sentikiai

SENTIKIŲ ATSIKĖLIMAS Į LIETUVĄ

(XVII a. vidurys)

Lietuvoje gyvenančios tautinių mažumų bendruomenės neabejotinai daro teigiamą įtaką lietuvių tautos evoliucijai. Pirmiausia jos žadina tautos gyvybingumą, stiprina tautinę savimonę, visų krašto gyventojų intelektualinės ir humanistinės kultūros brandą. Visos tautinės mažumos turi vienodą statusą – vienos jų laikomos tradicinėmis, kitos – imigrantų bendruomenėmis. Jos skiriasi savo narių solidarumo laipsniu, nuostatomis titulinės tautos atžvilgiu ir pan.

Lietuvos sentikių religinė bendruomenė savo narių skaičiumi yra gausiausia. Sentikiai sudaro ¼ visų Lietuvoje gyvenančių rusų tautybės žmonių. Sentikiams būdinga tai, kkad būdami rusai jie išpažįsta sentikystę. Priimant istorijos mokslo konvencijos apie žydų diasporos kultūros kitoniškumą, Krymo totorių ir karaimų kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadų karių statusą, slavų kaip turinčių didesnės dalies LDK gyventojų statusą, sentikiai stereotipiškai gali būti vadinami tremtiniais, persekiojamais už religijos išpažinimą.

Sentikystė (rus. staroobriadcy – besilaiką senųjų apeigų; starovery – sentikiai) yra visuma religinių bendruomenių, kurios atsirado po Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimo XVII a. viduryje. Sentikystė (.) ,,nuo oficialios stačiatikybės skiriasi apeigomis (žegnojasi 2 pirštais, lenkiasi iki žemės iir kt.), liturgija (pripažįsta tik senąsias liturgines knygas, senąsias ikonas, savitą giedojimą, tik 3 kryžmų kryžių) bei psichologija”. Istorijos šaltiniai rašo, kad pirmoji stačiatikių bažnyčia atsirado Bizantijoje, žlugus Romos imperijai. 1054 metais Bizantijos ir Romos Bažnyčios atsiskyrė galutinai. Konstantinopolio patriarchai ėėmė plėsti savo įtaką slavų kraštuose ir 988 metais krikščionybę–stačiatikybę priėmė Rusija. XVII a. viduryje caras Aleksejus Michailovičius ir patriarchas Nikonas, skatinami svajonių tapti pravoslaviškųjų Rytų valdovais, imasi vykdyti bažnytinę reformą, kurios tikslas – suvienodinti pamaldų knygų tekstus ir liturgines apeigas su Bizantijos graikų apeigomis. 1551 metais Ivano Rūsčiojo sukviestas Soboras patvirtino senąsias stačiatikių apeigų tradicijas, kurios 1653-1656 metais buvo pradėtos keisti. Šios Nikono reformos sukėlė nemažą dvasininkų ir tikinčiųjų pasipriešinimą. Istorikas Petras Juknevičius, tyrinėjęs sentikių istoriją, rašo, kad išlikę istoriniai šaltiniai byloja apie sentikių nepaklusnumą Nikono reformoms. Jie ir toliau laikėsi senųjų apeigų, tuo užsitraukdami dideles bausmes ir prakeikimą. 1667 metais Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Susirinkimas sentikius prakeikė. Šis istorinis įvykis buvo sugretintas su 1654 metais Rusiją ištikusia didele maro eepidemija, siautėjusia kelerius metus, bei nederliaus metais, prasidėjusiu badu ir danguje pasirodžiusia kometa, kuri buvo palaikyta dangaus siųstu ženklu. Visos šios aplinkybės davė pagrindo sklisti gandams apie antikristo atėjimą, jo viešpatystę. Vėliau šį požiūrį gretino su 1666 metų Stačiatikių Bažnyčios Susirinkimu, apokalipsės skaičiumi 666, pranašaujančiu, kad jeigu antikristas įsiviešpatavo pasaulyje 1666 metais, tai pasaulio pabaiga ateis po dvejų su puse metų, t. y. Šv. Velykų išvakarėse arba naktį prieš Švč. Trejybę. Apimti panikos, 1669 metais žmonės metė visus darbus, ėjo įį dykvietes, gulė į iš anksto paruoštus karstus. Pasaulio pabaigai neįvykus, XVII a. pabaigoje daliai tikinčiųjų, atsisakius pripažinti patriarcho Nikono reformą, teko palikti gimtuosius namus ir bėgti ten, kur jų niekas nepersekiojo. Sentikiai bėgo į Latviją, Švediją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą ir kitas šalis.

Sentikių emigracija iš Rusijos susijusi su tragišku Rusų stačiatikių bažnyčios skilimu XVII a. viduryje, kuomet tikintieji pasidalino į naujų apeigų pasekėjus (“nikonijiečius”) ir senųjų apeigų šalininkus (sentikius). Kadangi bažnytinė reforma buvo daroma prievarta, remiant valstybei, sentikiai buvo apšaukti “raskolnikais”, pasmerkti Soboro (1667), caro valdžios represuoti, persekiojami (iki 1905) kaip valstybės ir Bažnyčios priešai.

Remiant stačiatikystę Rusijos valdžiai, įvyko Pravoslavų Bažnyčios skilimas į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių – Bažnyčias. Kadangi bažnytinė reforma buvo vykdoma prievarta, nepaklusę jai sentikiai buvo vadinami ,,raskolnikais” (skaldytojais). Susidarė sentikių atšakos – popiai ir bepopiai. Popiai pripažįsta dvasininkijos institutą, o bepopiai – jį neigia, nes dvasininkus ,,išnaikino antikristas”. Šios dvi sentikių kryptys yra suskilusios į atšakas – popius bėglius, pomorus, fodosėjininkus.

Sentikių Pomorų Bažnyčia (SPB) yra viena iš devynių valstybės pripažįstamų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų. SPB sudaro šalies istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį, o rusai sentikiai yra viena iš labiausiai integruotų šalies visuomenės etninių grupių. Kaip ir kitoms tradicinėms religinėms organizacijoms, šalies vyriausybė kkasmet skiria sentikiams tam tikrą finansinę pagalbą.

Pirmieji sentikiai Lietuvoje apsigyveno apie 1653 metus. Jie kėlėsi iš Maskvos, iš pradžių įsikūrė Kuršo kunigaikštystėje, vėliau rytiniame dabartinės Lietuvos teritorijos pakraštyje. XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo gana didelė sentikių fedosėjininkų bendrija. Tam didelės įtakos turėjo santykinis pakantumas sentikiams Abiejų Tautų Respublikoje bei ūkiniai vietinių bajorų interesai. Jų migracija vyko keliais etapais:

1. Nuo Pravoslavų Bažnyčios skilimo (1653-1656) iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės padalijimo (1795). Tuo metu susiformavo centrai – Bobriškio, Degučių, Dūkštų ir kt. Jie tapo traukos centrais imigrantams sentikiams iš Rusijos.

2. Nuo 1795 iki 1863-1864 metų sukilimo. Tuo laiku imigracija dėl vykusio sukilimo sumažėjo, tačiau vyko vidinė migracija į miestus (ypač į Vilnių), miestelius bei kaimus.

3. Po 1864 metų sukilimo numalšinimo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios – 1914 metų vyko vidinė migracija. Buvo užimamos laisvos ištremtų sukilimo dalyvių žemės. Istorikai teigia, kad šiuo laikotarpiu daugiausia sentikių apsigyveno Jonavos ir Zarasų rajonuose.

XIX a. pradžioje nemaža sentikių religinė bendruomenė buvo Ukmergės apskrityje. 1813 metais juos aplankė Rusijos imperatorius Aleksandras I, kuris grįždamas iš Paryžiaus užsuko pas sentikius Karališkėse, meldėsi sentikių maldos namuose.

