SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJAI PAŽINTI
SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJAI PAŽINTI
Absoliutas sąvoka, reiškianti Dievą arba dieviškumą, dažniau vartojama religijų, kurios Dievą suvokia abstrakčiai, o ne personifikuotą.
Achilo kulnas silpniausia, pažeidžiama vieta.
Afroditė graikų grožio ir meilės deivė, globojanti santuoką. Graikų kultūroje ji laikyta tuščiagarbe ir
žiauria. Romėnai tapatino su Venera.
Agora Graikijos polio gyventojų susirinkimas ir vieta, kur jis vykdavo; svarbiausioji miestų aikštė su šventyklomis, turgaviete, įstaigomis.
Akropolis graikų miesto įtvirtintas centras (dažnai ant kalvos), vėliau – svarbiausioji kulto vieta.
Akvedukas senovinis vandentiekis.
Amfiteatras teatruose žiūrovų sėdynės buvo įrengtos pusračiu, o elipsiniuose amfiteatruose žiūrovų vvietos po atviru dangumi ėjo amphi – “aplinkui” areną. Amfiteatrai buvo skirti gladiatorių kautynėms, žvėrių kovoms.
Amonas egiptiečių saulės, orų ir derlingumo dievas.
Analai (iš lotynų k. – metraščiai). Seniausi istoriniai romėnų užrašai. Atsirado iš kalendorinių lentelių, į kurias pontifikas įrašydavo pareigūnų vardus, ypatingus įvykius, pvz., Saulės ir Mėnulio užtemimus ir pan., o vėliau ir miesto vidaus bei užsienio įvykius.
Angra Mainjus mazdaizmo ir zoroastrizmo blogio prado personifikacija, vyriausiasis tamsos, blogio, mirties dievas.
Animizmas pirmykštis tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, ggamtos reiškiniai, daiktai turi sielą.
Antika senovinis; graikų ir romėnų senovė.
Antikinis senovinis, susijęs su senovės graikų arba romėnų visuomenine santvarka, kultūra.
Antropomorfizmas žmogaus bruožų priskyrimas gamtai; Dievo vaizdinio sužmoginimas.
Anubis egiptiečių dievas, mirusiųjų, nekropolių, balzamuotojų globėjas.
Anus viena aukščiausių šumerų ir akadų (vėliau babiloniečių ir asirų) ddievų, dangaus kūrėjas ir valdovas. Enlilio tėvas.
Apaštalas (“pasiuntinys”) Jėzaus Kristaus išrinktas mokinys. Pasak Naujojo Testamento, jų buvo 12.
Apela Spartos gyventojų susirinkimas, formalus aukščiausiosios valdžios organas.
Apis šventasis Egipto jautis, garbintas kaip dievas.
Apolonas graikų mūzų valdovas, globojęs menus.
Archaika senovė; tai, kas senoviška; senovės graikų meno laikotarpis (700-480 m. pr. Kr.).
Archontai Graikijos polių aukštieji valdininkai; atėniečių kasmet renkami 9 aukščiausi pareigūnai; po Kleistenio reformų archontatas virto vien garbės tarnyba.
Arėjas graikų karo dievas. Atitinka romėnų Marsą.
Areopagas kalva į vakarus nuo Atėnų akropolio, kur po atviru dangum posėdžiaudavo seniausioji Atėnų taryba (pareigūnų kontrolė, skundų nagrinėjimo instancija.).
Ariadnės siūlas pagalbinė priemonė, padedanti susiorientuoti pakliuvus į sunkią padėtį.
Arijai indoiranėnai, kurie XV a. pr. Kr. iš Vidurinės Azijos įsiveržė į Š.–V. Indiją, palaužė vietos gyventojų dravidų pasipriešinimą ir įsikūrė Indo slėnyje.
Arijonizmas ilgiausiai gyvavusi ankstyvosios krikščionybės laikų erezija, kkurią propogavo Aleksandrijos kunigas Arijus (m. 336). Esmė: Kristus, Dievo sūnus, nėra tolygus Tėvui ir nėra viena su juo.
Aristokratija senovės Graikijoje šitaip buvo vadinama turtingiausių ir kilmingiausių piliečių vyriausybė.
Artemidė graikų deivė, Dzeuso ir Lėtos duktė, Apolono sesuo dvynė, globojusi medžioklę ir gyvąją gamtą.
Asketizmas griežta savęs varžymo praktika, išmokanti valdyti protą ir jausmus. Tai gali būti pasninkas ir
meditacija, turto atsisakymas, gyvenimas vienatvėje.
Astrologija tikėjimas, kad žvaigždės ir planetos turinčios įtakos žmonių ir pasaulio likimui bei tuo tikėjimu pagrįstos pranašystės pagal dangaus ššviesulių padėtį.
Ašokos ediktai Indijos karaliaus Ašokos režimo programa, kuri remiasi budizmo nuostatomis.
Aštuongubas taurusis
kelias budizmo nurodomas kelias, kuriuo einant išmokstama nuslopinti aistras. Jį sudaro: teisingas žinojimas, teisingas nusiteikimas, teisingas kalbėjimas, teisingas elgesys, teisinga veikla ar gyvenimo būdas, teisingos pastangos, teisinga dėmesio koncentracija, teisinga meditacija.
Ašūras asirų vyriausias dievas, karių globėjas.
Atarvaveda viena iš Vedų (ketvirtoji). Suredaguota X – VIII a. pr. Kr. Susideda iš himnų dievų garbei, užkeikimų, maginių formulių, turinčių apdrausti nuo demonų, suteikti dievų meilę, sėkmę, sveikatos. Yra namų ritualo knyga.
Atėnė graikų išminties, karo ir taikos deivė, globojusi audėjus ir alyvų augintojus. Paprastai
vaizduojama ginkluota, su pelėda ant peties, su Gorgonės galva ant skydo.
Atika Graikijos sritis, Atėnų valstybės teritorija.
Augūras romėnų religijoje augūrų (žynių) kolegijos narys, teikdavęs patarimus, interpretuodavęs pranašingus ženklus.
Augustas pirmojo Romos imperatoriaus Oktaviano, valdžiusio 31 m. pr. Kr. – 14 m., titulas. Jis sutaikė ir suvienijo imperiją, taip paspartinęs vėlesnį krikščionybės plitimą. Po mirties paskelbtas dievu, garbintas visoje imperijoje.
Aurora romėnų aušros deivė. Atitinka graikų Eos.
Autochtonai vietiniai šalies gyventojai, čiabuviai.
Avesta zoroastrizmo Šventasis raštas.
Babelio bokštas bokštas, kurį, pasak Senojo Testamento, statę žmonės, įsigeidę pasiekti dangų. Jahvė nubaudęs statytojus už tokią puikybę “kalbų sumaišymu”, t.y. negalėjimu susikalbėti, dėl to bokštas likęs nebaigtas.
Babiloniečių tvano mitas atsiradęs šumerų tikėjime, tačiau labiau žinomas iš Gilgamešo epo. Mitas byloja apie išmintingą karalių Utnapištį, kuris ppasiėmęs valtin žmoną bei visokiausių gyvulių ir išsigelbėjęs nuo dievo Enlilio pasiųsto tvano. Dievas Enlilis jam atlyginęs nugabendamas į nemirtingumo šalį.
Babilonijos nelaisvė sen. žydų istorijoje laikotarpis (597 – 538), kai didesnė tautos dalis, Izraelį užkariavus Babilonijos karaliui Nabuchodonosarui II, buvo išvaryta į Babiloniją.
Bakchanalijos slapto Bakcho (Dionisas) kulto šventės, per kurias būdavo ne tik ištvirkaujama, bet pasitaikydavo ir nusikaltimų.
Bakchas graikų vaisingumo, vyno ir linksmybių dievas, kitaip – Dionisas.
Barbaras Graikijoje ir Romoje svetimšalis.
Bazilėjai Graikijoje – karaliai.
Benaresas švenčiausias induistų miestas ant Gango upės krantų. Šyvos garbinimo centras, į kurį kasmet suplūsta milijonai maldininkų. Čia savo pirmąjį pamokslą pasakė Buda.
Biblija krikščionybės Šventasis Raštas, susidedąs iš žydų Senojo ir Naujojo Testamentų, kurie sudaro vieną mokymą apie dieviškąjį išganymą.
