seniausi laikai

Vertimas

11-13

Pirmas skyrius

Seniausi laikai

(apie 3000 metus prieš Kristų)

Patys seniausi žmonės, apie kuriuos daug rašyta, gamino darbo įrankius ir jais naudojosi. Žmogus be jų nesugebėtų išgyventi, nes yra per daug silpnas savarankiškai kautis su gamta. Pirmieji žmonės buvo būtybės, kurios labai skyrėsi nuo šiuolaikinio. Bet tik tokių būtybių dėka, kurios išmoko naudotis darbo priemonėmis, išsivystė modernus žmogus. Priedo jis žymiai sumažino darbo jėgos panaudojimą ir kėlimąsi į kitas gyvenamas teritorijas, būdingą pirmykščiams. Tai buvo įvykdyta smegenų, rankų, akių, o taip ppat mechanizmų pagalba, kurių pagalba tapo pasaulio valdovu.

Ribota knygos apimtis neleidžia pasakoti kaip dar buvo panaudotos darbo priemonės. Mes pradėsime nuo žmonių, kurie gyveno vėlyvojo paleolito laikotarpiu (sename akmens amžiuje), kada žmogus medžiojo ir rinko miško uogas, grybus ir kt. Jau šiame laikotarpyje žmonės naudojo tokius darbo įrankius kaip: kirvius, peilius, pjūklus, drožtuvus, gremžtukus iš plono akmens, plaktukus, ylas ir grąžtus, adatas iš dramblio kaulo, ietis ir žeberklus. Jie naudojosi dviem pagrindiniais mechanizmais: lanku ir ieties mėtymu. Pirmas žmogaus ssukurtas mechanizmas, kuris veikė energijos kaupimo principu, buvo lankas.Lankininkas, įtempdamas lanką, suteikdavo jam didelę energiją , kuri buvo panaudojama šūviui. Ietininkas pristato sau svertą, prailginantį ranką ir leidžiantį mesti ietį toliau.

Taikantis prie klimato, žmogus pereinamo mezolito laikotarpio (vidurinis akmens aamžius) pasiekė dar daugiau, sukurdamas įvairius dailidės instrumentus kartu su kirviu, kaltu ir kaltuku. Tuo laiku buvo sukurtas ir pirmasis dailidės mechanizmas – suduriamasis grąžtas, kurio grąžtas judėdavo apsukta jo styga, pritvirtinta dviem jos galais, panašiai kaip lanko, kuriam suteikdavo grįžtamą judėjimą .Šiais patobulintais įrankiais žmonės sukurdavo tokias svarbias transporto priemones kaip rogės, skaptuotos valtys ir irklai. Jie sukūrė modernesnius žvejybos prietaisus ir prijaukino šunį, padarius jį savo pagalbininku medžioklėje.

Žemdirbystės atsiradimas

Bet tik perėjimas prie žemdirbystės (ir gyvulininkystės) padėjo pamatus žmogiškosios visuomenės istorijai. Žinoma žemdirbystė nebuvo iš karto sugalvota; ji pasirodė kaip pasekmė kitų pasiekimų šioje srityje. Kiek tai leidžia tvirtinti šiuolaikinis žinių lygis, ūkis, besiremiantis žemdirbyste, pirmiausia atsirado Jarichone ir Jarmoje VIII amžiuje prieš Kristų, ir nuo ten jie pastoviai pplito į Artimuosius Rytus.

Įvertinti šio pirmo žingsnio svarbą – labai sunku. Anksčiau žmogus rinko tik tą maistą, kurį jam duodavo pati gamta be jo paties įsikišimo. Dabar jis išmoko priversti gamtą tiekti tai, ko jam reikia.Prieš tai buvę pasiekimai atrodo menkaverčiai palyginus su šiuo dideliu šuoliu į priekį. Žemdirbystės vystymasis, žemės technikos vystymasis įvykdė pirmąją didžiąją technikos revoliucija.

Norint toliau vystyti žemdirbystę, žmonėms teko išrasti specialius darbo įrankius: medinį kauptuką dirvos purenimui, medinį ar kaulinį pjautuvą grūdinių žolių kirtimui, ggrandinę jų apmalimui, rankines girnas grūdų išmalimui.Bet žemdirbystė kaip gyvenimo pagrindas negalėtų visiškai pakeisti medžioklės ir uogų rinkimo, jeigu nebūtų pagalbinių naujovių. Pagaminti medinį kauptuką ir pjautuvą buvo reikalingi specialūs instrumentai. Žemės sklypus tekdavo valyti. Tam tikslui žmonės patobulino dailidės įrankius, pasirodžiusius mezolito laikotarpyje. Kartai jie naudojo skaptavimo ir šlifavimo įrankius iš akmens, kurie tikriausiai ir anksčiau buvo panaudojami. Ypatingai dėl šios priežasties periodas buvo pavadintas neolito laikotarpiu. (14-17psl.)

(naujo akmens amžiaus). Reikalingi buvo sandėliai saugojimui grudų ir nauji būdai maisto gamybai. Žemdirbiai (kad ir ne pirmieji iš jų) nusprendė šia užduotį pagaminti molinius indus.

Žvėrių nužudytų per medžioklę odą paleolito žmogui tarnavo kaip rūbai. Žemdirbiams reikėjo ieškoti kažkokio pakaitalo, ir jis rado – audinys. Bet pagaminimui audinio prireikė dviejų naujų mašinų: verpimo mašina ir audimo staklės. Pirmoji verpimo mašina buvo labai prasta: ji susidėjo iš šakutės pagalio , ant kurios laikydavosi verpalai, ir trumpo pagalio su išpjovimo viename galia (prie jo prisitvirtindavo silpnai susukti verpalai) ir su apdegintu moliu ant kito, kad palaiko pastovų sukimąsi, pluoštinys susiveja į iššukuotą siūlą.

Verpstė pasikeičia nuo sukamojo judesio, tą laiką kai verpėjas patraukia į priekį nuo šakutės iki galo siūlą: tokiu būdu verpalai visą laiką palaipsniui verpiasi į siūlą, ir susiką ant verpstės.Šis šiuolaikiniai mmatai visai paprastas mechanizmas buvo jau dideliu sunkumų palyginus su bet kuria verpimo mašina.

Audimo staklės net prasčiausioje išvaizdos (du tašeliai, pritvirtinti prie žemės pagaliukai, tarp kurių įtempiami siūlai šaudyklė skersai virš ir po siūlais metmenys) pristato save kaip sudėtingą prietaisą..

Pradedant nuo šios stadijos jos vis tobulėjo pridėdavo prie jų siūlo vedžioklę, siūlodaliklę ir kitus prietaisus.

Tokiu būdu, nuo pradžių akmens amžiaus žmogus daug praplėtė įrankių naudojimą. Yra keletas aplinkybių mastyti, kad po šio pasiekimo tokio ką tik aprašyto techninio lygio užėjo kai kurį laiką pauzė. Bet greit sekė greitas progresas technikos augimo. Pakeitimai žmogaus gyvenimas buvo priklausomas nuo išradimų. Jo vieta tapo daug svarbesnė, nei kada nors prieš tai. Žemdirbys kuris pergyveno vargus , leido jam užsiiminėti išradinėjimu. Sulyginant ilga pragyvenimą vienoje vietoje tapo, dėka žemdirbio, leido jam sukurti, sukaupino ir naudojimo įrankių, kuris medžiotojui būtų tik sunkus krovinys. Ir pagaliau, pas žmogų atsirado įpratimas pataisyti sau gamtą savo pačiai naudai – pripratimas, kuris pastūmėjo jį prie kitų palengvinimų.

Labiausiai dėkingos sąlygos tam buvo Mesopotamijoje ir gilumoje Nilo ir Indo, kur periodiškai pasikartojantys potvyniai upių, rėžimas kuris netolimoje ateityje tapo reguliuojama priemone drėkinimo sistemoje. Kaimai šių kraštų augo į mietus, ir už dviejų tūkstantmečių, 3000 metai prieš mūsų erą, čia bbuvo padaryta daug didelių išradimų. Šitame periode žmogus išmoko išlydyti savo reikalams metalą, prisijaukinti gyvūnus ir naudoti juos kaip jėgą, išrado plūgą, vežimą ir burę. Šie ir daugelis kitų išradimų darė didelius socialinius pasikeitimus , apie kuriuos kalbėsime vėliau.

Metalurgijos užgimimas

Varis ir geležis poroje susitinka gamtoje savoje sudėtyje, ir žmonės jau vienoje iš ankstesnių žmonijos vystymosi pakopų bendrai išmoko sulydyti ir naudotis jais. Bet jie naudojo juos kaip aukštos rūšies „akmenis“ mažesnio trapumo, nei kiti akmenys, iš kurių paprastai gamino darbo įrankius. Tokiam akmeniui galiam buvo įduoti reikiamą formą plaktuk, vietoje to kad nuskaldyti kampus ir briaunas, kaip tai reikalavo paprasti akmenys. Didelis šuolis į priekį leido padaryti du raktinius išradimus. Pirma, pasirodė, kad kaitinimas kai kurios uolienos kartu su medienos anglimis, duodavo varį – taip buvo atrastas metalų išlydimo procesas. Antra, varį galima buvo išlydyti specialiose krosnyse ir išpilti į specialius indus prieš tai parinktos formos, kur sustingęs metalas įgaudavo, vidinėje ertmėje šio indo, formą, taip buvo atrastas liejimo procesas. Šie atradimai buvo padaryti, tikėtina, Mesopotamijoje, arba kažkur kaimyninėje šalyje, IV tūkstantmečio prieš mūsų erą. Išlydymas metalų iš rudos buvo svarbus žingsnis, nes gamtos atsargose buvę savos sudėties metalai, ir jų naudojimas negalėjo turėti žmonių egzistavimui didelės reikšmės. Dar

daugiau, be atrasto liejimo svarbios vario savybės nebūtų išnaudotos.

Nors kai kur ir egzistavo specializuotos „gamyklos“, bet paprastai akmeninius įrankiu pasidarydavo pats žmogus, naudojęs juo, kai jam tai buvo reikalinga. Kitaip reikėdavo turėti reikalų su metalu – čia reikalavo aukštos rūšies, gamybos sistemos. Gavimas rudos atviruose karjeruose (o po to ir požeminiuose rudos kasyklose) reikalavo daugybės įvairios technikos dirbant su tvirtos uolienos luitais. Iš pradžių žmonės uždegdavo laužus ant luitų, paskui užpildavo nuskelto akmens paviršių vandeniu arba įkaldavo pleištą į įtrukimą, įįmerkdavo į vandenį, kad besiplečiantys garai šiuo pleištu suskaldytų akmenį.

Po to rūdą reikia lydyti. Tam reikalingos specialios krosnys aukšto įkaitimo ir putimo. Geriausia visų

tai buvo pasiekiama su oro dumplių pagalba, bet jos buvo išrastas tik III tūkstantmetyje iki mūsų eros, o iki tol paduoti orą į krosnį per specialias orapūtės vamzdžius.

Po to kalviui reikia paversti grubų vario gabalą į reikalinga įrankį ar ginklą. Pirmasis žingsnis tai liejimas, kuris kaip metalo išliejimas, sukūrimas reikalavo krosnių aukšto kaitrumo ir specialių tiglių, kkuriuose būtų galima plauti metalą. Be to, reikalinga buvo padaryti iš smėlio ar akmens formą, kad į ją būtų galima įpilti metalą ir surasti būdą kaip vidinėje ertmėje duoti riekiamą konfigūraciją.

Juk net prie pačio liejinio paprastos formos išgavimo, reikia nemažiau kkaip dviejų dalių kurias reikėdavo sujungti į vieną. Po liejimo dirbinį apdirbama skirtingomis operacijomis – kalimo, aštrinimo į akmenį ir t.t.

Iš čia matyti, kad vario pakiniam naudojimo prireikė išrasti daugybę padedančių išradimų su tikslu įvykdyti sunkių operacijų atlikimą. Tam kad įvykdyti sunkias operacijas reikėjo amato – specialistų.

Kaip išmoko žmonės plauti metalų mums neaišku, spėjama, kad atsitiktinai gabaliukas malachito (mineralas, turintis vario, naudojimas ir kosmetiniam papuošimui ir kovai su musių infekcija) į kaitintuvą su medžio anglimis ir greit pamatė, kad iš to gabaliuko ištekėjo lašai vario. Ar, kas labiau tikėtina, kažkoks puodžius lydė įvairiaspalvį gabaliuką vario rudos savo krosnyje, kurį pabandė panaudoti glazūrai, apdeginimui indų. Gali būti, kad toks atradimas buvo padarytas nevieną kartą, bet kiekvieną kartą buvo užmirštamas kaip nenaudingas. NNereikia užmiršti, kad nauda išradimo nustatoma bendra socialinė struktūra.

Dėl naudojimo vario pareikalauta specialistų – puodžių ir kalvių, kurie atiduodavo šiam darbui viską (18-21psl.)

1. savo laiku, dėlto kad juos reikėjo maitinti, aprengti ir teikti jiems pastogę iš visuomeninių santaupų. Kol kas technikos lygis buvo nepakankamai aukštas, kad būtų galima suteikti lėšas tokių specialistų išlaikymui , tad buvo neįmanoma panaudoti metalo. Tokiu būdu, jeigu geležies liejimas ir buvo atsitiktinai atrastas kokiam ankstyvo liejimo periode, tai jį atidėjo kaip nenaudingą ir greitai pamiršo. BBet palaipsniui tobulėjant liejimo procesui pagaliau atėjo toks laikas, kai visuomenė galėjo išlaikyti specialistus, kurie neužsiėmė maisto gamyba, dėl to metalo liejimo išradimai galėjo būti panaudoti žmonių labui.

2. Rūdos kasėjai ir kalviai buvo ne vieninteliai reikalingi specialistai, be kurių buvo neįmanoma rasti geležies ir jos pritaikyti visuomeniniame gyvenime. Metalo rūda buvo randama visai ne ten, kur gyveno pasiturintys žemdirbiai, galintys išlaikyti kalvius ir naudotis jų gaminiais. Rūdą arba varį reikėjo parsivežti iš toli, todėl buvo reikalingi pardavėjai ir krovinių nešikai. Anksčiau nepriklausomą visuomenę tenkino prekyba prabangiais daiktais, papuošalais ir amuletais. Bet kai tik ši bendruomenė pradėjo gaminti daugiau daiktų nei jiems buvo reikalinga, jie siekė savo produkciją pakeisti į daiktus atvežtus iš toli, iš kurių svarbiausios buvo varis ir vario rūda. Tuo pat metu kaimai plėtėsi ir virto miestais, kuriuose klestėjo įvairių amatų gamyba, pavyzdžiui kalvystė ir dailidė, o vėliau juose atsirado privilegijuota visuomenė: žyniai ir karaliai. Visus juos reikėjo aprūpinti buitinėmis prekėmis, kurios buvo atvežamos iš miestus supančių kaimo vietovių. Taigi, metalurgijos pasiekimai būtų buvę neįmanomi be žemės ūkio išsivystymo.

Plūgas, vežimas ir pakinktai

3. Įspūdingiausias išradimas žemės ūkyje (neskaitant irigacijos apie kurią čia nekalbėsime) buvo plūgas. Bet palyginus su kauptuku, tai buvo didelis žingsnis pirmyn. Su plūgu susijęs ir kitas ssvarbus išradimas – pakinktai gyvuliams, pirmiausia jaučiams. Tokiu būdu žmonės pirmą kartą panaudojo kažką ‘nežmoniško’ t.y. energijos šaltinį, kad atsikratytų fizinio darbo. Miestams reikėdavo pristatyti maistą. Dėl šios ir kitų priežasčių kaimo gyventojai pervežimui vis dažniau naudojosi vėžėmis, kurias paveldėjo iš protėvių.

4. Tuo metu buvo žengtas pagrindinis žingsnis išrandant vežimą su ratais ,kuris buvo panašus į roges ant ratų, tvirtinamų prie plūgo įtvaro jaučiams kinkyti. Ratiniais vežimais Šumere važinėdavo jau 3500m. iki mūsų eros, o šiaurinėje Sirijoje gal dar anksčiau. 3000 m. iki mūsų eros jie buvo plačiai naudojami Mesopotamijoje, Elamijoje ir Sirijoje, o 2500m. iki mūsų eros prie Indo krantų, tačiau Egipte liko nežinomi labai ilgą laiką.

Laivai ir energijos laikotarpio gimimas

5. Gyvulių kinkymas iš pradžių į plūgą, o po to prie vežimo buvo pirmas žingsnis pasitelkiant kitas jėgas darbui atlikti. Greita atsirado ir pirmi mėginimai panaudoti negyvą jėgą t.y. vėją būriniams laivams. Būriniai laivai buvo pradėti naudoti Egipte 3500m. iki mūsų eros, o 3000m. iki mūsų eros egiptiečiai jau laisvai plaukiojo Vakarinėje Viduržiemio jūros dalyje ir Raudonojoje jūroje. Tai buvo pakankamai patogu ir nepavojinga lyginant

su šiandien, kai yra naudojama negyva jėga – vėjo, vandens, anglies ir naftos energija. Todėl vakaruose, auštant civilizacijai buvo žengti pirmieji žingsniai į mūsų eerą.

6. Reikia labai daug vietos, norint parodyti visus šio periodo išradimus. Tad čia mes prisiminsime tik vieną – molinį ratą, išrastą maždaug 3500 ir 3000m. prieš mūsų erą Mesopotamijoje ar kažkur jos pasienyje. Molinis ratas ne tik leido gaminti keramikinius indus naudojant žymiai mažiau fizinio darbo, bet ir paskatino molinių dirbinių verslą mechanizuotame verslo ūkyje, tai buvo pirmieji žingsniai į šiandieninį masinį pramonės išsivystymą.

7. Reikėtų pabrėžti ir techninę šios srities išradimų būklę. Nebuvo galima plačiai naudotis geležimi be susisiekimo priemonių, kurios buvo būtinos naftos ar geležies pristatymui naudotojams, arba be pasiekimų žemės ūkyje kurie leido surinkti tokį derlių kurio užteko specialistų išlaikymui. Ir atvirkščiai, ratinis vežimas, burinis laivas, molinis ratas, reikalauja ypač aukšto molinių dirbinių išsivystymo lygio, tačiau negalėjo rasti geležies reikalingos patrankų gamybai.

2 skyrius

Pirmos civilizacijos

(Nuo 3000 iki1100m iki mūsų eros)

8. Greta pažangos padarytos gamybos srityje panaudojant darbo įrankius ir mašinas aprašytas praeitame skyriuje ne mažesnis vystymasis pastebimas ir kitose ūkio srityse. Pavyzdžiui Mesopotamijos upių slėnyje, Egipte ir Indijoje drėkinimo sistemos leido padidinti derlių. Visuose veiklos srityse žmonės gamino žymiai daugiau produkcijos nei anksčiau, todėl kad pas juos buvo išradingesni gamybos būdai. Anksčiau medžiotojas ar žemdirbys netgi gerais laikais galėjo vos galą su galu suvesti, o blogais laikais dalis

gyventojų mirdavo iš bado. Dabar atsirado galimybė gaminti reikiamais kiekiais visa kas buvo reikalinga ir dar daugiau netgi su nedideliu pertekliumi. Bet socialinis procesas nėjo tiesia linija be perstojo gerindamas gyvenimo sąlygas, techniniai išradimai diktavo kitokią vystymosi formą, kuri reikalavo visuomeninės pertvarkos.

Socialinės permainos

9. Ginklus ir darbo mašinas, apie kurias mes kalbėjome anksčiau, buvo galima įsigyti tik už labai didelę kainą. Tik dalis žmonių, kurie sėkmingai susitvarkydavo savo žemės ūkio reikaluose, rasdavo laisvo laiko tobulinti gamybos būdus, jie kreipdavosi į specialistus nnorėdami keisti maisto produktus į kitas prekes. Atsirado naujos darbo vietos, jų savininkai gaudavo didelį pelną. Plūgas suteikdavo galimybę gausinti derlių, kurio perteklių keisdavo į kitus išradimus (26-31 psl.)

. žingsnį į priekį. Nors po naujos visuomeninės santvarkos gimimo atsirado faktorių, kartais amžiams sulaikydavusių visuomenės vystymąsi, jos žengimą į priekį, juo labiau tas technikos vystymasis, kuris turėjo prasidėti, kad progresą padaryti įmanomu, apie kurį buvo kalbėta praeitame skyriuje, būtų buvęs neįmanomas be tos visuomenės organizavimo formos, kuri buvo pažymėta visuomenės skirstymu įį klases. Ši forma iškildavo, pavyzdžiui, aukštos kainos varinių darbo įrankių pasekoje. Neolito visuomenėje, kur perteklius, sukurtas virš minimalaus lygio, būtino, kad aprūpinti fizinį išgyvenimą, vis dar lygiai susiskirstydavo tarp visų kaimo gyventojų, retai kuri nors šeima galėdavo iškeisti pas kkalvį gautą dalį pertekliaus nors vieną darbo įrankį. Bet didėjantis turtų skaičius mažumos rankose daugelio sąskaita, davė galimybę tai mažumai keisti turimą valgio produktų perteklių (ar kitų gyvenimo reikmių) į kalvio pagamintus darbo įrankius ir tokiu būdu aprūpinti kalvio egzistenciją ( kalnakasį arba kitą amatininką). Didelių ir efektyvių irigacinių sistemų negalima buvo pastatyti atskirų žmonių rankomis ir netgi viso kaimo gyventojų jėgomis. Tiktai didelio maštabo organizacija galėjo sukurti efektyvias irigacines sistemas, kurios aprūpino turtais ir klestėjimu Egipto, Mesopotamijos ir Indijos civilizacijas. Panašiu būdu miestų statymas, kelių tiesimas, uostų statyba ir daugelis kitų statybos darbų, turėjusių ryškią reikšmę tolesniam progresui, priklausė nuo turtų didumo, o taip pat nuo užimamos valdžios, leidusios naudotis žmonėmis. Iš tikrųjų daugelis techninių atradimų, apie kuriuos kalbėsime vvėliau, reikalavo didelių gyventojų masių organizavimo, atimant iš betarpiškų gamybos lėšų, būtinų patenkinti gyvenimo reikmes. Todėl, jie tapo įmanomi tik todėl, kad keletas asmenų turėjo pakankamus turtus (arba, kas beveik lygu pastarajam pakankamai daug valdžios, kad priversti kitus (26 psl.) dirbti sau ) , kad išlaikyti didelę masę specialistų .

Tokiu būdu, daugelis tūkstantmečio technikos pasiekimų buvusių 3000 metų iki mūsų eros, netik iššaukė socialines permainas, bet, tikėtina, priklausė nuo pastoviai didėjančio susiskirstymo į klases , kas aprūpino turtų susikaupimą, būtiną ttam tikram jų naudojimui . Ir kartu su stambių klasinių valstybių atsiradimu Egipte, Mesopotamijoje ir Indo slėnyje nuo apie 3000 metų iki mūsų eros sekė keletą amžių skirtingų technikos sričių iškilimo. Tai buvo ne toks naujovių periodas , apie kokį mes kalbėjome pirmame skyriuje, greičiau tai buvo toks periodas kai žmonės sustiprino tas naujoves, didino savo meistriškumą, kurio jie naudojosi, ir žymiai praplėtė jų pritaikymo sritis.

Bet ir šiuo laikotarpiu buvo padaryta keletas svarbių atradimų. Apie 3000 metus prieš mūsų erą, arba po amžiui Mesopotamijoje ir jai priklausančiuose kraštuose buvo padaryta keletas labai svarbių patobulinimų metalų apdirbimų srityje. Žnyplės buvo padidintos ir paverstos į reples, kurių pagalba kalvis galėjo tvirtai laikyti nedidelius gabaliukus įkaitinto metalo (bet jose dar nebuvo varžto, o suspaudimas vyko metalinės spyruoklės pagalba). Bet kad pakelti didelius įkaitintus darbus reikėjo užspausti juos tarp dviejų akmenų arba tarp dviejų medžio gabalų. Pagerino šį metalo apdirbimo procesą oro dumplių išradimas. Buvo išdirbtas neįtikėtai išmintingas liejimo procesas. Šiuo būdu iš vaško buvo daromas reikiamos formos modelis. Po to jį ištepdavo molio sluoksniu ir dėdavo į pečių apdeginti , kur vaškas išbėgdavo , o molis sukietėdavo ir virsdavo liejimo forma . Į ją supildavo išlydytą metalą ir po jo ataušimo molinę formą iišlauždavo . Pačiu svarbiausiu pasiekimu metalurgijoje buvo valdomo bronzos lydimo proceso išdirbimas (vario su alavu lydinys anksčiau atsitiktinai besigaudavęs iš rudų , susidedančių iš abiejų metalų ), kas privedė prie gaminių iš metalo kokybės pagerinimo … (27 psl.)

Senoviniai pakinktai, pavyzdžiui, buvo sugalvoti tik jaučių kinkymui. Pagrindiniu jų elementu buvo jungas, jaučio sprando forma leido padaryti pakinktus gana racionaliais. Tačiau jie netiko laukiniui asilui ir ypač arkliams. Ir visgi, kai šie gyvuliai buvo prijaukinti šiuos pakinktus pritaikė jiems tik su mažais pakeitimais. Kadangi jungas nelabai tiko arklio sprandui, tai jį, kai jis gulėjo ant, pririšdavo dar ir diržais arba pavalkais aplink kaklą. Palyginus su dabartiniu pakinktu, kuriame pavalkai prigludę prie mentikaulių, šis pakinktas buvo labai nepatogus. Kai arklys tempdavo (krovinį, plūgą ir t.t.), diržas spaudė jam kaklą ir smaugė, taigi arkliui reikėjo nusukti atgal galvą (t.y. užimti padėtį, trukdančią jam tempti visa jėga), o kartais net visai atsistoti ant galinių kojų. Be to arklių nekaustė (odinius antkanopius dėjo greičiausiai tik ant sumuštų kojų). Taigi mažiausiai du trečdalius energijos arkliai išeikvodavo veltui. Nebuvo patogių pakinktų nei važiavimui vienu, nei daugeliu arklių. Tik viduramžiais buvo pradėti naudoti racionalūs pakinktai. O iki tol arklio traukiamąja galia buvo naudojamasi tik pervežant lengvus krovinius, tuo metu, kkai sunkius krovinius žmonės pervilkdavo rankų pagalba neapsakomų kančių dėka.

Taip pat viskas vyko ir kitose technikos srityse. Iki pat viduramžių verpstas, aprašytas 1 skyriuje, buvo naudojamas be jokių radikalių patobulinimų, o visai netobulas laivo vairavimo mechanizmas visai nebuvo patobulintas. Po vežimo ir besisukančio rato moliui žiesti išradimo šiems išradimams du tūkstančius metų nebuvo surasta paskirtis. Iki geležies amžiaus pradžios pagrindiniu kalvio įrankiu (o Egipte vieninteliu įrankiu) išliko apvalus akmeninis kūjis, kuriuo jis kalė rankomis. Po didžiųjų piramidžių atsiradimo akmeninių pastatų statymo technika nepasikeitė (ir netgi kai kur dar nusmuko) iki pat naujojo jos atgimimo . (48-49 psl.)

draugu. Iš vienos pusės, toks suskaldymas reikšmingai trumpino pramoninių prekių turgaus realizavimą, o iš kitos – nukreipdavo daugelių žmonių jėgas į karinius žygius. Jų eilėse buvo, akivaizdu, nemažai apdovanotų žmonių, kurie taikymo laikais galėdavo įnešti savo indėlį į visos žmonijos progresijos reikalą.

Aleksandro Makedoniečio užkariavimai

Senovės graikų pasaulis, ypač Afinai , pasiekė didžiausio suklestėjimo apie 450 metus prieš mūsų erą. Bet vėliau iškilę prieštaravimai privedė prie kuriamųjų jėgų nuvirtimo, ir jau nuo 400 metų prieš mūsų erą atėjo pramoninio nusmukimo periodas. Šiuos prieštaravimus dalinai sušvelnino Aleksandras Makedonietis, laimėjęs eilę pergalių ir smurtu suvienijęs visą graikų pasaulį į milžinišką imperiją, apimančią Egiptą, didelę dalį

artimos Azijos ir net atskiras Indijos žemes.Su Aleksandro Makedoniečio mirtimi imperija suskilo, bet ne į ankstesnius miestus-valstybes, o į tris arba keturias gana stambias imperijas. Nauja ekonominė ir kultūrinė vienybė nulaikydavo visą šią teritoriją kaip vieningą visybę. Daugelis barjerų, sukilę ankstesniu išsiskaidymu, buvo pašalinti. Iš viso tik per keletą metų prekyba išsiplėtė penkis kartus. Kadaise graikų prekyba buvo apribojama daugiausia Viduržemio jūra ( svarbiausiu būdu jo rytų pakrante), dabar gi jos ribos driekėsi nuo Dunojaus šiaurėje iki Efiopijos pietuose, nuo IIndijos ir net Kinijos rytuose iki Atlanto pakrantės. Laivai tapdavo vis stambesni, o jų skaičius didėjo. Buvo statomi stambūs uostai, praplyšdavo jūros kanalai, pavyzdžiui tarp Viduržemio ir Raudonosios jūromis.Buvo statomi jūros švyturiai, pagal pavyzdį žymiojo švyturio Aleksandrijoje. Šis miestas, valstybė naujos egiptiečių imperijos Ptolemejus, tapo pasaulio prekybos centru.

Vienu laiku su prekyba plėtėsi pramonė. Darbo atskyrimo procesas pasistūmė žymiai toliau: mūrininkas, pavyzdžiui, jau pats negaląsdavo savo instrumento, o akmentašys nevalė akmens nuo smėlio.Pramoninė vergovė pradėjo mažėti, tiesa laikinai, o amatų ddirbtuvėse triūsė arba pasamdyti laisvi darbuotojai, arba visai laisvi žmonės, (48 psl.) laikinai raginami (metodas, paskolintas iš bronzos amžiaus buities). Panašios sąlygos davė naują postumį techniniam išradimui: tris šimtmečiai nuo 330 metų prieš mūsų erą apsivainikavo tokia gausybe išradimų, kokių nnežinojo nė vienas laiko periodas tarpe nuo 3000 metų prieš mūsų erą ir ligi pat vidurinio amžiaus.

Išsilavinę išradėjai

Mes pirmąkart pradedam susidurti su gana plačiais aprašymais keliais mechanikos klausymais, papildančiais archeologinių kasinėjimų liudijimus ir atsitiktinius paminėjimus literatūros kūriniuose, kurių pagrinde, nuosavybiškai, čia išsidėstydavo visos ankstesnės epochos istorija.

Išsilavinusios klasės, turėjusios galimybę palikti užrašus apie savo darbą, pagaliau pradėjo reikšti tam tikrą interesą ir mechanikai. Principe aukštesnės klasės niekindavo viską, kas liesdavo amatą, bet praktikoje ano laiko pramonė užimdavo tokią svarbią vietą šalies ekonomikoje, kad atskiri panašių klasių atstovai pradėjo taikyti savo teorinius pažinimus techninių uždavinių sprendimui. Be to kai kurie amatai ir profesijos įgydavo piliečių pagarbą. Čia visų pirma reikia paminėti apie geodezijos filmavimą. Socialiniai skirtumai tarp darbininkų ir klasės iišsilavinusių žmonių, kurie bronzos laike užlaikė progresą, o paskui Graikijoje nuo 450 metų prieš mūsų erą, neteko ankstesnio kontrastiškumo. Bet, be abejonės, šie skirtumai išliko ir reikšdavo tendenciją padidinimui, todėl palaipsniui išsilavinusių žmonių interesas išradimui arba naudingų mašinų tobulinimui vis daugiau nukrypdavo gudriaprotingų mechaninių niekniekių išradimui. Tikrovėje patys reikšmingiausi išradimai šito periodo vis dar priklausė nepažįstamiems amatininkams.

Tarp išsilavinusių žmonių, rimtai užsiėmusių mechanikos klausimais, įžymiausiu buvo Archimedas (287-212 metai prieš m.e.) – vienas iš didžiausių matematikų visų laikų. Įdirbęs sverto tteoriją, jis faktiškai padėjo pradžią teoriniai mechanikai (50, 51, 53 psl.) (tiesa, antikos laikais šis mokslas neatnešė beveik jokios praktinės naudos, kol prie jos negrįžo viduramžio pabaigoje). Archimedą laiko taip pat ir sukamojo siurblio išradėju, kuris pavadintas jo vardu ir kuris pritaikomas šiais laikais irigacijoje. Be to, Archimedas sukūrė apsaugos mechanizmus Sigaro miesto saugumui. Tokios didelės jėgos, kad puolantys romėnai išsigandę išsibėgiodavo vos tik ant miesto tvirtovės sienų pasirodydavo neįprastos mašinos.

Ir graikų ir romenų pagrindiniu tolimo veikimo ginklu buvo mašina, primenanti altilerijos įtaisą, kuriame buvo naudota ne sprogmenų jėga, o susuktų virvių tamprumas. Panašaus tipo įtaisai buvo sukurti IV a. prieš Kr. pradžioje. Po patobulinimų jie galėjo numesti 30 kg masės akmenį 180 m. Archimedas, kaip manoma, pastebimai patobulino tokių mechanizmų konstrukciją. Veliau Ktesibis ( gyvenantis apytikriai 100m. prieš Kr. ) ir Filo iš Bizantijos (gyvenantis apytikriai 180m. prieš Kr. ) bandė toliau tobulinti panašią artileriją. Pastarasis, dalinai, siūlė pakeisti susuktas virves bronzinėmis spyruoklėmis arba suspaustu oru. Nei vienas iš šitų bandymų nebuvo sėkmingas. Filo pasiūlymą buvo neįmanoma įgyvendinti tada esantiems techniniams prietaisams. Ksebijui priklauso spaudžiamojo siurblio sukūrimas. Graikai ir romėnai naudojo jį pagrindiniu būdu vandens tiekimui, gaisrinėse mašinose ir hidraulinių įtaisų pavarai ( kuriuos išrado pats Ktesibis).

Geronas iiš Aleksandrijos ( miręs 70m. prieš Kr. ) paliko traktatus, kuriuose aprašomi daugelis tais laikais naudotų mechanizmų. Matyt, jis buvo amatininkas, taip kaip vienas iš jo naudingesnių išradimų primena teodolitą, o kitas – prietaisą nueito kelio matavimui, pagal mechaninius skaičiavimus apsisukimo skaičiaus (50 psl.) sukamojo rato, kurį galima paliginti su spidometru automašinoje. Pastarasis buvo aprūpintas dantratine pavara, priminimas apie kurią sutinkamas literatūroje1 . Geronas tyrė siurblius, gaisrinę pompą ir gaisrinę mašiną, o taip pat prietaisą automatiniam dagties ir tepalo lygio lempoje reguliavimui. Jo aprašomieji mechanizmai dažniausiai ne daugiau, ne mažiau, kaip mechaniniai „fokusai“. Pavyzdžiais gali tarnauti automatinis prietaisas, duodantis, leidžiant monetą, šventišką vandenį, lėlių teatras, kur leidžiami kroviniai priverčia lėles judėti, mechanizmas, su kurio pagalba užsidegusi altoriuje ugnis atsidaro šventyklos duris (skirtas tam, kad prietaringus žmones laikyti pagarbioje baimėje ir turi būti traktuojamas, kaip saikas turinčiųjų galią susilaikymui tamsiųjų jėgų valdžioje) ir kiti panašūs prietaisai. Viskas su pakankamu įtikinimu tai iliustruoja tą, kas atsitiko su pradžios periodu išsivystančios pramonės, po to kai išseko Aleksandro Makedoniečio užkariavimai, o sustiprėję klasiniai prieštaravimai dar karta „pakėlė“ nusavinimo sieną tarp teoretikų ir praktinių uždavinių, priešingų amatininkams.

Apie du Gerono išradimus reikia ypatingai priminti. Vienas iš jų buvo vėjinis malūnas ( nors ir yra kai kkurios abejonės dėl vieno svarbaus žodžio tikros prasmės jo aprašyme), kuris priversdavo judėti ypatingą užkabinamą prietaisą su krintančiu krūvių (pv. 6). Antras išradimas – paprasta garo turbina, kurios veikimo būdas iliustruotas 7 pav. Svarbu tai, kad mes susiduriame su dviem prietaisais, kuriuos galima paversti efektyviu pirminiu veikiančiu varikliu . Bet Geronui tai dantratinės pavaros išradimas kartais priskiriamas Archimedui. Bet jis negalėjo būti padarytas anksčiau kaip 500 m. prieš Kr.

Pirminis variklis – tai prietaisas (vandens ratas, garo variklis ir t.t.), kuris paverčia gamtinę energiją į mechaninę, kuri gali priversti mašiną judėti (51 psl.) buvo tik žaidimas. Turbina sukasi pati ir nieko nepriverčia judėti. Vėjinis malūnas priverčia judėti ypatingą įtaisą, bet tai tik buklus niekutis. Tiesa, esant tokiam techninių žinių lygiui, nebuvo galima turbinos paversti varikliu, bet vėjinį malūną buvo įmanoma. Bet mes nedisponuojame žiniomis apie bandymus malūną taikyti sunkio darbo palengvinimui. Kol buvo neišsenkamas variklio jėgos šaltinis vergo pavidale, išradėjai iš privilegijuotų visuomenės sluoksnių nejautė rimtų paskatų gamtinių jėgų valdymo problemoms spręsti.

Nauji varikliniai įrenginiai

Kol tokiu būdu iššvaistydavo daug talento mechaninių niekučių kūrimui, nežinomieji amatininkai kūrė nereikalingus dalykus. Bet jie kūrė ir naudingas mašinas su mechanine pavara. Laikui bėgant po 600 m. prieš Kr. sukonstruotas vandens kilimo ratas. Tai buvo vertikalus ratas

su pritvirtintais prie jo samčiais, kurie perpompuodavo vandenį į drėkinamąjį griovelį. Iš pradžių ratą sukdavo žmogus su kojaminiu malūnu ir suktuvo pagalba, o nuo 200 m. prieš Kr. tam tikslui pradėjo naudoti jautį. Įkinkytas jautis vaikščiojo aplink horizontalaus rato. Tai buvo dar vienas svarbus žingsnis traukos jėgos naudojimo kelyje, be to, tikriausiai, ir pirmas dantračio kabinimo naudojimas jėgos įtempimo pavarai.

Pagrindiniu laužimu buvo lydimas vandens rato išradimas, padarytas, tikriausiai, dar pirmo amžiaus pradžioje prieš Kr. pirmykštėmis gentimis, kurios gyveno kalnuotoje vietovėje šiaurėje ir vakaruose nuo Romos imperijos. Reikia priminti, kad žmogus pirmą kartą užvaldė negyvos gamtos jėgas. Kai pastatė ant laivo bures dar 3000 m. prieš Kr. Vandens ratas buvo nauju žingsniu toje pačioje kryptyje, bet jau naudojant mechanizmui, likusiam (53 psl.) (54-57 psl.) vienoj vietoj. Šimtmečiais vandens ratą naudojo tik miltams malti , tačiau galų gale jis tapo pagrindiniu varomosios jėgos šaltiniu , kuris padėjo pamatus šiuolaikinės civilizacijos vystymuisi.

Pirmutiniam pavidale horizontalus vandens ratas sukosi aplink vertikalų veleną paveiktas galinga vandens ssrove , nukreipta grioveliu. Romos inžinierius Vetruvijus pirmo šimtmečio prieš Kristų pabaigoj aprašė patobulintą vandens malūno atmainą ( kurią išrado arba jis , arba kažkuris kitas Romos inžinierius ) su vertikaliu ratu ir horizontalia girna susietais tarpusavy krumpliaračiu užkabinimu .Tai jjau buvo panašu į šiuolaikinį vandens malūną . Pridera pastebėt , kad krumpliaratis užkabinimas buvo toks pat , kaip ir vandens keliamojo rato , kurį suko velenas , tik perteikdamas pavarą priešinga kryptimi .

Romėnų vaidmuo

Šis išradimas pasirodė kaip tik tuo metu , kai romėnai užsitikrindavo viešpatavimą visame vakarų ir artimų rytų pasaulyje. Vergovinis darbas sudarė Romos ekonominio galingumo pagrindą , be to net didesnį, nei Graikijos. Kol imperija plėtėsi , vergų buvo daug , juos išnaudoti sunkiame darbe buvo patogiau, nei mašinas. Turtingi romėnai mieliau įdėdavo savo pinigus į vergus, negu į mašinas. Vergovinė santvarka kartu su kitomis jai būdingomis ydomis sukeldavo dar ir sunkiausią nedarbą, priverčiantį neigiamai žiūrėti į mašinas , pavaduojančias žmonių darbą. Taip, Romos imperijos plėtimosi eepocha beveik nieko nebuvo padaryta tam, kad vandens malūnas galėtų tarnauti žmonėms . Net traukos jėgos panaudojimas malūnuose žymiai sumažėjo : gyvulių darbą atlikdavo vergai. (Ne išimtis, kad senovės laikais tai buvo grindžiama pakinktų netobulumu , apie ką buvo minėta 2 skyriuje , aišku , tokiose sąlygose gyvuliai beveik negalėjo konkuruoti su vergais .) Tokiu būdu , vergovė senovės pasaulyje trukdė pilnam negyvos gamtos jėgų sunaudojimui .

Kiti antagonistiniai prieštaravimai , skirtingu laiku stabdžiusieji Graikijos techninį progresą , su padvigubinta jėga rreiškėsi Romos imperijoje . Vergovinis darbas slopino bet kokio verslo vystymąsi . Fizinį darbą ir techniką išsilavinę visuomenės sluoksniai laikė vergų dalia . Matyti , graikai pagreitino gamybos technologiją tiek , kiek buvo įmanoma ūkio ribose , paremto vergų darbu . Romėnai giminingos socialinės santvarkos sąlygose tiktai pasinaudojo

(kartais kita forma ir didesniu mastu) ta technologija , kurią jie perėmė iš graikų . Pavyzdžiui , vandens išpumpavimą iš savo rūdynų Ispanijoje ir Portugalijoje jie įvykdydavo stambiomis ir sudėtingomis mašinomis , kurios veikė vandens keliamojo rato ir Archimedo sraigto principais , bet judėti juos priversdavo ne traukos jėga ir ne vandens stipris , o vergų raumenys .

Negalima sakyti , kad Romėnai nebuvo išradingi . Pavyzdžiui , jie bandė patobulinti žirgų pakinktus , bet nieko iki galo nepadarė ir nepaleido į apyvartą .

Tai aiškinama ne talentų trūkumu , o socialinėmis sąlygomis, kurios stabdė judėjimą į priekį . Ko gero vienintelis svarbus romėnų išradimas paliktas pasauliui – tai betonas ir jo panaudojimas statybose . Neatsižvelgiant į tai , imperija, išsaugojusi tuo laiko technines žinias , suvaidino svarbų vaidmenį Europos likime.

Prasidėjus Romos imperijos žlugimui , kai pergalingos kariuomenės baigė grobti vergus , paaiškėjo rimtas darbo rankų stygius . Nuo to laiko pradėtas mašinų, pavaduojančių žmogaus ddarbą, ieškojimas . Apie 370 m . prieš Kristų nežinomas autorius pasiūlė karinės galeros irkluotojus pakeisti irklavimo ratais , kuriuos suktų velenas ( tuo pačiu principu , kaip ir vandens keliamasis ratas ). Šios mintys taip ir nenuėjo toliau rankraščio puslapių , bet buvo nors kai kurių pažangų judančių įrengimų išradime liudijimas. IV ir V amžiuose skirtinguose imperijos vietovėse vis plačiau įdiegdavo vandens malūnus . IV amžiaus viduryje malūnai pasirodė prie Romos, o šimtmečio pabaigoje net pačioje Romoje . Taip po truputį vystėsi vandens energijos įsavinimas, palengvinantis žmogaus darbą .Tačiau pilnai ši tendencija pasireiškė tik viduramžių naujos socialinės santvarkos sąlygose .

Romos imperijos laikais vandens jėgą naudojo tik miltų gamyboje1.Paleisti į apyvartą vandens malūną ir tokiu būdu išspręsti eilę naujų užduočių teko viduramžiams .

kuris sulaikydavo rato, sukimąsi iki tol, kol kiekvienas kaušas pilnai prisipildavo, ir po to leisdavo

113-118

Antroji dalis

Kapitalizmo era

6 skyrius

Pramoninės revoliucijos atsiradimas (1660-1815m.)

Iki šiol apie anglų išradėjų pavardes girdėjome labai retai. Keletas tokių pavardžių pasirodydavo istorijos aprašyme apie chronometrų kūrimą, nes mes tuomet daug užbėgdavome už akių. Kitų anglų pavardės, tokių kaip Li (jo mezgimo mašina 1589m. buvo pirmas angliškas išradimas nusipelnęs dėmesio), Hukas ir Vorchesteras pasitaikydavo šio nagrinėjamo periodo pabaigoje. Bet šiame skyriuje pasitaiko vien tik anglų vardai. Ši sstaigi permaina atspindi stambius socialinius pertvarkymus, kurie pirmiausiai įvyko Anglijoje.

Nors Anglija ne išsiskyrė iki šiol savo techniniais pasiekimais, bet nuo 16a. vidurio ji padarė didelį šuolį, nes techninius išradimus panaudojo pramonėje. Mes jau minėjome keletą stambių pramoninių įmonių atsiradusių Anglijoje, 17a. pradžioje. Tokiu pat būdu 1540–1600m. į Angliją buvo atvežtos iš užsienio pirmosios popieriaus gamybos, šautuvų parako, artilerinių šautuvų, giros ir cukraus-rafinado (kai kurios iš šių gamybos sričių egzistavo ir anksčiau, tačiau tik nedidelių dirbtuvių pavidalu) įmonės. Viduramžiniais įvykęs 1551–1560 m. anglies kasimas išaugo nuo 210000 tonų, 1681–1690 iki 2 982 000 tonų. Prekybos laivų skaičius 100 tonų tonažo išaugo nuo 35 1545m. iki 183 1588m. ir iki 350 1629m.. Techniniu santykiu nauji angliški laivai buvo pranašesni už tradicinius jūrų laivus. Čia ir buvo viena iš pagrindinių ispanų “Nenugalimos armados” triuškinančio sutriuškinimo priežasčių 1588m.. Savo naujuose puikiuose laivuose anglų prekybininkai plaukiojo aplink pasaulį ir padėdavo prekybinės veiklos vystymuisi, reikalingos pramonės platinimui.

Perėjimas nuo feodalizmo prie kapitalizmo

Taip Anglija per šimtmetį (1540–1640m.) iš atsilikusios šalies, greičiau negu kitos, tapo labiausi išsivysčiusia prekybine ir pramonine šalimi Europoje. Tai sukėlė prieštaravimus, kuriuos mes jau minėjome, tarp egzistavusios politinės santvarkos ir naujų pramoninės gamybos formų, kurios reikalavo pažangių techninių vystymo būdų. Tuo tarpu Anglija

politiškai jau peržengė už feodalizmo ribą. Tačiau feodalinis pagrindas dar išsilaikė ir stabdė pramonės ir technikos vystymąsi. Greta, praeitame skyriuje minėjusių apribojimų, vis dažniau praktikavosi, pavyzdžiui, licencijų išdavimas monopoliniam skirtingų prekių gaminimui arba pardavimui, kartais atsilikusios pramonės šakos paskatinimo tikslais, o kartais – kas dažniausiai atsitikdavo – diduomenės kiemui dovanojimui (faktiškai tai buvo mėginimas išskirti dalį pelno naujos pramonės vyraujančių feodalinių klasių naudai). Vietinė rinkliava ir mokestis stabdė gamybos vystymąsi, kurios laisvas augimas buvo svarbus visiškam naujų gamybos būdų panaudojimui. AAmatinių gamyklų (gildijų ) politinė įtaka kartu su feodalinių įstatymų leidyba ir bendra feodaline tvarka apribojo laisvos darbo jėgos ir prekių rinkos vystymąsi, ko reikalavo kapitalistinė ekonomika. Turto ir galios susikaupimas žemdirbių rankose apsunkino kapitalo įsigijimą naujoms spekuliacijoms.

Tarp visų šitų ir dauguma kitų ginčytinų klausimų 17a. pradžioje įsiliepsnojo įnirtinga politinė kova, kuri vedė prie revoliucijos, prasidėjusi 1640m.. Po keleto metų sena politinė santvarka pasikeitė nauja, kuri baigėsi beveik su visais apribojimais. Politinė valdžia dabar pateko į naujos klasės kapitalistinės rrankas arba buržuazijos (todėl ir revoliuciją vadina buržuazija) sąjungą su labiau progresyviąja aristokratijos dalimi. Šis aprašomasis paveikslas kenčia nuo perdėto supaprastinimo. Visų pirma, revoliucija Anglijoje ne pasibaigė iškart po keleto metų (kaip tai vėliau buvo kitose šalyse). Pirmieji žingsniai buvo ppadaryti Teodorų dinastijos laikais, o revoliucijos baigimui buvo reikalingi tolimesnieji pertvarkymai – iš pradžių 1688m., ir vėliau ilgai užtrukusios ir užėmusios didelę 19a. dalį reformos. Kapitalistai, kurie užėmė politinę valdžią 17a. priklausė greičiausiai bankininkų ir pirklių kategorijai, kitaip nei pramoninių fabrikų savininkams, kadangi, jų klasė tik pradėjo atsirasti. Todėl kova tęsėsi 18a. pabaigoje ir 19a., kol pramonininkai ne gavo savo politinės valdžios dalies, reikalingos stambios pramonės klestėjimui.

Socialinėje santvarkoje, kuri baigėsi su feodaliniais apribojimais, anglų pramonė pradėjo vystytis greitu tempu. Kadangi Anglija įžengė į pramonės kelią daugiau nei šimtmečiui anksčiau nei kitos šalys, per mūsų nagrinėjamą periodą ji beveik nesutikdavo konkurencijos. Su pramonės augimu atsirado daug naujų užduočių, o sprendinį teko vis dažniau ieškoti išradimo kelyje. Štai kodėl per visą ššimtmetį tarp išradėjų yra beveik tik angliškos pavardės.

Galima išnagrinėti priežastis, dėl kurių kapitalizmas pasirodė ir per kitus du šimtmečius žymiai progresyvesnis visų kitų ankstesniųjų civilizacijų. Kapitalizmas užtikrino geriausias ekonomines galimybes kapitalo kaupimui, reikalingo stambių mašinų naudojimui ir rinkos sukūrimui, samdomosios darbo jėgos, aptarnaujanti tokias mašinas. Savo rinka, laisvąja konkurencija jis aprūpino prekybos platinimą, tam, kad padaryti pelningą didelio masto gamybą. Laisvoji konkurencija skurdino mažiai efektyvų įmonių savininkus, aprūpindama tokiu būdu papildomus pranašumus už pažangią technologijos gamybą. Tarp kitko, kapitalizmas peržiūrėjo ddraugijos dalinimo tvarka į ponus ir darbininkus, kurie dažnai praeityje stabdė technologijos gamybos vystymąsi. Praėjusioje draugijos klasėje valdomosios klasės neturėjo beveik jokio ryšio su gamyba. Ūkio gyvenime jie pasirodydavo vartotojų vaidmenyje, kurie imdavo dalį produkto ir nebuvo suinteresuoti kaip šis produktas gaminamas. Atvirkščiai negu feodalas, kapitalistas, nors ir ne gamina, tačiau pilnai atsako už gamybos organizavimą ir įmonės valdymą. Jo gerovė priklauso nuo fabriko našumo arba kasyklos. Todėl jis yra suinteresuotas išradimų ir gamybos technologijų tobulinime. Jei tokį skatinimą ir patyrė praėjusios klasės, tai mažesniame laipsnyje.

Ūkinė-ekonominė ir gamybinė veikla tapo lanksti, kai niekad ankščiau. 18a. ir didelę dalį 19a. talentingas ir verslus darbininkas sugebėdavo pasiaukštinti iki pramonės magnato padėties. Aristokratas kartais tapdavo kasyklos valdytoju, o seno būdo meistras-amatininkas stengėsi savo dirbtuvę paversti į fabriką. Kapitalizmas neišnaikino draugijos klasinio dalijimosi, jis tiesiog pakeitė jo charakterį. Bet visos šios permainos kai kuriam laikui visiškai arba beveik visiškai pašalino priežastis, stabdančias gamybinių jėgų vystymąsi.

