Senosios religijos

Iš religiotyros žodyno

BABILONIEČIŲ RELIGIJA, babiloniečių ir asirų religija, sen. Mesopotamijos tautų religinių pažiūrų, gyvavusių IV – I t-metyje pr. Kr., visuma. Atsirado anksčiau ten gyvenusių tautų, pirmiausia šumerų ir akadų, religijų pagrindu ir toliau plėtojo jų politeistines, antropomorfines sistemas. Pagal pirmykščius tikėjimus, iš pradžių buvusi gėlo (Apsus) ir sūraus (Tiamat) vandens begalybė, iš kurios atsiradusios svarbiausiųjų dievų triados – dangaus, žemės ir vandenų valdovai Anus, Enlilis ir Ea bei astralinės dievybės – Šamašas, Sinas ir Ištar. Aplink Ištar ir jos vvyrą Tamūzą, atgimstančios gamtos dievą, grupavosi gyvybinių gamtos jėgų kultai. Agrarinėms dievybėms priklausė pirmiausia Adadas ir augalijos dievas Ninurta. II t-mečio pr. Kr. pradžioje, kuriantis centralizuotai karalių valdžiai, į panteono viršūnę iškilo regioniniai dievai: Babilonijoje – Mardukas, Asirijoje – Ašūras, ši religija įgavo monoteizmo bruožų. VIII – VII a. pr. Kr. Babiloniją valdant asirams, Ašūras iškilo kaip vyriausiasis dievas. Dievai buvo vaizduojami žmogaus pavidalo, su jo savybėmis, statytos jų statulos, su kuriomis buvo siejama jų galybė (dėl to priešai jas vvogdavo). Buvo tikima geraisiais ir blogaisiais demonais, turinčiais įtakos žmogaus gyvenimui. Žmogus, kaip dievų kūrinys, turįs sielą, kuri po kūno mirties keliaujanti į mirusiųjų pasaulį – niūrius amžinos tamsos namus – deivės Ereškigalės viešpatiją. Neradusios čia ramybės, mirusiųjų sielos klaidžiodavusios kkaip dvasios tarp gyvųjų, juos kamuodamos, kol aukomis, užkeikimais būdavo sugrąžinamos į Ereškigalės požemius. Sielos pomirtinis gyvenimas priklausęs tik nuo laidotuvių prabangumo, aukų, kurias giminės aukodavę dievams. Babiloniečių religija turėjo ir nuodėmės bei su ja susijusios bausmės sampratą. Bausmė lietė tik žemiškąjį gyvenimą, o jos išvengti buvo galima nuodėmės išpažinimu, maldomis, aukomis. Svarbų valdmenį vaidino žyniai ir žynės, kaip žmogaus ir dievo tarpininkai. Jie vadovavo apeigoms, ypač aukojimo; joms būdinga griežtas formalizmas. Savo pareigas žyniai ir žynės ėjo šventyklose, kurios buvo ne tik maldos namai, ne tik religinis, bet ir intelektualinio gyvenimo, mokslų centras. Dauguma švenčių buvo susijusios su gamtos gyvenimu, žemdirbyste, planetų judėjimu. Viena didžiausių švenčių buvo akitu, arba Naujieji metai, per kurią nutikdavę visai karalystei reikšmingų įvykių. Ji bbuvo švenčiama pavasarį su didelėmis iškilmėmis. Apie šventes informuodavo kalendorius, pagrįstas 12 Mėnulio mėnesių. Kasdieniame babiloniečių ir asirų gyvenime didelę reikšmę turėjo būrimas ir su juo susijusi magija. Žlugus Babilonijos valstybei, plintant Mesopotamijoje zoroastrizmui, krikščionybei, babiloniečių religija sunyko. Daug jos elementų perėmė persai, arabai, žydai, graikai, romėnai.

