Senovės Egipto religija ir magija

Referatas

Įvadas

Šis referatas pasakoja apie seniausios, bei vienos turtingiausių per visą Pasaulio istoriją cilivizacijų – Egipto – religiją. Referate supažindinama su pagrindiniais šios cilivizacijos dievais, glaustai nupasakojama jų reikšmė Egipto dievų panteone, galios, jų vaizdavimo būdai, jų likimas ir pan. Taip pat yra aptarimi pagrindiniai senovės Egipto magijos ypatumai, paskirtis, bei jos pagrindiniai principai.

Egipto dievai

Begalė senovės egiptiečių garbintų dievų jau nuo antikos laikų stulbino neegiptiečius. Jų keisti, dažnai zoomorfiniai, pavidalai mįslingiausi aatrodo žmonėms, kurie pažįsta tik pagrindinius tikėjimus-judaizmą, krikščionybę ir islamą. Visų šių religijų išpažinėjams būdingos dvi fundamentalios tikėjimo tiesos, kuriomis jie ski-riasi nuo senovės egiptiečių; kaip tik dėl jų daug kas senovės Egipto religinėje mąstysenoje šiandien atrodo stulbinama ir nesuvokiama.

Pirmasis dalykas – dogmatiškasis monoteizmas, pabrėžiantis vienintelio dievo unikalumą ir visagalybę („Neturėsi kitų dievu, tiktai mane“, „Be Alacho, nėra kito dievo“). Senovės egiptiečių pažiūros buvo visiškai kitokios. Visų pirma, bendriausias egiptiečių žodis dievui pavadinti (nečer) nereiškia beribės kosminės galios, todėl juo ggali būti vadinamos esybės, turinčios skirtingą dieviškumo laipsnį, taip pat ir karalius. O kurio nors dievo buvimas nekelia grėsmės kitiems dievams. Todėl monoteizmo nuostata: „Jei mano tikėjimas dievu tikras, tai tavo kitoks tikėjimas yra erezija“, – daugumai egiptiečių nebūtų atėjusi įį galvą ki pat krikščionybės laikų.

Amarnos laikotarpis buvo toks neįprastas ne todėl, kad karalius propagavo vieną dievą Ateną kaip vyriausiąją valstybės dievybę, bet kad dėl to buvo paneigiama bent jau viena „konkuruojanti“ dievybė, Amunas Rė.

Kitas svarbus tikėjimo skirtumas tas, kad senovės egiptiečiai neturėjo dieviškojo apreiškimo, šventraščio, kuriame būtų pasakyta, ko dievas tikisi iš žmonių. Egipto dievai, regis, mažai domėjosi juos garbinančių žmonių elgesiu. Kuo galima užrūstinti dievus, žinoma tik iš to, kas išvardyta „neigiamojoje išpažintyje“: mirusieji, stoję priešais dievų teismą ir prašydamiesi įleidžiami į dausas, pasisako gyvenime nedarę įvairių blogų darbų ir atnašaudami nenuskriaudę jokio dievo. Šioje išpažintyje nėra pareiškimų, kad žmogus būtų nusidėjęs tikėdamas vieną dievą kaip savo gelbėtoją.

Regioninių dievybių grupių įvairovė būdinga jau ikidinastiniam Egiptui, tačiau toks dievų ppasiskirstymas neturėjo didesnės įtakos šalies politiniam gyvenimui. I dinastijos laikais Egiptui tapus vieninga valstybe, Hie-rakonpolio Horas tapo dievu, globojančiu karaliaus valdžią, tačiau karaliai gerbė kitų dievų kultus, paplitusius skirtingose Egipto srityse, ir jų neslopino. Ši pagarba galbūt ir buvo vienijanti jėga, o karaliaus ryšys su Egipto dievais – karaliaus valdžios pagrindas. Iš kitų karaliui svarbių dievybių minėtinos personifikuotos galios, pavyzdžiui, deivė Maat, reprezentuojanti kosminę tvarką.

Daugumai egiptiečių svarbiausias būdavo savojo miesto dievas (nečer nivti), gyvenantis vietos šventykloje, tačiau kartais jiems prireikdavo ttam tikras sritis globojančių dievybių pagalbos. Pavyzdžiui, Taveret ir Besas buvo siejami su gimdymu.

Visai kitaip dievybės buvo susijusios su įvairiomis gamtos jėgomis. Iš jų svarbiausia ir galingiausia – saulė – visada turėjo lemiamą reikšmę, daugiausia kaip dievas Ra, o vienu trumpu laikotarpiu – kaip dievas Atenas.

Dievų ikonografija

Turint tiek daug dievybių, svarbu, kad jos būtų lengvai atpažįstamos. Dievybes, kurios vaizduojamos daugiausia žmogišku pavidalu, geriausia skirti iš galvos apdangalo. Pavyzdžiui, Amunas Ra paprastai vaizduojamas kaip vyriškos lyties antropomorfinė figūra su dviejų ilgų plunksnų karūna. Kitos dievybės būdavo skiriamos pagal išvaizdą, būdingus gamtinius atributus: dievai galėjo būti vaizduojami kaip gyvūnai arba kaip žmonės su gyvūno galva.

Buvo svarbu, kad dievų ikonografija atitiktų jų esmę. Galingų gyvūnų atvaizdai, be abejo, turėjo sustiprinti dieviškosios valdžios aurą, – štai kode) Sobeką įkūnija krokodilas. Deivės Sachmet varde reikšmės – „galingoji“ – ir grėsmingos liūtės atvaizdo derinys tikrai nedviprasmiškas. Kita vertus Anubis ir Vepvavetas vaizduojami šakalo ar žmogaus su šakalo galva pavidalu, – tai tinka dievybėms, susijusioms su laidotuvėmis ir kelione iš šio pasaulio į pomirtinį gyvenimą, nes šakalai daugiausia pasirodydavo šalia kapinynų, sėlinantys dykumos pakraščiais.

Tokios asociacijos mene galėjo kelti ikonografinių problemų. Pavyzdžiui, vaizduojant Totą ir norint paslėpti ploną ibio kaklą, kyšantį iš žmogaus pečių, pridedamas didelis perukas. KKai kuriais atvejais pati gyvūno galva keistai derėdavo su žmogaus kūnu, todėl būdavo randama kitų sprendimų: dievas Gebas ne žąsiagalvis, bet su žąsimi ant galvos. Amuno („paslėptojo“) kilmė neaiški, kaip sako ir jo vardas, tačiau tas paslaptingumas tiko, kai Naujojoje karalystėje per šventes jo statula būdavo iškilmingai nešama per Tėbus, paslėpta nuo garbintojų žvilgsnių savo dieviškosios laivės pastogėje.

Dievai taip sutapo su savo ikonografiniais pavidalais, kad ir atitinkami gyvūnai tam tikra prasme tapo „šventi“. Kyla pagunda pervertinti šių kultų reikšmę, kaip atsitiko graikams ir romėnams, ypač prieš vėlyvąjį laikotarpį, kai gyvūnų garbinimas, regis, ypač suklestėjo tarsi nacionalinis protestas prieš svetimšalių viešpatavimą. Tačiau dieviškumas buvo siejamas ir su ekonomiškai nereikšmingais gyvūnais; pavyzdžiui, Toto šventieji gyvūnai buvo ibis ir babuinas. Iš didesnių, ūkiškai svarbesnių gyvulių bene geriausias pavyzdys – vienintelis dievo įsikūnijimu parinktas Apio jautis Memfyje.

Dievų šeimos

Gali pasirodyti paradoksalu, kad egiptiečių tauta, garsėjusi keistomis dievybėmis ir neįprastomis religinėmis apeigomis, savo dievus traktavo daugiausia remdamasi kasdiene patirtimi. Dievų modelis buvo žmogus su savo pagrindinėmis reikmėmis, troškimais ir elgsena. Pirmiausia egiptiečiai ėmėsi spręsti problemą, kaip atsirado dievai. Jei modeliu laikome žmones, atsakymas aiškus -lytinio dauginimosi būdu. Keletas skirtingų Kūrimo mitų – tai dievų, gimstančių, kad apgyventų visatą, genealogijos. Naujosios karalystės laikais tapo įprastos dievų ššeimos, triados – tėvas, motina ir kūdikis. Tėbai buvo Amuno Ra, Mut ir Chonsu buveinė; Memfis – Ptacho, Sachmet ir Nefertumo; o Abidas – ir apskritai visa šalis – ypač garbino pavyzdinę Ozyrio, Izis ir Horo šeimą.

Jeigu dievai panašūs į žmones, jiems reikia pastogės. Egipto šventyklos buvo statomos ne tikinčiųjų bendruomenei, kuri ten atliktų apeigas, o dievams gyventi tiesiogine prasme, nes dievas esti statuloje, kuri stovi šventyklos vidury. Egiptiečių kalbos žodis, kuriuo vadinama šventykla -hut – reiškia tiesiog gerai įrengtą, erdvų namą. Pagrindinė veikla šventykloje yra apeiginis aptarnavimas: jeigu dievas (deivė) panašus į žmogų, jį (ją) reikia pamaitinti, tad svarbiausias dievo garbinimo būdas – reguliarus atnašavimas.

