Seniausiųjų Lietuvos žmonių buitis ir papročiai

Įvadas

Istorija yra dabarties mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabartis mokslas. Pasirodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau.

Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Bendroji žmonijos istorija nagrinėja visos kultūros raidą, tautų istorijos vaizduojaatskirų tautų praeitį. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nnėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžiuz ėjusios raidos vaisius. Žmonių būdas, papročiai pažiūros į įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriuose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Istorija ir padeda suprasti savotiškas tautų savybes.

Mūsu tauta turi daug įvairių – kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių – problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi paroyti senąją Lietuvos praeitį, turi paaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. ŽŽodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas

Žemė, kaip žinome, iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė masė. Ilgainiui, atiduodama šilumą erdvei, ji vėso ir klojosi pluta. Žemės pluta, nors labai jau ssustorėjusi, bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn, raukšlėjasi. Seniau tas atsitikdavo ir dažniau. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma, kitaip tariant, jūros ir sausumos svyravimai. Antai Lietuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant, t.y. iškylant ir nusileidžiant, jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. Dabartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros periodų. Jos amžius, skaitant metais, bus jau milijoninis.

Bet per paskutinius 800.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė ledynai. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis, ir čia augo šiltųjų kraštų augalai. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti, ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledynas, kurio storis siekė net 2 km. Amžiams bėgant, jis vis ddidėjo ir, slinkdamas į pietus, apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. Vėliau, po kelių dešimčių tūkstančių metų, klimatas vėl atšilo, ledynai ištirpo, atsirado augalų ir gyvulių; bet pakui šaltis pasikartojo iš naujo. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai, bet pas mus, Lietuvoje, ir visam Pabaltijy tėra buvę vos du.

2. Pirmieji žmonės Lietuvoje

Kai orai atšilo ir ledynai pasitraukė į šiaurę, X – IX tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą paleolito, arba senojo akmens amžiaus, laikotarpiu Lietuvoje apsigyveno pirmieji žžmonės.

Šiaurės Lietuvoje tada dar buvo likę kiek ladynų, o pietryčių Lietuvoje jau radosi tuhndros ir miškatundrės augalija: žolės, kiminai, kur ne kur keružiai ir paprasti beržai, nedideli pušynėliai.

Pirmieji Lietuvos gyventojai buvo klajokliai, jie dažnai kilnodavosi. Iš stovyklavietėse aptinkamų daiktų galima spręsti, kur Lietuvoje kūrėsi žmonės. Jie apsigyveno smėlėtuose vietose arčiau upių ir ežerų. Žmonių seniausių pėdsakų, t.y stovyklaviečių su židiniais ir titnago įrankiais, rasta Pietryčių Lietuvoje – prie Merkio, Neries ir Nemuno. Tie pirmieji Lietuvos gyventojai iš titnago gaminosi medžioklės ir darbo įrankius: strėlių ir iečių antgalius, gremžtukus, rėžtukus.

Pirmųjų mūsų krašto gyventojų svarbiausi medžiojami gyvūnai šiaurės elniai. Jie tų laikų žmonių būdavo sudorojami nuo ragų iki nagų. Iš minkšto ir šilto jų kailio žmonės išdžiovintomis gyslimis siuvosi drabužius, taip pat kailiais aptraukdavo palapines, klodavosi iš jų guolį, į juos supdavo vaikus. Iš gyvūno ragų, kaulų gaminosi darbo įrankius. Žmonės mito elnio mėsa; jie suvalgydavo vietoj daržovių net ką rasdavo skrandyje. Šiltas šio žvėries kraujas buvi ne kasdien pasitaikantis skanumynas. Šiaurės elniai, gyvendami bandomis, vertė ir žmones jungtis į būrius, drauge gyventi ir medžioti. Jie ir kilnodavosi paskui elnių bandas – nukeliaudavo su jomis šimtus kilometrų.

