Senovės lietuvių religija ir mitologija

Turinys

Įžanga 3

Gamtos jėgų garbinimas 4

Dievai ir dievybės 7

Vietos, skirtos dievams 10

Laidojimo papročiai senovės Lietuvoje 11

Kulto apeigos. Žyniai 12

Naudota literatūra 14Įžanga

Senoji lietuvių religija ir mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų , būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Būta daug moteriškų dievybių, garbinti gamtos objektai ir reiškiniai, įasmeninantys dvasias ir dievybes. Religines apeigas atlikdavo giraitėse prie aukurų.

Lietuvių religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai. Daug mitologijos elementų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje.

Senoji religija Lietuvoje oficialiai gyvavo iiki XIVa. pabaigos XVa. pradžios.

Pirmuosius misionierius pagonys sutiko labai priešiškai, juos nužudydavo. Aprašant misionieriaus Brunono Bonifacijaus (Brunonas Bonifaco) mirtį 1009m. Kvedlingo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.Gamtos jėgų garbinimas

Pačią tikėjimo esmę sudarė kūnų ir žemės sudievinimas, be to, buvo garbinama ugnis, šviesa arba apskritai gyvybė. Tas seniausias ugnies, šviesos ir saulės, žvaigždžių bei žemiško ugnies garbinimas lietuvių mitologijoje buvo svarbiausias. Taip buvo todėl, kad pirmasis reiškinys, kuris pasirodė žmogui nesuprantamas, buvo gaivinantis šviesos ir ugnies veikimas, amžinoji veikla, taip stebuklingai sstimuliuojanti gyvybę. Garbindami saulę, žvaigždes, ugnį, lietuviai garbino visuotinę gyvybę, visa tai, kas egzistuoja, kiekvieną gyvybės apraišką. Iš šio šaltinio galėjo kilti ir kitos, vėliau susiformavusios mitologinės sistemos. Čia jų pati pirmoji užuomazga. O nuo šviesos ir unies garbinimo buvo ggalima labai lengvai ir paprastai pereiti prie būdingų dviejų priešingų pradų sampratos ir prie indų didingosios vienovės sampratos.

Daug ryškesnis yra šventų vandenų garbinimas, kurio pradžia gali būti siejama gal dar su Gangu. Kur tik lietuvis žingsnį žengė, visur šventą upę sveikino, šaltinius šventais vadino. Lietuvoje, kaip ir slavų žemėse, yra daugybė šventų upių, ežerų ir šaltinių. Jie buvo personifikuoti ir garbinami kaip dievybės. Galbūt tą garbinimą lėmė ne vien tai, kad jis buvo kilęs iš ankstesnės tėvynės – svarbu ir tai, jog senų senovėje ežerai, upės, jūra Lietuvai buvo svarbūs kaip pirmieji ir lengviausiai prieinami pragyvenimo šaltiniai, o paskui – prekybos keliai. Tačiau ar vanduo buvo naudojamas apsišvarinimui, apsiplovimams, turintiems religinę reikšmę, tiksliai nežinoma.

Medžiai, ypač kai kurios jų rūšys, supančios ššventoves ar šiaip augančios, irgi buvo garbinami. Didžiulėse senovės lietuvių giriose, neįžengiamuose jų tankumynuose tūnojo daugybė slėpiningų dievybių, dažnai bjaurių ir baisių. Kiekviename jų gyveno dvasia ragana, kiekviena medžio atžala buvo tos dvasios saugoma.

Labai dažnai buvo sudievinami ir žvėrys – galbūt dėl ankstesnio tikėjimo dievybių persikūnijimu, o gal tiesiog dėl to, kad manyta, kad siela gali persikelti. Stebina tai, kad populiariausi buvo patys šlykščiausi ir patys kenksmingiausi gyvūnai. Šmėklas ir baidykles žmonių fantazija labai lengvai kurdavo ir apgyvendindavo miškų tankmėse.