Mitai

Nors Egiptas neturėjo šventraščio, kuriame būtų išaiškinta dievų valia, įvairiais būdais rasdavosi idėjų apie „teisingą“ visatos tvarką. Svarbiąsias tiesas paaiškindavo mitai. Ypač svarbus Ozyrio ir Horo mitų ciklas, mat jis perteikia žmonėms deramos ir nederamos elgsenos modelį (Isis – žmonos ir motinos pavyzdys, Setas – brolžudys). Mite atskleidžiama Ozyrio idėja – tai miręs dieviškasis karalius, valdantis pomirtinį pasaulį, o jo sūnus Horas-gyvas dieviškasis karalius, teisėtai perimantis tėvo sostą. Mitai yra tarsi dramos, kurioms reikia vaidmenis atliekančių aktorių, todėl randasi daugybė dievybių su savitais charakteriais. Beje, pažymėtina, kad dievai, kaip ir žmonės, gali turėti

ir „gerų“, ir „blogų“ savybių. Pavyzdžiui, Setas – galingas dievas, kuris kartais elgiasi blogai, kartais geriau, tad visada reikia jį nuteikti savo naudai. Be to, tai svarbi rytinio Deltos pakraščio dievybė globėja. Tik palyginti vėlyvu Egipto istorijos laikotarpiu Setas tarsi praranda trečiąjį matmenį – tampa tiesiog blogio įsikūnijimu, ir jo įvaizdis imamas pulti. Tai pranašauja nepakantumą religinei įvairovei, kurio iki tol nėra buvę Egipto istorijoje

Amonas, viena pagrindinių egiptiečių panteono dievybių, saulės dievas. Amonas šventasis gyvūnas buvo avinas. Ikonografijoje Amonas. vaizduotas vvyru (kartais su avino galva) su karūna, dviem plunksnomis ir saulės disku. Iš pradžių Amonas bu vo vietinis Tėbų dievas, viršesnis už vietinį karo dievą Montq. Ilgainiui Amono kultas paplito ir kitose vietose, tačiau tik susiliejęs su Heliopo-lio saulės dievu Ra. Naujosios Karalystės laikais Amono Ra kultas išplito po visą Senovės Egiptą. Tai liudija jam, jo žmonai – deivei Miltai ir jų sūnui – dievui Chonsuii pastatytos didingos šventyklos Karnake ir Luksore (prie Tėbų). Amonas buvo Heliopolio eneados vyriausiasis dievas, MMemfio ogdoadoje kartu su „sukurtąja“ deive Amauneta įkūnijo neįžvelgiamą kosminę tamsą – vieną iš pirminių Visatos elementų. Įsigalint sinkretizmui, Amonas susiliejo ne tik su Ra, bet ir su Atumu, Minu, Ptacliu, Sebeku, Chapu ir kt.

Amonas – polifunkcionalus dievas, visapusiškos veiklos ddemiurgas. Iš pradžių jis sukūrė pats save, paskui – pasaulį, dievus ir žmones. Kaip vienkartinio veiksmo demiurgas, Amonas yra „tolimasis dievas“, bet jis ir kaip „artimasis dievas“ be paliovos ir aktyviai dalyvauja gamtos, dievų ir žmonių gyvenime. Kaip „artimasis“ ir net „asmeninis dievas“, Amonas yra faraono „tėvas. Luksoro šventyklos freskoje vaizduojama, kaip Amonas, įgijęs faraono Tutmozio IV (XV a. pr. Kr.) pavidalą, patenka į faraono žmonos apartamentus, ji, „išvydusi dievo Amono grožį, labai nudžiugo“, o vėliau pagimdė sūnų, būsimąjį faraoną Amenchotepą III, kurio vardas reiškia „Amonas patenkintasis“. Daugelyje tekstų atsispindi Amono-„tėvo“ ir faraono- „sūnaus“ santykiai. Paskutiniuoju Naujosios Karalystės laikotarpiu (XIII-XI a. pr. Kr.) Amonas buvo „artimasis dievas“ ir eiliniams egiptiečiams. Tai liudija daugelis (apie 150) tekstų, kuriuose Amonas apibūdinamas kaip tteisingas ir gailestingas dievas. Amonas yra ir dievas orakulas: pagal jo nurodymus faraonė Chatšepsutė (XVI a. pr. Kr.) rengia prekybinę ekspediciją į Punta, faraonas Ramzis II paskiria vyriausiuoju Tėbų žyniu Nebunenefą. I tūkst. pr. Kr. Amono orakulo svarbiausiu centru tampa dievo šventykla Sivos oazėje Libijos dykumoje, į šią šventyklą 332 m. pr. Kr. iškeliauja ir Aleksandras Makedonietis, norėdamas sužinoti savo ateitį. Amono kultas buvo paplitęs ir už Niloslėnio, ypač Nubijoje (dab. Sudanas), kur jis įgavo valstybinį pobūdį ir kur svarbiausia AAmono hipostaze galima laikyti Napatos valstybės (VIII- VI a. pr. Kr.) svarbiausiąjį dievą-Napatos Amoną.

Anubis (iš senovės gr.), Inpu (iš senovės egipt.), egiptiečių mitologijoje požemio dievas, mirusiųjų globėjas. Anubis šventasis gyvūnas buvo juodasis šakalas arba šuo. Ikonografijoje Anubis vaizduotas vyru su šių gyvūnų galvomis. Iš pradžių Anubio kulto centras buvo Kasas (senovės gr. Kinopolis – „šuns miestas“), bet jau Senosios Karalystės laikais Anubio kultas paplito po visą Senovės Egiptą. Senosios Karalystės laikotarpiu Anubis buvo laikomas mirusiųjų pasaulio valdovu, bet ilgainiui šią funkcijąją perėmė Ozyris. Tačiau Anubis vaidina svarbų vaidmenį Ozyrio mitų cikle: Anubis kartu su Izide ieško ir suranda Ozyrio kūną, saugo jį nuo priešų; Anubis dalyvauja mirusiųjų teisme, kur jo pareiga yra paskelbti mirusiajam jo ka teismo nuosprendį. Senovės egiptiečiai laikė Anubį mirųsiųjų mumifikavimo papročio pradininku, jis atliko svarbų vaidmenį laidojimo apeigose. Anubio kultas Senovės Egipte buvo labai patvarus. Už Senovės Egipto ribų Nubijoje (dab. Sudanas) Merojės valstybės laikais (VI a. pr. Kr. – IV a.) buvo sukurtos freskos, kuriose priešpriešiais vaizduojami vietinis valdovas ir Anubis.

Apis, egipt. mitologijoje archajiškas vaisingumo dievas, IV ir III tūkst. pr Kr. sandūroje Apis garbintas Memfyje. Apio šventasis gyvūnas ir personifikacija -juodmargis jautis, kurį graikų istorikas Herodotas (V a. pr. Kr.) taip aprašo: „Jis visas jjuodas, o kaktoje baltas trikampis; ant nugaros erelio atvaizdas, uodegoje – dvigubi plaukai, po liežuviu – skarabėjo atvaizdas“.

Vėliau Apis buvo laikomas dievo Ptacho šventuoju gyvūnų, siejamas su Ozyriu ir požemio karalyte, o helenizmo epochoje Apis ir Ozyris susiliejo į sinkretišką dievą Serapį, kurio šventykla veikė Aleksandrijoje iki pat IV a. Gyvas jautis Apis buvo laikomas specialiame Apeono pastate, o negyvą mumifikuodavo ir palaidodavo tam skirtame nekropolyje – Serape.

Apopas, egipt. mitologijoje, dažniausiai soliariniuose mituose, milžiniška gyvatė, požemio būtybė, tamsos ir chaoso įsikūnijimas; šviesos ir tvarkos saugotojo – saulės dievo Ra – antipodas ir priešininkas. Viename solia rinių mitų pasakojama, kad Ra kasnakt plaukia naktiniu luotu Meskete- te per požeminį Nilą. Apopas išgeria upės vandenį, kad sukliudytų Ra kelionę. Vidurnaktį priešininkai stoja į dvikovą. Ra nugali grėsmingąjį varžovą, priverčia jį išvemti išgertąjį vandenį ir keliauja toliau pasitikti naujos dienos, šviesos ir tvarkos.

Atonas, egipt. religijoje ir mitologijoje saulės disko personifikacija; vie na iš saulės dievo hipostazių. Tai liudija posakiai „Atumas savo Atone“Ra kūnas – Atonas“. Naujosios Ka ralystės 18-osios dinastijos faraono Amenchotepo III (XV a pr. Kr.) laikais Atonas garbintas kaip savarankiškas saulės dievas; faraonas reformatorius Amenchotepas IV (XIV a. pr. Kr.) uždraudė Amono kultą bei kitų dievų garbinimą ir paskelbė Atoną vieninteliu vviso Egipto ir egiptiečių dievu. Pats faraonas pasikeitė vardą – iš Amenchotepo („Amonas patenkintasis“) tapo Echnatonu („Atonui mielas“), naująją sostinę pavadino Achetatonu(„Atono horizontas“) ir pasiskelbė Atono kulto vyriausiuoju žyniu.

Atumas, egipt. mitologijoje archajiškas saulės dievas. Iš pradžių kulto centras buvo Heliopolyje, tačiau Atumas garbintas ir Hermopolyje bei kt. Aukštutinio ir Žemutinio Egipto miestuose. Ikonografijoje Atumas dažniausiai vaizduotas vyru su dviguba (Aukštutinio ir Žemutinio Egipto) karuna ant galvos. Vykstant sinkretizmo procesui, Atumas susiliejo su Ptachu,Horu, Cheprhi ir kt. dievais, o glaudžiausiai – su Ra, ir atsirado vienas saulės dievas Ra Atumas. Atumas buvo dievas demiurgas. Ra Atumo kaip demiurgo vaidmuo ypač akcentuotas Heliopolio religiniame spekuliatyviniame. Mokyme apie eneadą, kur teigiama, kad Ra atumas „pats save sukūręs“ iš pirmapradžio chaoso, „iš Nuno iš nebūties“, paskui jis sukūręs visą dievų devynetą. Atumas, kaip saulės dievas, naktį nusileidžia į požemį ir yra susijęs su anuo pasauliu. „Mirusiųjų knygos „

125 skyriuje Atumas minimas kaip vienas iš pomirtinio teismo kolegijos narių.

Basta, Basteta, egiptiečių mitologijoje, džiaugsmo ir pramogų deivė. Bastos šventasis gyvūnas buvo katė. Basta vaizduota moterimi su katės galva. Ji dažnai buvo tapatinama su deivėmis Muta, Tefnut, Hator ir Sechmeta. Svarbiausias bastos kulto centras buvo Bubastis, kur stovėjo puošni šventykla. Herodotas (V a. pr. Kr.) rašo, kad

Bastos šventės dienomis „vietinių žodžiais, neskaitant vaikų, čia susirenka apie 700 000 vyrų ir moterų“. Nors toks dalyvių skaičius ir kelia abejonių, bet Bastos populiarumą, Senovės Egipte liudja tiek paprotys mumifikuoti negyvas kates ir laidoti jas specialiame nekropolyje Bubastyje, tiek nuostata, jog užmušti katę – sunkus ir baustinas nusižengimas.

Aukštutiniame Egipte dar net XIX a. buvo paplitęs tikėjimas, kad džinų dvasios yra įsukūnijusios katėse. Senovės graikai tapatino Bastą su Artemide.

