Senovės Romos civilizacija

SENOVĖS ROMOS CIVILIZACIJA

Senovės Romos valstybės periodizacija:

1. VIII -VI a. pr. Kr. – Karalių epocha, valdė 7 karaliai

Karalius Jo kilmė Veikla

Romulas Lotynas Įkūrė Romos miestą

Numa Pompilijus Sabinas Sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėn. kalendoriaus įvedė 12 mėn. kalendorių.

Tulijus Hostilijus Lotynas Kariavo su sabinais dėl Albos miesto.

Ankas Marcijus Sabinas Ostijoje įkūrė Romos uostą.

Tarkvinijus Priskas Etruskas Surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą.

Servijus Tulijus Etruskas Pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą apjuosė sieną.

Tarkvinijus Išdidusis Etruskas Ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų triadai, buvo išvytas iš Romos.

2. VI a. pr. Kr pab. – 30(27) m. ppr. Kr. – Romos respublika; skiriami 2 etapai:

a) 5100 m. pr. Kr. – III a. pr. Kr. – Ankstyvoji respublika (aristokratinė)

b) III a. pr. Kr. – 30(27) m. pr. Kr. – vėlyvoji respublika (oligarchija – iškrypusi, įstatymų nesilaikanti negausaus turtingųjų sluoksnio valdžia).

3. 30 m. pr. Kr. – 476 m. pr. Kr. – Romos imperija; skiriami 3 laikotarpiai:

a) 30(27) m. pr. Kr. – 193 m. pr. Kr. – Principatas (aukščiausioji valdžia priklauso senatoriui – princepsui – pirmajam tarp lygiųjų. Jam priklauso visa: kkarinė, dvasinė – vyriausiojo pontifiko ir pilietinė – tribūno iki gyvos galvos – valdžia). Įvedė Gajus Oktavianas.

b) 193-284 m. po Kr. – III a. – krizė.

c) 284-476 m. pr. Kr. – Dominatas (prasidėjo nuo Diokletiano reformų. Jis nustūmė į šalį ssenatą, liaudies susirinkimą ir suėmė į savo rankas visą valdžią. Stengdamasis sustabdyti imperijos irimą, ėmėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonominius reikalus. Įvedė naują administracinės ir teritorinės valdžios padalinį – tetrarchiją, kurią sudarė 2 augustinai ir 2 cezariai (įpėdiniai).

Karalių epocha:

1. Seniausieji gyventojai:

 Italikai, indoeuropiečių gentys (Vila Novos kultūros nešėjai), atsikėlė II tūkst. pr. Kr. pr. į Apeninų pusiasalį iš Mažosios Azijos;

 Etruskai (neaiškios etninės kilmės gentys), gyveno I tūkst. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje, buvo įkūrę daug miestų, bet nebuvo sukūrę vieningos v-bės.

 Graikai VIII a. pr. Kr. pradėjo nuoseklią Apeninų pusiasalio kolonizaciją, kūrė miestus, platino heleninę kultūrą.

2. VII a. pr. Kr. vid. (754 ar 753 m. pr. Kr.) įkurtas Romos miestas (įkūrėjas – legendinis Romulas, pirmasis Romos valdovas). Pagal legendą, Romulas turėjo ddvynį brolį – Remą. Jie abu panoro įkurti miestą prie Tibro upės, tačiau broliai negalėjo susitarti dėl vietos, todėl kreipėsi į orakulus. Remas pamatė 6 vanagus viršum Aventino (kalvos pavadinimas), Romulas – 12 vanagų viršum Palatino (kalvos pavadinimas): pranašingi ženklai jam buvo palankūs. Taigi jis būsimojo miesto ribas nubrėžė ant Palatino kalvos. Pagal seną,iš etruskų perimtą kilmės tradiciją, jis pakinkė į žagrę baltą karvę ir baltą jautį ir išvarė vagą toje vietoje, kur turėjo būti miesto siena. Nuo tos akimirkos nniekas negalėjo peržengti šios šventos ribos. Remas ją peržengė, ir už tai Romulas jį nužudė. Iš čia atsirado iki mūsų dienų išlikęs posakis, kad “Romą pagimdė nusikaltimas”. O romėnai metus skaičiuoja nuo Romos miesto įkūrimo – 754(3) m. pr. Kr.

3. Romos miestas įkuriamas ant 7 kalvų: Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus, Aventino (čia žmonės apsigyveno tik V a. pr. Kr. vid.) ir Palatino.

4. Romos visuomenės struktūra:

 PATRICIJAI – kilmingieji, laikomi pirmaisiais Romos gyventojais;

 PLEBĖJAI – laisvi gyventojai, tačiau nelaikomi kilmingais, nes jų protėviai vėliau persikėlė į Apeninus.

5. Žymiausias iš Karalių epochos valdovų – SERVIJUS TULIJUS – įvedęs cenzo reformą, kuria stengėsi sulyginti plebėjų ir patricijų teises (pastarieji jungėsi į kurijas, o kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą – kuriatinę komiciją, kuri veikė šalia karaliaus ir Senato). Servijus Tulijus suskirstė Romos piliečius pagal turtą (55 grupes: nuo turtingiausių iki vargingiausių), kiekviena grupė sudarė tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje, o pagal jų skaičių turėdavo ir tiek balsų naujajame tautos susirinkime – centurinėse komicijose. Šios reformos papiktino Romos patriciatą. Pasinaudodamas tuo, Tarkvinijus Išdidusis nužudė savo pirmtaką ir tapo Romos karaliumi.

Kiekvienos giminės vadas įėjo į seniūnų tarybą – Senatą. Kadangi iš pradžių Romos bendruomenėje buvo 300 giminių, tai seniausiais laikais Senatą sudarė 300 senatorių.

Senatas:

 Rinkdavo vadą iki gyvos galvos ((rex – karalius), kuris:

 Pirmininkaudavo Senate;

 Aukojo dievams aukas visos bendruomenės vardu;

 Vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei – legionui.

 Vykdė teismo funkcijas.

6. 510 (509) m. pr. Kr. Romos gyventojai išvijo Tarkvinijų Išdidujį iš Romos, pasipiktinę jo žiaurumu. Nuo to laiko Senato nutarimu karaliaus valdžia Romoje buvo panaikinta. Miestą ėmė valdyti patricijai. Šis renkamasis valdymas buvo paskelbtas “visuomeniniu reikalu” (res publica). Taip buvo įkurta Romos aristokratų respublika, išgyvavusi iki I a. pr. Kr.

Romos respublikos laikotarpis

I. Romos respublikos valdymas:

1. Aukščiausią vykdomąją valdžią turėjo magistratai (pareigūnai – jie buvo renkami ir pareigos neapmokamos):

 Cenzoriai – prižiūrėjo mokesčių paskirstymą;

 Pretoriai – rūpinosi teisingumu;

 Edilai – atliko policines funkcijas;

 Kvestoriai – tvarkė iždą;

 Augūrai, pontifikai – vyriausieji dvasininkai.

2. Imperiumas – aukščiausia civilinė ir karinė valdžia – , ją turėjo konsulai.

3. Senatas – aukščiausia įstatymų leidžiamoji valdžia. Senatą sudarė konsulai. Senatoriais galėjo tapti asmenys, atlikę karinę prievolę, turintys tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 metai ir anksčiau ėję kokias nors magistratų pereigas.

4. Centurijų komicijos turėjo pritarti Senato nutarimams, taigi romėnų teisės aktai buvo leidžiami Senato ir tautos vardu.

II. Respublikos raida:

1. Respublikos pradžioje Senatas iš esmės buvo aristokratų institucija.

2. III a. pr. Kr. pr. Senatas išplėtė plebėjų teises (plebėjų spaudimo priemone tapo secesijos – pasitraukimas į Šventąjį kalną, kai reikėjo ginti Romą).

 Plebėjai išsireikalavo, kad būtų įvestas dar vienas magistratas – liaudies tribūnas, kkuris rūpinosi tik jų reikalais;

 Romoje atsirado trečia tautos susirinkimo rūšis – tributinės komicijos, pradžioje jos rūpinosi tik plebėjų reikalais, vėliau įgavo įstatymų leidimo teises;

 IV a. pr. Kr. plebėjai gavo teisę rinkti vieną konsulą, teisę tapti vyriausiais dvasininkais: augūrais (žyniais, aiškinančiais dievų valią iš paukščių čiulbėjimo) ir pontifikais;

 Taip ilgainiui atsirado oligarchija – valdžią gavo nedidelė turtingųjų naujųjų aristokratų – nobilių – grupė, nustūmusi kilminguosius aristokratus.

III. Romėnų užkariavimai (universalios v-bės kūrimo pradžia)

1. Romos nukariavimai iki III a. pr. Kr. pr.:

 Iki III a. pr. Kr. pr. Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurinę Italiją (nukariavo etruskus, umbrus, galus, lotynus, samnitus). Po šių karų atsirado posakiai: “Žąsys išgelbėjo Romą” – žąsys buvo laikomos Kapitolijuje, kurį 390 m. pr. Kr. užpuolė galai, žąsys tai pajutusios, pradėjo garsiai gagenti ir pažadino sargybinius, taip miestas buvo išgelbėtas nuo sunaikinimo. “Pyro pergalė” – pergalė prilygstanti pralaimėjimui, nes pareikalavo labai daug aukų ir atnešė milžiniškus nuostolius.

 III a. pr. Kr. vid. romėnai užėmė P. Italiją. Romėnams kariauti sekėsi todėl, kad priešai buvo silpnesni ir susiskaldę, o romėnai perimdavo iš priešų geriausius papročius, laimėjimus.

 Naujoji valstybė – Romos-Italijos sąjunga – rėmėsi principu “Skaldyk ir valdyk” (nukariautų tautų statusas v-bėje buvo nevienodas: vienos turėjo daugiau teisių, kitos – mažiau arba visai buvo priklausomos, tai supriešino

nukariautas tautas ir sąlygojo Romos v-bės stabilumą, nes taip buvo likviduotas pavojus, kad nukariautos tautos gali susivienyti ir sukilti prieš Romos valdžią).

2. Punų karai (III-II a. pr. kr.) Roma – Kartagina

 Priežastis: ir Roma, ir Kartagina siekė užgrobti turtingą Sicilijos salą. III a. pr. Kr tai sukėlė Punų karą. Romėnai kartaginiečius vadino punais, todėl karas ir buvo pavadintas Punų karu.