Amatininkas ir mokslininkas

Šiuolaikinio mokslo pagrindai

Civilizacijos pradžioje visuomenės būdui kenkė ne tiek dalijimasis į prispaudėjus ir prislėgtus, kiek į minties ir darbo žmonių dalijimą. Išsilavinę žmonės buvo išėję iš valdančiųjų srities arba jų privilegijuotų tarnų. Kaip ir patys valdantieji jie neturėjo gamybai jokios pažiūros Todėl mokslas buvo suinteresuotas scholastiškomis Visatos iir daiktų teorijomis, joje egzistuojančiais gamybos procesais. Bet kai kapitalistai, suinteresuoti gavyboje praturtėjo ir tapo įtakingais, tada mokslininkai priklausiantieji nuo jų globojimo, taip pat buvo priversti užsiimti pramoninės gamybos ir prekybos klausimais. Taip atsirado nauji santykiai tarp amatininko ir mokslininko: pirmas pradėjo suprasti, kad mokslo teorija gali atnešti jam naudą praktikiniuose reikaluose, o antras suprato, kad amatininko darbo patirtis padeda jam gamtos daiktų moksliniam atskleidimui. Tokiu būdu, teorija ir praktika tapo viena kitai artimesni. Kas gi be mokslo gali suvienyti teoriją ir praktiką bendrai naudai?

Dabartyje galima įrodyti (bet čia šito nereikia), kad šie nauji santykiai tarp mokslininko ir praktiko yra viena iš trijų-keturių svarbių klasikinio ir viduramžinio mokytumo į šiuolaikinį mokslą pertvarkymo priežasčių. Panaši tendencija susikūrė anksčiau iki kapitalizmo politinės pergalės Anglijoje. Pradedant nuo 15a., visoje Europoje, kur kilo kapitalistinis gamybos būdas, mes aptinkame feodalizme vis daugiau praktiškai mąstančių mokslininkų ir teoriniai kaustančius praktikus. Kitais žodžiais tariant tai buvo postūmis į šiuolaikinį mokslą. Panaši tendencija davė pirmus rezultatus jau 1450–1660m.. Bet pilna išraiška šis judėjimas Anglijoje gavo po 1640 metų revoliucijos. Tokioje nedidelėje knygoje negalima daug dėmesio skirti technologijos vystymuisi, pradedant nuo 17a..

122-125

Po 5 metų darbo Kromptonas 1779m. užbaigė savo mašiną (pav. X), kurioje panaudojo visus Chargrivso ir Arkraito mašinų pprivalumus. Iš Arkraito Kromptonas nukopijavo velenėlius, o iš Chargrivso stumdomą vežimėlį ir verpstus be ragelių. Tokios konstrukcijos mašina gamino daug plonesnį siūlą, o atitinkami įrenginiai leido gaminti platesnio asortimento verpalus. Kadangi ji apjungė dvi buvusias mašinas, ją pradėjo vadinti plono verpimo miul-mašina. Pirminiame jos variante nebuvo galima panaudoti pavaros, ko pasekoje nuo 1790m. ne kartą buvo bandoma prie jos prijungti pavarą. Prieš 1800m. šie bandymai dalinai pavyko ir miul-mašina tapo gamykliniu įrengimu, nors iš audėjų reikalavo didelės patirties ir įgūdžių. 1825m. pasirodė pilnai mechanizuota miul-mašina su pavara. Jai aptarnauti nebebuvo reikalingi audėjai, nors modernus mašinos pavyzdys buvo pagamintas tik 1830m. Žiedinė audimo mašina, kuri dabar audimo pramonėje plačiai naudojama visų rūšių verpalams, išskyrus patiems ploniausiems, buvo pagaminta amerikiečio Džono Torpomo 1828m., o po 3 metų masinei gamybai ją pritaikė tėvynainis Mezonas.

Stipriai išaugę šių mašinų gamybiniai pajėgumai greitai iš pagrindų pakeitė audimo pramonę, ypač po to, kai ją aprūpino garo varikliu. Namų rankinis verpimas užleido vietą fabrikiniam mašininiam gamybos būdui, kai fabriko savininko naudai pagal sutartį dirbo šimtai audėjų. Ant upių, tarnavusių hidroenergijos šaltiniais krantų, kaip grybai augo dešimtys fabrikų. Prieš 1811m. Anglijoje Arkraito mašinų gamybinis pajėgumas sudarė 310 500, o 460 000 verpstų buvo Kromptono miul-mašinomis ir 156 000 –

Chargrivso verpimo mašinomis. 1761m. medvilnės pramonė Mančesteryje buvo dar ant tiek silpna, kad vienoje miestelio procesijoje, atstovavusioje pagrindines miesto procesijas, medvilnininkų nebuvo išvis. O 1774m. Mančesterio tekstilės fabrikuose ir jo priemiesčiuose buvo užimta jau 30 000 darbininkų.

Labai greitas verpimo mašinų našumo augimas atvedė prie to, kad audėjams teko savo ruožtu įveikti asmeninį atsilikimą. Tai privertė iš naujo atkreipti dėmesį į audimo stakles su pavara. Čia pravartu prisiminti apie tai, kad dar Leonardo da Vinči išrado audimo stakles su pavara, nors ššio jo išradimo tada dar nebuvo galima įgyvendinti. XVII a. buvo atlikta visa eilė kitų bandymų, bet tuo metų trūko daug mechanizmų, reikalingų veikiančios mašinos sukūrimui. Juostinių audimo staklių mechanizacijos darbus pilnai pavyko atlikti tik prieš 1745m. dėka naujų Kėjo ir kitų išradėjų idėjų, o maždaug per dešimtmetį visos operacijos buvo mechanizuotos. Liko išspręsti tik vieną svarbų uždavinį – išmokti valdyti audimo šaudyklės darbą audžiant plačias tekstilės juostas. Pagrindą šio uždavinio sprendimui davė Kėjo audimo šaudyklė-lėktuvas, išrastas dar 1733m. Prie ttokių esamų pasiekimų buvo atlikti nauji bandymai mechanizuoti audimo stakles. Kai kurių laimėjimų šioje srityje prieš 1774m. pasiekė Barberis, nors pagrindas buvo pasiektas maždaug 1787m.šventiko Edmundo Kartraito, kurio staklės (pav. IX) jau turėjos visus pagrindinius šiuolaikinių mechanizuotų audimo staklių privalumus. JJo stakles pradėjo kai kur naudoti, bet visuotinio įdiegimo laukė eilė patobulinimų, kuriuos įvedė Redklifomas (1802m.), Džonsonas (1803-1805m.), Ostinas (pradedant nuo 1879m.) ir Choroksas (pradedant maždaug nuo 1810m.).

Chorokso patobulinimai tapo ryžtingu žingsniu į priekį, audimo stakles paverčiant universalia mašina. Pradedant nuo 1822m., tekstilės įmonėse buvo reguliariai įdiegiamos Chorokso staklės. 1813m. Anglijoje audimo staklių su pavara skaičius buvo tik 2400, o 1820m. pasiekė 12 150. Su tokių patobulintų audimo staklių atsiradimu jų skaičius 1829m. išaugo iki 45 500 ir 1833m. iki 85 000. Nortropo audimo staklės, kuriose tuščios audimo šaudyklės automatiškai užsitaiso, buvo užpatentuotos 1894m. ir pirmą kartą buvo išleistos į prekybą. Su šių staklių pasirodymu, vieno audėjo aptarnaujamų staklių skaičius padvigubėjo.

Viskas, kas buvo anksčiau pasakyta, yra taikoma paprastoms audimo staklėms ssu paprastu siūlų pynimu. Tuo metu audinių audimo staklės turėjo lėtą revoliuciją, kuri apie 1804m. vainikavosi Žakaro staklių sukūrimu (taip pavadintu jų išradėjo prancūzo vardu). Šis įrenginys prie audimo staklių fasoninių audinių su sudėtingu raštu gamybai leidžia įgyvendinti pagrindinių siūlų pakėlimą kabliukų pagalba, kurių kiekvienas gali veikti nepriklausomai nuo kitų. Šių kabliukų automatinis darbas valdomas perfo-kortos pagalba.

Tuo pačiu metu greitais tempais buvo mechanizuojami visi tekstilės pramonės pagalbiniai procesai. Vilnos karšimos mašinos visiškai atskirai buvo išrastos 1784m. Luiso Paulemo ir DDanielio Borno, bet šią problemą sėkmingiausiai išsprendė Arkraitas, kuris tuo užsiminėjo nuo 1775m. Jo mašina su pavara paeiliui atlikinėjo karšimo-ištempimo ir lyginimo gamybos operacijas. Pirma vilnos šukavimo mašina buvo išrasta Kartraito 1792m., bet tik nuo 1832m. ją pradėjo gaminti. 1783m. Tomas Belas išrado mašiną su graviruotais cilindrais kartūno vyniojimui. Šiuolaikinės konstrukcijos diskinės žirklės naudojamos Amerikoje nuo 1792m. ar 1793m. Greitai tokių žirklių variantai pasirodė ir Anglijoje.

Nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pabaigos tekstilės pramonės gamybinis pajėgumas Anglijoje išaugo kelis šimtus kartų dėka šių mašinų. Ji užkariavo viso pasaulio rinkas apie ką visiškai aiškiai parodo šie duomenys:

Metai Medvilnės gaminių ekportas, verpalai ir t.t.

1701 23 253

1751 45 986

1780 355 000

1790 1 662 369

1800 5 406 501

1820 20 509 926

1860 52 012 430

1870 71 416 345

Nuo 1872m. šis eksportas kurį laiką liko pirmame lygyje, o po to pradėjo lėtai mažėti. Iš dalies šis nuosmukis paaiškinamas pramonės vystymosi kitose šalyse, baigiantis pasauline Anglijos monopolija ir dalinai Anglijos pramonės techniniu atsilikimu lyginant su naujaisiais konkurentais. Prieš 2-ojo Pasaulinio karo pabaigą Lankašyre audimo staklės-automatai sudarė tik 5% dalį viso staklyno lyginant su 95% Jungtinėse Amerikos valstijose, o daugiau pusės tekstilės įrenginių čia buvo pastatyta dar iki 1910m.

Nauja judėjimo jėgos šaltinių paieška

Prieš 70-uosius XVIII a. metus medvilnės pramonės mechanizacija pasiekė tokį llygį, kada egzistuojantys judėjimo jėgos šaltiniai nustojo tenkinti augančius reikalavimus. Panaši padėtis susiklostė ir kitose pramonės šakose. Tačiau daugumoje atvejų jose nebuvo tokio išradimų gausumo kaip tekstilės pramonėje. Čia vyravo esamų mašinų gabaritų ir jų gamybinio pajėgumo didinimo tendencija prie platesnio energijos panaudojimo ir fabrikinio gamybos metodo vystymo vietoj amatinio ir manufaktūrinio. XVIII a. dirbtuvėse vis plačiau buvo naudojama vėjo ir vandens galia tokioms operacijoms kaip fajanso smulkinimui ir sutrinimui, glazūros poliravimui ir molio maišymui. Augant miestams miltų malimo malūnai tapdavo stambesni. Taip buvo visose pramonės šakose. Tik metalurgija ir sunkioji mašinų gamyba (o prieš šimtmečio pabaigą ir lengvoji mašinų gamyba) savo vystymosi tempais nebeatsiliko nuo tekstilės pramonės. Visos paminėtos techninio progreso pusės lygiagrečiai su laivybos augimu, tiltų statyba ir nenutrūkstamu garo mašinos tobulinimu kėlė didelius reikalavimus metalurgijai sunkiajai mašinų gamybai. Buvo reikalingos didelės krosnys ir atitinkamai didesnės pūtimo sistemos, sunkios valcavimo staklės, gręžimo ..

130-139

GARO JĖGOS PRITAIKYMAS IR NAUJAUSI PASIEKIMAI

GARO MAŠINŲ SRITYJE.

1783 m. viena Vato garo mašina buvo įrengta Vilkinsono gamykloje, kaip kalviško kūjo pavara, kita Edvudo keraminių ir fajansinių gaminių fabrike (pirmoji iš visų įrengtų šiame fabrike garo mašinų).

1784 m. Niukasle buvo įrengta pirmoji garo mašina, kaip keltuvas anglių kasykloje.1800 m. šachtose veikė 30 Vato garo mašinų abiejų ttipų,o vario rūdynuose tik 22. 1785 ji buvo naudojama, kaip pavara malūne. Tais pačiais metai ją pirmą kartą pritaikė verpyklos gaminių poreikiams. 1800 m. medvilnės fabrikuose jau veikė 84 Vato garo mašinos. Su laiku garo jėgos pritaikymas pramonėje tapo įprastu reiškiniu. 1850m. medvilnės gamyklose garo variklių bendra galia siekė 71000 arklio jėgų, o hidrojėginių įrenginių bendra galia siekė tik 11000 arklio jėgų. Jeigu skaitytojas pažiūrėjęs į medvilnės eksporto lentelę, kurią mes pateikėme, tai jis pamatys, kad bendras perėjimas prie garo jėgos pritaikymo prisidėjo prie pramonės vystymosi daugiau negu visi pirmi išradimai 6-7 dešimtmetyje 17 a.1800 vilnų verpimas buvo pati atsilikusi sritis tekstilės gaminimo srityje, ten buvo naudojamos tik 9 garo mašinos. Masinis audimo staklių plitimas su pavara priklauso 19a.,bet jau 1789m. Kartraito audimo staklėse buvo naudojamas garas 1796m.Vilkinsonas užsakė dar vieną Vato garo mašiną, kaip pavarą valcavimo staklėms, o šimtmečio pabaigoje liejimo ir kalvių cechuose veikė 28 Vato garo mašinos. 1812m.ją pirmą kartą pritaikė rūdos išgabenimui požeminiais keliais; šiam tikslui D.Stivensonas pritaikė prie garo mašinos siurblį. Visi šie pavyzdžiai rodo, koks buvo didelis poreikis varikliuose ir kaip Vato garo mašinos prisidėjo prie pramonės vystymosi.

Jeigu aprašinėti visą istoriją apie šiuolaikinės greitaeiges stūmoklines mašinos išradimą 1870m. ir periodą po

šio įvykio, turbūt, reikėtų išleisti atskira leidinį. Čia mes pažymime tik pradžią dviejų svarbių įvykių. Vato mašina buvo tik žemo slėgio mašina, kuri nedaug viršijo atmosferinį slėgį. Perėjimas prie šiuolaikiško variklio, dirbančio aukštame slėgyje, priklausė nuo modernizuotų juodųjų metalų apdorojimo ir lydymo būdų. 18a.pab.1784 Merdokas dirbantis su Vatu sukonstravo sėkminga mašinos modelį dirbantį aukštame slėgyje, bet didžiausi pasiekimai šioje naujoje srityje prasidėjo nuo Tevriko ir Evanso išradimų. 19a.1-mojo dešimtmečio pirmas kompaundmašiną sukonstravo Honbloueris 1781m., bet jam teko atsisakyti savo išradimo, ttai pažeidinėjo Vato patentines teises. Po to kai 1800m. baigėsi patento galiojimo Laikas Volfas 1803m. vėl grįžo prie kompaundmašinos, bet tikrai efektyvi garo mašina buvo išrasta Maknotu 1845m.

Garlaivio išradimas.

Visose srityse, kur dar nebuvo pritaikytas garo variklis viskas būdavo paleidžiama tam tikru sukamuoju mechanizmu, pavyzdžiui, vandens ratu, kurį paprasčiausiai būtų galima pakeisti sukamuoju varikliu.

Kitokia padėtis buvo kitoje srityje, kurį 1815m. pasiekė didelių pasiekimų. Tai buvo laivininkystė. Laivai judėdavo su burių, irklų arba mentinių ratų pagalbomis. Ne prie vieno iš šių būdų nnegalima būtų pritaikyti garo mašinos. Buvo daug įdomių išradimų, pavyzdžiui, amerikietis D. Fitchas 1785m. sukonstravo garlaivį, kuris judėdavo su begalinės menčių grandinės pagalba, šį sistema buvo panaši į jūrinį vikšrinį traktorių. Aišku, kad buvo daug analogiškų išradimų.

O Ramzėjus net iišbandė vieną tokį įrenginį, su kurio pagalba valtis išvystė 6 km/h greitį. Bet greitai teko atsisakyti tokių fantastinių bandymų (tiesą sakant, net ir dabar laivuose įrengiami reaktyviniai įrenginiai, o ką jau ir sakyti apie šiuolaikinę aviaciją). Liko tik vandens ratas ir sraigtas. Vandens ratu naudojosi, net ir iki garo mašinos išradimo, su žmogaus raumenų pagalba. Aišku, kad karts nuo karto taikydavo šiam tikslui Vato arba Niukomeno variklius, bet nieko neišeidavo. 1788m. Mileris ir Saimingtonas surinko ratinį garlaivį, kurio greitis per bandymus siekė 8 km/h greitį. Saimingtonas tęsė darbą ir sukonstravo buksyrą “ŠARLOTE DUNDAS “ su kurio pagalba, buksyravo baržas, kurių vandens talpa buvo 70 tonų, kiekviena 30 kilometrų atstumą įveikdavo per 6 valandas prieš labai stiprų vėją. Didžiausiu išradėju buvo aamerikietis R.Fultonas, dirbdavęs vienu laikotarpiu ir Prancūzijoje, ir Anglijoje, bet didžiausią savo išradimą išrado, kai tik atvažiavo į JAV. Jis pasinaudojo gerai išstudijuota tema apie vandens pasipriešinimą laivo eigai ir kitais svarbiais klausimais susijusiais su šią tema. 1807m.jo garlaivis “KLERMONTAS“ tapo sensacija, kai nuplaukė 240 kilometru atstumą nuo Niujorko iki Albiono per 32 valandas. Upės laivininkystė JAV pradėjo sparčiai vystytis ir 1815 buvo atidarytas reguliarus susisiekimas tarp visų didelių upių. Anglijoje pirmuoju keleiviniu-prekybiniu garlaiviu tapo H.Belo “KOMETA“(1812m.).Bet Anglijoje laivininkystė vystėsi llėčiau iki 1830m., o 1815m. Anglijoje buvo tik 20 garlaivių.

Be visa ko, pirmas karinis garlaivis JAV buvo nuleistas į vandenį 1814m., o Anglijoje tik 1833m.

Anglija išėjo į priekį tik tada, kai garo mašinos buvo įrenginėjamos ant laivų, kurie plaukiodavo per vandenynus. Pirmas garlaivis, kuris 1819m.perplaukė Atlanto vandenyną buvo “SAVANA“, bet tai buvo burlaivis, ant kurio garo jėga buvo naudojamą, kaip pagalbinis jėgos šaltinis.

Tą patį galima pasakyti apie, kai kurios laivus, kurie perplaukė Atlantą. Tuo metu buvo įprastu reiškiniu laikyti tai, kad garlaiviai netinkami tolimiems reisams, nes juose naudojamos anglys stipriai mažina naudingą kėlimo galios koeficientą. Šis teiginys išsisklaidė po to kai 1838m. garlaivis “SIRIUSAS“ perplaukė Atlanto vandenyną, be variklio išjungimo, mažiau negu per 20 parų. Tiesą sakant, šis rekordas išsilaikė tik keletą valandų, nes naują rekordą pasiekė garlaivis “GREAT WESTERN“, kuris nuplaukė tokį pat atstumą tik per 15 parų. Po šių įvykių garo padėtis dar labiau įsitvirtino. Prasidėjo didelių garlaivinių kompanijų steigimas. Viena iš tokių buvo kompanija “KUNARD LINE“(1840). Visi šie garlaiviai turėjo medinę konstrukciją ir buvo ratiniai. Bet jau tuo metu buvo ir su metaline konstrukcija, ir su sraigtu. Laivasraigtį karts nuo karto bandė naudoti nuo 1796m. (faktiškai šį idėja buvo pasiūlyta dar anksčiau). Bet visur jis ppaplito tik apie 19a., bet kas iš jo padarė puikiai veikiantį mechanizmą niekam nėra žinoma. Yra pora versijų: manoma, kad tai čeko inžinieriaus J.Raselo nuopelnas, kuris užpatentavo savo išradimą 1827m. Taip pat manoma, kad perlaužimo momentu tapo 1838m., kada garlaivis “RCHIMĖDAS“ buvo aprūpintas sraigtu. Šį garlaivį surinko D.Eriksonas ir F.P.Smitas. Bet geriausią būtų šį nuopelną skirti tiems, kurie išrado greitaeigius variklius, nes lėtaeigės mašinos sumenkindavo laivasraigčio efektyvumą. Nors 1787m. į vandenį buvo nuleistas geležinis kateris 70 tonu vandens talpos. Geležininės konstrukcijos labai paplito tik IX a.vid. 1859m. laivus bandė surinkinėti iš lakštinio plieno, bet plieno era laivų statyboje prasidėjo tik, kai į vandenį buvo nuleistas laivas “AIRIS“(1877). Turbinų ir dyzelių naudojimas varikliuose užbaigė perėjimą prie šiuolaikinių laivų, kurie sujungia visą pasaulį į vieną vieningą kompleksą.

ŽEMĖS ŪKIS IR KITOS SRITYS.

Didžiulės permainos vyko ir pramonėje, ir žemės ūkyje. Nuolat augančiam pramoniniam gyventojų lygiui, reikėjo vis daugiau pagalbos iš žemės ūkio, todėl buvo reikalingos ir permainos žemės ūkyje. Didžiausi laimėjimai buvo tose srityse, kur buvo išvestos naujos žemės ūkio kultūros ir t.t., bet didelį vaidmenį turėjo ir žemės ūkio darbų mechanizavimas. Pavyzdžiui, nedidelis lengvas plūgas (taip vadinamas Roterdamo plūgu) atvežtas į Angliją iš Olandijos patyrė daug konstrukcinių patobulinimų. 1789m. R.Ransonas pradėjo gaminti savo, ssavaime pasigalandamų noragų. 18-19a. žemės ūkiuose pradėjo naudoti metalinius plūgus, kurie visur paplito apie 1820m.

18a.pradžioje D.Tulis išrado arklinį tarpueilių purintuvą. Eilinė sėjamoji, kuri klojo vagą, palikdama joje sėklas, ir užversdavo žeme, buvo didelis žingsnis į priekį. 16-17a. bandė taikyti įvairius siejimo įrenginius, bet pati sėkmingiausią buvo Tulio siejamoji(1701), bet ji buvo mažai panaši į šiuolaikišką siejamąją. Labiausiai šiuolaikiško varianto siejamoji buvo Kuko siejamoji, o po 1782m.siejamųjų konstrukcijos vis tobulėjo. Kūlimas buvo vienintelis darbas žemės ūkyje, kur buvo naudojama, ne tik gyva kinkomųjų jėga, bet ir kiti energijos šaltiniai, net ir iki mūsų laikų.

1636m. V.Bergas gavo patentą kuliamajai mašinai, kuri buvo sudaryta iš keletos kultuvių. 1732m. M.Henrisas išrado kuliamąja mašiną su hidropavara, kuri, pasak jo žodžių, “suduodavo už dieną dar daugiau smūgių prilygstančius 40 žmonėms“. Ji nelabai paplito tarp žmonių, bet pirmąja tokią naudinga mašina tapo kuliamoji mašina, su besisukančiu būgnu, kuria 1786m. išrado E.Meiklas. Kuliamosios mašinos paplito apie 19a., o jau nuo 1802m. jas pradėjo perorientuoti prie garo pavaros (nors dar keletą metų įprastų jėgos šaltinių buvo vandens ratas). 1794m. D.Kukas išrado būgninę šiaudapjovę. Taip pat buvo sukurtos mašinos šakniavaisiams pjauti ir pašarams paruošti. Visi šie pasiekimai, be abejo, tapo galimi dėl naujų metalo apdirbimo ir lydymo būdų. Daug išradimų

buvo tais laikais, bet buvo mažareikšmiai, pavyzdžiui, Bramos vaterklozetas (1789) ir meistriškiausią tų laikų seifo spyna, jo išrasta 1784m. Šį spyna buvo tokios sudėtingos konstrukcijos, kad nežiūrint į tai, kad už šios spynos atidarymą buvo duodamas atlygis, vis tiek ją atidarė tik 1851m. (ją atidarė per 41 val.). 1810m. vienas Londono laikraščių spausdintojas prie spausdinimo mašinos prijungė garo pavarą. Jis pasinaudojo F.Kenigo patarimais, kuris 1811m. aprūpino velenėliais korektūrinį presą su pavarą. Nuo 1814m. laikraštį “TIMES“ spausdino su nauja mašina, kuri aatspausdindavo 1000 atspaudu per valandą. Šis įvykis davė pradžią daugiatiražiniam ir pigiam laikraščiui.

Be to šis periodas pažymėtas, kaip periodas su didžiuliais laimėjimais skirtingose srityse, kurie galutinai užsibaigė 19-20a. Būtent tada buvo sukurti oreivystės pagrindai ir elektroniniai prietaisai. Tais laikais jau buvo padaryti pirmi žingsniai žemės ūkio darbų mechanizavimui, anglies kirtimui, pasiekti pirmi laimėjimai masiniame gaminime.

TECHNINIO PROGRESO PADARINIAI.

Socialiniai progreso padariniai pramonėje, skaitytojui, regis, žinomi geriau negu visi socialiniai padariniai už visus praeitus metus. Labiausiai akivaizdūs iš jų turėjo lemtingą charakterį. NNaudingo veikimo koeficiento padidinimas mašinose atimdavo iš žmonių darbą. Kai žmonės ieškant darbo ateidavo į fabrikas, kur jų uždarbis vis mažėjo ir mažėjo, tai reikėjo dirbti ne tik suaugusiems šeimos nariams, bet ir vaikams. Medvilnės gaminimo fabrikuose vaikams reikėjo dirbti vvisą pamainą blogomis darbo sąlygomis. Pamaina buvo 12-16 valandų per parą. Darbininkai, kurie dirbo namuose verpė tiek pat, kaip ir gamyklose, bet namuose jie dirbo skirdami laiką poilsiui, taip pat čia nereikėjo laikytis griežtos gamyklinės disciplinos. Gyvenimo sąlygos buvo ne ką geresnės negu darbo. Nuosavi namai miestuose buvo ne blogesni negu namai kaimuose, bet sanitarinės sąlygos, kurios buvo pakenčiamos kaime, mieste buvo visai nepakenčiamos. Patį didžiausią nedarbą patyrė amatininkai, nes greitam fabrikų plėtimuisi amatininkai buvo nereikalingi. Toks nedarbas buvo laikinas, bet jo padariniai buvo lemtingi daugeliui amatininkų, kurie liko be darbo. Mašinos pagimdė nedarbą. Mašinos dirbdavo tokį darbą, kuriam anksčiau reikėdavo daug žmonių. Ar reikėtų stebėtis tuo, kad retkarčiais amatininkai maištaudavo prieš mašinas? 1663m. ir 1767m. jie sunaikino medžio pjovimo mmašinas prie Londono. 1676m. įvyko maištas prieš juostų audimo mašinas, o 1710m. prieš kojinių gaminimo mašinas. D.Kėjo namas buvo sugriautas 1753m., o jis pats išvažiavo iš gimto krašto. 1768m. Blakberno verpėjai sunaikino Hargrivso verpimo mašinas. Nuo 1776m. sistemingai buvo vedama kova prieš Arkraito mašinas. Kromptonui ne sykį reikėjo slapstytis nuo maištininkų. Bet čia tik techninio progreso padariniu minusai. Tiesą sakant, tokių įvykių skaičius buvo proporcingai mažas lyginant su mašinų skaičiumi, kurias įrengdavo gamyklose. Gamyklose vis daugėjo ir daugėjo mašinų ir žžmonės buvo bejėgiai, ką nors padaryti prieš juos. Reikia pridurti, kad daugelyje atvejų maištininkai kovojo ne prieš mašinas, o prieš nepatinkanti šeimininką, kuris mažindavo atlyginimą ir apsunkindavo darbo sąlygas. Kaip pavyzdį galima pateikti Notingemo kojininkų-ludistų kovą prieš šeimininką, o ne prieš mašinas. Ludizmas nebuvo profsąjunginis judėjimas, tai buvo tik taktika kovojant ypatingose sąlygose18 a.pab.-19a.pr. neatsižvelgiant į visuotinį skurdą, mašinos ir fabrikinė gamybos sistema davė didelę naudą. Vis daugiau žmonių naudojosi išleista produkcija. Dirbantys žmonės turėjo išmokti, kaip apginti savo produkcijos dalį ir jiems tai pavyko, jie gaudavo dalį savo produkcijos. Gyvenimo lygis, lyginant su pirmojo dešimtmečio 19a. “juoduoju laikotarpiu“, augo.

Geriausiu įrodymu buvo gyventoju augimas. Anglijoje ir Velse gyventojų skaičius išaugo nuo 6,5 mln. žmonių 1750m. iki 10 mln. žmonių 1811m. Gyventojų prieaugis buvo teigiamas dėl gero gimstamumo ir mirtingumo sumažėjimo. Jeigu sumažėjo mirtingumas reiškia padidėjo gyventojų sveikatos apsauga. Londone nuo 1749 iki 1758 per metus iš 42 hospitalizuotų gimdyvių tik viena mirdavo, o iš naujagimių mirdavo kas penkioliktas. 1799-1800m. mirtingumas krito jau iki santykio 1:914 gimdyvėms ir 1:115 naujagimiams. Tai reiškė, kad moterys atvykdavusios į ligonines buvo sveikesnės. Tai buvo medicininio mokslo ir aptarnavimo lygio augimas. Tuo tarpu tai sąlygojo tą, kad išsiplėtusi gamyba pramonėje ir žemės ūkyje lleido žmonėms atitrūkti nuo reikalingiausių daiktu gamybos ir paskirti visą savo dėmesį medicinos išstudijavimui ir gydymo praktikai.

Taigi, permainos pramonėje 17-18a. buvo didelis žingsnis žmonijos istorijoje, žingsnis prie to techninio lygio, kur mes dabar esam, su perspektyva likviduoti skurdą visiems laikams ir aprūpinti visus žmones materialinėmis gerovėmis, ant kurių pamatų statomas pilnavertis ir laimingas gyvenimas.

140-149

7 skyrius

Pramones revoliucija

(1815-1918m)

Beveik neginčytinas Anglijos pirmavimas gamybos pramonėje, negalėjo tęstis iki begalybės. Iki XVIIIa. pabaigos prie jos prisijungė ir kitos šalys. 1789m. įvykusi Prancūzijos revoliucija nusinešė visas technologinio progreso problemas, kurios tęsė valstybės absoliutų feodalizmą žymiai greičiau, negu Anglijos revoliucija 1640-siais. Amerikiečių kolonijos išsikovojo nepriklausomybę 1783m. Kitame šimtmetyje jų pavyzdžiu sekė ir kitos valstijos.

Plėtimasis pramones revoliucijos

Ši sritis greitai pradėjo plėstis ir kitose šalyse, panašiai kaip tai kadaise įvyko Anglijoje. Kaip mes jau pastebėjom, žmonės didelį dėmesį skyrė mokslui. Taigi praėjus keletui metų po iškovotos nepriklausomybės, JAV jau šeimininkavo vandenynų platybėse. Šio periodo pradžioje, Prancūzija, JAV ir Anglija buvo vienodai įtakingos, o šio periodo pabaigoje prie šių valstybių prisijungė ir Vokietija. Šimtmečio pradžioje, Prancūzijoje, pramonės revoliucija padidino sprendimo formas ir paaukštino industrializacijos lygį. Pradėtos kurti naujos mokymo įstaigos tam, kad būtų kur apmokyti žmones naujomis mokymo ir technikos žiniomis. Napoleonas, sužinojęs apie Roberto Fultono kuriamą laivo planą, 11804m. birželio mėn. savo vidaus reikalų ministrui rašė: “Ką tik susipažinau su Roberto projektu, kurio išsiuntimą jūs labai užlaikėte. Galvoju, kad jis gali perdaryti viso pasaulio vaizdą. Bet vis dėl to, paprašysiu jūsų, kad lieptumėt savo komisijai iš akademijos, turinčiai autoritetą tarp mokslo įžymybių Europoje, nedelsiant imtis šio reikalo. Čia aš įžiūriu didžiausią fizikos teisybę. Tegul jūsų vyrai analizuoja šį klausymą ir praneša man apie jo praktinę naudą. Pasistenkit atsakymą duoti per savaitę, o kol kas, nekantrauju sužinoti dabartinius rezultatus. Draugija, nacionalinę pramonę kūrėjams pateikdavo teismu, įteikdavo premijas už svarbius išradimus, kritiškai įvertindavo juos iš techniškos tobulumo, ekonominės ir socialinės pusės. JAV politiniai lyderiai buvo susidomėję technikos plėtra. Tomas Džefersonas užsiiminėjo mašinų gamyba pasinaudodamas matematiniais skaičiavimais. Bendžeminas Franklinas tapo pirmasis pripažintas Amerikos mokslininkas ir vienas iš jos didžiųjų diplomatų. Džordžas Vašingtonas eksperimentus sėjimo darbams darė pats. Anglijoje išradėjai turėjo verstis patys, nes tokios geranoriškos organizacijos, kaip Karališkoji bendrija, humanitariniu ir matematiniu mokslo atžvilgiu, jiems suteikdavo per mažą pagalbą. Bet XIXa. pradžioje Anglija žengė į prieki taip toli, kad beveik iki

šio amžiaus pabaigos jos dominavimas buvo neginčytinas. 1815-1918 metų periodas buvo žinomas kuriamais varikliais, geležinkelio tinklų bei energetikos plėtra, automobilio, sraigtasparnio, telefono, telegrafo, radijo atsiradimu, didele anglies gavyba bei

pasiekimais žemės ūkyje, nekalbant jau apie daugelį kitų išradimų. Tai buvo toks produktyvus periodas, kad dabartinėje knygoje mes galim tik trumpai susipažinti su juo, nes visa mechaninių išradimų istorija reikalautų daugelio tomų.

Geležinkelio plėtimas

Kaip ir kiti nauji įvedimai, keleivinis geležinkelio garų transportas nedavė gerų rezultatų. XVa. pabaigoje Vokietijoje, geležinkelio bėgiai buvo naudojami kalnų darbams. Tokie pat bėginiai keliai XVIIa. pirmame dešimtmetyje buvo naudojami ir Anglijoje – Notingeme, Broslyje. Kasyklų transportas tapo pigesnis ir efektyvesnis nei gabenimas vežimais blogame kelyje. AAugant pramonei plėtėsi ir bėgių tinklas. Pirmus medinius bėgius pradėta dengti geležinėmis juostomis, tik vėliau jos buvo pakeistos į tvirtus metalinius bėgius. XVIIIa. pabaigoje tokius bėgius jau turėjo visos kasyklos ir Anglijos metalo gamyklos. Metalo gamykla „Derbi“ Kolbrukdeilske geležinkelio bėgius nutiesė virš 30km. Toks transportas buvo grindžiamas arklio trauka. Kita didelė naujovė – perėjimas prie garo traukos. Patys pirmieji lokomotyvai buvo skirti karietoms,

o ne važiavimui ant bėgių. Panašiai buvo dar XVIIa. pabaigoje, todėl pirmas furgonas su garo trauka, buvo įkurtas ttik 1769m. Jo konstrukcija buvo racionali, tačiau turėjo neigiamų savybių, dėl kurių jis važiavo tik 4km/h greičiu ir sustodavo kas 10m, kad pakiltų garo spaudimas.

1784m. Merdokas sukūrė panašaus furgono modelį, tačiau tikru garo traukos įkūrėju tapo Ričardas Trevitikas. Darbą ppradėjęs 1797m. jis sukūrė įvairių diližanų, kol nekilo mintis pereiti prie garo traukos. Jis omeny turėjo ne keleivinį geležinkelio transportą, o šachtinius ir gamyklinius pervežimus. 1802m. buvo pagamintas pirmasis lokomotyvas Kolbrukdeilsko gamykloje, o 1804m. – Penidaranskio metalo gamykloje. Šis lokomotyvas galėjo vežti 10 tonų geležies rūdos arba 70 žmonių, 8km/h greičiu. Pirmieji lokomotyvai buvo prastos konstrukcijos, todėl žmonės nusprendė, jog reikia pereiti prie žymiai efektyvesnio transporto. Tačiau tik po kelerių metų pradėta spręsti šį klausimą. Geriausią rezultatą pavyko pasiekti Džordžui Stefensonui, kuriam priklauso geležinkelio sistemos sukūrimo didžiausias nuopelnas. 1814m. jis sukūrė savo pirmąjį lokomotyvą anglies šachtoms, kuris galėjo 30 tonų krovinį pervežti 6.5 km/h greičiu. Laikui bėgant šios veiklos naudingumo koeficientas kilo.

Tuo tarpu žmonės, bandė nustatyti bei suderinti geležinkelio yypatumus ir keleivių eismą,

nors buvo manoma, kad pervežimai gali vykti tik nuosavais vagonais ir užmokėjus už naudojimąsi geležinkeliu. Tokia arklio traukos sistema, skirta prekių pervežimui, buvo atidaryta 1805m., kai apie garų trauką dar niekas nežinojo, o bėgiai – tik didindavo efektyvumą naudojant arklio jėgą. Vykstant industrializacijai iškilo transporto problema, nes keliai buvo blogi, pervežimai brangūs, o pigesni pervežimai vandeniu, buvo labai nepatogūs dėl perkrovos. Dėl to, anglų parlamentas pateikė įstatymo projektą, kuris numatė geležinkelio statymą tarp Stoktomo ir Darlingtono. 11821 metais buvo numatytas jo eksploatavimas „žmonių jėga, arkliu arba kitokiu būdu.“ Visi manė, kad su šiuo darbu įmanoma susitvarkyti, be to, Stefensonas įrodė, kad šį darbą gali atlikti ir garo mašina. Taigi 1825m. šis kelias buvo atidarytas su garvežiais ir jo konstrukcijomis. Jau 1830m. juo važiavo traukiniai, priklausantys geležinkelio kompanijai, nors tuo metu buvo galimi ir privatūs pervežimai arklio traukimu. Mančesterio tekstilės fabrikų savininkai buvo vis labiau įsitikinę tuo, kad tarp Liverpulio ir Mančesterio esančiame kanale negali vykti milžiniška išorinė prekyba. Todėl parlamento sprendimu, 1825 metais buvo sudarytas įstatymo projektas dėl geležinkelio, esančio tarp tų miestų. Tačiau stambūs žemdirbiai sutiko jį organizuoti patys. Jie buvo prieš geležinkelį, nes jų manymu, geležinkelis daro labai didelę žąlą žemei. Ieškodami tik naudos, jie tuo metu kalbėjo apie interesų nepaisymą, šeimininkų kanalą, pašto kelią, apie žąlą, kurią atneštų mokesčiai už kelius. Lendlordai organizavo kompaniją, kuri apšmeižė šį įstatymo projektą per spaudą ir specialius leidinius, kuriuose buvo minima, kad pravažiuojančių traukinių išsigandusios karvės sumažins pieno kiekį, kad nuo traukinio dūmų nudvės paukščiai, nuo kibirkšties prasidės gaisrai, nuo katilų sprogimo žus žmonės. Panašiais išsigalvojimais stambūs žemdirbiai pasiekė šio projekto žlugimą, per parlamento komisijoje vykusį balsavimą. 1826m. geležinkelio kompanijos išskyrė 27000 svarų sterlingų, pasiekdamos antro įstatymo pprojekto patvirtinimą, kuriame buvo minimas geležinkelio atidarymas tarp Stoktono ir Darlingtono.

1829m. įvyko konkursas dėl geresnio lokomotyvo, skirto šiam keliui. Konkurso reikalavimus patenkino tik Stefensono „Raketa“. Antrąją dieną bandomas lokomotyvas su 30 keleivių, išvystė 48km/h greitį. To dėka, 1830m. buvo atidarytas naujas kelias. Nuo to laiko, garo traukos geležinkeliai beveik šimtmetį išliko pagrindiniu sausumos transportu. Vis dėlto geležinkeliai Anglijoje susilaukė didelių prieštaravimų, todėl 1838m. šioje valstybėje buvo pratęsta tik 800km geležinkelio bėgių. Tačiau prasidėjusių darbų dėka, visa geležinkelio tinklo linija 1843m. tapo 3000km ilgio, o 1848m. – 8000km.

Tokia susisiekimo galimybe pradėjo naudotis labai daug gyventojų. Dar didesnę reikšmę geležinkeliai turėjo tolimesnėje industrializacijoje, tapdami svarbia pramonės sritimi. Pramonės tendencijos reikalavo tolesnės gamybos koncentracijos stambiose gamyklose. Taigi industrializacija priklausė nuo kelių susisiekimo, per kurį žaliava ir pagaminta produkcija buvo tiekiama į reikiamą vietą. Geležinkeliai sausumoje ir garlaiviai vandenynuose privalėjo pervežti tokią produkciją.

Vandens turbina

Vandens turbinos sukūrimas pareikalavo žymiai didesnių pastangų, negu dauguma kitų sukūrimų. Jos protėviu buvo primityvus horizontalus ratas. Nuo pirmųjų šiuolaikinės mechanizacijos žingsnių, toks rato įrengimas palaipsniui buvo tobulinamas, stengiantis priartinanti jį prie turbinos konstrukcijos. Pirmoji vandens rato tobulinimo atmaina buvo pasiūlyta Leonardo Da Vinčio. XVII-XVIII amžiaus tobulinimai buvo plačiai panaudojami praktikoje.

Nors vandens turbinos, kurioje vanduo buvo vveikiamas tankioje kameroje, naudingumo koeficientas ir buvo aukštesnis negu primityvaus vandens rato, jos sukūrimas reikalavo didelių pastangų. Nežinant tikslios formos, kurią reikia pateikti kamerai, negalima buvo išnaudoti visų vandens turbinos galimybių. Galutinis rezultatas priklausė nuo teorinių bandymų, įskaitant mokslo pasiekimus hidrodinamikoje, kuriuos XVIIIa. pabaigoje nagrinėjo daugelis mokslininkų. Šie pasiekimai, palaipsniui vedė prie vandens turbinos veiklos supratimo. Eilerio teoriniai bandymai leido sukurti primityvią vandens turbiną, kuri laikui bėgant tobulėjo, nors iki tikrosios paskirties jai buvo dar toli.

Egzistavo dar viena didelė inžinerinės tvarkos problema. Norint aprūpinti turbinos darbo vykdymą, reikėjo tiksliai pritaikyti greitai judančias dalis. XVIIIa. įvykęs inžinerinis bandymas, kūrėjams suteikė pakankamai žinių, todėl daugelio pastangų dėka, o ypač prancūzų, turbinų kūrimas tapo įgyvendinamas. 1823m. nacionalinės pramonės bendrijos įteiktas apdovanojimas už vandens turbinos tobulinimą,

labai padidino kūrėjų pastangas. 1827m. dalis apdovanojimo buvo įteikta Burdenui, tačiau didžiausias nuopelnas už hidraulinės turbinos konstrukcijos tobulinimą, priklauso Furneironui, kuris 1827m. sukūrė pirmąją turbiną, kuri buvo 6 arklio jėgų galingumo. 1832m. jis sukūrė dar vieną turbiną, už kurią gavo 6000 frankų. Vandens turbinų gabaritai sparčiai didėjo, o 1855m. jų galingumas siekė net 800 arklio jėgų. Vėliau hidraulinės turbinos buvo naudojamos elektros energijos gamybai.

Elektros energija:

Telegrafas ir telefonas

Elektros panaudojimas įvairiose srityse tapo vienu didžiausių

XIXa. pasiekimų. Tai rodo, jog daugelio žmonių pastangų dėka, nueitas ilgas ir sudėtingas plėtimosi kelias. 1800m. buvo atrastas galvaninis elementas, kuris teikė pastovią srovę, leisdamas mokslininkams sužinoti elektros srovės savybes ir jos panaudojimą žmonijos labui. Nuo tada, elektros apšvietimas sparčiai tobulėjo. 1808m. Devi pademonstravo lankinės lempos veikimo principą. 1821m. Faradėjus sukūrė teorinį elektros variklio veikimo principą, o 1831m. – dinamomašiną. Tais metais buvo atrastas teorijos pagrindas, kurio dėka prasidėjo telefono ir telegrafo plėtra. Elektra buvo panaudojama ir kitose srityse. Tačiau įįvaldyti techniką buvo nelengva: praėjo dešimtmečiai, kol buvo pasiektas geras rezultatas.

Pirmiausiai elektra buvo panaudojama telegrafe, nes jo poreikis buvo akivaizdus. Didėjant prekybai reikėjo greito ryšio, o susisiekimas geležinkeliu reikalavo atradimo, kuris įspėtų signalizatorių apie artėjantį traukinį. Iki telegrafo atradimo buvo balandžio paštas, tačiau tarpiniuose punktuose apie jį pranešdavo signalizacija. Be abejo, būta ir kitų atradimų, tačiau nei vienas iš jų neatitiko reikalavimų.

XIXa. pradžioje daugelis žmonių dirbo su telegrafo įkūrimu, bet tik 1837m. jį vienu metu sukūrė amerikietis Samuelis MMorze ir anglas Kukas Uitsonas. Po metų, telegrafas buvo panaudotas geležinkelyje tarp Padingtono ir Uest-Drejtono, kurio ilgis buvo 20km. 1844m. Morzė pabaigė liniją, sujungiančią Vašingtoną su Baltimore (64km). Per 4 metus telegrafo ryšys buvo beveik visose JAV valstijose, išskyrus vienoje, eesančioje rytuose nuo Misisipės. 1868m. telegrafo linijų ilgis Anglijoje siekė virš 25000km. 1851m. buvo pratęstas povandeninis kabelis tarp Duvromo ir Kalo. 1866m. atidarius transatlantinį susisiekimą, telegrafas tapo tarptautine ryšio priemone.

Pastebėjus, jog elektros pagalba galima perduoti signalus dideliais atstumais, imta ieškoti patogiausio kelio kalbos perdavimui. 1861m. Filipas Reisas pirmasis pasiekė gerų rezultatų šioje srityje. Tačiau aparatas, dirbantis su sutrikimas liko tik pramoginiu žaisliuku. 1876m. Aleksandrui Belui persikėlus iš Škotijos į JAV, pavyko išrasti telefoną, kuris tapo praktiškai naudojamas.

Po kelių metų jo telefonas, jau buvo naudojamas visose civilizuotose pasaulio valstybėse. Tuo metu, vienas tobulinimas keitė kitą. Taigi, 1876m. Belas perdavė informaciją 30km atstumu. 1880m. informacijos perdavimas siekė 72km, o 1892m. jau buvo galimas telefono ryšys tarp New-Jorko ir Čikagos, tai yra 11440km atstumu. Tuo laiku, tokie atstumai buvo labai dideli. 1900m. pakrovimo sistemos įvedimas, o vėliau ir antielektroninių lempų stiprintuvų, pašalino atstumo problemas ir 1913m. leido sukurti telefono ryšio liniją 4000km atstumu, sujungiančiu New-Jorką su Solt-Leik-Sičiu.

Elektra:

Apšvietimas ir energetika

Jei telefonas ir telegrafas pakeitė pasaulį, padarius įmanomą ryšį bet kurioje vietoje, tai energijos perdavimas elektros srove – buvo reorganizuotas. Tai leido pajungti energiją prie nedidelių įrenginių, naminių prietaisų, gamybinių mašinų bei atsikratyti nepatogiais, neproduktyviais, triukšmingais. Be to, elektra suteikė ggalimybę statyti gamyklas toliau nuo anglies kasyklų rajonų, prie kurių anksčiau buvo prisirišę žmonės, gyvenantys kaimo vietovėse. Jei gamyklas dėl įvairių priežasčių reikėjo sutelkti vienoje vietoje, tai kurą galima buvo deginti toli nuo jų, neužteršiant atmosferos dūmais ir teikiant energiją iš toli. Tokios galimybės buvo išnaudojamos nevisapusiškai, jų baigimą paliekant ateinančioms kartoms. Energijos perdavimo elektros srove iniciatoriai, net negalvojo apie panašias galimybes.

150-159

kas juos domino pirmiausia. Tai aiškinta tuo, kad švietimo problema buvo paprastesnė, be to, visų atmintyje liko istorija su Londono dujinio apšvietimo firma „Gas lit end kouk”, kuri buvo sukurta 1812 metais.

Su dinamomašina (kurios veikimo pagrindai 1831m. buvo išrasti Faradėjo) kitą penkiasdešimtmetį dirbo daugelis išradėjų. Sunkiai dirbdama nedidelė žmonių grupelė, pavertė lankinę lempą Devi naudingu įrenginiu, kurį plačiai imta naudoti praeito amžiaus keturiasdešimtais ir penkiasdešimtais metais. Lankinis apšvietimas buvo greitai pritaikytas įvairiems poreikiams. Jį 1858m. išbandė ant Saut– Forlendsko švyturio ir 1862m. ant Dandžnesko švyturio. 1870m. žiedinio generatoriaus Gramma (pats didžiausias pasiekimas generatorių sukūrime) sukūrimas, sumažino elektros srovės pagaminimo išlaidas iki tiek, kad lankinis apšvietimas daugelyje sričių tapo populiariausias. Pastaruoju dešimtmečiu jis pradėtas taikyti visur: geležinkelio stotyse, uostuose, teatruose, metalurgijos gamyklose, turguose ir net gatvėse*.

Bet būtent tais metais, lankinio apšvietimo dėka, buvo išvystyta efektyvesnė ir patogesnė apšvietimo sistema, įįkaitinant elektros lemputes. Panašiai kaip ir daugelis kitų pasiekimų elektros srityje, pradžia, tokių lempų sukūrimo buvo padaryta pirmoje XIXa. pusėje, kai apie 1820m. De le Rui sukūrė savo įkaitinamą platininę lempą. Bet tik dėka anglo Svano ir amerikiečio Edisono darbų, pabaigtų apie 1880m., buvo sukurta įkaitinama lempa su angliniu siūlu**.

*didelį vaidmenį švietimo srityje turėjo rusų mokslininko P.N. Jabločkovo darbai, 1876m. gavusio patentą kitam šviesos šaltiniui vadinamam „Jabločkovo žvakė”. Be to, jis daug prisidėjo prie elektros srovės įdiegimo į žmonių kasdieninį gyvenimą, ir „rusiškos šviesos“ (taip vadinosi lankinis apšvietimas Prancūzijoje).

**verta prisiminti rusų mokslininko A.N. Lodygino darbus, pastačiusio ir išbandžiusio keletą įkaitinamų lempų konstrukcijų (1873-1875). 1873m. jis pirmą kartą pademonstravo savo įkaitinamų lempų efektyvumą apšviečiant pramonines patalpas.

Edisono įnašas nesibaigia lempos išradimu. Jis privedė beveik iki geriausios generatoriaus konstrukcijos, nes 1882m. naudojami generatoriai nuo šiuolaikinių skyrėsi tik angliniu šepečiu, įvestu 1883m., ir ritės apvyniojimo būdu (neįskaitant didžiulio jų gabaritų padidėjimo). Be to, Edisonas išvystė elektros srovės perdavimą laidais. Taip pat, niekas kitas taip neprisidėjo prie industrializacijos progreso, kaip Edisonas. Pirma techninė apšvietimo elektrinė buvo įkurta garlaivyje 1880m., o sausumoje tai buvo padaryta 1881m. (privati elektrinė). Tai pačiais metais buvo atidaryta pirmoji elektrinė (jos galingumas – 1 arklio jėga) skirta Elptono (Viskonsino valstija) miestui aapšviesti. Anglijoje pirmoji elektrinė buvo atidaryta Godalminge (Surrey grafystė) tam, kad elektra aprūpinti tris gatvės žibintus. Jau 1882m. Edisono kompanija pastatė elektrines Londone, Milane, Sanberi (Pensilvanijos valstija) ir, svarbiausia, pačią žinomiausią elektrinę Niujorke ,,Pilstreet”, su kurios pastatymu visiškai įsigalėjo gyventojų aprūpinimo metodas visuose rajonuose. Anglijoje metų pabaigoje buvo pastatyta beveik 80 elektrinių, nors eksploatacijai buvo atidaryta tik keletas jų.

Hidroelektrines pradėta statyti šio periodo pradžioje, įskaitant Elptoną ir Godalmingą. Po jų sekė ir daugelis kitų. Tačiau galutinai hidroelektrinių svarba buvo patvirtinta tada, kai buvo pastatytas energetinis įrenginys ant Niagaros krioklio, kuris jau 1896m. tiekė savo energiją Bafalui, esančiam už 40km. Gretų laikais hidraulinės turbinos pagrindiniu tikslu tapo elektros išdirbis.

Pirmieji rimti bandymai realizuoti elektros našumą buvo skirti transportui.

1879m. Berlyno parodoje vokiečių firma „Siemens und Galske” pademonstravo elektrinio geležinkelio tinklų modelį, o 1881m. pastatė keleivinę elektrifikuotą liniją Lichterfelde*. 1883m. išnuomotas nedidelis elektrifikuotas geležinkelis Braitonsko paplūdimyje. Po kelių savaičių buvo atidarytas 8km ilgio Portaš-Bušmils geležinkelis į Airiją (1), kuriam pirmą kartą istorijoje elektra buvo tiekiama iš hidroelektrinės. Pagrindinių magistralių elektrifikavimas prasidėjo 1895m. nuo Baltimorės tunelio, kurio ilgis buvo virš 6km. Londono požeminių geležinkelių elektrifikavimas prasidėjo 1890 metais Metropoliteno (2) atidarymu, kuris jungė miesto centrą ir pietinę Londono kelio stotį.

