sausio 13 d.

Aš prisimenu, kad Sausio 12-osios vakaraą buvo rengiamas koncertas netoli seimo rūmų. Nusprendžiau pats nuvažiuoti ir pasižiūrėti koncertą. Atsimenu, kad per koncertą buvo daug labai žmonių. Kažkur jau įpusėjus koncertui buvo pranešta, kad Šiaurės miestelyje rikiuojasi rusų tankai. Koncertas nutilo visi liko nežinioje. Kai kurie žmonės išvažiavo namo, bet dauguma žmonių liko, kaip ir aš, laukti kas bus toliau.

Buvo labai tylu, girdėjosi tik menki garsai.Buvo dar žinoma, kad rusai jau pajudėjo, bet niekas nežinojo ką ir kur jie ddarys. Mūsų prie seimo rūmų buvo labai daug ir vaikai ir tėvai liko saugoti seimo I rlaukė kas toliau bus.

Bebudėdamas aš prie seimo sutikau savo draugą Morkūną, kuris buvo daktaras. Jis buvo apsimetęs ligoniu, kaip ir dar daugiau daktarų, nes jei prireiktų jų pagalbos jie galetų padėti,nes rusai neleido atvažiuoti daktarams ir paimti sužeistųjų. Visi sužeistieji liko vietose.Tik po kiek laiko buvo leista sužeistuosius gabenti į ligonines.

Mes nutarėme nuvažiuoti prie televizijos bokšto ir pasižiūrėti kas ten dedasi. Kai nuvažiavome buvo apie vidurnaktis, aplink bokštą stovejo kelios eilės žmonių. Mes apsukę pora ratų nusprendėme grįžti prie seimo rūmų, bet mano draugas daktaras Morkūnas gavo skubų pranešimą ir išvažiavo.

Nuo televizijos bokšto aš ėjau pėstute. Aplinkui buvo tylu, ramu, tvyrojo sslogi ir bloga nuotaika. Kai grįžau prie seimo rūmų netrukus pasigirdo šūviai, ūžiasys, staiga pradėjo ryški šviesa šviesti televizijos bokštą. Visi šūviai girdėjosi nuo televizijos bošto, aš net nesupratau kas dedasi: staiga virš galvų praūžė kūlkos, visi buvo išsigandę. Rusai šaude įspėjamuosius šūvius nuo televizijos bokšto į visas puses. Mes buvom nustebę,kad nuo televizijos bokšto šaudo į seimo rūmus. Kiek prisimenu, kad naktis buvo tokia šviesi nuo įvairiausių šviesų, kad atrodė, kaip dieną. Po kiek laiko rusai privažiavo netoli seimo rūmų, bet kai pamatė, kad žmonių yra tiek daug, nesiryžo ir nebandė šturmuoti seimo rūmų. Buvo sunaikintos visos televizijos stotys, nes rusai nenorėjo, kad pasaulis sužinotų, kas dedasi Lietuvoje ir kad jie pakėlė ranką prieš beginklius žmones.

Rusai užėmė televizijos boksta iir nutraukė televizijų transliaciją, bet su šiuo užėmimu krito trylikos nekaltų žmonių gyvybės.

Kai atėjo kitos dienos rytas man ir kitiems žmonėms buvo liepta statyti barikadas , kad kad negalėtų pravažiuoti tankai. Buvo labai sunkus darbas, aš buvau nevalgęs; jau nuo pat vakaro buvo labai sunku dirbti, bet nebuvo laiko apie tai galvoti.

Po sunkios dienos, kai pastatėme barikadas, vėl likome budėti. Naktys buvo šaltos, mes ir vėl nemiegojome.

Kitą rytą mano draugas pranešė, kad mama galvoja , kad aš žuvau, todėl nusprendžiau nnuvažiuoti namo. Namie pavalgiau, apsirengiau šilčiau ir vėl nuvažiavau prie seimo rūmų, bet viskas jau buvo aprimę, buvo gedulas dėl trylikos visiškai nekaltų žmonių mirčių.

Prisimenu kad pašarvavimas vyko sporto rūmuose, ten buvo paguldyti visi užlaisvę mirusių trylikos žmonių kūnai.

Įeiti norėjosi kuo greičiau , nes tvyravo neapsakomas šaltis. Kai įėjau tvyravo tyla, šalia gulėjo trylika mirusių žmonių. Atsimenu, kad vienas žmogus buvo labai žiauriai sumuštas ir atrodė labai baisiai.