 Sicilija buvo tarsi “prilipusi” prie Italijos ir atrodė kaip jos tęsinys. Romos aristokratai samprotavo: “Italija priklauso mums, o Sicilija – Italijos tąsa, todėl ssala turi būti mūsų, graikiškieji Sicilijos miestai mums paklus, kaip pakluso P. Italijos graikai ir tada mums atiteks Sicilijos kviečių laukai, vynuogynai ir alyvmedžių sodai”.

 Punų karas skirstomas į tris laikotarpius:

Karas Data Svarbiausi mūšiai Rezultatai

I 264-241 m. pr. Kr. Punai (kartaginiečiai) pralaimėjo, romėnams jie užleido Sicilijos salą.

II 218-201 m. pr. Kr. Kanų (216 m. pr. Kr.)

Zamos (202 m. pr. Kr.) Hanibalo vadovaujami kartaginiečiai laimėjo.

Romėnai atėmė visas Kartaginos žemes.

III 149-146 m. pr. Kr. Graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija prijungta prie Romos, Kartaginos miestas sunaikintas.

3. II a. pr. Kr pab. Romai pakluso bbeveik visos prie Viduržemio jūros esančios teritorijos: Ispanija, Š. Afrikos dalis, Korsika, Sardinija, Sicilija, visa Italija, Graikija, Makedonija. Romos sąjungininkais tapo Egiptas, Pergamas, Bitinija, Numidija.

IV. Socialinės kovos (146-31 m. pr. Kr.)

1. Priežastys:

 Užgrobti Graikijos, Rytų šalių dvasiniai bei materialiniai turtai ištvirkino romėnus, ssukėlė vidinę nesantaiką, prasidėjo tarpusavio karai;

 Užkariavimai panaikino įprastinę teisę bei nuosavybę, dėl to kilo mažiau pasiturinčių žmonių nepasitenkinimas ir pavydas;

 Nukariavimai padidino romėnų visuomenės turtinę ir socialinę diferenciaciją;

 Atsirado nesutarimai valdančiuosiuose sluoksniuose: dalis aristokratų (populiarai) norėjo išdalyti žemę vargšams, kad šie turėtų ką veikti ir taip sumažinti įtampą šalies viduje, o kiti – (optimatai) norėjo išlaikyti esamą padėtį ir nieko nekeisti.

2. Kovos dėl valdžios Romos viršūnėse:

 Liaudies tribūnų Tiberijaus ir Gajaus Grakchų žemės reforma: jie pasiūlė žemes išdalyti neturtingiems, suteikti daugiau teisių provincijų gyventojams. Senatas atmetė šį pasiūlymą. Tiberijus ir Gajus Grakchai buvo nužudyti, tai sąlygojo socialinių karų pradžią.

 Įvedama Kornelijaus Sulos diktatūra: šis konsulas, remiamas optimatų pirmasis panaudojo kariuomenę savo tikslams (užėmė Romą ir įvedė diktatūrą neribotam laikui), taip pat įvedė proskripcijas – viešai ppaskelbti pasmerktųjų mirti sąrašai, (proskripcijomis buvo susidorojama su politiniais konkurentais, nepatenkintais valdymu arba šiaip kuo nors neįtikusiais diktatoriui). Sulos viešpatavimas sudavė smūgį Romos respublikos santvarkai. Nors formaliai išliko respublika, diktatoriaus įgaliojimai padarė Sulą vienvaldžiu Romos v-bės valdovu. Jo sukurta v-bės santvarka sudarė sąlygas viešpatauti ne visam Romos nobilitetui, o ribotai jo daliai, t. y. sukūrė politinę oligarchiją. Sulos ir jo šalininkų viešpatavimas – ne dėsningos raidos ar įstatymus leidžiančių institucijų nutarimų rezultatas – valdžia buvo prievarta užgrobta, pasitelkus profesionalią kariauną. AArmija virto politinės kovos ginklu, o tai vėlesniems pretendentams į valdžią tapo pavyzdžiu, kaip užgrobti valdžią Romos v-bėje.

 Pirmasis Romos triumviratas (59-48 m. pr. Kr.). Jį sudarė karvedžiai Gnėjus Pompėjus, Licinijus Krasas ir Gajus Julijus Cezaris (sudarė tarybą ir pasidalino visą valdžią Romoje).

 Krasui mirus, Julijus Cezaris (48-44 m.pr. Kr.) sutriuškino Pompėjų ir tapo diktatoriumi iki gyvos galvos (taip triumviratas iširo). Cezaris pasiskelbė konsulu, tribūnu, vyriausiuoju žyniu, dovanojo skolas, įvedė mokesčių rinkėjų kontrolę, davė skurdžiams (proletarams) žemės, senatorių skaičių padidino iki 900 narių, o patį Senatą padarė tik patariamuoju organu, imperatoriaus titulą padarė ne tik garbės simboliu, bet suteikė jam ir politinę prasmę (iki Cezario laikų imperatoriaus titulas buvo suteikiamas ypač pasižymėjusiems karvedžiams ir buvo tik garbės simbolis, nuo Cezario laikų jis įgijo politinę prasmę).

3. Neramumai Romos respublikoje:

 91-88 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje sukilo italikų tautelės, reikalaudamos Romos piliečių teisių (šis sukilimas vadinamas “Sąjungininkų karu”). Romėnai sukilimą numalšino, bet buvo priversti patenkinti sukilėlių reikalavimus.

 73-71 m. pr. Kr. kilo didžiulis vergų sukilimas, vadovaujamas gladiatoriaus Spartako. Romėnams reikėjo didelių pastangų numalšinti šį sukilimą.

V. Romos teisė

Vienas didžiausių romėnų laimėjimų – jų sukurta privalomų teisės normų sistema. Romos teisės istorija prasidėjo “Dvylikos lentelių įstatymų” sudarymu V a. pr. Kr. vid. Ilgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: ccivilinė teisė, kurios subjektai buvo tik Romos piliečiai, ir tautų teisė, kurios pagrindas – sutartys tarp Romos ir sąjunginių miestų bei kolonijų. Plėtojantis prekybos ryšiams, Romoje nuolat gyveno daug svetimšalių. Kildavo nemažai įvairiausių ginčų. Šiems ginčams spręsti prireikė tautų teisės normų.

“Dvylikos lentelių įstatymai” – originalus ankstyvosios Romos respublikos ekonominių santykių, socialinės santvarkos, teisinių normų nagrinėjimo šaltinis.

Plebėjų reikalavimu, 451 m. pr. Kr. buvo sudaryta 10 patricijų – decemvirų – komisija, kuri turėjo surašyti teisės normas. 450 m. pr. Kr. darbą baigė jau kita komisija, į kurią įėjo 5 decemvirai iš patricijų ir 5 – iš plebėjų. 449 m. pr. Kr. bendri patricijų ir plebėjų įstatymai buvo iškalti 12-oje varinių lentelių ir išstatyti forume.

Išvada: “Dvylikos lentelių įstatymų” priėmimas buvo didelė Romos plebso pergalė. Įstatymai, bendri patricijams ir plebėjams, turėjo apginti plebėjus nuo patricijų savivalės.

Pagal “Dvylikos lentelių įstatymus”:

1. Žemė ir kilnojamas turtas įstatymuose buvo laikoma privatine nuosavybe, kuri testamentu galėjo būti perduodama kaip paveldėjimas, nors atskiri straipsniai fiksavo ir kai kuriuos gimininės nuosavybės bruožus (nepaliktus testamento). Žemės nuosavybę nagrinėjantys įstatymai rodo, kad V a. pr. Kr. vyravo smulki žemės nuosavybė.

2. Įstatymai fiksavo ir žiaurios skolinės teisės galiojimą. Kreditorius galėjo parduoti savo skolininką už bendruomenės ribų. Tokiu būdu, skolininkas būdavo pasmerkiamas iki gyvenimo pabaigos būti vergu ssvetimoje šalyje. Be to, skolininką buvo galima ir nužudyti.

3. Įstatymuose nebuvo straipsnių, ginančių vergą nuo šeimininko savivalės. Jie patvirtino neribotą šeimos galvos valdžią jos nariams. Nuo jo, kaip ir nuo giminės vyriausiojo, priklausė jų gyvybė, jis galėjo bausti už nusižengimus visus šeimos narius, t. p. ir vergus. Moteris romėnų šeimoje buvo beteisė. V a. pr. Kr. įstatymai rodo patriarchalinį vergovės pobūdį.

4. Įstatymai saugojo Romos piliečio teises. Jie draudė bausti jį mirtimi be teismo: mirties nuosprendį galėjo paskelbti tik centurinės komicijos.

5. Patricijams ir plebėjams buvo nustatyti lygūs pilietinės ir baudžiamosios teisės įstatymai.

VI. Romos imperijos laikotarpis

1. Respublikos pabaiga siejama su Oktaviano Augusto valdymu:

 44 m. pr. Kr. Oktavianas sudarė antrąjį triumviratą su Marku Antonijumi ir Emilijumi Lepidu, tačiau greitai tapo vienvaldžiu valdovu (Lepidas žuvo, o Antonijus susipainiojo su Egipto valdove Kleopatra, kas sąlygojo Romos gyventojų nepasitenkinimą. Karo tarp Antonijaus ir Oktaviano metu, 31 m. pr. Kr. mūšyje prie Akcijaus Oktavianas nugalėjo Antonijų ir taip tapo Romos didvyriu bei gelbėtoju).

2. Įsitvirtinęs valdžioje, Oktavianas pradėjo formuoti naują politinę sistemą – principatą:

 Aukščiausią valdžią gavo senatorius princepsas (pirmasis tarp lygiųjų), jam atiteko ir karinė (imperiumo), ir dvasinė (vyriausiojo pontifiko) ir pilietinė (tribūno) valdžia iki gyvos galvos;

 Formaliai išliko visos respublikos institucijos, bet jų funkcijos gerokai susiaurėjo;

 27 m. pr. Kr. Senatas suteikė Oktavianui

Augustui imperatoriaus titulą, taip jis pradėjo Julijų-Klaudijų dinastiją.

3. Oktaviano Augusto veikla:

 Stengėsi išlaikyti v-bėje taiką ir kuo mažiau kariauti, nes kariuomenės išlaikymas brangiai kainavo;

 Apribojo vergų paleidimą į laisvę (nutrūkus karams, savaime sumažėjo vergų);

 Stengėsi išlaikyti natūralų gyventojų prieaugį ir pakelti smukusią moralę, nes smarkiai sumažėjo gimstamumas, santuokinių šeimų skaičius;

 Rūpinosi Romos vidaus reikalais: puošė imperatoriaus rūmus, vykdė įv. pastatų statybas Romoje. Provincijose kūrė naujus miestus, tiesė kalius, įvedė kanalizacijos sistemą.