Elektrinis tramvajus, kuriam ilgainiui buvo

skirta tapti pagrindiniu miesto transportu, pirmą kartą pasirodė 1884m. Glazge ir Frankfurte prie Maino, bei 1888m. Ričmonde (Virdžinijos valstija). Iš pradžių tramvajus, o paskui ir autobusai benzininiais varikliais, pakeitė miestų išvaizdą. Pamažu, nebeliko būtinybės statyti namų šalia pramoninių įmonių. Miestų centruose pradėjo nykti žmonėmis perpildyti namai (nors jie neišnyko iki šiol). Be to, miestuose greitai atsirado priemiesčiai, kurie turėjo ir pliusų, ir minusų. Panašiu būdu, priemiestiniai ir požeminiai geležinkeliai greitai vertė dideles sostines į milžiniškus miestus.

Transportas – tai specifinis elektros vvartotojas, todėl pirmuose elektrifikuotuose geležinkeliuose dažniausiai buvo atskiros elektrinės, kurios funkcionavo nepriklausomai nuo komunalinio elektros tiekimo.

*1880m. Peterburge F.A. Pirockis pravedė pirmuosius elektros variklio bandymus, skirtus vagono judėjimui.

(1) Vėliau ši linija buvo pravesta iki Gigantų Kelio.

(2) Judėjimas garo turbina Londono Metropoliteno linijomis prasidėjo dar 1863m.

Iki 1890m. iš miesto tinklų beveik nebuvo tiekiama elektros energija įmonėms, aišku, ji nebuvo paskirstoma ir buitinėms reikmėms. Perėjimas prie daugiafazės sistemos (kurią nuo 1887m. vystė Tesla ir kuri, pirmiausia buvo įvesta ant Niagaros hidroelektrinės 1897-1898m.) aatvėrė galimybes tiekti elektrą sunkioms pramonės šakoms. Nedideli poreikiai buvo patenkinami nuolatinės srovės varikliu, tobulintu iki 1900m., nes būtent tais metais buvo sukurtas kintamos įtampos kolektorinis variklis, kuris greitai pažengė į priekį po visų raktinių išradimų, padarytų 1891m.

1900m. pirmaujančiose įmonėse eelektriniai varikliai greitai pakeitė nepatogias ir pavojingas pakabinamas transmisijas su diržinėmis pavaromis. Iš pradžių variklius pritaikydavo jau egzistuojančioms mašinoms, tik vėliau pradėjo gaminti aparatus su individualiais varikliais. 1889m. pardavime atsiradęs nedidelis ventiliatorius Tesla, naudojęs 1/6 arklio jėgos, turėjo tokią pat reikšmę, kaip elektros energija buityje. Ir nors paskutinio šimtmečio gale buvo išrasta nemažai dulkių siurblių ir šaldytuvų (atsiradusių net pardavime), iki 1918m. elektra nepakeitė buitinio gyvenimo.

Pirmosios elektrocentralės, dirbusios prie nuolatinės žemos įtampos srovės, teikė energiją tik kelių šimtų metrų spinduliu, taigi tokia elektrinė turėjo būti vartotojų rajono centre. Norint pasinaudoti visais elektros energijos privalumais reikėjo pasigaminti jos ten, kur buvo kuro atsargos arba vandens energija, ir iš ten ją perduoti vartotojams. Norint visa tai padaryti, reikėjo aukštos srovės kintamos įtampos. GGeriausias šioje srityje buvo 1889m. Ferranti su savo 10000 voltų generatoriais. Dirbdamas Deptforde jis energiją perduodavo į Londoną, nors dar keletą dešimtmečių ją gamino nedidelėse vietinėse stotyse.

Anglijos valdžia, įstatymų tvarka 1926m. patvirtino elektros tinklą, garantuojantį visuotinį Ferranti principų pervedimą. Visa tai buvo padaryta tuo laiku, kai kitos šalys į tai nekreipė jokio dėmesio. Didžiausią naudingumą garantavo galimybė, perduoti elektrą dideliais atstumais. Dar 1882m. buvo padengtas apie 60km atstumas. Tokia perdavimo sistema buvo įtaisyta ant Niagaros elektrinės, tačiau daugialypį perdavimą dideliais aatstumais įgavo tik periode tarp pasaulinių karų.

Garo turbina

Garo turbina – viena iš pagrindinių elektros energijos gavimo techninių priemonių. Užtenka prisiminti ir tai, kad pirmos dvi pasiūlytos (Gerono ir Brankos) garo variklio schemos buvo turbininės. Tačiau vėliau, stūmoklinės mašinos sėkmė susilpnino dėmesį turbinai. Be to, mokytiems inžinieriams tapo vis sunkiau pagaminti darbingą garo mašiną. Turbinai reikalingas greitis buvo virš tų laikų inžinierių galimybių ribos, o dalių pagreitinimo tikslumas liko neišspręsta problema iki pat XIXa. pabaigos. Džeims Uatt menkai apibūdino šią situaciją, kada Boultonas pranešė jam apie savo nuogąstavimus, kad garo turbina gali pridaryti įvairių nuostolių jų darbui. Padaręs nedidelius skaičiavimus, Uatt atsakė(1), kad apie kokį nuostolį gali eiti kalba, jeigu (tuo metu) be Dievo pagalbos negalima priversti darbo dalių judėti 1000 f (apie 333m/s)?

(1)net Branka sunkiai įsivaizdavo milžinišku greičiu besisukančią turbiną, tai įrodo jo brėžiniuose pavaizduota dantyta turbinos pavara.

Vis dėlto garo turbina žadėjo labai didelį pelną, nes ji turėjo aukštą naudingumo koeficientą, padidintą galingumą ir atsikratymą jėgos, kai garas yra paverčiamas į sukamąjį judėjimą pavarų mechanizmo metodu. Todėl XIXa. antroje pusėje buvo be galo daug bandymų sukurti darbui tinkamą turbiną, tačiau iš pradžių visi tokie bandymai buvo nesėkmingi (neskaitant specialios turbinų paskirties). 1884m. Čarlzas Parsonas užpatentavo savo reaktyvinę garo turbiną. Jis ttobulino savo turbiną elektros generatoriams ( bet kaip rodo patentas, jis neužmiršo ir kitų paskirčių). Pirmoji Parsono turbina (pav. XIIIa.) parodė visai neblogus rezultatus, nes ji galėdavo padaryti taip, kad nedidelis elektros generatorius pradėtų judėti. Prasidėjo masinė turbogeneratorių paklausa nedidelėse elektrinėse, garlaiviuose ir t.t. 1891m. pagal naudingumo koeficientą patobulinta garo turbina, tapo lygiavertė stūmokliniam varikliui. Netrukus garo turbina buvo įterpiama daugelyje elektrocentralių ir savo naudingumo koeficientu greitai aplenkė pačias stambiausias stūmoklines mašinas*. Apie 1912m. atsirado turbogeneratoriai su 25000 kilovatų ( apie 33000 arklio jėgų) galingumu, kai maksimalus stūmoklinių mašinų galingumas niekada nebuvo didesnis nei 20000 arklio jėgų.

*Didelis nuopelnas tobulinant turbiną tenka G. Lavaliui – greitaeigių diskinių garo turbinų su lanksčiu cilindru kūrėjui. 1889m. Anglijoje jis gavo patentą skaidomam kintamų kirimų kanalui, leidusiam garų spaudimo perkrovą perdaryti į kinetinę energiją.

Jos milžiniško galingumo reikėjo tik elektroenergetikai ir laivininkystei. Būtent garo jėgomis varomiems įrenginiams ir sutelkė dėmesį Parsonas. Jis pastatė nedidelį katerį „Turbina’’, sukėlusį didelę sensaciją karinių laivų parodoje 1897m. Jo kateris galėjo judėti 34 mazgų greičiu, kai patys greičiausi tuometiniai esmincai judėjo tik 27 mazgais. Sekančiais metais garo turbinos turėjo praeiti įvairius bandymus karo laivuose. Šių bandymų rezultatai buvo geresni nei tikėtasi. 1905m. admirolai nutarė, kad visi kariniai laivai turi būti su ggaro turbina. Be to, 1901m. pastatytas pirmasis prekybinis laivas su garo turbina. Greitai šios turbinos buvo pripažintos geriausiomis, kalbant apie greitaeigių laivų variklius. 1906m. į vandenį nuleisti lageriai „Luzitanija” ir „Mauritanija” turėjo po keturias turbinas, kurių bendra galia buvo 70000 arklio jėgų. Nuo 1909m. Parsonas pradėjo kurti mašinų valdymo sistemą su irstomais sraigtais bei reduktoriais, ir visa tai, pritaikė garo turbinoms, skirtoms lėtaeigiams krovininiams laivams.

Vidaus degimo variklis ir automobilis

Idėja, sudeginti kurą betarpiškame cilindre buvo paprastesnė nei sudėtingas šiluminis ciklas, į kurį įeina aukštakrosnė, katilas ir cilindras. Būtent todėl, patys pirmieji vidaus degimo variklių sukūrimo bandymai buvo darbingų garo mašinų periodo pradžia. 1680m. atliktus Giuigenso bandymus, nukreiptus garo variklio sukūrimui, mes jau minėjome 6 skyriuje, bet jeigu, vidaus degimo variklis pagal savo konstrukciją yra paprastesnis už garo mašiną, tai inžineriniame lygyje jį padaryti – kur kas sunkiau. Todėl garo mašinos sukūrimas laikinai sustabdė darbus, susijusius su vidaus degimo varikliu.

Taip pat išradėjus domino kai kurie vidaus degimo variklio ypatumai: veikimo paprastumas, mažas svoris ir gabaritai (tapę įmanomais katilo pašalinimo dėka), perspektyva ( kurią realizuoti buvo nelengva), galimybė pagaminti nedidelius variklius, patogius nedidelėms gamykloms ir dirbtuvėms (garo jėgų įrengimai nebuvo patogūs) bei padidintas naudingumo koeficientas, kuris pašalino praradimus dūmtraukyje, katile, garo laiduose.

Dėl

visų šių priežasčių, nuo XVIIa. vėl buvo bandoma vidaus degimo variklį pagaminti skirtingų rūšių. Švytinčios dujos, kaip kuras, labai tiko tokiam varikliui. Dėka to, maždaug nuo praeito amžiaus 20-tųjų metų variklis su dujiniu kuru pasitaikydavo vis dažniau. Nuo 1860m. jis tapo pramoniniu varikliu ir savo vystymąsi baigė 1876m., kai buvo sukurtas „begarsis” dujinis variklis „Otto”. Dujinio variklio naudojimas nedidelėse įmonėse, labai pagerino jų energetinį apsiginklavimą nuo smulkių pramonės šakų, panašiai, kaip garo mašina per šimtmetį – nuo stambių įmonių. Tačiau ššimtmečio pabaigoje stiprėjantis pramonės elektrifikavimas išstūmė dujinį variklį iš šios srities. Prasidėjo stambių elektrinių su naminėmis dujomis statyba, kurių naudingumo koeficientas kartais net buvo aukštesnis nei garo variklių. Tačiau dujinis variklis suvaidino didelį vaidmenį, tapdamas tuo pagrindiniu žingsniu, benzininio ir naftos variklių sukūrimui. Pagal savo veikimo principą, pastarieji varikliai buvo panašūs į dujinį variklį, dėl to, jų vystymas vyko greičiau.

1859m. Pensilvanijoje buvo atrastos didelės naftos sankaupos. Nuo 1873m. prasidėjo variklių, varomų skirtingais naftos perdirbimo pavidalais (benzinu, kerosinu, mazutu) kūrimas. Panašiai kkaip ir jo pirmtakui – dujiniam varikliui, visi pirmieji modeliai darė per mažai cilindro apsisukimų. Gotlibas Daimleris buvo pirmasis, kuriam pasisekė pasinaudoti galios laimėjimu, padidinančiu apsisukimų skaičių. 1885m. jis sukūrė benzininį variklį, kuris tapo lengvu kuru varomo šiuolaikinio variklio prototipu. TTais pačiais metais Karlu Bencu sukurtas variklis su mažu apsisukimų skaičiumi, buvo uždegamas nuo elektros žiežirbos, kuri po to įgijo ir visuotinį pripažinimą. 1893m. Vilhelmas Maibachas šį variklį papildė karbiuratoriumi su plūdine kamera. Amžiaus pabaigoje, lengvo kuro varikliai

įgijo visus šios klasės charakterinius bruožus.

Tuo laikotarpiu ir įvyko sunkaus kuro variklių atsiradimas. Pirmasis parduodamas variklis buvo Dento ir Pristmano konstrukcijos, kurie jį užpatentavo 1886m. Dirbta buvo su gana sunkiais naftos perdirbimo produktais. 1890m. bandymus sėkmingai atliko Akroido-Stiuarto variklis, dirbęs dar sunkesniu kuru. Tačiau šiuo atžvilgiu, visi jie nusileido dyzeliniam varikliui, įsiliepsnojančiam nuo suslėgimo (taip pat kaip pirmtakų varikliuose). Jo konstrukcija buvo sukurta moksliniais pagrindais, kurių dėka jis galėjo dirbti net mazutu, nekalbant jau apie visą skystą ar dujinį kurą. Šio variklio ppatentas buvo išduotas Dyzeliui 1892m., nors jam prireikė dar kelių metų, kad sukurti dirbantį variklį. Dyzeliniame variklyje pagaliau išsipildė inžinierių svajonė dėl naftos variklio, kuris savo naudingumo koeficientu pralenkė garo variklį. Šio variklio gabaritai greitai buvo privesti iki tokių dydžių, dėl kurių jis galėjo konkuruoti su laivuose bei elektros gavyboje esančiais garo varikliais (neminint pačių galingiausių jėgos įrenginių). Jau 1930m. naujuose laivuose dyzeliniai varikliai buvo įrenginėjami dažniau nei garo turbinos.

Dėl savo mažo svorio, lengvo kuro variklis padarė tikrą revoliuciją iir sausumoje, ir ore. Tačiau kelių transporto pradžia buvo pradėta ne lengvo kuro varikliu. Ekipažai su garo varikliais buvo privesti net iki geležinkelių rentabilumo. 1831 metais keleivinės linijos Londone ir jo priemiesčiuose, aptarnavo apie dvidešimt tokių ekipažų, važinėjančių nuo 8 iki 50km/h. Sukūrus geležinkelių tinklą, šios rūšies transportas tapo neekonomiškas. Tačiau šimtmečio viduryje, modernizuoti ekipažai vėl tapo konkuruojančiais

su kitomis susisiekimo priemonėmis. Geležinkelių savininkų ir karietinių kompanijų bendrų pastangų dėka, Anglijoje buvo priimti įstatymai, kurie magistralinio transporto su garo varikliais vystymąsi padarė neįmanomu. Įstatymas sakė, kad nuo 1861 metų kiekviename ekipaže gali būti ne daugiau kaip du vairuotojai, kurie važiuotų iki 16km/h kaimo vietovėse ir iki 8km/h miestuose. Tačiau „raudonosios vėliavos” įstatymas nuo 1865 metų, apribojimus padarė dar griežtesnius: 6,4km/h kaimo vietovėse ir 3,2km/h mieste. Be to, įstatymas reikalavo, kad ekipažo priekyje būtų žmogus su raudona vėliavėle arba raudonu žibintu. Tokie pakitimai saugojo geležinkelio kompanijų interesus. Ar galima stebėtis tuo, kad pagrindiniai auto statybos išradimai atiteko kitoms šalims? Iki 1896m., kai buvo panaikintas ,,raudonosios vėliavos” įstatymas, Anglija šioje srityje jau buvo netekusi galimybės konkuruoti su kitomis šalimis.

Pirmieji kerosininio variklio sukūrimo bandymai buvo atlikti 1864m. Pirmuosius reikšmingus žingsnius 1885m. padarė Karl Benc. Tačiau šiuolaikinio automobilio pradininku tapo dviratis, į kurį Daimleris 11886m. įdėjo lengvą variklį, su dideliu apsisukimų skaičiumi. Tais pačiais metais, jis tą variklį pritaikė prie keturraračio vežimėlio. Taigi 1889m. buvo pagamintas pirmasis automobilis. Greitai atsirado ir kitų automobilių išradėjų, o 1904m. apyvartoje jau buvo autobusai ir krovininės mašinos su lengvo kuro varikliais. Vėliau automobilių vystymasis ėjo ne tiek išradimų keliu, kiek pigaus automobilio masiniam gaminimui.

Žmogus kyla į dangų

Kaip matote, mūsų seniau aptarti išradimai buvo sukurti tam tikru laikotarpiu, pagrindinis tikslas tada

172-181

Aprašyti visus tų metų išradimus prireiktų kelių tomų. Čia mes apsiribosime keliais pavyzdžiais. Jeigu skaitytuojas susimąstis, koks būtų buvęs gyvenimas bet tos ar kitos mašinos ar be gausybės pigių prekių, kurias gamina mašinos, jis turės supratimą apie permainas, sukurtas mašinų 19 amžiuje. Mechanizacija apėmė daugelį pramonės šakų: 1828 metais plieninių rašyklių gamyba, 1848 metais degtukų gamyba, 1861 metais atsirado Makėjo avalynės mašina, o 1871 metais Gudijro rantovinė mašina. Papirosų išdirbo mašina buvo išrasta 1876 metais. Oueno butelių gaminimo mašina atsirado 1898 metais. Greitai ji pradejo gami-nti 2500 butelių per valandą.

Dauguma šio metu žmonių išradimų bendravimo priemonių srity-je, buvo pagaminti tuo periodu. Prasidėję 1822 metais daugkartiniai bandymai sukurti mechanizuota rinkimo mašiną, 1886 metais sėkmingai pasibaigė, kai buvo pagamintas pirmas Mergentalerio linotipas, kuriuo pradėjo rinkti viena Niujorko laikrašty. NNuo 1843 metų buvo daug išradimų susijusių su rašomosios mašinėlės sukūrimu, bet šiuolaikinės mašinėlės prototipu tapo Šolco konstrukcija, sukurta 1867 metais. 1874 metais firma „ Remingto“ pradėjo pirmųjų jo konstrukcijos mašinėlių išleidimą, 125 dolerių kaina. 1877 metais Edisonas sukūrė fonografą, o per du sekančius dešimtmečius Berlineris pavertė jį gramofomų, tuo padėjęs pagridus daugkartiniam įrašo atkūrimui. 90-ais praeito šimtmečio metais paplito kinematografas. Arifmometrai, nuo 1642 metų praėję lėtą vystymosi procesą, tapo patikimais ir naudingais įrenginiais. Paskutiniais praeito šimtmečio metais jų išleidimas tapo reguliarus.

Kas liečia įvairesnės paskirties mašinos, pvz., siuvimo mašinos buvo gaminamos nuo 1829 metų, bet šiuolaikinės mašinos, pasitaikančios mūsų buityje, pagamintos pagal Eliso Haivo (1846m.) ir Isaako Zingerio (1851m.) modelius. Spyna, naudota kurį laiką, buvo išrasta 1847 metais, o šiuo metu visiems žinoma Ieilo spyna, buvo patobulinta 1865 metais. 1854 metais E.Dž.Otisas eksponavo jo sukurtą keleivių liftą. 1857 metais jo liftas, pirmą kartą, buvo vienoje universalinėje parduotuvėje. Elektrinis liftas atsirado šimtmečio pabaigoje. Garin (kelio statybai) buvo sukurta 1866 metais Rentgenas išrado savo spindulius 1895 metais. Speris 1905 metais sukūrė giroskopą, kuris mūsų laikais beveik visiškai išstūmė magnetinį kompasą. Gausūs bandymai, daromi nuo 1818 metų, pasibaigė dviračio „Rover“ sukūrimu, kurį išrado Starlei 1885 m., 1888 metais Danlopas pritaisė jam pripūčiamus

ratlankius. Apie 1896 metus pasaulio keliais važinėjo 4 milijonai dviračių.

Kapitalizmo ekonomika paskutiniu jo vystymosi periodu

Mašininė technika paplito beveik visose gamybos srityse. Mate-rialinių gerovių kiekis, kurį žmonija turėjo savo dispozicijoje (žinioje) milžiniškai išaug, bent jau pažangiose šalyse. „Turtai“ pasiskirstė tolygiai, nors dėl to liaudžiai teko įnirtingai kovoti. Nuo mašinų naikinimo taktikos, vadovaujantis kuriai darbininkai tikėjosi palengvinti savo dalią, jie atsisakė, nors atskyrė išsiveržimai tęsėsi iki praeito amžiaus vidurio. Tokia taktika nebuvo laikoma žingsniu į priekį, nes mašinos sukurdavo vis ddidesnes gausybes. Fabrikų darbininkams bėdas atnešdavo – netolygus gyvenimo gerybių paskirstymas: fabrikų, gamybos įrankių ir mašinų sutelkimas gan mažos verslininkų grupės rankose – kas leisdavo jai savaip spręsti samdymo sąlygų klausimą. Dalinią apsaugą prieš šią valdžia darbininkai surado tred – junionizme. 19 amžiuje profsąjunginiai susivienijimai įgaudavo vis daugiau jėgų ir jie stojo į kovą su savininkais, kas atitiko brandaus kapitalizmo idėjas. Atskiras darbininkas buvo bejėgis kovoje su vis blogėjančiom gyvenimo ir darbo sąlygom. Bet, susivieniję, galėjo mesti iššūkį pramonės magnatams ttam, kad gautų kiek didesnę materialinių gėrybių, sukurtų naujomis mašinomis dalį. Tai pat, jie mokėsi ginti savo teises politine kova. Darydami spaudimą. Pramonės darbininkai, remtini progresyvesnių sluoksnių pasiturinčių klasių visuomenės, pasiekė, kad nuo 1802 iki 1847 buvo priimta eilė fabrikų įįstatymų, baigusių su bjauriausiomis sistemos pusėmis. Čia mes neturime galimybės įsigilinti į tokias smulkmenas ir apsiribosime tokia pastaba, kad tuo periodu, buvo pastebėtas bendras gyvenimo ir darbo sąlygų kilimas. Nors jis ir buvo pasiektas jų pasiaukojimo dėka.

Atsiradus kapitalistinei pramonės sistemai, prasidėjo milžiniško techninio progreso epocha. Nauji išradimai metai nuo metų didino darbo našumo pastangas, su kuriomis žmogus atkariaudavo priemones savo egzistavimui. Tokie išradimai buvo naudojami beribiškai tam, kad galima būtų gaminti vartojimo daiktus vis didėjančiais tūriais. 19 amžiaus vidury susidarė įspūdis, kad tokiam neprilygstamam nenutrūkstamam judėjimui pirmyn nebus galo. Bet amžiaus pabaigoj prasidėjo neregėtos perprodukcijos krizės. Tuo metu, pagamintos prekės neturėjo akivaizdaus realizavimo, nors milijonams žmonių jos vis dar buvo reikalingos. Įmonininkai, neturėdami galimybės parduoti savo produkciją, visiškai arba dalinai uuždarydavo gamyklas. Prasidėjo masinė bedarbystė. Ir tik tai po kelerių metų ūkinių mašinų darbas susitvarkė, nors ir neilgam, iki eilinės krizės, kai jam teko vėl susimažinti greitį. Po 1918 m. Padėtis dar labiau pablogėjo. Nedarbas ir perprodukcija tapo chronišku kapitalistinės ekonomikos požymiu. Jie pasiekė tokį mastą, kad kai kurie pradėjo kalbėti apie tikrąją „perprodukciją“ (nors didelė dauguma gyventojų neturėjo galimybės įsigyti pačios būtiniausias prekes), tam kad galėtų paaiškinti tautos nelaimių priežastis.

Su šiais sunkumais buvo susietas dvejų naujų kapitalistinės ekonomikos llinijų augimas-monopolija ir imperializmas. Monopolija atsiranda tada, kai ta arba kita firma įgyja didesnės gamybos dalies kontrolę tam tikroje pramonės šakoje. Kartais kelios firmos susitaria-koks prekių skaičius bus išleistas ir kokia kaina jos bus parduotos (tokiu atveju, firmų susivienijimas vadinamas karteliumi). Monopolijos ieškodamos išėjimo iš ekonominės krizės apribodavo gamybą žemiau įmanomo lygio ir dirbtinai didino kainas. Prieš tai bet kurioje pramonės šakoje buvo šimtai smulkių firmų, o laisva tarpusavio konkurencija statė į naudingą padėtį tuos įmonininkus, kurie įdiegė pažangią gamybos technologiją. Monopolija nepanaikino varomosios konkurencijos jėgos, bet žymiai sumažino jos poveikį. Apie padarinius, sukurtus tokios praktikos, kalbėsime žemiau.

Vis dėl to monopolizacija neišvengiamai ir negrįžtamai stiprėjo. Tam buvo daug priežasčių, svarbiausia ekonominių, tai yra išeinančių už tikros knygos ribų. Bet viena iš priežasčių, buvo pats mašinų vystymas. 19 amžiaus pradžioje, galbūt ir ankščiau, kai fabriko statyba ir jo aprūpinimas reikiamomis mašinomis kainavo pora tūkstančių svarų, kiekvienas dalyvis, įstojęs į šį gamybos sektorių, greitai sutrikdydavo bet kokią monopoliją. Bet techninių pasiekimų dėka (apie juos kalbama šiame ir tolesniuose skyriuose), tam kad pradėtum verslą, kuris atlaikytų jau esamų firmų konkurencija, reikėdavo įdėti bent jau kelis šimtus tūkstančių svarų. Dabar, netgi neeilinis žmogus, panaudojęs visas savo santaupas, negalėjo svajoti apie savo įmonės įkūrimą. Dauguma ppramonės šakų tapo uždarais tam tikrų firmų cechais, kur naujokai neturėjo galimybės patekti. Bet netgi šiuose rėmuose, tobuliausių įrenginių kainų augimas buvo palankus stambiausioms firmoms, kurios išstumdavo smulkesnius konkurentus.

Imperializmas ir Karas

Į šios knygos užduotį neįeina monopolijų įtakos imperialistinių prieštaravimų augimui ir čia kylančio ritimosi prie karo analizė. Praeito amžiaus antroje pusėje horizonte vis ryškiau buvo matomi karo požymiai. Su nesuvaldomu, kai kurių valstybių, industrialiniu augimu, kurios vis ieškojo naujos realizavimo rinkos, pasenusios politinės valdymo formos nespėjo eiti į koją su pasiekimais transporto ir ryšio priemonių srityje, kurios paversdavo pasaulį visuma. Esant tokiom sąlygom kariniai susidūrimai tapo neišvengiami. Bet vyko ir kito charakterio karai, Pilietinis karas Amerikoje, pavyzdžiui, kur buvo sprendžiama, būti ar nebūti Amerikoj pramonine Kapitalistine valstybe, likti ar nelikti agrarine vergvaldžių šalimi. Bet visi šie karai buvo niekai, palyginus su 19 am. pabaigos ir 20 am. pradžios kolonijiniais karais, pasiekusiais savo apogėjų 1914-1918 m. Pasaulinio karo metu. Todėl pabaigiant šį skyrių būtų priderama paminėti apie daugelį karinių išradimų, tapusiųjų to periodo ženklu.

Visos kūrybingos 19 am. mokslo ir technikos jėgos buvo paskirtos tam, kad sukurtų daug ginkluotės tipų: pabūklas, užtaisomas iš valdinės pusės, kurio ankščiau negalima buvo gamint dėl tinkamos technikos nebuvimo, arba šautuvas, pakeitęs lygiavamzdį muškietą, kuris yra žinomas nnuo 18 am. pabaigos, bet turėtas tik pačių taikliausių šalių žinioje. Karinė amunicija buvo papildyta daugeliu naujų ginklų tipais: 1835 m. Samuelio Kolto revolveriu, 1861 m. Getlingo staklinių kulkosvaidžiu ir 1866 m. Vaitchedo torpeda (dėl kai kurių techninių sunkumų ji buvo pradėta naudoti tik Rusijos-Japonijos kare, 1904-1905 metais). Povandeninis laivas, kaip „ginklas“ buvo tobulinamas dalyvaujant daugumai išradėjų. Povandeninis laivas judantis nuo žmogaus jėgos ir skirtaskarinių laivų sprogdinimui, pirmą kartą buvo pastatytas karo už Amerikos nepriklausomybę metu. 1776 metais jis sėkmingai praplaukė po vandeniu, bet neatliko savo pagrindinės paskirties. Amerikoje, Alietinio karo metu vėl grįžo prie minties apie povandeninį laivą. Buvo daug nesėkmių, bet galų gale jis sėkmingai susprogdino ir paskandino priešo karinį laivą. Šiuolaikinį povandeninį laivą kūrė kelios besivaržančios šalys 80-ais ir 90-ais metais. 1916 m. buvo sukurtas tankas, užėmęs tokią svarbią vietą šiuolaikiniame kare. Tokie yra atskiri, patys įžymiausi kariniai išradimai. Mes jau sakėme, kokį milžinišką postūmį kariniai poreikiai padarė aviacijos ir radėjo vystymuisi, iki tol vykstančiam gana lėtai. Pilietiniams tikslams lėktuvas daugiau ar mažiau reikšmingai buvo panaudotas tik po to, kai jis buvo patobulintas ir atliko savo paskirtį kaip karinė sunaikinimo priemonė. Kitame skyriuje, kur kalbama apie pirmaujančias pramonės šakas, kuriomis pagrįstas visas techninis procesas, mes ir vėl

pamatysime, kaip kariniai poreikiai padėjo progresui tam tikrose srityse.

8 skyrius

Medžiagos, staklės ir gamybinės technologijos iki 1939 metų

Dvejuose ankstesniuose skyriuose mes beveik nekalbėjom tokiais svarbiais klausimais, kaip medžiagos, iš kurių gaminamos mašinos, staklių konstrukcija ir technologija, naudojama mašinų gamyboje.

Jeigu skaitytojas grįš prie 5 skyriau iliustracijų, jis pastebės, kad dauguma to periodo mašinų buvo gaminama iš medžio, kuris beveik iki 17 am. pabaigos buvo pagrindine medžiaga naudojama pramoninių mašinų gamybai. Metalai buvo naudojami tik mašinų detalių gaudarisių krūvį, pjaunamųjų kraštelių ir kitų ddalių gamybai, kuriuose neįmanoma gaminti iš ne metalo medžiagos. 17 šimtmetyje garo variklį, aišku, dažniausiai teko gaminti iš metalo (nors, pvz.: katilus gamino iš medžio, kaip statinę, apjuosdami juos lankais, o vietoj špyžiaus naudojo žalvarį). Špyžiaus vis dar buvo brangus, todėl jį naudojo tik tada, kai jis buvo absoliučiai būtinas. Tai galima paaiškinti tuo, kad nuo viduramžių, kai žmonės pirmą kartą pradėjo lydyti juoduosius metalus, špyžiaus išlydymo technologijoje nebuvo jokių principinių technologinių naujovių.

Pertvarkymai juodojoje metalurgijoje

Nuo pat metalurgijos atsiradimo špyžių ant mmedžio anglies, todėl gamybos mastai priklausė nuo miško resursų. Kai 16 am. metalurgija pradėjo gana greitai vystytis, miškų stoka labai trukdė metalurginės gamybos plėtimui ir, todėl, ribojo mašinų gamybos raidą. Nuo to labiausiai nukentėjo Anglija, kur beveik nebuvo miškų. Anglijoje, nnuo 1540 iki 1640 metų malkų kainos kilo tris kartus greičiau negu kitų prekių. Vienu metu atrodė, kad anglų metalurgija, o kartu su ja ir greitai besuvystanti mašinų gamyba visai pasmerkta pražūčiai.

Bet greitai anglai suprato, kad medžio anglį galima pakeisti akmens anglimi. Jau 16 am. daugelis Anglijos pramoninių įmonių vietoj malkų pradėjo naudoti akmens anglį. Bet pereiti prie akmens anglies metalurgijoje pasirodė gana sunku. Metalurginių gamyklų prie(ant) akmens anglies pervedimo patentai 1612 m buvo išduoti Simonui Sturtevantui ir 1619 m Dodei. Buvo padarytas dar keletas bandymų šia kryptimi, bet problemos sprendimas laikė Abraomo Darbio iš Kolbrukdeilo (Šropširo grafistė), kuris sugalvojo akmens anglies koksavimo būdą prieš jos pakrovimą į aukštakrosnę. 1709 m buvo padaryti pirmi sėkmingi bandymai, nors dar kelis metus bbuvo dirbama su pramoninių špyžiaus lydymo ant kokso procesu. Bet anglų metalurginių gamyklų savininkai delsė dėl savo gamyklų pervedimo prie kokso. Naujo būdo įdiegimas buvo apsunkintas būtinumu kruopščiai parinkti rūdą ir anglį, nes išlydomas špyžius nepasiduodavo perdirbimui į kalią geležį. Maždaug nuo 1760 metų špyžiaus lydymo ant kokso technologija pamažu buvo tobulinama – keičiant koksavimo procesą, gerinant pūtimą (pagrindą čia sudarė tai, kad dumplių pavarai Vilkinsonas panaudojo Uato garo mašiną) ir tobulinant tolesnius špyžiaus perdirbimo metodus. Aukštakrosnių skaičius, dirbančių ant kkokso, padidėjo Anglijoje nuo 31-1775 metais iki 81-1780 metais. Nuo šiol koksas galutinai išstūmė medžio anglį iš visų pirmaujančių metalurginių Anglijos gamyklų.

Medžio anglies keitimas koksu sudarė špyžiaus lydymui tam tikrą naudą, nes nuostabus kokso tvirtumas leido padidinti aukštakrosnių aukštį ir gauti daugiau sulydyto metalo, tuo padarant kur kas geresnes sąlygos darbui išpilstyme. Bet dėl didelio anglies kiekio, trapi špyžiaus struktūra darė jį netinkamu daugeliui paskirčių. Maždaug nuo 1748 metų Abraomas Darbis (antrasis) pradėjo lydyti špyžių ant kokso, kuris geriau pasiduodavo perdirbimui į klampią kalią geležį. Tačiau egzistavę tokio perdirbimo būdai, paveldėjimo ir duodavo mažiau metalo. Stambi kalaus špyžiaus gamyba tapo įmanoma tik nuo 1784 metų, kai Kortas, panaudojęs savo pirmtakų laimėjimus, patobulino pūlingo atspindinčioje krosnyje būdą, dirbančioje ant akmens anglies ir įrengtoje taip, kad metalas liestų liepsną, bet ne anglį.

Dabar anglų juodoji metalurgija turėjo viską, reikalingą jos greitam vystymuisi. Špižiaus lydymas kilo į kalną, sudaręs 62 tūkstančius tonų 1788 metais, 125 tūks. 1796 m. ir 250 tūks. tonų 1806. Nilsonu įgyvendintas perėjimas nuo karšto pūtimo leido priversti juodųjų metalų lydymą iki 3 milijonų tonų praeito amžiaus viduryje ir iki 8 milijonų tonų jo pabaigoje. Dabar buvo sulydymą pakankamai špyžiaus, kad galima būtų gaminti mašinas visai iš metalo. Be to, buvo ppadėtas pagrindas geležinkelio transporto vystymuisi, laivų metalinių korpusų gamybai ir daugelio mašinų sukūrimui, apie kurias buvo kalbėta praeitame skyriuje.

18 amžiaus pabaigoje atsitiko svarbus įvykiai mechaninių įrenginių, skirtų špyžiaus kalimui ir valcavimui reikale. Kalvės kūjo su hidrokomplektu mastai, žinomi nuo viduramžių, greitai padidėjo. 1783 metais Džonas Vilkinsonas pastatė savo pirmąjį garinį krentantį kūjį, krintamųjų dalių svoris sudarė 7,5 tonų. Galingas ir originalios konstrukcijos garinis kūjis buvo išrastas Nasmito 1839 metais ir įdiegtas į gamybą po trijų metų. Bramo sukurtas 1796m. hidravlinis presas, 1850 m. leido sukurti dar galingesnį kalvio kūjį.

Vokietijoje nedideli valcavimo velenai su hidrokomplektu buvo naudojami paviršiaus apdailai jau nuo 15 am. pradžios. 1745 metais švedas Polchelmas sukūrė latako veleną ruožuoto špyžiaus valcavimui, tačiau valcavimo staklyno, skirto pagaminti geležies lakštą tiesiogiai iš luito be jo išankstinio apdirbimo išradimo nuopelnai priklauso anglui Kortui (1783m.) O pirmuoju, kas įrengė valcavimo staklyną garine pavara (1796m.), buvo vis tas pats Vilkinsonas.

Pigaus plieno atsiradimas

Plienas yra labai tvirta medžiaga, nes pagal anglies kiekį jis stovi tarp špyžiaus ir kalios geležies. Tokios mašinos, kaip elektros generatorius, garinė turbina, vidinio sudėjimo variklis, automobilis ir t.t., sukurtos 19 am. pabaigoje, kuriose atsiranda aukšta įtampa, gali būti gaminamos tik tai iš tvirto metalo. Toks metalas yra plienas. Viduramžių plieno gamybos mmetodai reikalavo didelių išlaidų, dėl to jis buvo laikomas brangiu metalu. Netgi po to, kai 40-ais 18 am. metalais, Hantsmanas paruošė plieno gamybos procesą, jo brangumas atmetė galimybę naudoti jį bendroms paskirtims. Pagrinde plienas buvo naudojamas peilių gamybai. Tam, kad galima būtų naudoti plieną kaip statybinę medžiagą arba gaminti mašinų detales, kurios turi būti labai tvirtos ištempimo metu ir t.t., ji reikėjo gaminti pigesniu būdu ir didesniais kiekiais. Pirmas tokia galimybę surado Genris Besemeris 1856 metais. Dvejais metais anksčiau jis sukūrė tokios formos artilerinį sviedinį, kuris veikiamas parako dujų sukosi, kas darė nereikalingu daryti sriegį ant pabūklo vamzdžio. Tačiau tokio pabūklo pagaminimui nebuvo pakankamai tvirtos medžiagos. Išstudijavęs šios srities teiginius, jis išrado špyžiaus perdirbimo į plieną būdą, oro pūtimo pagalba išdegindavo jo priemaišas specialioje krosnyje, kurią ėmė vadinti

182-191

Įkandin Besemerio pasirodė Simensas, kuris praėjusio amžiaus 60-aisiais metais paruošė marteno plieno virimo būdą, išsiskiriantį nuo besmerinio mažesniu galingumu, bet leidžiančiu tiksliau kontroliuoti baigto plieno sudėtį (taigi ir kokybę).

“Pagrindinis” procesas, leidžiantis perdirbti daugiau prieinamas geležies rūdas su dideliu kiekiu fosforo, buvo 1875 metais išrastas Džilkristo ir Tomo. Nors paskutinio būdo įdiegimas užsitęsė eilę metų, jis faktiškai padvigubino plieno lydymo pasaulinius gamybinius pajėgumus.

Legiruoti plienai su kitų metalų nedideliais priedais žymiai pagerino ir padarė labiau

įvairesnes plienų charakteristikas.

Nors dar Faradėjus 1822 metais atliko plieno legiravimo sisteminius bandymus, jo darbai neįgavo praktinio pritaikymo.

Legiruotų plienų istorija praktiškai atsiveria nuo 1871 metų, kada Muše išrado legiruotą volframu, vanadžiu ir manganu įrankinį plieną, kuris leido mechaninį plieno apdirbimą vesti su žymiai aukštesniais pjovimo greičiais.

Vėliau atsirado kiti legiruoti plienai, pavyzdžiui Chadfildo manganinis plienas (1882 metai), Šneiderio nikeliuotas plienas (1988 metai). Jeigu, neskaitant Muše rankinio plieno, tai kiti legiruoti plienai buvo skirti ginkluotės gamybai ir tik vėliau rado pritaikymą labiau kkūrybingose srityse.

Po to 1898 metais Teiloro ir Uaito buvo išrastas greitapjovis įrankinis plienas, apie kurį bus rašoma vėliau. Nerūdijantį plieną išrado Garri Brijlis 1913 metais.

XIX amžiau pabaiga taip pat pasižymėjo įdiegimu į gamybą įvairių aliuminio pagrindu lengvų lydinių.

182 psl. nuoroda 1 Besemerį aplenkė amerikietis Viljamsas Keli, sukūręs 1851 metais tokį patį metodą. Tačiau Viljamsui Keliui nepavyko pamatyti savo atradimo vaisių, nes jis neturėjo lėšų įgyvendinti savo metodą realiai gyvenime.

182 psl. nuoroda * 1864 metais prancūzų metalurgas P. Martenas ppastatė regeneracinę liepsninę krosnį, kurioje plieną gaudavo perdirbant ketų regeneracine liepsna ant pado. Šiuo metu Marteno vardu yra vadinamos plačiai paplitusios plieno lydymo krosnys ir pats plieno gavimo procesas.

Apie pramoninį aliuminio naudojimą negalėjo būti ir kalbos, kol amerikietis Chollas ir pprancūzas Eru, nepriklausomai vienas nuo kito, 1886 metais neišrado elektrolitinį būdą šio metalo gamybai. Nuo to laiko aliuminį pradėjo naudoti tais ypatingais atvejais, kai svarbiausia buvo mažas konstrukcijų svoris, pavyzdžiui pradedant nuo 1895 metų – sklandytuvų pastatymui. Duraliuminis, šitas nuostabus aliuminio su variu lydinys, išsiskiriantis ypatingai aukštu kietumu svorio atžvilgiu, atsirado 1909 metais. Tolesniais metais įvairūs aliuminio su lengvu magniu lydiniai įgauna vis didesnę reikšmę inžineriniuose dalykuose.

Nuo XIX amžiaus pabaigos prasideda plastmasės gamybos pramonė, bet mašinų gamyboje plastikai nebuvo naudojami iki pačio tarp dviejų pasaulinių karų periodo.

Būtinumas užtikrinti padidintą tikslumą

XVIII amžiaus mechanikams-pirmapradžiams sunkiausiai sekėsi pagaminti reikiamo tikslumo mašinas. Smitonui gaminant daugiau kaip 700 milimetrų ilgio Njukomeno vertikalios garo mašinos cilindrą užlaida sudarė beveik 13 milimetrų. Šituos variklius pasisekė ppriversti dirbti vieno gudraus prietaiso pagalba, leidžiančio virš stūmoklio galvutės sudaryti vandens sluoksnį kaip sandarinimą. Uato horizontaliai garo mašinai tokia gudrybė netiko ”Nėra nei tokio įrankio, nei tokių meistrų, – buvo priverstas su kartėliu pripažinti Smitonas, – kurie leistų pagaminti tokią sudėtingą mašiną su reikiamu tikslumu”. Ko gero, Uato garinė mašina ir nebūtų pradėjusi dirbti, jeigu Vilkinsonas tuo laiku nebūtų išradęs geras horizontalias tekinimo stakles. Kaip tvirtinama, 1830 metais kvalifikuotu tekintoju buvo laikomas tik tas, kuris galėjo padaryti detalę tikslumu iiki 1,6 milimetro.

Įtaisai gaminti cilindrus siurbliams ir medinius vandentiekio vamzdžius iš medžių kamienų žinomi iš viduramžių laikų. XV amžiaus pradžioje tokiu pat būdu išgręždavo patrankų vamzdžius, bet tik tuščiavidurių ruošinių baigiamosiose apdirbimo operacijose. 1740 metais šveicaro Maritco sukurtos pagerintos konstrukcijos gręžimo staklės leido gręžti pabūklų

vamzdžius iš vientiso ruošinio.

Žinoma, Njukomeno naujo garo variklio cilindrus reikėtų tekinti tokiomis staklėmis, bet savo diametru jie žymiai viršijo pabūklų vamzdžius. Sunki gręžimo galvutė gerai dirbo tik prie cilindro dugno ir neužtikrino reikiamo tikslumo kitame jo gale. Pašalinti šį trūkumą bandė įvairiais keliais, bet visi jie baigdavosi nesėkmingai, kol Džonas Vilkinsonas 1774 metais neišrado savo patobulintas stakles pabūklų vamzdžių gręžimui. Po to 1775 metais jo buvo sukurtos patobulintos staklės cilindrų ištekinimui (pav. XVIII). Jis patalpino gręžimo galvutę ant ilgo standaus strypo praeinančio kiaurai visą cilindrą ir iš abiejų galų aprūpintą atramomis. Šios staklės leido susidoroti su sunkumais, kurie pasitaikė gaminant Uato pirmų garo mašinų cilindrus. “Vilkinsonas, – rašė 1776 metais Uatas laiške Smitonui, – tiek patobulino cilindrų ištekinimo būdą, kad aš tau pažadu laikytis 72 colių ilgio cilindre tikslumo, pačiu blogiausiu atveju, iki plonos šešių pensų monetos storio”. Sekantys išradėjai tęsė Vilkinsono staklių tobulinimą ir jos maždaug apie 1830 metus įgavo ppilnai šiuolaikinę išvaizdą.

Tekinimo staklių patobulinimas

Tekinimo staklės daugelyje savo atmainų – pačios svarbiausios iš visų egzistuojančių staklių. Kaip tik pasakyti, didžioji dalis XIX amžiaus pasiekimų buvo glaudžiai susieta su jos pavertimu į galingą aukšto tikslumo mašiną. Iki XVI amžiaus vidurio egzistavo tik paprastos centrinės tekinimo staklės. Gaminys ant tokių staklių sukosi tarp dviejų pritvirtintų centrų virvelės pagalba, apvyniota apie gaminį ir susijungiančia paprastai su pedalu apačioje ir lanksčia svirtimi viršuje. Pats pirmas tekinimo staklių su patronu (sukikliu) atvaizdas priklauso 1568 metams. Tokiose staklėse pavarą suko slenkantis špindelis (patronas, sukiklis), prie kurio gaminį tvirtino varžtais arba suverždavo. Staklės su sraigtiniais nukreipiančiais patronais (sukikliais), skirtos sriegių įpjovimui, atsirado dar XVII amžiuje, be to šis būdas, prie kurio gaminys slinkdavo išilgai pavažų, o įrankis pritvirtintas nejudamai, plačiai buvo naudojamas XVIII amžiuje. Šiuolaikinėse staklėse slenka pjaunantis įrankis, o pats gaminys tik sukasi. Nuo Bessono, mirusio 1569 metais, iki mūsų išliko panašaus įrenginio primityvių sriegimo staklių paveiksliukas (pav. 23), tuo tarpu Leonardo da Vinči po savęs paliko dar žymiai ankstesnės kilmės eskizą, kuriame buvo pavaizduotos analogiškos konstrukcijos staklės. Vargu, šios ar kitos iš šių staklių turėjo praktinę reikšmę. Matyt, jų net išviso nepavyko pastatyti. .XVIII amžiaus eigoje laikrodžių ir prietaisų dirbtuvių savininkai naudojosi miniatiūrinėmis sriegimo sstaklėmis su slenkančiu įrankiu. Šiose mašinose buvo įdiegti peilinio suporto elementai, bet tiktai pritaikytiems lengviems darbams pavidalu.

Iki XVII amžiaus pabaigos ant tekinimo staklių tekindavo detales iš medžio ir kitų minkštų medžiagų ir tik atskirais atvejais iš pačių minkščiausių metalų. XVIII amžiaus eigoje laikrodininkai ir aukso dalykų meistrai, sukuriantys nepaprastai meistriškus raštus, pradėjo plačiai naudotis tekinimo staklėmis metalų apdirbimui, bet tik vienetiniams darbams. Į šimtmečio pabaigą, atsiradus sudėtingesnėms mašinoms, iškilo tekinimo staklių paklausa stambių metalinių detalių apdirbimui. Tekinimo staklių tobulėjimo istorija sudėtinga, todėl mes čia apsiribosime tik paminėdami apie tai, kad posūkio momentu šioje istorijoje buvo Genri Modsli šiuolaikinės išvaizdos metalo pjaustymo staklių sukūrimas.

Labai gudraus užrakto, išrasto Bramo, pagaminimui buvo reikalingas toks tikslumas, kuris žymiai viršijo tada egzistuojančias galimybes. Vis dėlto buvo nuspręsta šitą užraktą išleisti

185 psl. nuoroda 1 Leonardas da Vinčis domėjosi tekinimo staklėmis ir nubraižė, pavyzdžiui, pedalais varomų staklių eskizą, kuris, kiek yra žinoma, jo gyvenimo laikotarpiu nerado praktinio panaudojimo.

185 psl. nuoroda * 1718-1729 metų laikotarpyje rusų mechanikas A. K. Nartovas sumontavo nemažą kiekį tekinimo-kopijavimo staklių su mechaniniu suportu. didelėmis partijomis. Bramas pasamdė pas save į darbą Modslį, kuris kaip tik pradėjo kurti savo tekinimo stakles. Modsli po 1797 metų savo darbą tęsė jau nuosavoje

dirbtuvėje. Jo staklės (1797 metai) ir ypač jo patobulintas variantas (1800 metai) atidarė mašinų gamyboje naują epochą (pav. XIX).

Priimta skaityti, kad Modsli išrado tiktai peilių suportą, tačiau šitas tvirtinimas iškreipia tiesą ir neįvertina Modsli nuopelnų. Tuo metu laikrodininkai primityvų peilių suportą jau naudojo nedidelėse tekinimo staklėse, bet ant stambių staklių stovėjo grubūs įrengimai, neleidžiantys įrengti peilių suportą. Modsli jį žymiai patobulino ir pritaikė sunkiems darbams. Iš tikrųjų jis įnešė į tekinimo staklių konstrukciją tris naujoves, kurios žymiai padidino jų ttikslumą ir pavertė jas pilnumoj į universalų įrenginį su peilių suportu kaip pagrindine detale. Šitos naujovės išsireiškė sekančiai: metalinės konstrukcijos pagaminime tikslių plokščių paviršių gavime dėl peilio pavažos poslinkių ir technologijos sudaryme tiksliam reikiamo ilgio slenkančio sraigto pagaminimui, užtikrinantį reikiamą pjovimo įrankio poslinkį išilgai didelių gabaritų gaminio. Metalinių staklių sukūrimas vietoj metalinių darbo detalių montavimo ant medinio pagrindo gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti neturinti didelės reikšmės, tačiau metalinio stovo standumas užtikrino metalų apdirbimo pjaustant tikslumo padidėjimą. Pavažų (rogučių) plokštuminis paviršius ppavertė šitą potencialią galimybę į tikrovę. O Modsli atkaklus ir kruopštus darbas tobulinant pakankamo ilgio slenkančių sraigtų gamybos būdus XIX amžiaus pradžioje radikaliai pakeitė tekinimo darbų praktiką. Jam gi priklauso nuopelnas pavarų dėžės įdiegime.

Nors Modsli tekinimo staklėse nėra ypatybės, kkuri anksčiau būtų buvusi visiškai nežinoma, jo staklės pasirodė tiek tobulesnės, kad visiškai skyrėsi nuo visų savo pirmtakių. Jas galima buvo naudoti patiems sunkiausiems režimams ypatingai kietų metalų apdirbimui su bet kokiu tikslumu.

Tolimesnių sėkmių sriegių įpjovų srityje ir tikslumo klasės paaukštinimo apdirbant pjaustymu pasiekė apytikriai apie 1833 metus Džozefas Vitvortas, kurio darbinė veikla prasidėjo pas Modslį. 1814-1840 metų periode keletas anglų darbininkų sukūrė ankstesnių primityvių mašinų pagrindu drožimo stakles, kurios taip pat suvaidino didelę rolę didinant mechaninio apdirbimo tikslumą. Tačiau toks bendro mašinų gamybos tikslumo padėjimas pagrinde priklausė nuo perėjimo prie masinės gamybos metodų ir dalių pakeičiamumo. Apie tai ir bus kalbama sekančiame skyriuje.