Sentikių migraciją į Lietuvos valstybę skatino religinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų pakantumas, lengvatos žemdirbiams, piliečių teisių, t. y. laisvų žmonių statuso, suteikimas. Lietuvos DDidžiosios Kunigaikštystės dvarininkai, neslėpdami savo tikslų, viliojo rusus į savo žemes, nes trūko darbo jėgos. Praėję karai, maras nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. antrojo ketvirčio nusinešė daug gyvybių, žmonių sumažėjo 46%. Atsikėlę į Lietuvą sentikiai laisvai vertėsi žemdirbyste, žvejyba, amatais, prekyba. Manoma, kad 1791 metais Lietuvos-Lenkijos valstybėje galėjo gyventi 100 tūkstančių sentikių, tai sudarė 1,1% visų krašto gyventojų. Religiniams bendruomenės poreikiams tenkinti veikė 12 maldos namų.

Sociokultūriniu ir Bažnyčios raidos požiūriu Sentikių Bažnyčios Lietuvoje istoriją galima skirstyti į šiuos periodus:

1) Sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: 1679-1823 metai. Tuo laikotarpiu į šių dienų Lietuvos teritoriją atsikėlė pirmieji sentikiai, kurie išpažino ankstyvosios sentikystės pagrindinius teiginius, visų pirma – bepopių. Tai sentikių LDK istorijos fedosėjininkų periodas. Tuo metu kūrėsi sentikių emigrantų fedosėjininkų bendrija ir formavosi svarbiausios jos valdymo institucijos. Abiejų Tautų Respublikoje sentikiai naudojosi santykiniu dvasinės bei pasaulietinės valdžios religiniu pakantumu. Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. LDK pateko į Rusijos sudėtį. Aleksandro I valdymo laikotarpis pasižymėjo ribotu pakantumu ir Lietuvos sentikių atžvilgiu.

2) Carų valdžioje: sentikiai Lietuvoje 1823-1906 metais. Tai vadinamasis pereinamasis fedosėjininkų-pomorų laikotarpis. Šiuo laikotarpiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įtvirtinamas santuokos institutas bei vyko suartėjimas su nuosaikios (naujųjų) pomorų bendrijos mokymu bei religine praktika. Šiek tiek pasikeitė sentikių bepopių padėtis

Rusijoje: valdant Nikolajui І buvo siekiama išnaikinti sentikystę griežtomis priemonėmis, o Aleksandro ІІ, Aleksandro ІІІ valdymo metais bei Nikolajaus ІІ valdymo pradžioje sentikiams rodomas vis didesnis pakantumas ir jiems suteikiama vis daugiau pilietinių teisių, kurias jau turėjo stačiatikiai šalyje.

3) Sentikiai Lietuvoje: 1906-2000 metais. Tai sentikių Lietuvoje istorijos pomorų laikotarpis. Jam būdinga tai, kad įsitvirtino pomorų religinis mokymas bei praktika, paplito savivardis pomorai, susiformavo pilna SPB struktūra ir atsirado nacionaliniai SPB administraciniai centrai Vilniuje ir Kaune (veikė 1922-1939 m.). 20 a. SSPB istorija dar skirstoma į keletą smulkesnių laikotarpių: 1906-1915 metai; 1918-1940 metai; 1940-1945 metai; 1945-1990 metai ir po 1990 metų.

Taigi dalis sentikių apsigyveno miestuose, kiti kaimuose. Susidarė trys socialinės grupės: valstiečiai, miestelėnai ir pirkliai. Atsirado stambių žemės nuomininkų. Panevėžio apskrityje kai kurie ūkiai turėjo 57 dešimtines žemės, tuo tarpu vidutinis ūkis sudarė 17-25 dešimtinių. Nesėslūs sentikiai vertėsi prekyba, įvairiais verslais – stalyste, linininkyste, miško ruošimu, prekiavo javais, daržovėmis, linais. Prekes veždavo parduoti į Rygą.

Lietuvos sentikiai gyveno gana pasiturinčiai. Rašytiniuose šaltiniuose mminima, kad jų drabužiai turėję net dabitiškumo, išskiriančio juos iš kitų prastuomenės žmonių, ypač švenčių dienomis, prekybiniuose sambūriuose. Pasiturinčiųjų šeimų moterys neretai dėvėjo brangias sukneles, o žiemą puikavosi kailinėmis palaidinėmis ir brangiomis vilnonėmis skaromis. Po 1863-1864 metų sukilimo rusų valstiečiams bbuvo leista keltis į valstybines ir iš sukilėlių rekvizuotas žemes, buvo suteikta mokesčių lengvatų – trejiems metams atleisti nuo mokesčio už žemę ir nuo visų kitų piniginių ir natūrinių rinkliavų, rekrutų prievolės. 1864 metų pabaigoje Kauno gubernijoje buvo paduota per tris tūkstančius pareiškimų žemei gauti. Nuo 1866 metų šiomis lengvatomis galėjo naudotis visi rusai. Vadinamajame Šiaurės vakarų krašte buvo išdalyta 814 ūkių iš valstybės žemės fondo. Kauno gubernijoje įsikūrė 165 rusų gyvenvietės. Jose gyveno 1205 šeimos, kurioms teko 18 738 dešimtinių žemės, buvo suteikta 109 825 rublių piniginė pašalpa, paskirta miško. 1873 metais šis įkurdinimo planas buvo nutrauktas. Sentikius, kaip patikimus valstybės piliečius, vertino Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas (1796-1866).

Sentikių religinėmis bendruomenėmis Lietuvoje imta domėtis nuo XIX a., kai pradėtos nagrinėti ssentikių bendruomenių demografinės charakteristikos, etnografinis palikimas, kalbiniai dialektai. Taigi XIX a. šeštajame dešimtmetyje pirmą kartą pasirodė oficialūs duomenys apie sentikius Lietuvoje. Vilniaus ir Kauno gubernijoje sentikių būta apie 27 tūkstančius, o septintajame dešimtmetyje – apie 50-60 tūkstančių. Pirmieji sentikių maldos namai Lietuvoje buvo pastatyti 1710 metais Anykščių rajone, Girelės kaime, netoli Kavarsko, Rokiškio rajone, Rupetose, prie Sartų ežero, 1735 metais – Zarasų rajone, Sumanių kaime, apie 1763 metus – netoli Salakų, 1755 metais – Degučiuose. 1863 metais veikė 27 maldos nnamai, o XX a. pradžioje jų būta 45. Cerkvės buvo medinės, nedidelės su varpinės bokštu (kartais ir be jo), su kryžiumi. Varpus turėjo ne visos cerkvės. Neturint juos atstovavo medinis ar geležinis muštuvas (toks yra Panevėžio sentikių cerkvėje). XIX a. viduryje buvo sukurta bendruomenių savivalda (taryba, jos pirmininkas, šventikas), kurios centras buvo Vilniuje, o sentikystė tapo susitelkusia bažnytine organizacija. Sentikių Bažnyčia Lietuvoje turėjo visas juridines asmens teises, o bendruomenės buvo nepriklausomos ir savarankiškos. Religinė bendruomenė nuolat gaudavo iš valstybės finansinę paramą religinei, švietėjiškai veiklai. Pati bendruomenė irgi susirinkdavo lėšų už krikštynas, santuokos registraciją. Sentikių padėties pagerėjimas sietinas su ministro Stolypino valdymo laikotarpiu (1862 – 1911). Ministras Lietuvoje pastatė net maldos namus. Tai darė neatsitiktinai, nes Lietuvoje – Kalnaberžėje ir kitose vietose Stolypinas turėjo dvarų.

Vilniaus ir Kauno gubernijoje veikė 45 cerkvės. Jų šventikai gaudavo valstybines pašalpas ir buvo atleisti nuo karinės prievolės. Religinės sentikių bendruomenės turėjo savo cerkves ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir Jonavos, Kaišiadorių, Zarasų, Švenčionėlių, Lazdijų, Kelmės, Ukmergės, Kėdainių, Utenos ir kituose rajonuose.

Sentikiai Lietuvoje po 1990

Atkurtoje Lietuvos Respublikoje prasidėjo visuomenės demokratizacija ir įsivyravo religinio pakantumo atmosfera. Tai turėjo įtakos ir sentikių religingumo išraiškai: savo lūkesčius ir poreikius, baimes ir viltis jie galėjo reikšti tiesiau ir drąsiau negu ssovietmečiu.