VII. Romos principatas iki 180 m. po Kr.

1. Romos imperiją valdė 3 dinastijos: Julijai-Klaudijai, Flavijai, Antonijai.

2. Valdovai llaikėsi tos pačios strategijos:

 Stengėsi išlaikyti imperijos stabilumą, derindami miestų autonomiją su imperine centralizacija;

 Stengėsi neleisti imperijai sumažėti, stengėsi plėsti jos ribas.

IX. Romos imperijos krizė

1. Imperija pradėjo irti, valdant Komodui, kuris buvo nužudytas 193 m. po Kr.

2. Krizės požymiai:

 Po Komodo mirties imperatoriaus titulą imta pardavinėti;

 Daugėjo nuskurdusių romėnų;

 Stiprėjo provincijų plėšimas, o atsaku į tai tapo nuolatiniai provincijų gyventojų sukilimai;

 Stiprėjo išorinis pavojus (kariuomenė buvo nepajėgi apsiginti, todėl tapo populiaru išsipirkti nuo karinės tarnybos);

 Stiprėjo kova tarp senatorių ir imperatoriaus;

 Gilėjo finansinė krizė;

 Stiprėjo provincijų separatizmas

 Pažangi romėnų visuomenės dalis ėėmė ieškoti naujos pasaulėžiūros (paplito naujos filosofinės sistemos);

 Pagoniškieji dievai prarado religinę ir moralinę reikšmę, romėnų liaudis krikščionėjo.

X. Romos imperijos atkūrimas (284-378 m. po Kr.)

1. Paskutinis bandymas atkurti Romos imperiją baigėsi dominato įvedimu. Dominato laikų Romos imperijos bruožai: turėjo imperatorių, v-bės valdiniai bbuvo Romos piliečiai, Roma turėjo savo sienas.

2. Dominatas prasidėjo nuo Diokletiano reformų, kurių tikslas – priartinti Romą prie absoliutinės monarchijos:

 Sustiprinta kariuomenė;

 Sugriežtinta mokesčių politika;

 Ekonominio gyvenimo kontrolė pavesta biurokratams;

 Iškeliama rūmų apeigų tradicija;

 Įvestas naujas administracinis ir teritorinis valdžios padalinys – tetrarchija (ją sudarė 2 augustai – Diokletianas ir Maksimianas bei 2 cezariai – padėjėjai. Cezariai buvo laikomi augustų įpėdiniais, t. y. įvedama paveldimoji imperatoriaus valdžia. Diokletianas ir jo bendravaldžiai tam tikroje teritorijoje turėjo imperatoriaus valdžią ir kiekvienas savo rezidenciją. Diokletianas tikėjosi, kad tokia sistema turi padėti išsaugoti imperijos vienybę, išvengti galimos valdžios uzurpacijos provincijose, t. p. ir palengvinti uždavinį ginti Romos valdų sienas.

 Skirtumai tarp principato ir dominato Senovės Romoje

Principatas (30 m. pr. Kr.-193 m. po Kr.) Dominatas (284-476 m. po Kr.)

Imperatorius Asmuo taip vadinosi, bet teisė ttuomet dar nepripažino imperatoriaus pareigybės. Romos teisė imperatorių pripažino vieninteliu visų įstatymų ir visos vykdomosios valdžios šaltiniu.

Piliečiai Dauguma laisvų žmonių dar neturėjo Romos piliečių teisių. 212 m. po Kr. Romos pilietybė buvo suteikta visiems laisviesiems imperijos gyventojams.

Sienos Roma savo valdomis laikė teritorijas, kur: a) nuolat stovėjo Romos legionai, b) Romos legionai pasirodydavo gana dažnai, c) Romos legionai lankydavosi gana retai. Romos imperijos teritorija sava tapo tik ta, kurioje nuolat buvo dislokuoti legionai, stovėjo pasienio kariuomenės rezidencijos ar gynybiniai įtvirtinimai.

3. Diokletianui atsisakius valdžios, 305 m. po Kr. ttetrarchijų sistema pradėjo byrėti, o kovą dėl sosto laimėjo vieno iš cezarių sūnus Konstantinas, 306 m. po Kr. tapęs vienvaldžiu valdovu. Konstantinas:

 Tęsė Diokletiano reformų politiką;

 Atėmė iš piliečių teisę laisvai tvarkyti savo likimą (jų veiklą padarė paveldimą);

 326 m. po Kr. imperijos sostinę perkėlė į Bizantiją (nuo 330 m. po Kr. – Konstantinopolis);

4. Iki 378 m. po Kr. Romos imperatoriai bandė išlaikyti politinį ir socialinį stabilumą, tačiau veltui, nes civilizaciją griovė iš išorės – barbarai, iš vidaus – krikščionys.

XI. Krikščionybės susiformavimas ir plitimas Romos imperijoje

Nuo seno romėnai turėjo daugybę “vietinių” dievų, kuriems svarbu buvo atnašauti aukas, norint pelnyti ramų ir laimingą gyvenimą. Romėnų kultūrai didelį poveikį padarė graikai. Senieji romėnų dievai ilgainiui buvo sutapatinti su graikų dievybėmis. Iš Palestinos Romą pasiekė krikščionybė. Romėnai buvo tolerantiški ir leido žmonėms garbinti tuos dievus, kuriuos jie norėjo. Tačiau imperatorių valdymo metais buvo reikalaujama, kad visi aukotų aukas imperatoriui. Žmonės, atsisakę tai daryti, buvo laikomi maištininkais. Žydai tikėjo, kad Dievas Jahvė atsiųs jiems mesiją (išganytoją), kuris sunaikins “piktųjų” viešpatavimą ir įves “tūkstančius metų truksiančią Dievo karalystę”, ir žydai atsisakė aukoti aukas imperatoriui, o tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių 70 m. po Kr. romėnai nusiaubė Jeruzalę. Pralaimėjimas sukėlė didelį provincijų gyventojų nusivylimą. Tikėjimas, kad įmanoma iišsivaduoti iš romėnų viešpatavimo žemiškajame gyvenime, buvo prarastas, sustiprėjo pastangos ieškoti nusiraminimo visame, kas paslaptinga ir stebuklinga. Paskutiniame I a. trečdalyje Mažosios Azijos vakarų pajūrio miestuose ir kitose Romos imperijos provincijose atsirado grupės žmonių, teigiančių, kad Dievo Jahvės pažadėtasis mesijas (dievo pateptasis, graikų kalba – Christos) jau atėjo. Bet jis pasirodė žmonėms ne kaip pergalingas karo vadas, o kaip kuklus pamokslininkas, atnešęs visiems prispaustiesiems dvasinį išsilaisvinimą ir tikėjimą į būsimą prisikėlimą iš mirusiųjų. Šį pamokslininką Jeruzalės žyniai nubaudė mirtimi (reikia pažymėti, kad ne visi žydai priėmė naują religiją – Kristaus mokymą, didesnė jų dalis, supratusi, kad Kristus nevienys jų kovai prieš romėnus, liko ištikimi savo senajai religijai – judaizmui ir kaltino Kristų, kad šis neva suskaldė žydų tautą, ir ji nebeteko iš protėvių paveldėtos vienybės, kuri reikalinga kovai). Žydų nebuvo labai daug, bet jie garsėjo solidarumu, todėl valdovai buvo priversti skaitytis su jais. Romėnai negalėjo suprasti, kaip galima garbinti nukryžiuotą žmogų. Nukryžiavimas Romoje buvo niekinamoji bausmė vergams ir nusikaltėliams. Romėnai, versdami žydus garbinti savo dievus, nieko nelaimėjo: žydai liko monoteistai. Bet ir pačių žydų tikėjimas skyrėsi. Manoma, kad pradžioje Jėzus buvo Jono Krikštytojo sektos narys; vėliau jis ėmė pats pamokslauti. Jėzus gimė apie 4 m. pr. Kr., prieš pat Judėjos kkaraliaus Erodo Didžiojo mirtį. Jėzus gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, o viešąją veiklą Jėzus pradėjo Galilėjoje. Iš esmės nieko nežinoma apie Jėzaus gyvenimą nuo kūdikystės iki tol, kol jam sukako 30 metų. Jėzus – tai asmens vardas. Jis reiškia – “Dievas yra išgelbėjimas”. Kristus nėra asmenvardis, o pašaukimo ar pareigos įvardijimas. Jis reiškia Dievo pašventintą ir vykdantį Dievo užmojus asmenį. Lietuviškai – Kristus – “pateptasis”.

Beveik visų žinomų šaltinių nurodoma, kad valdant imperatoriui Tiberijui (14-37 m.) Judėjoje atsirado didis mokytojas, kuris su savo mokiniais klajojo po kraštą aiškindamas, kaip pavojinga prisirišti prie turto, ir ragindamas savo šalininkus būti dosnius. Pasiklausyti Jėzaus pamokslų rinkdavosi didžiulės minios, o paskui sekdavo paskui jį.

Vos pradėjęs viešąją veiklą, Jėzus plačiai garsėjo ir kaip gydytojas. Pasakojama nemažai atsitikimų, kai jis parodęs antgamtinę galią. Jį nuolat lydėjo 12 artimiausių ir ištikimiausių mokinių. Ilgainiui jis vis daugiau laiko skyrė savo mokinių mokymui sakydamas, kad netrukus bus nužudytas.

Jėzus bent jau pradžioje buvo labai populiarus tarp paprastų Galilėjos gyventojų, tuo netrukus sukėlė jų valdovų nepasitenkinimą. Daugeliu atžvilgių neįprastos jo pažiūros kėlė grėsmę oficialiajai žydų dvasininkijai.

Jis nepripažino žmonių visuomeninių skirtumų. Tarp jo šalininkų neįprastai aukštą vietą užėmė moterys. Jis tvirtino, kad tyra širdis kur kas svarbiau

nei religinis apsivalymas. Jis skelbė, kad žydų tauta netrukus sulauks Dievo teismo.

1. Jėzus pasisakė už visų tautų lygybę.

2. Ne mažiau radikalus Jėzus buvo ir religijos klausimais.

Jėzaus populiarumas augo; žmonės laikė Jėzų žadėtuoju išgelbėtoju, ragino tapti žydų karaliumi ir vadovauti sukilimui prieš romėnus. Bet Jėzus aiškino, kad jis nėra politinis išvaduotojas, o tik dvasinis. Todėl jo šalininkų gretos sparčiai menko, o galiausiai jį išdavė vienas iš mokinių.

