metus. Tai neilgas periodas istorijoje, tačiau

turėjęs daug įtakos šalių santykiams ir milijonų paprastų žmonių gyvenimui.

JAV daugeliu atžvilgių sustiprėjo per šaltąjį karą, o komunistinė

Sovietų Sąjunga iširo. Daugelis teigė, kad rinkos ekonomika pasirodė esanti

daug pranašesnė už komunistinę komandinę ekonomiką. Rinkos ekonomika dabar

buvo įvedama Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Antra vertus, abi supervalstybės šaltajame kare pralaimėjo. Didžiuliai

ekonominiai ir žmonių resursai buvo panaudoti ginklavimosi tikslams. Ir

JAV, ir Sovietų Sąjunga turėjo atidėlioti socialines programas dėl

asignavimų gginklavimuisi.

Yra daug priežasčių, dėl kurių žlugo Sovietų Sąjunga ir komunistinė

sistema, tačiau šaltasis karas yra viena iš pagrindinių. Šalis buvo baisiai

nuniokota po Antrojo pasaulinio karo ir ekonomiškai izoliuota šaltojo karo

metu. Ji nenorėjo priimti Maršalo pagalbos ir kentėjo nuo JAV ir Vakarų

Europos embargo (eksporto draudimo) vakarietiškai moderniausiai

technologijai pokario metais (žr. 206 psl.). Tai lėmė žemą gamybos lygį ir

blogą eksporto prekių ir prekių vietiniams gyventojams kokybę. Tai irgi

veikė žmonių požiūrį į komunizmą.

Šaltasis karas pasauliui suteikė tam tikrą „stabilumą“: priešininkai

tylėdami pripažino vienas kkito interesų sferas, ginklavimosi varžybose buvo

nusistovėjęs tam tikras balansas. Baimė, kad gali kilti totalus atominis

karas sulaikė konfliktų plėtojimąsi. Nuo 1990 m. šį „stabilumą“ pakeitė

daugybė regioninių konfliktų, ypač Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų

Sąjungoje.

Taip pat aiškiai matosi, kad šaltasis karas nukreipė dėmesį nuo

pasaulinių gamtosaugos problemų. Dėl prieštaravimų tarp didžiųjų valstybių

gamtosaugos priemonėms nebuvo skiriamas prioritetas, o šaltasis karas savo

ruožtu sukūrė didžiulių gamtosaugos ir aplinkos problemų, tokių kaip

radioaktyvus spinduliavimas branduolinių bandymų metu ir nepateisinamas

branduolinių atliekų sandėliavimas.

„JAV ir Sovietų Sąjunga panašios į du aklus

vyrus, kurie aklinėįa po tamsų kambarį apsiginklavę

iki dantų. Bėda ta, kad abu mano, jog jiems gresia

mirtinas pavojus.“

JAV valstybės sekretorius

Henris Kisindžeris (Henry

Kissinger)

Naudojamas literatūros sarašas:

1. „Šių laikų istorijos chrestomatija (1945-1995)“ Sudarė: Edvardas

Kriščiūnas, Vida pukienė, Pertras Tomkus 1998 m.

2. „Kraštutinumų amžius“ Trumpasis XX amžius: 1914-1991. Eric Hobsbawm

2000 m.

3. „Pasaulio politika“ 1945-2000. Peter Calvoressi.

4. “Pasaulis II” pasaulio istorija nuo 1850 m. Istorijos vadovėlis.

[pic]