Bodhisatvos budizmo sąvoka – žmonės, pasiekę nirvaną, bet ryžęsi pasilikti žemėje ir gelbėti kitus.
Brachma brachmanizmo ir induizmo religijos vyriausioji dievybė, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir dvasia.
Brachmanai vedų dalis – Brahmanų teologiniai traktatai, aiškinantys aukojimo prasmę ir tikslą.
Brahmanizmas religija, susiformavusi I tūkst. pr. Kr. pradžioje Indijoje ir pakeitusi senąją indų religiją – vedizmą. Rėmėsi tomis pačiomis knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Vyriausieji dievai (Brahma, Višnus, Šyva) sudarė trejybę.
Buda (“Nušvitusysis”) Sidharta Gautama, šakjų genties išminčius, gyvenęs IndijojeVI a. pr. Kr., budizmo pradininkas.
Budizmas pasaulinė religija, išsirutulioriusi iš Budos mokymo (atsirado VI – VV a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje). Pradininkas – Sidharta Gautama.
Burtai mesti nuspręsta, kelio atgal nėra. Taip pasakė Cezaris, kai 49 pr. Kr., peržengdamas Rubikoną, pradėjo pilietinį karą.
Cenzas Romoje – periodinis piliečių ir jų turto surašymas; pagal cenzą piliečių buvo priskiriami vienai
iš penkių turtinių, mokestinių ir karinių kategorijų.
Cenzorius Romoje vienas iš dviejų pareigūnų, kurie seka piliečių elgesį ir politinę ištikimybę.
Cerberis graikų mitologijoje – trigalvis šuo, požemio karalystės Hado vartų sargas.
Cezaris Romos imperatorių garbės vardas ir titulas; monarcho aukščiausias titulas; valdovas, turintis šį
titulą.
Chaosas pradinė beribė erdvė ar atvira praraja, iš kurios atsiradusios žemė (Gėja), meilė (Erotas) ir naktis
(Niukta).
Chimera graikų mitų pabaisa. Vaizduota su liūto galva, ožio liemeniu ir uodega, pasibaigiančia gyvatės galva.
Chtoninės dievybės požeminio pasaulio dievybės (pvz. Hadas, Hermis).
Cirkas aikštė vežimų lenktynėms.
Cloaca Maxima Romos nuotekų įrenginys (Didžioji kloaka).
Corpus iuris imperijos teisynas, kuriame Justiniano liepimu 529 m. buvo surinkta visa romėnų teisė.
Damoklo kardas net ir laimingam žmogui nuolat gresia pavojus.
Dantiraštis šumenų sukurtas iš pitografinio rašto ideografinis skiemeninis raštas, kurio ženklus sudaro pleišto
pavidalo brūkšnelių deriniai.
Decemvirai 10 žmonių kolegija, turinti ypatingus įgaliojimus.
Dekalogas Dešimt Dievo įsakymų.
Dekurionai Romos luomas, kurį sudarė miesto tarybos (senato), o imperijojos laikotarpiu kurijos nariai.
Delfų orakulas autoritetingiausias pranašysčių ir politinių patarimų šaltinis senovės Graikijoje. Būdavo
pranašaujama Apolono šventykloje, kurią prižiūrėjo žyniai. Pranašystes
skelbdavo pitija.
Ekstazės būsenoje ji tardavo be sąryšio žodžius, kuriuos vienas iš žynių aiškindavo kaip
pranašystes.
Demas Graikijos prastuomenė, liaudis, iš pradžių neturėjusi politinių teisių.
Demetra graikų žemdirbystės ir derlingumo deivė.
Demotinis raštas paskutinioji egiptiečių rašmenų raidos fazė, kuomet naudoti brūkšneliai, lankeliai, ratukai ir kas labai supaprastino egiptietiškų raštmenų įsisavinimą platesniems visuomenės sluoksniams.
„Derlingasis pusmėnulis” Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų regionas, kuriame buvo įsikūrusios pirmosios žemdirbiškosios civilizacijos (Egiptas, Sirija, Mesopotamija).
Dharma induizme – kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys. Budizme – Budos mokymas.
Diadochai Aleksandro Makedoniečio kariuomenės vadai, kkurie po jo mirties 323 m. pr. Kr. pasidalija imperiją.
Diaspora dalies tautos gyvenimas svetur; kurios nors tikybos žmonių gyvenimas tarp kitatikių.
Diktatorius Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (pvz., karas) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybės valdžia, bet neilgiau kaip 6 mėn., t.y. vieną karo sezoną.
Divide et impera “skaldyk ir valdyk”. Posakis atspindi romėnų politikos principą, kurio jie nuo seno laikėsi kovodami su daugeliu priešų.
Dodonė graikų miestas Epyre – Dzeuso kulto centras, garsėjęs seniausiu Graikijoje orakulu. Žyniai
pranašaudavo iš šv. ąąžuolo šlamėjimo, gretimo šaltinio čiurlenimo. Šventykla gyvavo iki IV a.
Dominatas Romoje – neribota monarchija, įsigaliojusi III a. pabaigoje.
Dravidai iki arijų įsiveržimo Indo slėnyje egzistavusios civilizacijos atstovai. Mūsų laikais dravidų išlikę
pietų Indijoje.
Druidai Galijos, Britanijos, airijos keltų dvasininkai, kurie dar aatlikdavo ir teisėjo, mokytojo, gydytojo,
tradicijų saugotojo funkcijas. Išnyko skverbiantis krikščionybei.
Dvylikos lentelių
įstatymai 449 m. pr. Kr. dvylikoje bronzinių lentelių surašyti Romos įstatymai, kuriuose pirmiausia buvo nustatyta teismo procesų tvarka.
Dzeusas graikų vyriausiasis dievas, perkūnas ir žaibų valdovas, sergintis visuomenines teises.
Džainizmas religija susiformavusi kaip protestas prieš brahmanizmą. Pagal džainizmą išsigelbėti galima tik pasiekus dieviškają tobulybę – tapus tirtankaru.
Eforas Spartoje ir kitose dorėnų poliuose vienas iš 5 kasmet tautos susirinkimo renkamų valstybės pareigūnų, vykdžiusių aukščiausiąją administracinę ir teismo valdžią, tvarkiusių užsienio politiką.
Eklesija Graikijos poliuose – tautos susirinkimas vergovės demokratijos klestėjimo laikotarpiu.
Enkis šumerų ir akadų dievas. Vienas aukščiausių jų panteone – vandenų, išminties dievas, žmonių, gyvulių, augmenijos kūrėjas, civilizacijos, tvarkos saugotojas.
Enlilis vienas aukščiausių šumerų ir akadų, vėliau babiloniečių ir asirų dievų. IIš pradžių – Nipūro miesto globėjas, vėliau – aukščiausios dievų triados (greta Anaus ir Enkio) narys, vaisingumo, gyvybinių jėgų dievas, gamtos stichijų valdovas, kultūros ir civilizacijos nešėjas. Žmonėms ne visada palankus (užleidęs tvaną, sausras).
Epikūrizmas filosofinė mokykla senovės Graikijoje, kurios pradininkas Epikūras (314 – 270 m. pr. Kr. ). Laikosi atomistinės visatos teorijos, moko, jog dievai egzistuoja, bet nenulemia žmogaus gyvenimo, kurio svarbiausias siekinys – laimė; žmogaus gyvenimui pilnatvę suteikia protingas ir nuosaikus naudojamasis malonumais.
Erotas graikų meilės dievas. Atitinka romėnų KKupidoną (Amūrą).
Eschatologija religinė doktrina apie galutinį atskiro žmogaus likimą arba absoliučią pasaulio pabaigą.
Falanga graikų ir makedoniečių kovinė sunkiai ginkluotų pėstininkų kautynių rikiuotė, sudaryta iš suglaustų
eilių (iki 24 ir daugiau). Ją ištobulino Pilipas II Makedonietis, smarkiai padidinęs karių skaičių falangoje (apie 16.000 karių).
Faraonas Egipto valdovas. Valdantysis faraonas būdavo tapatinamas su dievu Horu, buvo tikima, jog nuo jo malonės priklauso žemės derlingumas. Egiptiečiai tikėjo, kad po mirties faraonas tampa Ozyriu.