 Svarbiausia Jėzaus mokymo dalis – Dangaus Karalystės doktrina.

 Jo skelbiamoje Dangaus Karalystėje nebuvo išrinktųjų, visi lygūs, visus Dievas mmyli vienodai (o žydai tikėjo esantys išrinktoji Dievo tauta).

 Pasisakė prieš privatinę nuosavybę, turtinę diferenciaciją.

Priešiškumas Jėzui pasiekė apogėjų per Velykų šventę Jeruzalėje. Jis tyčia įjojo į miestą kaip Mesijas. Žydų vadai, padedami jo mokinio Judo, suėmė Jėzų ir atidavė teismui, pagal žydų įstatymą apkaltindami jį piktžodžiavimu, nes jis tikino esąs Mesijas ir Dievo sūnus. Teismas nuteisė jį mirti, bet nuosprendžiui įvykdyti reikėjo romėnų sutikimo. Todėl vyriausieji žydų dvasininkai, remdamiesi neva žmonių pritarimu, apskundė Jėzų romėnų vietininkui Poncijui Pilotui kaip maišto kurstytoją. TTaigi Jėzus, kuris prarado daugelį savo šalininkų, kai nesutiko pakelti ginklo prieš Romą, romėnų buvo nubaustas mirtimi kaip politinis maištininkas ir žydų “karalius”. Jį nukryžiavo. Keletas aukštą padėtį užimančių krikščionių atgavo jo kūną ir palaidojo. Po kelių dienų pastebėjo, jog kkapas tuščias. Keletą savaičių jie sutikdavo Jėzų įvairiomis aplinkybėmis.

Svarbiausia Jėzaus mokyme – raginimas atgailauti ir tapti naujosios Dievo tautos nariais.

Tolesnė ankstyvosios krikščionybės istorija – tai Kristaus mokinių veikla. Be to, tuo metu atsirado kitas didis mokytojas – Saulius iš Tarso. Priėmęs krikščionybę, jis ėmė vadintis Pauliumi. Jis nebuvo matęs Kristaus, bet jo skelbtas mintis pavertė teologine sistema. Būtent Pauliaus nuopelnas, kad krikščionybė I a. po Kr. ėmė sparčiai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiajai nuosavybei, smerkė gladiatorių kovas, nepripažino imperatorių didybės. 63 m. Paulius Romoje buvo nužudytas.

Per pirmuosius 2 amžius po Kristaus krikščionybė paplito po visą pasaulį. Iš kitų religijų krikščionybė parėmė sekmadienį kaip šventadienį, žvakių deginimą pamaldų metu; pirmieji kunigai skutosi galvas kaip Egipto žyniai ir t. t.

Pirmasis kkrikščionybės amžius dar vadinamas Apaštalų amžiumi. Pradžioje apaštalais buvo vadinami Kristaus mokiniai. Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus.

Naujojo Testamento arba Evangelijos (“Geroji naujiena”) branduolį sudaro 4 kanoninės knygos – Evangelijos skelbiančios gerąją naujieną apie Jėzų Išganytoją. Tai Evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. Tėra tik viena Jėzaus Kristaus Evangelija, užrašyta 4 variantais pagal evangelistų vardus.

Evangelija, kaip ir kitos Naujojo Testamento knygos – Apaštalų darbai, Laiškai ir Apreiškimas Jonui – ne stebėtojo užrašai, bet apaštališkoji tarnystė. Apaštalai skelbė Dievo žodį aautoritetingai, įgalioti paties Kristaus.

Pačių pirmųjų Evangelijos nuorašų neišliko dėl 2-jų priežasčių:

1. Persekiojimų laikais krikščionių raštus naikino krikščionybės priešininkai, o kartais – ir patys krikščionys, nenorėdami, kad jie pakliūtų persekiotojams į rankas.

2. Tais laikais naudota rašomoji medžiaga – papirusas – buvo nepatvari. Vis dėl to sauso klimato kraštuose, ypat. Egipte, yra daug išlikę ant papirusų rašytų Evangelijos ištraukų.

IV a. po Kr. buvo išrastas pergamentas. Iš tų laikų yra keli išsamūs bei tikslūs Evangelijos nuorašai.

Mes naudojame Naujojo Testamento graikišką originalą. Kyla klausimas: ar šis Testamentas yra patikimas (autentiškas) ar perrašinėtojai jį iškraipė?

Mokslinių tyrinėjimų rezultatai:

1. Yra išlikę labai senų Naujojo Testamento egzempliorių: II-III a. nuotrupų, ištisas IV a. tekstas.

2. Įvairių rankraščių skirtumai yra nedideli ir neesminiai.

Išvada: graikiškasis Naujojo testamento tekstas praktiškai nesiskiria nuo I a. originalo.

Evangelijos turinį sudaro 3 dalys:

1. Autentiškų Jėzaus žodžių bei jo darbų atpasakojimai (pats Evangelijos branduolys – tai tikriausi Jėzaus žodžiai, kuriuos apaštalai tiksliai perdavė savo klausytojams).

2. Seniausias apaštalų pamokslavimas apie Kristų (apaštalų mokymas apie Kristų – taip, kaip jie suprato. Vienus dalykus apaštalai labiau pabrėždavo dar negirdėjusiems apie Kristų, kitus – jau įtikėjusiems krikščionims. Todėl imta Jėzaus žodžius grupuoti atskiromis temomis, ne chronologiškai. Daugiau kaip 10 metų po Kristaus mirties apaštalai skelbė Kristų ir jo mokslą žodžiu, tačiau netrukus atsirado klaidų, imta skirtingai aiškinti kkai kuriuos tikėjimo dalykus. Pasirodė, kad tikėjimo vienybę tebus galima išsaugoti autoritetingais raštais, todėl apie I a. 5-ojo dešimt. pab. surašomi pirmieji Kristaus posakių, palyginimų, darbų rinkiniai).

3. Pačių evangelistų atlikta sisteminė teologinė apdaila (evangelistai ne tik susistemino apaštalų skelbtą medžiagą, bet ir pridėjo savo istorinių bei teologinių pastabų, paryškinančių vieną ar kitą faktą, paaiškinančių skaitytojams mažiau suprantamus dalykus. Tiesioginis ryšys su visu apaštalų mokymu laiduoja, kad evangelistai nepriskyrė Kristui idėjų, pamokymų, darbų, kurių jis nebūtų pasakęs ar nuveikęs tomis aplinkybėmis).

Apaštalai – Jėzaus Kristaus pasirinkti ir parengti pasiuntiniai, kuriems jis pavedė skleisti krikščionybę. Jų buvo 12.

Apaštalams padėjo misionieriai ir dvasininkai. Dvasininkai buvo kulto tarnai; jie paprastai gyveno nuolatinėje vietoje, o ne keliavo iš vienos vietos į kitą, kaip tai darė apaštalai.

Apaštalų amžiui pasibaigus, krikščionių bendruomenėms vadovauti ėmė vyskupai. Apaštalų laikų krikščionybė turėjo daug ką bendra su žydų religija, tačiau ir tada netrūko susidūrimų tarp vienos ir kitos religijos, o vėliau jie dar paaštrėjo.

Judėjos sukilimo 66-70 m. po Kr. pr. žydams pasisekė išlaisvinti dalį savo krašto ir pasiskelbti nepriklausoma valstybe, bet sukilėliai neilgai atsilaikė prieš gerai ginkluotus romėnus. 69 m. visa Palestina, išskyrus Jeruzalę, vėl buvo Romos valdžioje. 70 m. romėnai visiškai sunaikino Jeruzalę.

Krikščionybės susidūrimas su Romos imperija buvo neišvengiamas. Krikščionys nebuvo nnusistatę prieš valdžią, bet ir nemanė, kad privalo nesipriešindami paklusti bet kokiai valdžiai. Nuosprendžių dokumentai rodo, kad krikščionybė buvo laikoma neteisėta religija ir kad bausdavo vien už jos išpažinimą. Imperijos valdovai buvo politeistai, toleruojantys įvairias religijas, todėl negalėjo suprasti, kaip valstybinių dievų ar imperatoriaus garbinimas gali pažeisti kieno nors interesus.

Ilgainiui romėnai pamatė, kad krikščionys sudaro atskirą grupę, įnirtingai siekiančią skleisti savo tikėjimą. Daugelį piktino, kad kitų dievus krikščionys laikė velniais ir demonais. Dėl Komunijos sakramento ir dėl to, kad krikščionys vieni kitus vadino broliais ir seserimis, kilo gandų esą krikščionys valgo mažus vaikus ir nevengia kraujomaišos. Matyt, todėl istorikas Tacitas ir vadino šią religiją “bjauria ir gėdinga”.

Imperatorius Neronas 64 m. pradėjo pirmąjį krikščionių persekiojimą. Istorikai mano, kad vėlesnių persekiojimų mastai yra perdedami. Žiauriausi jų vyko apie 300 metus. Ypač žiauriai persekioti žydai.

Valdant Konstantinui (306-337 m.) krikščionių vargai baigėsi. 313 m. Romos imperatorius pripažino krikščionybę. Konstantinas suprato, kad, nors krikščionybė ir buvo maištinga, bet ji jungė savuosius narius visur, net ir už imperijos ribų. Krikščionybė turėjo tai, ko stigo Romos imperijai – organizuojamąją galią.

312 m., prieš stodamas į kovą su politiniais priešininkais, Konstantinas savo skyde ir vėliavoje įsakė atvaizduoti krikščionybės monogramą, o paskui paskelbė, kad krikščionių Dievas nulėmė jam pergalę. 313

m. jis suteikė Romos imperijos gyventojams visišką tikėjimo ir kulto laisvę. Krikščionims buvo grąžinti nusavinti kulto pastatai, Bažnyčios turtas.

Tuo metu krikščionybėje išryškėjo 2 kryptys. Vieni teigė, kad Dievo tikėjimas yra pagrindinis kiekvieno žmogaus tikslas. Kiti – kad Kristaus tikėjimas yra kelias, kuriuo einama į Dievo tikėjimą. Konstantinas nusprendė sutaikyti teologus. Jo iniciatyva Nikėjoje 325 m. buvo sušauktas Bažnyčios susirinkimas ir apibendrinti krikščionybės dėsniai. Tikėjimo tiesa buvo paskelbtas Kristaus dieviškumas.