Taigi iir lietuvių dievybės kartais įgydavo gyvūnų ar žmonių pavidalą, net nuolatinį pavidalą turėjo, ypač vilkų ar meškų – giriose, žalčių – namuose ir kirminų – laukuose;

Senovės lietuvių gyvenimas rūsčioje gamtoje buvo labai sunkus. Jie visą laiką aplink jautė stiprią jėgą, kuri valdo pasaulį, nuo kurios visa priklauso, prieš kurią jie lenkėsi, jausdamiesimenki ir bejėgiai. Visur lietuvio tykojo pavojai. Aplinkui – amžinoji giria, slepianti plėšriuosius žvėris, o gal ir žmonių užpuoliką. Čia ateina žiema su savo šalčiais, nuo kurių žmogus slepiasi savo urve; čia vėl pavasaris artinasi: saulė tirpdo sniegą ir ledą, patvinusios triukšmingai putojančios upės nuneša žmogaus pastatytas trobeles, gyvulius ir turtą; čia atūžia baisi audra, trankosi perkūnas, žaibas degina namus, skaldo medžius, užmuša žmogų; čia saulė išdžiovina jo menkus pasėlius, ar liūtys bei kruša nuniokoja laukus. Visa tai žmogui atrodė baisu, nesuprantama ir paslaptinga. Žmogus stengėsi tuose reiškiniuose susivokti, jam atrodė, kad pasaulyje yra kažkokia didelė jėga, kažkokia dievybė, kuri viską valdo ir tvarko.

Senovės lietuvių manymu, kiekvienas daiktas, ypač gyvi padarai ir naminiai gyvuliai, turi savo dvasią globėją. Jie garbino Saulę, kuri duoda gyvybę ir šilumą, garbino Mėnulį, žvaigždes, šventomis vadinamas upes, kalnus, kai kuriuos didelius akmenis, medžius, laikė šventais kai kuriuos gyvulius, kaip antai taurą, žaltį ir kitus. ŽŽalčius net savo namuose laikydavo ir pienu girdydavo, nes tikėdavo, kad jie namams atneša laimę. Medžių, pirmiausia ąžuolų, garbinimas rėmėsi tikėjimu, jog jie jaučia kaip žmonės, nes jose gyvenančios protėvių dvasios. Žmogus nuolat stengėsi tų aplink jį gyvenančių dvasių neužrūstinti, tam jis atlikdavo įvairias apeigas.

Žmonės tikėjo, kad kai kurie daiktai galį apsaugoti nuo nelaimių. Tokius daiktus, vadinamu.s amuletais, kokio nors žvėries dantis, tauro odos gabaliukus ir pan., jie nešiodavosi su savim.

Pirmykščiai žmonės buvo bejėgiai prieš gaivališkus, nesuprantamus gamtos reiškinius. Ligos, gyvulių maras, sausros, liūtys, gaisrai ir įvairios kitos nelaimės būdavo aiškinamos kaip blogųjų dvasių siautėjimas. Tad žmogus stengėsi savo pusėn palenkti gerąsias dvasias, kad jos įveiktų gyvybės jėgą naikinantį blogį. Daug buvo papročoų, kurių tikslas tebuvo nubaidyti piktąsias dvasias. Pavyzdžiui, nuo jų padėdavo šermukšnio lazdelė, skambaliukas, jaučio ar ožio subliovimas, gaidžio pragydimas.

Baltų gentys namų židinio ugnį, vadinamą Gabija, laikė gyva būtybe, dieviškos jėgos išraiška. Namuose Gabijai, esančiai židinyje, buvo aukojamos aukos, jai klojamas patalas išlyginant žarijas, nakčiai užklojama pelenais, nusiprausimui prie židinio pastatomas švaraus vandens puodelis. Visa tai atliekant Gabijai buvo meldžiamasi. Stropiai buvo saugoma, kad namų židinys neužgestų, nes jo mirtis užtraukdavo nelaimę visai giminei. Buvo draudžiama į ugnį spjaudyti, mėtyti nešvarumus, ją spardyti ir nepagarbiai eelgtis. Už nepagarbų elgesį ugnis keršydavusi. Namų židinį ypatingai saugojo per žiemos šventę, kuri truko kelias savaites tamsiausiu metų laiku.Dievai ir dievybės