1990 m. lapkričio 22 d. bendrame Sentikių Aukščiausiosios Tarybos (SAT) bei Dvasinės komisijos susirinkime Vilniuje buvo patvirtinti nauji Sentikių Pomorų Bažnyčios (SPB) įstatai. SPB aukščiausia valdžia tikybos, bažnyčios valdymo ir bažnytinio dvasinio teismo klausimais priklauso Soborui. Soboras renka SAT pirmininką bei 12 jos narių, Dvasinės komisijos pirmininką ir 12 Komisijos narių. 1993 m. atsistatydinus SAT pirmininkui Ivanui Jegorovui (1905-1998), laikinai eiti šias pareigas paskirtas Vilniaus šventikas Vasilijus Vasiljevas.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyvena beveik 35 000 sentikių; SPB duomenimis, šis skaičius svyruoja nuo 70 000 iki 100 000 sentikių. Tai sudaro 1% arba 2-3% visų šalies gyventojų.

Po 1990 m. žymiai aktyvesnė tapo sentikių veikla bažnytinio gyvenimo, religinio švietimo bei kultūros srityse. Kartu išryškėjo aistringas “tiesos” ieškojimas bei vidinė konkurencija dėl centrinių Bažnyčios organų bei didesnių bendruomenių valdymo. Šį išorinį aktyvumą galima būtų paaiškinti tuo, jog, pasibaigus visuotinei sovietų kontrolei, Lietuvos vyriausybė bei kitos institucijos, galima sakyti, nesikišo į religinį tradicinių Bažnyčių vidaus gyvenimą. Be to, parapijas pradėjo valdyti nauji 0energingi žmonės, kurie iš karto siekė išspręsti visą kompleksą tiek naujų, tiek įsisenėjusių problemų, nors neturėjo nei patirties, nei apsvarstyto veiksmų plano, o dažnokai – ir noro ieškoti kompromisų.

1993 m. Lietuvoje buvo įregistruotos 54 sentikių parapijos (bendruomenės). Pagal parapijų skaičių SSPB religinė organizacija užima antrą vietą Lietuvoje po katalikų. Didžioji dalis istoriškai susiformavusių sentikių parapijų įsikūrusios kaimo vietovėse arba nedideliuose miestuose. Tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius pradėjo tolygiai augti didelių miestų : Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt., sentikių parapijos. Pavyzdžiui, Vilniaus sentikių bendruomenėje yra maždaug 10 000 parapijos narių.

1989 m. sentikiai atkūrė savo religinę parapiją Dūkšte (Ignalinos raj.), kuri buvo uždaryta sovietmečiu. Netrukus vietos valdžia bei Lietuvos stačiatikių hierarchai perdavė sentikiams buvusį stačiatikių cerkvės pastatą. Sovietmečiu jame buvo įrengtas sandėlis. Jį suremontavus, sentikiai atidarė savo cerkvę.

Švenčiausios Dievo Motinos gimimas Šventasis Nikola gyvenimo aprašyme

1990 m. SAT iniciatyva buvo leidžiamas žurnalas Kitežgradas (Китеж-Град). Pradėjo kurtis naujos sentikių parapijos ir veikti cerkvės: 1991 m. sentikių parapija įsikūrė Utenoje, o 1992 m. Zarasuose pastatyta nauja sentikių cerkvė. Prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kai kurių kitų parapijų buvo atidarytos sekmadieninės religinio švietimo mokyklos bei bažnytinio giedojimo rateliai. Smarkiai pagausėjo pamaldas lankančių žmonių, ypač per pagrindines religines šventes.

Ikonas Vilniaus ir kitoms Lietuvos sentikių parapijoms bei privatiems ikonostasams tapo šiuolaikinis izografas (ikonų tapytojas) Georgijus Jakovlevas. Jis tęsia šalyje bei už jos ribų garsaus Ivano Michailovo (1893-1993) mokyklos tradicijas.

Lietuvos rusai sentikiai gana gerai integravosi į socialinį bei kultūrinį Lietuvos visuomenės gyvenimą. 1988 m. Vilniuje įvykusiame SPB sobore I.

Jegorovas kalbėjo:

Šiuolaikinė Sentikystė neatsiriboja nuo supančios aplinkos, nesiekia dvasinės bei iš dalies fizinės izoliacijos. Sentikių bažnyčia – prieš bet kokį neišmanymą, prieš tikėjimą užkalbėjimais bei burtais. Ne draudžia, o, atvirkščiai, visomis priemonėmis skatina savo vaikų mokymąsi ne tik bendrojo lavinimo, bet ir aukštosiose mokyklose. Iš sentikių iškilo mokslininkai ir ministrai, mokytojai bei agronomai, darbo didvyriai ir rašytojai, profesoriai, mokslų daktarai, inžinieriai, gydytojai. Lietuvos sentikiai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, gyvena sąžiningai ir dorai darbuojasi. .Galime teigti, jog Sentikystė – tai žžmonių pasaulis, nesipriešinantis mokslui, naujai kultūrai, naujai buičiai, naujam gyvenimui; žmonių pasaulis, priimantis nūdienos gyvenimo sanklodą, bet su tikėjimu, Dievu – pasaulio kūrėju ir Viešpačiu. Pasaulis, ne pasmerkiantis žmogų pasyviai stebėti aplinką ir neauklėjantis nuolankaus vergo, o ugdantis žmogų, kuris čia, žemėje, privalo nueiti Dievo jam skirtą gyvenimo kelią teisingai ir dorai bei tikėdamas Dievą pereiti į pomirtinį gyvenimą.

Lietuvos Sentikių Bažnyčia palaiko bažnytinius ir dvasinius ryšius su Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Estijos ir kai kurių kitų šalių pomorais. Jie kartu laiko ppamaldas, ypač per pagrindines religines šventes (šv. Kalėdas, šv. Velykas ir kt.), lankosi šventikų suvažiavimuose bei sentikių soboruose kitose šalyse ir pasikeičia laiškais švenčių arba svarbių religinių bei bažnyčios gyvenimo įvykių proga.

LIETUVOS SENTIKIŲ RELIGINĖS APEIGOS IR PAPROČIAI

Lietuvos sentikių bendruomenės nnariai nuo senų laikų stengėsi laikytis krikščionybės normų: visi sentikių bendruomenės nariai namuose turi kampelį su ikona, prie kurios meldžiasi. Savo religines tradicijas jie saugojo, mokydami vaikus tikybos maldos namuose, o nuo XX a. – per pamokas valstybinėse, privačiose mokyklose. Kasdieniniame gyvenime laikėsi papročių, kuriuos išsaugojo iki šių dienų. Pavyzdžiui, girtuoklystę prilygindavo žmogžudystei ir laikė visų piktadarybių motina. Dėl vagysčių sentikių nuostata buvo tokia: ,,Kas ką pavogė – tas baisiausias žmogus. Bendruomenė nieko nebausdavo, bausdavo teismas”. Sentikiai šventė ir švenčia Šv. Kalėdas, Šv. Velykas, Trijų karalių, Prisikėlimo šventę, Sekmines, Dievo Motinos Marijos ir kt. Rokiškio krašto sentikiai atgaivino kadaise buvusią labai populiarią visuotinę šventę – Petrovką. 1999 metų šventėje visus Petrus, Povilus linksmino savo koncertu ansamblis ,,Ivuška”.

Nors liaudyje buvo ppaplitę įvairių prietarų, bet sentikių tikėjimas draudė tikėti sapnais, burtais. Sakydavo, kad viskam Dievo valia. ,,Bez voli božjei i volos s golovy ne upodiot”. ,,Bez boga ne do poroga”.

Nuo visų negalių, ligų padėdavo maldos. Sentikių cerkvės kalendoriuje yra nurodyta, kokią dieną kokiam šventajam reikia melstis, kad padėtų konkrečiu atveju. Pavyzdžiui, kad nekristų arkliai, reikia rugpjūčio 13 dieną melstis Florui ir Lavrui. Gydantis nuo išgąsčio, reikia paimti vandens, 3 kartus sukalbėti maldą ,,Te prisikelia Dievas”, išgerti 3 gurkšnius, nusiprausti veidą ir ppatepti sąnarius.