Besas, egipt. mitologijoje dievybė (kartais ir bendras kelių dievybių pavadinimas), kurios ssvarbiausia funkcija buvo savo bjaurumu atbaidyti piktąsias jėgas, apsaugoti žmogų ir jo būstą. Besas vaizduotas kaip kreivakojis, barzdotas, neišvaizdus, grimasos iškreiptu veidu nykštukas. Daugybė statulėlių – amuletų rasta ne tik Nilo slėnyje, bet ir toli už jo ribų – Urake, vakarų Azijoje. Dieviškųjų, palankių žmonėms nykštukų vaizdinių aptinkama ir senovės graikų mitologijoje (kabyrai), vakarų Europos viduramžių folklore (gnomai). Fundamentalų vaikalą apie senovės egiptiečių Besą, yra parašęs Latvijos egiptologas P. Baluodis (Balodis) – „Įvadas į Egipto nykštukinių Dievų istoriją“.

Chapas, Nilo upės ppersonifikacija, egipt. dievybė, garbinta kaip drėgmės ir gyvybės teikėja. Ikonografijoje Chapas vaizduotas kaip apkūnus vyras su dideliu pilvu ir moters krūtimis – garovės ir gausumo simboliais; ant jo galvos – papiruso tiara, o rankose – indas su vandeniu. Chapas garbintas vvisame Egipte, o jo kulto centras buvo Gebelsilsilės tarpeklis (pietų Egipte), nes ten Nilas išteka iš požemio (duato). Kasmet prieš Nilo potvynio pradžią Chapo garbei buvo rengiama šventė. Jos metu į upę mesdavo akmens plokštes su dievui skirtųjų aukų sąrašu, taip pat skaitydavo dievui skirtus himnus ir mitus, siekdami užtikrinti, kad potvynis prasidėtų laiku ir poplūdžio vanduo pasiektų reikaimą lygį. Šiuose mituose ir himnuose Chapas laikomas vienu iš svarbiausių senovės egipt. panteono dievų, prilyginamas Ra eneados dievams. Chapo kultas išliko populiarus ir graikų-romėnų laikais; jis paplito taip pat už Egipto ribų, pvz., Nubijoje, kur Chapas vaizduotas negroidu.

Chebsedas, viena iš svarbiausiųjų senovės egipt., kalendorinių švenčių, kuri pirmąkart būdavo švenčiama trisdešimtaisiais faraono valdymo metais, o paskui kas treji metai (kartais ir kitu llaiku). Chapo tikslas – atgaivinti faraono fizines ir dvasines jėgas. Šventė prasidėdavo iškilmingomis eitynėmis, aukojimu ir maldomis dievams Ra, Horui ir kt. Šventės kulminacija būdavo apeigos, imituojančios faraono mirtį. Galimas daiktas, kad iš pradžių ligotas ir nukaršęs valdovas būdavo ir užmušamas, vėliau valdovą pakeisdavo vergas, o Naujosios Karalystės laikais vietoj faraono būdavo „užmušama“ statula. Paskui vykdavo faraono „atgaivinimo“ ceremonija – pagal ritualą jis turėdavo bėgti, tai simblizavo faraono artėjimą prie dievų, jam reikėdavo atlikti ir kitas apeigas, kurios reiškė, kad aatnaujinta faraono valdžia gamtai ir užtikrintas Nilo potvynio vandenų dosnumas. Šventei baigiantis faraonas užlipdavo į sostą, o tai reiškė, kad jis gali užtikrinti Egipto klestėjimą ir egiptiečių gerovę.

Chepris („tasai, kurs [pats iš savęs] atsirado“; iš veiksmažodžio „atsirasti“, „tapti“), senovės Egipto saulės dievas. Chepris šventasis gyvūnas ir jo įsikūnijomas buvo vabalas skarabėjas. Iš pradžių Chepris buvo savarankiška dievybė, o Senosios Karalytės laikais ji susiliejo su Heliopolio saulės dievu Atumu ir tapo jo hipostaze. Kaip Atumo hipostazė, Chepris įkūnija ryto saulę. Chepris tapatinamas ir su Ra.

Cherišefas, egipt. mitologijoje Herakleopolio (vid. Egipte) dievas Chepris vaizduotas žmogumi su avino galva. Chepris garbintas kaip demiurgas: „Kai jis pasirodo, žemė nušvinta, jo dešinioji akis – saulė, o kairioji – mėnulis, jo ba – šviesa, o šnervių alsavimas visa atgaivina“. Cherišefo epitetai – „dievų valdovas“, „Abiejų Žemių ponas“. Jis buvo „artimasis dievas“, kuris drėkina žemę ir saugo vandens šaltinius. Cherišefo kultas paplito ir įsitvirtino ne visame Egipte.

Chnumas, egipt. vaisingumo, taip pat puodininkystės dievas. Iš pradžių kulto centras buvo Elefantina (pietų Egipte), o Chnumas vaizduotas avinu, vėliau – vyru su avino galva. Pirmaisiais metais po Kr. Chnumo kultas paplito Esnoje (pietų Egipte), kur Chnumas garbintas kaip demiurgas. Mitas pasakoja, kad pats Chnumas atsirado iš okeano Nuno ir ppuodų žiedimo ratu sukūrė visą pasaulį. Tai suartino Chnumą su dievais demiurgais – Ptachu, Amonu, Ra. Chnumas taip pat yra žmonių gynėjas nuo priešų. Kadangi žodžiai „ba“ (siela) ir „avinas“ (Chnumo šventasis gyvūnas) egiptiečių kalboje sutampa, tai dėl mitologinei mąstysenai būdingo asociatyvumo Chnumas buvo laikomas kitų dievų, pvz.,Glebo ba įsikūnijimu.

Chonsas („praeinantis“), egipt. mėnulio dievas, atliekantis laiko, skaičių ir skaičiavimo dievo funkcijas. Chonso kulto centras buvo Tėbai (pietų Egipte), kur jis garbintas kaip triados (maonas, Muta ir jų sūnus Chonsas) narys. Chonso kultas buvo paplitęs ir kituose miestuose, kur atsirado Chonso hipostazės, taip pat „Chonsas – likimo lėmėjas“. Naujosios Karalystės laikų (apie 1580 – 1070 pr Kr.) pasakojime „Valdovo duktė iš Bachtanės“ užsimenama, kad Tėbų Chnumas pasiuntė savo hipostazę „Chnosą – likimo lėmėją“ į tolimą kraštą Bachtanę, kad išgydytų vietinio valdovo dukterį. Vykstant sinkretizmo procesui, Chnosas susiliejo su kitais senovės egiptiečių panteono mėnulio dievais, glaudžiausiai su Totu.

Gebas, egipt. mitologijoje žemės dievas, chtoniška dievybė, vienas iš Heliopolio eneados dievų, dievų Šu ir Tefnut sūnus, kuriam su jo seserimi ir žmona Nut gimsta Ozyris ir Izidė, Setas ir Neftidė. Ikonografijoje Gebas vaizduojamas vyru su Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūna ant galvos;jis guli horizontaliai išsitiesęs; tai atitinka Gebo vaidmenį sevovės egiptiečių kosmogoniniuose ir kosmologiniuose vvaizdiniuose. Viename iš senovės egiptiečių kosmogoninių mitų variantų pasakojama apie Gebo vaidą su Nut dėl to, kad ši kasdien praryja savo vaikus – dangaus šviesulius. Todėl Šu atskyrė sutuoktinius vieną nuo kito, palikdamas Gebą horizontaliai išsitiesusį apačioje. O Nut pakeldamas į viršų. Gebas yra geranoriškas dievas, saugantis gyvuosius ir mirusiuosius nuo gyvatės įgėlimo, aprūpinantis žmones viskuo, kas būtiniausia. Iš Gebo išteka Nilas. Gebas yra susijęs su požemio viešpatija: jis vienas iš mirusiųjų teismo narių. Gebas aktyviai veikia ir valdovo mituose bei Ozyrio metų cikle. Sakmėje „Horo ginčas su Setu“Gebas vadovauja dievų sueigai, kurioje pripažįstama Horo teisė į Egipto valdovo sostą, iki Ozyrio priklausiusį pačiam Gebui. Horas faraonas yra „Gebo įpėdinis Egipto valstybėje“

Hator („Horo buveinė“), egiptiečių dangaus deivė. Iš pradžių Hator kulto centras buvo Dendera ( pietų Egipte), kur jį vadinta „Denderos valdove“ ir kur dar graikų-romėnų laikais buvo garbinama dievybių triada – Horas., Hator ir jų sūnus – muzikos dievas Ihis. Už Denderos ribų aukštutiniame ir Žemutiniame Egipte Hator garbinta dar 29 vietovėse. Hator šventasis gyvūnas buvo karvė, nors kia kur kaip Hator įsikūnijimas garbinti medžiai sikomoras ar datulė. Vykstant sinkretizmo procesui, Hator buvo prilyginta Ra Akiai, Ra dukterims Sechmetai ir Tefnut, kuri buvo siejama su soliarinėmis dievybėmis. Vien Hator

skirtų mitų nebuvo, bet ji minima soliariniuose ir eschatoliuose mituose, kur atlieka keletą funkcijų. Eschalotiniame mite „Žmonių sunaikinimas“ Hator vykdo Ra įsakymą ir žudo žmones dykumoje, o vėliau, kai Ra pasidaro gaila žmonių, jis, tik nugirdęs Hator alumi, sutramdo jos kraujo troškimą ir smurtą. Hator taip pat yra meilės ir linksmybės, muzikos ir šokių globėja; muzikos instrumentas – vienas jos atributų. Šio mito pabaigoje Ra pakeliamas į dangų ant dangaus karvės Hator nugaros. Legendoje apie „Mirti pasmerktąjį faraono sūnų“ pasakojama, kkad gimus berniukui, „atėjo septynios deivės Hator, kad nulemtų jo likimą“, o pasakoje apie du brolius sakoma, kad septynios Hator „vienu balsu pareiškė“: „Ji (pasakos herojė) mirsianti nuo kalavijo“. Tai rodo senovės egiptiečių vaizdiniams būdingą Hator ryšį su likimo lėmimu. Hator polifuncialumas prasidėjo prie jos kultūros paplitimo už Nilo slėnio ribų – Sinajaus pusiasalyje, Finikijoje, Nubijoje (dabartinis Sudanas).