Fariziejai žydų religinė-politinė grupuotė, II a. pr. Kr. – I a. veikusi Judėjoje. Siekė teokratijos, laukė Mesijo ir dangaus karalystės, priešinosi helenistinės kultūros įtakai. Kultinei praktikai būdingas griežtas formalizmas.
Fauna romėnų miškų ir laukų, vaisingumo ir derlingumo deivė, kaimenių globėja.
Faunas romėnų laukų, kalnų ir miškų dievas, piemenų ir kaimenių globėjas, siuntęs vaisingumą.
Feniksas šventasis paukštis, periodiškai kas 500 metų atgimstantis iš savo pelenų.
Fetišas pirmykščių žmonių garbinamas daiktas (akmenys, medžiai, sraigės, dantys.) tikint, kad jame įsikūnijusi antgamtinė būtybė (žemės dievai, protėvių dvasios). Fetišu gali būti padarytas arba randamas gamtoje.
Fetišizmas vienas seniausių tikėjimų, kuris pagrįstas fetišų garbinimu. Garbindamas fetišus, pirmykštis žmogus
tikėjosi jų palankumo ir manė įgysias žmogui imponuojančių fetišo savybių.
Flora romėnų žydinčios augalijos, pavasario deivė.
Formacinė pasaulėvoka marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialinę) kovą, kuri aatmeta praeitį, pirmenybę teikia ateičiai.
Fortūna romėnų likimo, atsitiktinumo ir sėkmės deivė. Tapatinta su graikų Tiche.
Forumas Romoje svarbiausioji miesto aikštė – politinio, prekybinio ir visuomeninio gyvenimo centras; cirko arena; turgavietė; teismo posėdžių vieta. Visuose Italijos keliuose ant kiekvieno mylią žyminčio akmens buvo įrašytas atstumas iki ženklo, pastatyto Romos forume. Iš to kilęs posakis: „Visi keliai veda į Romą“.
Furijos romėnų chtoninės dievybės. Kaip keršto deivės, tapatintos su sen. graikų erinijomis.
Gangas šventoji Indijos upė, jos vandenis laiko šventais visi induistai. Tikima, jog ji ištekėjusi iš Višnaus kojos piršto. Maldininkai jos vandenyse nusiplauna blogį, viršum jos išbarstomi mirusiųjų pelenai.
Gerusija Graikijos aristokratijos valdomų polių seniūnų taryba.
Golgota kalva netoli Jeruzalės, ant kurios būdavo vykdomos mirties bausmės ir kur, pasak NT, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.
Gordijo mazgas sunki užduotis. Legenda pasakojo, kad M. Azijos karaliumi galėsiąs tapti tas, kuris atrišiąs šį mazgą. Aleksandras Didysis 334 m. pr. Kr. perkirto jį kardu.
Gorgonė dar vadinama Medūza, pabaisa ir vaiduokliška būtybė, nuo kurios žvilgsnio kiekvienas mirtingasis suakmenėdavo. Dažnai vaizduojama su gyvatėmis vietoj plaukų.
Gracijos romėnų grožio ir grakštumo deivės: Aglaja, Eufrosinė ir Talija. Atitinka graikų charites.
Gralis legendinė taurė, iš kurios Jėzus Kristus gėręs per Paskutinę vakarienę. Turinti mistinių savybių.
Hadas 1) graikų dievas – mirusiųjų pasaulio valdovas, rūstus, negailestingas sielų teisėjas. 2) graikų mitinis
mirusiųjų ppasaulis. Buvęs vakariniame gyvųjų pasaulio krašte arba po žeme.
Hamurabio įstatymai Babilonijos įstatymų sąvadas parengtas XVIII a. pr. Kr. Kodekse numatytos bausmės už įstatymo pažeidimus bei teisingi principai, kuriais turėtų remtis verslas. Šiame kodekse išdėstytų priesakų sulaužymas užtraukdavęs Babilono dievų rūstybę.
“Hanibalas jau prie vartų” baimės šūksnis, kuris, manoma, pasigirdęs po II pūnų karo Romoje; jis virto priežodžiu ir reiškia didelį pavojų valstybei.
Harpijos sparnuotos vėjo deivės, vaizduojamos kaip paukštės su moters galva ir liemeniu; jos pasirodo netikėtai, pridaro visokių bėdų ir pagrobia žmones.
Hator egiptiečių dangaus deivė. Meilės, žaidimų, muzikos, Tebuose – mirusiųjų globėjai. Vaizduota karve arba moterimi su karvės ragais ir saulės disku tarp jų.
Hefaistas graikų kalvių dievas ir globėjas.
Hegemonija vyravimas, dominavimas (pvz., kokios nors graikų valstybės).
Hektoras vyriausiasis Priamo ir Hekabės sūnus, pakėlęs sunkiausią Trojos karo kovų naštą. Nužudytas Achilo.
Helada senovės Graikija.
Helenai senovės Graikijos gyventojai.
Helenizacija graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų.
Helenizmas senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorinis laikotarpis, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio (IV a. pr. Kr.) iki I a. po Kr. Jam būdinga graikų kalbos, kultūros, filosofijos ir idėjų paplitimas šalyse aplink Viduržemio jūrą.
Helijas graikų saulės dievas. Šviesos ir gyvybės šaltinis. Reguliavęs dienos ir metų eigą.
Helotas senovės Spartoje – užkariautojų spartiečių pavergtas vietos gyventojas žemdirbys.
Hera graikų santuokos ir santuokinės ištikimybės deivė.
Heraklio stulpai du kalnai prie Gibraltaro sąsiaurio Europos ir Afrikos krantuose; juos pastatęs Heraklis; senovės graikų laikyta pasaulio riba.
Heraklis graikų mitų herojus, Dzeuso sūnus, pusdievis. Tarnaudamas Mikėnų karaliui Euristėjui, atliko 12
žygdarbių: pasmaugė Nemėjos liūtą, užmušė Lernos hidrą, išmėžė Augėjo arklides ir t.t.
Hermis graikų keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas.
Hestija graikų namų židinio, šeimyninio gyvenimo deivė, garbinta ir kaip genties, valstybės židinio globėja.
Atitinka romėnų Vestą.
Hieratinis raštas Egipto žynių raštas (vidurinioji egiptiečių rašmenų raidos fazė).
Hieroglifai akmenyse iškalti egiptiečių šventieji rašmenys. TTai figūriniai rašto ženklai, žymintys kurias nors sąvokas arba atskirus kalbos skiemenis ir garsus. Egipte hieroglifų raštą sudarė 750 ženklų. Vartotas nuo 3100 m. pr. Kr. iki III a.
Hipnas graikų miego dievas.
Hoplitas graikų sunkusis pėstininkas su šarvais ir šalmu, ginkluotas skydu, ietimi, kalaviju.
Horas egiptiečių dievas – faraonų valdžios globėjas.
Ideograma ženklų sistema,apibendrintai vaizduojanti daiktus.
IHS ženklas, kuriuo dažnai žymimi krikščionių liturginiai reikmenys. Tai Jėzaus graikiško vardo pradžia (kadangi gr. H tariama E, tai IHS =JES).
Inana, Inin šumerų vaisingumo, kūniškos meilės ir nesantaikos ddeivė. Babiloniečių ir asirų panteone atitinka Ištar.
Induizmas sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose. Į Indiją ją atnešė arijų gentys. Išskiriami du induizmo raidos etapai: vedizmas ir brahmanizmas.
INRI ženklas, dažnai rašomas ant Katalikų Bažnyčios ir ant kryžių virš Nukryžiuotojo. Sudarytas iš lotynų kkalbos žodžių Jesus Nazarenus Rex Judeorum (Jėzus Nazarietis Žydų Karalius).
Ištar akadų, babiloniečių ir asirų meilės, vaisingumo ir karo deivė.
Italikai naujųjų laikų apibendrinantis indoeuropiečių genčių pavadinimas; šios gentys nežinia kada atsikraustė iš š. per Alpes į Italiją ir apsigyveno į p. nuo Po u., išskyrus Etruriją (lotynai, umbrai.).
Izidė egiptiečių motinystės ir vaisingumo didžioji deivė. Ozyrio sesuo ir žmona; grąžino jam gyvybę, kai šis buvo nužudytas Seto. Kartais vaizduojama su karvės ragais.