Sentikiai į pirtį eidavo šeštadieniais. Išsiprausti būtinai turėdavo, kol nusileis saulė. Nusileidus saulei, sakydavo: prausiasi Kristaus krauju.

Sentikiai vieni kitus vadino vardais, tėvavardžiais. Savo šventiką vadino ,,batiuška”, o jo žmoną ,,matiuška”. Cerkvėje maldų metu moterys privalėjo būti užsirišusios skareles (laikosi šio papročio ir šiais laikais), moterys stovėjo vienoje pusėje, o vyrai – kitoje. Visi atėję į mišias privalo aukoti nors po vieną žvakelę, kurias atiduoda cerkvės prižiūrėtojui, o šis, jas pastatęs į vietą prie ikonų, uždega. Per apeigas giedotojai gieda iš ženklinio giedojimo knygų. Muzikos instrumentais giedant nepritariama. Giedotojai turi turėti gerą klausą, jausti ritmą. Sentikių šventikus giedoti moko Rygos dvasinė seminarija, pradėjusi mokslo metus 1989 metais, o giedotojus – šventikai. Mokytis giedoti paimami įvairaus amžiaus žmonės. Atsižvelgiant į žmonių senėjimo amžių, priimtas giedojimo supaprastinimas, giedama trumpesnį laiką, pavyzdžiui, sekmadienio maldos vyksta po 4-5 valandas. Tai ne visiems giedotojams ir maldininkams pakeliama. XX-XXI a. sandūroje Lietuvos sentikių religinės bendruomenės išgyvena religinių tradicijų silpnėjimo laikotarpį. Tai sąlygoja didėjantis mišrių šeimų skaičius, religinių ir pasaulietinių švenčių susiliejimas. Jaunuoliai mielai renkasi lietuviškas mokyklas, taip pabrėždami lojalumą Lietuvos Vyriausybei, pagarbą savo lietuviams draugams, kaimynams. Tačiau Lietuvos sentikiai tvirtina, kad Lietuva – jų gimtinė.

LIETUVOS SENTIKIŲ RELIGINĖS BENDRUOMENĖS

Socialiniu demografiniu požiūriu tarpukario Lietuvos Respublikoje rusai sentikiai daugiausia bbuvo kaimo gyventojai – tik 10-15 procentų sentikių gyveno miestuose. Pagrindiniai jų užsiėmimai buvo žemdirbystė, smulki ir vidutinė prekyba, darbas aptarnavimo sferoje. Tikslių duomenų apie rusų sentikių gyvenamuosius arealus tarpukario Lietuvoje nėra publikuota.

Dabartiniu metu Lietuvoje veikia 28 sentikių religinės bendruomenės:

1. Anykščių sentikių religinė bendruomenė

2. Baltromiškių sentikių religinė bendruomenė (Kauno r.)

3. Bogdancų sentikių religinė bendruomenė (Kupiškio r.)

4. Dūkšto sentikių religinė bendruomenė (Ignalinos r.)

5. Gailiūnų sentikių religinė bendruomenė (Molėtų r.)

6. Gajų sentikių religinė bendruomenė (Šalčininkų r.)

7. Ibėnų sentikių religinė bendruomenė (Kauno r.)

8. Kauno sentikių religinė bendruomenė

9. Klaipėdos sentikių religinė bendruomenė

10. Lazdijų sentikių religinė bendruomenė

11. Minovkos sentikių religinė bendruomenė (Zarasų r.)

12. Panevėžio sentikių religinė bendruomenė

13. Paskutiškių sentikių religinė bendruomenė (Kauno r.)

14. Poezercų sentikių religinė bendruomenė (Anykščių r.)

15. Radviliškio sentikių religinė bendruomenė

16. Raistaniškių sentikių religinė bendruomenė (Zarasų r.)

17. Rimkų sentikių religinė bendruomenė (Jonavos r.)

18. Rokiškio sentikių religinė bendruomenė

19. Stalnioniškio sentikių religinė bendruomenė (Utenos r.)

20. Strėvininkų sentikių religinė bendruomenė (Kaišiadorių r.)

21. Šiaulių sentikių religinė bendruomenė

22. Šilutės sentikių religinė bendruomenė

23. Švenčionių sentikių religinė bendruomenė

24. Turmanto sentikių religinė bendruomenė (Zarasų r.)

25. Ukmergės sentikių religinė bendruomenė

26. Utenos sentikių religinė bendruomenė

27. Vilniaus sentikių religinė bendruomenė

28. Zarasų sentikių religinė bendruomenė

Dažniausiai naudojamos rusų sentikių kaip socialinės grupės definicijos nurodo, jog šią etnokonfesinę grupę reikia skirti nuo kitų rusakalbių gyventojų (gudų, lenkų, ukrainiečių). Kultūrinį rusų sentikių išskirtinumą lemia istorinė patirtis (sentikiai sudaro didžiąją Lietuvos senbuvių rusakalbių gyventojų dalį), konfesinė priklausomybė, ypatingas kalbinis dialektas, specifinė socialinė grupės organizacija ((mažų, santykinai nepriklausomų bendruomenių, gyvenančių skirtinguose arealuose, tinklas).

Lietuvos rusai sentikiai pomorai yra viena iš nedaugelio sentikystės atšakų, Lietuvos teritorijoje pradėjusi kurtis nuo XVII a. vidurio. Lietuvos rusai sentikiai gali būti laikomi tautine bendrija, susiformavusia kelių rusų sentikių migracijos į Lietuvą bangų etapais.

Viena svarbiausių mobilizuoto etninio darinio charakteristikų – jo narių bendras tapatumas, t. y. pripažinimas, jog jie priklauso vienai kultūrinei grupei, ir tai yra vertintina, laikytina reikšmingu bruožu.

Visuotinių surašymų metu gauti duomenys rodo, jog rusų sentikių religinių bendruomenių skaičius mažėja.

Lietuvos sentikių bendruomenių ir jų tikinčiųjų skaičius

Metai Bendruomenės Nariai

1945 74 –

1948 56 88 700

1969 56 –

1984 52 –

1992 51 70 000-100 000

Vėliausiuose leidiniuose apie Lietuvos religines bendruomenes išsamių duomenų apie Sentikių Bažnyčios religinių bendruomenių narius nepateikiama. Tačiau nurodoma, jog šiuo metu Lietuvoje yra 27 vietinės veikiančios ir dar 10 bendruomenių, aptarnaujamų tik susitarus jos nariams, kurių turi būti ne mažiau kaip 50 tūkstančių.

Lietuvos sentikiai, prieš 300 metų atsikėlę į Lietuvą, atsinešė savitą kultūrą ir papročius. 1997 m. liepos mėnesį atliktos etnografinės ekspedicijos į Vidurio Lietuvą (Jonavos, Kaišiadorių, Kauno r.) metu buvo domėtasi gimimo, krikštynų, vaikų auginimo papročiais bei juose pasitaikančiais draudimais, liaudies tikėjimais, maginiais veiksmais.

Krikšto kubilas Sipailiškio sentikių cerkvėje

(Rokiškio r.)

Dmitrijus Cholopovas

Sentikių gimtuvių papročiai

Gimimo apeigų ciklas prasideda nuo papročių, susijusių su intymaus gyvenimo draudimais. Griežtai buvo draudžiama mylėtis bažnytinių švenčių dienomis. Sakydavo,

kad vaikas, pradėtas šventą dieną, gims invalidas.