EGIPTIEČIŲ RELIGIJA. Įvairių religijų (fetišizmo, totemizmo, gamtos jėgų kulto, magijos, animizmo, zoomorfizmo, politeizmo, henoteizmo, monoteizmo), iš kurių tam tikru istoriniu laikotarpiu ir tam tikroje socialinėje aplinkoje labiau reiškėsi tai viena, tai kita, mišinys. IIstoriniais laikais galima skirti trejopą egiptiečių religiją: 1) oficialiąją religiją, arba valstybės dievo kultą (paprastai tai buvo valdančiosios dinastijos dievas, pvz., Horas, Setas, Ra, Amonas), 2) religinių išminčių, teologų neoficialų monoteizmą (jie teigė, kad visos dievybės yra vieno dievo apraiškos) ir 3) liaudies religiją, pagrįstą vietinių dievybių globėjų kultu, susijusią su magija. Iki Egipto valstybės susivienijimo vietinių dievų, garbintų įvairių žvėrių (Apis), žmonių su jų galvomis (Anubis) pavidalu, kulte daug gentinio fetišizmo ir totemizmo liekanų. Tie dievai buvo smulkių tarpusavyje kovojusių valstybėlių globėjai, kurių pranašumas grindžiamas ryšio su reikšmingiausiomis gamtos jėgomis turėjimu. Tokiu būdu anksti atsirado ir virto vienu universaliausių dievų saulės dievas Ra. Šaliai vienijantis, vietiniai dievai buvo gretinami ieškant jų tapatumo ir žemiško gyvenimo pavyzdžiu jungiami į šeimas, hierarchizuojami (pvz., Ozyrio – Izidės – Horo triada). Viduriniosios karalystės laikotarpiu (apie 2050 – apie 1700 m. pr. Kr.) iškilo Amonas, Naujojoje karalystėje (apie 1580 – apie 1070 m. pr. Kr.) jis įsigalėjo kaip Amonas Ra. Norėdamas sumažinti žynių galią, faraonas Amenchotepas IV sukūrė monoteistinį Atono kultą, bet jis laikėsi tik iki jo steigėjo mirties. Vėlyvuoju laikotarpiu (apie 1070 – 332 m. pr. Kr.), susilpnėjus šalies politinei vienybei, atgijo vietinių dievybių kultas. Valdant Ptolemėjams (305 – 30 m. pr. Kr.), SSerapio ir Izidės kultas išplito visame helenistiniame pasaulyje. Egiptiečių religijai buvo būdingas mirusiųjų kultas ir tikėjimas pomirtiniu žmogaus pradų ka ir ba gyvenimu, susijusiu su kūno pomirtine būkle. Todėl mirusiuosius balzamuodavo, jiems laidoti statydavo įspūdingus, puošnius kapus (mastabos, piramidės). Mirusiųjų pasaulį įsivaizdavo kaip esantį kažkur vakaruose, tarp žvaigždžių arba po žeme (Duatas). Jame mirusysis gaunąs vienokį ar kitokį atpildą už nugyventą gyvenimą. Dievų buveine laikyta šventykla, kurioje žyniai atlikdavo oficialų kultą. Apeigas sudarė aukojimas, procesijos, misterijos. Žyniai, monopolizavę pranašystes, kalendorinius numatymus, turėjo didelę įtaką kasdieniam žmonių ir valsty bės gyvenimui (XI a. pr. Kr. Tebų žyniai buvo užgrobę valstybės valdžią ir įvedę teokratiją). Egiptiečių religija padarė nemažą poveikį kitoms antikinio pasaulio religijoms.

Kai kurie lyginamosios religijų istorijos tyrinėtojai mano, kad krikščionybė genetiškai yra susijusi su egiptiečių religijos populiariu mirštančių ir prisikeliančių dievų kultu. Tačiau Kristaus asmenį nuo tų dievų skiria Jo istoriškumas.

ŠUMERŲ RELIGlJA, politeistiniai ir antropomorfistiniai kultai, pagristi gamtos jėgų ir dangaus kūnų garbinimu. Susiformavo III t-metyje pr. Kr. Pasak šumerų kosmogonijos, iš amžinos kosminės jūros pirmiausia išsirutulioję dievybės – pasaulio kūrėjos: Anus (Dangus) ir Ki (Žemė). Iš jų ryšio atsiradęs dievas Enlilis (Oras), kuris atskyręs Anų ir Ki ir surentęs virš žemės dangaus kupolą. Trečiasis dievas kūrėjas – EEnkis, išminties dievas, suformavęs žemę pagal Enlilio sumanymą. Prižiūrėti žemėje tvarką buvę patikėta gausiems žemesnio rango dievams. Iš atmosferos ir žemės atsiradusios astralinės dievybės – Utu (Saulė), Nana {Mėnulis), Inana (Aušrinė). Enkis su deive Ninhursag (Ninti, Ninmach) sukūrę žmogų. Ypatingą vietą šumerų religijoje užėmė vaisingumo kultas ir su juo susijęs šv. medžio garbinimas. Daugybę teogoninių, kosmogoninių ir kitų šumerų religijos koncepcijų, susijusių su lemtimi, dievų valios tyrimu (magija, būrimu), etika, nuodėmės sąvoka, pomirtiniu gyvenimu, per babiloniečių ir asirų religiją perėmė žydai, graikai, etruskai, romėnai.