Izraelis 1) Vardas, Dievo duotas patriarchui Jokūbui ir jo sekėjams, “Izraelio tautai”; 2) Pagal ankstyvąją judaizmo tradiciją – Abraomui Dievo pažadėta žemė; 3) Šiaurinė Izraelio karalystė, kuri 922 m. pr. Kr. atsiskyrė nuo Saliamono karalystės ir 722 m. pr. Kr. buvo sunaikinta asirų.
Jadžurveda viena iš Vedų – brahmanų ritualo knyga. Sudaryta iiš poezijos kūrinių, maldų, palaiminimų, užkeikimų.
Jahvė (iš hebrajų k. “aš, kuris esu”), judaizmo dievas. Šį vardą pats Dievas apreiškė Mozei iš degančio krūmo dykumoje (apie XIII a. pr. Kr.). Susikūrus Izraelio karalystei, virto jos valstybiniu, o vėliau tautiniu žydų Dievu.
Janas romėnų pradžios ir pabaigos dievas. Vaizduotas su 2 veidais, atręžtais į priešingas puses, ir raktais.
Romoje buvo Jano šventykla su 4 durimis, uždaromis taikos ir atviromis karo metu.
Jerichonas seniausias iš visuotinės istorijos žinomų miestų (X tūkstantmetis pr. Kr.).
Jeruzalė Palestinos miestas, X a. ppr. Kr. užgrobtas Dovydo ir tapęs Izraelio sostine bei svarbiausia šventove. Visiems laikams išliko žydų politinis ir religinis centras. Tai šventasis krikščionių miestas, nes jiems ši vieta susijusi su Jėzaus kančia, mirtimi bei prisikėlimu. Ji ir musulmonų šventasis miestas – už Jeruzalę jiems šventesnė tik Meka. Priešais slėnį, kur baigėsi Mahometo nakties kelionė, maždaug Šventyklos vietoje, ant uolos stovi kupolinė Didžioji mečetė.
Judaizmas religija, kuri išsirutuliojo iš senovės Izraelio religijos ir kurią išpažįsta tik žydai. Tai etinis monoteizmas, jis remiasi Dievo apreiškimu Mozei ant Sinajaus kalno ir jo duotu Įstatymu (Tora).
Junona italikų garbinta kaip deivė – moterų globėja. Anksti sutapatinta su graikų Hera, tapo dangaus deive, santuokos, motinystės globėja.
Jupiteris romėnų dangaus reiškinių dievas; jo garbinimas sudarė valstybinio kulto pagrindą. Kaip valstybės dievas Jupiteris rūpinosi karo sėkme. Tapatintas su Dzeusu, Amonu ir kt.
Ka gyvybinė energija, kuri išlaikoma mumifikuojant kūną. Be jos neįmanomas perėjimas į pomirtinį gyvenimą (Egiptas).
Kali indų dievybė, garbinama kaip mirties deivė. Šyvos žmona. Juodo kūno, raudono veido, su žmogaus kaukolių karoliais ant kaklo.
Kanaanitai senosios Palestinos gyventojai iki žydų atsikraustymo.
Karma (“poelgis, veiksmas”), induizme – žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visuma, nulemianti jo artimiausią reinkarnaciją. Tad karma yra priežasties ir pasekmės moralinis įstatymas.
Kastos visuomenės santvarka, atsispindinti ir apibūdinanti darbo pasidalijimą. IIndijoje tikima, jog kastas sukūręs dievas Brachma; kiekviena kasta simboliškai laikoma sukurta iš skirtingų šio dievo kūno dalių.Yra 4 pagrindinės kastos: braminai (dvasininkai), kšatrijai, vaišijai, šudrai.
Katakombos požeminės senovės Romos kapinės.
Kiklopai graikų mitiniai milžinai su viena apskrita akimi kaktoje.
Klientai iš pradžių tai buvo mažiau teisių turintys piliečiai, privalantys tarnauti patricijui. Apie 400 m. pr. Kr., kai klientai tapo laisvi ir nepriklausomi nuo patrono, liko tik artimi tarpusavio pagarbos ryšiai, naudingi abiem pusėms (už patrono ekonominę, ūkinę, teisinę paramą buvo tikimasi, kad per rinkimus klientai atiduos savo balsą patronui).
Koliziejus didžiausias Romos ir visos antikos pasaulio amfiteatras, skirtas žaidynėms, gladiatorių kovoms.
Komicijos senovės Romoje – tautos susirinkimas.
Konfucianizmas V-III a. pr. Kr. įtakingiausia ir reikšmingiausia Kinijos filosofinė mokykla, kuriai svarbiausia -moralinis tobulėjimas.
Konsulas senovės Romoje respublikos laikais – dviejų vieneriems metams renkamų aukščiausiųjų pareigūnų titulas; imperijos laikais – garbės pareigūnų vardas.
Kosmogonija pasaulio atsiradimo teorija.
Kremacija laidojimo apeiga – mirusiojo palaikų sudeginimas.
Kripta 1) Ankstyvosios krikščionybės laikų kulto patalpa katakombose su šventojo karstu. 2) Požeminė bažnyčios patalpa, kurioje laikomos relikvijos, šventojo karstas. Joje kartais laidojami Bažnyčiai itin reikšmingi asmenys.
Kristus pateptasis, senovėje šventu aliejumi pateptas karalius – ši apeiga simbolizavo valdžios pašventinimą Dievo vardu. Iš pradžių Jėzų iš Nazareto Kristumi pavadino jo mokiniai, kurie tikėjo, kad jis Mesijas ir padėsiąs išsipildyti Izraelio viltims. VVėliau šis titulas virto antruoju Jėzaus vardu, pagal kurį jo skelbta religija vadinama krikščionybe.
Kronas graikų titanas. Jauniausias Urano ir Gėjos sūnus. Atėmęs iš tėvo valdžią, vėliau jį patį nuvertęs sūnus Dzeusas ir su kitais titanais uždaręs Tartare. Atitinka romėnų Saturną.
Kšatrijai Indijoje – kariai, viena iš 4 kastų.
Kurija senato posėdžių salė.
Lakšmi induistų grožio ir laimės deivė, Višnaus žmona, meilės dievo Kamos motina. Kai vaizduojama sėdinti ant lotoso žiedo, vadinama Šri, Kamala. Dažniausiai pasitaikantis Lakšmi paveikslas – gražuolė su 4 rankomis, laikančiomis kriauklę, lotosą, diską ir vėzdą.
Larai romėnų dievybės – namų židinio ir šeimos, vėliau – kelių ir keleivių, t.p. valstybės globėjai. Vaizduoti kūdikiais su gausybės ragais rankose. Jų atvaizdus buvo įprasta laikyti kiekvienuose namuose koplytėlėje prie židinio, vad. larariume. Prieš valgį ir iškilmes jiems būdavo aukojamos aukos.
Legatai romėnų kariuomenės legionų vadai; pasiuntiniai.
Legionas Romoje – iš pradžių visa Romos kariuomenė, vėliau – pagrindinis organizacinis kariuomenės vienetas.
Legizmas viena iš Kinijos filosofinių mokyklų, metusi iššūkį praeičiai ir atsisakiusi moralės bei kultūros. Akcentavo įstatymų leidybą ir jų įgyvendinimą pasiremiant biurokratiniu administracijos aparatu, įvairiomis bausmėmis.
Lemūrai romėnų mitologinės būtybės – piktybiškos mirusiųjų (deramai nepalaidotų, nužudytųjų, nusikaltėlių) dvasios, klaidžiojančios naktimis ir atimančios žmonėms protą.
Leta graikų mituose – užmaršties upė požemio karalystėje (Hade). Vėlės, atsigėrusios vandens iš Letos, užmiršdavusios žemiškąjį gyvenimą.
Leviatanas
biblinė pabaisa – milžiniškas jūrų slibinas. Teikiamas arba kaip žmogui nesuprantamo dieviško kūrinio pavyzdys, arba kaip Dievui priešiška galinga, bet jo įveikta būtybė.
Liaudies tribūnas Romoje – aukščiausias plebėjų renkamas pareigūnas jų interesams ginti.
Libacija senovėje praktikuota aukos forma – keletas geriamo gėrimo lašų nupilama dievams.
Limas (limitai) gynybinių įrenginių sistema Romos imperijos pasienyje, pradėti statyti dar I a. Domiciano.