Pirmieji elnių medžiotojai į Lietuvą atklydę iš vakarų, klimatui atšalus išnyko arba pasitraukė į pietus. MMedžiotojams įsikurti Lietuvoje visam laikui susidarė sąlygos tik antruoju poledyniniu klimato atšilimo laikotarpiu, kai ledynų liekanos galutinai ištirpo. Šie medžiotojai atkeliavo iš Vidurio ir Vakarų Europos.

Pirmieji Lietuvos gyventojai mito ir laukiniais vaisiais bei augalais. Valgė ir žuvis. Jas irgi medžiodavo – dažniausiai neršiančiais sekliuose vandenyse su žeberklu.

3. Baltų genčių susidarymas

Rytų baltai geriau išlaikė senųjų medžiotojų kultūros palikimą nei vakarų baltai; jie mažiau už juos prekiavo ir su Romos imperija. Tai nulėmė geografinės sąlygos. Kalbininkai ir kai kurie archeologai mano, kad pirmosios gentys ir jų kalbos nuo baltų kamieno ir prokalbės atskilo vakarų baltų gyvenamojoje teritorijoje. Beveik prieš 2500 metų atsirado prūsai, jotvingiai, kuršiai ir jų kalbos. Baltų genčių formavimas truko 1000 metų. Maždaug V – VI po Kr. Jau buvo susidariusios visos baltų gentys, kurios žinomos šiais laikais.

Gentys Kur gyveno Kas būdinga

Kuršiai Šiaurės vakarų Lietuvoje ir pietinėje Latvijos pajūrio dalyje Daug miniatiūrinių įkapių, kapuose ir žirgo aptrango; buvo geri kariai, moterys turėjo daug sunkių pauošalų

Skalviai Prie Nemuno žemupio (dab. Šilutės raj.) Įkapių daug, bet ne miniatiūrinių, mirusiuosius orientavo galvomis į šiaurę arba į šiaurės rytus

Žemaičiai Tarp Jūros ir Dubysos upių Mirusiuosius laidojo daugiausia plokštiniuose kaponynuose nedegintus, vyrai ir moterys laidoti priešingomis kryptimis, įkapių daug, vyrai laidoti su žirgais, moterys su žalvario pauošalais

Aukštaičiai Centrinėje Lietuvoje, prie Nemuno ir Neries santakos Mirusiuosius laidojo nnedegintus, vyrus ir moteris priešingomis kryptimis plokštiniuose kapinynuose, mažai įkapių, ypač ginklų

Žiemgaliai Šiaurės Lietuvoje, Lielupės – Mūšos baseine Plokštiniai kapinynai su griautiniais kapais, vyrai ir moterys priešingomis kryptimis; kapuose yra sunkių apgalvių, o nėra kepuraičių, kaklo apvarų, yra apyrankių, ginlų

Sėliai Tarp Dauguvos vidurupio ir Nemunėlio upės Plokštiniai kapinynai su griautiniais kapais, daug įkapių, vyrai laidoti į rytus, moterys į vakarus; kapuose nedaug darbo įrankių, daug ginklų, papuošalų

Jotvingiai Užnemunėje ir žemėse iki Būgo ir Narevo upių Mirusiuosius laidojo pilkapiuose, su sampilomis iš akmenų, įkapės panašios į lietuvių

Lietuviai Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Baltarusijoje Brūkšniuotoji keramika;nuo VI a. Mirusiuosius degino ir laidojo pilkapiuose, kremavo su įkapėmis, įkapus dėjo ir puodų

4. Baltų buitis ir tikėjimas

Apie tai kaip baltai gyveno, daugiausia duomenų teikia kalba ir archeoligija. Anot kalbininko k. Būgos, kalba yra geriausias archyvas, senovės dokumentų rinkinys.

Baltų buitis kito palyginti lėtai. Juk dauguma jų gyveno tolokai nuo pagrindinių kelių, prekybos centų, sunkiai įžengiamuose Šiaurės ir Rytų Europos miškuose. Todėl kitų tautų kultūra mažai veikė baltus.