IV a. krikščionybė Kristaus mokslą skelbė Evangelijoje. Krikščionybės ritualo centru tapo bbažnyčios altorius; tikėjimas tapo neatsiejamas nuo Bažnyčios. Kartu su ja atsirado ir naujas religinio gyvenimo stilius.

Teodosijus I (379-395 m.) taip pat prisidėjo prie Bažnyčios vienvaldystės įtvirtinimo. 392 m. krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija.

Romos imperatorių darbai Krikščionių Bažnyčiai

Diokletianas

(284-305 m.) Konstantinas

(306-337 m.) Teodosijus

(379-395 m.)

Griovė krikščionių bažnyčias;

Baudė mirtimi lankančius pamaldas žmones;

Viešai degino šventas knygas;

Konfiskavo bažnyčių nuosavybę;

Neleido krikščionims užimti aukštų pareigų, išlaisvinti vergų krikščionių. Suteikė Romos imperijos valdiniams visišką tikėjimo ir kulto laisvę;

Grąžino krikščionims jų nusavintus turtus ir pastatus;

Padovanojo Romos vyskupui Laterano rūmus;

Sutaikė teologus;

Neleido tikintiesiems ginčytis ir ssklaidytis. Uždraudė krikščionių sektas (arijonus);

Visas bažnyčias perdavė trinitoriams (Šv. Trejybės išpažinėjams);

Sugriovė visas pagonių šventyklas;

Uždraudė visus pagoniškus kultus ir šventes (taip pat ir Olimpines žaidynes).

XII. Galutinis imperijos suirimas V a.

1. Nuo 375 m. prasidėjo “Tautų kraustymasis” – germanų, hunų, alanų, vėliau ir slavų ggentys ėmė sėkmingai atakuoti nusilpusią Romos imperiją.

2. Imperatorius Teodosijus I Didysis bandė apsaugoti imperiją, ją padalindamas 395 m. po Kr. į Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją, kurias valdyti po Teodosijaus I mirties ėmė jo sūnūs.

3. 476 m. po Kr. barbarų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperijos valdovą Romulą Augustą. Ši data yra laikoma Vakarų Romos imperijos pabaiga, o kartu ir Antikos pabaiga.

4. Rytų Romos imperija atlaikė tautų kraustymąsi. Ją imta vadinti Bizantijos imperija. Nors bizantiečiai kalbėjo graikiškai, jie save laikė romėnais.

5. Rytų Romos imperijos arba Bizantijos imperijos pabaiga laikomi 1453 m.. kai turkai užėmė Konstantinopolį (sostinę).

XIII. Romos imperijos žlugimo priežastys:

1. Niekada nebuvo aiškių sosto paveldėjimo taisyklių. Iš 70-ies Romos imperatorių daugiau kaip 50 mirė ne savo mirtimi.

2. Imperijos despotizmas.

3. Finansinė priespauda ir finansų krizė.

4. Moralinis nnuosmukis.

5. Vergų darbas ėmė neigiamai veikti laisvųjų vidutinių gamintojų padėtį. Negalėdami konkuruoti su stambiais savininkais, turinčiais daug “kalbančių įrankių”, jie metė savo amatą. Romoje grėsmingai augo antikos proletarų sluoksnis.

6. Pareigą ginti tėvynę praradusi kariuomenė negalėjo atsispirti barbarams.

7. Religijos krizė.

XIV. Kultūra:

1. Religija: romėnai perėmė graikų dievų kultą, tik savaip pavadino dievus, tačiau romėnų dievų panteonas buvo pakankamai atviras: į jį buvo įtraukti ir etruskų dievai: Jupiteris, Junona, Minerva.

Svarbiausi romėnų dievai:

Dievas (deivė) Paskirtis

Jupiteris Vyriausiasis dievas

Junona Santuokos deivė

Minerva Išminties, karo ir amatų deivė

Apolonas Grožio, pranašysčių ir saulės dievas

Diana Medžioklės ir mėnulio deivė

Venera Grožio ir mmeilės deivė

Marsas Karo dievas

Neptūnas Jūrų dievas

Herera Derliaus deivė

Merkurijus Prekybos ir kelių dievas

Vesta Židinio deivė

Uranas Ugnies, kalvystės dievas

2. Literatūra: romėnai perėmė graikų žanrus, formas, siužetus, vertė ir perdirbinėjo graikų autorių veikalus.

Žymieji romėnų poetai:

Poetai Žymiausi kūriniai Kas būdinga

Livijus Andronikas Išvertė Homero “Odisėją”

Nevijus “Punų karas” Buvo tautinės romėnų poezijos pradininkas.

Kvintas Nevijus “Analai” Nuosekliai išdėstė Romos istoriją. Rašė hegzametru.

Publijus Vergilijus Maronas “Bukolikos”, “Georgikos”, “Eneida” Aprašydamas Romos istoriją, sąmoningai orientavosi į Homerą.

Kvintas Horacijus Flakas “Poezijos menas” Iškėlė graikų pavyzdį poezijai.

Publijus Ovidijus Nazonas “Metamorfozės” Poetiškai perteikė liaudies padavimus.

Titas Lukrecijus Karas “Apie daiktų prigimtį” Išdėstė Epikūro atomistinę teoriją.

Markas Tulijus Ciceronas “Brutas”, “Apie valstybę”, “Apie oratorių” Rašė filosofinius, politinius, istorinius veikalus.

3. Filosofija: tęsė ir plėtojo įvairių graikų filosofinių mokyklų tradicijas ir toliau plėtojo teorijas.

Romos mokslininkai I-II a.

Mokslininkai Jų nuopelnai

Liucijus Anėjus Seneka Kvietė atsisakyti turtų, nes tai yra nerimo ir nelygybės šaltinis;

Buvo imperatoriaus Nerono mokytojas, tapo konsulu;

Nuolat mąstė apie tobulą visuomenę, geriausia valdymo forma laikė respubliką;

Manė, kad tik išmintis gali paveikti žmogų, o ne imperatoriaus legionai (už tai buvo Nerono pasmerktas).

Markas Aurelijus Buvo imperatoriaus filosofas;

Teigė, kad žmogus gimsta darbui ir veiklai;

Parašė apmąstymų knygelę “Sau pačiam”;

Teigė, kad mirtis visus sulygina.

Klaudijus Ptolemėjas Buvo matematikas, geografas, astronomas;

Apibendrino senovės pasaulio astronomijos ir geografijos žinias;

Parengė Visatos modelį, pagal kurį Saulė yra Visatos centras (šis klaidingas mokymas išliko iki XVI a.)

Plinijus Vyresnysis Parašė 37 knygų veikalą “Gamtos mokslas”, kuriame išdėstė mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, augalus, gyvūnus, žemdirbystę (žuvo per Vezuvijaus išsiveržimą).

Titas Livijus Parašė kelių ddalių knygą “Romos istorija nuo miesto įkūrimo” (aprašė miesto ir tautos istoriją iki imperatoriaus Augusto);

Stengėsi išaukštinti romėnus.

4. Architektūra:

 Romėnai architektūroje išrado naujas statybines konstrukcijas – arką ir kupolą.

 Žymiausi architektūros paminklai – Panteonas ir Koliziejus.

 Akvedukai – romėnų tiltai vandentiekio sistemai nutiesti.

 Termos – šeimyninės ir viešosios pirtys, kuriose buvo įrengti poilsio ir pokalbių kambariai.

 Romėnai labai rūpinosi kelių statyba ir priežiūra.

 Triumfo arkos – taip pat romėnų išradimas, jas statydavo įvairioms pergalėms pažymėti.

 Skulptūros srityje romėnai kopijavo graikų skulptūras, tačiau atrado ir ištobulino biusto stilių (buvo kuriami skulptūriniai biustai su personifikacijos požymiais).

 Skulptūroje atsirado ryškūs užsakomojo meno požymiai su pataikavimo elementais (pvz.: nenatūraliai išdailinta imperatoriaus Komodo skulptūra).

XV. Didysis tautų kraustymasis

Į šiaurines Juodosios jūros pakrantes atsikėlę germanų gentys – gotai, buvo pavojingiausi romėnų kaimynai. Pačius germanus puolė gausūs Azijos raitelių – hunų būriai. Germanai buvo priversti bėgti ir dėl to įsiveržė į Romos imperiją.

Taigi, 400-410 m. (IV a. pab.- V a. pr.) į Rytų Europą pradėjo skverbtis karingi Azijos gyventojai – hunai. Jie, keldami baimę vietos gentims, priversdavo jas palikti savo žemes ir keltis tolyn į Vakarus, į Romos imperiją. Šis barbarų genčių judėjimas vadinamas Didžiuoju tautų kraustymusi.

Hunų karalius Atila 434 m. pasiekė Romos imperijos rytinę sieną, paskui nusiaubė Galiją ir Italiją, tuo būdu visus savo priešus nnustumdamas į vakarus.

Dalis vakarinių galų – vestgotų – ieškodami išsigelbėjimo, persikėlė per Dunojų ir įžengė į Romos valdas. Vestgotai į Vakarų Romos imperiją prasiskverbė iš Rytų imperijos. Jie, pasinaudoję imperijos silpnumu, vadovaujami Alaricho, nusiaubė Makedoniją, Graikiją, Italiją. 410 m. vestgotai apgulė Romą. Gyventojai, nepatenkinti valdžia, slapta atvėrė miesto vartus. Vestgotai Romą siaubė 3 dienas, vėliau, palikę ištuštėjusį miestą, siaubė P. Italiją. Alarichui mirus (po 40 metų), jie patraukė į galiją ir Ispaniją, kur įkūrė Vestgotų karalystę.

Kartu su vestgotais į vakarų Romos imperiją ėmė veržtis ir kitos germanų gentys. Frankai ir burgundai brovėsi į Galiją. Nuo vienos jų genties pavadinimo vėliau kraštas pradėtas vadinti Prancūzija.

Persikėlę per jūrą, Britanijos salose įsikūrė anglai, saksai, fryzai (vėliau šis jų apgyvendintas kraštas buvo pavadintas Anglija). Bretonai, jų spaudžiami, rado prieglobstį Armorikoje ir parėmė ten gyvenusius keltus (dabartinės Prancūzijos teritorijoje yra Bretanė).

406 m. germanų gentys – vandalai ir svebai perėjo užšalusį Reiną, užpuolė Galiją, Ispaniją; per Gibraltarą pasiekė Š. Afriką ir ten įsikūrė. Iš Afrikos persikėlė į Italiją, užėmė ir ypač žiauriai suniokojo Romą.