Liuciferis romėnų mitologijoje – Aušrinė; krikščionių demonologijoje – angelas, sukilęs prieš Dievą ir už tai nutrenktas į pragarą, tapęs jo valdovu.
Logografai senųjų pasakojimų, pasakėčių kkūrėjai ir užrašinėtojai. Seniausieji Jonijos istorijos užrašinėtojai iki Herodoto, kuris jiems nepriskiriamas, nors yra gimęs tuo laiku ir rašė panašiu stiliumi.
„Maat“ 1) Koncepcija, kurios pagrindu egiptiečiai sudarė savo etikos sistemą. 2) Egiptiečių deivė – tiesos ir teisingumo, suprantamų kaip kosmoso ir visuomeninio gyvenimo dieviška tvarka ir moralinis įstatymas, personifikacija. Asmeninis moralumas buvo aiškinamas kaip harmoningas santykis su maat. Pomirtiniame teisme ant vienos svarstyklių lėkštės būsianti padėta mirusiojo širdis, o ant kitos – maat atvaizdas arba ją simbolizuojanti plunksna.
Magija manipuliavimas gamtos aar antgamtinėmis jėgomis geriems ar piktiems tikslams pasitelkiant burtus, kerus bei ritualus.
Magistratai senovės Romoje – visos renkamos, kasmet perrenkamos, kolegialios ir neapmokomos pareigybės.
“Mahabharata” (“Didysis pasakojimas apie Bharatos ainių kovą”), Indijos tautų epas. Didžiausias pasaulyje. Kurtas nuo IV a. pr. Kr. iki IIV a. Svarbiausioji tema – 2 giminių, Kauravų ir Pandavų, kova dėl valdžios. Į pagrindinį tekstą įpinta daugybė legendų, padavimų, mitų, poemų, filosofinių, religinių traktatų.
Mana pagal Biblijos pasakojimą, iš dangaus iškritęs kruopų pavidalo valgis, žydams klaidžiojant po dykumą.
Manai romėnų religijoje – sudievintos mirusių protėvių dvasios. Garbintos kaip giminės ar šeimos globėjos.
Manija graikų deivė – beprotybės, kurią ji siųsdavusi įstatymus ir papročius pažeidusiems žmonėms, personifikacija.
Manizmas dar kitaip – protėvių kultas.
Maratonas Atikos pakrantės lyguma priešais Euboją, kur 490 pr. Kr. atėniečiai, vadovaujami Miltiado, sumušė Datido ir Artaferno vadovaujamus persus.
Mardukas babiloniečių dievas. Iš pradžių saulės dievas, Babilono miesto globėjas, vėliau vyriausiasis Babilonijos dievas, išstūmęs Enlilį: dangaus ir žemės kūrėjas ir valdovas, žmonių geradarys. Drauge – baisi, pergalinga karo, t.p. žmonių likimo dievybė, magijos valdovas.
Mastaba egiptiečių kkapo tipas. Seniausias karalių, nuo III t-mečio pr. Kr. – didikų laidojimo statinys. Nupjautos piramidės formos. Statyta iš akmens blokų. Antžeminėje dalyje buvo kulto patalpos su mirusiojo atvaizdu, požeminėje dalyje – laidojimo patalpa. Abi dalis jungė užmaskuota statmena arba nuožulni šachta. Sienos buvo puošiamos reljefais, tapyba.
Matriarchatas moters dominavimas, senosios kultūrinės epochos vadinamoji motininė teisė.
Mauzoliejus monumentalus laidojimo statinys, statomas mirusiajam pagerbti. Viduje yra vieta karstui arba sarkofagui. Puošiamas architektūriniu ir skulptūriniu dekoru. Pirmasis mauzoliejus buvo pastatytas IV a. pr. Kr. viduryje Halikarnase KKarijos satrapui Mauzolui (iš čia mauzoliejaus pavadinimas). Dėl didumo ir puošnumo laikomas vienu iš 7 pasaulio stebuklų.
Memento mori “atsimink, kad mirsi”. Kartūzų ir Trapistų ordinų posakis.
Menora septynšakė žydų žvakidė. Ji yra judaizmo simbolis, statoma sinagogose, vaizduojama ant žydų antkapių, yra Izraelio herbe. Pasak Biblijos, žydai nukaldinę menorą iš aukso, klaidžiodami po dykumas.
Merkurijus romėnų prekybos dievas, keliautojų globėjas. Tapatintas su graikų Hermiu.
Mesianizmas tikėjimas ateisiančiu išganytoju.
Mesijas („Pateptasis“) Dievo pasiuntinys, turįs pradėti žemėje Dievo karalystę.
Mesopotamija dar kitaip Tarpupis.
Metekai (metoikai) Graikijoje – svetimšaliai arba paleisti į laisvę vergai, neturintys politinių teisių.
Metropolija Graikijos polis savo turimų kolonijų atžvilgiu (jų nevaldė, bet, esant reikalui, atliko globėjo funkcijas).
Mimezė reiškinys, kai bendruomenėje variklio vaidmenį atlieka“kūrybinė mažuma“, be prievartos vadovaujanti „inertiškai daugumai“.
Minerva romėnų deivė, menų ir amatų globėja. Perimta iš etruskų. Su Jupiteriu ir Junona sudarė svarbiausiųjų romėnų dievų triadą.
Mira aromatingas klampus skystis, naudojamas kaip smilkalas ir vaistas; senovėje naudotas ir lavonų balzamavimui.
Mirusiųjų knyga senovės egiptiečių maldų, užkeikimų, maginių fomulių, surašytų papiruso ritinėliuose, rinkinys. Tie ritinėliai, dažnai iliustruoti, buvo dedami į karstą, kad palengvintų sielai pomirtinį gyvenimą.
Mitai pasakojimai apie dievų ar senovės didvyrių žygius.
Moiros graikų likimo deivės. Atitinka romėnų parkas.
Monoteizmas viendievystė, tikėjimas, kad esama vieno aukščiausiojo dievo, turinčio visus dieviškumo požymius.
Mūzos 9 Dzeuso dukterys, kurios gyveno Olimpe, džiugino dievus ssavo dainomis, globojo dainius ir poetus, o paskui apskritai meną ir mokslą.
Nabus babiloniečių raštijos ir išminties dievas, rašytojų globėjas. Marduko sūnus ir raštininkas, rašęs
pasaulio ir žmonių likimo lenteles.
Nazariečiai pirmieji Jėzaus sekejai.
Nekropolis senovinis kapinynas. Įspūdingiausias yra Egipto karališkasis nekropolis – su piramidėmis, mastabomis, šventyklomis, balzamavimo patalpomis ir t.t. Naujosios karalystės laikais Egipte, Palestinoje, Persijoje atsirado nekropolių, iškaltų uolose netoli kulto centrų. Etruskai, žydai, romėnai turėjo požeminius nekropolius, arba katakombas.
Nektaras graikų mitologijoje – dievų gėrimas, teikęs jiems nemirtingumą ir amžiną jaunystę.
Neptūnas romėnų upių ir versmių dievas. Sutapatintas su graikų Poseidonu, virto ir jūrų dievu.
Nerėjas graikų dievybė, dar vadinama Jūrų Seniu. Laikytas jūrų gelmių ramybės įsikūnijimu, turėjusiu pranašystės galią.
Nikė graikų deivė, įkūnijanti pergalę. Atitinka romėnų Viktoriją.
Nimfos graikų deivės – gamtos gyvybinių jėgų ir grožio įsikūnijimas. Dieviškos kilmės, bet mirtingos (žūdavusios kartu su jų gyvenama aplinka). Populiariausios nimfos buvo driadės (medžių), oreadės (kalnų), okeanidės ir nereidės (jūrų) ir kt.
Nirvana budizmo sąvoka – nekintama ramybė, amžina palaima. Žmogaus gyvenimo galutinis tikslas. Paprastai nirvana nusakoma kaip tam tikra psichinė būsena – atsiribojimas nuo išorinio pasaulio ir maksimalus vidinis susitelkimas.
Nobiliai Romos patricijų ir plebėjų diduomenės atstovai, turėję valstybinę valdžią (kilmingieji, valdininkai ir raiteliai).
Nomai Egipte – savotiški, primityvūs valstybiniai junginiai.
Nomarchai Egipte – vietiniai valdytojai, nnamų valdovai.
Ochlokratija minios valdžia.