Masinė gamyba ir dalių pakeičiamumas

Masinė gamyba – tai tas pagrindas, kuris leidžia mūsų dienomis iišleisti daugumą mašinų (ir plataus vartojimo prekes) stambiomis partijomis ir parduoti jas prieinamomis kainomis. Paimkim, pavyzdžiui, šiuolaikinį šeimyninį lengvąjį automobilį, jeigu išleisti to ar kito modelio 10.000 lengvų automobilių, tai kiekvienas iš jų kainuos keletą tūkstančių svarų sterlingų; jeigu gi pagaminti tiktai vieną automobilį, atitinkanti tuos pačius reikalavimus patikimumo ir patogumo atžvilgiu, tai jis jau apsieis šimtą tūkstančių svarų sterlingų, tikrovėje automobiliai išleidžiami partijomis po keletą šimtų tūkstančių. Visi tokie automobiliai beveik visiškai panašus, jeigu neskaityti smulkmenų. Gamybiniame procese kiekviena ooperacija pasikartoja šimtai tūkstančių kartų, todėl rentabilu sukurti ypatingą mašiną efektyviam kiekvienos tokios operacijos išpildymui. Todėl automobilio kaina neviršija keletą šimtų svarų sterlingų.Tokie pat reikalai ir didesnėje dalyje plataus vartojimo prekių gamyboje: tušinukų, dulkių siurblių, skalbimo mašinų, radijo imtuvų. Masinėje gamyboje nesusiduriama su dideliais techniniais sunkumais, jeigu gaminys sudarytas tiktai iš vienos dalies (vinis, smeigtukas, plunksna, segtukas) arba savo pagaminimui nereikalauja didelio inžinerinio tikslumo (tekstilė). Visai nebūtina, kad du ekzemplioriai to ar kito gaminio būtų visiškai vienodi, jie tik turi patenkinti vartojo reikalavimus. Nesunku organizuoti tokių gaminių masinę gamybą, jeigu jie turi plačią paklausą, pateisina išlaidas specialių mašinų pagaminimui ir atlyginimo išmokėjimams gausiai darbininkų armijai, iš kurių kiekvienas specializuojasi atlikti vienintelę operaciją. Faktiškai praktinė tikrovė nuo senų laikų duoda daugybę panašaus pobūdžio masinės gamybos pavyzdžių. Pačiu senoviniu pavyzdžiu, ko gero, yra viduramžių pabaigoje metalinių tipografinių literų nuliejimas. Kitas toks pavyzdys – speciali – su pedaline pavara – štampavimo mašina, apytikriai nuo 1680 metų Niurnberge buvo naudojama pritvirtinti galvutes prie angliškų segtukų. Pradedant apytikriai nuo 1700 metų švedas Christofelis Polchemas organizavimo masinę gamyba nedidelėje gamykloje, išleidžiančioje įvairiausius gaminius. Gamykloje buvo užimti apie 100 darbininkų. Visas gamybines operacijas jis stengėsi pervesti ant hidraulinių pavarų. Jis turėjo viniakalių stakles, žirkles juostinio geležies ir llakštinio metalo pjovimui, presus, valcavimo velenėlius ir t.t. Gamykla didelėmis partijomis išleisdavo tokias prekes, kaip plūgo noragus, dantis akėčioms, plaktukus ir kitus metalinius gaminius.

Tekstilės pramonė yra masinės gamybos sritis, kur tikslumas vaidina antraeilį vaidmenį.

Tegul dabar mūsų laukia užduoties išsprendimas – tos arba kitos sudėtingos mašinos, susidedančios iš daug dalių, masinės gamybos organizavimas. Kiekvieną detalę galėtume išleisti atskirai didelėmis partijomis tais masinės gamybos pagrindais, kurie žinomi nuo XVIII amžiaus ir net anksčiau. Bet, jau surenkant pirmą mašiną iš tokių dalių paaiškėtų, kad pritaikyti vieną detalę prie kitos nepavyksta. Tada reikėtų arba išrūšiuoti tūkstančius ir tūkstančius detalių į tinkamas komplektų surinkimui, arba pasamdyti specialiai dalių derinimui patyrusių šaltkalvių-surinkėjų , kurie dildėmis, plaktukais ir kitais instrumentais privestų detales iki reikiamų dydžių ir tikslumų. Panašūs privedimai baigiamojoje surinkimo operacijoje surytų visą tą ekonomiją, kurią duoda masinė gamyba.

Tokius sunkumus galima nugalėti, jeigu organizuoti atskirų dalių išleidimą pagal standartus leistinų užlaidų ribose. Tada, iš bet kokio detalių komplekto, atsitiktinai paėmus, galima bus surinkti mašiną. Faktiškai dalys turi būti pakeičiančiomis. Dėl tos priežasties patobulinta masinės gamybos sistema dalių pakeičiamumo pagrindu sutrumpintai vadinama pakeičiamumo gaminimu.

Pirmu masinės gamybos organizacijos pavyzdžiu tapo talių dėl Admiraliteto pagaminimo gamykla, kuri pradėjo veikti Anglijoje maždaug 1808 metais. ŠŠitą planą paruošė kartu Markas Brunelas ir Semiuelis Bentamas. Genri Modsli sukūrė stakles, kurios buvo suskirstytos į specializuotas grupes pagal tą ar kitą gamybinę operaciją. Gamykla turėjo 44 stakles pačios šiuolaikiškiausios konstrukcijos (pav.XX). Gamykla, įkurta pagal masinės gamybos principą, leido dešimčiai nekvalifikuotų darbininkų atlikti darbą, prie kurio anksčiau buvo užimti 110 kvalifikuotų meistrų. Gamybinis galingumas šitos gamyklos sudarė 130000 blokų į metus, tai yra, viršijo našumus šešių stambiausių ankstesnių laivų statyklų. Šis planas, pareikalavo iš Admiraliteto kapitalinių įdėjimų už 54000 svarų sterlingų sumą. Bet nežiūrint, kad tokiu būdu įrodytas masinės gamybos aukštas efektyvumas, kitų bandymų Anglijoje įdiegiant dalių pakeičiamumo principą daugiau nebuvo imtasi.

Iki XIX amžiaus buvo mažai tokių gaminių, kurių masinės gamybos išleidimas įmonėse su dalių pakeičiamumu būtų pateisintas. Vienintelę išimtį sudarė šaunamieji ginklai. Taip, pavyzdžiui, ginklo spyna, ypač muškietos ar pistoleto, buvo švelnus mechanizmas, veikiantis tiktai su tikslaus detalių suderinimo sąlyga. Ginklų gamyba buvo didžiai kvalifikuotas darbas, o jų paklausą buvo nelengva patenkinti. 1811 metais anglijos sandėliuose susikaupė 200000 vamzdžių muškietoms, gulintiems be judesio dėl ginklininkų trūkumo, reikalingų spynų remontui. O, juk Anglija tada turėjo gausesnę armiją kvalifikuotų darbininkų, negu kita kokia pasaulio šalis. Prancūzijoje pirmi bandymai organizuoti šaunamųjų ginklų gamybą dalių pakeičiamumo pagrindais priklauso 1717 ir 1785

metams. Amerikiečių pasiuntinys Prancūcijoje Tomas Džefersonas pranešdavo namo, kad Le Blankas, ėmęsis paskutinės iniciatyvos, atnešė jam 50 išrinktų spynų muškietoms. “Aš pats surinkau keletą spynų, – rašė Džefersonas, – iš pirmų papuolusių po ranka dalių. Jie idealiai vienas prie kito tiko. Ar reikia kalbėti apie tai, kaip tai naudinga, kai prireikia remontuoti spyną. Galiausiai prancūzų iniciatyva patyrė nesėkmę, bet Džefersono tėvynėje, beviltiškai trūkstant kvalifikuotos darbo jėgos, dalių gamyba pakeičiamumo pagrindu buvo įdiegta į gyvenimą.

Staklės pakeičiamumo dalių gamybai

1800 metais Eli UUitni organizavo mušketų masinę gamybą. Po kelerių metų jo pavyzdžiu pasekė kai kurie šaudymo ginklų gamyklų savininkai. Jie plačiai naudojo hidropavaras tokiuose darbuose, kaip kalimas, valcavimas, gręžimas, šlifavimas, poliravimas. Tačiau tikslus privedimas iki reikalingų dydžių buvo įvykdomas specialiu apdirbimu ir dildymu įtvaruose. Tačiau greitai buvo sukurtos specialios staklės, leidžiančios įvykdyti šitą darbą dideliais greičiais ir aukštu nuolatiniu tikslumu. Kai kuriose tokiose gamyklose jau 1818 metais buvo frezavimo staklės. Tais pačiais metais Blanšaras išrado savo stakles šautuvų buožėms gaminti, pirmas stakles, lleidžiančias pagal kopyrą (sekiklį) daryti netaisyklingų formų gaminius. Šitas išradimas turėjo didelę vertę. Staklės su revolverinėmis galvutėmis atsirado praėjusio amžiaus 40-ais metais. Meistrui suderinus tokias stakles nekvalifikuotas tekintojas jomis vykdydavo apytikriai apie aštuonias skirtingas operacijas. Semiuelis Koltas, 1849-1854 metais statantis ssavo revolverių gamyklą, įtraukė planavimui Elišą Rutą, puikų mechaniką ir talentingą organizatorių, kuris pats sukonstravo daug naujų įrengimų (tame tarpe jis iš esmės patobulino krentantį kūjį). Rutas panaudojo viską kas geriausia iš tada egzistavusio staklių parko, tuo pačiu sąlyginai privertęs kitus išradėjus kurti dar tobulesnes mašinas.

Pilietinis karas Amerikoje (1861-1865), pagimdęs darbo jėgos trūkumą, padėjo staklių parko našumų padidėjimui.

191 psl. nuoroda 1 Seniau manyta, kad frezavimo stakles išrado E. Vitnis. Tačiau šiuo metu manoma, kad tai neatitinka tikrovės.

192-201

Unieversalios frezavimo staklės ( XXI pav.) atsirado 1861-1862 metais.

Pirmos cilindrinės šlifavimo staklės pradėtos gaminti apie 1864 m. Staklės-

automatas(kuriame keli instrumentai atlieka gamybines funkcijas automatiškai tam

tikru nuoseklumu ,o tekintojas tik atlieka virbalinius ruošinius, XXII,XXIII pav.)

buvo sukurtos pilietinio karo metais ir bbuvo įdiegtos į gamybą keliais metais vėliau.

Daugiavelinines staklės (kuriose gaminys automatiškai pereina pro padėčių

eilę,kiekvienoje atlikdamas palinka vieną arba keletą perdirbimo operacijų) atsirado

1895 metais.Vėliau atsirado aukščiausiu laipsniu automatizuotos tekinimo staklės

(XXIVpav.) atsiradusios prieš pirmajį pasaulinį karą, kuriose ruošinys nuosekliai

praeina per šešias-aštuonias pozicijas,be to kiekvienoje tokioje pozicijoje su juo

galima vykdyti skirtingas operacijas:

gręžimą,galąndinimą,ištekinimą,ištiesinimą.Dantapjaustančios staklės-automatai

atsirado 70-tais metais ,o slieko-frezavimo-80-tais metais.

Ilgą laiką pirmavo ginklus gaminanti pramonė, nou jos truputi atsiliko

laikrodžių gamyklų savininkai. Elis Teris iš Konnektikuto 1809 mmetais vykdė masinę

medinių laikrodžių gamybą, 1814 m. sumažino jų kainą nuo 25 iki 5 dolerių.Masinis

žalvarinių laikrodžių gaminimas prasidėjo truputi vėliau ir jau 1855 metais jų

kasmetinė gamyba siekė 400 000 vienetų,o jų kaina galutinai buvo sumažinta iki 50

centų už vienetą. Masinis rankinių laikrodžių gaminimas prasidėjo 1848 m. ir plačiai

paplito praeito amžiaus 50-ais metais.

1850 m. masinės gamybos metodai išplito pramonėje.Jie buvo sekmės

garantija, išsipildžiusi praeito amžiaus 50-ais metais siuvimo mašinų laidoje,kurias

anksčiau gamino didelėmis partijomis. Truputi vėliau su jų pagalba tapo įmanomas

visuotinis žemės ūkio technikos sklidimas.Paskutiniuoju atveju dalių tarpusavio keitimas buvo svarbus ne tik gamintojui bet ir vartotojui, todėl kad žemės ūkio mašinų

remontas 192

viršijo kaimo kalvio galimybės ribas ir atsarginių dalių buvimas,kurias galima buvo

pakeisti be specialisto-mechaniko pagalbos – tai buvo sekmės garantija žemės ūkio

technikoje.Šiuo pastaroji ir skyrėsi nuo laikrodžių, kur dalių tarpusavio keitimas buvo

svarbus tik gamintojui, todėl kad ji žymiai suprastindavo užsibriežtus tikslus.Masinės

gamybos technologijos pagrindu 80-tais metais buvo organizuota rašomųjų mašinėlių

leidyba, o 90-tais metais-dviračių gamyba,vėliau pasiekusi net kelis šimtus

tukstančių vienetų per metus.

JUOSTINIO KONVEJERIO PRITAIKYMAS

Dabar atkreipsime dėmesį į kitą šiuolaikinio masinio meno pusę-į tolydžią

gamybą, kuri dažniausiai žinoma kaip surinkimo juosta. Šitam budui charakteringa

tas, kad kiekviena dalis atlieka ddaug pozicijų, be to kiekvienoje pozicijoje vykdoma

viena arba keletas operacijų.Visa gamykla tampa gerai organizuotu gamybiniu

vienetu, kur žaliavos atkeliauja į srovę eilės taškuose, o gaminys skirtinguose

gamybos etapuose persikėle keliomis srovėmis, kurios pomažu susilieja į bendrą

srovę, kol pagrindinio konvejerio krašte nuo jo nenueis(pavyzdžiui) automobilis, kuris

yra pasiruošęs bandymamsi ir keliąišsiuntimu į kelią.

Panašios sistemos elementai siekia deviniolikto amžiaus vidurį. Juos galima

rasti, pavyzdžiui, Britų jūreivistės gamykloje(1833) kur buvo kepami džiovinti

paplotėliai.Mašinos minkė tešlą ir atlikdavo daugelį kitų operacijų, bet svarbiausias

naujas dalykas šitoje gamykloje buvo tai, kad gaminys pereidavo daug operacijų: nuo

darbininko iki darbininko ant padėklų, kurie judėdavo ant riedučių. Anglijoje buvo

taip pat atliekami atskiri bandymai organizuojant panašią gamybą, bet kaip ir su

tarpusavio dalių keitimu, pagrindinį vaidmanį čia vaidino Amerika.

Automatinė linija pabaigta išore pirmą kartą buvo paradėta ekspluatuoti

praėjusio amžiaus 60-tais metais Cincinate, bet ne mašinų surinkimui, o

193

kiaulių skerdienos rūšiavimas ,mėsos konservų gamyboje.Kiaulių skerdiena,

kabamuoju konvejeriu praeidavo šalia darbininkų eilės, kiekvienas iš kurių

perpjaudavo arba nupjaudavo griežtai tam tikra skerdumos dalį. Šiame mėsos

kombinate buvo įdiegta daug gudrių prietaisų, jų tarpe ir automatinės svarstyklės,

kuriomis sverdavo skerdieną nenuimant jos nuo konvejerio. Plačiau skerdienos

rūšiavimas išsivystė 80-tais metais.Taip pat ji turėdavo prietaisų, kurie automatiškai

grebdavo gyvą kkiaulę už užpakalinių kojų ir pateikdavo ją į konvejerį ir į skerdimo

skyrių.Šiai operacijai atlikti rėikėjo tik 30 sek. Toks pat efektyvumas buvo užtikrintas

visuose linijos baruose. Šioje linijoje atliekų nebūdavo: buvo panaudota viskas, ką

galėjo duoti kiaulė.Juokaudami,darbininkai netgi sakydavo kad čia net kiaulės

paskutinį žviegimą pagaudavo tam, kad perdirbtų jį į gamyklos sireną.

Beveik vienu metu su automobilių linija 90-tais metais buvo sutvarkyta

geležinkelio prekinių vagonų gamyba.Tačiau pilnai mašinų gamyboje šis būdas buvo

susijęs su automobilių gamyba.

AUTOMOBILIAI IR MASINĖ GAMYBA

Visi pirmieji automobiliai buvo gaminami taip pat kaip pirmoji garo mašiną.Vėliau,

apie 1902 metus automobilius gaminusios pradėjo keistis detalėmis. Oldsas 1902 m.

išleido apie 2500 savo mažatiražius ,4000 – 1903 m. 5000 – 1904 m. Apie 1909 m.

Fordas viršijo 10 000 automobilių gamybą per metus. Apie 1913 m. Anglijoje buvo

jau apie 200 000 ir Jungtinėse Valstijose – 600 000 automobilių.

Automobilių pramonė, plačiau negu kada nors anksčiau , naudodavo

tarpusavio dalių keitimo principą, o tai tuo pačiu sudarydavo geras sąlygas tam, kad

atsirastų daugiau naujų mašinų ir instrumentų, tokių kaip: ivairių tipų tikslus dantimo

pjovimo šlifavimo staklės, ivairūs štampuojami presai skirti šassi, amortizatoriams,

kėbulams ir kitoms dalims, siūvimo staklės, tikslios liejimo mašinos su matricomis,

instrumentai išvyniojimui. Kai kurios iš

šitų mašinų buvo

194

gaminamos ir anksčiau, bet masinė automobilių gamyba jas patobulino ir išplėtė

naudojimą. Automatų įdieginimo tendencija stiprėjo.

Vėliau Genris Fordas atrado surinkimo linijją. 1913 m. jis eksperementavo su

linija (маховик магнето)… surinkimu. Jis suskirstė variklių surinkimą į 84

operacijas, sumažindamas darbininkų skaičių trečdaliu. Jis pastatė šassi į bėgius ir

ištempdamas jos pro darbininkų eilę, kur vykdavo surinkimas.1914 metų gale

surinkimo linijos projektavimas buvo atliktas beveik iki galo. Mes neturim galimybės

sekti tolimesnio jos vystimo arba laipsninio šio principo plytimo kkitose pramonės

srityse ir apsiribosime pastaba tuo, kad šis tvirtas metodas ( kuris apima ne tik

surinkimą bet ir detalių gaminimą) tapo raktu prie našumo pakilimo, vadinasi ir prie

gamybos atpigimo rodiklis. Mūsų laikais srovės metodas yra palaipsniui išstumiamas

automatizavimu.

KITI PAKITIMAI GAMYBOS METODUOSE

Gamybos technologijos progresą, kurį mes nagrinėjome daugiausiai padėjo dvi naujos

medžiagos, iš kurių vieni buvo sintetinės ambrazivos, pavyzdžiui karborundas, kuris

buvo sintezuojamas elektrinėje krosnyje apitiksliai nuo 1893 m. Iki šio momento

naudodavo tiesioginį korundo gamybos būdą. Bet karborundą ggalima buvo padaryti

kietesniu ir smulkiagrūdesniu už korundą. Sintetinės ambrazivos smarkiai išplatino

šlifavimo naudojimą kaip perdirbimo būdą pjovimu ir daugelis atvejų beveik visiškai

išstūmė tiesioginį pjaustymą. Šlifavimas, kuris daugiau negu pjaustymas-butinas

vidinio degimo variklių operacijų gamybai, aprūpindavo paviršiaus apdirbimo

tikslumą. KKita nauja medžiaga tapo greitai pjaunamas instrumentinis

plienas, apie kurį mes jau minėjome. Jis leido didinti pjaustymo greitį keturiais-

penkiais kartais. Pagal įvertinimus, greitai pjaunamo plieno įdiegimas Jungtinėse

Valstijose padidino metinę gamybą visose pramonės srityse apytiksliai 8 miliardais dolerių, nors pats gretai pjaunamas plienas siekia 195

195

tik tai 20 mln. Dolerių per metus, neįskaitant, aišku, naujų staklių kainų, kuriuose ir

yra įrengiami instrumentai iš tokio plieno.

Visi šitie pasiekimai mašinų gamybos technologijos srityje buvo vienalaikiškai

lydimi matavimo technikos patobulinimu. Mes neaptarinėsime plačiausio klausimo.

Jau mūsų paminėtas Vitvordas suvaidino labai svarbu vaidmenį tikslių matavimo

metodų projektavime( ir nors Amerika aplenkė Angliją masine gamyba, pastaroji vis

dar pirmavo pagal vienetinį aukšto tikslumo mašinų gaminimą). Gamybos augimas

tarpusavio dalių keitimo pagrindais Jungtinėse Valstijose neišvengiamai kiekviename <

etape buvo lydimas matavimo technikos patobulinimo ir vis didėjančio ivairių kalibrų

naudojimo.

Čia negalima nepaminėti ir kitų svarbių procesų tokių kaip elektros

suvirinimas (1886 m.) ir termitinis suvirinimas (1908 m.), kurie atliko vis svarbesnį

darbą mašinų gamyboje ir kurie visais atvejais baigė su tokiais stambiais,

neapimamais sujungimo būdais, tokiais kaip sukniedijimas arba sujūngimas.

Deguoninis pjaustymas ( deguonies-acetileno degiklis ir kiti analogiški būdai) buityje

imtos taikyti šimtmečio riboje. Amerikos pramonininkai pirmavo masinės gamybos ir

reikalingų jai staklių gamyba. Netgi Anglijoje verslininkai lėtai ppereidavo prie naujų

gamybos būdų. Tokio perėjimo pradžia prasidėjo tik 1853 m. kai Britų šaunamų

ginklų komisija parekomendavo “amerikietiškos sistemos” įdiegimą. Net 1914 m.

šalyje liko nemažai cechų, kuriuose buvo rengiama ilgalaikė ir viską talpinanti

rankinė pjovimo operacijose, kurio žymiai geriau tinka jų pervedimui į frezavimą ir

šlifavimą staklėmis. Pirmas pasaulinis karas turėjo neprilygstamą paklausą į

milžiniškam ginkluotės kiekiui ir kitai tikslaus gaminimo produkcijai visiškai pakeitė

situacija. “Šimtai cechų – rašo Kressis, – kuriuose apie greitai pjaunamą plieną žinojo

tik iš nuogirdų, pereidavo jas reguliariai panaudojant. Dauguma staklių-automatų, visu pirma frezuotos ir šlifavimo, prasiskverbdavo į nedidelias ir jau pasenusias mašinų

196

gamyklas ir tapdavo ten nepakeičiamu įrengimu. Karinis būtinumas milžiniškais

tempais didino įvairių prietasų naudojimą darant grežimus ir galandimus ypatingos

formos gaminiams.

MAŠINŲ GAMYBOS VISTIMASIS PO 1918 METŲ

Tarp dviejų pasaulinių karų paplito medžiagų, iš kurių buvo gaminamos

mašinos kiekis. Buvo įdiegiami lidiniai, įvairūs lengvieji lydiniai iš aliuminio.

Greičiau pradėjo vystytis plastiko gamyba, kuri kai kuriose mašinų gamybos sferose

buvo pranašesnis už metalą.

Buvo tobulinamos ir vis plačiau naudojamos praeito šimtmečio staklės. Tačiau

dar naudingesnių naujovių šioje sferoje buvo nedaug. Pastebimai plačiai pradėta

naudoti deguonis metalui pjauti; šis būdas atvėrė daug galimybių pjauti metalą tokio

storio, kuris viršijo mechaninio apdorojimo galimybes. Degiklis leido pakeisti kai

kurias stakles, atliekant tokias operacijas kaip obliavimas, gręžimas. Metalų

apdorojimo deguonies degiklio tikslumas padidėjo tiek, kiek jis jau galėjo atlikti

krumpliaračių dantuku sriegio operacijas. Dujinius pjoviklius pavyko automatizuoti.

1930-jų metų pabaigoje dujinės pjovyklės, atliekant kai kurias tekinimo operacijas,

pakeitė stakles. Jų sakičius buvo ribotas ir skirti jos buvo tik prastam detalių

apdorojimui, bet jos tūrėjo gerą perspektyvą. Šlifavimas, aukštųjų temperaturų

paviršių apdorojime virto frezavimo pakaitalu ir greitai pradėjo vystytis mašinų

gamyboje. 1916 metais atsirado, o 20-ais metais labai paplito neturinčios centro

šlifavimo staklės.

Anksčiau mes jau minėjome apie perversmą pramonėje, kurio priežastis buvo

greitai pjaunamo, instrumentalinio plieno įdiegimas.

197

Apytiksliai 1926 m. pjovimo įrankių gamyboje pradėtas naudoti volframo karbidas,

už jį kietesnis buvo tik deimantas, dėl jo,galima sakyti, prasidėjo pramonės

revoliucija, kuri 1939 m. papildomai įdėgė tantalo ir volframo karbidų mišinį. Po šito

įdiegimo pjovimo greitis padidėjo 6,7 karto. Ši vokiškos kilmės medžiaga praėjo per

tarppasaulinę kontrolę, kuri labai grėžtai apribojo jos gaminimą už Vokietijos ribų.

Kitų šalių tautoms tai buvo potencialus tūrto praradimas. Besidominčios šiuo dalyku

šalys apribodavo savo interesus ir išsaugodavo aukštas kainas, tuomet kai Vokietija

turėjo gerą galimybę greitai apsiginkluoti greitai pjaunančio įrankio pagalba, kai kitos

šalys tuo metu buvo mažiau pasiruošę karui.

MAŠINOS – AUTOMATAI

Pati idomiausia progreso ypatybė ttarp dviejų pasaulinių karų buvo tendencija,

kuri buvo nukreipta į aukštai automatizotos mašinų technikos tyrinėjimą. Ši

tendencija buvo automatizavimo naujovė, kuri mūsų laikais paplito daugelyja šalių.

Tekinimo staklės ir kitos mašinos skirtos, apdorojimui pjovimo būdu, buvo

aprūpinamos prietaisais matmenų matavimams, kurie automatiškai sustabdydavo šias

mašinas, kai gaminiai pasiekdavo reikiamą dydį.Didesnių apimčių gamyba buvo

automatizuota “A.-B. Smitas ir

198

Ko” firmos dėka, gamykloje, kuri buvo pastatyta Milvokėje 1920 –ųjų metų

pabaigoje ir kuri gamino kėbulus automobiliams. Ši gamykla pagamindavo po vieną

pabaigtą šassi per 8 sekundes, tai yra beveik 10 000 vienetų per parą. Kėbulai buvo

gaminami be žmogaus dalyvavimo. Šioje gamykloje dirbo 120 žmonių: kontrolieriai,

taisymo meistrai. Ši gamykla 75 procentais aprūpindavo visos šalies kėbulų

reikalavimus. Išimtis buvo Fordo įmonė, kuri gamino tokius pačius kėbulus savo

gamykloje.

Viena iš pačių naudingiausių mašinų-automatų yra automatizuota liejimo

mašina, kuri buvo pagaminta liejimo mašinų pagrindu, kurių atsiradimas buvo susijęs

su automobilių pramonės gimimu ir vystymusi. Tokiose liejimo automatuose gaminiai

labai greitai nuleidžiami į metalines formas. Ši mašina nėra priskiriama prie siaurai

specializuotų: papraščiausias formų pakeitimas leidžia gaminti visai kitokios formos

gaminius. Tokios mašinos prastumas leidžia ją lengvai automatizuoti. Tokios mašinos

įrengimas tarp dvėjų karų kainavo apie 1000 funtų-sterlingų ir rūpintis ja galėjo

vienas žmogus. Su

jos pagalba kiekvieną minutę buvo nuliedinėjama po 8 gaminius,

tai yra daugiau negu 4 milijonai per metus dirbant visą parą. Aišku, ją reikėjo stabdyti

remontui, bet pora tokių mašinų dirbant pakaitomis galėjo nuliedinėti dangtelius

radiatoriams viso pasaulio automobilių pramonėj. Toks aukštas darbo našumas,

priverčia susimąstyti apie tai ar sugebės šiuolaikinė pažangi

technologija pilnai atskleisti savo galimybes, tokiomis sąlygomis kai pramonėje yra

keletas konkurentų. Liejimas formose ribojamas tam tikrais lydiniais, bet liejimo

automatai automobilių pramonėje pagaminti kitaip(jų liejimo formos yra didesnės ir <

jų struktura yra sunkesnė) ir leidžia nuliedinėti bet kokį metalą. Geras pavyzdys yra

ketinio liejimo automatas Klimove (SSSR). Jo našumas, dirbant dvi pamainas per

parą, yra 10 000 gaminių. Jis sumažino savo našumą 60 procentų ir leido

199

sumažinti 75% metalą pjaunančių staklių reikalingus gaminius. Dėl to 50% sumažėjo

liejimo savikaina.

Lengviau už visus yra automatizuojamos vienarušės medžiagos perdirbimo

operacijos (pvz. liejimas) , taigi mašinai nereikia naudoti tokios funkcijos kaip

“mąstymas”. Toliau eina mašinos iš kurių jau reikalaujame “mąstymo”( pvz.: tokiam <

klausimų sprendimui kai reikia sužinoti ar pakankamai yra nuimtas metalas pjovimo

procese). Tai galima atlikti judančių dalių specialių kontaktų pagalba panašiu į

lytėjimą. Bet žmogaus nutarimas gamyboje yra vykdomas per regėjimą. Turbūt tuo

tikslu buvo įvesti nauji pokyčiai, kitaip tariant pprocesai, kuriuose buvo panaudotas

fotoelektrinis elementas kitaip vadinamas “elektrinė akis”, kuri pertvarkinėdavo

šviesos intensyvumo pokytį į elektro srovės pokyčius, ir rėlės stiprinimo pagalba,

paversdavo į mechaninius veiksmus. Pirmutinė fotoelemento atmaina buvo įsteigta,

1873 metais padaryta atsiradimo pagrindu: paaiškėjo, kad seleno laidumas keičiasi

priklausomai nuo šviesos gaunamo kiekio. Bet pagaminti šituo pagrindu

fotoelementai buvo mažai jautrus. Šiuolaikinis elementas atvirkščiai skiriasi dideliu

jautrumu ir turi tokią kai kurių elementų savybę: kai į jį patenkantis saulės spinduliai

pradeda skleisti elektronus. Nors pagrindiniai, susieti su šiais fotoelementais dėsniai,

buvo atrasti 80-ais praeito amžiaus metais, patys šie elementai buvo pagaminti tik po

karo.

1939 m. fotoelementai pradėti plačiai naudoti tokiose operacijose kaip ryžių,

sojos ir cigarų surūšiavimas ir nubrokavimas, konservų be etikečių atsiradimas ir

nubrokavimas, kai ppastarieji išlysdavo iš automato, graviravimo brėžinių automato,

gaminančio vario spausdinimo formas stebėjimas. Taip pat jie buvo nauduojami

pagrindinėse technologijos operacijose metalų ir mašinų gamyboje. Fotoelementai

keitė staklių eigą, išstumdavo metalinius gaminius iš krosnies, kai pastarieji

pasiekdavo tam tikrą 200

temperaturą, automatiškai kontroliavo gaminių, nuėjusių nuo staklių-automatų

kokybę. Tai buvo labai svarbu, nes čia atsirasdavo daugybė svarbių ir reikalingų

naujovių. JAV pranešė kad keturi darbininkai naudodamiesi šiuo automatu-

kontrolieriu atlikdavo tokį darbą, kurį atliekant anksčiau reikėdavo 18 žmonių. Geru

pavyzdžiu Anglijoje 1939 m. bbuvo automatinė mašina alkūninių velenų grežimui,

valdoma šviesos spindulio, kuris darė įtaką fotoelementui, praeidamas pro diską su

skylėmis. Šis kontroliojantis įrenginys pakeitė kumštelinį mechanizmą. Kitu

pasiekimu šita kriptimi buvo staklės, pagamintos 1940 m. Tarybų Sąjungoje. Čia

fotoelementas pagal brėžinį valdė įrankių poslinkius viename arba keliuose staklėse-

automatuose. Paskutinio karo metais JAV panašus įrenginys valdė dujinio pjoviklio

darbą pagal pagrindinį brėžinį. Panašus fotoelementų ir kitų panašių įrenginių,

reguliavimams skirtu matuojant temperaturą arba cheminiams tyrimams ir

pavyzdžiai, įrodo tai, kad žmogui nebūtina atlikti tokias varginančias operacijas,

kurias atliekant žmogus naudoja savo protą tik tam, kad nustatytų ar patenkina ar

nepatenkina gaminys tam tikrus reikalavimus. Kenksmingos tokio monotoniško,

atliekamo kiekvieną dieną darbo pasekmės, yra viena iš rimčiausių masinės gamybos

problemų. Ką tik mūsų nagrinėti pavyzdžiai nurodo šitų problemų sprendimą. “Mano

požiūriu,- rašo Furkasas savo knygoje”Ateinantis šimtmetis”,- Amerikoje yra ne

mažiau kaip milijonas darbinikų, kurie atlieka monotonišką darbą – rūšiuoja, prižiūri,

kontroliuoja. Juos, panaudojus mažiau pinigų, sėkmingai galima būtų pakeisti

įrenginiais, kurie dirba su fotoelementų pagalba”. Prie šitos temos mes grįšime 14

pastraipoje.

202-213

9 skyrius

Pasaulinių karų laikotarpis (1918 – 1930 metai)

Tarpas tarp dviejų karų – naujų išradimų metai, labai daug pasiekimų gerinant jau sukurtų mašinų efektivumą. Šie pasiekimai buvo rezultatu dauguma išradimų ir patobulinimų – ddarbo rezultatas tūkstantis inžinierių, racionalizatorių ir mokslininkų. Pavyzdžiui, 1918 metais vinam vienetui elektroenergijai pagaminti naudodavo apie 680 tonų anglies, bet 1939 metais geriausiuose elektrinėse šis skaičius sumažėjo beveik dvigubai. Patobulinimas laivų konstrukcijų

leido sumažinti energijos poreikį, reikalingą pervežti vienetinį krovinį, maždaug 15 – 20 % , o kuro sunaudojimas varikliniose mašinose vienodo galingumo sumažėjo 50 – 60 %, tai reiškia, kad naujausios konstrukcijos laivų bendras kuro sunaudojimas sumažėjo 1/3. Tokie pramonės pasiekimai paskatino gamybinės jėgos augimą, 1920 – 1935 laikotarpiu Jungtinėse Valstyjose sudariusį 39%.

Bet tuo tarpu pažangios tehnikos galimybės ne visada buvo naudojamos. Vidutinis anglies kiekis, naudojamas Anglijoje ar Jungtinėse Valstyjose vienam vienetui elekroenergijos pagaminimui, 1918 metais – 1,4 kg, o 1939 metais – 0,7 kg.Vidutinis didis elektrinės naudingumo koeficiento sudarė 1918 metais tik pusę geriausio įmanomo didžio ir buvo lygus maždaug tik pusė tuo, kas buvo geriausio 1918 metais. Tai reiškia, kad vidutinis naudingumo koeficiento didis vėlavo 20 metų. Gamybinės jėgos augimas 39 procentais nereiškė, kad buvo pasiektas produkcijos augimas ir paslaugų tiekimas.

Faktinis gamybos produkcijos augimas tuo pačiu laikotarpiu sudarė tik 14 % , o kita dalis gamybinės jėgos padidinimo buvo suvesta iki 0 bedarbių augimu. Šituo mes įsitikinsimežemiau pateiktais faktais, kadangi ne visose pramonės šakose geriausi įrenginiai buvo nnaudojami ne pilnai.

Čia negalima pamiršti, kad visos pramonės atžalų darbui su nauja tehnika labai sunku, nes tam reikia laiko. Naujas mašinas reikia pagaminti ir išmokti su jom dirbti. O tai remiasi į darbo jėgos gausumą. Jeigu būtų mažai darbo jėgos, tai atsilikimas pramonėje būtų pateisinamas. Bet ištikrųjų milionai žmonių negalėjo rasti darbo. Taigi, nenaudojimas šių darbotuojų pramonės augimui iki tam tikro lygio įrodo organizacinį ekonomikos žlugimą.

Sovietų sąjunga

Šie teiginiai neteisingi Sovietų Sąjungai. Šioje vienintelėje šalyje su bedarbingumu buvo visiškai baigta*. Darbo rezultatai pramonėje ne buvo aukščiausi atsižvelgiant į naudojamą tehniką, bet jie buvo tokio aukštaus lygio, kurie buvo pasiekiami tik praktiniu budu, kadangi visa darbo jėga buvo sutelkta pramonei plėtoti. Sovietų Sąjunga pradėjo kaip labai atsilikisi valstybė. Rusijoje prieš revoliuciją dar buvo keletas vietų išsivysšiusios pramonės, bet vistiek Rusija liko žemės ūkio valstybe, labai atsilikusia valstybe, su viduramžiu įrankiais. 1910 metais Rusijoje turėtą 10 milijonų medinių žagrių, 18 milijonų medinių akėčių ir tik 4,5 milionų geležinių plugų, jau nekalbant apie naujus įrankius, kurie kitose šalyse jau buvo naudojami nuo 1800 metų.

1914- 1918 metais vykęs karas ir pradėtą inventarizacija smarkia komplikavo padėti.

Maždaug nuo 1930 metų, kai buvo likviduotos griaunančios pasėkmės po pilėtinio karo ir inventarizacijos.

Pasiekti gamybos iki karinio lygio pavyko tik 1928 metais. Sovietų liaudis pradėjo sisteminę kovą dėl geresnio žemės ūkio aprūpinimo, iki tokio lygio, koks buvo stipriasių pramoninių valstybių.

Atėjo industrializacijos metas, ji vyko griežtai pagal planą ir vyko greitu tempu. 1938 metais pramonės gamybos apimtis SSRS išaugo 6,5 karto palyginus su 1913 metais, kai kitose pasaulio valstybėse panašus skaičius sudarė 40-50 procentų. Per dešimtmetį nuo 1930 iki 1940 metų sovietų pramonės gamyba pletojosi su vidutiniu metiniu prieugiu apie 18 % palyginus ssu 2,8 % Jungtynėse Valstyjose, 3,5 – Anglijoje ir 2,5 – Prancūzyjoje. Sovietų Sąjunga pradėjo intensyviai gaminti elektoenergija, iš 15 vietos visų pasaulio valstybių (šioje vietoje Rusija buvo 1913 metais),ji pakilo į trečią 1936 metais, pagal anglies išgavimą – iš šeštos į ketvirtą, žemės ūkio technikos išleidimą – iš penktos į pirmą. Traktorių ir kombainų caro laikais negamino. 1936 metais Sovietų Sąjunga užėmė pirmą vietą kombainų ir traktorių gamyboje.

Šie pasiekimai buvo pasiektisąmoningu priejimu prie mehanizacijos problemų. Šią problemą – ppasiekti pertekliaus visiems – galima buvo išspręsti tik padidinus pramonės gamybą progresuojančiais metodais. Techninio lygio padidėjimą valstybė įsipareigojo vykdyti pati, nes ši problema buvo svarbiausia. Išradėjai buvo gerbiami, jiems buvo duotos galimybės naudotis naujausia technika, laboratorijomis. Švetimo užduotis – paruošti kkuo daugiau kvalifikuotų inžinerių, mokslininkų ir išradėjų. Valstybė suteiktė palankias galimybės darbui tam, kad darbuotojai paliktų savo įnašą valstybės labui. Iš paprastų darbuotojų buvo girdėti tūkstančiai naujų idėjų. Sąmoninga kova už teisinga technikos naudojimą pradėjo stahanovo judėjimą.

Bet pateikti skaičiai ne visai charakterizuoja reikalų būklę. Nors 1936 metais SSRS pavijo pagal bendrą gamybos lygį kitas išsivysčiusias pramonės atžvilgiu valstybes, bet produkcijos laida vienam žmogui vis dar buvo žemaus lygio.

1937 metais SSRS jau išlydydavo vienam žmogui (šį skaičių galima laikyti apitiksliu įrodimu pramoninės jėgos) tik 86 kilogramai ketaus palyginus su 292 kilogramais JAV, 234 – Vokietijoje ir 183 – Anglijoje. Nors industrializacija SSRS vyko greičiau nei kitose šalyse, tačiau Sovietų Sąjungos valdžia nutarė 30-tųjų metų pabaigoj, kad valstybei prireiks dar 15 mmetų, kad pasivyti galingiausias pasaulio valstybes. Bet antras pasaulinis karas sį laiką dar pratiesė.

Energetikos vystymasis

Mechanizacija tapo kasdienybe, todėl ją charakterizuoti galima tik aprašius jos tų laikų bendras tendencijas ir parinkus analizui tik atskirus pavyzdžius. Galima pradėti nuo tuo elektoenergijos gamybos, nes tai labai svarbus faktorius visuose pramoninėse valstybėse ir jos pavyzdžiu gerai matosi permainos vykusios tuo metu Anglyjoje.

Elektros išgavymas šalyje, pavyzdžiui, padidėjo nuo 125 milijonų vienetų į metus iki 9927 milijonų vienetų 1928 metais ir 26409 milijonų vienetų 11939 metais. Kaip jau buvo minėtą, padidėjo ir efektivūmas. Galingos elektrinės, gaminančios aukštos įtampos elektrosrovę ir perduodančios elektrą aukštos įtampos laidais 400-500 kilometrų nuotoliu, išstūmė mažas vietines dar amžiaus pradžios elektrines, gaminančias pastovę srovę. Nors visa tai ič pradžių buvo nelengva. „Techninius pasiekimus pradinio periodo, – patvirtino 1938 metais S. Donkin, statybos inžinerių Instituto prezidentas, – nebuvo teigiamų rezultatų norint aprūpinti šalį elektra. Stebėtojas neras jokių pėdsakų, kad nacionalinėj energetikoj darbai vedami su tuo tikslu, kad elektra ateityje turės didžiulę reikšmę žmonių buityje bei visoje valstybėje“.*

Transactions of the International Engineering Congress, Glasgow, 1938, p. 49.

Elektros gamyba ir paskirstymas tapo beveik pirma* šaka nacionalinėje ekonomikoje, kurioje organizacinės formos, turėdamos didžiulę reikšmę įsisavinant pasaulio elektroenergijos išteklius jau beveik du amžius, žinoma nustojo tenkinti tolimiausių reikalavimų.

Sunkiais 1914-1918 metais išryškėjo daugybė trūkumų nacionalinės energetikos. Po kelių metų nagrinėjant susikomplikavusią padėtį valstybė nutarė, kad pertvarkyti šią pramonės šaką, galima tik nacionalizuojant sistemą ir perduodant elektroenergiją ir elektrinių darbą*. Tai buvo padaritą nutarimo pavidalu apie elektrą 1926 metais, numačiusį sreigimą Nacionalinio elektros tiekimo tinklą, pasirodės vienu iš didžiausių pasiekimų to periodo. Dėl to šios ekonominės šakos efektyvumas labai padidėjo. Ankščiau kiekvienai atskyrai elektrinei teko įrenginėti papildomas mašinas, padedančios jai susitvarkyti su maksimale apkrova (nors ši aapkrova tesiesi tik 1-2 valandas į dieną), be to sukaupdavo didžiulę energijos atsargą avarijos metu. Atsiradus Nacionaliniam tinklui į pagalbą tai ar kitai elektrinei maksimalios apkrovos metu laikinai prijungdavo pasianusią mažai galingą elektrinę. Tokia tvarka leido eksplotuoti geriausią įrangą visą laiką, įjungiant senus generatorius tik maksimaliausių apkrovų metu.

Kaip pavyzdį ankstesnės racionalizacijos galima būtų pateikti elektrinį telegrafą, kurį Anglijoje teko racionalizuoti 1870metais dėl blogo darbo ir mažo efektivumo telegrafinių komoanijų iraukštas kainas yž paslaugas. Perdavus telegrafus į pašto ministeriją, techninis efektyvumas greitai augo ir penkių metų begyje telegramų perdavimo skaičius išaugo trigubai.

Nacionalizacija užtruko iki antrojo pasaulinio karo, kurio metu išryškėjo nauji trūkumai energetikos įmonių darbe.

Jis leido tuo metu sumawinti elektros išgavimo kainą, o pajungimas elektrinės į bendrą tinklą davė galimybę naudotis rezervinia galia jei to labai prireiktų. 1928 metais, kai tik prasidėjo Nacionalinio tinklo sukurimas, generatoriai dirbo po 1127 valandų į metus, o 1939 metais šis skaičius padidėjo iki 2701 valandų. Tai reiškė kad generatoriai stovėjo be darbo žymiai mažiay laiko, o tai sumažino sunaudojimus ir leido sutaupyti gigantišką kiekį energijos. 1937 ši ekonomija sudarė 27 funtų sterlingų ir leido apmokėti visas išlaidas mažiau nei per dešimt metų.

Tokį pat reiškinį galima buvo stebėti kituose valstybėse. Jungtynėse Amerikos Valstyjose ddaugybe įmonių gaminančių elektroenergiją buvo privačiu kapitalu (net ir dabar), bet patys reikšmingiausi laimėjimai buvo pasiekti pastačius elektrinę prie upės Tenesi, šioje vietoje elektrofikacija tapo pagrindiniu šaltiniu, tai visiškai pakeitė šią srytį, paverčiusią ja viena iš techniškiausią vieta valstybėje. Vidinis elektros sunaudojimas pakilo per du metus per 146 procentų. Planavimas-efektyvumo raktas elektoenergijos tiekime. Sovietų Sąjunga su savo ūkiu buvo labai geroj padėty, nors jai teko pradėti nuo labai atsilikusio elektros tiekimo. Nors Sovietu Sąjungai teko praeiti didelį kelią, kad pavyti kitas didžiausias pasaulio valstybes pagal elektros tiekimą vienam žmogui, bet jos pasiekimus jau galima vadinti fantastiniais: pradėjus nuo 500 milijonų kilovatvalandžių 1920 metais, ji pagamino 4205 milijonų kilovatvalandžių 1927 metais, 13540 milijonų 1932 metais ir 36400 milijonų kilovatvalandžių 1937 metais. Pramonės planavimas davė galimybę žymiai efektyviau naudoti turimąus įrenginius, nei kituose šalyse.

207

Rajoninių elektrinių generatoriai pagamino 1935 metais 4300 valandų palyginus su 2300 valandų Anglyjoje.

Techninis progresas elektros gamybos srytyje nuo 1918 metų buvo suvesti į tai, kad viskas judėjo į priekį, padidėjo naudingumo koeficientas, padidėjo įtampa elektros laidose ir t.t. Buvo ir keli eksperementiniai pasiekimai, padidintą pastovi įtampa elektros laiduose leido perduoti elektrą žymiai tilimesniu atstumu, tai naudingiausiu išradimu buvo šilumos ir elektros pagaminimas. Tokiose atvejuose šiluma, neišvengiamai

paduodama iš kondensojamų garų turbinų ir veliau išmetamą į orą, buvo perduodama kaip karštas vanduo ar garai per triubas į fabrikus ar į gyvenamuosius namus kaip apšyldymas. Tai duoda apie 30 procentų sutaupytų žaliavų. Tarprajoninis apšyldymas neturėjo ryšio su elektros pagaminimu ir nebuvo naujove Jungtinėse Valstyjose, būtent Sovietų Sąjunga 30-tais metais vadovavo perejimui į bendrą elektros ir šilumos pagaminimo sistemą. Paskutiniais metais Sovietų Sąjungoje kas trečia šiluminė elektrinė dirba ir vietiniui apšildimui. Šis būdas buvo išbandytas 50¬ – tais metais PPimlike (Londonas), bet Anglijoje šis būdas neišplito.

ŽEMĖS ŪKIO TECHNIKA

Iki 1918 metų buvo sukurtos žemės ūkio mašinos, mechanizuoti ūkiniai darbai norint išauginti ir išdirbti grudus, įvairūs renginiai šienui sukaupyti žiemai ir kai kururios operacijos sėjant ir rovint šaknia-vaisius. Traktorius pamainė arklį. Paskutiniais metais jį žymiai patobulino, o maždaug 1924 metais atsirado traktoriai su dideliu klirensu (aukšta pakaba), suteikiantys galimybę apdirbinėti mežias visokių žemes ūkio kulturų. Ne visuose šalyse buvo pakankamai traktorių ir kitą žemės ūkio mašinų.

Jungtynėse Valstyjose, jau senai aplenkusi kitas vvalstybes pagal mechanizaciją žemės ūkio darbuose, veikiančių traktorių parkas padidėjo nuo 80 tūkstančių 1918 metais iki 1,6 milijonų 1939 metais. Tai reiškia, kad ant 100 žemės ūkio darbininkų jau buvo apie 15 traktorių*. Anglijoje 1939 metais buvo tik 55 tūkstančių ttraktorių, tai apie 8 traktorius ant 100 darbininkų, užimtus žemės ūkio darbuose. Rusijoje, kaip jau buvo minėta turėjusi labai skurdu žemės ūkį, 1920 metais buvo tik 700 traktorių. Jų skaičius vėliau buvo davrstas iki 483 tūkstančių 1938 metais ir 523 tūkstančių 1940 metais. Palyginus žmonių skaičių, kurie dirbo žemės ūkyje tai buvo labai mažai: mažiau vieno traktoriaus vianam žmogui. Iš kitos pusės, kolektyviniai žemės ūkio darbai leido naudoti techniką efektyviau. Jeigu išreikšti darbą vieno traktoriaus per akrų* kiekį išartos žemės, tai 1936 metais vidutinis darbas vieno traktoriaus Sovietų Sąjungoje sudarė 1210 akrų, palyginus su 225 akrais Jungtynėse Valstyjose.Tai reiškė, kad Jungtynėse Valstyjose, traktorių parkas kurio buvo 4 kartus didesnis, buvo apdirbta tik 350 milijonų ekvivalentiškų akrų, o Sovietų Sąjun-goje šis sskaičius sudarė beveik 600 milijonų akrų. Anglyjoje pagal nustatytus duomenis*, gamybinis efektyvumas traktorių parko lengvai galima buvo padauginti trigubai. 1940 metais Sovietų Sąjungoje apie 90 procentų artos žemės ir siejimo darbų ir 50 procentų derliaus nueimo buvo vykdoma traktoriais ir kombainais.Šis mechanizacinis derliaus nueimo lygis Jungtynese Valstyjose buvo pasiektas tik 1938 metais.

Bet šis skaičius neslepia netolygios žemės ūkio mechanizacijos

pačiose Jungtynėse Valstyjose. Smulkus fermeriai daugiausių atvejų buvo atskirti galimybės naudotis technika. Iš šešių fermų tik viena turėjo traktorių.

1akras lygus 0,405 ggektaro.

D. N. McHardy, Power Farming for Crops and Stock, Reading, 1938, p. 9.

Mechanizacija kitų darbų žemės ūkyje tik prasidėdavo. Atsirasdavo griovių kasėjai ir kitos panašios mašinos. Vystėsi mechanizacija derliaus nuėimo: daržovių, šakniavaisių. Buvo patobulinti bulvių surinkimo mašinos, apie kurias jau buvo šnekėtą, nors buvo 1938, bet juos eksplotavo tik geroj dirvoj. Buvo numatyta mechnizacija burokėlių surinkime. Šį darbą įvertino tada „ Žurnalas žemės ūkio ministerija”. „Šalyje yra keli burokėlių surinkimo kombainai, – buvo parašytą šiame žurnale, – nors vienas iš jų nusipelnė tam tikro dėmesio.” * Buvo pasiekti tam tikri laimėjimai kūriant mašinas, kurios pačios sodintų daržovių želmenis. Kūriant mašinas, kurios rinktų liną, nelabai sekėsi, bet iš Sovietų Sąjungos buvo paskelbtą, kad iki 1940 metų šioje šalyje jau buvo sukurtas kombainas, sugebantis per valandą pjauti, išvalyti ir surišti lino pėdas iš trijų akrų. Sovietų Sąjungoje atsirasdavo eksperementinės mašinos kad mechanizuoti darbą, kurie anksčiau vyko tik rankom, pavyzdžiui mašinos kurios renka ir presuoja arbatžolių lapus ir kronuoja jų krūmus.

Blogiausiai buvo su mechanizacija medvilnės surinkimu. Čia nesisekė kaip niekur kitur. Pirmas patentas mašinai, kuri renkamedvilnę, buvo išduotas Jungtynėse Valstyjose dar 1850 metais. Iki 1937 metų tokių patentų jau buvo daugiau 900. Bet vistie medvilnę rinko rankom. Apublikuotame Jungtynių Valstyjų vyriausybės 1937 mmetų pranešime “Tendensijos technikos pl’troje” buvo išsakytas šitoks pasakymas apie sukurtą 30-tais metais mašiną, kuri surinkdavo per 7,5 valandas tiek medvilnės, kiek per 5 savaites sugebėdavo surinkti geras darbininkas, tai reiškė sumažino darbo išlaidas 75 procentais: “Baimė prieš pernelyg didelį medvilnės surinkimą ir medvilnės kainų kritimą ir darbininko išstumimą kažkokia mašina užlaiko įdiegimą automatinės mednilnės surinkimo mašinos, išrastą broliais Rast.

“The Journal of Ministry of Agriculture” 1938-1939, vol. 45 p. 593-594.

210

Patys išradėjai, sypratę revoliucines pasiekmes savo išradimo, prieš panaudojimą jų mašinos, jeigu neskaičiuoti bandimų vienoje fermoje prie Misisipės ir Sovietų Sąjungoje, kur bedarbingumo problema neegzistoja.” * Galu gale pagrindine problema buvo darbininkų mažas atlyginimas, lygtais žemas gyvenimo lygis, kurio teko tenkintis negrams pietiniuose štatuose.

ANGLIE IŠGAVIMO MECHANIZACIJA

Kaip mes jau matėme 7 skyriuje, 1918 metais anglies išgavimo srityje buvo mechanizotos dvi jos pagrindinės operacijos, o būtent anglies suskaldymas ir jos atvežimas iš kirtvietės. Ir čia neprošali išaiškinti kokie mechanizacijos tempai buvo kitose šalyse. Jungtynėse Valstyjose dalis bituminės anglies išgaunamos mašina išaugo nuo 51 procentų 1913 metais iki 79 procentų 1935 metaisir iki 88 procentų 1939 metais. Anglija pradėjus nuo 8 procentų 1913 metais, pakilo iki amierikėtiško lygio 1913 metų tik 1935 metais, щ 1939 metais šis skaičius sudarė 61 procentą. TTokiu pat budu 1939 metais tik 58 procentai angliškos anglies buvo gabenaba iš kirtvietės konvejariais. Rusijoje caro laikais 1913 metais anglisbuvo išgaunama mašinomis tik 1,7 procentais, bet mechanizacijos tempai šios pramonės šakos buvo išties geri. 1940 metais SSRS mašininis išgavimas anglies sudarė 95 procentų viso išgavimo, o anglies išgavimo pramonė tapo daugiausiai mechanizota pasaulyje, ( bet kaikuriose atskiruose šahtose šis skaičius buvo dar didesnis ir Rure viršijo 97 procentus).