Daug draudimų buvo skirta ir kūdikio laukiančioms moterims. Visoms nėščiosioms patariama vengti susijaudinimo, joms negalima būti tose vietose, kur svilinama kiaulė, nes vaikas gali gimti plaukuotas. Jei nėščiai moteriai tarp kojų prabėgs katinas arba paršiukas, vaikas gims su šeriais ir taip pat plaukuotas. Senos moterys aiškino, kad negalima nėščiai lipti per tvorą, nes kūdikiui bambagyslė apsisuka aplink kaklelį ir jis nuo to gali uždusti. Kliaus Fevronija iš Seniškio kaimo prisimena liaudiškus tikėjimus, aiškinančius, kkodėl gimus kūdikiui ant jo kūnelio matosi dėmių. ,,Jeigu nėščia moteris pamato gaisrą, žiūri į liepsną, išsigąsta ir ten, kurioje vietoje ranka paliečia savo kūną, vaikui būna dėmė (ar atsiranda vėliau).” Jonavos rajone, Užusaliuose, gyvenanti pateikėja J. Kuzmina teigė, jog anksčiau nėščiai moteriai drausdavę lankyti vaidinimus, žiūrėti į invalidus: ,,Turėjo žiūrėti tiktai į gražius, gerus, malonius reiškinius ir matyti tik malonios išvaizdos žmones.”

Anksčiau laukianti vaiko moteris niekada neturėjo bartis. Taip pat jai buvo nevalia siūti per šventes – sakydavo, jog ššitaip kūdikėliui liežuvėlį prisiūs ir dėl to jis galįs tapti nebyliu. Jeigu besilaukianti moteris peržengia per slenkstį ir ją pasitinka piktas žmogus su peiliu ar kirviu rankose, tai vaikelis gims su kiškio lūpa (t. y. turės ant liežuvio ar ant llūpų žaizdą). Jeigu nėščia moteris dalyvauja laidotuvėse, tuo metu, kai iš bažnyčios ar iš namų išnešamas velionis, ji turi išeiti iš pastato pirmiau, kitaip jos kūdikis mirs. Šis tikėjimas gyvas iki šiol. Be to, nėščiai esą negalima spardyti nei katino, nei šuns, nes gimęs vaikas gali būti šiurkštus arba netgi žiaurus. Taip pat besilaukiančiosioms buvo patariama nesiskolinti, nes jei kas nepaskolins nėščiai – tą užpuls pelės.

Šeimynos seniau buvo didelės. Namuose būdavo daug vaikų, vyrų, todėl moterys gimdyti išeidavo iš pirkios. Gimdydavo pirtyse, klėtyse, ant spalių. 40 dienų po gimdymo moteris negalėdavo eiti į cerkvę. Ji buvo laikoma nešvari. Pirmą kartą po gimdymo eidama į bažnyčią, moteris nešdavosi vaiką.

Minėtieji papročiai Lietuvos sentikių buvo perduodami iš kartos į kartą. Kai kur jjų laikomasi ir dabar. Šitų papročių gyvybingumą galima paaiškinti moterų baime prarasti savo kūdikį.

Praėjus tam tikram laikui po gimdymo giminaičiai ir kaimynai ateidavo aplankyti naujagimį. Kūdikio lankymas yra senas paprotys. Lankytojai gimdyvei atneša valgių ir sako: ,,Greičiau valgyk, motin, vaikas greičiau kalbėti pradės”. Kai kurie sentikiai mano, kad jeigu kūdikis gimsta su ,,marškinėliais”, jis bus laimingas. Jeigu vaikas kairiarankis, motina kaire ranka jam davė žįsti kairiąją krūtį.

Krikštynos

Krikštynos vykdavo sekmadienį. Susirinkdavo tik giminės ir kūmai. Į kūmus sentikiai stengėsi kkviesti gerus skirtingo amžiaus žmones arba artimus giminaičius. Buvo sakoma, kad vaikas būna toks, kokie jo krikštatėviai. Po krikštynų kūmui ir kūmai religiniai kanonai draudė tuoktis. Jeigu tai įvykdavo, šventikas į jų namus neužeidavo net per šv. Kalėdas.

Krikšto apeiga buvo ir dabar atliekama specialiai krikštui skirtame kubile, vadinamame ,,kupelia”. Krikšto kubilai būna įvairių dydžių. Šalto vandens iš lauko turėjo pripilti kūmai. Į ,,kupelia” pilamas ,,gyvas” vanduo. Vandens negalima nei šildyti, nei virinti. Šventikas, paėmęs kūdikį už rankyčių ir užspaudęs nosį, uždengęs ausytes, panardindavo jį tris kartus į vandenį. Jei vaikas krikštijamas žiemą, tai iš vandens išgriebiami ledai. Medžiaga, į kurią įsupa pakrikštytą vaiką, vadinasi ,,rizgi”. Ją dovanodavo šventikui. Vaikui siūdavo ilgus marškinėlius, ligi žemės. Marškinėliai būdavo su užsegimu šone – ,,kosovarotka”.

Įvairių liaudies tikėjimų pasitaikydavo ir krikštynų metu. Sakydavo, jei ištrauktas iš krikšto kubilo vaikas išsities – mirs, o jei susiries – gyvens ir bus sveikas. Jeigu žvakių vaškas, lašantis į kubilą, skęsta, tai manoma, kad kūdikio likimas bus sunkus, o jeigu plaukioja paviršiuje – užaugęs gyvens gerai. Kaip tvirtina Utenos sentikių cerkvės šventikas Jevsegnijus Nikitinas, šie krikšto burtai išlikę tik pasakojimuose.

Po krikštynų motina, jeigu ji jose dalyvavo, vandeniu, kuriame buvo krikštijamas vaikas, nuprausdavo krūtis (tuo atveju, jeigu vvaiką maitina krūtimi), nes krikštynų vanduo laikomas šventu. Po krikštynų apeigų vanduo iš kubilo, kuriame buvo krikštijamas vaikas, išpilamas cerkvės prieangyje, po grindimis iš dešinės. Taip daro ne tik Vidurio Lietuvos, bet ir Suvalkų-Seinų krašto sentikiai. Marškinėlius, su kuriais buvo krikštijamas kūdikis, motina saugodavo ir panaudodavo juos krikštijant kitus vaikus. Buvo sakoma, kad taip padarius vaikai bus draugiškesni.

Vaikus stengėsi krikštyti tuoj gimusius, kuriems vardus turėjo parinkti per aštuonias dienas. Vardą vaikui rinkdavo pagal šventą kalendorių. Žiūrėdavo, kokie gimimo ar krikšto dienoje surašyti ir pagal tai išsirinkdavo vardą. Antrą vardą šventikas vaikui suteikdavo pagal gimimo dieną – turėjo atitikti pagal dienų vardų knygas. Vėliau buvo leista pasirinkti vieną vardą, kuris išlikdavo visam gyvenimui.

Kartais krikštydavosi jau ir suaugę žmonės, pavyzdžiui, kitatikis, norėdamas susituokti su sentikiu.

Vaikų auginimo papročiai ir užkalbėjimas

Įvairiais magiškais veiksmais saugomi vaikai ,,nuo blogos akies”. Pateikėjų teigimu, anksčiau nuo nužiūrėjimo vaiką užkalbėdavo senutės. Padėdavo ir šventikas – jis vaiką šventindavo ,,kodylu” (smilkytuvu). Vaikas nuo išgąsčio arba blogo miego buvęs gydomas šitaip: iš krosnies paimdavo nevisiškai sudegusių angliukų, dėdavo į puodą, ant jų paguldydavo kipariso, kadagio šakeles ir šventintą žvakę. Taip būdavo padaromas daiktas, panašus į ,,kodylą”, šventikų saugojamą cerkvėje. Užkalbėtoja sukalbėdavo maldelę: ,,Gospodi Ysuse Christe, syne Božyj, spasi mladenca (vardas)”. Kūdikis bbūdavo paimamas ant rankų veidu žemyn. Iš viršaus vaiką uždengdavo medžiaga, kad jis įkvėptų dūmų. Laikydama rankose ,,kodylą” arba puodą, užkalbėtoja juo tris kartus peržegnodavo kūdikį. Po to tris kartus taip pat šventinama vaiko lovytė.