Oikumenė gyventi tinkamos Žemės sritys, kaip priešprieša toms sritims, kurios dėl klimato sąlygų negyvenamos.
Oligarchija valdymo forma: valstybės valdžia priklauso nedidelei grupei žmonių, dažnaiusiai ekonomiškai galingiausių.
Olimpas graikų mitologijoje – dievų olimpiečių buveinė. Tai aukščiausias kalnas Graikijoje (2911 m), netoli Egėjo jūros Termos įlankos.
Olimpiada 4 metų laikotarpis tarp senovės graikų olimpinių žaidynių.
Orakulas pranašystė, kurią dievų vardu žmonėms teikdavo sen. Rytų, Graikijos, Romos žyniai.
Orfėjas graikų mitinis Trakijos dainininkas, muzikantas ir poetas. Grodamas lyra ir dainuodamas, žavėjęs žmones ir dievus, tramdęs gamtos jėgas.
Orgijos graikų slaptos religinės apeigos, Dioniso kulte kaip misterijų dalis įgijusios mistinį ekstazinį pobūdį. Orgijas sudarė siautulingi šokiai, muzika, dainos. Veikiamos rytietiškų kultų, helenizmo epochoje Graikijoje ir Romoje orgijos įgijo neigiamą (slapto ištvirkavimo) reikšmę.
Ostrakizmas senovės Graikijoje – valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas slaptu balsavimu; vykdytas ostrakonais, ant kurių buvo rašomi tremiamųjų vardai. Įvestas Kleistenio apie 500 pr. Kr.
Ozyris vienas žymiausių egiptiečių dievų, Izidės brolis ir vyras, Horo tėvas. Kovoje dėl valdžios užmuštas brolio Seto, kitų dievų (Izidės, Horo) vėl atgaivintas. Garbintas kaip mirštančios ir atgimstančios gamtos dievas, kultūros, civilizacijos kūrėjas, globėjas. Sutapatintas su dievais – mirusiųjų globėjais, virto pomirtinio pasaulio valdovu, mirusiųjų teisėju. Vaizduotas žmogumi – mumija žalios spalvos veidu su karališkosios valdžios ženklais – skeptru ir rimbu – rankose.
Palestra senovės Graikijoje
– sportui ir fiziniams pratimams skirta vieta.
Pali kanonas budistų šventraštis. Dar vadinamas Tripitaka.
Panteonas senovės Graikijoje ir Romoje – visų dievų šventykla, momentalus pastatas, kuriame laikomi žymių žmonių palaikai; kurio nors religinio kulto dievų visuma.
Papirusas rašomoji medžiaga Egipte.
Parkos romėnų trys likimo deivės. Atitinka graikų moiras.
Patricijai kilmingesnių Romos piliečių luomas.
Patronas ankstyvaisiais Romos laikais patricijų šeimos narys, kaip savo klientų ponas.
Pedagogas senovės Graikijos laikų vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą; auklėtojas.
Pentateuchas Penkiaknygė (istorinės ST knygos).
Pitija Apolono orakulo pranašė Delfuose.
Piktograma savotiški „daiktų paveikslėliai“, kai kkurių senovės civilizacijų rašmenys.
Plebėjai laisvieji nekilmingi senovės Romos piliečiai.
Polemarchas senovės Graikijoje – kariuomenės vadas.
Poligamija daugpatystė.
Polis antikos laikų miestas valstybė, kurios teritoriją sudarė pats miestas ir jo apylinkės.
Politeizmas tikėjimas daugeliu dievų.
Pontifikai romėnų žyniai, rūpinęsi kultu ir su juo susijusiais valstybiniais aktais. Sudarė vieną seniausių (greta augūrų ir fecialų) žynių kolegijų. Vyriausias pontifikas buvo vadinamas didžiuoju. Juo yra buvęs Cezaris, Augustas ir kt.
Poseidonas graikų jūrų, šulinių ir vandens dievas, Krono ir Rėjos sūnus, Dzeuso brolis. Jo garbei skirtos Istmos žaidynės. Atitinka romėnų Neptūną.
Pretorius Romos respublikos seniausių laikų dviejų aukščiausių pareigūnų pavadinimas; vėliau jie vadinti konsulais. Nuo 367 m. pr. Kr. pretoriais buvo du aukšti teismo pareigūnai; juos tauta rinkdavo vieneriems metams. Sprendė romėnų, atvykėlių tarpusavio arba jų su su romėnais bylas. Vėliau pretorių ppadaugėjo iki 18. Buvusieji pretoriais tapdavo provincijų vietininkais.
Princepsas nuo Augusto iki Diokleciano buvo imperatoriaus titulas.
Principatas Romoje (27 m. pr. Kr. – 197 m. po Kr.) – monarchijos forma: imperatorius, faktiškai būdamas vienvaldis, tik formaliai buvo laikomas pirmuoju (princepsu) tarp senatorių; formaliai gyvavo ir respublikinės įstaigos.
Prometėjas graikų titanas – žmonių gynėjas nuo dievų savivalės, žmonijos globėjas. Pasak vieno mitų, Prometėjas pavogęs iš dievų ugnį ir perdavęs žmonėms, išmokęs ja naudotis (todėl laikomas amatų, mokslų kūrėju).
Proskripcijos Romoje – pasmerktųjų mirti sąrašų sudarymas ir jų viešas skelbimas.
Protėvių kultas manizmas; mirusių protėvių religinis garbinimas, pagrįstas tikėjimu jų sielų pomirtiniu gyvenimu ir galimybe daryti poveikį gyviesiems.
Psichė graikų deivė – sielos įsikūnijimas, personifikacija. Mene vaizduota drugeliu, paukščiais, mergaite.
Ptachas, Pta egiptiečių amatininkų dievas. Iš pradžių Memfio, jam tapus ssostine – valstybės dievas, vėliau amatų, menų globėjas. Vaizduotas vyru plika galva, suvystytu kaip mumija.
Pūnai finikiečių miesto Tyro kolonijos Kartaginos gyventojai. Taip juos vadino romėnai.
Ra egiptiečių dievas – saulės personifikacija. Ankstyvosios valstybės pabaigoje (apie 2800 m. pr. Kr.) Ra kultas buvo oficialus. Įvairiu metu, dažniausiai politiniais sumetimais, tapatintas su kitais dievais ir garbintas kaip Amonas Ra, Chnumas Ra, Ra Atumas. Vaizduotas sakalu arba žmogumi sakalo galva. Ra simbolis – obeliskas.
Raiteliai turtingi aristokratai, raitelių luomas Romoje, nobilitetas.
Rama indų epų “Ramajana” ir ““Mahabharata” herojus, vėliau sudievintas.
“Ramajana” indų epinė poema. Sukurta IV a. pr. Kr. Svarbiausias poemos turinio motyvas – Ramos ir jo žmonos Stos gyvenimas. Paskutinėse Ramajanos knygose (jų 7) Rama sudievinamas, tapatinamas su Višnumi. Poema turėjo didelę reikšmę induizmo raidai.
Raudų siena ypatinga vieta Jeruzalėje, kur žydai susirenka apraudoti Jeruzalės žlugimo, kitų nesibaigiančių kentėjimų ir melstis už žydų tautos atgimimą. Jie tiki, jog ši siena yra tikrosios Saliamono šventyklos dalis, vienintelė išlikusi po šventyklos sugriovimo 70 m. Dar vadinama Vakarine siena.
Reinkarnacija eschatologinė mirusio žmogaus sielos persikūnijimo koncepcija.
Religija tikėjimo ir garbinimo sistema, priimta konkrečios bendruomenės, kuri ją išreiškia bendrais mitais, doktrinomis, etiniais mokymais, ritualais arba ypatingos patirties atmintimi.
Rėja graikų deivė, titanė. Krono sesuo ir žmona. Demetros, Poseidono, Dzeuso ir kt. motina. Kronas, bijodamas prarasti valdžią, gimusius vaikus prarydavęs. Rėja paslėpė nuo jo Dzeusą, kuris vėliau atėmęs iš tėvo valdžią.
Rigveda pirmoji iš 4 Vedų – seniausias Indijos literatūros paminklas. Sukurta vediškąja kalba arijų kėlimosi į Indiją metu – maždaug 1500–1000 m. pr. Kr. Susideda iš religinių maldų, Indrą, Agnį, Somą ir kt. dievus šlovinančių poemų, mitologijos epizodų, filosofinių koncepcijų užuomazgų, istorinių pasakojimų.