Horas („aukštis“, „dangus“), egiptiečių mitologijoje vanago ir sakalo pavidalo dievų pirminis vardas. Horai kaip archaiški medžioklės dievai garbinti daugelyje Aukštutinio ir Žemutinio Egipto nnomų; užmušęs šventąjį paukštį buvo baudžiamas mirtimi, o negyvus paukščius balzamuodavo ir laikydavo specialiuose nekropoliuose. Ilgainiui atskirti Horai susiliejo į vieną dievą Horą, kuris nuo Senosios Karalystės laikų iki pat krikščionybės įsigalėjimo buvo garbinamos kaip dvi pagrindinės hipostazės – Horas, kkaip Ozyrio ir Izidės sūnus (Horsaisetas), kuris garbintas visame Nilo slėnyje ir kaip Bachdeto Horas. Bachdeto Horui būdingas glaudus ryšys su Aukštutinio Egipto miestu Bachdetu (Adfumi) nesutrukdė ir šiai hipostazei paplisti po visą Egiptą. Denderoje (pietų Egipte) dar graikų-romėnu laikais Horas kartu su Hator ir jų sūnumi ) muzikos dievu Ihi – sudarė triadą.

Bechdeto Horas yra visų pirma saulės dievas ir tamsos nugalėtojas, pagrindinis soliarinių mitų personažas, pvz., „Sakmės apie bechdeto Horą, Sparnuotąją saulę“. Sakmėje pasakojama, kad Horas lydi savo tėvą saulės dievą Ra kelionėje Nilu ir pirmasis pamato Ra priešus – krokodilą ir hipopotamą. Horas nugali Ra priešus ir už tai pelno dievų pagyrimą ir imamas vadinti Sparnuotąją saule. Sakmės tęsinyje Bechdeto Horas pavirsta Horu – Ozyrio ir Izidės ssūnumi; tai liudija abiejų Horo hipostazių artimumą, taip pat soliarinių mitų sąsajas su valdovo mitais.

Horas – Ozyrio ir Izidės sūnaus pagrindinė funkcija – būti Egipto valdovo faraono antrininnku ir globėju. Valdovo mitų ciklas pasakoja apie stebuklingą Horo gimimą, jo vaikystę ir jaunystę Deltos pelkėse, apie pergalę dvikovoje su Setu. Po šios pergalės dievų sueiga pripažino Horą Ozyrio paveldėtoju. Tada Horas atgaivino Ozyrį Atgijęs Ozyris atsisakė Egipto valdovo valdžios ir perdavė ją Horui. Horas yra gyvas, o Ozyris – miręs faraonas, nnors „Piramidžių tekstuose“ Horas sietas su mirusiu faraonu:“Horas nušluosto jo (mirusiojo faraono) kūną, Totas – kojas“.

Apie Horo ryšį su mirusiųjų kultu, požemio viešpatija liudija Horo vaikai – sūnus Amsetas, Chapas, Kebeksenufas ir Duamutefas, kurių pagrindinė funkcija – saugoti Ozyrį ir kiekvieną mirusįjį nuo Setos ir jo svitos. Horo vaikams suteikiamas svarbus vaidmuo mirusiųjų kulto ceremonijoje – jie dalyvauja mumifikacijoje ir saugo mirusiojo vidaus organus kanopose – induose, ant kurių dangtelių pavaizduoti Horo sūnų simboliai. Kanopoje su paviano galva (Duamutefo simbolis) buvo laikomas skrandis, kanopoje su sakalo galva (Kebeksenufo simbolis) – žarnos, kanopoje su šakalo galva (Chapo simbolis) – plaučiai, o su žmogaus galva (Amseto simbolis) – kepenys. Kiekvienas Horo vaikų atitinka vieną esminių žmogaus elementų: Amsetas – ka, Duamutefas – ba, Kebeksenufas – mumiją, Chapas – širdį.

Nilo slėnyje Horas buvo populiarus iki pat krikščionybės įsigalėjimo.

Izidė, viena populiariausių senovės egiptiečių dievybių, derlingumo, vandens ir vėjo deivė, moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis, laivininkystės globėja. Pirmasis Izidės kulto centras buvo Buto miestas (Nilo deltoje), kur Izidė garbinta kaip dangaus deivė ir vaizduota karve ar moterimi su karvės galva. Apie Izidės ryšį su Delta liudija mitas „Izidė ir Horas Deltos palkėse“. Vėliau Izidė tapo viso egipto ir visų egiptiečių deive, nors pagrindinis jos kkulto centras buvo Abidas (pietų Egipte). Veikiant sinkretizmui, Izidė buvo prilyginta deivėms Hator, Nut ir kt.., bet ji visada išlaikė savitumą, atributus bei funkcijas ir nesusiliejo nė su viena iš deivių. Izidė buvo susijusi su keliais dievais – su Minu, Ptachu ir kt., bet ilgainiui įsitvirtino ir visuotinai paplito Heliopolio religinio spekuliatyvinio mokymo teiginys, kad Izidė yra žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut dukra, dievo Ozyrio sesuo ir žmona, dievo Horo motina.

Izidė atlieka keletą funkcijų. Valdovo mituose Izidė veikia kaip pasiaukojanti Horo motina, Ozyrio mitų cikle ji yra ištikima Ozyrio sesuo ir žmona. Abiejų šių ciklų genetinis, semantinis, funkcinis, siužetinis artimumas sąlygoja panašią Izidės veiklą juose ir leidžia pateikti jų apžvalgą.

IV a. pr. Kr. kūrinyje „Izidės ir Neftidės raudų giesmė“ pasakojama, kad Setui nužudžius Ozyrį, Izidė ir jos sesuo deivė Neftidė suranda Ozyrio kūną ir aprauda jį. Izidės rauda: „Aš moteris, miela savo broliui (Ozyriui), tavo žmona ir tavo motinos sesuo. Sugrįšk kuo kuo greičiau pas mane.“ Trokštu regėti tavo veidą, kai ilgai nematau jo, tamsa užgula mane, nors ir Ra šviečia danguje“. Izidė stebuklingai pastoja ir pagimdo Ozyrio sūnų Horą. Kad išvengtų Seto persekiojimo, Izidė su mažuoju Horu pasislepia Deltos pelkėse, o ten jį įkanda gyvatė (požeminio ppasaulio mirties įsikūnijimas) ir Horas miršta. Suglumusi Izidė šaukiasi pagalbos, ateina aplinkiniai žvejai, bet nė vienas iš jų negali atgaivinti Horo. Pagaliau pasirodo išmintinga krašto šeimininkė – deivė Uto, kuri pasako, kad reikia išaiškinti Horo ligos priežąstį. Izidė, įkišusi nosį į Horo burną, nustato, kad jam įgėlė gyvatė. Izidė su Toto ir kitų dievų pagalba atgaivina Horą.

Kai Horas užauga, pasakojama tekste (XII a. pr Kr.), sąlygiškai vadinamame „Horo ginčas su Setu“, Izidė ateina į dievų sueigą ir pareikalauja, kad dievai paskirtų Egipto valdovo sostą teisėtam Ozyrio įpėdiniui Horui. Su Izidės reikalavimu sutinka dievas Šu, bet kiti dievai nepritaria šitokiam sprendimui, nes bijo Seto grasinimų:“Pačiupęs savo lazdą, sveriančią 4500 debenų (viebas debenas – 91 kg), kasdien nudobsiu vieną iš jūsų (eneados dievų).“ Tačiau Izidei pavyksta apgauti Setą. Pavirtusi dailia mergina, ji papasakoja Setui išgalvotą istoriją apie svetimšalį, kuris klasta atėmė iš piemens jo gyvulius, o kai Setas pasipiktina šitokia nedorybe, pesliu pavirtusi Izidė taria Setui:“Apraudok save. Nes juk tavo lūpos ištarė šitai (t.y. pasmerkė nedorybę), o tavo protas pasmerkė tave“ Ir tolesniuose įvykiuose, pvz., Horo dvikovoje su Setu bei kt., Izidė aktyviai padeda savo sūnui. Izidė yra ir toji, kuri nugalėtąjį Setą surištą nugabena pas Atumą, ir toji, kuri paskelbia Horo

pergalę.

Ypač populiarus Izidės kultas tapo pirmaisiais amžiais po Kr., prasidėjus antikos pasaulėžiūros saulėlydžiui, kai sumažėjo saugumas ir stabilumas, ėmė stigti atsidavimo ir pasiaukojimo. Tada Izidės kultas paplito visoje Romos imperijoje. Romėnų rašytojas Apulėjus (apie 125 – 180) apibūdino Izidę kaip gamtos motiną, visa ko valdovę, aukščiausiąją iš dievybių, kurią „pripažįsta visas pasaulis, garbina įvairiomis apeigomis, vadina įvairiais vardais.

Maat, viena autoritetingiausiųjų Egipto mitologijos deivių. Egiptietiškai žodis „maat“ reiškia sudėtingą vaizdinių visumą, į kurią įeina tiesa ir teisingumas, teisinė tvarka, etinės normos bbei dieviškieji įstatymai, kuriuos lemia gamtoje, dievų pasaulyje ir žmonių visuomenėje galiojančios imanentinės taisyklės, bei dėsniai. Deivė Maat yra šios sąvokos personifikacija, saulės dievo Ra duktė ir išminties dievo Toto žmona. Ikonografijoje Maat vaizduojama moterimi, sėdinčia ant žemės pariestomis po savimi kojomis (raštininko poza). Maat simbolis yra stručio plunksna. Senosios Karalystės laikais Maat buvo būtinas faraono titulavimo komponentas, o faraono vyriausiasis valdininkas (čati) vadino save Maat žyniu. Prasidėjus religijos etizavimo procesui Naujosios Karalystės epochoje, sustiprėjo Maat ryšys Ozyrio pomirtiniu teismu. „„Mirusiųjų knygos“ 125 sk. Sakoma, kad pomirtinis teismas vyksta Abiejų Maat salėje, kur stovi svarstyklės, ant vienos jų lėkštės dedama mirusiojo širdis, o ant kitos – Maat statulėlė arba stručio plunksna. Jeigu svarstyklių lėkštės išlaiko pusiausvyrą, mirusysis būna išteisinamas. Senovės EEgipte teisėjų emblema buvo Maat statulėlė.