Nepaisant visų sukrėtimų, Vakarų Romos imperija dar gyvavo keletą dešimtmečių. Tačiau 476 m. germanų vadas Odoakras (buvęs imperatoriaus asmens sargybinis) nuvertė imperatorių Romulą Augustą. Odoakras pasiskelbė Italijos karaliumi ir įsikūrė Ravenos mieste.

Tai laikoma Vakarų Romos imperijos žlugimu.

SENOVĖS ROMOS CIVILIZACIJA

Senovės Romos valstybės periodizacija:

1. VIII -VI a. pr. Kr. – Karalių epocha, valdė 7 karaliai

Karalius Jo kilmė Veikla

Romulas Lotynas Įkūrė Romos miestą

Numa Pompilijus Sabinas Sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėn. kalendoriaus įvedė 12 mėn. kalendorių.

Tulijus Hostilijus Lotynas Kariavo su sabinais dėl Albos miesto.

Ankas Marcijus Sabinas Ostijoje įkūrė Romos uostą.

Tarkvinijus Priskas Etruskas Surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą.

Servijus Tulijus Etruskas Pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą apjuosė sieną.

Tarkvinijus Išdidusis Etruskas Ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų triadai, buvo išvytas iš Romos.

2. VI a. ppr. Kr pab. – 30(27) m. pr. Kr. – Romos respublika; skiriami 2 etapai:

a) 5100 m. pr. Kr. – III a. pr. Kr. – Ankstyvoji respublika (aristokratinė)

b) III a. pr. Kr. – 30(27) m. pr. Kr. – vėlyvoji respublika (oligarchija – iškrypusi, įstatymų nesilaikanti negausaus turtingųjų sluoksnio valdžia).

3. 30 m. pr. Kr. – 476 m. pr. Kr. – Romos imperija; skiriami 3 laikotarpiai:

a) 30(27) m. pr. Kr. – 193 m. pr. Kr. – Principatas (aukščiausioji valdžia priklauso senatoriui – princepsui – ppirmajam tarp lygiųjų. Jam priklauso visa: karinė, dvasinė – vyriausiojo pontifiko ir pilietinė – tribūno iki gyvos galvos – valdžia). Įvedė Gajus Oktavianas.

b) 193-284 m. po Kr. – III a. – krizė.

c) 284-476 m. pr. Kr. – Dominatas (prasidėjo nuo DDiokletiano reformų. Jis nustūmė į šalį senatą, liaudies susirinkimą ir suėmė į savo rankas visą valdžią. Stengdamasis sustabdyti imperijos irimą, ėmėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonominius reikalus. Įvedė naują administracinės ir teritorinės valdžios padalinį – tetrarchiją, kurią sudarė 2 augustinai ir 2 cezariai (įpėdiniai).

Karalių epocha:

1. Seniausieji gyventojai:

 Italikai, indoeuropiečių gentys (Vila Novos kultūros nešėjai), atsikėlė II tūkst. pr. Kr. pr. į Apeninų pusiasalį iš Mažosios Azijos;

 Etruskai (neaiškios etninės kilmės gentys), gyveno I tūkst. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje, buvo įkūrę daug miestų, bet nebuvo sukūrę vieningos v-bės.

 Graikai VIII a. pr. Kr. pradėjo nuoseklią Apeninų pusiasalio kolonizaciją, kūrė miestus, platino heleninę kultūrą.

2. VII a. pr. Kr. vid. (754 ar 753 m. pr. Kr.) įkurtas Romos miestas (įkūrėjas – legendinis Romulas, pirmasis RRomos valdovas). Pagal legendą, Romulas turėjo dvynį brolį – Remą. Jie abu panoro įkurti miestą prie Tibro upės, tačiau broliai negalėjo susitarti dėl vietos, todėl kreipėsi į orakulus. Remas pamatė 6 vanagus viršum Aventino (kalvos pavadinimas), Romulas – 12 vanagų viršum Palatino (kalvos pavadinimas): pranašingi ženklai jam buvo palankūs. Taigi jis būsimojo miesto ribas nubrėžė ant Palatino kalvos. Pagal seną,iš etruskų perimtą kilmės tradiciją, jis pakinkė į žagrę baltą karvę ir baltą jautį ir išvarė vagą toje vietoje, kur turėjo bbūti miesto siena. Nuo tos akimirkos niekas negalėjo peržengti šios šventos ribos. Remas ją peržengė, ir už tai Romulas jį nužudė. Iš čia atsirado iki mūsų dienų išlikęs posakis, kad “Romą pagimdė nusikaltimas”. O romėnai metus skaičiuoja nuo Romos miesto įkūrimo – 754(3) m. pr. Kr.

3. Romos miestas įkuriamas ant 7 kalvų: Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus, Aventino (čia žmonės apsigyveno tik V a. pr. Kr. vid.) ir Palatino.

4. Romos visuomenės struktūra:

 PATRICIJAI – kilmingieji, laikomi pirmaisiais Romos gyventojais;

 PLEBĖJAI – laisvi gyventojai, tačiau nelaikomi kilmingais, nes jų protėviai vėliau persikėlė į Apeninus.

Kiekvienos giminės vadas įėjo į seniūnų tarybą – Senatą. Kadangi iš pradžių Romos bendruomenėje buvo 300 giminių, tai seniausiais laikais Senatą sudarė 3300 senatorių.

Senatas:

 Rinkdavo vadą iki gyvos galvos (rex – karalius), kuris:

 Pirmininkaudavo Senate;

 Aukojo dievams aukas visos bendruomenės vardu;

 Vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei – legionui.

 Vykdė teismo funkcijas.

Romos respublikos laikotarpis

I. Romos respublikos valdymas:

1. Aukščiausią vykdomąją valdžią turėjo magistratai (pareigūnai – jie buvo renkami ir pareigos neapmokamos):

 Cenzoriai – prižiūrėjo mokesčių paskirstymą;

 Pretoriai – rūpinosi teisingumu;

 Edilai – atliko policines funkcijas;

 Kvestoriai – tvarkė iždą;

 Augūrai, pontifikai – vyriausieji dvasininkai.

2. Imperiumas – aukščiausia civilinė ir karinė valdžia – , ją turėjo konsulai.

4. Centurijų komicijos turėjo pritarti Senato nutarimams, taigi romėnų teisės aktai buvo leidžiami Senato ir tautos vardu.

II. Respublikos raida:

1. Respublikos pradžioje Senatas iš esmės buvo aristokratų institucija.

2. III a. pr. Kr. pr. Senatas išplėtė plebėjų teises (plebėjų spaudimo priemone tapo secesijos – pasitraukimas į Šventąjį kalną, kai reikėjo ginti Romą).

 Plebėjai išsireikalavo, kad būtų įvestas ddar vienas magistratas – liaudies tribūnas, kuris rūpinosi tik jų reikalais;

 Romoje atsirado trečia tautos susirinkimo rūšis – tributinės komicijos, pradžioje jos rūpinosi tik plebėjų reikalais, vėliau įgavo įstatymų leidimo teises;

 IV a. pr. Kr. plebėjai gavo teisę rinkti vieną konsulą, teisę tapti vyriausiais dvasininkais: augūrais (žyniais, aiškinančiais dievų valią iš paukščių čiulbėjimo) ir pontifikais;

 Taip ilgainiui atsirado oligarchija – valdžią gavo nedidelė turtingųjų naujųjų aristokratų – nobilių – grupė, nustūmusi kilminguosius aristokratus.

III. Romėnų užkariavimai (universalios v-bės kūrimo pradžia)

1. Romos nukariavimai iki III a. pr. Kr. pr.:

 Naujoji valstybė – Romos-Italijos sąjunga – rėmėsi principu “Skaldyk ir valdyk” (nukariautų tautų statusas v-bėje buvo nevienodas: vienos turėjo daugiau teisių, kitos – mažiau

arba visai buvo priklausomos, tai supriešino nukariautas tautas ir sąlygojo Romos v-bės stabilumą, nes taip buvo likviduotas pavojus, kad nukariautos tautos gali susivienyti ir sukilti prieš Romos valdžią).

2. Punų karai (III-II a. pr. kr.) Roma – Kartagina

 Sicilija buvo tarsi “prilipusi” prie Italijos ir atrodė kaip jos tęsinys. Romos aristokratai samprotavo: “Italija priklauso mums, oo Sicilija – Italijos tąsa, todėl sala turi būti mūsų, graikiškieji Sicilijos miestai mums paklus, kaip pakluso P. Italijos graikai ir tada mums atiteks Sicilijos kviečių laukai, vynuogynai ir alyvmedžių sodai”.

 Punų karas skirstomas į tris laikotarpius:

Karas Data Svarbiausi mūšiai Rezultatai

I 264-241 m. pr. Kr. Punai (kartaginiečiai) pralaimėjo, romėnams jie užleido Sicilijos salą.

II 218-201 m. pr. Kr. Kanų (216 m. pr. Kr.)

Zamos (202 m. pr. Kr.) Hanibalo vadovaujami kartaginiečiai laimėjo.

Romėnai atėmė visas Kartaginos žemes.

III 149-146 m. pr. Kr. Graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija prijungta prie Romos, Kartaginos miestas sunaikintas.

3. II aa. pr. Kr pab. Romai pakluso beveik visos prie Viduržemio jūros esančios teritorijos: Ispanija, Š. Afrikos dalis, Korsika, Sardinija, Sicilija, visa Italija, Graikija, Makedonija. Romos sąjungininkais tapo Egiptas, Pergamas, Bitinija, Numidija.

IV. Socialinės kovos (146-31 m. pr. Kr.)

1. Priežastys:

 Užgrobti Graikijos, Rytų šalių ddvasiniai bei materialiniai turtai ištvirkino romėnus, sukėlė vidinę nesantaiką, prasidėjo tarpusavio karai;

 Užkariavimai panaikino įprastinę teisę bei nuosavybę, dėl to kilo mažiau pasiturinčių žmonių nepasitenkinimas ir pavydas;

 Nukariavimai padidino romėnų visuomenės turtinę ir socialinę diferenciaciją;

2. Kovos dėl valdžios Romos viršūnėse:

 Įvedama Kornelijaus Sulos diktatūra: šis konsulas, remiamas optimatų pirmasis panaudojo kariuomenę savo tikslams (užėmė Romą ir įvedė diktatūrą neribotam laikui), ttaip pat įvedė proskripcijas – viešai paskelbti pasmerktųjų mirti sąrašai, (proskripcijomis buvo susidorojama su politiniais konkurentais, nepatenkintais valdymu arba šiaip kuo nors neįtikusiais diktatoriui). Sulos viešpatavimas sudavė smūgį Romos respublikos santvarkai. Nors formaliai išliko respublika, diktatoriaus įgaliojimai padarė Sulą vienvaldžiu Romos v-bės valdovu. Jo sukurta v-bės santvarka sudarė sąlygas viešpatauti ne visam Romos nobilitetui, o ribotai jo daliai, t. y. sukūrė politinę oligarchiją. Sulos ir jo šalininkų viešpatavimas – ne dėsningos raidos ar įstatymus leidžiančių institucijų nutarimų rezultatas – valdžia bbuvo prievarta užgrobta, pasitelkus profesionalią kariauną. Armija virto politinės kovos ginklu, o tai vėlesniems pretendentams į valdžią tapo pavyzdžiu, kaip užgrobti valdžią Romos v-bėje.