„Rozetės akmuo” poliruotas bazalto akmuo, kuriame iškaltas egiptiečių kalbos tekstas su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Jis padėjo iššifruoti hieroglifų prasmę.
Sadukėjai religinė –– politinė grupuotė II a. pr. Kr. – 70 m. Judėjoje. Vienijo žydų pasaulietinę ir dvasinę aristokratiją – konservatorius politikoje, filohelenistus kultūroje, reikalavusius griežtai laikytis Penkiaknygės priesakų. Nepripažino pomirtinio gyvenimo, prisikėlimo. Fariziejų priešininkai.
Samaveda viena iš keturių Vedų – Giesmių veda, arba Giesmių mokslas. Daugiausia sudaro tekstai, kurie buvo giedami aukojant, ir melodijos jiems.
Sandora judaizme svarbiausia yra Senoji sandora, sudaryta tarp Dievo ir Mozės ant Sinajaus kalno. Dievas, išlaisvinęs savo tautą iš Egipto, pažada jiems žemę ir savo palaiminimą tol, kol jie laikysis Toros priesakų.
Sandoros skrynia judėjų kulto įrenginys – medinė paauksuota dėžė, kurioje buvo laikomos lentelės su išrašytais 10 Dievo įsakymų. Garbinta kaip Jahvės buvimo vieta. Pasak ST, Sandoros skrynią padirbinęs Mozė, Saliamonas perkėlęs ją į Jeruzalės šventyklą. Dingo, kai babiloniečiai 586 m. pr. Kr. sugriovė Jeruzalės šventyklą. Žydams Sandoros skrynia simbolizavo Jahvės buvimą tautoje, su juo sudarytą sutartį (sandorą).
Sansara (iš sanskrito–persikūnijimas) vienas svarbiausių induizmo, budizmo ir džainizmo religinių doktrinų elementų. Koncepcijos pagrindą sudaro visko, kas gyva, giminiškumo idėja: siela po mirties galinti įsikūninti kiekvienoje kitoje gyvoje būtybėje – gyvūne, žmoguje ar dieve. Todėl mirtis traktuojama ne kaip gyvenimo priešybė, o kaip jos momentas. Sansara siejama su karmos dėsniu, reguliuojančiu persikūnijimo pobūdį.
Sanskritas arijų tautų ir induistų šventųjų raštų kalba.
Sati Indijoje ppraktikuota religinė apeiga – našlių deginimas ant laužo drauge su vyro palaikais. Rėmėsi tikėjimu, kad sati garantuoja mirusiajam geras gyvenimo kitame pasaulyje sąlygas (dėl to buvo žudomi ir belaisviai tarnai, gyvuliai). Praktikuota dar XIX a. – net po to, kai 1829 m. anglų kolonijinės valdžios buvo uždrausta.
Satyrai graikų vaisingumo ir derlingumo dievybės. Matyt, gamtos gyvybinių jėgų įsikūnijimas. Linksmi, ištroškę pramogų, visada nimfų apsupti Dioniso palydovai. Dažnai vaizduoti raguotais vyrais su ožio ausimis ir kojomis. Romėnai satyrus tapatino su faunais.
Satrapijos Irano autonominės provincijos.
Saturnas romėnų žemdirbystė dievas. Sutapatintas su graikų Kronu.
Secesijos Romoje – demonstratyvus plebėjų pasitraukimas iš miesto į Šventajį kalną kai pavojus ištiktą miestą reikėdavo ginti.
Seisachtija viena iš Solonų reformų – “naštos numetimo“. Ją įvykdžius, prasiskolinę ir savo žemės nuomininkais tapę valstiečiai vėl atgavo žemės nuosavybės teisės.
Senatas aukščiausioji valstybės taryba Romoje.
Setas egiptiečių audros ir dykumų dievas, svetimų žemių valdovas. Ozyrio brolis ir žudikas, vėliau įveiktas Horo. Ankstyvųjų dinastijų laikotarpiu garbintas visame Egipte. Vaizduotas neidentifikuotu žvėrimi.
Sfinksas Egipte liūtas su vyro galva, Graikijoje liūtė su viršutine moters kūno dalimi ir galva (graikų padavimų pabaisa).
Sinajus biblinis kalnas, ant kurio Mozė žydų vardu sudaręs sutartį (sandorą) su Jahve.
Sinas asirų ir babiloniečių mėnulio dievas.
Sinkretizmas dviejų (ar daugiau) religijų bendra plėtotė ir susiliejimas į
naują religiją.
Sinoikija atėniečių šventė, skirta paminėti savarankiškos Atėnų egzistencijos pradžią. Ja Atėnų gyventojai pradėdavo Naujuosius metus.
Sinoikizmas Graikijoje – kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių arba miestų jungimasis į vieną polį.
Sionas kalva Jeruzalės pietryčiuose. Pasak Biblijos, ant jos buvusi žydų karaliaus Dovydo rezidencija ir Jeruzalės šventykla.
Sirenos graikų jūros demonai – merginos, turinčios paukščio kūną ir gyvenančios jūros saloje; žavingomis dainomis jos prisiviliodavo jūreivius ir iščiulpdavo jų kraują.
Sizifo darbas amžinas, beprasmis darbas, vargas.
Skarabėjus mėšlavabalis. Egipte nuo senų laikų garbintas kaip saulės dievo simbolis. Skarabėjus bbuvo svarbiausias mumijų amuletas, turėjęs pomirtiniame teisme pavaduoti mirusiojo širdį ir palenkti jo naudai nuosprendį.
Sodoma ir Gomora legendiniai miestai prie Jordano žiočių ar Negyvosios jūros pietų pakrantėje. Pasak Biblijos, Jahvė juos sudeginęs už palaidą gyventojų gyvenimą. Išsigelbėti leidęs tik Lotui su šeima.
Stigma Graikijoje ir Romoje – ženklas, kuris buvo išbadomas arba išdeginamas belaisvių ir nusikaltėlių kūne.
Stilius rašymui naudojamas pagaliukas, rašysena; rašiklis vartotas senovės grakų mokyklose.
Stoicizmas Zenono Kitijiečio (IV – III a. pr. Kr.) Atėnuose įkurta filosofinė mokykla, skelbusi, jog ppasaulio tvarka atspindi dieviškąją išmintį; žmonės gali pasiekti dorybę, harmoniją su visata, išmokę pasikliauti savimi, įgiję drąsos ir įpratę save valdyti.
Strategas karo vadas sen. Graikijoje.
Šabas septintoji judėjų savaitės diena (atitinka krikščionių šeštadienį), skirta ilsėtis ir Jahvei garbinti. Tą dieną Jahvė iilsėjęsis po pasaulio sukūrimo. Judėjams draudžiama tą dieną dirbti, yra specialūs jai skirti himnai, valgiai.
Šamanas šamanizmo kulto tarnas, atliekantis tarpininko tarp žmonių ir dvasių funkciją, t.p. burtininkas, žiniuonis, pranašautojas, gydytojas. Religines apeigas atlieka pasiekęs ekstazę, kuri laikoma būtina šamano ryšiui su dvasių pasauliu.
Šamašas babiloniečių ir asirų saulės, teisingumo ir pranašavimo dievas. Sino sūnus.
Šang Di ikikonfucianistinio laikotarpio kinų vyriausiasis dievas, įvairių dvasių valdovas. Jungė dievybės ir protėvio – valdovo šeimos globėjo – sąvokas. Nuo I t–mečio pr. Kr. pradžios – tien (dangaus) antropomorfizacija. Kultui būdinga aukos, t.p. žmonių.
Šyva vienas induizmo dievų. Pasaulio griovėjas, vėl statantis po to jį iš nebūties.
Šudrai Indijoje – paprasti darbininkai, žemiausia kasta.
Taliono pricipas atsilyginimas tuo pačiu (būdingas Babilonijos baudžiamajai teisei).
Talismanas nedidelis, dažniausiai su savimi nešiojamas ddaiktas, laikomas galinčiu magiškai suteikti laimę, sėkmę, apsaugoti nuo blogio. Atitinka amuletą.