JUDAIZMAS, mozaizmas, monoteistinė religija, išpažistama beveik vien žydų (priklausomybė jai remiasi etniniu principu – judėju laikomas kiekvienas, gimęs iš motinos žydės). Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.). Judaizmo doktrina remiasi Bibilija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus (judaizmas pripažįsta žmogaus valios laisvę, sielos pomirtinį gyvenimą), žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta (tuo pagrindu, kad jų pranašas Mozė sudaręs ant Sinajaus kalno žydų vardu sutartį su Jahve), iš kurios kilsiąs Mesijas, žmonijos Išganytojas (Kristus juo nelaikomas). Judaizmas neturi griežtai apibrėžtų dogmų, vieningo tikybos išpažinimo, tik ST ir Talmudu pagrįstus principus, už kurių

nesilaikymą baudžiama išvarymu iš religinės bendruomenės, arba cheremu. judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų ST ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos taisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų (pvz., nevalgyti kiaulienos), švenčių, pasninko. Judaizmo kultas atliekamas sinagogose – skaitoma Penkiaknygė, arba Tora, kitos ST knygos, jos aiškinamos, giedamos giesmės. Judaizmas neturi centralizuotos dvasininkų hierarchijos, kiekviena bendruomenė, arba kahalas, yra savarankiška, svarbiausi jos veikėjai yra rabinas ir kantorius (arba chazanas).

Teigimas, kad judaizmas kilo iš žydų klajoklių ggenčių religijų, kurioms buvo būdingi animizmas, totemizmas, magija, protėvių, gamtos kultai, politeizmas, ir kad tik toms gentims apie XIII a. pr. Kr. perėjus prie sėslaus gyvenimo būdo, ypač susikūrus Izraelio karalystei, įsivyravo Jahvės (greičiausiai Judo genties Dievo) kultas, yra neteisingas, nes Biblija, kaip žydų tautos istorijos ir kultūros paminklas, aiškiai liudija, kad monoteizmas buvo tai tautai būdingas nuo pirmųjų jos istorijos dienų. Tai yra išimtinis reiškinys pagoniškojo pasaulio apsuptyje. Jo centrą – Jeruzalės šventyklą Izraelio karaliai nuo X a. pr. KKr. naudojo savo valstybinei valdžiai stiprinti. Prie šventyklos atsirado ir tapo įtakingas kunigų luomas, IX a. pr.Kr. itin atkakaliai kovojęs su vietiniais kanaaniečių kultais ir stiprinęs Jahvės, kaip vienintelio tautinio ir valstybinio Dievo, kultą, kūręs sąlygas monoteizmui susiformuoti ir įsitvirtinti. PPrie monoteistinio Jahvės kulto pergalės daug prisidėjo pranašai, ypač VIII – VI a. pr. Kr., kai Judėjos karalius Chizkija (727–698) religijos reforma pašalino iš judaizmo svetimų kultų liekanas, o karalius Jozija (639–609) religinį kultą centralizavo, sustiprino Jeruzalės šventyklos kunigų įtaką. Judaizmo reformą nutraukė Judėjos nukariavimas, Jeruzalės šventyklos sugriovimas 586 m. pr. Kr. Bablonijos nelalsvės metu žydų tautoje, netekusioje valstybės ir karaliaus, išaugo kunigų, kaip religinių ir tautinių tradicijų saugotojų, reikšmė. Diasporoje nusistojo tam tikra religinė praktika, vėliau virtusi esmine judaizmo dalimi, – apipjaustymas, šabas, sinagoginis kultas. Tuo metu buvo sukodifikuoti teisiniai, etiniai ir ritualiniai priesakai, bendrais bruožais susiformavo tikrasis judaizmas, pagal kurį grižusieji iš Babilonijos nelaisvės tremtiniai, atstatę Jeruzalės šventyklą, kūrė naują religinę bendruomenę, į kurią nebepriėmė nelaisvėje nebuvusių žydų ((jie susibūrė į Samariečių sektą). Ypač reikšminga šiuo periodu (V ir IV a. pr. Kr. sandūroje) yra pranašo Ezdro, paskelbusio Penkiaknygę šventa knyga, veikla, kurios rezultatas buvo teokratijos įsigalėjimas Judėjoje. Tuo metu iš buvusios žydų genčių sąjungos, kurią vienijo bendra teritorija, susidarė etninė bendrija, vienijama bendros religijos, Jeruzalės šven tyklos ir Penkiaknygės. IV a. pr. Kr. pabaigoje žydus paveikė helenizmas, kuriam daugiausia pasidavė jų dvasinė ir pasaulietinė aristokratija, sadukėjai, o jam priešinosi chasidai, fariziejai. Judaizmo dezintegracijos (o gal naujo dvasinio ppolėkio?) išraiška yra II a. pr. Kr. atsiradusi esėjų sekta. Romėnams 70 m. sugriovus antrąją Jeruzalės šventyklą, žydų religinio gyvenimo diasporoje organizuojančiais elementais tapo Penkiaknygė ir sinagogos, o bendruomenių vadovais – rabinai, kurie aiškino Penkiaknygės principus ir mokė, kaip jais vadovautis naujomis bendruomenės gyvenimo sąlygomis. III a. tie pamokymai buvo surašyti kaip Mišna ir Gemara – Talmudo dalys. IV – IX a. Talmudas virto svarbiausiu žydų religinio ir buitinio gyvenimo kodeksu. Talmudinio judaizmo periodu, ypač sustiprėjus antisemitizmui, atsirado ir reiškėsi judėjų misticizmas, mesianizmas – kabala, chasidizmas, sabataizmas. XVIII – XIX a. judaizmas patyrė žydų emancipacinio ir šviečiamojo sąjūdžio – haskalos – įtaką. Šių dienų judaizmas yra: 1) ortodoksinis, reikalaujantis griežtai laikytis Penkiaknygės ir Talmudo (paplitęs daugiausia Vid. ir R. Europoje) ir 2) reformuotasis, paremtas žydų asimiliacijos idėjomis (paplitęs daugiausia V. Europoje ir JAV).