Aplink mirusiuosius buvo jų artimieji, krito ašaros, girdėjosi vis didesni raudojimai. Man pačiam užgniaužė kvapą.

Vėliau mirusieji buvo išnešti iš sporto rūmų ir buvo nunešti prie katedros aikštės.

Pagerbti it atsisveikinti su mirusiaisiais atvyko laba idaug žmonių.prisimenu, kad visą laiką aš buvau šalia jų ir nesitraukiau iš vietos, kaip ir daug kitų žmonių.

Buvo pagerbti mirusieji ir už juos buvo mišios. Po visų procesų bažnyčioje mirusieji buvo išvežti ir palaidoti Antakalnio kapinėse. Ir pačiose laidotuvėse, taip pat buvo daug žmonių. Visi žmonės tyliai ir gedingai palydėjo mirusiuosius į savo paskutinę kelionę

Sunku būtų pasakyti kas būtų, jei nebūtų Lietuviai kovoję ir pasiryžę paaukoti gyvybes už Lietuvos laisvę

Sunku būtų pasakyti, kas būtų, jei rusai būyų radę Sietkūnų televizijos stotį, nes ji tik viena sugebėjo paskleisti žinia pasaulyje apie šį Lietuvos siauba ir pasiryžimą kovoti.

Tik nekaltų žmonių mmitimi už laisvę ir drąsuolių, kurie nepabūgę ruso rankos, pasiryžo iškovoti Lietuvai laisvę, bei radijo stoties. Be jų mes ir dabar būtume surusinta Lietuva, neturėtume laisvės ir toliau gyventume ir kestume rusū priespauda. Bet mums pavyko ir mes tapome nepriklausoma ir laisva valstybę. Galime tuo džiaugtis

Pasakoja Artūras Birlevičius

Lietuvos valstybė 1991 jau sausio 8-untą dieną pradėjo prašyti, kadžmonės burtusi irpadėtų apsaugoti svarbiausius valstybės objektus.

Pirmieji sužeistieji jau buvo Sausio 11-iktą dieną prie spaudos rūmų, jie nukentėjo nuo žiauraus ruso rankos.

Kandagi taislaikais žmonės buvo labai draugiški ,todėl visi būrėsi į grupes ir stengėsi vienas kitampadėti . Iš kitų miestų buvo organizuojami nemokami autobusai, kad tik žmonės atvažiuotų ir padėtų apsaugoti Lietuvos svarbiausius objektus.

Tuometu visus įvykius aš su šeima žiūrėjome per televizorių, nes tuometu mano vaikai buvo visai maži ir aš turėjau jais rūpintis.

Iš įvairių Vilniaus objektų buvo pranešinėjama apie įvykių eigą. Viskas kas dėjosi ten, viską sužinodavomeper televizorių arba išgirsdavomeper radiją.

Buvo pranešta, kad tankai pradėjo judėti prie televizijos bokšto po kiek laiko jau buvo pranešta ir apie pirmus sužeistuosius. Buvo žiauru žiurėti visus įvykius ir net negalejau įsivaizduoti, kad tai ištikrųjų dedasi Lievuvoje.

Per televizorių buvo rodoma, kaip rusai užėjo į televizijos bokštą ir nutraukė vvisą transleciją su visu pasauliu.

Ant paskutinio galo vedėja pranešė, kad jau baigė eterį, nes jau rusai užėjo į bokštą ir greitai bus nutraukta translecija. Po kelių minučių taip ir atsitiko.

Kai nutrūko translecija, visi likom nežinioje. Visą parą mes nieko nežinojom visiem buvo labai įdomu, kas dedasi, ir tas jausmas tiesiog varė į neviltį.

Maždaug po paros pradėjo trasliuoti Sietkūnų translecijos stotis, per kurią sužinojome, apie įvykius, kas dėjosi per visą nežinios parą. Sužinojome kiek žmonių buvo sužeistų ir kiek žmonių žuvo.

Visai Lietuvai buvo labai baisi tragedija, tik dėl Sietkūnų televizijos pasaulis sužinojo kas dedasi Lietuvoje ir tik tada rusai liovėsi bandyti užgrobti svarbiausius Vilniaus objektus.

Net nežinia, kas būtų jei nebūtų pasiaukoję žmonės ir jei ne tie žmonės, kurie gynė tuos objektus, tai ir dabar būtume su rusinta Lietuva.

Pasakoja Virginija Sakalauskienė