Lietuvių protėviai baltai buvo pagonys, jų religija – politeistinė. Senovėje mitinių būtybių turėta beveik nesuskaičiuojama daugybė. Nuo seno baltų protėviai garbino Žvėrių viešpatį ir Vandenų viešpatį, bet pamažu juos į mažiau garbingą vietą nustūmė Dangaus viešpats – Dievas. Žmonės manė, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, turi savo dvasią (ar dievą) globėją. Lietuvių kaip ir kitų tautų deivės buvo glaudžiai susijusios su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo kelius ir takelius, saugodavo nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairis darbus ir t.t. kita vertus buvo deivių, nešančių visokias blogybes, ligas mirtį, nelaimes, nesantaiką ir t.t. Žemės globėja buvo Žemyna, bites globojo Austėja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja buvo Gabija. Baltai garbino įvairias namų ir miškų dvasias – Medeines, Krūmines, Ežerines. Jie tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonėms neša laimę ar nepasisekimą, laumės ir raganos, kurios visur žmogų sekioja, kartais padeda jam, o kartais kenkia.

Mitologijos specialistai teigia, kad svarbiausia ir aukščiausia

baltų dievybė buvo Dievas. Jis buvo pačių geriausių ypatybių – teisingumo, gerumo ir kt. – įsikūnijimas. Tuo pačiu metu Dievas sergėjo tvarką bei nulemdavo likimus.

Perkūnas yra viena ryškiausių baltų mitologijos būtybių, nesukrikščionintu pavidalu išlikusi iki šiol. Tai teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas ir jo bijama. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Jį gali ištarti tik vyresni žmonės ir pagarbiai, paprastai mažybine forma – Perkūnėlis. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių: Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Tarškulis, TTarškutis, Trenktinis, Dryžulis, Šarkutis, Akmeninis kalvis ir kt. Perkūnas kartu yra žemės vaisintojas, be to, valo nuo jos blogio ir žiemos jėgas. Jėgą atspindi griausmas, jo gyvuliai – bulius ir ožys, jo medis – ąžuolas. Antropomorfiniu pavidalu Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip stiprus ir jaunas vyras su vario lazda, su kirviu rankoje, galingas dievas, metantis žaibus ir kirvius į savo pagrindinį priešą – Velnią. Jis nekenčia melagių, vagių, pagyrūnų, savimylų.

Velas, Velinas – žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas, visa rregintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvuliais, ypač vilkais ir piktais šunimis, priešingai nei Perkūnas, buvo susijęs su tamsa, požemiu. Tautosakoje išlikę pasakojimai apie tai, kaip Velnias, pasislėpęs pelkėje, gąsdina žmones, nešioja ir pameta akmenis. Velinas baudžia žžmones nuolatiniu žmogaus mirties reikalavimu, savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Jo augalai – alksnis, spygliuočiai, ginklai, įrankiai – ietis, virvės kilpa. Perkūno kultą liudija miniatiūriniai kirviai, Mėnulio kultą – pusapvaliai pakabukai, o Saulės – apvalūs pakabukai, randami visoje Baltijos šalių teritorijoje

Žemyna, dovanojanti gyvybę, buvo derlingumo, žemės vaisingumo deivė.

Laima – viską žinanti deivė. Ji gali apdovanoti visko žinojimo dovana, pasirodo ir kaip viena, ir kaip trys būtybės. Trys atstovauja skirtingiems pavidalams.. Viena praneša.kad vaikas gyvens, kita – kad mirs, trečia – kiek metų gyvens. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Laima yra verpėja ar audėja, taip pat ir gadintoja, nukirpėja.

Ragana senovėje buvo mirties ir atgimimo deivė. Tautosakoje išlikę motyvai aiškiai rodo glaudų Raganos ir gyvatės ryšį. Kitas Raganos pavidalas yra paukštis.Žmogiško pavidalo RRagana gali būti ir nepaprasto grožio, ir labai baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais, ir labai pavojinga – gali užleisti ligas: sutraukti sąnarius, sumaišyti protą, kenkti vestuvėse, paversti jaunuosius vilkais, žvirbliais ir šunimis, o vyrus – arkliais ir juos jodyti ir nuvarginti, naktį nukirpti avims vilnas, atimti .karvėms pieną.