Baltai buvo sėslūs žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Sėjo kviečius, miežius, soras, vėliau ir kitus javus. Žemę dirbo iš pradžių kapliais, paskui išmoko ją arti, prieš iškirtę ar išdeginę girią. Mūsų protėviai nuo seno augino gyvulius: karves avis ožkas, arklius. Turėjo prisijaukinę šunį. Giriose, kur gyveno, baltai buvo

pasidarę tik sau žinomų kelių, per upelius ir pelkes – tiltų. Jie medžiodavo, kopinėdavo medų žvejodavo.

Gyvenvietės kūrėsi arčiau gerų ganyklų, pievų. Jose buvo gyvenamųjų namų ir ūknių pastatų. Pirmųjų statinių sienos būdavo statmenai į žemę sukalti šulai, apipinti šakomis ir apkrėsti moliu. Ilgainiui atsirado pastatų ir gulsčių rąstų.

Darbo įrankius: kirvius, peilius, durklus, ietgalius, strėlių antgalius, senovės baltai gamindavosi iš titnago, akmens, kaulo ar medžio. Vėliau ėmė plisti žalvario dirbiniai – ypač papuošalai. Geležies dirbinius baltai ėmė naudoti tik apie I ttūkst. pr. kr. vidurį. Ne visi įnagiai ir kiti daiktai buvo pasigaminami pačių baltų. Juk baltų gentys prekiaudavo su kitais kraštais. Pagrindiniai prekybos keliai per baltų žemes ėjo Dnepro, Vyslos, Dauguvos upėmis ir Baltijos jūra. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo plaukiojima Nemunu ir Nerimi.

Ką baltai galėdavo pasiūlyti kaimynams? Ūksmingose jų giriose buvo daug kailinių žvėrelių, upėse – žuvų, laukuose augo kviečiai, rugiai, avižos, miežiai, soros, ankštiniai augalai. Žinoma tuo jie ir prekiavo.

Bet didžiausias baltų genčių turtas visais laikais buvo gintaras.

Kurios prekės iiš Romos imperijos keliavo į baltų žemes mainais už gintarą? Blatų kraštus užplūdo Romos imperijos gaminiai, bet labiausiai – pinigai. Visose baltų žemėse randami tūkstančiai sidabrinių ir varinių monetų; pasitaiko ir auksinių. Mokslininkai dar nėra nustatę, ar baltai tas monetas nnaudojo kaip pinigus, ar tik vertino kaip metalą.

Gintaras buvo toli gražu ne pigus. Mažutė gintaro statulėlė Romoje kainavo brangiai už stiprų vergą. Į baltų žemes mainais už gintarą būdavo atgabenama žalvarinių indų – ąsočių, samčių. Baltų moterys pradėjo puoštis romėniškomis sagėmis, emalėmis ir stiklo karoliais.

Šiais laikais jau nelengva atkurti baltų tikėjimą. Jie sudievino visą aplinką: saulę, mėnulį, žvaigždes, perkūną, pakščius, keturkojus gyvūnus, net rupūžes. Jie taip pat turėjo šventus miškus, laukus ir vandenis.

Baltams atrodė, kad gamta kupina nežinomų paslaptingų dieviškų būtybių – deivių. Pagrindinės deivės, teikiančios ir atimančios gyvybę, buvo trys: Laima, Ragana, Žemyna.

Žmogui gimti, ilgai gyventi lemdavo deivė Laima. Kaip likimo lėmėja Laima pasirodanti gegutės pavidalu. Kukuodama pranašaujanti laimę ar nelaimę. Liaudies dainuose ši deivė elgiasi su žmogaus gyvenimu kkaip su siūlu. Žmogaus kūnas – tarsi verpstelis, ant kurio vyniojasi jo gyvenimo siūlas. Kai verpstelis pilnas prisuktas, žmogus miršta, jo siūlas nutrūksta.