Saugodamos vaiką nuo nužiūrėjimo motinos plaudavo namo durų rankenas. Po to iš keturių pusių – kryžiaus forma – nuplaudavo stalą ir tuo vandeniu apšlakstydavo vaiką. Kūdikį motinos stengdavosi kuo mažiau rodyti žmonėms, ypač nepažįstamoms senutėms: taip apsaugodavusios nuo ,,blogos akies”. O ,,nužiūrėtą” vaiką gydydavo taip: nuplauna Kristaus atvaizdą, pavaizduotą metaliniame kryžiuje (Viešpaties kojas arba visą), ir duoda tą vandenį išgerti – anot pateikėjų, toks ,,gydymas” padėdavęs. Arba motina pūsdavo sau ant delno ir glostydavo vaikelio veidelį. Neramus vaikas būdavo girdomas žolelių nuoviru – jam paeiliui virdavo aguonų, ramunėlių, mėtų nuovirus.

Vaikų auklėjimas buvo pagrįstas griežtomis taisyklėmis. Nuo mažens vaikai būdavo baudžiami net už smulkius nusižengimus, o ką jau kalbėti apie vagiliavimą, melagystes, nepaklusnumą vyresniesiems. ,,Kai man buvo dveji metai, aš jau visą Velykų pasninką kartu su kitais šeimos nariais pasninkavau. Tėvai mokė neimti svetimo, liepdavo netgi žirnio niekur prie kelio neskinti”, – pasakojo T. Pankratova, gyvenanti Rimkų kaime (Jonavos r.).

Įdomūs papročiai, susiję su vaikų plaukų kirpimu. Manoma, kad jeigu plaukai berniukui iki septynerių metų

nekerpami, tai toks vaikas bus labai protingas. Viena pateikėja prisimena atvejį, kai turtingų tėvų berniukas vaikščiojo su kasa, nes ištisus septynerius metus jam nekirpo plaukų. Bet daugumai berniukų plaukus kirpdavo jau anksčiau (po vienerių, trejų metų). Mergaitės ir merginos, pagal liaudies tradicijas, nešiodavo ilgas kasas.

Lietuvių sentikių papročiai, susiję su vaikų gimimu, krikštynomis, auginimu, susiformavo per ilgus šimtmečius ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Sunku yra nustatyti, kuriuos liaudies papročius sentikiai atsinešė iš Rusijos, o kurie susiformavo Lietuvoje ar buvo pperimti iš lietuvių. Tačiau analizuojant etnografinę medžiagą galima padaryti išvadą, kad daugelis liaudies papročių yra originalūs, susiformavę tiesiogiai Lietuvos sentikių bendruomenėje. Nemaža dalis šių papročių bei liaudies magijos reiškinių buvo rūpestingai puoselėjami, dėl to jie išliko iki mūsų dienų.

Vestuvių apeigos

Vestuvių papročiai ilgainiui supanašėjo su lietuvių vestuvėmis. Tik jų metu skambėjo rusiška daina. Vestuvės buvo keliamos žiemą, kada mažiau darbų. Nekeldavo per didžiuosius pasninkus.

Vaikams nuotakas ir vyrus rinkdavo tėvai. Nusižiūrėdavo dažniausiai cerkvėje. Siųsdavo piršlius. Jei susitardavo, jaunosios tėvai važiuodavo į apžvalgus. PPakeliui užvažiuodavo pas kaimynus pasiklausti apie būsimą žentą, jo ūkį. Jaunikis, apsilankęs jaunosios namuose ir susitaręs dėl vestuvių, dovanodavo merginai žiedelį arba laikrodį, o ji jaunikiui nosinaitę ar šaliką. Jei viskas tikdavo, tardavosi dėl vestuvių dienos.

Cerkvėje galėdavo tuoktis tik nnekaltos mergelės. Kitais atvejais pakakdavo tėvų palaiminimo. Po jungtuvių cerkvėje jaunieji sėsdavo gale stalo. Stalą dengdavo dviem staltiesėmis. Tėvai dovanodavo duoną, druską ir ikoną. Duoną būtinai laikydavo tėvas ir motina. Stengdavosi, kad dovanojant druska neišbirtų. Jei išberdavo druską, sakydavo, kad jaunieji pyksis. Tėvai ant stalo dėdavo kraičiui pinigus, sakydami: ,,Na naše ne upovaite, svojo nažyvaite”. Paskui ant stalo sudėdavo dovanas kiti vestuvių svečiai. Jaunoji vestuvių dieną prie stalo turėjo verkti, nes buvo sakoma: ,,Kuri per vestuves verks, ta visą gyvenimą juoksis, o jei linksminsis – visą gyvenimą liūdės. Jaunosios tėvai į jaunojo pusę nevažiuodavo. Baigiantis pirmajai vestuvių dienai apversdavo duonkubilį, apdengdavo kailiniais kailiu į viršų (kad gyvenimas būtų turtingas) ir pasodindavo nuotaką. Pamergės nuimdavo nuometą. Išpindavo kasą ir supindavo į ddvi kasas. Nuometą išmesdavo į viršų. Pamergės gaudydavo. Kuri pirmoji pagaus, ta pirma ir ištekės. Jaunajai užrišdavo skarytę.

Tuoktis ir kelti vestuves pagal sentikių tikėjimą buvo draudžiama sekmadienio ir visų bažnytinių švenčių išvakarėse, gavėnioje, per didžiąją Velykų savaitę (išskyrus Atvelykį). Vestuvės trukdavo 2-4 savaites ir prasidėdavo sekmadienį.

Po savaitės jaunieji važiuodavo į sugrįžtuves ,,nachlebiny”. Jaunamartė kepdavo pyragus. Kai važiuodavo viešėti vieną dieną, kepdavo vieną pyragą, jei tris dienas – tris pyragus.

Laidotuvių apeigos

Laidotuvių bei atminų apeigos užima ypatingą vietą tarp Lietuvos sentikių rrusų šeimos ciklo ritualų. Palyginti su kitomis apeigomis jos konservatyvesnės, kadangi atitinka lėtai kintantį požiūrį į mirtį bei gyvųjų ir mirusiųjų santykius. Be to, nuo seno manoma, jog vyraujančių ritualinių veiksmų paisymas reikšmingas pomirtiniam sielos gyvenimui, vadinasi, tai – moralinė giminaičių pareiga mirusiajam. Nusilpus religingumui, apeigų ir toliau buvo laikomasi dėl susiformavusių etikos normų.

Labai religingiems žmonėms svarbiausia buvo dvasiškai pasiruošti mirčiai, tam reikėjo suspėti atlikti būtiniausius sielos išganymo darbus – išdalinti išmaldą, paaukoti bažnyčiai ir t.t. Ruošimasis laidotuvėms buvo religinis maginis veiksmas.

Laidotuvėms vyresnio amžiaus žmonės ruošdavosi iš anksto. Jie privalėjo turėti paruoštus savo laidotuvėms rūbus. Jei artimieji matydavo, kad žmogus miršta, jam pradėdavo skaityti maldą, vadinamą ,,atchodnaja”. Manoma, kad šia malda padėdavo sielai atsiskirti nuo kūno. Šarvojo lavoną veidu į Dievą. Nuo mirties momento iki palaidojimo (laidojo visada trečią dieną) prie velionio skaitomos maldos ir giesmės iš psalmyno. Taip dieną ir naktį. Skaitovai privalėjo turėti ,,lestovki” (rožančius) ir ,,podrušniki” (kilimėliai maldai). Laidotuvėms kviesdavo du tris skaitovus.

Velionį buvo būtina numazgoti. Jį prausdavo paguldytą ant grindų veidu į rytus. Ant grindų patiesdavo lentų arba šiaudų. Prausdavo be muilo.

Sentikiai karstų nepirkdavo. Jie būtinai būdavo daromi iš tam tikrų lentų, jų negalima buvo dažyti arba lakuoti. Kai kurie senoliai dar prisimena, jjog senovėje karstas būdavo skobiamas iš medžio kamieno ir tvirtina, jog iš lentų sukaltas karstas atsirado vėliau.