Giltinė – mirties deivė, skirianti, lemianti mirtį. Tai mirtis moters pavidalu, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Ji įgelia žmogui, ir tas miršta. Giltinė, kaip ir Laima, gali būti trys. Ji įsikūnija į įįvairius daiktus; gali būti ir šienkartė, ir stulpas.

Laumės yra dvilypės būtybės: nuostabios darbininkės – verpėjos, audėjos, skalbėjos, apdovanojančios žmones materialinėmis gėrybėmis, bet ir kenkėjos, mirties nešėjos, galinčios mirtinai nuvarginti vyrus, verpėjoms suverpti žarnas, gali kenkti ir gyvuliams: nukirpti avis, išmelžti karves, suvelti arkliams karčius. Laumės yra Laimos ir Raganos funkcijų dubliuotojos žemiškoje sferoje. Gerokai žmogiškesnės, jose glūdi iracionalūs moteriškumo elementai. Ji ir moteris, ir deivė.

Buvo meldžiamasi ir Aušrinei, o tokiai maldai buvo priskiriama ypatinga galia: kas tokią maldą tris kartus sukalbėdavęs – nei ugnyje degdavęs, nei vandeny skęsdavęs, nei staigia mirtimi mirdavęs.

Per vasaros darbymečius buvo garbinama Vakarinė žvaigždė: jai buvo kalbamos maldos, giedamos giesmės; rugių pjovėjos ir rišėjai vyrai, tris kartus nusilenkę besileidžiančiai Saulei, giedodavo Vakarinei skirtą giesmę.

Kovas buvo karo dievas. Eidami į karą kariai šaukdavosi jo pagalbos, jam aukodavo juodus žirgus ir gaidžius. Atsidėkodami už sėkmę Kovo garbei ant laužo sudegindavo paimtą karo belaisvį.

Aitvaras – slibino ar gyvatės pavidalo, lobius ir javus nešanti, bet pavydi ir kerštinga būtybė, kuri dar buvo vadinama lietuoniu, pūkiu, lietuvėnu. Apie savo buvimą aitvaras praneša prie namų numesdamas gabaliuką anglies. Namuose jis maitinamas virtu arba keptu maistu. Aitvaras gali įvaryti kaltūną – suvelti plaukus, suskeldėti nagus, susukti žarnas aar akis. Susirgimas kaltūnu nustatomas pilant ištirpintą vašką į vandens dubenį, laikomą virš ligonio galvos. Aitvaru atsikratyti galima sudeginant savo namus, bet reikia žiūrėti, kad aitvaras kartu su šeimininkais nepersikeltų į naująjį būstą.Vietos, skirtos dievams

Žmonės visuomet stengėsi neužrūstinti dievų. Miškuose jis palikdavo tam tikras vietas, skirtas dievybėms. Čia nebuvo galima kirsti medžių, laužyti šakų, ir šeip kelti koją. Tos vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi romuvomis. Aukų kalnuose – alkavietėse, žmonės savo dievams – toms globojančioms ar piktosioms dvasioms – dėdavo aukas, skersdavo naminius gyvulius, kūrendavo niekada negęstančią šventąją ugnį. Aukojimas taip pat buvo susietas su tam tikrais gamtos objektais. Aukojant buvo siekiama aukos gavėją palankiai nuteikti aukotojo atžvilgiu. Pagrindinės aukos buvo javai, vilna, duona, mėsa, gyvulių kraujas, sidabrinės monetos ir papuošalai, svarbesniais atvejais – gyvuliai, o kai kada net žmonės, visų pirma karo belaisviai.

Žmonės trokšdavo įsigyti dievų palankumą, tiktai dažnai nežinodavo, kaip tai pasiekti. Svarbią vietą šalia aukojimo užėmė magija. Magiškuosius eiksmus galima suskirstyti į vaisingumo magiją – ja tam tikrais ritualais buvo siekiama paveikti derlingumą, ir apsauginę magiją, turėjusią atbaidyti piktąsias jėgas.