 Pirmasis Romos triumviratas (59-48 m. pr. Kr.). Jį sudarė karvedžiai Gnėjus Pompėjus, Licinijus Krasas ir Gajus Julijus Cezaris (sudarė tarybą ir pasidalino visą valdžią Romoje).

3. Neramumai Romos respublikoje:

 73-71 m. pr. Kr. kilo didžiulis vergų sukilimas, vadovaujamas gladiatoriaus Spartako. Romėnams reikėjo didelių pastangų numalšinti šį sukilimą.

V. Romos teisė

Vienas didžiausių romėnų laimėjimų – jų sukurta privalomų teisės normų sistema. Romos teisės istorija prasidėjo “Dvylikos lentelių įstatymų” sudarymu V a. pr. Kr. vid. IIlgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: civilinė teisė, kurios subjektai buvo tik Romos piliečiai, ir tautų teisė, kurios pagrindas – sutartys tarp Romos ir sąjunginių miestų bei kolonijų. Plėtojantis prekybos ryšiams, Romoje nuolat gyveno daug svetimšalių. Kildavo nemažai įvairiausių ginčų. Šiems ginčams spręsti prireikė tautų teisės normų.

“Dvylikos lentelių įstatymai” – originalus ankstyvosios Romos respublikos ekonominių santykių, socialinės santvarkos, teisinių normų nagrinėjimo šaltinis.

Išvada: “Dvylikos lentelių įstatymų” priėmimas buvo didelė Romos plebso pergalė. Įstatymai, bendri patricijams ir plebėjams, turėjo apginti plebėjus nuo patricijų savivalės.

Pagal “Dvylikos lentelių įstatymus”:

2. Įstatymai fiksavo ir žiaurios skolinės teisės galiojimą. Kreditorius galėjo parduoti savo skolininką už bendruomenės ribų. Tokiu būdu, skolininkas būdavo ppasmerkiamas iki gyvenimo pabaigos būti vergu svetimoje šalyje. Be to, skolininką buvo galima ir nužudyti.

4. Įstatymai saugojo Romos piliečio teises. Jie draudė bausti jį mirtimi be teismo: mirties nuosprendį galėjo paskelbti tik centurinės komicijos.

5. Patricijams ir plebėjams buvo nustatyti lygūs pilietinės ir baudžiamosios teisės įstatymai.

VI. Romos imperijos laikotarpis

1. Respublikos pabaiga siejama su Oktaviano Augusto valdymu:

2. Įsitvirtinęs valdžioje, Oktavianas pradėjo formuoti naują politinę sistemą – principatą:

 Formaliai išliko visos respublikos institucijos, bet jų funkcijos gerokai susiaurėjo;

 27

m. pr. Kr. Senatas suteikė Oktavianui Augustui imperatoriaus titulą, taip jis pradėjo Julijų-Klaudijų dinastiją.

3. Oktaviano Augusto veikla:

 Stengėsi išlaikyti v-bėje taiką ir kuo mažiau kariauti, nes kariuomenės išlaikymas brangiai kainavo;

 Apribojo vergų paleidimą į laisvę (nutrūkus karams, savaime sumažėjo vergų);

 Stengėsi išlaikyti natūralų gyventojų prieaugį ir pakelti smukusią moralę, nes smarkiai sumažėjo gimstamumas, santuokinių šeimų skaičius;

 Rūpinosi Romos vidaus reikalais: puošė imperatoriaus rūmus, vykdė įv. pastatų statybas Romoje. Provincijose kūrė naujus miestus, tiesė kalius, įvedė kanalizacijos sistemą.

VII. Romos principatas iki 180 m. po Kr.

1. Romos imperiją vvaldė 3 dinastijos: Julijai-Klaudijai, Flavijai, Antonijai.

2. Valdovai laikėsi tos pačios strategijos:

 Stengėsi išlaikyti imperijos stabilumą, derindami miestų autonomiją su imperine centralizacija;

 Stengėsi neleisti imperijai sumažėti, stengėsi plėsti jos ribas.

IX. Romos imperijos krizė

1. Imperija pradėjo irti, valdant Komodui, kuris buvo nužudytas 193 m. po Kr.

2. Krizės požymiai:

 Po Komodo mirties imperatoriaus titulą imta pardavinėti;

 Daugėjo nuskurdusių romėnų;

 Stiprėjo provincijų plėšimas, o atsaku į tai tapo nuolatiniai provincijų gyventojų sukilimai;

 Stiprėjo išorinis pavojus (kariuomenė buvo nepajėgi apsiginti, todėl tapo populiaru išsipirkti nuo karinės tarnybos);

 Stiprėjo kova tarp senatorių ir imperatoriaus;

 Gilėjo finansinė kkrizė;

 Stiprėjo provincijų separatizmas

 Pažangi romėnų visuomenės dalis ėmė ieškoti naujos pasaulėžiūros (paplito naujos filosofinės sistemos);

 Pagoniškieji dievai prarado religinę ir moralinę reikšmę, romėnų liaudis krikščionėjo.

X. Romos imperijos atkūrimas (284-378 m. po Kr.)

1. Paskutinis bandymas atkurti Romos imperiją baigėsi dominato įvedimu. Dominato laikų Romos iimperijos bruožai: turėjo imperatorių, v-bės valdiniai buvo Romos piliečiai, Roma turėjo savo sienas.

2. Dominatas prasidėjo nuo Diokletiano reformų, kurių tikslas – priartinti Romą prie absoliutinės monarchijos:

 Sustiprinta kariuomenė;

 Sugriežtinta mokesčių politika;

 Ekonominio gyvenimo kontrolė pavesta biurokratams;

 Iškeliama rūmų apeigų tradicija;

 Skirtumai tarp principato ir dominato Senovės Romoje

Principatas (30 m. pr. Kr.-193 m. po Kr.) Dominatas (284-476 m. ppo Kr.)

Imperatorius Asmuo taip vadinosi, bet teisė tuomet dar nepripažino imperatoriaus pareigybės. Romos teisė imperatorių pripažino vieninteliu visų įstatymų ir visos vykdomosios valdžios šaltiniu.

Piliečiai Dauguma laisvų žmonių dar neturėjo Romos piliečių teisių. 212 m. po Kr. Romos pilietybė buvo suteikta visiems laisviesiems imperijos gyventojams.

3. Diokletianui aatsisakius valdžios, 305 m. po Kr. tetrarchijų sistema pradėjo byrėti, o kovą dėl sosto laimėjo vieno iš cezarių sūnus Konstantinas, 306 m. po Kr. tapęs vienvaldžiu valdovu. Konstantinas:

 Tęsė Diokletiano reformų politiką;

 Atėmė iš piliečių teisę laisvai tvarkyti savo likimą (jų veiklą padarė paveldimą);

 326 m. po Kr. imperijos sostinę perkėlė į Bizantiją (nuo 330 m. po Kr. – Konstantinopolis);

4. Iki 378 m. po Kr. Romos imperatoriai bandė išlaikyti politinį ir socialinį stabilumą, tačiau veltui, nes civilizaciją griovė iš išorės – barbarai, iš vidaus – krikščionys.

XI. Krikščionybės susiformavimas ir plitimas Romos imperijoje

Nuo seno romėnai turėjo daugybę “vietinių” dievų, kuriems svarbu buvo atnašauti aukas, norint pelnyti ramų ir laimingą gyvenimą. Romėnų kultūrai didelį poveikį padarė graikai. Senieji romėnų dievai ilgainiui buvo sutapatinti su graikų dievybėmis. Iš Palestinos Romą pasiekė krikščionybė. Romėnai buvo tolerantiški ir leido žmonėms garbinti tuos dievus, kuriuos jie norėjo. Tačiau imperatorių valdymo metais buvo reikalaujama, kad visi aukotų aukas imperatoriui. Žmonės, atsisakę tai daryti, buvo laikomi maištininkais. Žydai tikėjo, kad Dievas Jahvė atsiųs jiems mesiją (išganytoją), kuris sunaikins “piktųjų” viešpatavimą ir įves “tūkstančius metų truksiančią Dievo karalystę”, ir žydai atsisakė aukoti aukas imperatoriui, o tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių 70 m. po Kr. romėnai nusiaubė Jeruzalę. Pralaimėjimas sukėlė didelį pprovincijų gyventojų nusivylimą. Tikėjimas, kad įmanoma išsivaduoti iš romėnų viešpatavimo žemiškajame gyvenime, buvo prarastas, sustiprėjo pastangos ieškoti nusiraminimo visame, kas paslaptinga ir stebuklinga. Paskutiniame I a. trečdalyje Mažosios Azijos vakarų pajūrio miestuose ir kitose Romos imperijos provincijose atsirado grupės žmonių, teigiančių, kad Dievo Jahvės pažadėtasis mesijas (dievo pateptasis, graikų kalba – Christos) jau atėjo. Bet jis pasirodė žmonėms ne kaip pergalingas karo vadas, o kaip kuklus pamokslininkas, atnešęs visiems prispaustiesiems dvasinį išsilaisvinimą ir tikėjimą į būsimą prisikėlimą iš mirusiųjų. Šį pamokslininką Jeruzalės žyniai nubaudė mirtimi (reikia pažymėti, kad ne visi žydai priėmė naują religiją – Kristaus mokymą, didesnė jų dalis, supratusi, kad Kristus nevienys jų kovai prieš romėnus, liko ištikimi savo senajai religijai – judaizmui ir kaltino Kristų, kad šis neva suskaldė žydų tautą, ir ji nebeteko iš protėvių paveldėtos vienybės, kuri reikalinga kovai). Žydų nebuvo labai daug, bet jie garsėjo solidarumu, todėl valdovai buvo priversti skaitytis su jais. Romėnai negalėjo suprasti, kaip galima garbinti nukryžiuotą žmogų. Nukryžiavimas Romoje buvo niekinamoji bausmė vergams ir nusikaltėliams. Romėnai, versdami žydus garbinti savo dievus, nieko nelaimėjo: žydai liko monoteistai. Bet ir pačių žydų tikėjimas skyrėsi. Manoma, kad pradžioje Jėzus buvo Jono Krikštytojo sektos narys; vėliau jis ėmė pats pamokslauti. Jėzus gimė apie 4 mm. pr. Kr., prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį. Jėzus gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, o viešąją veiklą Jėzus pradėjo Galilėjoje. Iš esmės nieko nežinoma apie Jėzaus gyvenimą nuo kūdikystės iki tol, kol jam sukako 30 metų. Jėzus – tai asmens vardas. Jis reiškia – “Dievas yra išgelbėjimas”. Kristus nėra asmenvardis, o pašaukimo ar pareigos įvardijimas. Jis reiškia Dievo pašventintą ir vykdantį Dievo užmojus asmenį. Lietuviškai – Kristus – “pateptasis”.