Talmudas religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinys, turintis papildyti ST. Talmudas sudarytas iš žodžiu IV a. pr. Kr. – V a. plitusių rabinų pamokymų, kaip naujomis gyvenimo sąlygomis vadovautis bibliniais priesakais. Viduramžiais Talmudas formavo žydų getų gyvenseną, prisidėjo prie jų tautinio uždarumo padidėjimo.
Tartaras graikų mirusiųjų pasaulio Hado giliausioji dalis. Ten gyvenusios įvairios pabaisos. Į tartarą dievai olimpiečiai buvo nutrėmę nugalėtus titanus, dievų valiai nusižengusius Tantalą, Sizifą ir kt.
Temidė graikų teisingumo ir teisėtumo deivė. Vaizduota su raiščiu ant akių (bešališkumo simbolis) ir svarstyklėmis ramkoje.
Teokratija valstybės valdymo forma, kai aukščiausioji valdžia valstybėje priklauso dvasininkams.
Teologija 1. Nuoseklus tikėjimo doktrinos suformulavimas ir išdėstymas konkretaus asmens, Bažnyčios ar kitos tikinčiųjų bendruomenės vardu. 2. Religijos, ypač krikščionybės, kritinės studijos, atskleidžiančios Šventąjį Raštą bei kitus svarbius tekstus, doktrinas, etiką, istoriją, religinę patirtį.
Termos didelės viešos pirtys senovėje Romoje; jų statyba ypač išgarsėjo Dioklecianas.
Tichė graikų deivė – sėkmės, laimingo atsitiktinumo personifikacija.
Tien daugiareikšmis kinų religinis terminas. Iki konfucianizmo atsiradimo juo buvo vadinamos protėvių dvasios globėjos, kartais – vienasmenė dievybė pasaulio globėja. Konfucianizme tien – elgsenos moralinis pagrindas, daosizme – žmogaus gamtinė aplinka.
Timokratija pasak Aristotelio, tam tikra aristokratijos forma, kai teisė valdyti polį suteikiama ne pagal kilmę, o pagal turtą.
Tironas (tiranas) nekonstituciniu būdu gavęs valdžią vienvaldys autokratas.
Titanai ir titanidės graikų dievų antroji karta – gamtos jėgų ir stichijų įsikūnijimas. Urano ir Gėjos 6 sūnūs ir 6 dukterys: Okeanas, Kronas, Krijas ir kt. Titanai ir titanidės, vadovaujami Krono, nuvertę Uraną, patys buvę nugalėti kovoje (titanomachijoje) su Krono sūnaus Dzeuso vadovaujamais olimpiečiais, kurie nutrėmę titanus ir titanides į Tartarą.
Toga romėnų apdaras. Didelis ovalinis vilnonės medžiagos gabalas, kuriuo buvo apsiaučiamas kūnas.
Tora Penkiaknygė; pirmosios 5 ST knygos – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių iir Pakartoto Įstatymo.
Totas egiptiečių mėnulio, išminties, mokslo dievas. Rašto, kalendoriaus išradėjas, šv. knygų, magijos, rašytojų globėjas. Vaizduotas ibiu, žmogumi ibio galva.
Totemas žvėris, rečiau augalas, negyvas daiktas ar gamtos reiškinys – pirmykščių žmonių religinio garbinimo objektas. Laikomas giminės (genties) mitinio protėvio globėjo įsikūnijimu, simbolizuojančiu jų giminystę, vienovę, giminė vadinasi jo vardu. Totemu vadinama ir garbinamą objektą vaizduojanti figūrėlė, piešinys, jį genties vadas vartoja kaip parašą, jam atstovaujantį ženklą.
Totemizmas pirmykštė religija, pagrįsta tikėjimu genties ryšiais su totemu, iš kurio ji save kildina.
Triba Romos kiekviena iš 3 genčių (ramnų, ticijų ir licerų), sudariusių Romos patricijų bendruomenę; vėliau – administracinė apygarda.
Triera lengvas, judrus, turintis 3 eiles irklų laivas. Klasikos laikais tai buvo įprasčiausias graikų karo laivų tipas.
Tripitaka seniausias budizmo kanoninių raštų rinkinys, užrašytas I a. pr. Kr. Šri Lankoje pali kalba. Jame gausu tautosakos, aforizmų, filosofinių samprotavimų, įvairių žinių apie senovės Indijos gyvenimą.
Tritonas graikų jūrų dievybė – vyriškis su žuvies uodega vietoj kojų.
Triumfas Romos karvedžiui laimėjus karą, jeigu jame buvo nukauta daugiau kaip 5000 priešų, senatas leisdavo triumfuoti, t.y. surengti iškilmingas eitynes per miestą nuo Marso lauko iki Forumo, o iš ten iki Kapitolijaus.
Trojos arklys posakis, reiškiantis pavojų, kuriam suklaidintieji patys atveria savo namų duris.
Triumviratas senovės Romoje 3 asmenų kolegija, išrinkta arba paskirta atlikti kokį nors reikalą; senovės Romoje 3 politiniių veikėjų, karvedžių sąjunga valdžiai užgrobti ir valdyti.
Uranas graikų dievas – dangaus personifikacija. Titanų, kiklopų, šimtarankių milžinų tėvas. Iš Urano atėmęs valdžią, jį iškastravęs sūnus Kronas.
Vaišijai senovės Indijoje – pirkliai, amatininkai bei žemdirbiai – viena iš 4 kastų.
Vanakos Achajų valstybėje – politiniai ir dvasiniai rūmų vadovai.
Vedos senovės indų išminties giesmių rinkiniai.
Venera romėnų deivė. Iš pradžių – italikų sodų, pavasario dievybė. Dėl graikų kultūros įtakos virto meilės, grožio deive, tapatinta su Afrodite.
Veni, vidi, vici atėjau, pamačiau, nugalėjau (Julijaus Cezario pranešimas senatui, kad jis nugalėjęs Ponto karalių).
Vesta romėnų namų, vėliau – tik valstybės židinio deivė. Jos šventykloje Romos forume Vestos žynės vestalės saugojo amžinąją ugnį – valstybės tvirtumo, patikimumo simbolį. Atitinka graikų Hestiją.
Vestalės romėnų deivės Vestos žynės. Jas – 6–10 metų mergaites – rinkdavo iš patricijų šeimų vyriausias žynys. Vestalės turėjo didelių privilegijų. Privalėjo 30 metų saugoti šventykloje šv. ugnį, netekėti. Ugniai užgesus, buvo plakamos rykštėmis, už skaistybės įžado netesėjimą – gyvos užmūrijamos.
Veto “Draudžiu”. Šiuo žodžiu liaudies tribūnas galėjo sutrukdyti kiekvieną Romos valdininkų veiksmą ar net nutraukti senato posėdį.
Viktorija romėnų pergalės deivė. Garbinta dažniausiai drauge su Jupiteriu ir Marsu. Atitinka graikų Nikę.
Višnus viena iš trijų vyriausių (greta Brahmos ir Šyvos) brahmanizmo ir induizmo dievų. Pasaulio tvarkos saugotojas, žmonių globėjas,
amžinai gyvos gamtos įsikūnijimas. Vaizduojamas su 4 rankomis, laikančiomis diską, lotosą, kriauklę ir vėzdą.
Viziris senovės Egipte – vyriausiasis faraonų valstybės tarnautojas.
Vulgata lotyniškasis Biblijos vertimas. Išvertė šv. Jeronimas iš originalo kalbų 390–450 metais.
Vulkanas romėnų naikinančios ir apvalančios ugnies dievas. Tapatintas su graikų Hefaistu.
Zelotai religinė–politinė grupuotė senovės Judėjoje I a. pr. Kr. – I a. Aktyviai reiškėsi Judėjos kare (66 – 73), per kurį romėnai sugriovė antrąją Jeruzalės šventyklą. Zelotai, matyt, buvo ir tarp Jėzaus mokinių (pvz. Simonas).
Zikuratai laiptuoto bokšto pavidalo kelių aaukštų šventyklos (Mesopotamijoje).
Zoomorfizmas dievų vaizdavimas gyvūnų pavidalu. Labiausiai būdingas Egiptui.
Zoroastrizmas dualistinė senovės Persijos religija, įkurta Zoroastro. Griežtai etinės krypties: žmogus turįs galimybę pasirinkti – blogu elgesiu remti Angrą Mainjų ar gerai darbais prisidėti prie neišvengiamos Ahūros Mazdos pergalės šio pasaulio pabaigoje.
