Senovės Graikijos mokslininkai ir mąstytojai

Senovės Graikijoje, Atėnų mieste, apie 470-399 m. prieš Kristų gyveno filosofas Sokratas. Nors buvo laikomas išmintingiausiu savo laikų žmogumi, jis nieko nežinojo apie Ameriką nei apie elektrą ar mikrobus. Iš ryto apsisiausdavo audeklo atraiža – ir keliaudavo į turgaus aikštę.

Daugeliu atžvilgiu senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr. Graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bbei gyvensena.

Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”).

Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su vvarnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”.

Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių ppastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų:

Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų.

Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) iir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų.

Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas.

Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio

uždavinio. TTačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”.

Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”.

Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas:

“Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.”

Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė.

Žilas 75 metų AArchimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!.”

Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai:

1.Parabolės kvadratūra.

2.Apie rutulį ir ritinį.

3.Apie spirales.

4.Apie konoidus ir sferoidus.

5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą.

6.Efodas (arba “Metodas”)

7.Apie plūduriuojančius kūnus.

8.Skritulio matavimas.

9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas).

Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus mmetus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų – ir humanitarinių, ir gamtamokslinių – institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine“. Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, – visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas:

Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam

skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas“, inspiruotas „Faido-no“, „Menekseno“, „Puotos“, dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas“ ir „Politikas“, dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas“, kuris susijęs su Platono „„Eutidemu“ ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją“. Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rrinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko.

Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso ssaloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žžvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė.

548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus iišbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar.

. Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įįstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro namus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė.

Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .

Sokratas (470-399 m.pr.Kr.) – galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie padarė didžiausią įtaka europietiškajam mastymui. Tai susiję ir su jo dramatiška mirtimi.

Mes žinome, kad jis gimė Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse, kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėmis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo mintyse.

Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku. Dėl jo mįslingumo ir daugiareikšmiškumo Sokratą galėjo pasisavinti visiškai skirtingos kryptys.

Yra žinoma, kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias. Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali – praeityje, bet niekuomet nerasi tokio kaip jis. Vis dėlto už savo filosofinę veiklą Sokratas buvo nuteistas mirti.

Apie SSokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu iš didžiausių visų laikų filosofų. Kai Platonas į Sokrato lūpas įdeda kokius nors žodžius, negalime būti tikri, kad juos iš tiesų pasakė Sokratas. Todėl nelengva atskirti, kur Sokrato mokymas, o kur paties Platono žodžiai. Su ta pačia problema susiduriame kalbėdami ir apie kitus istorinius asmenis, nepalikusius rašytinių šaltinių. Garsiausias pavyzdys, žinoma, būtų Jėzus. Mes nežinome, ar „istorinis Jėzus“ iš tiesų pasakė tuos žodžius, kuriuos Matas arba Lukas įdeda jam į lūpas. Taip pat niekada nebus įminta mįslė, ką pasakė „istorinis Sokratas“.

Vis dėlto nėra taip svarbu, koks „iš tikrųjų“ buvo Sokratas. Platono sukurtas šio filosofo įvaizdis jau beveik 2500 metų teikia įkvėpimo Vakarų mąstytojams.

Sokrato veiklos esmė tai, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Priešingai, atrodydavo norįs pats pasimokyti iš pašnekovų. Taigi Sokratas nepamokslavo kaip koks mokyklos mokytojas. Ne, jis kalbėdavosi.

Žinoma, Sokratas nebūtų tapęs garsiu filosofu, jei būtų tik klausęsis kitų. Ir niekas jo nebūtų nuteisės mirti. Bet pokalbio pradžioje Sokratas stengdavosi tik klausinėti. Šitaip jis apsimesdavo, jog nieko nežino. Kalbėdamasis kitą žmogų neretai priversdavo pripažinti savo mastymo silpnąsias vietas. Atsitikdavo, kad pašnekovas būdavo įvaromas į kampą ir galiausiai turėdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne.

Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms „pagimdyti“ teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis „supratimas“.

Patikslinu: sugebėjimas gimdyti vaikus yra įgimta savybė. Lygiai taip pat visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. „Ateidamas į pprotą“ žmogus turi pasiimti kažko iš savęs.

Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo „apsimesti“ nežinančiu – arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama „sokratiškąja ironija“. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo vidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publikos akivaizdoje.