Mirus žmogui, vienoje pirkioje darydavo karstą, kitoje šarvodavo velionį, trečioje kepdavo duoną bei pyragus. Rūbus siūdavo tik iš namie austo audinio. Iš austinės medžiagos vyriški marškiniai, o moterų sarafanai apjuosiami plonu dirželiu ar siūleliu (buvo manoma, jog aprengus velionę margu sarafanu, jai teks ilgai stovėti po lietum, kad nusiplautų margumas) . Vyrams siuvamos ilgos baltos drobinės kelnės ir marškiniai, vadinami ,,kosovorotka” (užsegami šone). Ilgas juodas apsiaustas–chalatas buvo siuvamas šventikams arba pamaldiems garbingiems vyrams. Velionio kojos apmaunamos kojinėmis ir šliurėmis. Šliurės irgi būdavo siuvamos namuose. Ant šių rūbų velioniui uždedamas ,,savanas” (tai kampu susiūta austinė drobulė). Ant galvos būdavo rišamos dvi skaros (viena balta skarytė arba kepuraitė, vadinama ,,kokošnik”, dengė kaktą). Kitą, tamsią, susegdavo po smakru. (Sentikių moterys skarų cerkvėje neryšėdavo, o segdavosi po smakru). Aprengdavo baltais marškiniais ir tamsiu sarafanu. Merginoms išpindavo kasas. Kojas apmaudavo ilgomis kojinėmis ir apaudavo medžiaginiais bateliais. Jaunai merginai uždėdavo nuometą ir vainiką. Baltą poterių pynę, vadinamą ,,lestovki“, siuvamą specialiai laidotuvėms, dėdavo į kairiąją mirusiojo ranką. Po galva dėdavo pagalvėlę su drožlėmis arba džiovintais čiobreliais. Į pagalvę įdėdavo ir linų saują.

Sentikius šarvodavo ant suolo. Patiesdavo šiaudų ir užklodavo bbaltą drobinę paklodę. Kol skaitovai skaitydavo maldą, velionis gulėdavo galva į ikonas. Trečią dieną kviečiamas šventikas. Mirusiojo kūną dėdavo į padengtą karstą įkapių drobule, pasiūta iš baltos drobės, ir kojomis į ikonų pusę (veidu į Dievą). Į karstą dėdavo laidojimo dieną. Šventikas mirusiajam į rankas įdėdavo nuodėmių atleidimo lapą, o ant kaktos uždėdavo atgailos juostą. Tada uždegdavo lempelę ir pradėdadvo melstis bei giedoti specialias giesmes.

Pamaldos cerkvėj arba namuose vyksta laidojimo dienos rytą. Velionis dedamas veidu į ikonas. Pasukdamas saulės kryptimi. Ant karsto statoma po tris žvakes (iš keturių pusių). Šventikas šventina karstą. Velioniui į rankas įdeda lapelį – ,,podorožnuju”. Ant kaktos uždeda juostelę. ,,Podorožnaja” duodama tik tiems sentikiams, kurie atliko išpažintį (prieš Velykas arba prieš mirtį). Atsisveikinant su velioniu, šventikas stovi karsto gale. Atsisveikinant lenkiasi velioniui į kojas ir bučiuoja kryžių. Artimieji bučiuoja veidą.

Po pamaldų, kurios vadinamos ,,provody”, visi kviečiami pietų: prie karsto su velioniu lieka artimieji (1-2 žmonės). Manoma, kol velionis namuose, jis pats vaišina. Jei namuose maža vietos, karstas pastatomas kieme. Jeigu pietų kviesdavo po laidotuvių, sakydavo ,,velionį alkaną palaidojo”. Ant pietų stalo būtinai būna kopūstų ir įvairios košės. Mėsos patiekalų per laidotuves nebūdavo. Jei laidodavo trečiadienį, penktadienį arba pasninko metu, tai ant pietų stalo patiekiama

tik žuvų, daržovių patiekalai ir vaisiai. Ne pasninko metu būdavo galima valgyti pieno produktus, kiaušinius, tik ne trečiadienį ir penktadienį.

Iš cerkvės karstas nešamas atviras, jei kapinės yra netoliese. Jei toli, karstą uždengdavo. Procesijos priekyje nešdavo kryžių vyras, jei mirdavo vyras, ir moteris, jei velionė būdavo moteris. Karstą apdengdavo medžiaga, vadinama ,,pagrobščina”. Paskui ją atiduodavo šventikui. Karstą nuleisdavo į duobę ant dviejų drobinių rankšluosčių, kurie simbolizuoja platų ir saugų mirusiojo kelią į rojų. Po laidotuvių kapinėse šiuos rankšluosčius sukarpydavo į gabalus iir išdalindavo vargingai gyvenantiems bendruomenės nariams, elgetoms ar cerkvės prižiūrėtojui bendriems reikalams.

Sentikius laidoja veidu į rytus, paminklą arba kryžių stato kojūgaly.

Iki šių dienų išliko paprotys mesti tris saujas žemės į kapo duobę. Pirmiausia tai daro šventikas, po to artimieji ir kiti giminaičiai bei draugai. Tikima, kad tuo apsisaugoma nuo blogų sapnų. Nematysi velionio sapnuose, jei tu negaili jam žemės. Nekrikštytus vaikus ir savižudžius laidodavo už kapinių tvoros. Jei numirdavo sentikis be išpažinties, jam giedodavo ,,vselenskuju panichidu”. 40 ddienų giminė melsdavosi ir tik 40-tą dieną būdavo laidojimo pamaldos ,,pogrebenje”.

Pagal sentikių religinius papročius mirusysis minimas trečią, devintą ir keturiasdešimtą dieną po mirties, taip pat po metų. Tikima, jog trečią ir devintą dieną žmogus atsistoja prieš Dievą ir atsiskaito jam uuž žemiškus reikalus. Keturiasdešimt dienų paminėjimas yra svarbus. Tai diena, kai siela visiškai atsiskiria nuo kūno ir patenka į dangiškąjį teismą. Iki 40-tos dienos siela skraido. Apsilanko tose vietose, kur žmogus yra padaręs nuodėmių. Jei velionio giminės buvo turtingi, tai užsakydavo ,,stoiku”. Tada melsdavosi 40 dienų nuo mirimo dienos, išskyrus sekmadienį. Kiti melsdavosi tik šeštadieniais iki 40-tos dienos. 40-tą dieną giedamos mišios apie 2 val., o vėliau patiekiami gausūs pietūs. Pagrindinis valgis – ,,kūčia” – tai virti kviečiai su medaus antpilu. Medus simbolizuoja saldų rojaus gyvenimą, o kviečiai – prisikėlimo sekmadienį. Pietūs pradedami ,,kūčios” valgymu. Valgoma iš vieno dubens. Persižegnojama, suvalgoma trys šaukštai ..kūčios” ir dubuo perduodamas kitam.

Nė vienos laidotuvės nevykdavo be raudų. Raudodavo ir per mirusiųjų pagerbimo dienas kkapinėse (šv. Trejybės savaitė – mirusiųjų pagerbimo savaitė). Mirusiųjų paminėjimo, šv. Trejybės savaitė būna praėjus septynioms savaitėms po Velykų. Tą dieną kapinėse susirenka visa giminė. Meldžiasi kiekvienas prie savo artimojo kapo. Kiekviena šeima turi savo knygelę, kur surašyti mirusiųjų vardai. Knygelė vadinasi ,,pominalnaja”.

Užrašyta keletas liaudies tikėjimų, susijusių su mirtimi. Buvo tikima, jog moteris prieš mirtį sapnuoja save, apsivilkusią ilga balta suknele. Netyčia praleista vaga sodinant bulves taip pat pranašaudavo vieno iš sodinusiųjų greitą mirtį. Jeigu apie namus neįprastai daug rausdavo kkurmis, buvo tikima, kad jis išraus ką nors iš tų namų. Jeigu velionio kūnas ilgai nestingsta – greitai vėl kas nors mirs. Taip pat sakydavo, jog siūnant ,,nabašnikui” rūbus negalima rišti mazgo. Į mazgą suriši savo laimę. O jei adata, su kuria siuvo velioniui rūbus, įsmigs į vyro drabužius, pakenks jo vyriškai galiai.

Kai kurie sentikiai prisimena, jog senovėje ant kapo buvo statomas nedidelis medinis namukas, panašus į koplytėlę, kurį senoliai vadindavę karstu. Pasakojama, jog tokią koplytėlę statydavo ant pirmojo kapinėse palaidoto šventiko kapo.