Rimtas atsilikimas su mechanizacija Anglijos šahtose reiškė žemą darbo lygį ir aukštas anglies kainas.

Didelis Sovietų Sąjungos susidomėjimas medvilnės rinkimo mechanizacijoje eksperimentalinėje stadijoje davė tam tikrus vaisius pokario metais.

211

Beveik visa šalies pramonė priklausė nuo elektroenergijos, o ja pagaminti reikėjo anglies, lėta mechanizacija anglies kasimo darbuose labai stabdė šaliespramonės vystymasį. Antrojo pasaulinio karo įvykiai įrodė šį teiginį. Vyriausybė sudarė Technikos konsultacinę komisiją šios pramonės šakos klausymų sprendimui, kuriai vadovavo K. K. Reidas. 1945 metais ji pateikė ataskaitą. Nevienodos gamtos sąlygos, todėl negalima lyginti anglų ir amerikiečių anglies iųgavimo pramonės, bet gamtinės sąlygos vienodos Rure ir Olandijoje, ir negali paaiškinti žemesnio šahtininko darbo rezultatą per pamainą. Šis išdirbimas sudarė 1936 metais apie 1,2 tonas Anglijoje, daugiu nei 1,8 tonų Olandijoje ir 1,7 tonos Rure, nors ištikrųjų 1913 metais šio rodikliu Anglija

buvo prieki Olandijos ir Ruro. Šitas žemas išdirbimas, aiškino komisija, ne tik silpna mechanizacija angliakasių darbuose, bet ir blogas šahtų planiravimas ir mums reikėtų pabrėžti, kad Anglijos atsilikimas anglies pramonėje išaškinamas, taip buvo sakoma Reido ataskaitoje, blogu šahtų planiravimu ir pasenusių anglies gabenimo metodas, nesugebama susitvarkyti su anglim, kada visai būtų kitaip su mechanizacija. Šie du faktoriai stabdė technikos įsiskverbimą ir aglies gabenimą. Ataskaitoje buvo kalbama apie anglies pramonės reorganizavimą. „ Mes atėjome prie išvadų,- buvo sakoma ataskaitoje, – kad nnežtenka rekomenduoti technines permainas, atrodančias visiškai įvykdamas, kai mums, kalnų inžineriams, aišku, kad nėra galimybės įvykdyti šias rekomendacijas, kol nebus įvykdytą reorganizacinė pertvarka visos pramonės”. Tada atmetus į šalį kitas nuomones, negalima nepripažinti, kad pokario pramonės nacionalizacija artėjo prie didžiulės rekonstrukcijos. Ateityje

212

visa tai pasitvirtino.

Pereisim prie paskutinių kasinėjimo įrangos pasiekimų, tuo metu dar didžiulės įtakos neturėjusi. 1918 metais byvo padaryti pirmi žingsniai nacinalizacijoje pakrovimo darbuose ant konvejerų. Bet reikšmingiausias pajudėjimas buvo sukurus pakrovėja, kurį sukonstravo Džojus 1922 metais. Nors tokie ppakrovėjai buvo naudojami šahtose labai retai. Netgi Jungtynese Valstyjose buvo mechanizuota 17 procentų pakrovimo darbų kasinėjant bituminozinę anglį, o Anglijoje 1936 metais turėtą apie 20 mašinų panašios paskirties. Modernios konstrukcijos pakrovėjai (pieš. 25) atsirado iškart po karo pabaigos, iškart pagelbėdami ssusikomplikavusioje padėty.

1937 metais vienoje Sovietų šahtoje prie Sverlovsko buvo išmegintas naujas būdas gidravlinio anglies išgavimo. Anglis sudaužomas į gabalus ir atmetamas vandens fontanu, kuris turi dideį spaudimą nukreiptas į klodą*, į šalį. Vanduo netik išgauna anglį, bet ir išmeta smulkius anglies gabalėlius į viršų kartu su pompojamu vandeniu. Šis budas padidino gamyba tris kartus ir sumažino išlaidas treis kartais*. 1940 šis būdas buvo naudojamas kitose šahtose.

Bet didžiausiu Sovietų atradimu buvo požeminė anglies dujųfikacija. Ją negalima laikyti “ pramonės įrankiu” nei “mašina”. Todėl ji neįeina į mūsų knygos temą, bet

Nuroditas gidromechanizacijos metodas buvo sugalvotas 1935 metais V.S. Mučniku. 1936 metais šahtoje “Komsomolec” Kizelovsko anglies baseino, šis metodas buvo išbandytas. Vėliau ši technologija buvo naudojama dauguma šahtose.

Kaip parodė pokario praktika, šituos ppirmus įvertinimus galima laikyti užaukštintus. Tipiniose situacijose gamyba išaugo 1,5-2 kartus, o išlaidos sumažėjo 25-30 procentais.

213

226-239

O jeigu paimtume išradimus ir antros kategorijos elektrinius suvirinimo aparatus, linotipus, dviračius, tai toks sąrašas pareikalautu daug daugiau vietos.

XX amžiaus trečiame dešimtmetyje galėjo padaryti tik dujine turbiną ir helikopterį, kaip pirmos kategorijos išradimus (abi šios mašinos vos vos įtilpo į apibūdinamojo dešimtmečio ribas), svarbus, bet ribotas elektronikos naudojimas gamyboje, kai kurie pasiekimai-yra riboti, bet ne mažiau svarbus ateičiai-automatinių mašinų srityje ir praktiame televizijos nnaudojime. Prieš dedant tašką po viso sąrašo reikia į jį ir kitus išradimus įrašyti, tokius kaip giroskopas, tobukinimas jau paimtus į gamybą išradimus, kaip jau buvo padaryta su oro vintais keičiamojo žingsnio ar magnetnių užrašimų ir parengemieji mechanizacijos darbai. Kad ne sumažinti šito dešimtmečio svarbos, reiktų pamynėti ir tai, kad Uitlas pradejo tobulinti savo idejas apie reaktivine galia, ir kad radio lokacijoje dideli pasiekimai, nors slaptumas trukdė iki pat karo pabaigos jo naudojimui praktikoje.

Kada padarai tokį palyginima, tampa aišku, kad praeito amžiaus 30-uju metu progresas buvo daug lėtesnis negu puse amžiaus prieš jį. Nėra sunku palyginti ir kitus dešimtmečius, tarkim nuo 1750 metų. Tokios analizės leidžia padaryti išvada, kad svarbių išradimų greitis didejo nuo XVIII iki XI. Pasiektas kulminacijos taškas maždaug 1895 metais. Iki 1939 metų išradimų greitis mažėja.

226

Periodas tarp dvijų karų nesiskyrė progreso greitejimu ir buvo jo lėtėjimo laiku.

Tada tokie pat būdų susidarė įspūdis apie tai, kad šis dešimtmetis buvo didelio judėjimo į priekį laikas.

Visu pirma yra daug atsitikimu, kada fundamentalieji išradimai, padaryti prieš kelis dešimtmečius, ne atsispindejo žmogaus gyvenime iki karo pabaigos t.y. 1918 metais. Taip buvo pradėta naudoti lengvieji automobiliai, radijas, liektuvai ir – daugelis gyventoju –

elektro šviesą ir telefonai. Ir jeigu prieš antraji pasaulini kkara nebuvo numatytas išradimų kiekis, tais laikais buvo lengvai pastebimas platus anksčiau padarytų išradimų panaudojimas, pagerėjus gyvenimo lygiui. Žinoma, kad ankstesnių išradimų panaudojimas priklauso nuo naujų išradimų. Ir jeigu fundamentalieji teoriniai išradimai pasitaikydavo retčiau, tai potentinės literatūros srautas, liečiantis antrarušias inovacijas, stipriai didėjo.

Antra priežastis izoloriškumo yra tame, kad didelė dalis mechaninių ir elektrinių prietaisu, priklausančių to laikotarpio buitčiai, atsispindejo buities tobulinime. Sunku pastebėti, jei tuo nesidomėti, kad marškinėliai tapo daug pigesni todėl, kad medžiagą pradėjo gaminti žiediniu vateriu, o siūlai verpti Nortropo staklėmis. Dar sunkiau suprasti tai, kad verpimo staklių ir mechaninių ……

227

gamybos kaštai būtų didesni ir mažiau pagamintų produkcijos, jeigu ne pasiekimai žaliavos ir staklių gamyboje. Bet tarpukario laikais žmonėms buvo sunku įsivaizduoti nuosavą lengvajį automobilį, kiną, radiją ir dulkių siurblius, negalėjo atsistebėti pasiekimais išradimu ir indžinerijos srytije net ir tieč kurie gamino ir išradinejo čiuos dalykus.

Mes išsiaiškinome įspūdžio apgaudinėjimo priežastis . O kas gi yra iš tikrųjų? Kas apie fundamentalinius išradimus, tai visas XVIII ir XIX amžių laikotarpyje išradimai ėjo vienas paskui kitą, didėjančių išradimo tempu. O paskui mūsų amžiuje šie tempai suletėjo. Kodėl? Ir ne to dėl kad viskas jau buvo išrasta, kaip rašė kai kurie autoriai 30-aisiais metais. Ir ne todėl, kad kitų išradimų pprocesas darėsi vis sunkesnis, nes po 1939-ųjų metų progreso tempai vėl greitėjo. Turėtų būti koks nors kitas paaiškinimas.

Mes jau buvome susidure su progreso letėjimo priežastimis. Taip buvo 3000 metai p. Kr ., apytiksliai 400 metais p. Kr., ir dar karta Romos imperijos laikais. Ir kiekvienu atvieju nesunku pamatyti savo socialines priežastys: skirtingos tendencijos, einančios iš savo laiko socialinės struktūros, gamybos ir naudojimo vadovimas tokiais būdais, kad sulėtinti kitus išradimus. Tai priverčia mus susimastyti apie tai, kokios savo naujos socialinės žlūgimo priežastys vyrauja, mūsų svarstomajame periode. Pradėsim nuo pastabos apie tai, kad šiame periode atsirado nauji socialiniai ekonominiai reiškiniai.

Į kai kuriuos iš jų mes turėjome atkreipti demesį šio skyrio pradžioje ir prieš jį einančioje pabaigoje – nuolatiniai sunkumai,

su kuriais nuo XIX amžiaus pabaigos susidurdavo gamintojai, nuolatinė bedarbystė, monopolijų ir kartėlių susidarymas. Mes jau rašėme apie tai kaip gali sulėtinti vistymasį. Dažniausiai jie ryboja gamybą, o tai reiškia, kad gamintojai nenorės instaliuoti pačią naujausią įrangą, t.y. naujausius išradimus. Kai kuriais atviejais nauji išradimai yra užgožiami.

Paskirstimo sistemos trukumai

Pats akivaizdžiausias pavizdys yra priakiu išliaidima nuolat stabdo sunkumai išradimuose, tam sukurtas yra broliu Rast medvelnės surinkimo kombainas. Jų išradimas ne gavo plataus panaudojimo (išskirus TSSR), dėl to ,kad “Technological tendenc” žurnalas vadina “perdirbimų”

manidamas juokingą situaciją, kada daugeliui žmonių reikalingos medvilnės prekės, negali jų gauti dėl pirkėju galimybių, blogo pasiskirstymo. Neretai buna taip, kad išradinėtojai mato tą sunkumą, samoningai ribodami savo mašynų naudojimą, kaip tą padarė broliai Rast. Neretai buna taip, kad gamintojai vengdami “perdirbimo” atsisakinėja nuo mišinos.

Prekiu pardavimo sunkumai verčia konkurojančias firmas leisti didelius pinigus reklamai. Iki karo lengvasis automobilis kainavo 400 svarų sterlingų. Iš šitos sumos 90 svarų teko atliginimui, o apie 240 svarų sterlingų pardavimo išlaidos. Akivaizdu, kad paprastas automobilio ppristatymas naudotojui kainavo labai mažai. Tokio nesantykio priežastys buvo atrastos Nortonu Leonardu, kuris pasakė, kad vargas ”prasidėda nuo tokios mašimos išrodimo ar nuo tokio būdo pagaminimo, kuris daug kartu sumažina tokios naudingos prekės savikainą.

229

Tada visi turtingi gamintojai perka tokias mašynas, kurios didina gamibines galimybes. Kad atgauti investuotus pinigus, visi tikisi užkariauti kuo didesne rinkos dalį. Todėl jie leidžia didelius pinigus reklamai, ieško kuo daugiau dilerių ir daro viską, kad prekė būtų parduota.Tokios prekės kainą gali būti šiek tiek mažesnė, bet ddidelės naudos dalis tampa labai maža, nes labai dideli pinigai išleidžiami šios prekės pardavimui ir išveržtu prekiu laikymui. Mūsų laikais mažmeninė kaina vienos prekės trys-keturis kartus viršija savikainą”. Tokiu būdų, žmonija praranda didelią dalį potencinio laimėjimo nuo irengimų tobulinimo. Bet ttuo reikalas nesiriboja. ” Vienu iš padarinių,- rašo toliau Norton Leonard,- yra pačių naujausių įrenginių stabdymas. Gamintojai žiūri į ateitį, pastebi artėjančius sunkumus ir atsisakynėja įdėti savo kapitalą į mašinas, kurias, tur būt, sumažino gaminimo kainą, bet kurie ne atneštų jems daug didelės naudos”. O jeigu pačia geriausia įranga ne naudojama tai kokia prasmė išradinėti dar tobulesnes mašinas? Viskas, aišku, neša grinai dirbtinį charakterį. Reali rinkos pardavimo talpa tai ar kitai prekei nežino ribų jeigu kalbame apie žmonijos poreikį. Sunkumai eina iš tokių pirkejų pasiskirstymo galymybių, kurio laikų žmonės, kuriems reikalingos prekės, netūri galimibės jų nupirkti.

230

Bedarbystės pasekmės.

Bedarbystė- tai tą patį pasiskirstimo sistema, bet tik žiūrint į šią problėmą iš kitos pusės. Prekių niekas neperka, gamyba rybojasi, ir rezultatas toks – žžmonės atleidžiami iš darbo. Viena eilė su šituo yra bedarbystės galimybė – tai dar viena iš tų priežaščių, kurios trugdė brolių Rast kombaino paleidimui. Tiesą pasakius, išradinėjai labai retai galvojo apie pasėkmes, prie kurių gali privesti jų darbai, bet sąmoningai jaučiant, jų išradimai gali sustiprinti bedarbystę,

turi sulaikyti jų meninius sugebėjimus. Bandidami duoti darbą bedarbiams jie turėjo pasirinkti pasenusias technologijas. “Vienoje vakaru valstijoje,- sake Sirovičius, kalbėdamas JAV kongrese,- buvo pasirašytos sutartys asfaltavimo darbams, kuriuose buvo parašyta, kad nenaudos modernių technologijų, kkad rasti barbą žmonėms. Aš neturiu duominų kam buvo samdyti žmonės – kasti duobes ar savo rankomis valyti purvas. Galėjo būti, kad jems buvo duotas leidimas dirbti su kastuvu su dvigubu, ar trigubu darbu panaudojimu”.Bedarbystė stabdo judėjimą judejimą į prieakį. Bedarbių armija įeškodama atliginimo nuleidžia kainas taip, kad tokiu atveju dažnai pelningiau duoti darbą rankdarbiams negu atlikti šitą darbą automatizotomis mašinomis. Ir žmones palieka dirbti darbą su mažu atliginimu, priverčiant juos daryti vienodą darbą, žudanti visas operacijos mintys, kurias geriau galetų atlikti automatai. Tame ir yra viena iš priežaščių, kodėl fotoelementai negavo didelės paskirties gamyboje.

Monopolijų reikšmė.

Kartelių ir monopolijų susidarymas taip pat ryboja gamybą. Viena iš jų susidarimo priežaščių yra aukštų kainų palaikymas gamybos rybojimo būdu. Taip kartelės ir monopolijos laiko techninį judejimą dėl tų priežaščių apie kurias buvo kalbėta. Šita problema suteikė daug rupesči7 JAV vyriausybei 30-siais metais. Dėl jos nagrinėjimo buvo padaryta daug vyriausybinių komisijų, darančias ataskaitas apie savo veiklą. “Priešingas naujų išradimų paleidimas,- sakoma vienoje tokioje ataskaitoje,- visada daro verslininkai , kurie mato juose nuostolius savo kapitalams ir pelnui. Prieš geležinkelių statybą buvo pašto deližansų savininkai. Prieš pervedant gatvių apšvietimą į dujas, jureiviai, kurie gaudė vandenius. Veliau prieš tai buvo dujų kompanijos. Nors korporativinės organizacijos naudoja kai kurius iišradimus kai kada jems pasiseka sekmingą karą prieš įstatimus, kuriuose sakona apie gamiklu modernizavimą.Kaip pasakė “General motars” vice prezidentas C.T. Kettering 1927 metais; “ Bankininkai mano mokslinį darbą pačiu pavojingiausiu darbu, gresiančiu bankininkams jų kapitalų praradimu. Bankininkui, fanansuojančiam naują projektą, kuriam gręsia jo kapitalo žučis, galima palyginti su žmogumi, miegančiu už distanciniu valdymu. Iš to išeina, kad progresas iš dalies priklauso nuo kapitalu šaltinio, kuriais draudžiama vadovautis iš vieno centro. Valdžios ir gamybos centralizacios idėja banku versle vis labiau ryboja laisvos iniciativos galimyibes”.

232

Verslininku prieštaravimas progresui, gresiamčiam jiems mirtimį, aišku buvo daug prieš XX amžių. Kaip viena tokiu priežaščių yra geležinkeliai. Kiti tokie pavyzdžiai yra citatoje. Bet tokie seni pavizdžiai daugiau buvo ekonomikos srytyse kaip transportas ir ryšiai t.y. linkuses monopolizacijai. Kol kapitalizmas turėjo konkurentinį charakterį – iki pat XIX amžiaus pabaigos,- paneigti tokį priešinimasį nebuvo sunkumų. Išdėją visada palaikydavo žmonės nepriklausantys nuo verslininkų. Tarp daugelio konkuruojančių gamintojų visada galima rasti žmogių, kurie sutiktų leisti savo kapitalą į naują techniką. Bet monopolizacijos stiprėjimas ir jos pervertimas į bendrą išsiskiriantį bruožą ekonominio gyvenimo, stiprino naujo pasiprešinimo jėgas. Monopolijų galia XX amžiuje tapo dešimt kartų didesnė. Šią galią puikiai apibūdino JAV vice-prezidentas Henri Uolles. “Pasaulio tautos ir vyriausybės,- pareiškė jis 1943 metų rugsėjo mmėnesį,-nesavavališkai leido kartėlems ir monopolijoms padaryti savo viršviriausybę, kurios pagalbą jie monopolizuoja ir dalina dideles mokslo sritys ir pasaulinią rinką. Tauta turi vėl atgauti savo jegas, kad sunaikinti šitą viršvyriausybę. Jį apgavo JAV tautas ne tik su guma (čai jis manė apie slaptas sutartys, kurią pasirašė amerikečiu monopolijos su vokiečiu chemijos koncernu “I G Farbenindustri”, kurie stipriai laikė įkikarinį amerikečių sintetinės gumos gamybą), bet ir pati svarbiausią daugelyje kitų gamybos sritčių.. Jie turi savo pasaulinią vyriausybę, kuria platina tarp jų kvotas. Jų emisarai ėedi tarptautiniu santikiu srityse daugelyje didelių pasaulio šalių.

233

Jie įsteigią savo privačią tarifų sistemą ir sprendžia, kam leidžią, o kam draudžią gaminti, pirkti, pardavineti. Jokia vyriausybės valdžia pie tą slaptą sutartį, pasirašytą amerikos monopolija su vokiečių kartele nieko nesake. Ir nors tai buvo daug svarbiau daugumos tarptautinių sutarčių, senato sankcijos sutartiės pasirašimui nereikėjo”.

Tokia monopolijų valdžia. Jie vadovauja visai gamybai. Jeigu monopolijos neprieme išradiimą , tai išradinėtojui nekur kreiptis, nes monopolijos neturi konkurentų. Dideli kapitalai , reikalingi tobuliems mašininiams įrenginiams, išvengia įėjimą į industriją naujo konkurento, norinčio surinkti visus vaisius nuo ileidimo naujuos gamybinės technologijos. Aišku, kad monopolija retai buna absoliutinė, bet ir šiuo budu jai užtenka valdžios ir galimibių, su kurių pagalba ji gali palaibuoti visus techninius

naujovius. Naujovių paleidimas susijęs su panaudojimu tos ar anos lygio technologijos. Monopolijai priklauso patentinės teisės į pastarąją. Kas leidžia jai trugdyti naujovės paleidimui. Monopolijos ne atsisakynėja nuo patentų nupirkimo, joms ne svarbu ar jos naudos jį ar ne. Jie net veda mokslinius darbus, kad gauti patentą, kurie trukdys kitiems pasinaudoti naujovę ir paprastai padeda juos į seifus. Teoretiškai, jeigu patentas ne naudojamas, tai kiekvienas asmuo gali paduoti į teismą, kad gauti leidimą jo naudojimui. Praktiškai tokios bylos brangiai kainuoja, tad mmonpolija gali neleisti tokio naudojimo.

234

Taip 1934 metais “Amerikan bell telephone kompany” turejo 9234 patentus, iš kurių naudojo tik 4225. Prieštaraujant firmos pateisinimams Federalinė ryšių komisija, vedanti bylą apie patentinius įstatymus, priėjo išvadą, kad likusieji 3433 patentai, kurie galėjo atnešti naudą žmonijai firma paslepė ir naudojo savo interesų ginimui nuo konkurentų. Kai kada monopolija ryboja naujos technologijos rybojimą, kaip tai buvo su volframo karbidų. Kai kada ji iš vis sako veto naujai technologijai. Žurnalas “Tecnologikal tendence” rašė savo laikais: “Keitimai eelektros prekių gamyboje laikėsi todėl, kad patentai buvo superkami ir ne naudojami didelėmis korporacijomis, vyraujančiomis toje gamybos srityje. Jog išrasta elektros lemputė, kuria galetų sutaupiti vartotojams 10 mln. dolerių per metus, bet į gamybą jį taip ir ne buvo paleista”. ““Autorius pažįsta vieną metalurgą,- sako toliau žurnale Furkas,- kuris padarė savo saugiam skustuvui ašmenys, užgalandė jį ir praazotino. Šituo skustuvu jis be galandimo naudojosi kiekvieną dieną dvejus metus. Savaime aišku, kad verslininkai gaminantys ašmenys saugiam skustuvui, šitam išradimui nekelė jokio susidomėjimo”.

Pateikti konkretų pavyzdį apie Anglyja sunkiau. Tai aiškinama tuo, kad toje šalyje nebuvo jukių bylų, ir iš dalies tuo, kad galiojantys įstatimai apie difamaciją stato po smugį žmonėms, kurie spaudoje apkaltinami konkrečių kaltinimu. Anglijoje firmos ne kartą buvo kaltinamos ir priskiriamos prie rybotų tarptautiniu sutarčių, išleistų JAV vyriausybės prieš tas ar anas ameriketiškas kompanijas. Angliojoje, aišku, tokie kaltinimai buvo neigiami, o sprendimo būdų juridiniu ar kitu planų ne buvo.

235

Ir nors pagrįstų atviejų ne turim, vis tik daugelis oficialių veidų, kkuriems turėjo būti žinoma teisybė, darė bendrus pareiškimus, pagrįstančius anglijos firmų kaltinimus. Taip, seras Gibb savo kalboje kaip Skiriaus mašynų Gamybos Britanijoje prezidentas1937 metais požodžiui pasake štai ką: Aišku, pas mus, kaip ir kiekviename tirime, kuo didesnės pasekmės mokslo-tyrinejimo darbe, tuo rižtingiau ir greičiau sensta įranga. Čia tai ir kai kada išgąsta šuo. Daug vertingų išrądimų buvo verslininkų veikalo vaisiu, ir daug iš jų liko nepanaudoti. Ir ne reikia nustebti tuo, kad ne visada laisvas mokslinis-tiriamasis darbas susitinkamas su reikalingu ssupratimu”.

Konkretus pavyzdys iš Anglijos dabarties yra geležinkelio kompanijos, kurių vadovaujamoji padėtis tokia stipri, kad jiems ne reikia supirkineti patentus- jie paprastai nepriima paskutimiuosius išradimus. Vyriausybė padarė komisiją klausimui peržiūrinėi apie geležinkelių elektrifikacija. Šitos komisijos išvados bovo apibendrinti inžinerių instituto prezidentų civilinės statybos S.B.Donkinų, tokiais žodžiais: “Opublikuota 1939 metais rekomindacija Ueiro komisijos vienareikšmiškai palaikė reikalingumą elektrifikuoti geležinkelio magistrales. Komisija pažimėjo, kad būtų neteisinga palyginti tokią elektrifikaciją ar su esančia šalyje tinkačia geležinkelio ryšiams ar su elektrifikaciją tinkančio geležinkelio magistralėms kitose šalise.Ne paisant to komisija mano, kad esančiuose Didžiojoje Britanijoje geležinkelių darbo sąligose elektrifikacija sumažintų jos eksplotacijos išlaidas, tokių būdų pakeltų nacionalinių anglies rezervų efektivumo naudojimą; ji sumažintų magistralinių traukinių laiką kelyje; padidinus bendrą elektros energijos panaudojimą, ji pačių geriausių būdų atsispindetų

236

elektro energijos kaina, naudojama kitiems tikslams; pagaliau, elektrifikuotų geležinkelių švara padėtų padaryti gyventojų buitį sveikesne, kurio naudą negalima pamatuoti jokiais pinigais. Apgailetina, komisijos rekomendacija elektrifikuoti magistralinius geležinkelio ryšius iki šiol ne įgyvendinta”.

Visos kompleksiškos dabartinės technologijos, darančios kiekvieną naujovę vis sunkesne ir brangesne, dar daugiau stiprina monopolijų galią. Aišku, kad auga ir civilizacijos resursai, darant tuo pačiu galimybes kitiems kilamtiems sunkumams išeitį. Bet duotos problemos geras sprendinis reikalauja šitų resursų koncentravimo. Dabartinis pramoninis mokslinis darbas reikalauja daug kolektivinių darbuotojų, didelių laboratorijų, iir brangios įrangos bedro darbo. Tarpukario laikais tokia sritis kaip įranga galėjo sau leisti tik didelės korporacijos ir atskiri valstibiniai institutai. Todėl didelė dalys resursų, kurie buvo reikalingi reorganizacijai, vedančiam sekančiam techniniam progresui moksliniam darbui, turėjo monopolijos, o šitos monopolijos buvo mažai užinteresuotos išradimais, ypač fundamentaliuse, kuroje darė konkrečius pertvarkimus visuoje gamibineje technologijoje. “Norint apriboti sekantį gamybos augimą ir išvengti nepakinstančių pakeičiamu procesų iškilimą,- jau sakoma minėtame JAV vyriausybės dokumente “Tarptautinių kartelių ekonominiai ir politiniai aspektai”,- jeigu reikia kartelės su baime žiūri į visokius naujus technologinius pasiekimus. Jie su noru daro mokslinius tirimus norėdami rasti naujus naudojimo būdus savo senos produkcijos, bet dažnai trukdo nauju procesų ar naujos produkcijos įdirbimui”.

237

Butent tuo aiškinamas tas faktas, kad tarpukario laikais, kaip jau buvo minima, buvo padaryta daug pašaliniu tobulėjimų, tuo metu kai reikalai su fumdamentaliais tirimais buvo ne iš geriausių. Kitais žodžiais, didelės galimybės išradimuose priklauso nuo didelių resursų, didelių koncernų, o pastarieji labai mažai suinteresuoti tame, kad paleisti savo resursus į didelius techninius pakitimus. Neišprasto U.M.Grosnovero duomenimis, iš 75 pačių svarbiausių išradimų padarytų nou 1889 iki 1929 metų, tik 12 buvo mokslimio tirimo darbo vaisių, pravestų didelėmis korporacijomis. Kiti išradimai, galima atspėti, priklause nuo maždaug gerų sąligų, kai reikalingi resursai pataike įį kitas rankas.

Ir taip, tarpukario laikais (faktiškai prasidedant nuo1900 metų) veikė mažiausiai trys socialiniai faktoriai, kurie rybojo pačių naujausių technologijų metodus ir finale sulaikydavo išradimo procesą. Visu pirmą tai pasiskirstymo sistema, kurią darė nuolatinius sunkumus pardavimo rinkos pieška ir sumažėjo susidomėjimas naujos technologijos paleidime. Antra, tai masinis bedarbis, kuris stovėjo kiekvieno išradimo kelyje dėl baimės, kad reikės atleidinėti darbuotuojus, ir dažnai sumažindavo atlyginimą, ne kartą darančias tokias sąlygas, kad rekėtų sąmdyti pigius darbuotuojus ir duoti jiems vienodą nuobuodu darbą, kurį geriau padarytų mašynos-automatai. Trečia, yra monopolija, kurią pasyruošusia apginti savo kapitalus net progreso kainą. Aišku, kad stabdančių progresą faktorių buvo daugiau, bet išvirdintos priežastys buvo svarbios.

238

Galima pasakyti dar eile faktų. 1930-1939 metais padaryti išradimai, eilė jų buvo paleisti: požeminė anglies gazifikacija, Kapicos turbodentanderis oro suskistinimui, gidraulinis iškasenų gavimas, šilumos elektrocentralės, stereokinas ir brolių Rast medvelnes kombainas. Šie išradimai turi vieną bendrą bruožą: jie naudojami tik Tarybų Sąjungoje ( galima pasakyti naudojosi eile metų kol kitos šalys ne pradėjo eiti šituo keliu). Ne visi išradimai turėjo taribines šaknys (medvelnes surinkimo kombainas buvo išrastas JAV). Bet tik TSSR buvo iš tikrųjų buvo sąlygos, kurios leido leisti į praktiką šitus daiktus ir eiti jų tolimesnio tobulinimo keliu. Jog TSSR buvo pirma šalys pasulyje

per darančia savo buitį tokių būdų, kad išnaikinti pasiskirstymo sistemos trukumus, išnaikinti bedarbystę ir pabaigti su monopolijomis pramonėje. Išvada aiški: šitie trys faktoriai privadė techninio progreso sulaikymą kitoje pasaulio dalyje. Ši mintis turės pagrindą kitame skiriuje.

282-289

.ginčams, taip ir neleidusiems padaryti tam tikrą sprendimą. Kitos šalys pasisakė turinčios tam tikrus projektus, bet visi tokie projektai susiję su vienomis ar kitomis abejonėmis. Taigi galima padaryti išvadas, kad ekonomiški atominiai laivai (jeigu neskaičiuoti tokių išskirtinių atvejų kaip ledlaužai ir tirimų laivai), negali atsirasti aanksčiau negu maždaug po dešimties metų.

Karts nuo karto aptariamos idėjos apie lėktuvų ir geležinkelių su atominiais varikliais sukūrimą, nors kol kas dar sunku pasakyti, kaip galima būtų išvengti radioaktyviųjų materialų nutekėjimo avarijos atvejų (be to daug lengviau vairuoti paprastą elektrotraukinį, kuris naudoja energiją gaminamą atominėmis jėgainėmis). Branduolinės raketos, žinoma, turės didelę įtaką kosminėms kelionėms ateityje, bet tai bus negreitai.

Kitos atominės energijos panaudojimo sritys

Vargu ar šiuo metu arba artimiausioje ateityje atsiras daug kitų atominės energijos panaudojimo sričių. Tolimuose rajonuose su mažais kkuro resursais gali rasti panaudojimą nedidelės perkeliamos atominės elektrinės. Šiuo atveju netgi brangi energija, gaminama reaktoriumi, gali būti pelningesnė negu paprasto kuro pristatymas. Tokios stotys eksplatuojamos Jungtinėse Valstijose ir Sovietų Sąjungoje. Ameriketiškos stotys yra pastatytos daugiausia tokiuose karinėse objektuose kaip aarktinės radiolokacinės sistemos. Bet daugiausia vilčių suteikiančia reikia laikyti arktinėje tyrimų bazėje ‘Makmurdo-Sound’ 1500 kilovatų galios stotį, kuri, išskyrus elektros sroves, duoda dar ir garo šildimui. Šią stotį surinko per 80 parų. Ji pasiekė kritinį tašką 1962 metais kovo mėnesį ir pradėjo gaminti elektros srovę tų pačių metų vasarą.

Sovietų stotis ‘Arbus’ – 700 kilovatų galios, susidedanti iš blokų, kurių masė po 12 tonų, kuriuos lengvai transportuoti (netgi oru) ir surinkti,

pradėjo veikti 1963 metų rudenį. Ji skirta naudojimui arktikoje ir kituose tolimuose rajonuose. Kita 1500 kilovatų galios Sovietų stotis yra sukonstruota ant keturių vikšrinių savaeigių vilkikų ir turi bendrą 350 tonų masę. Ant kiekvieno vilkiko irengta (po vieną bloką) tokia įranga: vandeniu aušinamas reaktorius, šilumos kaitikliai, turbo-generatoriai, pultai ir skirstymo bbei valdymo prietaisai. Visas įrenginys sukonstruotas taip, kad daro galimus perkelimus per labai raižytą kraštą. Ši savybė numatyta atsižveigiant į arktines sąlygas. Iki 1964 metų šios stoties prototipas patenkinamai dirbo jau trejus metus.

Dar mažesni turi būti atominės energijos šaltinių gabaritai, kurie naudojami kaip pagalbiniai energoįrenginiai kosminiuose aparatuose, automatinėse meteorologinėse stotyse ir t.t. Panašiuose įrenginiuose naudingos veiklos koeficiento dydį galima paaukoti kompaktiškumui ir sugebėjimui metus dirbti be papildymo kuru. JAV vyko visos eilės tokių energijos šaltinių, žinomų bendru vardu SNAP1 įįdirbimai. Kai kuriuose iš jų naudojama šiluma, atiduodama radioaktyviais izotopais (kurie iš anksto gaunami branduoliniuose reaktoriuose) ir pakeičiama į elektros srovę termoelektriniu (arba kai kuriais atvejais termoelektroniniu) būdu. SNAP-9A įrenginys, naudojamas palydovuose ‘Tranzit’, dirba ant plutonio-238, sveria ne daugiau kaip 12 kilogromų ir turi keliolikos vatų galią. Įdirbami ir kiti įrenginiai 60 vatų galios. 1964 metais Rusija paskelbė apie jos mokslininkų sukurtą energijos generatorių su izotopais, sugebantį produkuoti 150-200 vatų energijos per vienerius metus2.

1SNAP—System for auxiliary nuclear power, tai yra branduolinės energijos pagalbinių šaltinių sistema.

2Turbūt čia kalbama apie radioizotopinį generatorių ‘BETA-1’, per dvejus metus maitinantį elektra meteorologinės stoties radiosiųstuvą, kuris yra netoli Maskvos, Chimkose. Energijos šaltinis buvo cerius-144. Vidutinė galia – 5 vatai, energijos talpa-

440 kilovatvalandžių. Galia, dirbant siųstuvui, sudarydavo 150-200 vatų.

Kiti SNAP sistemos energijos šaltiniai tai tikri branduoliniai reaktoriai. Pačiu svarbiausiu iš jų reikia laikyti SNAP-10A šaltinį, kuriame skystas metalinis šilumos nešiotojas perpompuojamas į termoelektroninius 500 vatų galios keitiklius. Iki 1964 metų pabaigos šis projektas buvo baigtas, tačiau kaip vienintelė sistema nebuvo išbandymas1. Rusiška ‘Ramaška’, paleista 1964 metų rugpjūtį, turi maždaug tokią pačią galią, bet yra tobulesnė pagal savo konstrukciją. Joje naudojamas reaktorius su greitais neutronais iš kurio šiluma betarpiškai perduodama supantiems jį termoelektroniniams keitikliams (sumontuotiems ekrano, atmušančio nneutronus, išorėje,). Šio įrenginio darbo temperatūra lygi 8000C (5800C šaltinio SNAP-10A), kas duoda pagrindus tikėtis naudingo veikimo koeficiento padidėjimo ateityje. 1964 metų pabaigoje šitas įrenginys patenkinamai dirbo jau daugiau negu 3000 valandų.

Kaip jau buvo sakyta, elektroenergijos gamybą galima padaryti daug pelningesnę, jeigu naudojamą šilumą iš turbinų naudoti pramonės reikmenims arba buitiniam šildymui. Minėta ‘Makmurdo-Sound’ stotis, tos pačios idėjos, iš branduolinės energetikos srities, igyvendinimo pavyzdys, tačiau pirmieji to principo įgyvendinimo žingsniai dideliu mastu buvo padaryti Skandinavijoje. 10000 kilovatų galios norvegų stotis Choldene duoda, išskyrus elektros sroves, dar ir šiluminę energiją kaimyniniui popieriaus fabrikui. Ji pradėjo veikti 1959 metais, bet pilną pajėgumą pasiekė tik 1962 metais. Tai pirmoji pasaulyje stotis ant verdančio sunkaus vandens. Švedų elektrinė jėgainė, pradėjusi dirbti 1963 metais, išskyrus elektroenergijos gaminimą, šildo dar vieną iš Stokgolmo priemiesčių. Vienu iš labiausiai teikiančiu vilčių politiniu įvykiu buvo 1964 metais sutarties tarp JAV ir TSSR apie bendrus tyrimus branduolinės šiluminės energijos panaudojimo

1Šis energijos šaltinis parodė 1965 metų balandžio menesį patenkinamus rezultatus kaip pagalbinis energijos šaltinis kosminiame

jūros vandens sugėlinimui sausringuose rajonuose pasirašymas.

Yra pagrindų manyti, kad šis susitarimas gali ekonomiškai išspręsti elektroenergijos ir gėlo vandens tiekimo problemą rajonams, kurie neturi nei vieno, nei kito. Keletas specjalių projektų yra tiriama JAV (tame tarpe aatominės jėgainės statyba Izraelyje). Naujas Sovietų reaktorius su greitais neutronais, išskyrus elektroenergijos gamybą, kiekvieną parą duos daugiau kaip 9000 kubinių metrų sugėlinto vandens sausringiems rajonams Kaspijaus jūros pakrantėse.

Termobranduolinės energijos perspektyvos

Kaip jau buvo kalbama, branduolinė energija buvo didžiausias žmogaus pasiekimas technikos vystymosi kelyje nuo tų laikų, kai žmonės išmoko kurenti ugnį. Kaip mes ką tik matėme, iki pusės 60-ujų metų mūsų amžiaus pasiekimai šiuo atveju buvo maži, tad turėjo atsirasti nusivylimo jausmas. Bet, jeigu tai tikrai buvo didžiausia technikos revoliucija per milionus metų, tai ar reikia stebėtis tuo, kad jos vaisių nesugebėjom paragauti po kažkokių tai dviejų dešimtmečių.

Nėra jokių protingų pagrindų abejoti tuo, kad branduolinė energija labai greitai taps anglies ir naftos konkurentu, gali būti net 70-aisiais metais. Tai išlaisvins mūsų palikuonius nuo vienos svarbios problemos—abejonių, kad išsemtos anglies ir naftos atsargos sulaikys ir netgi sustabdys žmonijos vystymasi energetikos srityje, nes net pagal pačius atsargius skaičiavimus urano atsargų, kaip branduolinio kuro, turi pakakti geriems tūkstančiams metų.

O tai tiktai pradžia. Iki šiol mes aptarėme tiktai paprasčiausią ir stambiausią branduolinės energijos šaką, kurios pagrindą sudaro labai sunkus elementas uranas (arba plutonijus), tai yra didelių atomų susiskaldymas, lydimas energijos išsilaisvinimo. Tačiau branduolinę energiją galima gauti ir sintezės procese, tai yra esant susiliejimui lengviausių

atomų—atomų

vandenilio—į atomus gelijaus. Šiuo principu dirba vandenilinė bomba. Palyginus vandenilinę bombą su urano ir plutonio 1945 metų bombomis, mes įsitikiname, koks didelis energijos kiekis išsilaisvina sintėzės metu.

Moksliniu požiūriu, nėra jokių pagrindų trukdančių naudoti energijos gavimui sintėzės reakciją. Faktiškai ji aprūpindavo mus visa energija praeityje, nes sitėzeje slepiasi saulės energijos šaltinis, kuris savo ruožtu yra netiesioginis energijos, kurią mes imam iš anglies, naftos, krentančio vandens ir savo raumenų, šaltinis . Saulė duoda raktą branduolinių procesų supratimui, kurių pagalba žmonės gali vvaldyti sintėzės reakciją. Saulės centrą galima įsivaizduoti kaip krosnį, kurios temperatūra siekia 10mln.0C, o atomai juda tokiu dideliu greičiu, kad jėgos atsirandančios jų tarpusavio susidūrimų dėka, priverčia juos susilieti vieną su kitu. Termobranduolinei energijai žemėje gauti reikalinga tokia pati krosnis, tačiau su daug aukštesne temperatūra—keletų šimtų milionų laipsnių, kadangi teks labai sumažinti energijos šaltinio apimtį, tai yra atitinkamus vandenilio izotopus.

Tačiau koks indas gali sulaikyti tokios didelės temperatūros dujas? Kol kas į šį klausimą galima duoti tik vieną atsakymą. Dujos, esant ttokiai aukštai temperatūrai, atrodo kaip plazma, tai yra branduolių ir elektronų, į kuriuos suskilo dujų atomai, sukaupiimas. Kadangi šios elementarios atomų sudedamos dalys neša savyje elektronius krūvius, jas galima sulaikyti magnetiniame lauke, savotiškame magnetiniame ‘butelyje’. Tačiau tokio ‘butelio’ sukūrimas susijęs ssu dideliais inžinieriniais sunkumais, kurių analizavimas išeina toli už šitos knygos ribų. Pakanka pasakyti, kad, nors šio uždavinio sprendimas yra tolimos ateities darbas, visgi šiuo atveju yra pasiekti kai kurie teikiantys vilčių rezultatai, daugiausia JAV ir Sovietų Sąjungoje. Didelį indėlį į šį darbą įneša Anglija ir kai kurios kitos šalys. Dabar kol kas sunku lyginti vieną su kitu amerikiečių

ir sovietų pasiekimus šioje srityje. Tačiau turimos statistikos duomenys rodo tai, kad sovietų darbų mastas yra didesnis nei amerikiečių ir kad jie vykdomi TSSR daug greičiau negu JAV1. Pilną branduolinės energijos valdymą mes pasieksime negreitai. Pasisekimo šiuo atveju galima tikėtis, pagal pačius optimistiškiausius skaičiavimais, po dvidešimties metų. Tačiau pats didžiausias pesimistas vargu ar atsisakys tikėti tuo, kad šita problema bus išspręsta bent pprieš tūkstantį metų iki to, kai urano atsargos bus visiškai išnaudotos. Tačiau, kai žmonija prieš tai pasieks šią ribą, termobranduolinis procesas duos žmogaus dispozicijai beveik neišsemiamą energijos tiekimo šaltinį. Apskaičiuota, kad vandenyne yra pakankamai kuro (sunkaus vandenilio pavidalu) tam, kad aprūpintume milionams metų tūkstantį kartų didesnį energijos panaudojimą negu šiuo metu.

Žvilgsnis į ateitį

Darydami išvadas, galime pasakyti, kad branduolinio dalijimo reakcija, o po to ir sintezės reakcija duoda žmonijai praktiškai neišsemiamus energijos šaltinius. Šiuo metu gaunamos energijos kiekis, arba aprūpinimas energija, yyra vienas iš svarbiausių faktorių, kurie sąlygoja visų visuomenės narių produktyvumą ir, vadinasi, gyvenimo lygį. Žmonijos raida dažniausiai nustatoma pagal energijos kiekį, kokiu ji disponuoja,—pradžioje tai buvo tiktai žmonių raumenų energija, po to žmonija žingsnį po žingsnio išmoko naudotis gyvulių, vėjo, vandens jėga, o galų gale ir anglies bei naftos tiekiama energija. O dabar perspektyva disponuoti praktiškai neišsemiamais energijos šaltiniais, jeigu tiktai

1Žurnalas ”New scientist” numeryje nuo 1964 metų kovo 19 dienos 744 puslapyje rašo iš amerikietiškų šaltinių duomenis, kad iš mokslininkų ir inžinierių užsiimančių termobranduoliniais bandimais, bendro skaičiaus JAV atitenka 25%, o TSSR–35%. Nuo 1959 iki 1963 metų skaičius tokių mokslininkų išaugo TSSR 64%, kitose šalyse–34%, oJAV—tiktai 1%.

mes jų nepanaudosim susinaikinimui, teikia vilčių faktiškai neribotam progresui. Energijos kiekis numato gausybę viso kito, nes, jeigu mes jaučiam ko nors trūkumą, tai energijos pagalba mes galime pagaminti tą produktą arba bent jo pakaitalą.

Ir net toks vaizdas yra tik paviršutiniškas ateities eskizas. Kaip jau sakėme, dabar mes elgiamės kaip žmonės, kurie ką tik išmoko kurenti ugnį: mes tiesiog naudojam mūsų naujas technikos galimybes tų pačių dalykų produkcijai, kaip ir anksčiau, tiktai darom juos geresnius. Disponuodami branduolinėmis jėgomis, mes tiesiog nukreipėme mūsų plačias galimybes produkcijai to paties ir gerai mums žinomo produkto, kaip eenergija, gamybai, bet dabar jau daug didesniais kiekiais. Ir taip kaip žmogus išmoko kurenti ugnį, negalėdamas numatyti visų tų naujų atsiradusių galimybių įvairovės, pradedant valgio paruošimu baigiant elektronika, taip ir mūsų disponavimas branduolinėmis jėgomis atidarys prieš mus naujas vystymosi sritis, apie kurias mes dabar neturime nė menkiausio supratimo. Visas žmogaus gyvenimas pasikeis. Mūsų palikuonys skirsis nuo mūsų ne mažiau, kaip mes skiriamės nuo to beždžionės pavidalo žmogaus, kuris pirmas žengė žingsnį ir pradėjo mesti šakas į ugnį vietoj to, kad bėgtų nuo jos. Ir tam, kam anksčiau reikėjo milionų metų, mūsų laikais gali užtekti tik keliolikos žmonijos kartų.

(su kai kuriais apribojimais) skirti įvairiems skaičiavimams . Ji vykdė 5000 skaičiavimo operacijų į sekundę. Ir apskaičiuodavo per 30 sekundžių balistinę ugnies elgesio lentelę, anksčiau tai padaryti reikėdavo iki 20 valandų. Tai buvo pirmoji elektroninė skaičiavimo mašina. Bet ji buvo labai sudėtingos konstrukcijos ir turėjo labai mažą atmintį ir labai daug skyrėsi nuo tų elektroninių skaičiavimo mašinų, kurios naudojamos šiandieniniame gyvenime. Paskutiniosios pagrindinės idėjos juos konstruojant buvo suformuluoti tik teoriškais Džono Fon Neimano darbais, kuriuos jis pradėjo 1945 m. Pasinaudojant jo pagrindiniais apskaičiavimais amerikiečių specialistų brigada pradėjo konstruoti įrenginius EDVAC. Bet dėl daugelio priežasčių šis darbas buvo nutrauktas. Pirmuoju elektroninių apskaičiavimo įrenginiu tapo EEDSAC, kurią sukonstravo M. V. Uylkisas. Šis įrenginys įvykdė savo pirmus pilnai automatinius skaičiavimus. 1949 m. gegužės mėnesį sudėties operacijai atlikti užtekdavo tiktai 0,001 sekundės. Jos atmintyje galėjo būti 512 skaičių į kurio kiekvieną dėmenį tilpo iki dešimties milijonų. Kita brigada iš Mančesterio sukūrė kitą įrenginį, kuris buvo labai panašus į anksčiau minėtą. Jis buvo išleistas į masinę gamybą 1948 m. to pasekoje jį pagamino (kartu su firma „Feranti“) pilnai sukomplektuotą įrenginį.

Kai kurie šiuolaikinių skaičiavimų įrenginių pavyzdžiai

Šiuo metu prasidėjo progreso augimo metas, dėl to kad pradėjo naudoti tobulą techniką: tranzistoriais pakeitė elektronines lempas, naudojama mikrominiatiūrizacija buvo tobulinama įrenginio atmintis ir t.t.

Peržvelkime kai kuriuos šiuolaikinius skaičiavimo įrenginius: Įrenginys ATLAS buvo sukurtas bendradarbiaujant su Mančesterio universitetu ir firma Ferenti. Pirmasis skaičiavimo įrenginys pradėtas gaminti šiame universitete 1962 m. gruodžio mėnesį. Šio pirmojo įrenginio atmintyje galima buvo išsaugoti daugiau negu 100 000 skaičių. Bet deje šio įrenginio atmintį galima išplėsti iki dar milijono skaičių. „Atlas“ gali kas sekunde vykdyti vidutiniškai daugiau nei pusę milijono, o ypatingose sąlygose iki milijono aritmetiniu skaįčiavimų. Vykdant šiuos darbus su tokiu greičiu, skaičiavimo įrenginio naudingumas sumažinėja.Skaičiai įvedami į skaičiavimo įrenginį tam, kad jis atspausdintų šių skaičiavimų rezultatus šie įrenginiai dirba mažesniu greičiu negu skaičiavimo įrenginys. Tam kad panaikinti

šį trukumą „Atlas“ vykdo kelias operacijas tuo pačiu metu. Jeigu skaičiavimo įrenginys negali tęsti skaičiavimų tai jį iš kart persijungia skaičiuoti kitą užduotį ir dirba iki to laiko, kol neatsiranda galimybė grįžti prie tos užduoties, kurie buvo ne užbaigta. Užduotys yra įvedamos į skaičiavimo įrenginį aprašant kiekvienos užduoties skaičiavimo eiliškumą, jeigu iškyla kokios nors kliūtys, apibūdinant maksimaliu laiku kurio pakanka kad išspręsti visas užduotis. Į skaičiavimo įrenginį galima įvesti 200 užduočių kurias reikia išspręsti, bet sprendžiant šias užduotis iš kart yyra sprendžiami 10 užduočių. Jeigu skaičiavimo įrenginys atlieka greičiau šiuos skaičiavimus ir jam dar lieka laiko tai jis pradeda tikrinti išspręstas užduotis. Yra žinoma kad pirmasis skaičiavimo įrenginys „Atlas“ gali įvykdyti per dvi savaites daugiau skaičiavimų negu jų buvo padaryta per visą istoriją Mančesterio universitete.

Pagal kūrėjų žodžius šie penki pirmieji įrenginiai dvigubai padidins skaičiavimo galimybes Didžiojoj Britanijoj. Įprasta komercinė šio įrenginio nuomojimosi kaina yra 750 svarų sterlingų už valandą. Tai reiškia, kad už vieną pensų galima nusipirkti 10 000 sskaičiavimo operacijų. Pagal šiuos apskaičiavimus mes galime įsivaizduoti kokias galimybes yra pasiekiamas su skaičiavimo įrenginio pagalba. Šio įrenginio „Atlas“ kaina be privalumų kainuoja nuo 2 iki 3,5 milijonų svarų. Iki 1964 m. vidurio buvo parduoti 4 tokie įrenginiai. Sovietų sąjunga bbuvo sudominta įsigyti 4 tokius įrenginius, bet šis sandėris negali būti įvykdytas, nes pagal Didžiosios Britanijos įstatymus draudžiama išvežti už sienos ribų šį „strateginį“ įrenginį. Tai gali pasikeisti tik tada kai Didžiosios Britanijos įstatymai leis išvežti tokį įrenginį. Tą akimirką kai skaičiavimo įrenginys „Atlas“ atsirado, aplenkė pagal greitį visus skaičiavimo įrenginius visus iki tol buvusius įrenginius, bet deje įrenginį „Atlas“ pralenkė kitas skaičiavimo įrenginys IBM – 360. IBM pagamino 6 modelių skaičiavimo įrenginį, kurie skyrėsi vienas nuo kito dydžiu bei greičiu. Paskutinis modelis tobulesnis už „Atlas“ įrenginį. Tokių skaičiavimo įrenginių konstrukcija yra tokia, kad kiekvieno įrenginio dalį galima prijungti prie kito skaičiavimo įrenginio. Vartotojas gali įsigyti šio įrenginio mažiausią modelį, kuris kainuoja 75 000 dolerių, o vėliau jeigu vartotojui reikia jjis gali pirkti kitas dalis kurios jam reikalingos darbui.