KONFUCIANIZMAS, Konfucijaus (apie 551 – 479 m. pr. Kr.) ir jo sekėjų etinė – politinė ir religinė – filosofinė doktrina, feodalinės Kinijos oficiali ideologija ir valstybės religija. Pradinis konfucianizmo teiginys – viskas, kas vyksta valstybėje, turi derintis su dangum (Tien), kuris aiškintas ne kaip religinis vaizdinys ar religinė sąvoka, o kaip moralinė jėga, garantuojanti žmogui teisingą elgseną. konfucianizmas skelbė, kad visuomenės santarvės ir valstybinės valdžios normos esančios aamžinos, pagristos 5 svarbiausiais principais: hierarchiškos visuomenės narių tarpusavio priklausomybės (sūnaus – nuo tėvo, žmonos – nuo vyro, valdinio – nuo valdovo ir t. t.), žen (žmonių socialinius santykius lemiančio, reguliuojančio moralės dėsnio, europiečių dažniausiai vadinamo žmoniškumo terminu), išmintingumo, i (teisingumo), li (ritualo, etiketo). Konfucianizmo doktrina daug kartų buvo keičiama, pildoma derinant ją prie valdančiosios dinastijos poreikių. 136 m. pr. Kr. konfucianizmas paskelbtas oficialia ideologija, valstybės religija. Evoliucionuodamas konfucianizmas perėmė kai kuriuos legizmo, daosizmo elementus. X – XIII a. budizmo veikiamas susiformavo neokonfucianizmas, paskelbtas oficialia imperatoriškosios Kinijos ideologija, kuri išsilaikė iki XX a. pradžios.