Minas, egipt. mitologijoje vaisingumo dievas, skatinantis žmogaus gimimą ir gyvulių veisimąsį. Ikonografijoje Minas vaizduotas vyru, ant kurio galvos karūna su dviem plunksnomis, viena jo ranka pakelta, kitoje – rimbas. Minos garbei buvo švenčiama derliaus nuėmimo šventė, kurios metu faraonas auksiniu pjautuvu supjaudavo pirmąjį pėdą. Pagrindinis Mino kulto centras buvo Koptas (pietų Egipte), kur kartu garbinta jo žmona Izidė ir sūnus Horas. Koptas – svarbus karavanų prekybos centras, todėl Minas buvo priskiriamos ir prekybos karavanų bei pirklių globėjo funkcijos. Vykstant sinkretizmo procesui, Minas imtas tapatinti su Horu, Sebeku ir kt., o Viduriniosios Karalystės laikais Minas susiliejo su Amonu ir įgavo dievo demiurgo, Visatos kūrėjo ir „dievų valdovo“.

Montas, egipt. mitologijoje karo dievas. Monto šventasis gyvūnas buvo sakalas; HHermontyje (pietų Egipte) Montas siejamas su baltuoju jaučiu Buchiu. Montas vaizduotas žmogumi su sakalo galva, kurią puošė dvi žydros plunksnos ir saulės diskas, pagrindinis jo atributas – ietis. Iš pradžių Monto kulto centras buvo Tėbai, hermontis, Todas ir Medamudas (pietų Egipte), todėl tekstuose minimi „keturi Montai, sujungti į vieną“. Pagrindinė Monto funkcija – užtikrinti faraono pergalę kovoje su priešu. Vėliau Monto kultas išliko tik Medamude. Kadangi Viduriniosios Karalystės 11-osios dinastijos faraonai (XXI a. pr. Kr.) laikė Montą vienu pagrindinių panteono ddievų, taip pat savo „asmeniniu dievu“, kurio vardas buvo sudėtinė faraono vardo dalis, pvz., Mentuchotepas („Montu patenkintas“). Vykstant sinkretizmo procesui, Montas susiliejo su Amonu, nors dar XIII a. pr. Kr. kūrinyje „Pentauro poema“, kur aprašytos faraono Ramzio II kautynės su hetitais, apie faraoną sakoma, kad „savo jėga jis prilygsta Montui jo galybės valandą“.

Muta, egipt mitologijos deivė , dievo amono žmona ir dievo Chonso motina. Muta šventasis gyvūnas buvo karvė, bet kaip Muta įsikūnijima garbintas ir peslys. Nors Muta buvo vietinė Tėbų dievybė, tačiau epitetas „promotė“ rodo artimumą su kitomis deivėmis motinomis. Tai skatino Muta identifikaciją su Bastet, Nut ir kitomis senovės Egipto deivėmis.

Neftidė (iš senovės gr.), Nebeteta (iš senovės egipt.), viena iš eneados dievybių, žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut dukra. Manoma, kad Neftidė nebuvo garbinama ir neturėjo savo kulto centro., ji buvusi „sukurta“ kaip būtinas eneadai dievo Seto moteriškos lyties atitikmuo. Šią prielaidą patvirtina tai, jog mitų apie Ozyrį cikle Neftidė (skirtingai nei nei eneadoje) veikia ne su Setu, o su Izide, be to, būdama ne savarankiškas personažas, o tik Izidės bendražygė, pvz., Neftidė lydi ieškančią Ozyrio Izidę, kartu su juo aprauda Ozyrį. Senovės graikų rašytojo Plutarcho traktate „Apie Izidę ir Ozyrį“ Neftidė yra nederlingų žemių personifikacija, t. yy. tipologiškai ji artima Setui ir priešiška Izidei bei Ozyriui.

Nechbeta, Nechebta, egipt mitologojoje faraono valdžios personifikacija. Nechbetos kulto centras buvo Aukštutinio Egipto sostinė Nechenas (Hierakonpolis). Nechbetos šventasis gyvūnas – peslys; ikografijoje Nechbeta vaizduota moterimi su peslio kuoduku ir su balta Aukštutinio Egipto karūna ant galvos. Teonimas „Nechbeta“, kaip ir Žemutinio Egipto deivės Uto (Uadžetos) vardas, buvo privalomas faraono titulavimo komponentas, o abiejų šių deivių simboliai (peslys ir gyvatė) buvo faraono – suvienyto Egipto valdovo dvigbos karūnos elementai. „Piramidžių tekstuose“ Nechbeta vadinama „Horo akimi“. O vėlesniuose tekstuose – „saulės akimi“. Nechbeta buvo ir dykumos valdovė, ir ten esančios kalnų pramonės globėja. Viena iš jos funkcijų – padėti gimdyvėms; tai sieja ją su kitomis senovės egiptiečių deivėmis motinomis.]

Neitė, egipt. mitologijoje Saiso miesto deivė VII – VI a. pr. Kr. Neitės kultas paplito visame Senovės Egipte. Ikonografijoje Neitė vaizduota moterimi su Žemutinio Egipto karūna ir maitinanti du mažus vaikus. Neitei būdingas dualizmas, nes ji vienija vyriškąjį ir moteriškąjį pradus ir yra vadinama „protėvių pamote“. Neitė polifunkcionali. JI atlieka demiurgo funkcijas, yra sukūrusi dievų ir žmonių sėklas. Ji – vandens ir jūros deivė, tai rodo vienas iš Neitės epitetų – „atveriančioji kelius“. Neitė garbinta ir kaip medžioklės bei karo deivė, ir kaip gydančioji deivė, kkuri atbaido nuo ligonio piktąsias dvasias, ji taip pat yra susijusi su pomirtiniu pasauliu. Toks ambivalentiškumas ir polifunkcionalumas skatino Neitės identifikavimą su kitomis deivėmis, pvz., Hator, Izide, Neftide, o graikai tapatino Neitę su Atėne.

Nunas, egipt. dievas, pirmykščių vandenų, okeano ir pirmukščio chaoso personifikacija. Pasak kosmogoninių ir teogoninių mitų, iš Nuno atsirado visata, dievai ir žmonės. Pasaulio sukūrimo mito Heliopolio variante sakoma: „Aš (Ra) sukūriau tai (žemę ir dangų) iš Nuno, iš nebūties“, – savo ruožtu Hermopolio religiniame spekuliatyviniame mokyme apie ogdoadą Nunas ir jo moteriškos lyties antrininkė Naunetė įkūnija pirmykštį okeaną kaip vieną iš Visatos pradmenų ir pirminių elementų. Senovės egiptiečių panteone Nunas buvo „sukurtoji dievybė“, kurią stengtasi konkretizuoti senovės egiptiečių mitografijoje, nurodant jos vietą ir vaidmenį dievų šeimoje, pvz., eschatoliniame mite „Žmonių sunaikinimas“ Ra laiko Nuną dievų sueigos pirmininku, vadina jį „vyriausiasis iš dievų, iš kurių esu kilęs.“; Nunas atsako:“Sūnus mano Ra, dievas, kurs yra didingesnis už savo kūrėją, už tuos kas jį kūrė“. Tai rodo, kad Nunas nepretenduoja į aukščiausią dievų panteono vietą.

Nut, egiptiečių dangaus deivė. Heliopolio eneadoje Nut yra Šu ir Tefnut dukra, žemės dievo Gebo sesuo ir žmona, Ozyrio ir Izidės, Seto ir Neftidės motina; Heliopolo Nut garbinta kaip medis (Pasaulio medis). Archajiškasis kosmogeninis mitas

pasakoja, kad iš Nut gimė saulė ir žvaigždės, ji tvarko judėjimą saulės skliaute, bet kas valandą Nut praryja savo vaikus – dangaus šviesulius, o ryte vėl juos pagimdo. Todėl Gebas susipyksta su Nut, dievas Šu atskiria žmoną nuo vyro, palikdamas Gebą apačioje, o Nut pakledamas į viršų. Nut buvo įsivaizduojama kaip karvė, kurios papilvė nusėta žvaigždėmis; Nut epitetas „didžioji žvaigždžių motina“ liudija jos artumą kitoms deivėms motinoms, pvz.,Mut, Hator. „Piramidžių tekstai“ rodo Nut ryšį su pomirtinu pasauliu, nes ji pakelia mmirusiuosius į dangų, taip pat saugo laidojimo rūsius. Nut atvaizdas – moteris, iškeltose rankose laikanti saulės diską, dažnai puošia sarkofagų dangčių vidų.

Ozyris (iš senovės gr.) Usiras (iš senovės egipt.), egipt. mitologijoje derlingumo dievas, pomirtinio pasaulio valdovas. Iš pradžių Ozyris buvo Džedu miesto (Nilo deltoje) vietinis derlingumo dievas, o nuo Senosios Karalystės laikų (apie 280-2250 pr. Kr.) iki pat I tūkst. po Kr. vidurio Ozyris garbintas visame Nilo slėnyje; pagrindinis Ozyrio kulto centras buvo Abidas. Vienas iš labiausiai paplitusių senovės EEgipto mitų ciklų yra skirtas Ozyriui. Pažymėtina, kad senovės egiptiečiai neturėjo suformavę vieningos Ozyrio mitologijos interpretavimo tradicijos. Tai galima būtų paaiškinti dideliu šio mito populiarumu: nebuvo reikalo daryti tokio apibendinimo, taip pat nepaprastu Ozyrio daugiareikšmiškumu ir paslaptingumu, kuriuos propažino patys ssenovės egiptiečiai:“Tavo esmė, Ozyri, tamsesnė nei kitų dievų“.

Ozyrio mitų cikle teigiama, kad Ozyris yra žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut vyresnysis sūnus, Izidės brolis ir vyras, Seto ir Neftidės brolis, Horo tėvas; jis yra ketvirtas iš dievų (po Ra, šu ir Gebo), valdančių Egiptą; Ozyris išmokė žmones įdirbti laukus, prižiūrėti sodus ir vynuogynus, kepti duoną ir daryti vyną, surasti bei apdoroti auksą bei sidabrą, gydyti žmones, statyti miestus. Piktas ir pavydus ozyrio brolis Setas užmuša Ozyrį, sukapojęs sudeda skrynion ir įmeta į Nilą. Ozyrio žmona ir sesuo Izidė suranda skrynią su savo brolio ir vyro palaikais. Dievo Ra pasiųstas Anubis sudeda Ozyrio kūna, mumifikuoja jį. Izidė stebuklingu būdu pagimdo Ozyrio sūnų Horą, kuris, nugalėjęs Setą, atgaivina savo tėvą. Ozyrio pprisikėlimas skatina visos gamtos atgimimą, tačiau Ozyris atsisako grįžti į žemę, Egipto valdymą jis atiduoda Horui, o pats lieka pomirtinio pasaulio valdovu ir mirusiųjų tesimo kolegijos pirmininku.