294

Programos, kurios sudarytos net patiems mažiausiems modeliams, be pataisymų tinka didesniems modeliams. Įrenginio atminties pajėgumas praktiškai neturi ribų, o darbo greitis didesnis nei mašinos ,,Atlas”. Neskaitant įprastų įterptinių įrenginių ant perforacinių kortelių, perforacinių lentų ir magnetinių lentų, IBM-360 skaito dokumentus, parašytus paprastais spaustuvės dažais arba ženklus padarytus švininiu pieštuku nustatytose lapo vietose. Mašinos galima klausti apie joje saugomą informaciją surenkant iš skaičių kodą telefono aparatu. Atsakymas būna užrašytas žodžiais. Nors mikrominiatiūrizacija šioje mmašinoje iki galo neatlikta (net esančios techninės galimybės leidžia sukurti dar šiuolaikiškesnę mašiną), joje panaudoti diodai ir tranzistoriniai diametrai viso labo 0,5 mm. Apie mašinų IBM sėkmę galima spręsti ir pagal šį faktą, kad praėjus 10 savaičių nuo pirmo paskelbimo apie jų serijinę gamybą vien iš Anglijos gauta apie 130 užsakymų (dauguma modelių mažesnių išmatavimų).

Ne visiems reikalingi panašūs gigantai. Nuo 1959 m. buvo ženklūs pasiekimai gaminant nedideles ir pigias skaičiavimo mašinas, kurių darbo greitis nedidelis ir kurios buvo prieinamos vidutinėms prekybos firmoms arba nedidelių miestų savivaldybėms. Panašios mašinos turi kanceliarinio stalo gabaritus su atminties įrenginiu keletui tūkstančių skaičių ir darbo greičiu keletu tūkstančių operacijų per sekundę. Ši svarbiausių skaičiavimo įrenginių miniatiūrizacija buvo pasiekta kruopščiai tobulinant tranzistorines schemas.

295 psl.

Tolimesni žingsniai šia kryptimi, iš dalies tvirta mikrominiatiūrizacija, baigėsi sukūrimu eksperimentinių pavyzdžių smulkių skaičiavimo mašinų, kurių apimtis keletas kubinių colių, svoris iki 1 kg. (net iki keleto dešimčių gramų). Tokie tobulinimai daugiausia vyksta kariniuose paskyrimuose.

Automatinė skaičiavimo mašina nebūtinai turi būti elektroninė. Ją galima pastatyti kiekviename pertvarkomame įrenginyje. Paskutiniais metais perspektyviomis tapo pneumatinio veikimo mašinos, kuriose perjungimas (pertvarkymas) vykdomas čiurkšline sąveika oro arba skysčio. Tokio skaičiavimo mašinos veikia lėtai, bet jos pigios ir pakankamai patikimos, kas teikia joms dideles galimybes panaudoti jas nustatytose ssrityse, ypač gaminat kontrolinius įrengimus. Pirmieji pranešimai apie tokių mašinų gamybą buvo gauti iš Maskvos ir Vašingtono 1959 m. pabaigoje. Manoma, kad Tarybų Sąjunga šioje srityje pirmauja, nors galutinį sprendimą priimti sunku, kadangi JAV tokie darbai daugumoje atveju būna kariniai užsakymai, todėl užslaptinti.

Statistinės ir buhalterinės apskaitos skaičiavimo mašinos

Nagrinėjant skaičiavimo mašinų panaudojimo sritis, pirmiausia reikia pripažinti, kad yra daugybė mokslinių uždavinių, kurie iš principo išsprendžiami, bet jų sprendimui būtini tokie sunkūs skaičiavimai, kad be skaičiavimo mašinų prireiks daugybės metų ar netgi šimtmečių. Tokie uždaviniai stoja į eilę prie praktiškai neišsprendžiamų uždavinių. Skaičiavimo mašinų pasirodymas – sukėlė revoliuciją daugelyje mokslo šakų – ir fundamentinių ir taikomųjų. Apie 1950 m. Anglijoje skaičiavimo mašinos buvo naudojamos moksliniams uždaviniams spręsti, Amerikoje svarbiausios buvo karinėje tarnyboje, nors atskirais atvejais ir ten jas panaudojo moksliniams tikslams.

296 psl.

Greitai tapo aišku, kad skaičiavimo mašinos labiausiai tinkamos tvarkant didžiulį administracinį valdymą ir vedant apskaitą šiuolaikinėse gamybos įmonėse ir vyriausybinėse įstaigose. Nors manoma, kad kontoros darbuotojas turi galvoti, tuo labiau daugumoje atvejų jo darbe yra nesudėtingų operacijų, tačiau kurias skaičiavimo mašina atliks greičiau, pigiau ir tiksliau. Be to, skaičiavimo mašinos negalima laikyti paprastu skaičiavimo įrenginiu, nors pirmiausia ją tokiu tikslu sukūrė. Iš esmės tai duomenų arba informacijos apdorojimo mašina. Kitaip sakant, įį mašiną galima įvesti kokius nori duomenis, jei tik jie tiksliai suformuluoti. Šiuos duomenis mašina rūšiuoja, jų pagrindu daro logines išvadas, o po to parodo rezultatus kokių reikia, pagal iš anksto paruoštą formą.

Galimybė atlikti skaičiavimo derinius ir apdoroti informaciją tai svarbiausia viskas, ko daugeliu atvejų reikalaujama iš armijos raštinės darbuotojų.

Pirmoji firma, kuri rimtai susidomėjo skaičiavimo mašinų panaudojimu raštinės darbuose buvo ,,Дж. Лайонс энд компани” iš Londono, kuri užsiminėjo pramoninių prekių aprūpinimu. Atlikus Bandomąsias skaičiavimo mašinų EDSAC konstrukcijas Kembridžo universitete ši firma 1953 m. pabaigoje sukūrė naują savo mašiną ЛЭО – 1, ir greit pademonstravo ,,elektroninės raštinės” pranašumą, atliekant eilinius skaičiavimo darbus. Derinant Laionso firmoje žinias, žiniaraščius, vėliau fordo gamykloje Dagencheme ir kitose firmose ši mašina pakeitė 200 – 300 raštinės darbuotojų, o pačią mašiną aptarnavo 14 operatorių. Nereikėjų nė 2 m. ir skaičiavimo mašinas apskaičiuojant darbo užmokestį naudojo dauguma prekybos firmų,

297 psl.

298-315

.vietinė valdžia, nacionalizuotos pramonės sritys, valstybinės įstaigos, draugijos ir t.t. greitai pradėjo naudoti skaičiavimo įrenginius panašiose darbo vietose. Šio įrenginio pagalbą pasitelkė ir bankai tam, kad pagreitinti apskaitos darbą ir palengvinti darbą bankų operacijose.

Bet toks skaičiavimo įrenginio panaudojimas buhalterinėse apskaitose žengia tik pirmuosius žingsnius. Kol kas naudojamos tik šių įrenginių galimybės, t.y. vykdyti aritmetines operacijas, bet

ne jų galimybės apdoroti informaciją ir priimti sprendimą (jeigu įvykdyti tikslūs nurodymai, kurieapibrėžia sprendimų pagrindą). Tik apie dvejų metų bėgyje LEO įrenginys įrodė, kad jis gali būti panaudotas ir kitose srityse, jeigu tik bus pasinaudota visomis šio įrenginio galimybėmis. Visi kasdieniniai trijų šimtų parduotuvių,priklausančių firmai Lajonsa, užsakymai siunčiami telefonu į centrinę kontorą, kur yra įvedami į skaičiavimo įrenginį. Rinkdamas ir apdorodamas šiuos užsakymus, LEO įrenginys ruošia ir darbo grafiką,kuris atneša šiai firmai gerą pelną, atsižvelgiant į paklausą. Taip pat jis rreguliuoja atsargų kiekį sandeliuose, kurios yra pakraunamos į sunkvežimius, kurių darbo grafikas vykdomas visiškai negaištant laiko.Taip pat šis įrenginys pasirūpina tais kroviniais, kurie turi būti išgabenti anksčiau nei kiti krovinai, todėl jis surikiuoja šiuos krovinius arčiau prie išvežimo vartų. Įrenginys maždaug per vieną valandą atlieka darbą, kurį anksčiau dirbo apie penkiasdešimt kontoros darbuotojų. LEO įrenginys pats persijungia tam, kad galėtų išspręsti tuos klausimus, kuriuos turėtų spręsti firmos administracija. Į šį įrenginį įvedami duomenys apie sėkmingą parduotuvių prekybą. Jis palygina šiuos dduomenis su pateiktais užsakymais ir pateikia išvadas apie pakilusius ar sumažėjusius prekybos rodiklius, kuriuos turėtų nustatyti firmos administracija. Šiuo atveju panaudojamas įrenginio gebėjimas spręsti iškilusias problemas ir priimti sprendimą net ir tada, kai yra reikalaujama, kad šiuos sprendimus priimtų žmogus. <

Skaičiavimo įrenginių planavimo laikai

Skaičiavimo įrenginių panaudojimo būdai, kuriuos paruošė firma Lajonsa, sparčiai pradėjo įsitvirtinti daugelyje pramonės sričių. Kad ir kaip gerai bedirbtų atskiros mainos ar darbuotojai, visos gamyklos darbas priklauso nuo to, ką ir kaip suplanuoja įrenginys. Nuo to priklauso krovinių pakrovimo sparta, jų pristatymo laikas į tas vietas, kur jie yra reikalingi. Visas šis procesas vykdomas negaištant veltui laiko, visi darbuotojai ir prietaisai dirba visu pajėgumu, gaminiams nereikia laukti, kol juos baigs ruoti, visi u˛sakymai pristatomi laiku ir t.t. – Visa tai priklauso nuo apskaitos ir darbo planavimo. Statistiniai duomenys, kurie reikalingi gaminimo apskaitose ir sudarant darbo planus, yra(arba turi būti) čia pat. Vienas iš sunkmų, kuris gali kilti, tai darbo apimtis, apdorojant aritmetines bei kitas operacijas. Šiam darbui kkariuomenės administracijos darbuotojams prireiktų savaitės, mėnesio ar net metų sunkaus darbo. Praktikoje, administracija iki paskutinio momento turėjo nepaisyti visų statistinių duomenų, o atsižvelgti tik į savo patirtį ir intuiciją. Todėl tokios įmonės dažniausiai dirba mažiausiu koks tik gali būti pajėgumu, neišnaudodamos visų savo galimybių.

Šių įrenginių darbo greitis ir jų galimybės apdoroti infomaciją dideliais kiekiais labai keičia padėtį. Nors darbo greitis daugelyje atvejų ir neaprūpina idealaus darbo ir gamybinio plano sukūrimo, įrenginys vistiek palengvina darbo užduočių sprendimą palyginus su ankstesniu lygiu. ŠŠio proceso pavyzdžiu galėtų būti „British petrolium company“ firma, kuri 1958 metais pradėjo planuoti skaičiavimo įrenginio pagalba savo naftos atsargas bei naftos perdirbimo gamyklos vidaus darbą tam, kad kuo geriau patenkintų paklausą.

Sekantis žingsnis šioje srityje buvo pervedimas penkių naftos perdirbimo gamyklų, kurios buvo įsikūrę toli viena nuo kitos, į vieningą darbo planą, pagal kurį skaičiavimo įrenginys paskirstė joms tam tikrus u˛davinius.Pavyzd˛iui: kaip sunaudoti minimalų kiekį kuro transportui, kuris aptarnauja šias gamyklas ir t.t. Į šį planą įėjo ir naftos bei naftos produktų pervežimas į tolesnes vietoves: nuo Skandinavijos iki Australijos. Vėliau į viningą sistemą prijungė dar dvi naftos perdirbimo gamyklas.Tai atvedė prie to, kad skaičiavimo įrenginio planais metinė gamyba apėmė apie 32 milijonus tonų naftos. 1964 metais buvo sukurta analogiška planavimo sistema, apimanti Europos rinką, kuri suvartoja 16 tonų naftos produktų. Abi šios schemos apėmė daugiau nei ¾ visos šios kompanijos gamybos. Tai pavyzdys plataus io metodo panaudojimo.Taip pat jo naudingumas parodomas ir gana paprastose srityse, pavyzd˛iui vienoje Anglijos gamykloje, gaminančioje buities prietaisus „Piterboroy“, kuri 1961 metais pritaikė planavimo sistemą. Gamybos laikas buvo sumažintas nuo septynių savaicių iki trijų valandų. Per tris valandas gamykla sugebėjo pagaminti tiek kiek pagamindavo per septynias savaites.

Iki šiol skaičiavimo įrenginiai buvo naudojami gamyklose tam, kkad sukurtų darbo planą. Kitas žingsnis buvo tai,kad vykdant planavimą, buvo steigiamos kitos pramoninės gamyklos. Tai įvyko ne taip jau ir seniai, vienoje Amerikos dujų gamykloje.Į šį skaičiavimo įrenginį buvo įvesta tokia informacija: geografinis naudotojų,kurie naudojasi gamyklos produkcija, įsikūrimas, produkcijos suvartojimas keliems metams į priekį, žemės, kur bus pastatyta gamykla, kaina, transporto išlaidos. Išanalizavęs visą informaciją, įrenginys priėmė sprendimą palankiausią šiai gamyklai pastatyti, atsižvelgiant į visus duomenis.

Žemės ūkyje šis įrenginys, kai jam suteikta informacija apie dirvos kokybę, darbo jėgą bei gaminių supirkimo dydį, gali sudaryti darbo planą kaip pelningiau išnaudoti žemės plotą. Šis metodas, ibandytas dvideimtyje Čekoslovakijos ūkio bendrovių, padėjo pasiekti, kad baltymų kiekis pašariniuose augaluose padidėtų penkiolika procentų. Vienas Maskvos tyrimų centras bando šio įrenginio pagalba sukurti apskrities ar net visos valstybės žemės ūkio darbo planą. Olandijoje šio įrenginio pagalba (jo atmintyje saugojama informacija apie apskričių dirvos tyrimų rezultatus) ūkininkai, pasinaudoję šia informacija, gali per trisdešimt sekundžių gauti patarimą, kokias jiems derėtų naudoti trąšas auginamiems augalams tręšti.

Kai iš gamyklos ar sandėlio turi būti pristatomi įvairūs kroviniai vartotojams, kurie yra toli, labai svarbu, kad tam būtų išleista kuo mažiau lėšų. Tai gali būti apskaičiuojama tik šio įrenginio pagalba. Maskvoje į penkis šimtus statybos vietų smėlis yra atvežamas iš aštuonių skirtingų ssmėlio karjerų, todėl labai svarbu nuspręsti iš kurio karjero į kurią statybos vietą reikia vežti smėlį. Skaičiavimai, kuriuos atliko skaičiavimo įrenginys „Strella“ ir kuriems atlikti pakako vos 1,5 valandos, padėjo sudaryti tokį darbo planą, kuris sumažino transporto pravažiuojamųjų kilometrų skaičių aštuoniais šimtais tūkstančių per parą, palyginus su darbo planu, kurį sudarė geriausias inžinierius.

Viena amerikiečių firma, gaminanti šiuos įrenginius, šiuo metu priima užsakymus spręsti tokius, kaip buvo minėta uždavinius. Užsakovas už tokio plano sudarymą firmai moka apie šešiasdešimt svarų sterlingų.

Sakykime, kad reikia pagal darbo grafiką atlikti daug darbų, kurių kiekvienas priklauso nuo vieno ar kito darbo atlikimo laiko, todėl „tinklo analizės“ užduotis būtų, sudaryti šių darbų atlikimo eiliškumą maksimaliai išnaudojant laiką, skirtą šiam darbui atlikti, tam, kad įstaigos, kurios suplanavo šį darbą, galėtų laiku pasiekti savo tikslą. Šis būdas buvo paruoštas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1958 metais. Šio planavimo tikslas buvo koordinuoti kelis tūkstančius rangovų firmų, kurios dalyvavo raketų „Polaris“ gamybos projekte. Vėliau firma „Diupon de Nemur“, pasinaudodama „tinklo analizės“ metodais, pradėjo kurti cheminių statinių grafikus. Šiuo metu „tinklo analizė“ naudojama dideliuose statybos objektuose, tokiuose, kaip laivų statyba ir net Londono naujos metropoliteno „Viktorija“ linijos statyba.

Jeigu skaičiavimo įrenginiai gali panaudoti palengvinti atskirų ar vienos firmos planavimo darbus, tai aišku, kad jie gali

padėti suplanuoti ir sudėtingesnį darbą: kad ir visos socialistinės šalies ekonomikos suplanavimą. Tačiau tai reikalauja daug matematinių skaičiavimų, kurie, palyginus, sudėtingesni. Jau daug metų SSSR atlikinėja sudėtingus darbus šioje srityje, ir tyrinėtojai įsitikinę, kad skačiavimo įrenginių panaudojimas tikslumo ir efektingumo lygį, sudarinėjant jų nacionalinius palnavimus. Manoma, kad šių darbų rezultatai pasireikš nuo 1965 metų.

Kitos sritys, kuriose naudojami skaičiavimo įrenginiai

Šiame skyrelyje nebus aprašomi kiti pasiekimai, išskyrus pavyzdžius, kaipskaičiavimo įrenginiai buvo praktiškai naudojami įvairiose srityse. Apskaičiavimams, kurie buvo reikalingi linzių sistemos gamybai, aatlikti buvo skirta keli mėnesiai.

Bet ir tada projektuotojui reikėjo taikstytis su kai kuriais trūkumais, kurie vėliau teoriškai pašalinami vykdant kitus skaičiavimus. Šiuo metu tokie skaičiavimai vykdomi daug tiksliau, o valandų skaičius, atliekant šiuos skaičiavimus, dabar skaičiuojamas paromis ar net valandomis. Projektuojant laivų satatybą skaičiavimo darbų apimtis tokia didelė, kad projektuotojas turi pasitelkti į savo darbo patirtį ir intuiciją. iandien, kad būtų apskaičiuota ideali laivo korpuso forma, neoaisant oro sąlygų ar optimalaus laiko, naudojami skačiavimo įrenginiai. Jų pagalba pradėti daug ssudėtingesni darbai, kaip visop plano suskaidymas į detalias specifikacijas.

Srityse, kur reikia palyginti didelius informacijos kiekius, skaičiavimo įrenginiai yra nepalyginama. Niujorke nuo 1963 metų veikia įrenginys, kuris kas minutę peržiūri iki 120000 juridinių pažymų, kad išaiškintų skundus. Skaičiavimo įrenginys pagal širdies ssutrikimų simptomų sąrašus, veikęs Tokijuje, tais pačiais metais pasiekė 90,1% tikslumą, kai diagnozės tikslumas dešimties geriausių gydytojų praktikoje siekė nuo 75,2% iki 78%. Apie panašius tyrimų rezultatus pranešė ir vienas iš sovietinių medicinos institutų. Skaičiavimo įrenginiai, naudojami analizuojant gimstamumo duomenis 200-uose amerikiečių ligoninių, atliko skaičiavimus, kurie pagerino akušerijos darbą. Panaudojus skaičiavimo įrenginį tuo pačiu tikslu, jis pasiteisino ir Anglijoje. Projektuojami ir kiti planai, kaip dar galima naudingai panaudoti skaičiavimo įrenginį: apdorojant statistinius duomenis apie palankiausius ligų pernešimo būdus, siekiant atrasti būdą kaip jas išgydyti ar net sužinoti jų atsiradimo aplinkybes.

Sunkiausi tie uždaviniai, kuriuose daugumą kintamųjų reikia suskirstyti taip, kad būtų patenkintos visos sąlygos.

Tai gerai žinoma kiekvienam mokyklos pavaduotojui, kuriam ne kartą teko sudarinėti mokyklos pamokų tvarkaraštį. Jį reikia sudaryti taip, kkad dvi grupės nepatektų vienu metu į tą pačią auditoriją arba pas tą patį dėstytoją. Taip pat jį reikia sudaryti taip, kad kiekvienam dėstytojui tektų vienodas poilsio valandų skaicius ir, kad Džonas Smitas laisvai galėtų pasirinkti, ar eiti į fizikos ar į ispanų kalbos paskaitą. Anksčiau reikėjo taikstytis su tokiu netobulu tvarkaraščiu, bet dabar skaičiavimo įrenginys gali greitai išanalizuoti visas galimybes ir sudaryti patį tinkamiausią tvarkaraštį. Sunkiausias uždavinys, palyginus su anksčiau minėtais,- sukurti geležinkelių eismo grafiką. Šis darbas atliekamas per mmetus, jei jį dirba visi valstijos darbuotojai.

Anglijos geležinkelių valdyba 1957 metais pradėjo studijuoti skaičiavimo įrenginio galimybes, kad galėtų sukurti geležinkelio eismo tvarkaraštį. Eismas pagal šį grafiką Anglijoje buvo pradėtas 1963 metais. Ši valdyba nutarė pereiti prie reguliaraus tvarkaraščio sukūrimo, kurį vykdė skaičių įrenginys. Pastruoju metu sudaryti tokim grafikui prireikdavo dešimties savaičių. Perėjimas prie naujos darbo struktūros sumažino geležinkelininkų skačių. Grafikas, sukurtas sovietų sąjungoje pdėjo kasmet sukaupti po aštuonis milijonus rublių.

Nuo 1954 metų aviakompanijos skaičiavimo įrenginius naudoja parduodami išankstinius bilietus. Kiekvienam aviakompanijos kasininkui tereikia kelių sekundžių, kad sužinotų, kiek liks laisvų bilietų. Parduoti bilietai įvedami į šio įrenginio atmintį. Sistema „Britiš European eurolines“ turi pradėti veikti 1964 metais, ji turės apdoroti 500000 registracijos talonėlių, 10000 įvairių kelialapių ir daugiau nei milijoną bilietų užsakymų, kai bus didžiulis keleivių antplūdis.

Civilinės aviacijos operatyvinis darbas vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl, kad avialinijos patiria labai didelius nuostolius, kai duomenų nepakankamumas priveda prie to, kad parduodami nevisi bilietai. Neišimtis ir tai, kad skaičiavimo įrenginiai ypač naudingi tada, kai reikia greitai išspręsti kokią sudėtingą užduotį. Tam, kad transporto eismas, ypač labai judrus, įvairiose miesto vietose būtų sureguliuotas, reikia praleisti transportą, kad nebūtų kamščių, tam naudojami šviesoforai. Labai paprasta sistema, reguliuojanti eismą, naudojama Niujorko tunelyje, sumažino eismo kamščius 25% ppiko mertu ir 11% ne piko metu. iuo metu i sistema mieste pamažu plečiasi ir iki 1965 metų apims daugiau nei 500 šviesoforų. Sistemos instaliavimas kainuos apie tris milijonus dolerių, bet šios sistemos efektingumą galima palyginti su kelių pagerėjimu ir suma,kuri buvo skirta tam tikslui. Sistemos įvedimas atneštų nuo 20 iki 40 milijonų dolerių pelno. Niujorke norima instaliuoti dar vieną, bet daug sudėtingesnę sistemą, kurios suprojektavimas kainuotų milijoną, o instaliavimas visam mieste – apie 20 milijonų dolerių. 1963 metais transporto ministerija skaiciavimo įrenginio pagalba pradėjo kurti programą, kurios tikslas įvesti Londone tokią sistemą, kuri reguliuotų eismą 10 km² plote.

Skaičiavimo įrenginys – mokslininklo ir mokinio pagalbininkas

Šiuo metu skaičiavimo įrenginiai įsibrovė ir į literatūrinių tyrimų sritį. Kiekvienas mokslininkas, radęs papiruso gabaliuką su keliais ant jo u˛raytais ˛od˛iais, nori isiaikinti, ar tik ie ˛od˛iai ne i Naujojo Testamento. Tai jis gali sužinoti pasinaudojęs įrenginiu, kuris yra Londone, Berksberio koledže.

Įrenginys duos teigiamą arba neigiamą atsakymą ir nurodys tikslų šaltinį. Greitai šis įrenginys įrašys visą graikų literatūros suvestinę į juostą. Vėliau tai padės greičiau atrasti atrasti analogiškus duomenis. Milane vienas skaičiavimo įrenginys naudojamas suindeksuoti Fomo Akvinskio kūrinius „Juodoji jūra“. Suindeksuoti kūrinį, kurį sudaro 1,5 milijono žodžių, dabar reikia šešiasdešimties valandų, o anksčiau tam prireikdavo dvidešimt kketurių metų. Tose kūrinio vietose, kur ˛od˛iai itrinti, įrenginys gali nuspėti, koks žodis ar sakinys ištrintas ir toje pačioje vietoje parenkęs tinkamus žodžius, juos įstatyti, nekeičiant teksto esmės. Berkberio koledže vykdant tyrimą, kuriam vadovavo A.K.Mortona ir kurio tikslas buvo sužinoti daugiau apie ŠV. Pauliaus raštus, ekspertizzzė parodė, kad iš visų raštų, tik keturi buvo parašyti Pauliaus ranka. Žymiam rusų profesoriui Knorozovui skaičiavimo įrenginys padėjo iššifruoti 40% trijų išlikusių Majų manuskriptų kūrinį. Deja yra keli žmonės, kurie šiu fektu abejoja.

Toks informacijos saugojimas sukelia daug problemų ir gali sukelti mokslo pasaulyje didžiulį tvaną. Straipsnių apimtis apie naujus mokslinius atradimus padvigubėja kas 8,5 metų. Kasmet cheminis referatinis ˛urnalas „Chemikal abstracts“ spausdina apie 130000 tokio pobūdžio straipsnių.Norint surasti juose reikiamos informacijos prarandamas toks laiko tarpas, kad vėliau siekiamas tiksalas nepatenkina lūkesčių. Chemikas tik gali manyti, kad jam reikalingi faktai jau egzistuoja, bet jam lengviau atlikti šį tyrimą, negu ieškoti reikiamos informacijos šiame leidinyje.

Dabar pripa˛inta, kad tokie sunkumai trukdo atlikti mokslinius darbus. Daugiau nei 20% mokslinių darbų darbų kartojami dėl nepasiekto tikslo, ieškant naudingų duomenų. Toks darbų kartojimas kasmet Anglijai kainuoja nuo šešių iki dvylikos milijonų svarų.Vienintelė išeitis būtų ta, kad skaičiavimo įrenginys darytų šių įrenginių indeksaciją bei naudingų duomenų išsaugojimą.

Pirmajį žingsnį šioje srityje žengė

skaičiavimo įrenginys „Chemical titles“. Jame saugomi visi cheminių straipsnių pavadinimai, autorių pavardės bei biografiniai duomenys. Tai padeda lengviau surasti norimą informaciją, tereikia įvesti teisingą indeksą, kad įrenginys galėtų surasti šią informaciją savo atmintyje. Visų straipsnių indeksacija atliekama taip: išrenkami svarbiausi straipsnio žodžiai (pvz.:pentidai, kationai ir t.t.), ie ˛od˛iai ir yra to straipsnio indeksas. Visi indeksai sugrupuojami pagal alfabetą, todėl nesunku rasti dominančią informaciją. Visą reikalingą informaciją įrenginys atspausdina ant lapo. Įrenginys gali vykdyti 72 milijonus operacijų per 25 minutes, todėl rreikiama informacija pasiekia vartotoją per dvi savaites, tuo tarpu, kai įvairių leidyklų straipsniai su šia, taip sunkiai randama, informacija tampa pasenę daugeliu metų.

Tai tik pirmas nedidelis ˛ingsnis. Šiuo metu, daugelyje mokslinių centrų vykdomi tyrimai siekiant patobulinti šio įrenginio sistemą, pavyzdžiui tą sustemą, kuri „peržiūri“ straipsnį, ir pagal žodžių kartojimąsi sprendžia klausimą pagal jo klasifikaciją. Šiuo atveju įrenginys kaupia infomaciją apie publikacijas ir straipsnius, vienoje ar kitoje srityje.Vėliau įrenginys gelės išduoti visus duomenis pagal jam pateiktus reikalavimus.

Pagaliau šis įrenginys galės suteikti iinofrmaciją, kuri bus publikuojama vėliau. Vartotojui peržiūrint seną informaciją, tai padės daugiau sužinoti ir išsirinkti reikiamus duomenis iš straipsnių, kuriuos rekomenduos skaičiavimo įrenginys.Žinoma, skaičiavimo įrenginys galėtų atspausdinti visą straipsnių sisteminį rodiklį, apie kuriuos duomenys saugomi jo atmintyje. Panaios sistemos dabar kkuriamos bei eksperimentuojamos, bet tikimasi, kad jos bus labai perspektyvios.

Su vis augančiu tokio pobūdžio straipsnių leidimu, kyla problema, kaip reikėtų išversti straipsnius iš vienos kalbos į kitą. Daugeliu atvejų, verčiami į kitas kalbas straipsniai, neatitinka jų poreikių. Dėl šios priežasties, nuo 50-tų metų vykdomi tyrimai, kurių tikslas, patobulinti skaičiavimo įrenginį taip, kad jis pats galėtų versti straipsnius. Deja šie darbai vykdomi labai mažu tempu. Pirmieji bandymai, kai skaičiavimo įrenginys bandė pats išversti nesudėtingą tekstą parodė, kad išversto teksto kokybė niekuo nesiskiria nuo teksto, kurį žodyno pagalba išvertė žmogus.Toks vertimas ne blogiau suprantamas negu originalus teksas.Tikriausiai praeis dar daug metų, kol skaičiavimo įrenginys galės versti tekstus taip, kad jais būtų galima naudotis praktikoje. Taip pat praeis daug metų, kol įrenginio išverstas ttekstas ims konkuruoti kaina su tekstu, kurį verčia žmogus.

Įrenginiai, skirti mokymui, gali tobulinti studentų atsakymus į tam tikrus klausimus ir, jeigu jo atsakymas neteisingas, įrenginys gali suteikti reikiamos literatūros sąrašą, kurį išmokęs studentas galėtų ištaisyti savo klaidas. Tokie įrenginiai atnea didelius pliusus švietimo kultūroje.

Įrenginiai nepakeičia dėstytojo, jie tik atlieka jo darbo dalį, kur reikalingas tikslumas, o dėstytojui lieka darbas kūrybinėje srityje. Bet čia iškilo įdomi situacija. Šių įrenginių programavimams reikia

daug tyrimų, kurių rezultatai, mokymo srityje, gali būti daug svarbesni už ššiuos įrenginius. Jeigu suvoktume mokymo sunkumus, tai būtų galima parašyti vadovėlį, kuriame mokiniui užduodamas klausimas ir atsižvelgiant į jo atsakymą, būtų galima jį nukreipti į tam tikrą vadovėlio puslapį, kurį jam reikėtų išsianalizuoti, kad sužinotų tam tikrą temą.Be abejo toks avdovėlis žymiai pigesnis už skaičiavimo įrenginį. Situacijos, kur skaičiavimo įrenginys naudojamas spręsti įvairius uždavinius pagerina užduoties sprendimo būdą jau be skaičiavimo įrenginio, negalima laikyti per daug ypatinga. Prekybos įmonėms, ketinusioms įrengti skaičiavimo įrenginius tam, kad kontroliuotų buhalterinę statistinę apskaitą ir savo darbo palaną, prireikdavo taip racionalizuoti ir sistematizuoti savo darbą, kad kai kuriais atvejais skaičiavimo įrenginio įrengimas buvo atidedamas, todėl, kad pravestas reorganizavimas davė didelį efektą. Čia pateikti tik atskiri skaičiavimo įrenginio naudojimo pavyzdžiai, kurie vykdomi jau šiuo metu ir ką jie galės atlikti jau netolimoje ateityje. Reikia dar kartą pabrėžti, kad jų indėlis į fundamentaliųjų mokslų vystymą bus naudingesnis negu jų naudojimo įvairiose srityse rezultatai kartu paėmus. Čia derėtų atkreipti dėmesį į vieną pavyzdį. Daug pasiekta paskutiniais metais tiriant ypatingai sunkią baltymų ir nukleoninių rūgščių struktūrą, sudarančią gyvos materijos pagrindą, galėjo būti visiškai neįmanomi be skaičiavimo įrenginių. Jeigu dar atsižvelgtume į tai, kad šie moksliniai duomenys gali tapti pergalės raktu prieš daugelį genetinių ligų, o taip pat prieš vėžį, kkai dėl jų kaltės sutrinka cheminių ląstelių darbas ir kad visa tai tik viena iš daugybės moslinių problemų, kurių išspręst negalima be šių įrenginių pagalbos. Galbūt tai mums ir padės suvokti galimybes, atarandamas būtent šiais įrenginiais.

Skaičiavimo įrenginių ateitis

Tai jau buvo minėta skyriuje apie branduolinę energetiką, tačiau tai reikėtų paminėti dar kartą. Tai tik pradžia. Skaičiavimo įrenginiai, o taip pat jų naudojimosi būdai vis labiau vystosi didžiuliu greičiu. Tuneliniai diodai gali padidinti jų greitį iki šimto kartų. Atminties talpa greitame ir gerai atsimenančiame įrenginyje – būtent ji šiuo metu yra viena iš priežasčių, kodėl įrenginiai taip lėtai vystėsi, bet dabar jų darbo greitį galima padidinti, privertus juos dirbti mažesnėse temperatūrose, o taip pat ir tada, kai elektrinė metalų varža visiškai išnyksta. 1964 metais „Radio Corporation of America“ paskelbė, kad ji pagamino įrenginį, kuris savo atmintyje gali laikyti duomenis, kurie pagal apimtį ekvivalentūs 5000 dešimtųjų skaičiaus, ant plokštelės, kurios plotas – 5×5 cm2 ir kurios storis viena ketvirtoji tūkstantosios sudėtinės milimetro dalies.

Skaičiavimo įrenginio atminties sistema šiuo metu dirba sudarant adresų duomenis. Tai reiškia, kad išsaugant informaciją, tuo metu, kai ji mums labai naudinga, reikia, kad šioje programoje būtų reikiamas skaičius kuopelės, kurioje yra saugoma ši informacija. Toks procesas primena atvejį, kai mmes paduodam rūbinės budėtojui numeriuką, o jis mums atiduoda paltą. Jei netyčia pametam numeriuką, tai pagal apibudinimus, rūbininkas gali atskirti mūsų paltą.Skaičiavimo įrenginio atmintį jau dabar galima sureguliuoti taip, kad jis ieškotų pagal tam tikrus duomenis. Jie turėtų būti paprasti. Tai išspręstų tokį klausimą, kaip kad apie pamestą numeriuką nuo drabužių kabyklos. Jau dabar yra sumanymų, kad ateityje tokie įrenginiai su atmintim galės kartu su skačiavimo įrenginiais spręsti daug sunkesnius uždavinius, priartinus jų darbo funkcijas prie žmogaus mąstymo bruožų.

Kol kas, skaičiavimo įrenginys yra labai „kvailas“.Jis duoda gerus rezultatus dėka darbo vykdymo greičio ir dėl didelių duomenų perdirbimo galimybių. Įrenginį galima prilyginti kvailiui, kuris greitai dirba ir turi gerą atmintį. Norėdami priversti skaičiavimo įrenginį dirbti mums, turime tiksliai žinoti, kaip yra sprendžiama tam tikra užduotis, o taip pat apsakyti šio uždavinio sprendimo būdą. Skaičiavimo įrenginys nrgali būti mokomas ir lavinamas, vykdant darbo procesą.

Jau sumanyta sukurti įrenginius, kurie patys mokosi vykdydami kokį nors darbą. Peržvelkim kaip pavyzdį, sjaičiavimų įrenginio programavimą žaidimo šaškėmis prieš žaidėją. Skaičiavimo įrenginį galima išmokyti žaidimo taisyklių, kai kurių žaidimo subtilybių, o taip pat analizuoti visas žaidimo situacijas. Artūras L. Semuelis (Niujorko mokslinių tyrimų laboratorijų darbuotojas firmos „International busines mašines“) įrodė tokios programos sukūrimo galimybes, kuri ne tik vykdys

žaidimą šaškėm, aišku pagal taisykles, bet ir padės šį žaidimą žaisti vis geriau ir geriau. Įrenginys gali remtis savo atmintimi dviem būdais. Pirma, jis gali atsiminti artimiausių ėjimų duomenis ir juos išanalizavęs, pritaikyti tolesniems ėjimams. Tai padės jam pagerinti savo žaidimo pradžią ir pabaigą. Antra, jeigu įrenginiui suteiksime informaciją apie visų kriterijų sąrašą, kad nustatytų pozicijos kokybę, įrenginys galės pasinaudoti savo patirtimi, pasiekta žaidžiant daugelį partijų. Vykdant panašius programavimo darbus, skačiavimo įrenginys išmoko „pakankamai gerai žaisti“(pagal pačio Semuelio žodžius). Nepaisant tto, įrenginys netgi pradėjo aplošinėti savo mokytoją.

Tokio pobūdžio tyrimai parodė, kad skaičiavimo įrenginį galima užprogramuoti taip,, kad jis mokytųsi pats. Tam reikėtų skirti daug pastangų. Įrenginys niekada neišmoks žaisti taip, kaip ˛aidžia patys geriausi žaidėjai. Skaičiavimo įrenginio apmokymams pagal L. Semuelį, reikėjo įvesti didžiulį kriterijų sąrašą iš kurio jis pats turėjo išsirinkti tai, ko jam reikia. Įrenginys negali pats kurti naujų idėjų (nors naudojant atminties sistemą, jis tai galėtų). Visais būdais, šaškių žaidimas yralabai nesudetingas, palyginus su tuo, kuris žaidžiamas ttikrovėje. Netgi šachmatų žaidimas skaičiavimo įrenginiui yra daug sudėtingesnis palyginus su atsiliepimu žmogaus, kuris žaidė pirmą kartą. Nepaisant to, yra tikimasi, kad skaičiavimo įrengiai ateityje vis tobulės ir kartu mokysis iš savo nudirbtų darbų, taip tobulindami savo galimybes.

Mes gyvename skaičiavimo įįrenginių žydėjimo amžiuje. Artimiausiu metu mūsų gyvenime atsiras duomenų centrai su skaičiavimo įrenginiais, kurie saugos visų pasaulio bibliotekų turtus, kurie padės surasti įvairią ,mus dominančią, informaciją netgi tada, kai mes blogai žinosime, kao mums tiksliai reikia, todėl paaiškinus apytiksliai, įrenginys tai apsvarstys ir iš to atras savo atmintyje tai, kas mus domins. Žinoma atsiras ir kiti įrenginiai, į kuriuos bus įvedinėjama pati naujausia informacija. Šie įrenginiai iškart išanalizuos ir sugretins visus duomenis, galės išdavinėti visą duomenų suvestinę pagal tam tikrą klausimą, kuris reikalingas tam, kad priimtų sprendimą racionaliniu pagrindu.

Šiuo metu į skaičiavimo įrenginius įvedami duomenys, kuriais naudojasi meteorologai, kad nustatytų ir perduotų visą informaciją apie orą. Ateityje galėsime įvesdinėti į mūsų meteorologinių skaičiavimų įrenginius duomenis, kurie kasdien papildomi nauja iinformacija apie temperatūrą, oro slėgį ir kitus parametrus, pagal kuriuos įrenginys galės surašyti visą orų prognozę tokią tikslią, kokios negalėtų pateikti niekas kitas. Skaičiavimo įrenginiai, talpinantys savyje visų žmonių sveikatos apsaugos duomenis, padidins mūsų galimybes kovoti su daugeliu ligų. Jau naudojami įrenginiai, vykdantys žodines komandas, bet tik su sąlyga, kad komandos bus pateikiamos aiškiai ir bus sudarytos iš dvylikos žodžių. Ateityje skaičiavimo įrenginys bus naudojamas tarptautinėse konferencijose. Jis galės versti iš vienos į daugelį kitų kalbų. Tačiau tai tik spėlionės, nnes viskas ką mes darome dabar, darome su klaidom ir labai lėtai. Žinoma, kai galėsime įvertinti visas skačiavimo įrenginių galimybes, jie padės mums atlikti darbus, kurių šiandien mes negalim net įsivaizduoti.

Skaičiavimo įrenginiai mus jau atleid˛ia nuo didesnės dalies darbų, kurie yra labai nuobodūs. Greitai visus, apmąstymų reikalaujančius darbus, atliks elektroniniai vergai. „Mąsto“ ar „ mąstys‘ ateityje skaičiavimo įrenginiai, tai tiesiog kvailas klausimas. Jie be abejonės galės vykdyti už mus didžiąją dalį darbų, kuriuos mes atliekame mąstydami, bet jų tikslas vis didesnis.

322-329

Tokia politika privedė prie automatinio cecho sukūrimo guolių gamybai. Cechas buvo paleistas 1955 metų gale. Kitas cechas buvo žymiai sudėtingesnis, negu bet kuris prieš tai sukurtas cechas. Visos operacijos susijusios su guolių gamyba šiame ceche, išskyrus pačių rutuliukų gamyba, vyko automatiškai. Pradine žaliava tapdavo tempimo būdu ištemptas, arba kalimo būdu apdorotas metalas. Ceche tekinamos guoliu apkabos, sudėtingas terminis apdirbimas, išmagnetinimas, šlifavimas, ir poliravimas, o taip pat kokybės kontrolė po kiekvienos operacijos operacijos. Vėliau vykdomas apkabos surinkimas, rutuliukai surenkami į guolius. Vyksta galutinis patikrinimas. Guoliai sutepami ir supakuojami, paruošiami išsiuntimui. Per metus ceche pagaminama apie 1750000 guolių. JAV ceche dirba tiktai tekintojai-meistrai ir vyresnieji meistrai. Tokiame ceche darbingumas pakyla beveik du su puse karto.

Žinodamas apie tokių didingų įrengimų eksploatavimą ir kūrimą, ssovietų inžinierius gali automatizuoti pačias įvairiausias pramonės šakas. Per paskutinius keletą metų automatizacija sovietų sąjungoje pakilo. Pateiksime keletą pavyzdžių: 1953 metais buvo pradėta švaistiklių gamyba traktoriniams varikliams. Gaminimo tempas – 300 švaistiklių per valandą. Gamykloje pilnai automatizuotos šios operacijos: paruošų išpjovimas, pirštų aptekinimas, cinkavimas, nuožambio nuėmimas, šlifavimas, nikeliavimas, praplovimas, džiovinimas, sutepimas, suvyniojimas ir supakavimas. Po kiekvienos atliktos operacijos vyksta automatinė kokybės kontrolė. Taip pat gatavos produkcijos patikra. Automatinė linija valdoma iš vieno posto. Kas mėnesį išleidžiama nuo 10000 šešiasdešimties skirtingų matmenų (diametro nuo 75 iki 320 mm). Automatinė linija skirta ištekinti velenui. Sudėtingos konfigūracijos yra meta pjaustančios staklės, jos aptarnaujamos trimis operacijomis. Ši linija, dirbant dvejomis pamainomis, per dieną išleidžia trylikos matmenų 26000 alkūninių velenų. Funkcionuoja keletą automatinių linijų. Gaminamos transmisinės grandinės skirtos grudų surinkimo kombainams. Šiose linijose geležinė juosta pjaustoma į ruošinius. Atskiros grandinės jungiamos, vėliau formuojamos ir surenkamos į grandines. Grandinės termiškai apdorojamos ir supakuojamos. Šiame darbe 4 operatoriai pakeičia 20 darbininkų aprūpinusių gamybą iki jos automatizavimo. Grandinių gamybos savikaina sumažėjo 60%.

Automatizuojama netgi metalą pjaustančių staklių gamyba. Maskvos gamykloje „Raudonasis proletaras“ nedidelės universalios tekinimo staklės išleidžiamos kaip masinė produkcija. Skirtingos atkarpos, pavyzdžiui dantračio ir pagrindinio veleno gamyba palaipsniui automatizuojama srautui. Šios gamyklos gaminimo būdas sulyginamas su progresyvių technologijų aautomobilių gamyba apie 1950 metus. Dar nei viena gamykla visame pasaulyje nepasiekė tokio aukšto lygio. 1956 metais „Raudonajame proletare“ pagaminta 12000 universalių tekinimo staklių. Tai prilygsta Anglijoje visų pagamintų tipų kiekiui. Šių staklių savikaina du kartus mažesnė analogiškai angliškoms staklėms.

Dar per anksti daryti galutines išvadas, bet remiantis egzistuojančiais duomenimis galima teigti, kad sovietų technikos politika, visų pirma, sutelkusi dėmesį į sudėtingesnius atvejus, galutinai duoda daugiau naudos. Tokia politika reiškia, kad 50-metais Sovietinėj Sąjungoj teko tenkintis žymiai mažesniu automatizacijos lygiu negu išvystytose kapitalistinėse šalyse. Be to ji reiškia, kad inžinieriai greitai įsisavindavo metodus, kurie leisdavo jiems pravesti keletą paskutiniųjų metų gamybos automatizacijų, nepaliaujamais didėjančiais tempais, paleidžiant po 200-300 automatinių linijų per metus 7 dešimtmečio vidury. Yra pagrindas manyti, kad mažiau nei per dešimtmetį, Sovietų Sąjungoje bus daugiau automatizuotų linijų, negu bet kurioje šalyje, be to bus automatizuota aukštesniame lygyje, negu kur nors užsienyje. Platus automatizacijos panaudojimas tapo sovietinių planų pagrindu, keliant gamybos efektyvumą ir sovietinių žmonių pragyvenimo lygį. Automatinių linijų ateityje tikriausiai nebandys specializuoti, kaip tai buvo daroma mūsų nagrinėtais atvejais. Atvirkščiai, jas surinkinės iš paprastų staklių ir standartinių perdavimo mazgų, iš kurių galima surinkti skirtingų paskirčių automatinę liniją, panašią į tokias, kaip surenkama paprasta, technologinė linija, sudaryta iš keleto

staklių tipų su standartizuotu valdymu. Tokiu būdu galima išvengti didelių išlaidų, suteikia galimybę įmonėms, kurių gamybos apimtis pernelyg maža, kad pateisintų išlaidas, kuriant specializuotą įrangą. Darbai šia kryptimi pradedami ir vakaruose, pavyzdžiui prancūzų „Renault“ gamykloje. Bet gamybos organizavimas ,veikiant konkurencijai,smarkiai apriboja standartizavimo galimybes. Bendras valstybes planavimas leidžia atlikti standartizaciją žymiai didesnėmis apimtimis, leidusioms Sovietų Sąjungai nueiti maždaug nuo 1950 metų toli į priekį kuriant skirtingus standartizuotus mazgus automatinėms linijoms.

Programuojamasis automatizavimas

Dabar pažvelgsime į kitokio tipo automatizaciją. Pagrindinis vaidmuo, kuris priklauso VVakarams. Perdavimo automatizacija, netgi tada,kai linijos surenkamos iš standartinių mazgų,tinka tik masinėje gamyboje. Kai reikalingos nedidelės gaminių partijos, galbūt tik vienas tos ar kitokios konstrukcijos gaminys, tada ji paprastai gaminama universalia mašina,vykdančia skirtingas operacijas prižiūrint kvalifikuotam meistrui, sugebančiam suprasti užduoti (paprastai,brėžinyje) ir įvykdyti ją reikiamu būdu su tokia mašina. Programuojamosios automatizacijos uzduotis yra aprūpinti universalias stakles tokiu valdymo mechanizmu (faktiškai nedidelia, specializuota skaičiavimo mašina), kuri gali perskaityti užduoti ir ja atitinkamai įvykdyti. Užduotys paprastai yra formuluojamos matmenų lentelėmis, kurios įvedamos įį valdantį mechanizmą perfolinijų arba magnetinių linijų pavidale. Valdantis mechanizmas beveik akimirksniu priima ir įvykdo komandas taip,kaip meistrui ankščiau tikriausiai tekdavo sugaišti daugiau laiko brėžiniams analizuoti negu pačiam darbui prie staklių. Tai reiškia labai didele laiko ekonomiją ir didelį ekonominį llaimėjimą dėl didesnio staklių išnaudojimo. Netgi pirmieji bandymai programuojamuoju valdymu su frezavimo staklėmis leido sumažinti darbo laiką:pvz.,gaminant sudėtingo tipo veleną laikas sumazintas nuo trijų savaičių iki 4 valandų, o perėjimas nuo vieno gaminio gamybos prie visiškai kitokio gaminio užima keletą minučių. Tokiu būdu stakles su programuojamu valdymu galima padaryti gana universalia mašina.

Pagrindiniai darbai šia kryptimi vyko Vakaruose, Anglijoj ir JAV. Maždaug nuo 1950 metų šiose šalyse pradėjo pardavinėti stakles su programuojamuoju valdymu laisvajam pardavimui. Šiuo atveju socialistinės šalys atsiliko nuo kapitalistinių šalių 1-2 metais. Frezavimo staklės su programuojamu valdymu pasirodė efektyvios tokių didelių detalių kaip lėktuvo korpuso apdengimas 3m pločio ir 12m ilgio, ir išleidimui tokių labai plonų ir sudėtingų gaminių kaip žaibolaidis (vienu laiku jų gaminimo laiką pavyko sumažinti nnuo 150 iki 4 val.) Dujų pagrindu veikiančios pjaustymo mašinos su programuojamu valdymu Anglijoje ir Norvegijoje, ekonomiškai ir tiksliai pjausto metalą skirtą laivų statybai, kurių matmenys 360 x 1200mm ir storio iki 80mm. Taip pat pradėjo aprūpinti programuojamo valdymo prietaisais gręžimo ir tekinimo stakles. Visa tai tik pirmieji žingsniai įdiegiant technologijas, kurios paslėptos galimybės dar ne visos atrastos. Šioki tokį potencialą apie galimus vystymosi šia kryptimi kelius parodo vienos anglų firmos, įkurtos 1964 metais „Universali mašina“ kurią galima užprogramuoti šiomis ooperacijomis: gręžimo, frezavimo, cinkavimo ir pjovimo darbams. Bendras principas siekia toli mašinų konstravimo ribų. Pavyzdžiui tam tarnauja vienas amerikietiškais įrenginys (1964 metais) skirtas išleisti mokomuosius ir kitokius animacinius filmus programos pagalba, užduodant perfokortų pagalba. Sekant programas komandomis skaičiuojamoji mašina sukuria ekrane elektros – spindulinius vamzdelius kurie sukuria pasekoje vaizdą kuris fotografuojamas kaip filmo kadras.

Skaičiavimo mašinos ir automatizacija

Peržiūrint laimėjimus automatinių linijų srityje arba automatizacijos pasekoje programuojamo valdymo greitai išaiškėja, kad vien šiuo metodu pasiekti aukšto progreso už automatinės gamybos atskirų detalių arba gana paprastų dalių nepavyks. Jei laikui bėgant duoti užduotį sukurti gamyklą-automatą, gaminančių visiškai užbaigtas skalbimo mašinas, šaldytuvus, arba netgi automobilius nedalyvaujant operatoriui, tam prireiks sudėtingesnės formos automatizacijos. Visas atskiras automatines linijas, arba mašinas-automatus reikia sujungti į viena bendrą kompleksą. Kaip mes jau matėme, skaičiavimo mašinos gali planuoti gamybini procesą kaip vieną bendrą. Visiškai natūralu dėl to peržiūrėti gamyklos statybą, kuriame visos atskiros operacijos vykdomos mašinos-automato tuo metu kai visas technologinis procesas valdomas skaičiuojamosios mašinos, kuri pastoviai gauna iš visų įrenginių nepertraukiamą telemetrinius duomenis apie darbų eigą. Analizuojančiai šiuos duomenis ir duodančias komandas apie vienų mašinų darbo pagreitinimą, kitų palėtinimą arba linijos perjungimą nuo vieno darbo prie kito. Vienu iš pirmu pavyzdžiu šios naujos automatizuotos linijos reikia laikyti automatizuotą liniją ggaminančią kampines varžas vienoje amerikiečių firmoje „Western eletric“ Šiaurės Karolinoje. Kurią pagrinde sudaro šalutinė 20-ties pozicijų linija, įskaitant ir keramikinių širdelių padengimą anglimi, įskaitant ir šios operacijos kokybės patikrinimą, vakuuminis padengimas auksinių kontaktų galuose, uždėjimas antgalių su sujungiamaisiais galais, išpjovimas spiralinio griovelio angliniame paviršiuje iki reikiamo dydžio norint gauti norimo dydžio varžą, ir naują patikrinimą. Širdelės įpakavimas į plastmasinį apvalkalą, varžos išbandymas žymenų užrašymas gamybos duomenis, galutinis patikrinimas ir supakavimas. Gamybos procesas skiriasi dviem ypatumais, kiekvienas iš kurių reikalauja atskiros skaičiavimo mašinos gamybos linijų visai linijai. Pirmas ypatumas buvo tas, kad reikėjo gaminti labai plačią varžos nomenklatūrą reikalaujančią 4 lygių galingumo ir praktinio neorganinio diapazono reikšmių važa. Kadangi varžų partijos su skirtingais parametrais eina linija viena po kitos, reikėjo, kad skaičiavimo mašina aprūpintų reikiamu nustatymu kiekvienos mašinos parametrus, ta linija einančiai partijai. Antras, ir žymiai svarbesnis ypatumas yra tas, kad kaikurios operacijos reiklauja labai tikslaus sureguliavimo. Jų negalima iš anksto sureguliuoti, kad gautum rezultatą, todėl, kad jos turi tendenciją nukrypti nuo užduotų parametrų ir todėl reikalauja nepertraukiamos priežiūros darbo metu. Todėl skaičiavimo mašinai tenka priimti nenutrukstamą informacijos srautą iš kontrolinės stoties apie gaminamą produkciją, analizuoti šią informaciją ir duoti atitinkamas komandas valdymo stotims. Pavyzdžiui, antra kontrolinė stotis matuoja gaminio varžą, ggaunamą iš stoties, kuriome gaminama išpjova spyralinių griovelių, ir siunčia duomenis į skaičiavimo mašiną. Pastaroji analizuoja šiuos duomenis, išaiškina betkoka tendencija nukrypti nuo spesifikacijos ir duoda komandą, reaguliuoti spiralę pjaunančiai mašinai. Bet tai dar ne viskas. Kietėjimas kaitinant ir apvalkalo hermetizacija pakeičia varžos dydį. Todėl, rezultatai gauti galutinio patikrinimo stotyje, iš naujo analizuoja skaičiavimo mašinos, ir naudojami reguliuoti antrajai kontrolinei stočiai taip, kad varžos dydis po įkaitinimo atitiktų specifikaciją. Tokiu būdu, čia skaičiavimo mašina atlieka dvi funkcijas: planuoja gamybos procesą taip, kad gamybos linija duotos partijos varžos su skirtingomis charakteristikomis, ir vkdo labai sudėtingą ir tikslią kokybės kontrolę, kuri, jeigu ją gamintum įprastu būdu, pareikalautų didelės armijos kontrolierių, ir didelio kiekio nurodymu operatoriams apie butinybę sureguliuoti tas ar kitas oeracijas. Ši linija pagamina apie 1200 varžų per valandą. Bet via tai dar labai nuo gamyklos-automato su programuojamu valdymu – visa tai tik viena srautinė linija skirta gaminti vienai detalei. Tuo tarpu tai yra kelrodis kelyje į ateities gamyklą-automatą. Kaip greitai tokia gamykla taps realybe – labai prklauso nuo produkcijos sudėtingumo.