ZOROASTRlZMAS, sen. iranėnų religija. Yra Zaratustros (VII – VI a. pr. Kr.) reformuotas mazdaizmas. Zoroastrizmo šv. raštas – Avesta. Pagrindinė zoroastrizmo doktrinos tezė yra pasaulio dualizmas, pasireiškiantis 2 svarbiausiųjų priešingų dievų – Ahūros Mazdos ir Angros Mainjaus – ir jų valdomų pasaulio sferų – šviesos, gėrio, tiesos ir tamsos, blogio, melo – nuolatine žūtbūtine tarpusavio kova, apimančia ir dvasinį, ir materialų pasaulį. To dualistinio pasaulio dalis – žmogus, susidedantis iš nemirtingos sielos ir mirtingo kūno, turi galimybę pasirinkti: blogu elgesiu remti Angrą Mainjų ar gerais darbais prisidėti prie neišvengiamos Ahūros Mazdos pergalės šio pasaulio pabaigoje. Po mirusiųjų prisikėlimo ir paskutiniojo teismo pasaulį nuo blogio apvalysianti uugnis (ji yra vienas zoroastrizmo kulto objektų) ir jame visiems laikams įsiviešpatausiąs gėris. Zoroastrizmas, sakralizavęs žemdirbystę ir gyvulininkystę, žymiai

paspartino senovės Irano piemenų genčių civilizacijos raidą. Senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais zoroastrizmas buvo išpažįstamas Vid. Azijoje, Irane, Afganistane, Azerbaidžane, kai kuriose Art. ir Vid. Rytų šalyse. Dabartinė zoroastrizmo forma yra parsizmas, išpažįstamas Indijoje.

BUDIZMAS, pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I t-mečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda.

Ankstyvasis budizmas visiškai neteikia reikšmės nei ritualui, nei teologinei ar metafizinei spekuliacijai ir apsiriboja tik moralės ir meditacijos principais. Šios doktrinos pagrindą sudaro paties Budos suformuluotos ,,keturios kilniosios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Kančia ir išsivadavimas iš jos, budizmo požiūriu, yra dvi tos pačios tikrovės būsenos. Kančios pavidalu pasireiškia tikrovė (Sansara), kančios nebuvimas – neišreikštinė tikrovės forma (Nirvana). Ankstyvajame budizme abi šios būsenos traktuojamos psichologiškai, vėliau joms suteikiama ontologinė prasmė. Kančių priežastį budizmo adeptai mato žmogaus troškime patenkinti savo norus ir baimėje, kad tų norų patenkinti nepavyks. Kančia neatskiriama nuo žmogaus gyvenimo, tačiau ji nesibaigianti ir žmogui mirus. Modifikuodami iš induizmo perimtą karmos valdomos reinkarnacijos idėją, budistai laikosi požiūrio, kad „atgimimų

ratas“ pasmerkia žmogų kančiai: karmos pagerinti neįmanoma, ją galima tik sunaikinti ir nebeatgimti. Pasak budizmo doktrinos, tai esą įmanoma pasiekti einant ,,kilniuoju aštuongubu keliu“, kurį sudaro: 1) teisingas žinojimas (keturių kilniųjų tiesų žinojimas); 2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu); 3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo); 4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo ir nesantuokinių lytinių santykių); 5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms); 6) teisingos pastangos ((tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam, kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą); 7) teisinga dėmesio koncentracija (laisvas nuo aistrų, aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jautimas); 8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai). Eidamas šiuo keliu, budizmo adeptas galiausiai suvokia, kad žmogaus asmenybė (,,aš“) yra iliuzija ir kad realiai egzistuoja tik nepaliaujamai judantys būties elementai – darmos, iš kurių, žmogui mirus, susiformuoja naujas individas. Toks suvokimas leidžia jam įveikti tris svarbiausias aistras (geidulį, nneapykantą ir klaidingą žinojimą) ir už. gesinti savyje troškimą būti. Tuo būdu adeptas priartėja prie tobulo žmogaus (arhato) idealo ir galiausiai išsivaduoja iš ,,atgimimų rato”, pasiekdamas nirvaną. Po Budos mirties budizmas suskilo į dvi svarbiausias šakas – konservatyvesnę ir griežtesnę hhinajaną ir liberalesnę mahajaną, kuri, asimiliuodama kitų religijų elementus, išplėtojo ritualą ir panteoną. Kanoniniai budizmo tekstai buvo suredaguoti I a. pr. Kr. Šri Lankoje pali kalba ir žinomi kaip Pali–kanonas, kurį sudaro trys dalys (tripitaka – trys krepšiai): 1) pasakojimai apie Budos gyvenimą ir vienuolynų gyvenimo taisykles, 2) Budos ir jo mokinių mokymas, 3) komentarai ir įvairių kazuistinių klausimų nagrinėjimas. Dabar pasaulyje gyvena apie 300 mln. budistų.

