Senovės Graikijos menas

Senovės graikų meno istorijoje išskiriamos trys epochos:

1. Archajinė, arba senoji epocha – VII – VI a. pr. Kr.

2. Klasikinė, arba klestėjimo epocha –V- IV a. pr. Kr.

3. Helenistinė, arba vėlyvoji epocha –III – I a. pr. Kr.

Graikų kultūra paplito toli už tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Sicilija ir kitas Viduržemio jūros salas, Šiaurės Afriką ir teritorijas, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų būta net Juodosios jūros pakrantėse AAntikinės Graikijos menų hierarchijoje, kaip ir Egipte, išskirtinį vaidmenį atliko architektūra ir skulptūra. Graikai perėmė ne tik daugelį egiptiečių architektūros ir skulptūros kanonų, architektūros elementų (kolonas, kolonadas, portikus), bet ir svarbiausia principą – plastinį tikrovės suvokimą.

Didžiausias graikų statybos meno pasiekimas – šventyklos. Paprastai šventykla buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Joje buvo belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Jos laikė perdenginius ir dvišlaitį stogą. Apytamsėje vidinėje patalpoje prie dievybės statulos galėjo lankytis ttik žyniai. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas išoriniam šventyklos grožiui ir harmonijai, nes paprasti žmonės matė tik šventyklos išorę.

Šventyklos buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nurodydavo šventyklos dydį, jos dalių santykius ir kolonų skaičių.

Priklausomai nuo kolonos ttipo graikų architektūroje vyravo trys stiliai, vadinamieji architektūriniai orderiai:

1. Dorėninis – seniausias orderis, susiformavęs archajinėje epochoje. Pavadinimas kilęs nuo dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona šiek tiek žemiau vidurio platėja, yra paprasta, kresna, suteikia tvirtumo įspūdį. Šventyklos, pastatytos su šiomis kolonomis, dažniausiai skirtos dievams vyrams (deivei Atėnei – išimtis).

2. Jonėninis orderis atsirado Jonijos krašte, Mažojoje Azijoje. Iš čia jis pateko į Graikiją. Jonėninė kolona puošnesnė ir grakštesnė. Ji turi pagrindą – bazę. Vidurinė kapitelio dalis panaši į pagalvę, galai susukti spirale. Tai – voliutos (,,avino ragai’’). Šventyklos su jonėninėmis kolonomis skirtos deivėms moterims.

3. Korintinis orderis susiformavo vėliausiai, helenizmo epochoje. Pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto. Korintinė kolona dar lieknesnė, siekiant didesnio prašmatnumo turi aukštesnį taurės pavidalo kkapitelį, išpuošta dviem trim akanto lapų eilėmis (,,gėlių krepšelis’’). Šventyklos su korintinėmis kolonomis statytos ir deivėms moterims, ir ,,švelnesniems’’ dievams vyrams (pvz., Apolonui).

Klasikinės graikų estetikos idealus ir meno kanonus nusako antikos filosofų (Sokrato, Platono, Aristotelio) suformuluotos svarbiausio grožio savybės – tvarkingumas, simetriškumas, apibrėžtumas, proporcijos, saikas, harmonija.

Klasikinės epochos šventyklos dvelkė santūrumu, grožiu ir harmonija. Graikų architektai remdamiesi pradiniu matu – kolonos skersmeniu bei tipu, kruopščiai apskaičiuodavo visus šventyklos matmenis. Kolonų skaičių nustatydavo remdamiesi vadinamojo ,,aukso pjūvio’’ taisykle – ffasado kolonų skaičius dauginamas iš dviejų ir pridedama viena kolona. Taip gaunamas šoninių kolonų skaičius.

Pats didžiausias graikų klasikinės epochos architektūros paminklas yra Akropolis, pastatytas 447 – 432 m. pr. Kr. Atėnuose (architektai Iktinas ir Kalikratas). Akropolis – ant kalno esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimais. Tai ir šventyklų kompleksas, ir visuomeninio gyvenimo centras. Čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija. Per šventes Atėnės garbei – Didžiąsias Panatėnėjas, po žirgų lenktynių, gimnastų, dainininkų ir muzikantų varžybų vykdavo svarbiausia ceremonija – visaliaudinės eitynės į Akropolį. Šventė baigdavosi visuotine puota. Akropolio architektai rėmėsi ritmo ir pusiausvyros principais, pagrindinis portalas atsuktas į rytus.

Akropolio ansamblį sudaro:

– vakariniai vartai – Propilėjai;

– pinakoteka (skulptūrų, paveikslų galerija);

– Nikės – Apteros (besparnės pergalės deivės) šventykla;

– Erechtejonas – šventykla šiaurinėje kalvos dalyje, skirta Atėnei (karo ir išminties

deivei) ir Poseidonui (jūrų dievui). Šventyklos šoninį portiką, esantį vakaruose, laiko ne kolonos, o šešios jonėninio stiliaus marmurines moterų figūros – kariatidės, pastatytos ant aukšto cokolio.