Papraščiausia produkciją reikia laikyti elektros energiją. Automatinė jos valdymo gamyba ir perdavimas nepaliaujamai tobulėjo nuo pirmos automatinės pastotės 1914 metais, ir pirmos automatinės hidroelektrinės 1917 metais. Pilnumoj automatizuoti elekrinių darbą dabartiniu

metu beveik nesudaro sunkumų. Viso elektros tinklo kontrolė aprūpinančių daugelį elektros stočių ekonomiškiau – prikalusomai nuo paklausos – labai atasakingas uždavimys, kurio sprendimui pradedamos naudoti skaičiavimo mašinos.

Jau žinomas pavyzdys pilnai automatizuotos kontrolės su skaičiavimo mašinos pagalba elektros tinklą apringiant 20-30 elektros generatorių.

Anglija pradėjo įgivendinti projektą, pagal kurį siūloma elektros tinklą apimantį 31 generatorių, bendro 1,5 mln. kW galimgumo, pilnai perleisti 1975-1980 metams valdyti automatinei skaičiavimo mašinai. Sekantis pagal valdymo paprastumą yra skysčių ir dujų tekėjimas, pacyzdžiui, naftos perpompavimo ir daugelyje ccheminių gamyklų.šioje srityje elektroninė kontrolė jau plačiai taikoma. Bet operatoriams, kurie dirba kaip taisyklė, dispečerinėje, kuri aprūpinta dideliu valdymo panelių, su įvairiais prietaisais ir išjungėjais, visą procesą kontroliuoti tokiu būdu, kad gamykla dirbtu maksimaliu pajėgumu, ir šiam tikslui pradėjo naudoti skaičiavimo mašinas.

Skaičiavimo mašinos juodojoje metalurgijoje

Pagal ketaus ir plieno pramonę daugelis vietovių yra automatizuodamos jau keletą metų. Atskirais atvejais svarbūs technologinio proceso rajonai liečia kai kuriuos volcavimo.( )

JAV į skaičiavimo mašinas įveda informacija apie lydinio sudėtį, dydžius ir kalibrą asortimento arba kkito volcavimo. Po to skaičiavimo mašinos padaro viso proceso kontrolę. Kitas pavyzdys – bliūmingas 6 milijonų tonų į metus produktyvumu, pastatytas 1962 m., . Uralo sunkiausios mašinų gamybos gamyklos, kuriose panaudotos kartu su įranga ir distanciniu valdymu leido sumažinti aptarnaujantį ppersonalą iki keletos žmonių.

Bet su absoliučiai nauja automatizacija viso ciklo procesu mes susitinkame ( ) firmas “Richard”, “Tomas and Boldurinz” metalurgijos gamykloje (vienintelė Anglijoje didelė valstybinė gamykla), kuri pradėjo lydyti ketą birželį 1962 m., ir kuri turi pasiekti pilną projekto galybę apie 1964 m., pabaigą. Tai didžiulė įmonė, įrengimas kuris kainavo apie 141 milijono frankų sterlingų. Jis užima beveik 700 hektarus ploto ir turi leisti iki 3 mln., tonų plieninio valcarinio į metus šaltavalcuoto storų ir plonų lapų ir karšto valcavimo rulonu. Atskiros gamyklos dalys yra ypač gerai automatizuotos pvz., aukštakrosnių ( ) yra atliekama visiškai automatiškai vieno operatoriaus pagalba, stebinčio būklę, svėrimą, pakrovimą ir išskirstymą žaliavų krosnyse. Lapinis( )karštos. Valcavimas šioje gamykloje yra ceche, kurio ilgis apie 0,5 kilometro. JJis leidžia 1,25 milijono tonų karšto juostinio plieno rulonuose. Jį norima visiškai automatizuoti pradedant nuo( )šulinio ir baigiant vijoklinėmis, kurios, tarp kitko, pagauna plieno juostą, judančia iki 60km/h greičiu, ir suvinioja 1,6km juosta per porą sekundžių į ruloną, kuris sveria iki 27 tonų.

Atskirus procesus norima plačiai ateityje automatizuoti. Įdomiausia šioje gamykloje yra tas, kad po jos statybos baigimo visas gamybos procesas bus kontroliuojamas 9 skaičiavimo mašinų : 6 – ios mašinos kontroliuos atskirus procesus, 2 – jungs tarpusavio srautus(gamyklos cechuose), nnorint išgauti didesnio efektingumo darant užsakymą. O 9 – ta sudarinės visos gamyklos darbo planus ateičiai.

330-331

Žinoma tai įmonei dar toli iki metalurgijos gamyklos automato. Nekreipiant dėmesio į atskirų operacijų automatizaciją ir skaitmeninių mašinų panaudojimą bedrai viso darbo eigos kontrolei gamykloje, daugelyje vietų čia vis dar būtinas žmogaus dalyvavimas. Ir vis dėlto tai pranašauja laikus, kai metalurgijos gamyklos ar kokios kitos įmonės bus taip automatizuotos, kad žmonių prireiks tik tam, kad jas prižiūrėtų ir sprendimų priėmimui didelėje politikoje. Skaitmeninė mašina transformuos tokius sprendinius į detalias visiškai automatizuotų mašinų ir konvejerių naudojimosi instrukcijas.

Ekonomiškumas, kurį žada įmonės valdymui besinaudojant sk. Mašinomis, turi, tikriausiai sudaryti keletą procentų bendroms įmonės išlaidoms. Bet jis pasiekiamas labai mažo kapitalo investicijų padidėjimo kaina. 1964 metų pradžioje viena amerikoniška firma pristatanti sk. Techniką, paskelbė kai kuriuos skaičius 9 – iems skaičiavimo įrenginiams. Metinis ekonomiškumas sudaro nuo 46 %iki 500% skaitmeninės mašinos kainos. Apytikriai duodant 150%. Ar verta po to stebėtis tam, kad valdytų gamybos procesus. 1964 vasarą visame pasaulyje tokių mašinų buvo 440(200 – JAV ir Kanadoje, vos daugiau 20 – Anglijoje). Tačiau kur kas tobulesni įrenginiai jau naudojami karinės technikos valdymui – lėktuvams ir rakėtoms arba kariniuose laivuose.

-332-

Anglų fregatoje “Aurora” įrengta sk. mašina “Poseidonas”, ggali būti, kad didžiausia Anglijoje (įskaitant ir “Atlasą”). Naudojantis duomenimis ateinančiais per radiją nuo hidrolokatorių, radijo – sistemos žvalgybos, ši skaitmeninė mašina išsprendžia skirtingas užduotis iš lėktuvo ir valdomų užtaisų pagavimo, rekomendacijų apie veiksmus prieš priešą perteikia ir perduoda detalią informaciją kitiems laivams. ”Poseidono” pajungimas kainavo apie 2,5 mln. frankų sterlingų. Visa elektroninė įranga dabartiniame kareiviniame laive sudaro ne mažiau 10% visų jos statybos ir paruošimo išlaidų. Tas skaičius padidėja iki 50% jei kalbėsim apie naujausius povandeninius laivus arba angliškus minininkų klases “Leandras”. Elektroninių įrengimų kainą (įskaitant naujausius, kaip “Auroroje”) sudarė apie 50% sumos 31 mln. frankų sterlingų, išleistų anglų lėktuvnešio “Iglas” modernizavimui, kuris buvo baigtas 1964 metais. Jei panašaus tobulumo ir sudėtingumo valdymo sistemas panaudoti taikių tikslų tarnybai, tai gamyboje padėtis pasikeistų radikaliai.

333-335

Transporto automatizacija

Pakankamai įprastu reiškiniu mūsų gyvenime tapo automatiškos geležinkelio rūšiavimo stotys. Vagonas nurieda nuo kalnelio ten kur reikia, nekreipiamas automatiškai persijungiančiomis rodyklėmis, kurios veikia pagal užrašytą juostoje programą, atsargiai sustabdomi reikalingoje vietoje specialių prietaisų, kurie juos sveria, nustato judėjimo greitį ir atstumą iki reikiamos stoties ir tam tikru būdu valdo vagonų stabdymo procesus. Realybė tapo ir traukiniai be mašinistų, bent jau miesto ir užmiesčio geležinkeliuose. Eksperimentinis traukinys buvo demonstruojamas Londono metropolitene 1963 metais, o pilni eksploatacijos bbandymai – 1964 – ųjų metų balandžio mėnesį. Maskvoje panašūs bandymai buvo baigti 1962 metų pradžioje, o gegužės mėnesį pirmas iš tokių jau pervežė 1 mln. keleivių. Nuo to laiko Maskvos metropolitene pastoviai veikia 3 traukiniai be mašinistų, o 1965 metais sausio mėnesį norima paleisti dar 5 traukinius. Skaičiavimo mašina valdanti traukinio judėjimą, pastoviai atmintį laiko informaciją apie kelio nuožulnumą, atstumą tarp signalų, greičio apribojimus ir panašius duomenis. Karts nuo karto ji (sk. mašina) gauna duomenis apie traukinio koordinates ir jo judėjimo greitį, o kartu apie sustojimą signalizacijos sistemoje. To pagrindu sk. mašina nustato, kaip panaudoti trauką ir stabdžius pačiu ekonomiškiausiu, užduotu tvarkaraščio sąlygomis, būdu ir atitinkamai prajudina traukinio judėjimo mechanizmą.

-336-

Laivo automatizacija greitai pasiekė būseną, kai valdyti laivą gali tik vienas žmogus, didesnę laiko dalį pasitikintis automat. navigacijos prietaisais ir duodantis komandas apie greičio kitimą būtent laivo varikliams nuo kapitono tiltelio. Mašinų skyriuje bus tiktai prižiūrinti ir remontuojanti mašinistų brigada, kadangi automatizuoti prietaisai įgyvendins kapitono komandas judant tam tikroms svirtims besilaikant reikiamo veiksmų nuoseklumo ir neskubant, t.y. daryti mechanikų darbą. Automatizacija įsiveržia, bent jau viename atvejyje, ir mašinų aptarnavimo ir priežiūros sferoje. Taip “Shell ail company” apdirba sistemą, kurios įtaisai stebės laivo mechanizmus paprasto reiso metu ir per radiją

transliuos duomenis apie pagrindinei sk. mašinai, kuri gautą informaciją analizo pagrindu pačiu laiku aptinka visus atsirandančius gedimus ir praneša apie reikiamą remontą. Tokia sistema atmeta brangiai kainuojantį laivų stovėjimą periodinės techninės apžiūros metu. Jau daugelį metų autopilotai valdo lėktuvus. Didesnė radiolokacinių avijanavigacinių įtaisų dalis automatizuota. Baigiamas apdirbimas automatiško aklo nusileidimo sistemos. Spartus pilietinės aviacijos augimas verčia susimąstyti apie komandodispečerinių funkcijų funkcijų aeroportuose perdavimą sk. mašinoms, kadangi žmonės jau nespėja susidoroti su dispečerio pareigomis.

Žemės ūkio ir kalnakasybos automatizacija

Dar prieš 10 mmetų vyravo toks požiūris, kad 2 – jų pagrindiniu ekonomikos šakų sąlygos – žemės ūkyje ir kalnakasyboje – pernelyg sunkios ir nepastovios, kad jose būtų galima kažką smarkiai automatizuoti. Realybėje greitai paneigė tokį požiūrį. Sovietų sąjungoje ir JAV jau arė automatiniai traktoriai, vadinami radijo pagalba. Ir leidžiami tie traktoriai visai nemažomis partijomis. Sovietų sąjungoje yra derliaus nuėmimo mašinos, kurios pačios orientuojasi derliaus nuėmimo metu pagal nenuimto derliaus sienelę, automatiškai reguliuoja savo eigos greitį priklausomai nuo renkamų varpinių augalų tankio ir ddrėgnumo. Nesklandumo atveju jie patys sustoja ir laukia pagalbos. Ridingo universitete jau daug kas yra padaryta tam, kad sukurti “protingą” sistemą, leidžiančią traktoriui spręsti sudėtingas užduotis – išvažiuoti iš bazės į lauką, ir automatiškai atlikti darbo programą, po to savarankiškai ggrįžti atgal į bazę. Numatoma netgi tai, kad įrengtas šia sistema traktorius savarankiškai spręs duotų užduočių patogiausią nuoseklumą atsižvelgiant į meteorologinius reiškinius. Netgi pieno fermos šiuo metu tapo fabrikais, kur gyvulių šėrimas išmatų valymas daromas automatiškai, karvės gabenamos pas melžėjas konvejeriu, o melžėja atlieka tik vieną operaciją – karvės melžimą melžimo mašinos pagalba.

-337-

Mūsų žinių chemijos atžvilgiu praturtinimas leidžia tikėt, kad jau artimiausiu metu žmonija galės dalį reikiamų produktų gaminti visiškai automatizuotose cheminėse gamyklose.

Anglies pramonėje anglies kombainai, t.y. mašinos, kurios nudaužo anglį ir pakrauna ant konvejerio, buvo bandomos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Daug šioje srityje pasiekta pokario metais. Mechanizuoti tvirtinimai vieno ar kito tipo po truputį išstumia senus ramsčius. Visą tai padarė šachtinius darbus pagrindiniuose ypatumuose labiau mechanizuotą charakterį, nnegu rankų. 50 metų pabaigoje anglies kasimo mechanizacija pasiekė tokį lygį, kad jau buvo galima spręsti apie jos automatizaciją. Anglijoje, JAV ir TSSR jau yra valdomos kirtavietės, žinoma, eksperimentinės, bet gerai įrengtos, kurioje anglis nudaužoma kraunama ir gabenama mašinom, kurios juda į priekį kartu su mechanizuotais ramsčiais paskui kirtavietes, kontroliuojant vienam asmeniui, sėdinčiam ant iškelto štrėko distancinio pulto.

-338-

Panašūs bandymai Anglijoje pasirodė tiek sėkmingi, kad čia buvo planuota panašiu būdu 1965 metais įrengti eksperimentines kirtavietes visuose šalies anglies telkiniuose ((išskyrus Kentų baseiną) . Manoma, kad artimiausią dešimtmetį pusė iškasamos anglies Anglijoje bus gaunama iš automatizuotų valomų kirtaviečių su distanciniu valdymu.

Čia mes turime reikalą su senos ištisos apdirbimo sistemos vystymu, kuri gimė kaip rankų darbo sistema, po to buvo mechanizuota mašinų įdiegimo būdu, kurias aptarnaudavo kasimo brigados, ir pagaliau pasiekė automatizacijos stadijas. Bet jei atsižvelgti į kitų pramonės sričių patirtį, tai geriausiu vystymosi būdų ne senų darbo metodų automatizacija, o visiškai naujų metodų apdirbimas, specialiai skirtų automatizacijai nuo pat pradžių. Paieškų pavyzdžiu šia kryptimi galima laikyti angliška kombainą Collinz’a (sukurtą pagrinde plonų sluoksnių apdorojimui), kuris daro anglyje porą didelio skerspjūvio gręžinių stačiai štrekui. Šis kombainas automatiškai įsiterpia į sluoksnį apytiksliai 90-čiai metrų kartu su judančiu paskui jį konvejeriu nudaužyto anglies išdavimui, po to grįžta ant štreko, vos pajuda jame ir vėl padaro sekantį gręžinį lygiagretų pirmam. Kombainas valdomas vieno žmogaus iš distancinio valdymo punkto.

Hidraulinis angliakasybos metodas TSSR, neabejotinai, duodasi automatizacijai. Eksperimentinė automatizuotą hidroshachtą paleido veikti jau veikiančiose įmonėse 1964 metais. Šachtininkai leidosi po žeme tik prižiūrėti mechanizmus ir atlikti jų remontą. Vanduo paduos anglį vamzdynu į elektrinę 10 km. atstumu.

-339-

Automatizacija, produktyvumas ir gyvenimo lygis

Duotoji apžvalga padaryta tam, kad parodytų, jog artimiausių metų visa pramonė bus faktiškai vienaip ar kitaip aautomatizuota. Kokios jos prasmės? Labiausiai regimų rezultatų bus darbo produktyvumo padidėjimas ir gamybos savikainos sumažėjimas. Automatizacija padidina produktyvumą dažnai 5 kartus, kartais 20 ar dar daugiau. Išlaidos sumažina 2 ar 3 kartus. Aišku, kad automatizacija duoda materialių pagrindą sparčiam gyvenimo lygio augimui – didesniam atlyginimui ir darbo valandų į dieną mažėjimui. Nesunku suskaičiuoti, kad jeigu tikrovėje nebūtų begalinio noro pralobti, abejonių dėl realizavimo ir rinkos, beprotiškų išlaidų apsiginklavimu, tai automatizacijos ir kitos progresyvios technikos įdiegimas 2 kartus pagerintų gyvenimo lygį apytiksliai per 10 metų.

Amerikoje, kur automatizacija buvo pritaikyta plačiausiai, atlyginimas padidėjo, o darbo dienų skaičius sumažėjo, bet toli gražu ne tokiais masteliais kokių galima būtų tikėtis iš pasiekto darbo produktyvumo pagerėjimo. Nuo 1956 iki 1963 metų realus valandinis apmokėjimas pagal apdirbimo gamybos sritis apytiksliai išaugo 10 %, tuo metu, kai darbo produktyvumas padidėjo per 18 %. Nors kai kurios profsąjungos ir pasiekė darbo sutarčių sudarymo, numatančių darbo savaitės sumažėjimą, ir jos vidutinis ilgis nuo 1956 iki 1962 metų nepasikeitė 40,4 val./sav., kai kurių ilgo naudojimosi prekių kainos sumažėjo, nors bendras kainų lygis padidėjo. Bet labiausiai stebinančio rezultato pasiekė JAV gamybos automatizacija, nors jos įdiegimo procesas turėjo kitą pobūdį.

-340-

Automatizacija ir užimtinumas

Automatizacija veda į gyvenimo lygio pagerėjimą tik tada, kai vienam aar kitam darbo produktyvumo pagerėjimui atitinka proporcingas gamybos tūrio didėjimas. O kapitalistinės ekonomikos sąlygos tai reiškia, kad gamybos didėjimui turi atitinkamai didėti realizavimo rinka. Jei taip nėra, tai automatizacija neša tik nedarbą. Anksčiau buvo manyta, kad automatizacija liečia šio aspekto nes kainų kritimas turėjo būti lydimas realizavimo rinkos padidėjimo, kurios užtektų visiškam užimtinumui. Tačiau JAV padėtis parodė, kad ši nuomonė buvo klaidinga.

Iki 1954 metų amerikonų automobilių gamybos firmos eksperimentavo su automatizacija. Paruošiant gamybą automobilių 1955 metais modelių leidimui visos šios firmos vienu metu nutarė plačiai įdiegti automatizaciją. Kiekvieną iš jų savo gamyklose po 10 srautinių linijų. Tai reikalavo labai didelių įnašų. Kiekviena iš firmų paskaičiavo, kad išlaidų padidėjimui jei teks padidinti savo dydį bendroje rinkoje. Kai visų firmų planus sudėjo, gavosi, kad joms reikėjo dar 115% pasaulio rinkos.

-341-

Mūsų atveju 1955 metais būtų rekordinis amerikonų pramonei buvo išleista beveik 9 mln. Automobilių, tuo metu, kai senasis lygis sikė 6,6 milijonų automobilių. Tačiau iki metų pabaigos 750000 automobilių nerado savo pirkėjų. 1956 metų balandį tas skaičius padidėjo iki 1 milijono, o realizavimas liko žymiai žemesnis vidutinio už praeitų metų.

Išeitis tik viena – bendras leidimų sumažinimas ir masinis atleidimas iš darbo. Nedarbingų žmonių skaičius padidėjo iki 200000 žmonių – kas 4

– tas buvo išmestas. Taip automatizacija atsispindėjo ekonomikoje. Automobilių pramonė taip ir neatsigavo iki galo po to laiko. Darbo produktyvumo didėjimas ir toliau aplenkdavo rinkos plitimą, ko pasekmė peraugo į chroniška lygą. Užimtų darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 730000(1955m.)iki 550000(1962m.). Prieš pagrindines Amerikos automobilių gamyklas stovi sunkvežimiai gyventojų užimtinumu. Kas pavasarį gamyklose prasideda judėjimas. Bet 1961 metais kas 15 – as darbininkas stovėjo Klivlende darbo biržos eilėje.

Autogamyba pirma pradėjo įdiegti automatizacija. Tačiau beveik tas pats nutiko ir kitose Amerikos ekonomikos srityse. MMechanizacijos įdiegimas angliakasyboje sumažino užimtumą nuo 400000(1947) iki 135000 (1963)šachtininkų. Nuo 1953 iki 1961 metų elektroenergetika JAV padidino energijos gamybą 21% – tu, bet sumažino užimtų darbuotojų jų skaičių 10% – tu. Juodoji metalurgija 1959 m. pagamino maždaug tiek pat produkcijos, kaip ir 1952 m. , bet atleido 127000 darbuotojų (23%). Skaičiavimo mašinų faktiškai sumažino kontorų darbuotojų skaičių, nes dažniausiai naujų į darbą nepriėmė, o tikėjosi natūraliai sumažinti darbuotojų skaičių. 1963 metais užimtinumo skaičius padidėjo tik 0,9%, o 50 – aais metais jis kasmet sudarydavo 2,8%. Jei taip bus ir toliau, tai nedarbas tarp tarnaujančių irgi įgaus labai griežtą charakterį

342-343

390-397

Kai kurie naujausi darbai.

Tarp naujausių prietaisų, kuriais mokslas apsiginklavo technologus,

yra lazeris1. Jo tiesioginiu pirmtakių buvo prietaisas, paruoštas

nepriklausomai ir vvienu laiku tarybų sąjungos ir Amerikos mokslininku

brigadomis 1953 metais,tuo metu kaip pirmas lazeris atsirado JAV 1960

metais. Jis veikė tik trumpais impulsais, bet jau kitąmet buvo

pagamintas lazeris, kurio spindulis jau nenutrukinėdavo. Dėl to, jog

lazeris spinduliuoja, taip vadinamą koherentinę šviesą, jo spindulys

turi labai menką išsiplėtimą -tai spindulys 10 mm skersmens, nuėjęs

1,6 km kelią turės plotį, tik apie 300 mm. Tai reiškia galimybę

pasiekti milžinišką šviesos intensyvumo koncentraciją, ekvivalentiška

kelių milijonų vatų paprastos lemputes ryškumui. Praktinių lazerio

taikymo galimybių tyrimas buvo tik beprasidėtas, bet jau parodė jo

didžiules galimybes gręžiant labai smulkias skiles inžineriniais

tikslais, atliekant juvelyrinius suvinirinimo darbus

mikrominiatiūrizacijos tikslais, tai pat ypač skrupulingai tikslaus

lokalinio terminio medžiagu apdorojimo metu. Tos pačios ypatybės daro

lazerį perspektyviu, cchirurgo rankose, įrankiu, kas jau įrodyta

klinikiniais bandymais. Lazeriniai ilgio matavimo prietaisai, veikia

tuo pačiu principu, kaip ir radiolokatoriai, užtikrina iki 8 km

nuotolio matavimą daugiau negu 10 metru tikslumu. Dar viena

koherentines šviesos ypatybe rodo jog lazerinius spindulius galima

pritaikyti kaip gana efektyvi ryšio priemone: jeigu, aišku, pavyktu

išspręsti nelengvą, signalo ivedimo viename spindulio gale ir jo

išvedimo- kitame problemą, tai vieno, vienintelio spindulio užtektu

aprupinti ryši visiems Žemes gyventojams, jei jie visi vienu metu

dalyvautu poriniame dialoge telefonu. DDeja, kaip ir visiems

atradimams musu laikais, didelis demesys skiriamas galimam lazerio

panaudojimą kariniais tikslais.

1 LAZERIS – sutrumpinimas nuo “ light amplification by stimulated

emission of radiation” kas reiskia – “sviesos stiprinimas indukuotos

sviesos spinduliavimu.

Jungtinėse amerikos valstybėse sustiprintai tiriamos lazerinės patrankos

priešui apakinti. Bet nors perskaičiavimai rodo, jog

lazeriniai “mirties spinduliai” lyg ir neišklysta iš paprastos

mokslinės fantastikos rėmų, tuo tarpu viena kongreso komisija,

susipažinusi su tokia galimybe, savo pranešime rekomenduoja 1964/65

finansiniais metais išskirti 2284 milijonus funtų sterlingų kariniams

tyrimams šia kryptim.

Dar 1911 metais Leideno fizikas Kamerlingas Onesas išrado

superlaidininko reiškinį- t.y. kažkuriuose metaluose visiškas varžos

dingimas, esant temperatūrai, artimai absoliutiniam nuliui. Deja,

varža ir vėl atsirasdavo, kai tik srove pasiekdavo gana dideles

skaitines reikmes arba kai tik buvo atliekamas darbas esant vidutinio

magnetinio lauko stiprumui. Taigi atrastam reiškiniui buvo skiriama

mažai dėmesio, kol D. Kuncleris su kolegomis, mokslinių tyrimų

laboratorijose, priklausončios firmai “BELL TELEFON” 1961 metais,

neatrado vienas niobio ir alavo lydinys išlaiko superlaidumą net ir

tada, kai juo laidžia stiprią srovę stipriame magnetiniame lauke. Nuo

tuo laiko pavyko paruošti dar daugiau idomesniu šiuo atžvilgiu

lydiniu. Kol kas dar anksti kalbeti apie tai, kur šiuos atsiradimus

galima bus pritaikyti praktiškai, tačiau daugelis galimybių

sustiprintai tiriami. Superlaidininkai ggalėtų žymiai sumažinti

energijos nuostolius dėl didelės varžos elektrinės srovės

generatoriuose, transformatoriuose ir požeminiuose perdavimo

linijose, bet kol kas dar negalima pasakyti ar pasiekta ekonomija

atlygins atšaldymo išlaidas. Stiprūs magnetiniai laukai, kurie

atsiranda leidžiant srovę per superlaidininkus, gali išaiškinti

termobranduolinės energijos įsisavinimą arba užtikrinti saugesnę

kosmonautų aprangą nuo žalingos radiacijos. Apie galimybę sukurti

talpesnius atmintinius įranginius jau minėjome 310 psl. Daugiau

nebeturime vietos numarinančioms prognozėms, bet skaitytojui

linkėtumėm sekti krioginetikos vystymą artimiausiais metais

Reikėtų baigti tą užsitęsusi technologinio proceso aprašymą tik už 12

metų, nors mes dar nepaminėjome dešimčių, jei ne šimtų, išradimų ir

pjektų, kuriem aprašant ankstesnio periodo techniką, reikėtų skirti

nors kelias eilutes. Progreso šuolis mūsų laikais nepalieka jokios

vilties į paprastą svarbiausių pasiekimų technikoje ir technologijoje

išardymą, kaip mes tai padarėm su praeitomis epochomis. Mes turim

teisę pasakyti apie lėktuvą, kylantį ir besileisiantį vertikaliai,

naudojantį reaktyvinę techniką ne tik pakilimui, bet ir skrydžiui

horizontaliai, kurio projektas lyg ir artinasi sėkmingo pabaigimo

link, tiesa kol kas tik kariniais tikslais, apie viršgarsinius

skrydžius kurie jau vyksta karinėje aviacijoje- ir, rodos,

artimiausiais metais bus sukurti ir viršgarsiniai civiliniai

lėktuvai,- ar dar apie susisiekimo priemones su oro pagalvėmis,

kurios atsirado 1959 metais ir, gal ateityje taps svarbiausiomis

susisiekimo priemonėmis.

Ir galiausiai, dėl to, jjog visi mūsų pasiekimai dar ilgai priklausys

nuo sugebėjimo reikiamai formoti metalus, reikia priminti, kad yra ir

kitų būdų išskyrus liejimą, kalimą, pjovimą ir presavimą.

Smogiamosios bangos nuo atskirų chemikalų sprogimo arba stiprios

elektrinės žiežirbos presuoja gaminius iš metalinių lapų fasoninis

presas daug geriau už įprastus presus. Tiesioginiu stiprių magnetinių

laukų

poveikiu į juoduosius metalus galima pasiekti tą patį. Reguliuojamu

elektrocheminiu subingimu galima ypač tįsliai šalinti metalą vietoj

frezavimo, gręžimo, galąstinumo ir pan. Koncentruoti elektroniniai

spinduliai, tokie kaip televiziniai, tik tūkstantį kartų galingesni

verčia metalą išgaruoti užuot ji pjovus ar šlifavus. Dujinio chloro

srove, nukreipta i ikaitinto metalo paviršiu, po reakcijos sudaro

chloridus, kuriems išgarinus lieka lygus pjuvis. Naikinamieji

ultragarsiniu svyravimu poveiki dar galima nauduoti kaip pjovimo budą.

Kai kurie ekonominiai sampratavimai.

“. IR APIE VISĄ KITĄ “- taip aš pavadinau ši skyriu. Atlikti visą

tai, suprantant pavadintą tiesiogiai, neimanoma. Mechanizacija,

elektronika ir nukleonika vystosi ivairiausiomis kryptimis, todel

išiolaikines technikos istoriją sunku italpinti i vieną knygą, net

jei atsiras autorius su reikiamomis žiniomis.

Šis daugiapusis judėjimas iš dalies susideda iš fundamentalinių

naujai įvedamų dalykų ir, iš dalies, iš patobulinimo ir platesnio ir

efektiviasnio jau egzistuojančios technikos naudojimo (pavyzdžiai jau

buvo 11 skyriuje ). Realybeje svarbesnis bendro progreso technikoje

ir technologijoje totalumas, kuris apima

kaip kurimą naujo, taip ir

seno tobulinimą. Ir kad sukurti nors menką šio totalumo ivaizdi, mums

teks atsisakyti vilties charakterizuoti ji aprašomai ir kreiptis

vaizdesnesstatistikos kalbos pagalbos.

Nuo 1952 iki 1962 metų pasaulio pramoninė gamyba išaugo maždaug 87

proc., t. y. vidutiniškai 6,5 proc. per metus. Palyginimui galima

pasakyti, jog vidutinis metinis pasaulio pramonės gamybos augimą 1860-

1913 m. buvo beveik 4 proc., o 1920- 1938m. (neskaitant TS ) – 2,5

proc., krisdamas 1920 – 1938 m. iki 0,3 proc. Kitaip ttariant,

pramoninė gamyba sparčiai kyla paskutiniaisiais metais. Iš vienos

pusės tai parodo technikos ir technologijos vystymo pagreitėjimą mūsų

laikais. Iš kitos – greitai šis progresas daugina mūsų turtus.

Ir vis dėlto ekonomika vystosi ne tokiais tempais, kokiais turėtų

vystytis. Bedarbystė, nevisiškas gamybinio galingumo panaudojima,

nenoras įvesti naujus būdus į gamybą ir kitos priežastis mažino

progreso tempus iki žemesnio nei optimalaus lygio. Šis teiginys taps

aiškus, jei palyginti gamybos vystymosi tempus skirtinguose šalyse

lentelė 1 , kurioje pateikti pramoninės gamybos tūrio iindeksai.*(

1950 metų lygis laikomas lygus 100 ).

Socialistinių šalių pasiektas progresas, ir jų tarpe TS, atrodo,

negalim laikyti maksimaliu. Bet jis rodo, jog gamybinio vystymosi

tempai buvo dvigubai mažesni už galimus. Kapitalistine ekonomika del

savo vystymosi ciklingumo, jai budingos bbedarbystes ir kitu

priežasčių, jau aiškintų aukščiau, vystymosi gerokai mažesniais

tempais už optimiausius. Ir kadangi jai dar tenka du trečdaliai

pasaulinės gamybos, ji tempia vidutinius viso pasaulio

Tai mus ir vėl veda prie jau minėto anksčiau klausimo, apie tai, jog

palyginamieji kapitalistinio ir socialistinio sistemos pranašumai

turi galiausiai išsispręsti taikiose ekonominese varžybose. Aišku,

jog socialistine sistema vystosi žymiai greičiau – 2,5 kartų greičiau

už kapitalistinę. Tačiau tai nebuvo paprasta triumfo istorija.

Budapešto sąjudis 1956 metais sukele rimtu nuostoliu vengru

ekonomikai. Rimtos klaidos planuojant nacionalini uki

Čechoslovakijoje staigiai sumažino vystymosi tempus 1962 metais, ir

iveikti iš čia tekančio užlaikymo nepavyks anksčiau 1965 metų.

Klaidingas cheminės pramonės vertinimas TS (Tarybų Sąjungoje) sukėlė

būtinybę kurti specialia programą gręžtesniam šios srities

vystymuisi.

Metai Visos kapitalistines vvalstybės JAV Anglija Visos socialistiėnės valstybės TS (tarybų sąjunga)

190 100 100 100 100 100

1951 111 109 103 119 116

1952 113 112 101 136 130

1953 120 122 106 155 145

1954 120 115 113 175 165

1955 134 129 119 194 185

1956 140 134 119 216 205

1957 145 135 122 236 226

1958 141 125 120 173 249

1959 155 141 127 320 280

1960 164 146 135 357 304

1961 – 147 137 – 332

1962 182 158 138 – 364

1963 192 166 143 432 394

Vidutinis metinis prieaugis 5,2 4,0 2,8 11,9 11,1

Bet bendrai žiurint socialistines valstybes vystesi žymiai greičiau

negu kapitalistinio pasaulio valstybės. Geriausiais ( 1954 – 1955 ir

1958 – 1959 ) metais JAV pasiekdavo tempus, kuriuos galima paliginti

su vidutinės tarybinės valstybės tempais, bet periodiniai nuosmukiai

sumažino vidutinį metinį priaugimą iki 4 proc., tuo tarpu kai TS jau

pasiekė 11,1 proc. Anglų pramonė 1963 metais smarkiai išaugo,

išsiplėsdama savo gamybos apimtį 10 proc., bet jau 1964 metais tas

augimas vėl sulėtėjo.

Rodikliai, panauduoti llentelėje, išskaičiojami bendru pagrindu

pagrindu, gamybos lygio vienais metais visiems atžvilgiu, slepia tą

faktą, jog išleidžiamos produkcijos turiu socialistines šalys

faktiškai nusileidžia kapitalistinems. 1953 metais tarybu sąjungos

pramonines gamybos turis sieke tik trečdalį JAV gamybos tūrio, 58 m.

pasieks 56 %, o 1963 – 65 %. Įskaitant gyventoju skaičių tai reiškia,

kad 1963 tarybų sąjungos gamyba, vienam gyventojui sieke apie 55 %

nuo JAV rodiklio. Skaičiavimai rodo, jog laikantis tokios vystymosi

tendencijos tarybų sąjungos lygis, vienam gyventojui, viršys JAV apie

1970 m., o dar po dešimtmečio sieks dvigubai daugiau.

Geresniu rodikliu galima laikyt darbo našumą. Per pastaruosius dešimt

metu (darbo našumas) Anglijoje padidejo apitiksliai 25 % ir beveik 50

% – JAV, tuo tarpu kai TS beveik padvigubejo, o Lenkijoje ir

Vokietijoje išaugo 125 %.

396

Įvairių šalių lyginimas darbo našumo kitu atžvilgiu yra labai sunku.

Pagal optimistiškai nusiteikusius tarybų ekonomistus, darbo našumas

1956 metais TS pasiekė 40 -50 % JAV darbo našumą (reiškia yra

ankščiau už Anglijos bei kitu vakaru Europos šaliu ).Atsargesni šio

lygio pasiekimo data laike apie 1962 metus. Žiurint kokios nuomones

laikytis, TS darbo našumas pasieks JAV lygi (ir daugiau nei du kartus

viršys Anglijos) apie 1970, ar net 1974 – 1975 metus. 1917 metais

technikos išsivystymo llygiu tarybu sąjunga prilygo Indijos lygiui.

Net 1950 m., neskaitant to, jog buvo daug šiuolaikišku gamyklu,

vidurkiu ji tik susiligino su Vokietijos lygiu. Bet jau 1965 metais

šis rodiklis buvo aukštesnis už Anglijos.

Tokiu būdu, aišku, jog bendras technikos ir technologijos vystymasis,

tai yra dėl seno tobulinimo ir naujo kūrimo, socialistiniame

pasaulyje vyksta daug greičiau, negu kapitalistiniame. Apitiksliai po

dešimtmečio, jei tik neįvyks kokiu nors dramatiškų pasikeitimų, į

pirmą vietą pasaulinėje gamyboje atsidurs socialistinės valstybės,

išstūmę tas, kurios XVIII ir XIX amžiais buvo pirmi. Reikia pabrėžti

dar kartą, jog svarbiausia skiriamoji mūsų laikų savybė tai, kad

visame pasaulyje greičiau vysta technikos vystymasis, negu bet kada

praeityj.

Klausimui apie tai, ką reiškia tai musu ateičiai ir skiriama pagrinde

baigiamoji mūsų knygos dalys.

398-401

Visumoje šalys,kuriuose viešpatavo socializmasčvystosi daug sparčiaučnegu tosčkuriuose vyravo kapitalizmas. Geriausiais (1954-1955 ir 1958-1959)matais JAV siekdavo tokių vystymosi tempų,kuriuos galima palyginti su vidutiniais tarybiniaisčbet periodiški kritimai sumažino vidutinį metinį JAV augimą iki 4 procentųčtuo tarpu,kai TSRS jis pasiekė 11,1 procento.1963m.anglų gamyba smarkiai pakilo į viršų ir tais pačiais metais 10 procentų padidino bendrą gamybos apimtį,dėja jau 1964m.smarkus augimas jau sulėtėjo.

Rodikliai,kuriuos mes panaudojam sudarydami lentelę,rodančią bendrą gamybos vidurkį vienais metais,slepia tą faktą,kad faktiškai bendra produkcijos apimtis tarybinėse šalyse vis dar atsilieka nnuo produkcijos apimčių kapitalistinėse šalyse.1953m.tarybinė gamybos apimtis sudarė tik vieną trečdalį amerikiečių gamybos apimties,tik 1958m pasiekius 56 ir 1963 metais beveik 65 procento.Remiantys žmonių skaičiumi,tai rodo,kad 1963 m tarybinė gamyba lyginant su amerikietiška iš išskaičiavimo vienam žmogui turėjo tik 55 procentus.Bėja,paskaičiavimai rodo,jei tarybinė gamybos lygis išlaikys tą pačią tendencijąvienam žmoguui,tai 1970 m aplenks amerikiečius,o per 10 metų –dvygubai.

Taip pat techninį progresą gali įvertinti ir gamybos efektyvumas.Per praeitą dešimtmetį darbo gamyba Anglijo padidėjo 25 procentais ir beveik 50 procentų JAV,tuo tarpu,kai TSRS ji padvigubėjo,o Lenkijoje ir Vokietijoje padidėjo 125 procentais.Įvairių šalių darbo gamybos paliginimas susijęs su dideliaissunkumais.Pagal optimistiškai nusiteikusių tarybinių ekonomistų įvertinimus,1956 metais darbo gamyba TSRS pasiekė 40-50 procentų JAV darbo gamybos apimties (ir aišku bovo aukštesnė,negu Anglijoje ir Vakarų Europoje).Tuo tarpu atsargūs įvertinimai priskirė šią datą apitiksliai 1962m.Priklausomai nuo to,kokį įvertinimo taiką pasirinkti,TSRS darbo gamyba pasieks amerikietiško lygio tik 1970m.,netgi 1974-1975m..1917m.tarybinis technikos vystymosi lygis,buvo tas pats,kaip ir Indijoje.Netgi 1950 m.,nežiūrint į tai,kad TSRS buvo daug šiuolaikiškų gamyklų,vidutiniškai ji susilygino tik su Graikijos gamyba.Bat jau 1965m.TSRS lygis buvo jau aukštesnis,nei Anglijoje.Tokiu būdu aišku,kad technikos ir technologijos vystimasis socialiniame pasaulyje vyksta žymiai sparčiau,negu kapitalistiniame.Apitikslai praėjus dešimtmečiui,jei tik neįvyks kokių nors dramatiškų permainų,į pirmą vietą pasaulinėje gamyboje iškils socializmo pasaulio šalys,nustumus

atgal šalys ,kuriuos buvo pirmos 18-19 amžiais.Reikia pabrėžti dar kartą,kad mūsų laiku svarbiausias ypatingas bruožas yra tas,kad gamybos vystymasis dabar yra žymiai spartesnis,negu kada nors praeityje.Mūsų knygos pagrindinis klausimas apie tai,kaip šie dalykai nulems ateitį ir skirta paskutinė dalys.

396-397

Praeitis,dabartis ir ateitis

Istorija,kaip sako,yra mokslas apie ateitį.Kitais žodžiais,jei mes norime valdyti mūsų ateitį ir nukreipti jp reikalingiems tikslams,tai mūsų pagrindinė ginklų šių tiklų pasiekimui yra istorijos tyrimas,kad išaiškintum,akip vystosi mūsų visuomenė ir kaip mūsų laikais pasinaudoti praeities pamokomis.Žmonės pilnai daro istoriją ppagal savo norus.Ne išimtis,kad geriausiai tai matosi technikos srityje.Paprastas noras skraidyti neduodavo jokių praktiškų pasiekmių iki tol,kol 19a. žmonės neišmoko suprasti gamtos dėsnius,kuriems paklusni galimybė skraidyti.

Bet kai tik šis supratimas atėjo,išspręsti šį užduotį ne taip jau sunku.Ir jeigu yra gamtos dėsniai,kuriuos mes turime suprasti,kad užkariauti mus supančią aplinką vystančios technikos pagalba,tai egzistuoja dar ir socialinio vystymosi dėsniai,kuriuos mes irgi turime supresti,kad valdytumėt savo ateitį ir nukreiptumėm jį reikiamu keliu.Paprastas noras dar neišsprendžia klausimo,kaip vystysis įvykiai.Ne daugelis norėjo,kad prasidėtų pirmas ppasaulinis karas,bet jis vis dėlto prasidėjo.Romėnai buvo prieš savo imperijos žlugimo,bet tai nieko nedavė.

Iš kitos pusės,mes irgi neesam aklųjų istorijo jėgų žaislais.Žmonės turi pasirinkimą savo poelgiuose:daryti jam tą arba aną.Kaip jiems nesiseka taupyti istoriją jiems tinkamu pavidalu,tai reiškia ne ttai,kad jie negalėjo numanyti savo poelgių pasiekmių,bet tai,kad liko nesurastas istorinio vystimosi dėsnis,kuris nulemia tam tikrus pasiekmius,pasirinkus vieną arba kitą variantą.Nuo to ir priklauso skirtingi rezultatai.Todel labai svarbu suprasti visomeninio vystymosi dėsnius taip,kaip mes suprantame aerodinamikos dėsnius ir panaudoti juos žmogaus ateities formavimui taip,kaip žmogus pasinaudojo aerodinamikos dėsniu,kad skraidytum.

Varomosios istorijos jėgos

Tam,kad suprasti dėsnius,valdančius visuomenės vystymąai,reikia siekti tuo pačiu keliu,kuris per kelis praėjusius dešimtmečius priartino mus prie fizinio pasaulio dėsnių;faktų tyrimų,kurių dėka galima daryti tam tikrus apibrėžimus ir lyginti juos su kitais faktoriais.O faktorių šaltynis ir yra istorija.Būtent šiuo atvėju istorija-tai ateities mokslas.Tyriant istoriją,galima suvokti visuomeninio vystymosi dėsnius ir po to panaudoti mūsų žinias ateisties formavimui,vadovaujantys ne tik noru,bet tam tikru bendru supratimu,kokie veiksnai šiuo metu padės pasiekti istorijos vvystimasi reikiamu keliu.pats geriausias pvz.,kuriuo žmogus gali pasinaudoti remiantys istorija,tai žodžio “neįmanoma”beprasmybė.Aišku,gali būti tiesiog neįmanomi dalykai,bet kaip rodo istorija,mūsų supratimas apie “neimanomą”dažnai būna klaidingas.Aristotelis,kuris savo protiniais sugebėjimais buvo gabesnis už bet kokį kitą žmogų,pasakė vieną įdomią mintį.Egzistuoja tik vienasąlyga,kurią remiantys,gali būti viršininkas be pavaldinių,ir ponas be vergų.Šios sąlygos esmė tame,kad kiekvienas ginklas be papildomų įsakimų vykdavo savo darbą.Šiuo posakiu jis norėjo pasakyti,kad savaime judančių mašinų negali būti,reiškia;vergystės atšaukimas neįmanomas.Bėja,yra mašinos,kurios dirba pagal įsakymą ir savaiminį supratimą.(minėta 14 dal.)

398-399

Ir ši aautomatizacija pagal Aristotelį suteikia galimybę samdyto darbo ir kitų vergystės formu atšaukimą,kad žmonija galėtų iškovoti iš gamtos egzistavimo sąlygas.Beveik kiekvienas techninis pasiekimas,kuris buvo minėtas šioje knygoje,pirma buvo minimaskaip neįmanomas.Faktiškai žodis “neįmanoma”turi prasmę tik tada,kai prie jo pridedama frazė “jei ne”:šnekėtis su žmonėmis,kurie yra už tūkstančius kilometrų “neįmanoma”,jei jei ne valdysime elektros dėsnius;karo pabaiga “neįmanoma”,jei ne..būtent kas?klausimas niekada neužduodamas taip:Ar galima padaryti tą ir tą?teisingai paklausti taip:Kaip galima taip padaryti?arba Kokios yra sąlygos,kad pasiektumei tai?O šie klausimai sugrįžta prie istorinių dėsnių supratimo.Būtent šie dėsniai valdo visuomenės ystymosi sąlygas ir teisingą ateities istorijos kryptį.

Būtent viskas,kas kas buvo minėta keliais puslapiais anksčiau,pilnai rodo taikad technikos vystymasis yra galinga jėga.Ši jėga formuoja ne tik istoriją arba žmonių gyvenimo lygį,bet kartais pakeičia visą visuomenės ir žmonijos charakterį.Perėjimas prie žemės darbų ir kitų išradimų srautas,pvz.,metalurgija,žmonių panaujimas žemės darbuose,ratuotas transportas,suteikia paprastam gyvenimui civilizacijos ir klasių paskirstimą.Pirmų civilizacijos priklausomybė nuo bronzos ir kitų dalykų, sąlygojo tai,kad taip vadinamosios sienos tarp klasių,buvo faktiškai neperšokamos,bet geležinio amžiaus tchnika sugebėjo panaikinti šiuos barjerus.Tai privedė prie demokratiškų visuomenių atradymų,panašius į Graikiją.

401-405

401 psl. paskutinė pastraipa

Bet tai ne vienpusis ryšys, kadangi nuosekliai atsirandantys visuomeninės santvarkos tipai daro labai didelę įtaką technikos progresui, kartais jį paspartindami, kartais sulėtindami ir pagrindines jo vystymosi kryptis nnukreipdami viena ar kita linkme.

Griežtas bronzos amžiaus civilizacijų skirstymas pagal klases faktiškai sustabdė visokį slinkimą į priekį. Mažiau griežtesnėse socialinėse geležies amžiaus rėmuose slinkimas į priekį atsinaujino. Praėjus keliems šimtmečiams vergovė ir endeminiai karai sukūrė sąlygas, kuriomis žmogaus genijus buvo nukreipatas daugiausiai mašinų-žaisliukų arba griovimo įrankių gamybai, nors mašinos, pakeičiančios žmogaus darbą, kūrimas

402 psl.

dabar pasidarė techniškai neįmanomu dalyku, beveik nebuvo kuriamas.

Paskui, geresnė rankų darbo padėtis, feodalinėje Europoje padarė technologinį šuolį naujai išradimų bangai. Kapitalizmas, savo ruoštu, atskleidė naujas pramonės organizavimo formas, kurios sudarė tokias sąlygas technikos vystimuisi, kokių ankstesniais laikais nežinojo.

Ar reikia mums, tokiu būdu, pasinaudoti mūsų istorijos analize, kad galėtume pasirinkti tokią visuomenę, kuri geriausiu būdu padeda technikos vystymuisi ir nukreipa jį pačiais perspektyviausiais kanalais? Ar reikia mums pasirinkus užsibrėžti sau tikslą formuoti mūsų visuomenę ateityje atsižvelgiant į pasirinktas krypti?

Deja, technikos ir visuomenės tarpusavio ryšys ne toks paprastas. Kiekvieną visuomenė praeina savo vystymosi progresyvią fazę, kai jis akatina naują technikos priemonių išradingumą ir vystymasi, bet kiekvienos visuomenės išsivystyme yra ir vėlesnė fazė, kai jis (išsivystymas) atskleidžia tendenciją prieštarauti naujiems išradimams.

Pirmykštės bendruomenės santvarka labai gerai tarnavo milijoną metų, lėtam, bet nenukrypstančiam judėjimui pirmyn. Šitoje bendruomenėje buvo žengtas labai svarbus žingsnis – perėjimas prie žamdirbystės, po kurio bbuvo pasiekti tokie laimėjimai, kaip metalurgijos atsiradimas, arklo išradimas, gyvūnų, kaip vilkimo jėgos panaudojomas. Bet po to, kai šios technikos raidos vystimasis pasiekė tam tikrą lygmenį, pirmykštis komunizmas nesugebėjo organizuoti naujos technikos panaudojimo, o tai pat resursų ir darbo jėgos koncentracijos tokiu būdu, kad galima būtų visiškai panaudoti naujos technikos galimybes.

Pirmykštė bendruomenė turėjo užleisti savo vietą klasinei bendruomenei, tam, kad galima būtų sukurti sąlygas, reikalingas naujai technikai, barbarizmą paversti civilizacija. Šitoje, naujo tipo bendruomenėje labai staigus skirstymas pagal klases, jo sugebėjimas išspausti iš gamintojo visą padidėjusį produktą virš to, kas buvo būtina, kad tik nenumirti, suteikė lėšas greitam materialinio civilizacijos pagrindo – jos miestų, drėkinimo statinių ir net piramidžių sukūrimui.

403 psl.

Bet kai tik tiesioginė egzistaviusios technikos efektyvesnio panaudojimo užduotis buvo išspręsta, tas pats skirstymo pagal klases sąmojis pavirto kaustais, kurie sukūrė beveik visišką sustingimą. “Demokratiškesnės” geležinio amžiaus bendruomenės sukūrė sąlygas, kuriomis esant technika įgavo galimybę vystytuis toliau, bet vėl iki tam tikro lygmens, kadangi vergovė – klestėjimo šaltinis – irgi tapo pagrindine priežastimi, sutrugdžiusia visiškam tokios technikos, kaip vilkimo jėga ir vandens ratai, vysrymuisi. Rezultate, vergovės valstybės užleido vietą viduramžių feodalizmui, kuriam esant didelė laisvė ir labiau nepriklausoma meistro – amatininko padėtis padėjo atsirasti daugybei techninių naujovių, taip

pat buvo žengti pirmi mašinų su mechaniniu privedimu visuotinam panaudojimui žingsniai. Bet viduramžių pabaigoje šitos mašinos pasidarė pernelyg didelės, kad su jomis galėtų susidoroti jas pagaminusi paramoninė organizacija, tad meistrai – amatininkai ir jų galingos gildijos virto trugdžiu tolimesnio progreso kelyje. Šitame vystimosi lygmenyje atsirado kapitalistinio pramonės organizavimo būtinybė. Ir kapitalizmas, kai jis pagaliau pakeitė feodalizmą sukūre visuomeninę organizaciją sunkių mašinų panaudojimui daug platesniu pagrindu ir prekybos vystimosi toje formoje, kurios rėmuose šias mašinas galima buvo efektyviai panaudoti.XX a. tas ppats kapitalizmas, kai kuriais bruožais pakeistas, bet likęs pagrinde ankstesniu, atrado tokias šalis, kurios taip staigiai sumažino judėjimo pirmyn tempus.