Ozyris atliko įvairias funkcijas. Viena iš jų buvo susijusi su metų laikų kaita, su Ozyriu, kaip augančio grūdo, augalijos pasaulio ir derlingumo dievu, kuriam mirus prasideda „sausros“ sezonas, o prisikėlus – gamtos atgimimas. Tai pabrėžiama tiek ikonografijoje, vaizduojant Ozyrį žalios spalvos veidu ir siejant jo atvaizdą su vynuogienojais, lotosu, arba tokiais pasakymais: „Aš (mirusysis) OOzyris.aš gyvenu, augu kaip grūdas. Aš – miežio grūdas“. Kitas Ozyrio paveikslo aspektas yra susijęs su svarbia senovės egiptiečių mentaliteteo antimonija “mes – jie“, „mūsų geroji žemė – jų blogoji žemė“, „mūsų gerasis dievas – jų blogasis dievas“, kur Ozyris yra geranoriškas Egipto valdovas, Setas – piktųjų jėgų įsikūnijimas. Ozyrio personažas glaudžiai susijęs su valdovu ir jo valdžia, nes Ozyris, kaip buvęs Egipto valdovas, yra miręs faraonas, o Horas – gyvasis faraonas. Svarbiausias Ozyrio paveikslo aspektas – jo, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo, vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Ozyris susijęs taip pat su Nilu ir mėnuliu.

Ilgainiui Ozyrio populiarumas vis didėjo ir apogėjų pasiekė graikų-romėnų laikais, kai nemirtingumo troškimas tapo viena svarbiausių žmogaus mentaliteto ypatybių, skatinusių ir kitų mirštančių bei prisikeliančių dievų kulto paplitimą, pvz., Mitros kultą iranėnų mitologijoje. Populiarumo įgijo sinkretiškasis Ozyrio ir Apio junginys – dievas Serapis, apie kurį romėnų istorikas Tacitas (apie 58 – 117) rašė, kad „tai buvo dievas, kurį ši prietainga tauta (Aleksnasdrijos gyventojai) garbino labiau už kitus dievus. Vieni laiko šį dievą graikų dievu Eskulapu, nes jis gydo ligas, kiti tvirtina, jog jis yra seniausias Egipto dievas Ozyris, o daugelismano, kad jis valdo visa kas yra, kad jis – Jupiteris (romėnų dievas)“

Ptachas, Pta, senovės eegiptiečių religijoje ir mitologijoje viena svarbiausių dievybių, iš pradžių buvęs vietinis Memfio dievas, bet jau III tūkstantmetyje pr. Kr. Ptacho kultas paplito visame Senovės Egipte. Ikonografijoje Ptachas vaizduotas vyru prigludusiais drabužiais, su lazda rankoje. Memfio religiniame spekuliatyviniame mokyme Ptachas yra dievas demiurgas, viso, kas egzistuoja, kūrėjas; „pirmasis postūmis“ jam kuriant pasaulį buvo dieviškoji mintis, o pagrindinis kūrimo instrumentas – dieviškasis žodis. Kuryba, kuri remiasi dieviškąja mintimi ir dieviškuoju žodžiu, lemia visos būties substancinę vienovę. Memfio dvasininkų kūrinyje (Memfio teologiškajame traktate) sakoma, kad Ptachas „yra kiekviename kūne, visų dievų visų žmonių, visų žvėrių, visų šliužų ir visko, kas gyva, viduje, nes jis mąsto už visus ir įsakinėja visiems, kam tik nori“. Šitoks Ptacho įsikūnijimas Visatoje bei įvairiausiuose gyviuose suteikia didelių galimybių šio dievo sinkretizmui. Ptachas tapatintas su Atumu (taip jis tapo eneados kūrėju), su Amonu ir Ra; tai liudija formulė:“Tikrai yra iš viso trys dievai – Amonas, Ra ir Ptachas. Ir nėra jiems lygių. Nematomojo Amono veidas yra kaip Ra, o kūnas – kaip Ptacho“. Ypač artimas Ptachui buvo vietinis Memfio chtoniškasis žemės dievas Tatenenas, ir jie susiliejo į vieną dievybę Ptachą Tateneną, garbintą, kaip vaisingumo dievą.Egipto istoriko Manetono (IV a. pr. Kr. antroji pusė – III a. pr. Kr. pradžia) ssenovės graikų kalba parašytoje Egipto istorijoje Ptachas tapatinamas su senovės graikų amatininkytės dievu Hefaistu ir laikomas pirmuoju Egipto valdovu.

Ra, Re, vienas svarbiausių Egipto mitologijoje dievų, saulės dievas. Ra šventasis gyvūnas buvo sakalas; kartais Ra vadintas „didžiuoju katinu“. Ikonografijoje Ra dažniausiai vaizduotas vyru su sakalo galva ir saulės disku. Iš pradžių Ra buvo vietinis Heliopolio dievas, o III tūkstantmetyje pr. Kr. Ra kultas paplito po visą Senovės Egiptą. Vykstant sinkretizmo procesui, Ra susiliejo su kitais saulės dievais – Atumu (Ra Atumas), Amonu (Amonas Ra) ir Horu (Ra Horachutis). Apmąstymuose apie Ra ir įvairias jo hipostazes pastebima monoteistinių tendencijų, kurias apibūdina formulė „Aš esu Chepris iš ryto Ra – vidurdienį ir Atumas – vakare“

Ra buvo polifunkcionalus dievas, dievas demiurgas ir, kaip atliekantis šias funkcijas, Ra (Ra Atumas, Amonas Ra) buvo vienas pagrindinių personažų įvairiuose senovės egiptiečių kosmogoniniuose ir teogoniniuose mitų variantuose, ypač Heliopolio variante, kuriame pasakojama, kad Ra Atumas atsiradęs iš Nuno, kai „dar nebuvo nei dangaus, nei žemės“, o vien tiktai „nebūtis“. Atsiradus Ra Atumui, prasidėjo tikras pasaulio kūrimas, nes „aš (Ra Atumas) atsiradau, ir radosi; paskui man atsiradus, atsirado visos esybės, ir daugelis jų išėjo iš menęs“, taip pat aštuoni eneados dievai.

Ra yra pagrindinis soliarinių mitų, pasakojančių apie Ra ir

(arba) jo sūnaus Šu Onurio kovą su milžinišku krokodilu Magu, kuris mėgina apversti saulės Dievo laivą ir praryti pačią saulę, personažas. Dažniausiai saulės ir saulės dievo priešininkė yra gyvatė, pvz., „Sakmėje apie Apopo nuvertimą nuo sosto pasakojama, kad klajojęs per dieną po dangaus skliautą, į pavakarę Ra dieniniu laiveliu Mandžetu priartėja prie vakaruose, netoli Abido esančių kalnų, kur žiojėja anga į požemį. Ra persėda į naktinį laivelį Mesktetę, kuriuo keliauja per požeminį Nilą. Čia vidurnaktį Ra kaunasi su milžiniška gyvate AApopu, o įveikęs ją keliauja toliau pradėti naujos dienos.

Ra yra susijęs su valdovu ir jo valdžia; tai liudija ne tik tituluojant Egipto faraoną vartojama formulė „Ra sūnus“, bet ir labai aktyvus Ra vaidmuo archajiškuose valdovo mituose. Senosios Karalystės pėdsakų cikle apie 5-osios dinastijos faraonų (26 – 25 a. pr. Kr.) kilmę ir atėjimą į valdžią ketvirtojoje pasakoje pasakojama, kad Ra žynio Rausero žmona Redžededetė “pastojo nuo dievo Ra, Sachebų (miesto prie Heliopolio) valdovo.Ir Ra jai paskelbė, kad jie (trys Redžededetės ssūnūs) užims aukščiausiojo visoje žemėje valdovo vietą“. Ra pranašystė išsipildė ir Radžededetės sūnūs tapo faraonais, naujos dinastjos pradininkais.

Ra, kaip demiurgas, saulės dievas ir faraonų globėjas, yra žmonėms gera daranti ir linkinti dievybė, bet jis gali, bent jau kurį laiką, ir nneapkęsti žmonių ir žmonijos. Apie tai pasakoja mitas „Žmonių sunaikinimas“, kuriame teigiama, kad tuo metu, kai Ra buvo jau senas, žmonės sumanė kažką pikta. Ra sukvietė sueigą ir paklausė ką daryti. Dievų sueiga nutarė sunaikinti žmones ir pavedė tai padaryti deivei Hator. Visų žmonių nepavyko sunaikinti,o tai senovės egiptiečių supratimu reiškė, kad dievų galia nėra neribota.

Ra yra susijęs su mirtimi, bei mirusiųjų viešpatija, kur iš pradžių, kaip liudija archajiški „Piramidžių tekstai“, jis vaidino tokį pat vaidmenį, kokį vėliau Ozyris. Negana to – šiuose tekstuose ra ir Ozyris kartais vaizduojami kaip priešybės: Ra yra šviesi dangaus dievybė, faraono „tėvas“, o Ozyris – niūrus požemio valdovas. Nors ilgainiui ir senovės egiptiečių mirties bei pomirtinio gyvenimo vaizdiniuose Ozyris nustūmė Ra į šalį, tačiau ššis vis dar tebebuvo vienas iš mirusiųjų teismo kolegijos narių.

Sebekas (iš senovės egipt.), Suchosas (iš senovės gr.), egiptiečių mitologijoje vendens ir Nilo potvynių dievas. Sebeko kulto centras buvo al Fajumo oazė Libijos dykumoje. Sebeko šventasis gyvūnas – krokodilas. Sebeko kultas paplito Viduriniosios karalytės 12-osios dinastijos laikais (XIX – XVIII a. pr. Kr.), kai vykstant sinkretizmo procesui, Sebekas buvo susietas su Minu, Amonu, Ra, Horu ir kt. dievais. Nėra savarankiškų Sebeko mitų, jis veikia soliariniuose mituose tik kaip dievo Ra padėjėjas kkovojant su tamsos jėgomis, epizodiškai pasirodo Ozyrio mitų cikle. Al Fajume Sebekas garbintas kaip gerasis dievas demiurgas, užtarėjas, kuris rūpinasi žmonių gerove, gydo ligonius. Neretai tekstuose Sebekas vaizduojamas ir kaip piktasis dievas, Ra ir Ozyrio priešas.