Dar neseniai istorikai griežtai neigė stabų garbinimą ir šventyklų buvimą senovės Lietuvoje. Tačiau 1969 – 1976m. archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje verčia nuomonę keisti. Labai svarbūs yra kasinėjimų pprie Šventosios kaimo rezultatai. Čia surasta stulpinė medinė žmogaus statula. Kadangi ji yra panaši į kitur pajūry rastas statulas, vaizdavusias kažkokias žvejų dievybes, daroma išvada, kad tai esama vieno iš garbinamų stabų, kad lietuviai garbino stabus.

Taip pat ir kitur rastos pastovios kulto vietos liudija, kad būta ir šventyklų, žinyčių.Laidojimo papročiai senovės Lietuvoje.

Lietuvis buvo labai religingas. Jis nenorėjo skriaudos kitiems. Jie nesitenkino tiktai vienu šios žemės gyvenimu ir jo gėrybėmis. Kai negailestingoji mirtis atimdavo jo artimam žmogui gyvybę, jis negalėjo įsivaizduoti, kad tasai jo mylimas asmuo tikrai nebegyvas. Jis tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė liekanti gyva, tik atsiskirianti nuo kūno ir keliaujanti kažkur į numirėlių pasaulį arba pereinanti į medžius, augalus, žoles, net gyvulius. Nenorėdami, kad pūvą ir nešvarūs lavonai terštų šventą žemelę, lietuviai numirėlių kūnus degindavo laužuose; kartu su žmogumi degindavo ir jo žirgus, ginklus, drabužius, valgį, tikėdami, kad tie daiktai mirusiam žmogui būsią reikalingi aname pasaulyje. Sudegintų lavonų pelenus supildavo į tam tikrus puodus, prie jų pridėdavo visokio maisto ir visa tai užkasdavo į žemę. Per šermenis visi giminės gailiai verkdavo, raudodavo, savo skausmą išliedami raudomis.

Seniausiais laikais mirusieji buvo laidojami giliose duobėse, suriesti, įdedamos įkapės (vyrams – akmens kirvis). Žalvario amžiuje žmonės laidoti pilkapiuose, taip pat su įkapėmis.

Daugiausia degintų kapų rasta IX – XIII a. laikotarpio. Pelenai su kaulų likučiais buvo pilami į molinius puodus, dedama daug gražių įkapių, skirtingų vyrams ir moterims. Lietuvai priėmus krikštą, bažnyčia ėmė deginimą drausti, tačiau senieji papročiai dar ilgai išliko.

Tam tikra prasme galima tegti, jog šių dienų laidojimo papročiuose, ypač mirusiųjų pagerbimo dienos papročiuose, išliko senovėje susiformavusio mirusiųjų kulto bruožų.

Protėviai manė, kad mirusiųjų vėlės apsigyvena medžiuose, augaluose, gyvūnuose ir globoja savo šeimą. Joms pagerbti būdavo rengiamos šventės, vadinamosios Vėlinės. Kad mmirusiųjų vėlės pasisotintų, mūsų protėviai padėdavo valgio ir gėrimo.Kulto apeigos. Žyniai

Senovės pagonių tautos, neturėdamos nei apreiškimų, nei pranašų, nenutuokdamos apie stebuklus, vien natūraliu protu samprotavo apie dalykus, o religiniais reikalais savo žyniais prietaringai ir aklai tikėjo, nes jie vieni žvaigždžių mokslą, arba astrologiją išmanė ir tarsi dievui apsireiškus iš anksto saulės ir mėnulio užtemimus išpranašaudavo, o antri, cheminės patirties būdu išmokę gamtos mokslų gudrybių, tariamai kaip šventi žmonės su dievo leidimu ir jo ranka stebuklus darydavo.

Apeigoms vadovaudavo vyrai žyniai, aukodami ddievams ožius, bulius, žirgus, galvijus ir net žmones. Jaučiai buvo aukojami prašant gero derliaus. Siekiant sėkmės jaučio arba ožio krauju buvo šlakstomi žmonės arba gyvuliai.