Jis nepripažino žmonių visuomeninių skirtumų. Tarp jo šalininkų neįprastai aukštą vietą užėmė moterys. Jis tvirtino,

kad tyra širdis kur kas svarbiau nei religinis apsivalymas. Jis skelbė, kad žydų tauta netrukus sulauks Dievo teismo.

1. Jėzus pasisakė už visų tautų lygybę.

2. Ne mažiau radikalus Jėzus buvo ir religijos klausimais.

 Svarbiausia Jėzaus mokymo dalis – Dangaus Karalystės doktrina.

 Jo skelbiamoje Dangaus Karalystėje nnebuvo išrinktųjų, visi lygūs, visus Dievas myli vienodai (o žydai tikėjo esantys išrinktoji Dievo tauta).

 Pasisakė prieš privatinę nuosavybę, turtinę diferenciaciją.

Priešiškumas Jėzui pasiekė apogėjų per Velykų šventę Jeruzalėje. Jis tyčia įjojo į miestą kaip Mesijas. Žydų vadai, padedami jo mokinio Judo, suėmė Jėzų ir atidavė teismui, pagal žydų įstatymą apkaltindami jį piktžodžiavimu, nes jis tikino esąs Mesijas ir Dievo sūnus. Teismas nuteisė jį mirti, bet nuosprendžiui įvykdyti reikėjo romėnų sutikimo. Todėl vyriausieji žydų dvasininkai, remdamiesi neva žmonių pritarimu, apskundė Jėzų romėnų vvietininkui Poncijui Pilotui kaip maišto kurstytoją. Taigi Jėzus, kuris prarado daugelį savo šalininkų, kai nesutiko pakelti ginklo prieš Romą, romėnų buvo nubaustas mirtimi kaip politinis maištininkas ir žydų “karalius”. Jį nukryžiavo. Keletas aukštą padėtį užimančių krikščionių atgavo jo kūną ir ppalaidojo. Po kelių dienų pastebėjo, jog kapas tuščias. Keletą savaičių jie sutikdavo Jėzų įvairiomis aplinkybėmis.

Svarbiausia Jėzaus mokyme – raginimas atgailauti ir tapti naujosios Dievo tautos nariais.

Pirmasis krikščionybės amžius dar vadinamas Apaštalų amžiumi. Pradžioje apaštalais buvo vadinami Kristaus mokiniai. Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus.

Evangelija, kaip ir kitos Naujojo Testamento knygos – Apaštalų darbai, Laiškai ir Apreiškimas Jonui – ne stebėtojo užrašai, bet aapaštališkoji tarnystė. Apaštalai skelbė Dievo žodį autoritetingai, įgalioti paties Kristaus.

Pačių pirmųjų Evangelijos nuorašų neišliko dėl 2-jų priežasčių:

1. Persekiojimų laikais krikščionių raštus naikino krikščionybės priešininkai, o kartais – ir patys krikščionys, nenorėdami, kad jie pakliūtų persekiotojams į rankas.

2. Tais laikais naudota rašomoji medžiaga – papirusas – buvo nepatvari. Vis dėl to sauso klimato kraštuose, ypat. Egipte, yra daug išlikę ant papirusų rašytų Evangelijos ištraukų.

IV a. po Kr. buvo išrastas pergamentas. Iš tų laikų yra keli išsamūs bei tikslūs Evangelijos nuorašai.

Mes naudojame Naujojo Testamento graikišką originalą. Kyla klausimas: ar šis Testamentas yra patikimas (autentiškas) ar perrašinėtojai jį iškraipė?

Mokslinių tyrinėjimų rezultatai:

1. Yra išlikę labai senų Naujojo Testamento egzempliorių: II-III a. nuotrupų, ištisas IV a. tekstas.

2. Įvairių rankraščių skirtumai yra nedideli ir neesminiai.

Išvada: graikiškasis Naujojo testamento tekstas praktiškai nesiskiria nuo I a. originalo.

Evangelijos turinį sudaro 3 dalys:

1. Autentiškų Jėzaus žodžių bei jo darbų atpasakojimai (pats Evangelijos branduolys – tai tikriausi Jėzaus žodžiai, kuriuos apaštalai tiksliai perdavė savo klausytojams).

2. Seniausias apaštalų pamokslavimas apie Kristų (apaštalų mokymas apie Kristų – taip, kaip jie suprato. Vienus dalykus apaštalai labiau pabrėždavo dar negirdėjusiems apie Kristų, kitus – jau įtikėjusiems krikščionims. Todėl imta Jėzaus žodžius grupuoti atskiromis temomis, ne chronologiškai. Daugiau kaip 10 metų po Kristaus mirties apaštalai skelbė Kristų ir jo mokslą žodžiu, tačiau nnetrukus atsirado klaidų, imta skirtingai aiškinti kai kuriuos tikėjimo dalykus. Pasirodė, kad tikėjimo vienybę tebus galima išsaugoti autoritetingais raštais, todėl apie I a. 5-ojo dešimt. pab. surašomi pirmieji Kristaus posakių, palyginimų, darbų rinkiniai).

Apaštalai – Jėzaus Kristaus pasirinkti ir parengti pasiuntiniai, kuriems jis pavedė skleisti krikščionybę. Jų buvo 12.

Apaštalams padėjo misionieriai ir dvasininkai. Dvasininkai buvo kulto tarnai; jie paprastai gyveno nuolatinėje vietoje, o ne keliavo iš vienos vietos į kitą, kaip tai darė apaštalai.

Krikščionybės susidūrimas su RRomos imperija buvo neišvengiamas. Krikščionys nebuvo nusistatę prieš valdžią, bet ir nemanė, kad privalo nesipriešindami paklusti bet kokiai valdžiai. Nuosprendžių dokumentai rodo, kad krikščionybė buvo laikoma neteisėta religija ir kad bausdavo vien už jos išpažinimą. Imperijos valdovai buvo politeistai, toleruojantys įvairias religijas, todėl negalėjo suprasti, kaip valstybinių dievų ar imperatoriaus garbinimas gali pažeisti kieno nors interesus.

312 m., prieš stodamas į kovą su politiniais priešininkais, Konstantinas savo skyde ir vėliavoje įsakė atvaizduoti krikščionybės monogramą, o paskui paskelbė, kad

krikščionių Dievas nulėmė jam pergalę. 313 m. jis suteikė Romos imperijos gyventojams visišką tikėjimo ir kulto laisvę. Krikščionims buvo grąžinti nusavinti kulto pastatai, Bažnyčios turtas.

IV a. krikščionybė Kristaus mokslą sskelbė Evangelijoje. Krikščionybės ritualo centru tapo bažnyčios altorius; tikėjimas tapo neatsiejamas nuo Bažnyčios. Kartu su ja atsirado ir naujas religinio gyvenimo stilius.

Teodosijus I (379-395 m.) taip pat prisidėjo prie Bažnyčios vienvaldystės įtvirtinimo. 392 m. krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija.

Romos imperatorių darbai Krikščionių Bažnyčiai

Diokletianas

(284-305 m.) Konstantinas

(306-337 m.) Teodosijus

(379-395 m.)

Griovė krikščionių bažnyčias;

Baudė mirtimi lankančius pamaldas žmones;

Viešai degino šventas knygas;

Konfiskavo bažnyčių nuosavybę;

Neleido krikščionims užimti aukštų pareigų, išlaisvinti vergų krikščionių. Suteikė Romos imperijos valdiniams visišką tikėjimo ir kulto laisvę;

Grąžino krikščionims jų nusavintus turtus ir pastatus;

Padovanojo Romos vyskupui LLaterano rūmus;

Sutaikė teologus;

Neleido tikintiesiems ginčytis ir sklaidytis. Uždraudė krikščionių sektas (arijonus);

Visas bažnyčias perdavė trinitoriams (Šv. Trejybės išpažinėjams);

Sugriovė visas pagonių šventyklas;

Uždraudė visus pagoniškus kultus ir šventes (taip pat ir Olimpines žaidynes).

XII. Galutinis imperijos suirimas V a.

1. Nuo 375 m. prasidėjo “Tautų kraustymasis” – ggermanų, hunų, alanų, vėliau ir slavų gentys ėmė sėkmingai atakuoti nusilpusią Romos imperiją.

4. Rytų Romos imperija atlaikė tautų kraustymąsi. Ją imta vadinti Bizantijos imperija. Nors bizantiečiai kalbėjo graikiškai, jie save laikė romėnais.

5. Rytų Romos imperijos arba Bizantijos imperijos pabaiga laikomi 1453 m.. kai turkai užėmė Konstantinopolį (sostinę).

XIII. Romos imperijos žlugimo priežastys:

1. Niekada nebuvo aiškių sosto paveldėjimo taisyklių. Iš 70-ies Romos imperatorių daugiau kaip 50 mirė ne savo mmirtimi.

2. Imperijos despotizmas.

3. Finansinė priespauda ir finansų krizė.

4. Moralinis nuosmukis.

6. Pareigą ginti tėvynę praradusi kariuomenė negalėjo atsispirti barbarams.

7. Religijos krizė.

XIV. Kultūra:

Svarbiausi romėnų dievai:

Dievas (deivė) Paskirtis

Jupiteris Vyriausiasis dievas

Junona Santuokos deivė

Minerva Išminties, karo ir amatų deivė

Apolonas Grožio, pranašysčių ir ssaulės dievas

Diana Medžioklės ir mėnulio deivė

Venera Grožio ir meilės deivė