Sechmeta, Sachmeta, egipt. mitologijoje karo ir pragaištingos saulės kaitros deivė. Sechmetos šventasis gyvūnas buvo liūtė. Sechmetos kulto centras – Memfis, bet ilgainiui Sechmetą pradėta garbinti ir kituose Senovės Egipto miestuose bei nomuose. Sechmeta buvo Ra duktė (jo grėsmingoji Akis), dievo Ptacho žmona ir dievo Nefertumo motina. Vykstant sinkretizmo procesui, Sechmeta buvo tapatinama su Tefnut, Hator, Mut ir deivėmis – liūtėmis. Sechmeta yra faraono pagalbininkė kovos lauke, jos žvilgsnis įvaro baimę priešams, o karštas alsavimas – sunaikina. Viename tekste apie Amenchotepą II (XV a. pr. Kr.) rašoma, kad jis yra toks pat galingas kaip Sechmeta. Sechmeta – gydančioji deivė, padedanti gimdyvėms; Sechmetos kulto dvasininskai buvo ir gydytojai.

Sešata („raštininkė“), egipt. mitologijoje rašto deivė. Ikonografijoje Sešata vaizduota moterimi su septyniakampe žvaigžde ant galvos. Iš pradžių Sešata buvo vietinė Saiso dievybė, o Senosios Karalytės laikais ji garbinta Senovės Egipte kaip išminties dievo Toto sesuo – žmona arba duktė, kaip statybos ir žinių globėja, išmokanti rašyti ir skaičiuoti, bei „Gyvybės namų“ (t.y., rankraščių, archyvo rinkinių) saugotoja. Heliopolyje vyravo požiūris, kad SSešata užrašo ant medžių lapų faraono gyvenimo ir valdymo metus; tai rodo Sešatos ryšį su senovės egiptiečių likimo vaizdiniais. Sešata dažnai tapatinama su kitomis likimo deivėmis – Hator, Neftide ir kt.

Setas, Sutechas, vienas iš prieštaringiausių egiptiečių panteono dievų:“svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas, piktasis Ozyrio žudikas, Horo preišininkas ir varžovas;“savojo“ Nilo slėnio dievas, gerasis dievų ir faraonų globėjas. Įvairiais Senovės Egipto istorijos laikotarpiais labiau išryškėdavo viena ar kita Seto ypatybė bei funkcija. Seto šventasis gyvūnas yra kiaulė (jos epitetas – „šlykšti dievams“), antilopė, dažniausiai – asilas. Manoma, kad Seto kultas atsirado Ombe (pietų Egipte) ir Herakleopolyje, III tūkstantmetyje papalito po visą Egiptą, o eneadoje Setas yra vienas iš keturių žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut vaikų, Ozyrio, Izidės brolis, Neftidės brolis ir vyras.

Senosios Karalystės laikais Setas buvo laikomas geruoju dievu – kartu su Horu jis yra valdovų ir faraonų globėjas, jo vardu tituluojami daugelis faraonų, Setas, artimas dievui Ra, padeda šiam grumtis su tamsa ir blogį įkūnijančiu Apopu. Nors kai kuriuose vietovėse toks požiūris į Setą išliko iki pat IV a. pr. Kr., tačiau hiksų viešpatavimo laikais įvyko esminių pokyčių vertinant Setą: jis imtas tapatinti su vakarų semitų dievu Baalu, jo žmona buvo laikoma karingoji vakarų semitų deivė Anat; ddėl to vaizduojant Setą buvo ypač pabrėžiama jo jėga, galybė ir smurtas, jo, kaip audros ir dykumų valovo funkcijos. Dėl šių ypatybių 19 – osios dinastjos faraonai (XIV – XIII a. pr. Kr.) pasirinko Setą vienu iš savo „asmeninių dievų“. Apie VIII a. pr. Kr. Seto paveiksle įsivyravo neigiamos ypatybės, ryškiai atsiskleidusios mitų apie Ozyrį cikle, kur Setas yra pavydus ir piktas gerojo Ozyrio brolis, blogio ir prievartos, griaunamųjų jėgų bei nuosmukio personifikacija. Setas užmuša Ozyrį ir išdidižiai pareikalauja jo sosto, tačiau Horas dvikovoje nugali Setą.

Šu („tuštuma‘, „šviesa“), egipt. mitologijoje oro dievas, esantis tarp dangaus ir žemės, „sukurtasis“ dievas. Ikonografijoje Šu vaizduotas klūpančiu ant vieno kelio vyru, kuris iškėlęs rankas laiko dangaus skliautą. Šu (kartu su savo moteriškos lyties koreliatu Tefnut) yra vienas iš eneados dievų, atsiradusių Ra Atumui pačiam save apvaisinus:“Aš (Ra Atumas) išspjoviau Šu, išvėmiau Tefnut“, – o iš Šu ir Tefnut atsirado kita dievų pora – Gebas ir Nut. Pasak Heliopolio religinio spekuliatyvinio mokymo, Šu yra viena iš Visatos užuomazgų, jos pirminis elementas. Formuojantis tokiam požiūriui senovės egiptiečių religijoje Šu paveikslas tapo konkretesnis, pvz., 125 „Mirusiųjų knygos“ skyriuje Šu minimas kaip vienas iš mirusiųjų teismo kolegijos narių. Ryškiausia šu konkretizavimo apraiška yra jo susiliejimas su Tinido (Š.

Egipte) vietiniu dievu Inharu sinkretišką dievybę Šu Onurį, kuris yra Ra sūnus ir Hator Tefnut brolis.

Tefnut, egiptiečių mitologijoje drėgmės deivė. Tefnut šventasis gyvūnas buvo liūtė, pirmasis kulto centras buvo Heliopolis. Tefnut priklauso Heliopolio eneadai kaip dievo Šu moteriškos lyties koreliatas, atsiradęs Ra Atumui pačiam save apvaisinus, taip pat kaip Šu sesuo ir žmona, kuri pagimdo kitą dievų porą – Gebą ir Nut. Sinkretizmo proceso metu Tefnut buvo tapatinama su daugeliu deivių – liūčių:Mut, Basta. Pati artimiausia Tefnut buvo Hator. Sakmėje aapie Hator Tefnut sugrįžimą iš Nubijos Tefnut yra mylima Ra duktė, jo Akis, bet dėl nežinomų priežasčių deivė susivaidija su savo tėvu ir iškeliauja į Nubiją, kur klajoja pavirtusi liūte. Senas ir bejėgis Ra negali gyventi be savo stipriosios dukters, tad siunčia sūnų, Tefnut brolį Šu, ir išminties dievą Totą, kad šie įkalbėtų Tefnut sugrįžti į Egiptą. Dievai įvykdo savo užduotį. Tefnut sugrįžta į Egiptą, jos kelionė Nilu žemyn suteikia daug džiaugsmo ir linksmybių visiems Nilo slėnio gyventojams, o diena, kkai po šventosios santuokos cermonijos Hator Tefnut tampa Šu (arba Šu Onurio) žmona, – gamtos suklestėjimo pradžia.

Totas, Džehuti, egiptiečių mitologijoje išminties, skaičiavimo ir rašymo dievas, vienas pačių populiariausių dievų. Iš pradžių Toto kulto centras buvo Hermopolis, bet jau III tūkstantmetyje ppr. Kr. šis kultas tapo populiarus visame senovės Egipte. Toto šventasis gyvūnas buvo pavianas, taip pat paukštis ibis, kurį užmušus senovės Egipte grėsė mirties bausmė. Totas buvo polifunkcionalus dievas. Jį garbino kaip atralinį mėnulio dievą, kaip Ra kairiąją Akį, vadino“sidabriniu disku“. Viena iš Toto funkcijų – padalyti laiką į metus ir mėnesius; tai rodo jo epetetas „laiko valdovas“ ir jam skirtos penkios papildomos metų dienos senovės Egipto kalendoriuje. Totas yra kultūrinis herojus, kuris išrado raštą, išmokė žmones rašyti ir skaičiuoti, jis globoja raštininkus ir archyvus. Sakoma, kad Totas „supranta visas kalbas“. Helenizmo laikais Totui buvo priskiriama įvairių liturginių magiškų tekstų, kurie, kaip palankiai magiškai veikianti priemonė, būdavo įdedami į laidojimo rūsius, autorystė.

Totas priskiria žmogui mirties ir gimimo dieną, kaip eneados rraštininkas dalyvauja mirusiųjų teisme ir užrašo mirusiojo širdies svorį, duoda nurodymus mumufikuoti mirusįjį. Ozyrio mitų cikle Totas yra Ozyrio gynėjas ir geradaris, jis padeda Izidei atgaivinti gyvatės įgeltą Horą, valdovo mituose Totas nutraukia Seto grumtynes su Horu, užrašo, kad Horas yra Egipto valdovas. Viename tekste nurodoma, kad ir pats Totas iki 7726 m pr. Kr. buvo Egipto valdovas.

Senovės Egiptiečių magija

Senovės egiptiečiai daug kur naudojosi magija. Jos galima aptikti daugelyje kontekstų, nuo formalaus taikymo, pavyzdžiui, per šventyklos aapeigas, iki pat kasdienio gyvenimo burtų, skirtų gydyti ligoms, palengvinti gimdymui ir apsaugoti vaikams.

Gydomoji magija

Magija ypač plačiai buvo taikoma ligoms bei negalavimams gydyti, taip pat mėginant išvengti galimų traumų, pavyzdžiui, gimdymo komplikacijų arba pavojingų gyvūnų užpuolimo. Šiuo atveju sąvokos „gydymas“ ir „magija“ yra beveik vienarūšės – tai tarsi priešingi poliai su kūno apsauga susijusių žodžių ir veiksmų, pasitelkiamų iš specialios žinijos srities ir specialistų pritaikomų praktiškai, visumos. Štai, pavyzdžiui, garsiajame Eberso papiruse daugybės magiškų užkeikimų neįmanoma atskirti nuo to, ką mes laikytume gydymu tikrąja prasme:

Užkeikimas geriant vaistus. Štai vaistai, kurie pašalina [žalingas] medžiagas iš mano širdies, iš mano galūnių, štai tie vaistai. Burtai stipriai veikia su šiais vaistais, ir atvirkščiai. Ar atsimeni, kaip Horas ir Setas buvo nuvesti į didžiuosius Heliopolio rūmus ir dalyvaujant Horui buvo tiriamos Seto sėklidės? Paskui jis klestėjo kaip žemės valdovas. Jis darė, ką norėjo, kaip ir kiti dievai.