– Partenonas. Tai pats svarbiausias ir didžiausias Akropolio statinys, esantis pietinėje

kalvos dalyje. Jis skirtas Atėnei Partenos – Atėnei Mergelei. Partenonas pastatytas iš šviesaus marmuro su 46 dorėninio orderio kolonomis. Šventyklos trumposios pusės frontoną puošė skulptūrinis reljefas, vaizduojantis Poseidono ir Atėnės ginčą. Ties rytinėmis Partenono ddurimis, kur buvo altorius, skulptūrinė frontono grupė vaizdavo Atėnės gimimą iš Dzeuso galvos. Šią sceną skulptorius Fidijas traktavo kaip kosminį įvykį: jį stebi saulės ir nakties dievai bei likimo deivės moiros. Partenoną juosė beveik 160 m ilgio frizas, sudarytas iš daugiau kaip 300 žmonių ir maždaug 200 arklių figūrų, vaizduojančių šventines eitynes. Partenono viduje stovėjo didinga 12 m aukščio Atėnės statula iš dramblio kaulo ir aukso. Deivė atsirėmusi į apskritą skydą, kurio reljefuose vaizduojama graikų kova su amazonėmis. Ant delno Atėnė laikė 2 m aukščio Nikės statulą. Akropolio ansamblio centre stovėjo 8 m aukščio Atėnės bronzinė statula. Beje, visus skulptūrinius Akropolio papuošimus sukūrė Fidijas ir jo mokiniai.

Menų hierarchijoje iškyla skulptūra. Skulptūrinis, plastinis tikrovės suvokimas būdingas visoms graikų dailės sritims. Žmogus tampa grožio vertinimo išeities tašku ir

pagrindiniu kriterijumi, pavyzdžiui, graikų skulptoriaus Polikleto įsitikinimu, grožis slypi žmogaus kūno sudėtinių dalių simetrijoje ir jų harmoninguose santykiuose. Klasikinio periodo pabaigoje dauguma meistrų nesitenkina paviršiniu tikrovės mėgdžiojimu, o siekia perteikti žmogaus dvasios savybes. Anot legendų, Atėnuose buvę daugiau statulų nei žmonių. Skulptūrų paskirtis įvairialypė. Dievų ir mitinių herojų statulos buvo statomos šventyklose, kapinėse, skulptūromis pagerbdavo varžybų nugalėtojus. Statulos – tai aukos dievams, padėka už pergales, globą. Dekoratyviniais reljefais buvo puošiami šventyklų frontonai ir kitos aarchitektūrinės detalės.

Archajinėje Graikijoje populiarios tapo nuogų jaunuolių statulos, vadinamosios kuros, vaizdavusios tiek dievus, tiek žmones. Paplitusios ir koros – ilgais drapiruotais rūbais apvilktų merginų statulos. Skulptūros buvo kalamos iš akmens, skobiamos iš medžio, lipdomos iš molio ir dažomos. VI a. pr. Kr. antroje pusėje atsirado ir pirmosios bronzinės skulptūros.

Žymiausi skulptoriai:

– Fidijas (Akropolio skulptūros, Atėnės ir Dzeuso statulos);

– Polikletas (Doriforas);

– Mironas (Disko metikas);

– Praksitelis (Hermio galva, Apolonas Sauroktonas);

– Skopas (Menadė, Vežėjas);

– Lisipas (Aleksandro Makedoniečio galva);

– Agesandras (Miloso Afroditė);

Graikų archajinio laikotarpio tapyba neišliko. Apie ją galime spręsti tik iš piešinių,

puošusių VII – VI a. pr. Kr. keramines vazas.

V a. pr. Kr. – Graikijos meno suklestėjimo arba klasikos laikotarpis. Antroji amžiaus pusė, valdant Perikliui, vadinama Graikijos ,,aukso amžiumi’’. Tuo metu architektūra ir skulptūra tapo lygiavertės meno sritys. Įsigali realistinio vaizdavimo metodai ir išraiškingumas, perteikiant figūros judesį. Mėgstamiausia medžiaga – bronza, marmuras.

Helenizmo laikotarpiu prasideda intensyvūs Rytų ir Vakarų kultūrų mainai. Pagrindiniuose helenistinės kultūros centruose sukuriami milžiniški architektūros ansambliai, klesti vaizduojamosios dailės stilių įvairovė.

Atėnuose buvo ištisas amatininkų kvartalas – Keramikas, kuriame dirbo molio žiedėjai ir dailininkai, vazų tapybos specialistai. Keramikos menas senovės Graikijoje labai vertintas, apie tai byloja vazose įrašyti žiedėjų bei tapytojų vardai. Žymiausias iš tapytojų

buvo meistras Egzekijas, dirbęs trečiame VI a. pr. Kr. dešimtmetyje. Mėgstamiausi jo siužetai – Heraklio žygdarbiai, graikų ir amazonių kovos, scenos iš ,, Iliados’’.

VI a. pr. Kr. ypač suklestėjo juodafigūrė keramika – vadinamasis juodafigūris vazų

stilius, pakeitęs vyravusį kiliminį stilių, kuriame ornamentai ir figūros dėstomos horizontaliomis juostomis.

Atėnų keramikai molį prieš degdami dažydavo ochra,

kuri sureikdavo vazoms raudonai oranžinį atspalvį. Tokiame fone juodu laku buvo tapomos žmonių ir žvėrių figūros, ornamentai. Juodafigūrės keramikos piešinys – siluetas.

Maždaug 530 mm. pr. Kr. Atėnų meistrai sukūrė raudonfigūrę vazų dekoravimo techniką. Išdegtos vazos paviršiuje jie apirėždavo piešinio kontūrus, likusį plotą nudažydavo juodu laku. Vėliau plunksna ar teptuku kontūrinį piešinį užbaigdavo: linijomis išryškindavo veido bruožus, kūno raumenis, rūbų klostes. Žymiausias raudonfigūrių vazų meistras buvo Eufronijus.

Naudota literatūra:

Janina Celiešienė ,,Meno istorijos ir dailės pagrindai’’ 2000 m.