Žynyčiose ąžuolo malkomis buvo kūrenama amžinoji ugnis. Apeigas su ugnimi atlikdavo vyrai. Pačią amžinąją ugnį ssaugojo merginos-vaidilutės. Jeigu ugnis užgesdavo, vaidilos arba žyniai ją įkurdavo iš naujo, išskeldami iš švento titnago, stovinčio prie Perkūno stabo. Po to žyniai įvykdydavo mirties bausmę ir sudegindavo tą, dėl kurio kaltės šventoji ugnis užgeso. Vaidilutės dėvėjo baltus drobės drabužius, su vainikais ant galvų. Jos buvo prisiekusios skaistybę, už kurios sulaužymą, kaip ir už ugnies užgesinimą, būdavo deginamos ant laužo, gyvos užkasamos į žemę arba nuskandinamos odiniame maiše drauge su katinu, šunimi ir gyvate.

Lietuviai be savo vyriausiojo žynio, turėjo savo krivių, vaidilučių, viršaičių, burtininkų, monininkų, žynių, ir kitokiais vardais vadinamų pagonybės kunigų, kuriems duodavo dešimtinę, t.y. atiduodavo dešimtąjį grūdą visokio javo ir dešimtają dalį gyvulių bei paukščių prieaugio. O viso karo grobio reikėdavo vieną dalį atiduoti dievams, antrą dalį kunigams ((tas abi dalis sunaudodavo kunigai), ir tik trečioji dalis pačiam grobio paėmėjui likdavo. Ir jei kas tą duoklė dievams ir kunigams duodamas sukčiaudavo, to laukus dievai arba jūra, arba ežeru užliedavo, arba nenaudojamomis pievomis paversdavo, arba žemės vaisius sunaikindavo. Taigi ir danguje vieni dievai buvo vyresni, o kiti – žemesni, visai kaip ir žmonės.

Kriviai, žyniai ir vaidilos rūpinosi apeigomis ir amžinąja ugnimi, o jai užgesus – turėjo nubausti kaltininką mirties bausme. Jie aukodavo aukas, gydydavo ligonius, pranašaudavo žmonėms ateitį, burtais llemdavo karus ir juose dalyvaudavo. Vieną karo grobio dalį reikėjo atiduoti dievams, antrą kunigams (kunigaikščiams), o trečia likdavo grobio paėmėjui. Vaidilos gyvendavo būstuose prie žinyčių, apdainuodavo karo žygius, buvo kunigaikščių patarėjais. Lietuvoje jiems buvo duodama dešimtinė – grūdų, gyvulių ir paukščių dešimtoji dalis. Prūsuose vyriausiasis, vadinamas krivių krivaičiu, buvo ypatingai gerbiamas, jam aukščiausia dvasinė valdžia buvo suteikiama iki gyvos galvos. Jis buvo vyriausias dvasininkas.Naudota literatūra

1. Algirdas Girininkas „Baltų kultūros ištakos”. Savastis, Vilnius. 1994m.

2. Marija Gimbutienė „Baltai priešistoriniais laikais”. Mokslas, Vilnius. 1985m.

3. Norbertas Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai”. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius. 1996m.

4. Janina Varnienė „Istorija: civilizacijos, Lietuva, Pasaulis”. Arlila, Vilnius. 2000m.

5. Juozas Brazauskas „Lietuvos istorija IX klasei ”. Šviesa, Kaunas. 1990m.

6. Vanda Daugirdaitė – Sruogienė „Lietuvos istorija”. Švyturys, Vilnius. 1990m.

7. Benediktas Šetkus / Liucija Pobedinska „Senovės istorija”. Kronta, Vilnius. 1998m. (vadovėlis 7kl.)

8. A. Šapoka „Lietuvos istorija”. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas. 1936m.

9. Algimantas Jokimaitis / Algis Kasperavičius / Eugenijus Manelis / Beatričė Stukienė „Pasaulio ir Lietuvos istorija”. Kronta, Vilnius. 1999m. (vadovėlis 8kl.)

10. Z. Kiaupa „Baltijos šalių istorija“ Kronta, Vilnius. 2000m.