Nelyginant antroji Laimos pusė buvo mirties deivė – Giltinė. Tautosakoje jos dažnai keliauja raitos ant vieno žirgo ir vadinamos seseremis. Giltinė – mirtis moters pavidalu, su ilgu liežuviu, sklidinu mirtinų nuodų. Jma įgėlus žmogus miršta. Giltinės liesumas – žilos senatvės požymis.

Mirties ir atgimimo deivė – Ragana. Moters pavidalo ragana esti nepaprastai graži arba labai baisi – susivėlusiais plaukais iir, ilgais nagais. Ji gali sumaišyti žmogui protą, paversti gyvuliu, atimti karvėms pieną, padaryti kitų blogų darbų. Ragana gebėdavo kaipmat keisti savo išvaizdą: pasiversti ožka, kiaule, kumele, pele, lydeka, kregžde ir kt.

Žemyna (Žemė) ę teikianti, augimą ir derlingumą skatinanti deivė. Žmogus ir augalas gimstąa iš žemės ir grįžtąs į ją. Žemė esanti šventa, tyra, teisinga. Nusikaltelius ji baudžianti prarydama. Senovėje Žemyna buvo ir teisingumo deivė. Tai rodo išlikę papročiai žemės sauja tvirtinanti sutartis.

Miškai ir medžiai turėjo savo deives, dievus ir dvasias. Lietuvių miškųdeivė buvo Medeinė ar Medeina.Vyriausia iš visų dievybių buvo Dievas – dangaus šviesos bei dienos, sutarčių, taikos ir draugystės globėjas. Be to, jis skatino ir augalijos augimą. Dievas buvęs tesingas, tyras ir išmintingas.

Visų galingiausias baltų dievas – Perkūnas. Jis tiesus, nepermaldaujamas. Senovės žmonės jį labai gerbė ir jo bijojo. Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip jaunas, stiprus vyras varine barzda, su kirviu rankoje. Jis lekiąs per dangaus kalnus ugnine dvirate karieta; jos ratai skelia kibirkštis. Baltai tikėjo, kad pirmasis pavasario griaustinis prikeliąs žemę, todėl pradeda dygti žolė, sužaliuoja medžiai. Tik jam nugriaudėjus žemė ir vanduo apsivalą nuo piktųjų jėgų. Tada galima maudytis ir imtis tam tikrų darbų. Didysis Perkūno priešas – velnias (Velinas). Su juo jis dažniausiai kovojąs, taip pat iir su piktais žmonėmis, svaido žaibus ir kirvį. Nekenčia melagių, vagių, pagyrūnų. Jo jėga persiduodanti per kirvį ir žaibo trenktus daiktus: jie gydo ligas, saugoja nuo piktų dvasių, skatina vaisingumą ir padeda gimdant, garantuoja derlių.

Baltai manė ąžuole glūdinant šventąją Perkūno ugnį. Jį, prižiūrima vaidilų, žynių, degė dievų garbei visą laiką. Užgsusią reikėdavo įžiebti trinant ąžuolo medį plikais, t.y. Perkūno akmenimis. Leidę užgesti šventai ugniai vaidilos ir vaidilutės turėdavo mirti.

Šventoji ugnis degė ant kalnų ar upių pakrantėse, Perkūnui skirtose vietose. Be viešos šventosios ugnies, kiekvienuose namuose dar būdavo šventas židinys, kuriame irgi negesdavo ugnis. Ją prižiūrėdavo šeimos motiną. Tik kartą per metus, visurvasario šventes išvakarėse, ji būdavo simboliškai užgesinama ir vėl įžiebiama. Pati ugnis žinoma Gabijos vardu.

Trečia iš svarbiausių dievybių, po Dievo ir Perkūno buvo Velinas. Šis dievas irgi laikytas kūrėju, kosminės tvarkos saugotoju ir sutarčių sudarytoju, be to, vandenų ir akmenų nakties valdovu. Jį senovės žmonės siejo su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi ir juoda spalva. Velinas – vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvuliu, ypač vilku ir piktu šunimi.