Iš visa kas išdėstyta, padarome išvadą, kad kiekvieną technikos vystymosi lygmenį turi atitikti tam tikros visuomeninės sąlygos, tolimesdniam jos vystymosi užtikrinimui.

Rezultate iš visos istorijos įvairovės išsiskiria viena pagrindinė, visą laiką pasikartojanti tvarka: visuomenės santvarkos forma gerai prisitaikiusi padėti technikos progresui. Šiomis sąlygomis technikos vystimosi lygis pakyla greitai ir galiausiai pasiekia tašką, už kirio ribų, būtina kitos visuomenės sandaros forma,

404 psl.

ttolimesniam technikos vystimuisi užtikrinti. Progreso tempai lėtėja, kol įvyksta reikalinga visuomeninė permaina.

Prieš tęsdami vystyti tą pačią mintį, pažymėsime kad ji atsirado apžvelgus tik vieną socialinės evoliucijos liniją, kurios rezultate išsivystė Europos kultūra, o šiai savo ruoštu buvo lemta išplisti ppo visą pasaulį.Kitomis sąlygomis ir kitose vietose atsirado kitokios visuomeninės santvarkos formos. Nors jų čia nepavyks apžvelgti, autorius nežino tokio atvejo, kada istorinės pertvarkos charakteris buvo iš esmės kitoks, jeigu neskaičiuoti vieno svarbaus ypatumo: kiekvienas kitoks vystymisi būdas baigdavosi padėties, kai visuomenė prarasdavo sugebėjimą toliau vystytis ir nusmukdavo, atsiradimu. Pavyzdžiui, Kinija, viduramžiais pagal išsivystymą lenkė Europą, bet paskui pasiekė tam tikrą vystymosi tašką, kai visuomenės santvarka susidarė ir įgavo tam tikrą formą, o tolimesnis progresas pasibaigė.

Kame gi yra evoliucinio vystimosi ypatumai nuo Egipto ir Mesopotamijos per Graikiją, Romą ir Europos viduramžius iki šiuolaikinio pasaulio? Kodėl šiom visuomenėm visada pavygdavo žengti naują žingsnį pirmyn tuose kritiniuose istorijos posūkiuose, kur kitos valstybės patirdavo nesekmę. Į šitą klausimą dar nerastas teigiamas atsakymas. Gali bbūti, kad paaiškinimo reikia ieškoti sekančioms kryptims. Žemdirbystė galėjo atsirasti ten, kur leido geografinės sąlygos ir klimato pokytis. Bronzos amžiaus civilizacija pagal būtinumą atsirado greta ir pasiekė aukštą išsivystymosi lygį tik tose vietose, kur irigacija užtikrino aukštą produktyvumą – šią sąlygą tenkino tik Mesopotamija, Egiptas ir Indo slėnis. Geležies amžiaus technika negalėjo atsirasti

405 psl.

sustingusių bronzos amžiaus civilizacijų sąlygomis. Jai buvo lemta ateiti nuo barbarų, bet nuo barbarų, kurių kaiminystė su civilizuotomis teritorijomis suteikė jiems pranašumą perimti tobuliausią ttuometinę techniką. Kaukazų židinys, kur faktiškai atsirado geležies amžiaus technikka, buvo viena iš nedaugelio vietų, tenkinačių šią sąlygą. “Demokratizuojantis” geležies poveikis – svarbi prielaida tolimesniam progresui – galėjo visiškai atsiliepti tiktai ten, kur buvo tenkinamos trys sekančios sąlygos: 1) artumas pirmapradiniam geležies amžiaus technikos atsiradimo židiniui, iš kurio ji ir paplito. 2) pakankamai artima kaimynystė su bronzos amžiaus civilizacijomis, leidusi perimti ir naudotis jų turtais, prekybos, plėšikavimo ir karo priemonėmis. 3) paklankus išsidėstymas pagal jūros prekybinius kelius. Šias sąlygas tenkino tik Graikija ir Egėjo jūros pakrantė. Tokiu būdu, palankus geografinių ir istorinių sąlygų derinys nukreipė visuomenės vystymasi tuo keliu, kuris atvedė į žemdirbystės atsiradimą, į Visuomenės Graikijoje susidarymą, kuriai nebuvo lygių kituose civilizacijos paplitimo rajonuose. Nors istorinių smulkmenų patikslinimas reikalauja didelio darbo, čia visai nesunku įžvelgti tai, kad tai suteikė nepakartojamų požymių europiniam feodalizmui ir paskui kapitalizmui, kurie buvo lankstesni ir progresyvesni už visas buvusias pirma jų visuomenines formacijas.

406-409

Dabar galima grįžti prie apibendrinimo, kurį pradėjome formuluoti 403 psl. Visame istorinio vystymosi įvairume egzistuoja tam tikras periodiškumas. Su daugkartinio pasikartojimo pavyzdžiais mes susipažinome analizuodami pagrindinę evoliucijos liniją, kuri tęsėsi nuo žemdirbystės atsiradimo iki šių laikų. Šioje pagrindinėje evoliucijos linijoje pastebimas tas pats paveikslas, jeigu nekreiptume dėmesio į tai, kad visais kkitais atvejais galų gale iškyla situacija, kurioje kažkuri visuomeninė santvarka įsitvirtina taip stipriai, kad tolesni pasikeitimai neįmanomi. Šį tipišką vystymosi kelią galima apibendrinti taip.

Visuomenės tipas, kuris būtinas technikos progresui, priklauso nuo jau pasiekto išsivystymo lygio: santvarka, kuri sukūrė civilizaciją remdamasi barbarų išradimais, žymiai skiriasi nuo visuomenės, kuri pastatė pramoninės civilizacijos pastatą ant išradimų, kuriuos padarė viduramžių darbininkai, pamatų. Tam tikroje jaunos santvarkos išsivystymo stadijoje susidaro tinkamos sąlygos tolimesniam technikos vystymuisi. Progreso dėka kyla ir technikos išsivystymo lygis. Laikui bėgant šis lygis pasiekia tokią ribą, kai privalo formuotis nauja visuomeninė santvarka, kad būtų įmanoma tolimesnė pažanga. Tačiau visuomenė turi privilegijuotas klases – savus faraonus ir aristokratus , arba savus vergvaldžius ir feodalus, arba savas galingas cechų gildijas ir savus turtingus kapitalistus. Šios klasės yra pasmerktos negrįžtamiems visuomeniniams persitvarkymams todėl, kad jų valdžia ir turtai turi pereiti kitiems, nors jų rankose lieka pasipriešinimo pertvarkai* jėga, Taigi, kol technikos vystymasis eina į priekį ir pasiekia lygį, kai tolimesniam vystymuisi reikalingos naujos socialinės sąlygos, visuomenėje vyrauja tendencija likti nepakitus arba, daryti nepakankamas nuolaidas pribrendusioms permainoms. Šioje socialinėje situacijoje tolimesniam progresui yra būtini prieštaravimai, kurie kuo toliau, tuo labiau aštrėja, o tada įvyksta sprogimas ir tada visuomenė greičiau ar lėčiau susiformuoja ir prisitaiko, kad geriau vvystytųsi tuo laiku esanti technika**. Vėliau ciklas kartojasi, tik aukštesniame lygyje. Trumpai tariant, visa tai galima išreikšti taip.

Bet kokia visuomeninė santvarka ankstyvoje savo vystymosi stadijoje atitinka technikos išsivystymo lygį, tačiau technikos lygiui kylant, santvarka pradeda atsilikti tol, kol neįvyksta sprogimas, kurio metu senoji santvarka persiformuoja į naują, sugebančią aprūpinti tolimesnį technikos progresą.

Arba dar paprasčiau: vystantis technikai, turi keistis ir santvarka – kitu atveju – neišvengsime bėdos.

Tokia yra pagrindinė taisyklė istorinio vystymosi, apie kurį buvo kalbama šio skyriaus pradžioje. Ir dabar prieš mus iškyla klausimas: ar nesame mes šiuo metu tokiame etape, kai visuomeninė santvarka jau išsisėmė, jau nebe naudinga, bet vis dėlto yra saugoma savininkų. Ar nepriklauso mūsų tolimesnis progresas, kaip tai dažnai atsitikdavo praeityje, nuo mūsų santvarkos pertvarkymo į visiškai kitokią formą? Vilčių žlugimas ir nesėkmės, su kuriomis mes pakankamai dažnai susitikinėjome šioje knygoje , pradedant 9 skyriumi, kalba apie tai, kad būtent taip ir yra. Visuomeninė, ekonominė ir politinė santvarka, sudariusi sąlygas nematytai pažangai, pradedant XVIII amžiumi, šiame amžiuje per daug dažnai tampa kliūtimi tolimesniam progresui.

*Jeigu jie sėkmingai pasipriešina, tai visuomenės vystymasis sustabdomas. Mūsų evoliucijos ,,pagrindinė linija“ nuo nepagrindinės skiriasi tik tuo, kad vystymosi procese privilegijuotoms klasėms niekada nepavyko ilgai priešintis pertvarkoms, todėl visuomenė vystėsi, kai

tuo tarpu kitos visuomeninės santvarkos gyveno sustingimo laikotarpį, arba grįžo į žemesnę išsivystymo stadiją.

**Bronzos amžiaus civilizacijoje senoji visuomeninė santvarka ne paprastai persitvarkė į naują. Ji sustingo ir tokioje būsenoje buvo iki tol, kol jos nepaveikė naujo tipo visuomenės (graikai), kurios susikūrė jos pakraščiuose. Pereinant nuo graikų-romėnų visuomenės į viduramžius, griaunamosios išorinės jėgos vėl suvaidino savo vaidmenį. Tačiau perėjimas iš feodalizmo į kapitalizmą buvo grynai vidinis procesas, ir, žinoma, visos tolesnės permainos bus tokios pačios, kadangi šio laikotarpio vieningame pasaulyje nnėra ,,išorinės jėgos“, kuri galėtų paveikti įvykių eigą.

DVI TECHNINĖS REVOLIUCIJOS

Prieš pradėdami šį klausimą nagrinėti smulkiau, pabandykime į mūsų epochą pažvelgti šviesesnėje perspektyvoje. Jeigu į technikos istoriją pažvelgtume iš šalies, tarkime, ateivio iš tokio aukšto lygio civilizacijos, kad mūsų išsivystymas jo akimis atrodytų kaip pačios primityviausios gyvybės formos, – tada pasidarytų aišku, kad mūsų žmonijos istorija išgyveno dvi pagrindines technines revoliucijas*.Pirmoji revoliucija prasidėjo atsiradus žemdirbystei, kuriai vėliau sėkmingai vystytis prireikė metalų, plūgo, burlaivio ir pan., o paskiau vystėsi tokiais didžiuliais darbais, kkaip drėkinimo sistemų konstravimas ir didelių miestų statybos. Ši revoliucija baigėsi maždaug 2500m.pr. Kr. Antroji revoliucija kukliai prasidėjo viduramžiais ir nuo to laiko vis labiau įsibėgėja ir įgyja vis didesnę apimtį. Ji, tikriausiai, vis dar yra ant pačio pirmojo savo vvystymosi laiptelio. Taip kad jai prireiks praeiti žymiai ilgesnį kelią, negu jau praeita. Permainos, kurios įvyko maždaug per tris tūkstantmečius tarp šių revoliucijų, mūsų ateiviui pasirodytų visai menkavertės. Jis savo dėmesį sutelktų tik ties šiomis dviejomis revoliucijomis.

Pabandykime taip pasielgti ir mes. Pabandykime kai ką sužinoti apie mūsų pergyvenamą techninę revoliuciją, palyginę ją su revoliucija, prasidėjusia perėjimu prie žemdirbystės. Pirmosios techninės revoliucijos išskirtinis bruožas buvo tai, kad ji prasidėjo tokiomis sąlygomis, kai visko buvo pagaminama tik tiek, kad vos užtekdavo gyvybinėms reikmėms palaikyti, o vėliau, technikai besivystant, jau turtėjo dalis žmonių, kurie sugebėjo pagaminti daugiau negu būtina. Susidarė sąlygos, kai nedidelė žmonių grupė galėjo gyventi pertekliuje ir prabangoje. Ar nebus pagrindinis antrosios techninės revoliucijos bruožas tai, kad perteklius, kuriuo naudojasi nedaugelis, ttaps prieinamas visiems? Šiuo metu mes turime neturinčią pavyzdžių pagal savo galingumą galimybę gaminti prekes ir teikti paslaugas. O tai ir yra turtas. Pateikti statistiniai duomenys rodo, kad dabar mūsų turtas didėja sparčiau, negu kada nors anksčiau. Bet ar šis didėjimas pakankamas, kad ateityje būtų sukurtas pertekliaus pasaulis – štai kokį klausimą reikia papildomai peržiūrėti. Prie jo mes dar sugrįšime. Dabar gi bandykime pavaizduoti mūsų protoregimosios analizės tikslais, kad mūsų pergyvenama techninė revoliucija per keletą dešimtmečių gali sukurti tokius turtus, kkurių pilnai užteks visų reikmėms patenkinti ir vieno žmogaus klestėjimas netaps kito skurdinimo pasekme. Kas gi iš to išeis?

Pirmoji techninė revoliucija, pakeitusi visuotines reikmes į perteklių, kuris priklausė tik išrinktiesiems, atnešė į visuomenės gyvenimą du naujus reiškinius – klasių atsiradimą ir karus. Jie atsirado, kaip mes jau išsiaiškinome 2 skyriuje, todėl, kad dabar tapo tikslinga užgrobinėti, kariauti ir viešpatauti. Aprūpinti pertekliumi visus nebuvo galima, bet turto užteko garbingiesiems. Argi negalima manyti taip, kad mūsų pergyvenama antroji techninė revoliucija išrinktųjų turtus pavers pertekliumi visiems, tuo pačiu nureikšmindama skirstymąsi į klases ir karus. Jeigu žmogus be jokių sunkumų gaus visa ko jis nori, tai ir vėlgi neteks prasmės kova už valdžią , išnyks valdančioji klasė**.Taip ir karas nugalėtojui neduos nieko tokio, ko jis negautų be karo. Karai irgi išnyks.

Iki dabar mes įrodinėjome, kad mūsų pergyvenama techninė revoliucija dabar praeina stadiją galimybės sukurti tokį pasaulį, kuriame nebus nei susiskirstymo klasėmis, nei karų. Vienok mes galime pažvelgti ir toliau. Kada praeities techniniai pasiekimai prieidavo tašką, kur tapdavo

*Neskaitant ankstesniųjų įvykių, kurie ir buvo pradžia technikos vystymuisi – darbo įrankių pagaminimas ir ugnies įvaldymas, – ir ką besąlygiškai būtų galima pavadinti pačia didingiausia revoliucija žmonijos istorijoje.

**Jeigu neturėtume omeny ,,kenksmingų atgyvenų“, kurių išnaikinimas pareikalaus tam ttikro laiko.

410_411_404_405

Dalijimasis klases, kaip mes įsitikinome, nebuvo vien galimybė, atsiradusi pirmosios techninės revoliucijos dėka. Ji tapo būtinybe, nes be tokio dalijimosi būtų buvęs neįmanomas technikos suklestėjimas ir didieji statybiniai darbai, neatsiejami nuo civilizacijos. Tas pats liečia ir kitas permainas, kurias žmogus patyrė viduramžių epochos tarp dviejų techninių revoliucijų metu – pavyzdžiui, paruošta dirva kapitalistinei ekonomikai. Bet ir čia judėjimas sulėtėjo, kol nebuvo pereita prie naujos ūkininkavimo formos. Taigi galime užduoti naują klausimą: jeigu antroji techninė revoliucija sukuria galimybes panaikinti dalijimąsi į klases ir karus, tai ar nereikėtų juos panaikinti, norint užtikrinti tolimesnį be kliūčių progresą?

Pasaulis be karo

Beveik visi įsitikinę, kad mūsų epochoje karą ir pasiruošimą karui būtina panaikinti. Perdaug siaubingos visomis šiuolaikinio mokslo ir technikos priemonėmis vykdomo karo pasekmės, kad galvoti apie tokią galimybę. Nepaisant to daugėlis vis dar mano, kad šaltasis karas ir jo sąlygotos karštligiško ginklavimosi varžybos, skatina techninį progresą. Žinoma, karas kartais stumia techniką į priekį, bet ne visada: pavyzdžiui, Senojoje Graikijoje jis nukreipdavo žmogaus jėgas nuo kūrybingų reikalų. Antrojo pasaulinio karo metu technika vystėsi negirdėtais tempais. Bet kaip mes jau įsitikinome, taip atsitiko tik todėl, kad skirtingų šalių vyriausybės karo metais naudojo tokias priemones, kurios užkirto kelią taikos metu leistiniems piktnaudžiavimams.

Musų neramiais laikais kkai kurios vyriausybės linkusios skirti milžiniškus resursus karinės technikos tobulinimui¹, o taikios ir taikomosios paskirties produktai dažnai tampa papildomais. Galima net atsiriboti nuo tos paprastos minties, kad tos pačios priemonės, panaudotos taikos, o ne karo, tikslams, suteiks kūrimo progresui nemažiau naudos. Bet trečioje knygos dalyje pateikėme daug įrodymų, kad pabrėždami karinę galią labiau trukdome, nei padedame technikai vystytis. Branduolinio ginklavimosi varžybos lėtina branduolinės energetikos vystymąsi. Skaičiavimo mašinos, elektroninio valdymo sistemos, kurios galėtų pagyvinti pramonę, vietoj to diegiamos kariniuose laivuose arba valdomose raketose. Viena iš pagrindinių Jungtinių Valstijų atsilikimo priežasčių kosminio amžiaus pradžioje – išskirtinis technikos panaudojimas vien kariniais tikslais. Kiekvienas, kritiškai skaitantis kasdieninę spaudą, dažnai randa pavyzdžių, kad progresas stabdomas dėl to, kad nauji pasiekimai panaudojami karo tikslais. Pavyzdžiui, viena anglų firma 1963 metais išrado naudingą buityje prietaisą televaizdo įrašymui magnetinėje juostoje. Firma aplenkė išradimu amerikiečių konkurentus, dirbusius ta pačia linkme ir išleidusius tyrimams žymiai daugiau lėšų. Bandant tai paaiškinti, laikraštis “Times” (1963 m. spalio 25 d.) įžvelgė, kad to pasekmė tai, kad amerikiečiai koncentravo savo pastangas įrengti gynybinės paskirties magnetinius įrašymus. “Times” čia pat nurodo, kad toks vienašališkumas veda perdėtos specializacijos link.

Bet kokiu atvėju, technikos progresas turėtų mus perkelti į pertekliaus karalyste, bet tam vien išradimų nepakanka. Juos

dar teks įdiegti, praktiškai kuriant naują pramonę, o taip pat gerinant žemės ūkį ir visą kitą.

________________

¹ Iš 10900 milijonų dolerių, panaudotų 1961 m. JAV tyrimams ir programoms, dvi trečiosios tiesioginiai ar netiesiogiai teko “gynybai.” 1961 – 1962 metais Anglija tyrimams ir programoms iš viso išleido 634 milijonus svarų sterlingų, iš kurių 240 milijonų buvo tiesiogiai skirti kariniams tikslams.

Ir jeigu kapitalistinės šalys išsėmė visas arba beveik visas savo galimybes, kad pagreitintų savo ekonomikos vystymąsi, tai socialistinės šalys tęsia savo ppramonės vystymąsi 2-3 kartus greičiau.

Tokiu būdu, apibendrinami galime pasakyti, kad turime argumentų – apie jų įtikinamąją galią skaitytojas tai sprendžia pats, – kurie leidžia tvirtinti: dabar mes išgyvename vieną iš tokių periodų, kai technikos progresas aplenkė socialinį visuomenės vystymąsi, ir norint be kliūčių judėti toliau, dabar būtinos stambios politinės ir ekonominės permainos – užbaigti perėjimą nuo kapitalizmo prie socializmo, kuris jau įsitvirtino vienoje trečdalio rutulio dalyje.

Jeigu ši tezė teisinga, bet kuri šalis gali imtis atitinkamų politinių ir ekonominių ppriemonių ir sukurs sau galimybę ekonomiškai vystytis taip pat greitai kaip tai daro socialistinės šalys, ir, gal būt, dar greičiau, nes socializmo pasaulis padarė daug klaidų, kurių dabar galima nekartoti. Pažiūrėkim, ką tai reiškia konkrečiai. Per laikotarpį nuo 1953 iki 11962 metų TSRS nacionalinės pajamos užaugo 2,2 karto¹. Jeigu Anglijoje nacionalinės pajamos tais metais augtų tokiais pat tempais (vietoj to, kad bendras augimas sudarė tik 66 %), tai iki 1962 m. jos sudarytų vienam gyventojui 140 svarų sterlingų daugiau už esamąjį. O 140 svarų sterlingų kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui šalyje reiškia daugiau nei 10 svarų sterlingų per savaitę keturių asmenų šeimai. Jeigu Jungtinės Valstijos (kurių nacionalinės pajamos per tuos pačius metus užaugo mažiau nei 50%), vystytųsi taip pat greitai, kaip Tarybų Sąjunga, tai jų nacionalinės pajamos vienam gyventojui pasiektų iki 1962m. 1200 dolerių, t.y. 400 dolerių daugiau, palyginus su faktinėmis tam laikotarpiui². Šie skaičiai rodo, kad negalima taip paprastai ignoruoti klausimo apie kapitalistinės ekonomikos pakeitimą socialistine.

Pakeliui į pertekliaus karalystę.

Dabar mes pradedame suprasti, kas turima omeny, kai sakoma, kad antroji techninė revoliucija atves mus greitai į pertekliaus karalystę. Bet prieš nagrinėdami klausimą, blaiviai žvilgtelėkime iš šono į susidariusią padėtį. Indijoje nacionalinės pajamos vienam gyventojui 1962m. buvo 24 svarai sterlingų. Jei jis augtų tokiais pat tempais, kaip TSRS, pradedant nuo 1953 metų, tai sudarytų 32 svarus sterlingų vienam gyventojui, t.y. jis būtų 50 % didesnis, nors vargu ar šis skaičius galėtų būti tikėtinas. Net ir tokiais tempais besivystančiai Indijai (o ttai būdinga visoms kitoms silpnai besivystančioms šalims, ji kaip tipiškas pavyzdys) prireiktų labai daug metų, kad pakankamai priartėti prie pertekliaus karalystės. O šių dienų pasaulyje, besijungiant į visumą kaip tik tų techninių pasiekimų, kurie mus domina, dėka, beprasmiška nagrinėti pertekliaus pasiekimo keliomis pažangiomis šalimis galimybę, kol kitos šalys gyvena skurde. Antagonistiniai prieštaravimai, kurie gimsta dėl skurdo, neišvengiamai sąlygotų susirėmimus.

________________

¹ Skirtingos šalys įvairiai nusako nacionalines pajamas, tad sunkiau tiesiogiai palyginti. Todėl pateikiami apitikslus apskaičiavimai. Vienok, klaidų mastas toks, kad apskaičiavus tiksliai (jeigu tai įmanoma padaryti), gausime patvirtinančius rezultatus, nesusilpnindami čia pateiktų išvadų.

²Suprantama, kad asmeniniam vartojimui tiktų tik šių pajamų dalis. Nacionalinių pajamų dalis tenka gerbūvio gerinimui, tai išlaidos mokslui, keliams ir pan. Dalis pajamų tenka kapitaliniams įdėjimams, kas vėliau kelia pragyvenimo lygį. Dalis pajamų tenka ginkluotei ir pilnai prarandama. Jei nacionalinių pajamų dalis, tenkanti asmeniniam vartojimui, išliktų proporcingai pastovi 1962 metams (proporcingai valstybės išlaidoms įvairioms tarnyboms, kapitaliniams įdėjimams ir ginkluotei), tai asmeninių pajamų dalis, tenkanti vartojimui vienam gyventojui Anglijoje, sudarytų 90 svarų sterlingų, o Amerikoje apie 270 svarų sterlingų.

416-419

Kurie geriausiu atveju apribotų tik pristabdymo bendro progreso. Silpnai išsivisčiusių šalių uždavinys-surasti kuo daugiau priemonių investicijai, kad per trumpą laiką privyti Europą ir Šiaurės Ameriką . Šito negalima pasiekti kada pajamos vvienam žmogui tik 24 svarų sterlingų. Indija šiuo atžvilgiu tipiška. Aišku pažangios šalys turės padėti mažiau nusekusioms šalims paskolomis ir labdara. Šalys taip ir daro, bet daro nepakankamai problemas sprendimui. Kitą vertus, kaip parodo skaičiavimai jeigu 1/3 pasaulinių išlaidų karui, kariniams pasirengimams perduoti silpnai išsivisčiusioms šalims naujų gamyklų pavidalu su naujais įrengimais, moksline-technine pagalba, naujų aukštųjų mokyklų ir mokslų įstaigų su reikalingais kadrais ir kitais reikalingais atributais (savybė) pramoninės civilizacijos, tai paspartintų progresą tiek, kad per keletą dešimtmečių pragyvenimo lygis visame pasaulyje pasiektų dabartinį Vakarų Europos pragyvenimo lygį. O Afrikos, Pietų Amerikos ir Pietų Azijos tautoms atrodztų, kad jos gyveno visko pertekusios. Tuo tarpu pažangioms pasaulio šalims nereikia trypčioti vietoje. Jų dovana silpnai išsivysšiusiems kaimynams nesustabdys jų progreso, todėl kad bus daroma iš išteklių, panaudotų tuščiai (veltui). Iš tikrųjų likusius 2/3 išteklių apirtų ginklavimuisi galima būtų panaudoti progreso spartinimui. Akivaizdu, kad esant tokiam judėjimui (tokiai apyvartai) vystymosi tempai milžiniškai viršytų tai, kas buvo žinoma praeityje praeities istorija. Brandolinė energetika, taip nesekmingai startuojanti, jau stovi ant slenksčio neapibrėžto tiekimo pigios energijos. Sudarytos palankios sąlygos automatizavimui daugelių pramonės šalių. Greit automatizacija išspręs bet kokią užduotį gamybos srytyje.

O didelis našumo augimas automatizuojant žada didelį kapitalą. Skaičiavimo mašinas leis mums planuoti gamybą ir kaip nniekada spartinti mokslo tiriamuosius darbus, visa tai padidintų bendro progreso tempus. Galima būtų eiti toliau tam tikra kryptimi, aprėpiant įvairias tobulėjimo galimybės metalo apdirbimui, apie ką jau buvo pasakyta ir daug kitų tobulinimų, apie kurias dėl vietos stokos nebuvo paminėta1. Visas šitas galimybės, jeigu jas galima išmintingai realizuoti, leis gaminti vis daugiau ir daugiau visokeriopų gėrybių. Suprantama, negalima tiksliai nustatyti, kada pasaulis praturtes, jeigu pašalinti visus dirbtines kliūtis, kurios susidaro netobula visuomeninė santarką. Vienok daugelis apytikslių paskaičiavimus rodo, kad mažiausia galima pasitikėti- tai turto padvigubėjimas kiekvienam gyventojui kiekvieną dešimtmetį2. Kasmet gamyba materialinių gėrybių kikvienam gyventojui didėja 4 kart per 20 metų, 8 kart per 30 metų ir 16 kartų per 40 metų. Ar bus šalis..

1 Kosminės erdvės tyrinėjimas, matyt, mažai kuo prisideda prie materialinių gėrybių augimo artimiausiame dešimtmetyje. Kol kas išlaidos skirtos tyrimui labai rizikingas kapitalo indėlių tolimesniam kūrimui. Šiuo metu išlaidos, skirtos šiam reikalui yra tuščias jų eikvojimas ateities kartų labui. Bet jas visada galima sumažinti, jeigu reikės mobilizuoti resursus progreso didimui Žemėje.

2 Vienas toks apytikslis paskaičiavimas būtų toks. Žemės ūkis iivystytose kapitalistinėse šalyse (bendras) jau gamina maisto produktų per daug (gamyba jų yra ribijama). Socialistinėse šalyse produktų gamyba artima vartotojų poreikiams tenkinti. Suteikus pagalbą silpnai išvystytoms šalims, kokią

mes buvome niumate truputį anksčiau, toks lygis galimas jose (šalyse), tik po kelių dešimtmečių. Tokiu būdu, svarbiausias šaltinis turto augimui būtų verslo plėtojimas (reikėtų įtraukti transportą ir patarnavimą),

bet čiaį tai neatsižvelgiama. Verslo gamybą būtų galima vystyti visose avangardinėse šalyse kraštutiniu atveju tokiais tempais kaip Tarybų Sąjungoje, kur per 6 metus, nuo 1956 iki 1962 metų, gamyba vienam žmogui padvigubėjo. Reikia manyti, kad galima būtų eiti į priekį dar sparčiau. Tačiau gamyba blogai organizuojama, dalį dabartinių išlaidų skirtų ginklavimuisi būtų galima nnukreipti kapitalo įdiegimui. Pirmiausia todėl, kad techninė revoliucija tik ėmė spartėti. Atsargumo dėlei, mes vadovaujamės kukliu skaičiumi: dvigubėjimas per dešimtmetį.

..kurioje kiekvienas gyventojas bus 16 kartų turtingesnis, negu dabar Anglijoje1? Autorius tvirtina, kad taip.

Kiekvienas atskiras žmogus ( bet ne kiekvienas dirbantis) turėtų gryną pelną 4000-5000 svarų sterlingų per metus, reiškia 20000 svarų sterlingų kiekvienai šeimai per metus. Dauguma turtingų žmonių reikalauja daiktų, kurių negalima įsigyti net turint ir tokį pelną. Bet jų deimantai, kailiniai, baseinai nėra iš tikrųjų pirmo būtinumo daiktai. ČČia tik yra specifiniai požymiai jų turto, kurie rodo klestėjimą palyginus su kitais gyventojais. Pagal autorių toks lygis iš tikrųjų būtų artimas visuotinių perteklių lygio. Jeigu skaitytojas su tuo nesutinka, tai jis turi teisę pasirinkti savo kriterijus. Ar pasitenkins jis 664 kartais aukštesniu lygiu, nei yra dabar? Kad tai pasiekti, reikia 60 metų laikotarpio. Jeigu kas nors primygtinai reikalauja, kad gyvenimo lygis pakiltų 1000 kartų, kad grynas pelnas kiekvieno žmogaus pasiektų 300 tūkst. Svarų sterlingų per metus, tai galima pasiekti per šimtmetį. Jeigu reikia, kad gyvenimo lygis pakiltų milioną kartų (tada kiekvienas žmogus turės daugiau turto, negu dabar visi gyventojai tokio miesto kaip Birmingem), prireiks 200 metų.

Skirtumas tarp laikotarpio 40 metų ir šimtmečio gali būti reikšmingas tik kaip individualioms asmenybėms. Gausingas istorijos maštabuose – milijonas metų žmonijos istorijoje arba dešimtys tūkstančio metų perėjimo prie žemdirbystės vargu ar vaidino kokį nors vaidmenį. Karalystė pertekliaus prie mūsų slenksčio, pasiekti tai galima per keletą dešimtmečių, arba blogiausiu atvėju per porą amžių. Tiksliau- karalystė ppertekliaus šalia (greta), jeigu mes savyje rasim jėgos nusimesti pančius, trukdančius mums pilnai pasinaudoti, techninės revoliucijos ( progresu).

Tokiam turto pasaulyje nebus vietos karui ir skaidymuisi į klases. Visa tai lyg žalingos liekanos, paveldėtos iš ypatingų sąlugų keletos paskutiniųjų tūkstantmečių, kada ne pilnutinis pasaulio turtas karus darė patraukliais didumai visuomenės. Priešingai, kuo mus norėjo priversti patikėti tie, kurie buvo suinteresuoti status, siekimas valdyti kitus nagalima manyti, kad tai įgimtas specifinis žmogaus bruožas. Tai buvo svietima vyrams ir moterims senojo akmens amžiaus. NNepavyko aptikti pas pirmykščius žmones, kurių nepalietė civilizacija iki pat šio šimtmečio1 pradžios Tai palaipsniui išnyksta socialistinyse šalyse. Troškimas pasipelnyti kitų sąskaita – tiesiog mąstymo būdas, atsiradęs ypatingomis sąlygomis paskutiniaisiais tūkstantmečiais, kada žmonija perėjo iš visuotinio skurdo į visuotinę perteklių padėtį. Kai pertekliai bus prieinami visiems, tada išnyks paskata valdyti kitus ir ieškoti naudos sau skriaudžiant kitus. Įpročiai (išgyvendinami) lėtai, bet jie išnyksta, kada tampa nenaudingais. Tokiu būdu, netolimas ateities perteklių pasaulyje išsigimstantys prieštaravimai visiškai išnyks. Tačiau žmonija mūsų laikais atsidūrė keblioje padėtyje : būtent tradicijos ir institutai klasinės visuomenės ir karai trukdo mums greit slinkti į perteklių auksinio amžiaus. Tuo pačiu metu mes dar nepakankamai esame turtingi, kad patenkinti poreikius visų žmonių, yra ir tokie žmonės, kurie.

420-423

Semuel Lili plačiai žinomas tarybiniams skaitytojams savo monografija “automatizacija ir socialinis rpogresas“ išverstas į rusų kalbą ir paskelbyas 1958 m. Dabar skaitytojas susipažinssu vienu iš jo paskutinių darbų, kuriame jis pabandė plačiai atskleisti technikos vystimasi kartu su visuomenyniu progresu ir paruodyti visuomenės ryšį su technika. Šita problema autorius susidomėjo antrojo pasaulinio karo metu, bet tik 1948 metais jam pasysekė išleisti nedidelę knygą pavadinimu „Žmonės mašynos ir istorija“. Šita knyga mažai žinoma tarybiniam skaitytojui, bet technikos istorijos specialystai, dar tada labai ją vvertino.

Nors autorius skaito tikrąją knygą antruoju leidiniu, jinai daug skyriasi nuo leidinio 1948 m. Ne tik apimtimi ir faktais, bet ir naujomis principinėmis prielaidomis vertinimu žmonijos, ryšium su dideliu technikos paskutinių metų progresu ir socialiniais poslinkiais, kurie vyksta perėjime nuo kapitakizmo į komunizmą. Lili laikosi pozicijos materialinės istorijos suvokimo, kas leido jam įrodyti technikos dėsningumo plėtimąsi, atskleisti visuomenės ir technikos sąveiką, parodyti socialinę prasmę techninės pažangos.

Dėlto galima būtų apsiriboti kaikuriais jo teiginiais, nusistačiusiais prieš pavienius faktinius netikslumus. Vis dėlto mes privalome tiksliau atsižvelgti į siūlomą skaitytojui knygą todėl, kad Lili, iš vienos pusės neturėjo pakankamai duomenų apie technikinį progresą kaikurių šalių, iš kitos pusės, jo turima informacija neigė tuo metu žinomus faktus, kas besaligiškai ne dėl autoriaus kaltės, atsiliepė ir kai kurioseckitose teigiamus knygoje, išvadose (teiginiuose). Be to autorius nesutinka su tarybinių tyrinėtojų teiginiais.

Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į dvį aplingybes. Pirmiausia, skirtingai nuo kitų darbų, paskelbtų vakaruose, Lili knyga išsiskiria tuo, kad joje jis stengėsi teigiamai įvertinti kiekvienos tautos indelį, didelės ar mažos, technikinemiame progrėse. Visgi, neturėdamas pakanakmai informacijos, aautorius nesugebėjo atskleisti kai kuriuos svarbius išradimus, atrastus mūsų šalyje. Todėl mes atlikome specialius nurodimus ir paaiškinimus. Skaitytojam, norintiems smulkiau susipažinti su pasaulynės technikos plėtimu ir techniniu progresu mūsų šalyje, rrekomenduojame šiuo klausymu tarybinių autorių knygomis, iškeista per paskutinius metus.

Kita vertus, kartu su autorium galima išreikšti užuojauta, kad jam teko sumažinti knygos apimtį, o kartu ir jos vertės, atsisakyti ir specialaus skyriaus, pateikto pirmame leidyje, kuriame buvo panaudoti kiekiniai metodai, kuriuose buvo analizuojamas technikos pletimasis.Iškeltos autoriaus kriterijos užtarnavo didelį dėmesį.

Autorius savo knygoje plačiai traktuoja „ mašinos“ esme, kuom jis paaiškina pabaigoje XIX pradžioje XX elektroninių įrenginių atsiradimą ( radio, garso filmai, fotoelektriniai valdymo įtaisai ir t.t.).

Jie neatsisakys savanoriškai savo privalumų. Ir jie turi jėgos priešintis savo permainoms, net jei tai būtų vertimas ar įtikinėjimas per masinę propogandą. Visų pirmą reikia panaikinti tą priešiškumą ir tik tuomet galima priartėti prie visiškos gausybės.Bet kai žmonyja gauna tą visišką gausibę, karai ir žmonyjos dalyjimas į skirtingas klases tampa ant tiek beprasmiški, kad grižimo prie jų daugiau nebus.

Į ką bus gyvenimas panašus tokioje ateityje, iki kurios kai kurie iš mūsų, galbūt, ir dagyvens? Vargu mes norėsim realizuoti mūsų išaugusių turtų gausybę paprastai kaip daugybe prekių ir paslaugų. Vietoj to, kad materialinų gerybių gautų, sakykim 16 kartų daugiau, žmonės tikriausiai norėtų padydinti jas tik 2 ar 4 kartus, bet kartu norės sutrumpinti ir darbo savaitę iki 10 ar 5 valandų, tokiu būdu turėtų

daugiau laisvalaikio.

Realybėje, tikriausia, netgi skirtumas tarp darbo ir laisvalaikio išnyks.Energijos gausybės kiekiui, automatikos skaičiavimo įrenginių, taipogiai visos busimos technikos, kurios palengvins mums gyvenimą, o materialinių gausybių rūpestis ir paslaugų teikimas užims mažai laiko mūsų gyvenime. Laisvalaikis nebus švaistomas be reikalo. Žmonės išras naudingus, bendrus užsiemimus, sakykim kosmoso tyrinėjimas, moksliniai tyrinėjimai, poezija ir muzika ir kitus kurybinius užsiėmimus, kuriuos mes net negalim sau įsivaizduoti. Gausybe materialinių gėribių neišspręs visų ateities sunkumų žmonyjai teks naujoviškai išmokti gyventi, gėriausiai išnaudoti naujas sąlygas. VVisko gausybė leis žmonėms užsiimti tikrai naudingų problemų sprendimu, o ne aikvoti visas savo jėgos, kad išgauti iš gamtos buvimo priemones išgyventi ir kovoti tarpusavyje dėl to mažo ką turį.

Nepakartojama įpatybė mūsų laiko yra tame, kad mes stovim ant slenksčio kuribinio periodo žmonyjos istorijos. Ir tas laikas ateis, jei pasimokysim iš praeities ir elgsimės taip, kad greičiau pasiekti turtų gausybes.

Galbūt mes padarėm klaidą, teigdami, kad buvo dvi techninės revoliucijos. Tolimoj perspektivoj buvo tik viena revoliucija. Istorinis vaidmo tos įžymios techninės rrevoliucijos tame ir buvo, kad reorganizuoti (pertvarkyti) visuomeninį skurdą į visuomeninę gausybę. Iki jos pradžios, žmonės draugiškai kovojo su savo skurdu. Audringos revoliucijos pradžios periode, žmonės kovojo tarpusavyje dėl valdymo nedidelio pasiekimo. Artėjant galui šiam periodui, žmonės vėl pradės dirbti kkartu, pilnam sutaryme tarpusavyje, mėgautis savo darbo pasiekimu.

Ar artinosi šito periodo pabaiga? Mokslas rodo mums, kad negali būti išradymų pabaiga, tai reiškia nėra ir ribos žmogaus valdymo gamtoje.

Vis dėlto abėjotinai ar žmonės norės panaudoti savo valdžią didinimui savo materialinių gėrybių, toliau, negu apytiksliai dar vienas šimtmetis. Po to žmonės tikriausiai nuspręs, kad jie pakankamai turtingi, kad yra svarbesni tikslai, dėl kurių pasiekimų, verta panaudoti savo žinias ir savo valdžią gamtoj. Nors šioje prasmėje ateis galas mūsų techninės revoliucijos.

įtakojo techninį progresą. Bet išplėstinis suvokimas žodžio „mašina“ neleido autoriui griežtai moksliškai nustatyti kokybiškus pakeitimus pereinant nuo rankinės technikos prie mašininės ir apibrėžti pagrindinius periodus šito perėjimo. Marksistinė teorija seniai operuoja tokiomis sąvokomis, kai darbo įrankiai, darbo priemonės, mašina (ypač darbinė mmašina), techninės sistemos ir t.t.. Apibrėžimo pagrindiniu kriterijumi, kokiai technikos klasei reikia priskirti dirbtiniai sukurtus darbo įrankius, yra tarpusaveika tarp žmogaus ir mašinos. Tai, pavyzdžiui, jei anatininkas paprastų įrankių pagalba pats veikė darbo įrankį, tai darbinė mašina fabrikinėje gamyboje pakeitė darbininko ranką. Žmogaus ranką pakeitė mechaniškai dirbantys pačios mašinos organai. Toks gamybos esminis pokytis įvyko, kaip žinoma, techninės revoliucijos rezultate, kurį vėliau peraugo į pramoninę revoliuciją pabaigos XVII pradžios XIX amžiaus. Pasekoje, kaip rašė K.Marksas, gamintojas tapo mašinos „gyvu priedu“. <

Šiuolaikinė mokslinė-techninė revoliucija pašaukta sudaryti būtinas sąlygas perėjimui nuo darbo mašinos iki automato, a vėliau ir automatizuotų sistemų. Jau dabar automatinės mašinos charakterizuojasi variklių komplekso perduodančiais mechanizmais, vygdomaisiais darbiniais organais, programiniais įrenginiais, informacijos apdorojimo mechanizmais, kontroliniais-valdymo blokais; įrenginiais, aprūpinančiais operativinę ir ilgainę „atmintį“, derinimą, paderinimą; įrenginiais nusakančiais optimalias automatinių sistemų darbo sąlygas. Visa tai padėda įgyvendinti tiesioginių gavybinių žmogaus funkcijų pakeitimą, tame skaičiuje jo loginias (atsiminimas, atranka, išskaičiavimas, informacijos apdorojimas) ir kontrolinio-valdymo funkcijas, techninėmis priemonėmis. Tame ir gludi esme šiuolaikinės mokslinės-techninės revoliucijos.

Aiškio suvokimo stoka apie tai, kad mašininė technika yra pereinantis reiškinys žmonijos visuomenės vystymesi, neleido knygos autoriui nustatyti

revolucijinizuojantį vaidmenį, kurį atliko dorbo mašinų atsiradimas XVIII amžiuje. Autorius tvirtina, kad tokį revoliucinį veidmenį atliko garo mašinos. Tarp kitko dar K.Marksas nurodinėjo, kad pagrindiniu tašku perėjimo amatininės arba manufaktūrinės gamybos prie mašininės gamybos buvo darbinės mašinos (mašinos-priemonės). Kalbant apie garo mašiną, panaudojimą kurios XVIIIa. lėmė būtinumas suteikti judėjimo gramozdiškiems mechanizmams ir gamyklų statyba nepriklausomai nuo upių buvimo vietos, K.Marksas pabrėždavo: “Kad netgi garo mašina, tame pavidale, kuriame ji buvo išrasta XVIIIa. pabaigoje, manufaktūriniame laikotarpyje, ir egzistavo iki 80-ųjų metų XVIIIa. pabaigos, nesukėlė jokios pramoninės revoliucijos. Atvirkščiai butent darbinių mašinų sukūrimas lėmė revoliucijos būtinumą garo mašinai“.

Būtina apsistoti prie autoriaus tvirtinimo, kad žžmogaus istorija pergyveno tik „dvi technines revoliucijas“. Pirma revolucija buvo susijusi su perėjimo prie žemderbystės, o vėliau metalų išlydymo, laistymo sistemų stabybos ir mietų statybos. Šita revoliucija, autoriaus nuomone, pasibaigė maždaug prieš 2500m iki Chr. Antruoji techninė revoliucija „nedrąsiai prasidėjo viduramžyje ir nuo tuo laiko išvysto vis didesnį greitį ir įgauna vis didesnį mastą. Jinai, matomai, – rašo S.Lilli, – vis dar yra pradineme savo vystymosi laipsnyje, taigi jai dar liko pereiti kur kas daugiau to, kas jau liko praeity“. Su tuo teiginiu negalime sutikti.

Ėsme tame, kad, kaip parodė savo laiku K.Marksas, vystymosi žmonių visuomenės proceso taisykė pasireiškia visuomeninės-ekonominės formacijos keitime – istoriškai apibrėžtomis visuomenės sistemomis, ypatingomis jos vystymosi periadais su savu išsiskirenčių charakterių. Vaizduojant savimi ypatingą gamybos būdą, kiekviena visuomeninė-ekonominė formacija charekterizuojasi jai specifinių gamybinių jėgų ir gamybinių santykių vieningumu,

turi savo, charekteringa tik jai, tam tikrą (pagal V.I.Lenino terminologiją) technikos išsidėstymą ir būdą sujungti gamintojus su gamybinėmis priemonėmis. Pagrindinės, formacijos charekteristikoje, yra darbo priemonės, kurios, kaip rašė K.Marksas, sudaro „ . ne tik žmogaus darbo jėgos išsivystymo mastą, bet ir tų visuomeninių santykių rodyklį, prie kurių vygdomas darbas“.

S.Lilli, pripažindamas visuomeninių-ekonominių formacijų pakeitimą, kaip žmonijos vystymosi istorišką teisyklę, nemato, vis dėlto, perėjimo mechnizmo nuo vienos visuomeninės-ekonominės techninės sistemos formacijos pprie kitos. Priešingu atvėju jis pastebėtų, kad šis perėjimas įgyvendinamas ne tik dėl socialinių perversmų, bet ir dėl techninių revoliucijų, kurios lemia gamybos esminius pokyčius. Todėl jis ir išeina iš dviejų techninių revoliucijų. Tarp kitko, techninės revoliucijos buna kiekvieną kartą, kai žmonija pereina nuo seno gamybos būdo prie aukštesnio, naujo būdo.

Trumpai galima pasakyti, kad tam tikrame istoriniame periode gamybinės jėgos pergyvena techninę revoliuciją, kurios ėsmė gludi atradimų atsiradime ir įvedime, kurie lemia perversmą (ėsminį pokytį) darbo įrankiuose, energijos formose, gamybos technologijoje ir bendrose materialiniose gamybinio proceso sąlygose.Tokiu būdu, techninė revoliucija yra sukurimo ir įvedimo procesas tokių techninių priemonių, kurios paruošia perėjimą prie naujo technologinio gamybos būdo.Techninė revoliucija prie atitinkamų gamybinių santykių sukūria gamybinę revoliuciją (dažnai ją vadina pramonine revoliucja), tai yra procesas, kai naujų gamybinių priemonių pagrindu, sudaromas naujas gamybos būdas, charakterizuojamas nauju darbo pasiskirstimu, nauja gamintojų vieta ir naujais visuomeniniais gamybiniais santykiais,nauja socialine visuomenės struktūra.

Jei socialinė (politinė) revoliucija priveda prie naujų gamybinių sąlygų įvedimo,

tai techninė revoliucija pertvarko gamybos priemones, o išaugusi iš jos gamybinė revoliucija priveda prie visiškos „pergalės“, naujo gamybos būdo „viešpatavimo“. Neabėjotinai, perėjimo procesas nuo vienos visuomeninės-ekonominės formacijos prie kitos yra sudėtingas, priklausantis nuo kiekvienos šalies konkrėčių istorinių sąlygų ir nuo bendro išsivystymo lygio visos žmonių

visuomenės.

Būtina pabrėžti, kad techninė, o po to ir gamybinė revoliucijos vyksta perėjimo laiku nuo vienos fazės dotos formacijos prie kitos, išsivysčiusios fazės, kai ši formacija laimi pasaukiniame istoriniame maste.Istorinio vystymosi analizė įtikinamai įrodo šią teisyklę, kuri kartojasi kiekvieną kartą, kai žmonija įžengia į perėjimo laikotarpį nuo seno gamybos būdo prie naujo. Butent reiškinio pasikartojimas, kaip žinoma, liudija apie dialektinį vystymosi charakterį.Todėl pagrįstai galime tvirtinti, kad šiuolaikinė mokslinė-techninė revoliucijayra istorinė teisyklė, susijusi su tuo, kad žmonija pergyvena perėjimo laikotarpį nuo kkapitalizmo prie komunizmo, kad daugelis šalių įtvirtina arba jau įtvirtino socializmą, o Sovietų Sąjunga pradėjo kurti materialinę-techninę komunizmo bazę.

Pagal gamybinių jėgų lygį ir galimybę sukurti materialinę-techninę bazę priartėjo ne tik socialinės, bet ir išsivysčiusios kapitalistinės šalys, todėl šiuolaikinė-techninė revoliucija palietė ir juos. „Kapitalizmo technika, – rašė V.I.Leninas, – su kiekviena diena vis daugiau ir daugiau perauga tas visuomenines sąlygas, kurios „nuteisia“ dirbančiuosius samdomajai vergovei“. Bet gamybinių jėgų sukurta galimybė negalės šiuose šalyse įgyvendintis, kol ten neįvyks socialistinės revoliucijos. Be šito, mmokslinė-techninė revoliucija kapitalistinėse šalyse negalės pereiti prie gamybinės revoliucijos, o tik aštrins visus kapitalistinės visuomenės prieštaravimus ir tuo pačiu artins socialistinės revoliucijos laiką.

Visa tai visiškai neįmanoma esant kapitalizmui, ką supranta ir patys knygos autoriai. Beto, kaip rašo Lili, pagrindinė priežastis ttechniniam kapitalizmui progresuoti yra tamtikras būdas paskirstyti materialines vertybes. Ji pabrėžia, kad technikos vystimasis žmoniems buvo dvireikšmis, žmones ėmė skirstyti į klases bei atsirado priežastys karams vykti. O daugelis svajonių tampo pasiekiamos tik išrinktiesiems. Dabar vykstanti technikos revoliucija turi atnešti gerovę visiems ir turtus išrinktiesiems. Kad tai įvyktu reikia išspręsti vieną ir esminį klausimą: kam turi priklausyti fabrikai, kasyklos, geležinkeliai, traukiniai ir visa kita pramonė, valstybei ar priviligijuotos klasės privatiems asmenims. Kaip sako Lili būtina rinktis tarp kapitalizmo ir socializmo.

Lili gerai išnagrinejusi techninį ir socialinį progresą priėjo išvados, kurią aiškiai ir įtikinamai bei moksliškai pateikė savo knygoje jog << dabar mes pergyvename tokį periodą, kai technikos progresas pranoksta socialinį vystymąsį>> ir tokiam bekliūčiam judėjimui pirmyn reikalingos stiprios politinės bei vvisuomeninės permainos, kurios jau įsitvirtino trečdalyje pasaulio.

Jei šios tezės teisingos – autorius tęsia – betkuri šalis gali priiminėti atsakingus politinius bei socialinius žingsnius ir suteikti sau galimybę vystytis ekonomiškai taip greitai, kaip tai daro socialistinės šalys, o gal ir dar greičiau. Štai čia autoriu beabejo teisus, o tai ir yra istorinio vystymosi pagrindas.

TURINYS

Pirmojo angliško leidimo įžanga 5

Antro angliško leidimo įžanga 7

Pirma dalis. Senovės pasaulis ir viduramžių pasaulis 9

I skyrius Seniausieji laikai (3000m.p.m.e.) 11

II skyrius Pirmosios civilizacijos (3000-1100p.m.e.) 21

III skyrius Geležis demokratinis metalas (1100p.m.e.-500m.e.) 38

IV skyrius Vioduramžiai (500-1450m) 58

V skyrius Pakeliui į naujuosius llaikus(1540-1660m) 83

Antra dalis Kapitalizmo era 107

VI skyrius Pramonės revoliucijos gimimas(1660-1815m) 109

VII skyrius Pramonės revoliucijos branda(1815-1918m) 140

VIII skyrius Medžiagos, žaliavos, irengimai ir gamybinės

technologijos iki 1939m 178

IX skyrius Tarpukario periodas (1918-1939) 202

X skyrius II pasaulinis karas (1939-1945) 240

Trečia dalis Mūsų laikai 255

XI skyrius Priėmimas ir prisitaikymas 257

XII skyrius Atominė energija veiksme 268

XIII skyrius Išskirtinės mašinos asmeniniame gyvenime 289

XIV skyrius Automatizacijos branda 316

XV skyrius Kosmoso užkariavimas 348

XVI skyrius .Ir visa kita 387

XVII skyrius Praeitis, dabartis ir ateitis 398

Baigiamasis žodis 422