Šiuos žodžius reikia tarti geriant vaistus. Tai paveiki priemonė, išbandyta daugybę kartų.

Kai kurie gydymo būdai primena įprastą mediciną, dažniausiai dėl to, kad ligos priežastis aiškiai fizinė (kaip antai smūgis ar kritimas), taigi ir vaistai – taip pat gamtinės priemonės. Tačiau esama ir neabejotinai magiškų, daugiausia todėl, kad negalios priežastis nematoma ar nežinoma, ar bent tokia, kurią ssunku išaiškinti, – juk senovės egiptiečiai neturėjo priemonių tokių mikroorganizmų, kaip bakterijos ar virusai, veikimui nustatyti. Be to, negalavimų rasdavosi dėl pavojingų gyvių poveikio, ypač skorpionų ar gyvačių, kurie geldami apnuodija kūną toksinais. Tokioms negalioms gydyti egiptiečiai sukūrė sudėtingą ligos priežasčių bei padarinių ir atitinkamo gydymo sistemą, kuria remdamiesi išsiaiškindavo, kaip veikti konkrečiu atveju.

Jų supratimu, žmogus gyvena veikiamas platesnio pasaulio galių, kurias valdo dievai ir kitos nematomos esybės, taigi daugelis dalykų žmonijai tiesiog nepavaldūs. Atrodė, kad liga žmogų ima ir ištinka, vidury nakties gali įgelti skorpionas, – ir dėl šių atsitiktinumų į kūną gali patekti kenksmingos galios. Jos dažnai būdavo aiškinamos kaip demonų ar piktavalių mirusiųjų poveikis (p. 201), tad reikėdavo pasitelkti panašią galią turinčias esybes, pirmiausia dievus. Vien fizinėmis priemonėmis negalėjai pasikliauti.

Simpatinė ir apsauginė magija

Egiptiečių maginių užkeikimų sandara dažnai būna tokia: žmogų ištikusi bėda lyginama su sunkumais, kuriuos teko patirti dievams, ypač Rė (kaip pirminei dievybei), Isis (ypač dėl gimdymo) ir Horui (kaip Isis kūdikiui). Tai kartais vadinama simpatine magija. Analogija paprastai perteikiama pasakojant atitinkamą mito epizodą. Tada burtininkas mėgina priversti šiuos dievus padėti ligoniui, net šaukdamasis visam kosmosui gresiančios katastrofos, jeigu gydymas nepavyktų. Čia burtininkas stengiasi ne tik pasinaudoti žodžio galia, dėl ligonio jis mėgina įsibrauti į ppačią visatos struktūrą. Tokią veiklą senovės egiptiečiai vadino heka -tai galia, kuria dievas kūrėjas suteikė būtį visatai. Kita vertus, heka – ne vien dievų savastis: išminties tekstas „Pamokymas karaliui Merikarei“ sako, kad kūrėjas davė žmonėms (savo „atvaizdams, kilusiems iš jo kūno“) pasaulį gyventi, maisto bei gėrimo kūnui palaikyti, tvarkingą, gerų valdovų prižiūrimą visuomenę ir heka „nelaimių smūgiams“ atremti. Užkeikimo žodžius papildydavo apeigos, dažnai susijusios su gydymu, ir maginių priemonių vartojimas „į vidų“, laižant ar ryjant, be to, burtininko atliekami ritualai, kaip kad septynių mazgų mezgimas ankstesniame užkeikime.

Magija buvo taikoma ne tik gydymo tikslais, bet ir siekiant apsaugoti nuo galimos žalos. Patogus būdas apsiginti nuo piktavalių – apsauginiai amuletai. Ypač įdomus pavyzdys – „apsauginiai įsakai“, susuktos ir įkištos į dėklą papiruso skiautelės, kabinamos ant kaklo vaikams. „Apsauginis įsakas“ prišaukia dievų apsaugą nuo daugybės pavojų: prastos savijautos, ligos, blogų sapnų, piktavalių dievų ar žmonių, pavojingų kelionių, piktos akies, burtų bei burtininkų, pavojingų padarų ir demonų – ir nuo nelaimingų atsitikimų, kaip antai sienos griuvimo ar perkūno trenksmo. Vienu žodžiu, kone nuo kiekvienos bėdos, galinčios ištikti vaiką.

Burtininkai

Tad kas buvo tie burtininkai, mėginę priversti dievus padėti jų pacientams? Tie, kurie paliko aiškiausius pėdsakus, buvo elitiniai magai. Dauguma turi titulus, glaudžiai juos siejančius su

šventykla: (vyriausiasis) žynys skaitovas (t. y. žynys, skaitydavęs apeigines knygas), paslapčių šeimininkas, Sachmet (ligų ir nelaimių deivės) žynys, Selket (skorpionų ir gyvačių deivės) valdytojas, arba amuletų vyras (kitaip – gynėjas). Tačiau yra pagrindo manyti, kad, be šių mokytų magų, visuomenėje buvo ir daugiau burtininkaujančių žmonių. Pavyzdžiui, esama liudijimų apie žiniuonę, gyvenusią Deir ei Medinoje. Archeologijos ir tekstų duomenys mums turbūt parodo tik šio magiško medžio viršūnę, nes turima medžiaga atspindi vien aukščiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą.

Magijos susipynimą su kitais gyvenimo aspektais rrodo 1928 m. rasta Kenihirchopšefo, XIX dinastijos pabaigoje Deir ei Medinoje gyvenusio raštininko, „biblioteka“. Be savo administracinių raštų, Kenihirchopšefas surinko daugybę kitokių papirusų, tarp jų literatūros kūrinių, giesmių ir apeiginių tekstų, taip pat nemažai magijos ir medicinos tekstų, rastas net sapnininkas. Tačiau įspūdingiausias atradimas – Vidurinės karalystės pabaigos mago kapas, kurį 1896 m. egiptologas Jamesas Quibellis aptiko po Ramesėjo (Ramesio II pomirtinės šventyklos Tėbuose) sandėliais. Čia medinėje dėžėje rastas įspūdingas 23 papirusų rinkinys, sprendžiant iš etiketės, priklausęs „paslapčių šeimininkui“. Dauguma ššių papirusų yra gydomosios magijos tekstai, tačiau esama ir giesmių, apeiginių bei literatūrinių tekstų. Kartu rasta magiškųjų statulėlių, magiškųjų peilių fragmentų, dramblio kaulo šerdžių, burtų lazdelės segmentas ir mago lazda (bronzinė kobra). Kitaip tariant, ištisas burtininko arsenalas. Taip apsiginklavęs, žiniuonis bbūdavo pasirengęs žodžiu ir veiksmu susigrumti su pasaulio pavojais.

Mumijos

Egiptiečiai labai anksti patikęjo gyvenimu po mirties, kitu gyvenimu, dievišku ir laimingu, pažadėtu dar Senosios karalystės laikais faraonui, paskui visiems turtuoliams, galintiems pasistatydinti kapą ir po mirties balzamuotiems. Šitas perėjimas į kitą pomirtinį gyvenimą įmanomas tik tada, kai gyvybinė energija Ka neatsiskiria nuo kūno. Todėl būtina ją išlaikyti kūną mumifikuojant. Numirėlis balzamuojamas ir apvyniojamas juostomis; galva uždengiama nudažyta ar paauksuota pomirtine kauke. Mumijos paruošimas gali trukti iki 70 dienų. Paskui ji paguldoma į sarkofagą – paprastą, dvigubą ar trigubą, nelygu, koks šeimos turtas.

Dažnai balzamuojamos net katės ir beždžionės, naminiai ir šventi gyvuliai, kurie turi lydėti mirusįjį į jo kapą. Tūkstančiai rastų mumijų priklauso privilegijuotųjų klasei. Liaudies žmonių kūnai ilsisi ppaprastoje duobėje, iškastoje smėlyje, arba laidojami bendrame kape.

Kai mumija paruošta, prasideda kelionė į Ozyrio karalystę.

Egipto piramidės

Egipto Senosios ir vidrinės karalysčių piramidės buvo karalių kapų atstatai. Jų tvirtumas ir masyvumas turėjo apsaugoti karaliaus palaikus, tačiau piramidinė antstato forma turėjo ir simbolinę reikšmę. Piramidė turėjusi padėti valdovui pakilti į dangų ir jos forma dažnai aiškinama, kaip laiptai į dangų. Dar ji siejama su pirmapradžiu kalnu, pasaulio kūrimo metu iškilusiu iš chaoso vandenų. Be to, piramidės forma gali būti saulės simbolis, vaizduojantis nnužulnius saulės spindulius, kokie kartais matomi prasiskverbę pro debesis.

Egipto Mirusiųjų knyga

Senovės egiptiečių tikėjimas pomirtiniu gyvenimu ryškiausiai atsispindi “Mirusiųjų knygoje“. Tai sąlyginis papiruso ritinėlių pavadinimas. Jame arti 200skyrių, kuriuos sudaro maldos, magiški užkalbėjimai.

Norint užtarnauti pomirtinę laimę, pasak žynių mokymo, reikėjo mokėti daug magiškų užkalbėjimų. Jie specialiai būdavo kuriami faraonams („Piramidžių tekstai“). II tūkstantmetyje pr. m. e. jų pagrindu buvo sudarytas magiškų užkalbėjimų rinkinys, t.y. „Mirusiųjų knyga“.

Išvados

Senovės Egiptas, be savo puikios kultūros, stulbinančios,jau tūkstančius metų žmones iš įvairių pasaulio kraštų žavinčios architektūros, pasižymi dar ir unikalia, turtinga dievybių sistema. Tai taip pat didžiulis šios senovės cilivizacijos įnašas į pasaulio mitologijos lobyną, bei didelis palikimas, įtakojęs ar davęs pradą kai kurių kitų šalių religijoms.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Čerkova J., Murygina N., Kriuškol J. Senovės istorijos chrestomatija. Kaunas 1983

2. Rossi R. Egiptiečiai. Vilnius 2000

3. Scarre C. Senovės pasaulio stebuklai. 2001

4. Varnianė J. Senosios cilivizacijos. Vilnius 2003

Literatūra internete

1. www.straipsniai.lt

2. www.ancientegypt.co

3. www.geocities.com

4. www.egiptas.ten.lt