Žiloje senovėje baltų gyvenamoje teritorijoje būta šventyklų. Tai patvirtina archeologiniai tyrinėjimai, rašytiniai šaltiniai, legendos. Šventyklose kūrenta šventoji ugnis, ją prižiūrėdavo žynys, žemaičiai savo maldos vvietas vadino – žynyčiomis.

Visos seniausios maldų vietos ir šventyklos buvo apskritos. Jų centre stovėdavo stulpas, tariamai jungiantis tris visatos dalis: dangų, žemę, požemį. Stulpas reiškė Pasaulio medį, kuris esąs pasaulio centre.

Senovės lietuvių kulto vietos vadinamos alkais. Tai dažniausiai būdavo natūralūs kalneliai, rečiau šventi miškeliai, nedidelės laukymės arba pievutės prie upelių ar jų santakų. Alkuose įrengdavo aukurus, dažnai iš akmenų su įdubimu. Aukuruose kūrendavo ugnį ir aukodavo aukas. Alkus žmonės laikė šventomis vietomis, juos gaubė ypatinga pagarba.

Amžinąją ugnį saugodavo žynės arba vaidilutės. Jos rengėsi baltais drobės drabužiais, ant galvos nešiojo vainiką. Duodavo skaistybės priesaiką, už kurios sulaužimą, kaip ir už leidimą užgesti ugniai, buvo baudžiamos mirtimi: sudeginamos ant laužo, gyvos užkasamos į žemę arba nuskandinamos odiniame maiše drauge su katinu, šunimi ir gyvate.

Taip pat būdavo ir amžinosios ugnies prižiūrėtojai – kriviai, vaidilos. Jie dar aukodavo aukas, iš ugnies burdavo ir pranašaudavo ateitį, dalyvaudavo karuose. Vaidilos buvo kanlininkai, jie apdaunuodavo karo žygius. Visi vaidilos buvo kunigaikščių patarėjai. Jie gyvendavo būstuose, pastatytuose prie žynyčių. Vyriausias iš krivių buvo vadinamas krivių krivaičiu, buvo labai gerbiamas ir net laikomas šventu. Jam tekdavo vyriausiojo dvasininko priedermės. Bet aukštesni kriviai buvo Lietuvos didieji kunigaikščiai.

Nuo medžioklės laikų baltai aukodavo ne tik dievams ir dvasioms, bet ir mirusiems. Tai

rodo archeologiniai radiniai. Velioniui buvo aukojami darbo įrankiai, papuošalai, maistas. Tikėta, kad ir pomirtiniame gyvenume žmogui prireiks visko, ko reikėjo gyvenant žemėje. Mūsų protėviai kitados turėjo ir paprotį aukoti gyvus žmones, tačiau ilgainiui jis išnyko.

Mirusios vėlės atsiskyrimas nuo kūno nereiškė, kad nutrūksta jo fiziniai ryšiai su gyvaisiais. Jis kartkarčiais lanko gyvuosius. Šie palieka vėlei vietą prie stalo, ją maitina.

Baltai be vėlės, dar tikėjo siela – amžinąja gyvybės jėga. Ji įsikūnijanti medžiuose, gėlėse, paukščiuose. Iš mirštančio kūno ji išeinanti su kvapu, aatodusiu ir tučtuojau persikialianti į kitą, gyvą kūną. Vyrų dvasia – dažniausiai į ąžuolus, beržus, uosius, moterų – į egles, liepas. Iki Pt šio šimtmečio pradžios senose kapinaitėse augančių medžių nelietė medkirčio ranka: manyta, kad medžiais ir kapinių žole teka mirusiųjų kraujas.

Siela galinti pereiti ir į paukščius: moters – į gegutę ir antį, vyro – į sakalą, balandį.

Literatūros sąrašas:

1. R. Morozovienė “Lietuvos ir pasaulio istorijos lentelės” 2000 m ., Vilnius

2. J. Brazauskas “ Lietuvos istorija” 1994 m., Kaunas

3. A. Šapoka “Lietuvos istorija” 1989 mm. Kaunas