INDUIZMAS, sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose. Į Indiją ją atnešė II t-mečio pr. Kr. viduryje atklydusios arijų gentys, pavergusios vietinius gyventojus. Pirmasis induizmo raidos etapas siejamas su šventaisiais induizmo tekstais – Vedomis, kurias sudaro keturios dalys: Rigveda, sudaryta iš himnų dievams. Samaveda – ritualinių giesmių rinkinys, Jadžurveda, kurioje surinktos ritualinių aukojimų taisyklės, iir užkeikimų formulių rinkinys – Atarvaveda. Svarbiausieji Vedų dievai personifikuoja įvairias gamtos jėgas bei reiškinius: Indra – audrą ir griaustinį, Agnis – ugnį, Surja – saulę, Varūna – pasaulio tvarką. Pagrindinis kulto elementas buvo aukojimas, lydimas himnų ir maldų. Antrasis induizmo raidos etapas – brahmanizmas – prasideda I t-mečio pr. Kr. pirmojoje pusėje. Tikėjimo, kad dievų palankumą galima pelnyti aukojimais ir užkeikimais, vietą užima griežtai ritualizuotas, profesionalių šventikų atliekamas aukojimas. Labiausiai garbinami trys dievai: pasaulio kūrėjas Brahma, žmogaus likimo viešpats VVišnus ir pasaulio griovėjas Šyva. Galutinai susikristalizavo varnų (kastų) sistema: brahmanai – šventikai ir žyniai, kšatrijai – kariai, vaišijai – valstiečiai, amatininkai, pirkliai, šudrai – tarnai. I t-mečio pr. Kr. viduryje galutinai susiformavo upanišados – religinio bei filosofinio turinio tekstų rinkinys, kuriame ritualinę aukojimų magiją išstumia tapatybės su absoliutu mistika. Iš šamanizmo perimtas mokymas apie sielų persikūnijimą susiejamas su moralinio atpildo idėja ir keliamas klausimas apie žmogaus išganymo galimybę. Upanišadose plėtojama koncepcija, pagal kurią, gilindamasis į save, žmogus patiria, jog jo giliausia savastis (Atmanas) yra identiška aukščiausiai realybei, absoliutui (Brahmanui). I t-mečio pr. Kr. viduryje kaip opozicija brahmanizmui atsirado džainizmas ir budizmas. Tuo pačiu metu Vakarų Indijoje išplito emocingas ir mažai reikšmės teikiantis bet kokiai doktrinai bakčio tikėjimas, susijęs pirmiausia su Višnaus garbinimu. Ypač populiarūs tuo metu tapo Višnaus įsikūnijimai (avataros) Krišna ir Rama, plačiai aprašyti “Mahabharatos” ir “Ramajanos” epuose. Šiame induizmo raidos etape vienijantys induizmo principai buvo: 1) kritinė nuostata neortodoksinių religijų (budizmo ir džainizmo) atžvilgiu, 2) Vedų autoriteto pripažinimas, 3) varnų (kastų) sistema, 4) reinkarnacijos ir karmos dėsnio pripažinimas. Visais kitais atžvilgiais induizmas liko atvira religinė sistema, be didesnio pasipriešinimo absorbuojanti svetimus elementus ir tuo būdu kurianti naujas pamaldumo formas bei naujus kultus. Šalia Višnaus, garbinama ir daugybė vvietinių dievybių, šventų gyvulių, kalnų, upių ir pan.

VII – IX a. kilęs “brahmanizmo renesansas” galutinai išstūmė iš Indijos budizmą, tačiau pats induizmas patyrė stiprią tantrizmo įtaką. Kulte atsirado daug archaiškų elementų – žmonių aukojimas, našlių deginimas kartu su mirusiu vyru, seksualinės orgijos ir pan.

Vėlyvasis induizmas susijęs su IX a. prasidėjusiu islamo skverbimusi į Indiją ir pasižymėjo paprasto liaudiško pamaldumo dominavimu. XV a. Š. Indijoje susiformavo sikhizmas, sujungęs induizmo ir islamo elementus.

Naujas induizmo pakilimas susijęs su XIX a. pradžioje atsiradusiu neoinduizmu, kurio pradininku laikomas Romas Mohanas Rojus (1772-1833), įkūręs draugiją “Brahma Samadžas” ir kovojęs prieš kastų nelygybę bei propagavęs griežtą monoteizmą. Mūsų dienomis pasaulyje yra apie 658 mln. induizmo išpažinėjų.