Laidojimo papročiai gyvi ir šiuo metu. Pasikeitę tik tie dalykai, kurie susiję su materialinės kultūros pakitimais.

Lino darbai

Didelį dėmesį sentikiai skirdavo darbiniam vaikų auklėjimui. Tėvai nuo mažens mokydavo vaikus dirbti visus darbus. Motinos mergaites mokė šeimininkauti, siūti, verpti, austi ir kitų ūkio darbų. Ištekėjusi jaunamartė būtinai turėjo mokėti pasiūti vyrui apatinius baltinius. Baltinius siūdavo iš namuose austos lininės drobulės.

Linus sentikiai augindavo ir apdirbdavo taip pat kaip ir lietuviai. Liaudyje sukurta daug dainų, ratelių apie linus.

My sėjali, sėjali belyj lion,

My sėjali prigovarivali,

Čubatami prikalačivali.

Priedainis:

Ty udaisia, udaisia, moi lion,

Ty udaisia, moi belyj kuželiok,

Što, moi lion, belyj lion

Pravo na gore, pravo na krutoj

Lenok zelenoj.

My pololi, my pololi belyj lion,

My pololi, prigovarivali,

Čubatami prikalačivali.

Priedainis

My tiagali. My tiagali belyj lion,

My tiagali prigovarivali,

Čubatami prikalačivali.

Priedainis

Molotili, molotili belyj lion,

Molotili prigovarivali,

Čubatami prikalačivali.

Priedainis

A my miali, a my miali belyj lion,

A my miali prigovarivali,

Čubatami prikalačivali.

Priedainis

My triapaly, my triapaly belyj lion,

My triapali, prigovarivali,

Čubatami prikalačivali.

Priedainis

My čiasali, my čiasali belyj lion,

My čiasali prigovarivali,

Čubatami prikolačivali.

Priedainis

A my priali, a my priali belyj lion,

A my priali prigovarivali,

Čubatami prikolačivali.

Priedainis

A my tkali, a my tkali belyj lion,

A my tkali prigovarivali,

Čubatami prikolačivali.

Priedainis

A my slali, a my slali belyj lion,

A my slali prigovarivali,

Čubatami prikolačivali.

Priedainis

Podymali, podymali belyj lion,

Podymali prigovarivali,

Čubatami prikolačivali.

Priedainis

My belili, my belili belyj lion,

My belili prigovarivali,

Čubatami prikolačivali.

Priedainis

Šioje dainoje atsispindi visas lino kelias iki baltos drobulės.

Linų sruogą sentikiai dėdavo mirusiajam į pagalvę, kad žmogaus siela per kančias išsivalytų ir taptų tokia balta ir švari kaip drobulė, linui perėjus visas perdirbimo stadijas. *Iš lininių siūlų darydavo žvakių dagtis.

Valgis

Moteris turėdavo būti gera šeimininkė. Daug darbo ir išmonės reikėdavo ruošiant pietus. Pirmiausia pateikdavo kopūstų sriubą (būtinai), paskui duodavo košę arba bulves, mėsą. Pabaigoje vietoj kompoto valgydavo pienišką sriubą, vadinamą ,,toplionka”. Tokius pietus ruošdavo Kliaus Fevronijos mama.

Sentikiams pasninkas būna keturis kartus per metus: prieš Velykas, prieš Petrinę, prieš ,,matkibažę” ir prieš Kalėdas. Pasninko metu šeimininkės ruošdavo įvairių pasninko valgių. Ruošdavo avižinį kisielių, ,,toloko”, raugienę, bulvines bbandeles (,,kartofelniki”) ir kt.

Avižinį kisielių valgydavo karštą, užpylę sėmenų aliejum, su bulvėmis. Šaltą avižinį kisielių užpildavo pasaldintu vandeniu.

,,Tolokno”. Avižas užpildavo virintu pasaldintu vandeniu ir pašutindavo krosnyje. Išpildavo į rėtį ir padžiovindavo. Išdžiovintas avižas sumaldavo girnom, persijodavo. Miltus užmaišydavo vandeniu. Darydavo pailgus kukulius, vadinamus ,,tolokno”. Liaudyje sukurta daina:

Tri dnia doma nie byla,

Pieči nie topila,

Svojego muža starika

V gorod provodila.

Tri lukna tolokna

Atdala sasiedu,

Zakupila ja vina

Sazvala biesiedu.

Vot my pili i guliali,

A va dvarie stuža,

Šumno dvieri atvarilis,

Ja v nich vižu muža.

Kak dieržal on v rukach pliet

Y spravoj i slevoj.

Bolna plietju bil mienia,

Da jieščio s pripievom.

Čtob nie dielala ješčio

Ty takoje divo.

Nie mieniaj ty niekogda

Tolokno na pivo.

Och kak eto tolokno

Dorago mnie stalo,

Tri niedieli na bokach

Ochala, lioežala.

Raugienė (,,saladucha”). Ruginius miltus supildavo į katilą ir užpildavo verdančiu vandeniu. Vandens pilama tiek, kad gautųsi norimas tirštumas. Šutindavo krosnyje. Ataušindavo, įdėdavo duonos riekę ir paraugindavo. Valgydavo su virtomis bulvėmis.

Bulvinės bandelės (,,kartofelniki”). Bulves išvirdavo, nulupdavo, ataušintas sugrūsdavo grūstuvėje. Iškočiodavo paplotėlius. Įdėdavo įdaro ir perlenkdavo. Įdarui naudodavo žirnius, kopūstus, morkas, varškę. Bandeles kopdavo ant krosnies pado. Naudodavo specialią siaurą ližę.

Tik pieniškus patiekalus valgydavo per Užgavėnes (,,Maslenica”). Paskutinė savaitė prieš didžiąją gavėnią vadinosi ,,syrnaja” arba ,,maslenica”. Ji prasidėdavo pirmadienį. Ketvirtadienis vadinosi ,,širokaja maslenica”. Kepdavo blynus. Dainuodavo:

Kak na maslenoj nedeli

Vot blinov my

zachoteli.

Priedainis:

Bliny moji bliny,

Bliny maslenyje.

Rastvoriali my bliny

Na včerašnej vody.

Priedainis

Kolotili v toi kvašonki,

Gde kupalis tri devčonki.

Priedainis

Apranga

Sentikių tikėjimas griežtai draudžia vyrams skusti barzdą, moterims kirptis plaukus.

Merginos plaukus pindavo į vieną kasą, sruogas dėdavo į apačią. Sakydavo: ,,Kosa – devičja krosa”. Motinos, pindamos dukterims kasas, sakydavo:

Rasti kosa do piaty,

Čto nedelia – to svaty.

Merginos rengdavosi sarafanais ir palaidinėmis su ilgomis rankovėmis. Vasarai siūdavo marškinius su ilgomis rankovėmis ir sarafanus. Sijonai būdavo raukti. Užpakalyje sijonas būdavo daugiau prirauktas ir ilgesnis. Sijoną vvadino ,,šubeika” arba ,,kartunik”. (Taip rengėsi Vassos Gluchovos senelė).

Vyrai rengdavosi marškinius ,,kosovorotka”, be apykaklės, su užsegimu šone. Marškiniai dėvimi ant kelnių ir sujuosti dirželiu. Audavosi naginėmis ir iš lietuvių perimtomis klumpėmis. Perė šventes audavosi batus.

Žinių pateikėjai:

G l u c h o v a Vassa, gimusi 1921 m. Šiuo metu gyvena N. Daugėliškio kaime, Daugėliškio seniūnijoje.

K l i a u s Fevronija, gimusi 1927 m. Šiuo metu gyvena Seniškio kaime, Daugėliškio seniūnijoje.

Sentikystės bruožai

Religinės knygos, ikonos, aštuongalis kryžius ir žegnojimasis dviem pirštais &– tai rusų sentikystės simboliai.

Pagrindiniai sentikių simbolikos atributai. Pieštas lubokas, Vygas, XVIII a. pabaiga-XIX a. pradžia (paimta iš Russkij risovannyj lubok konca 18-načala 20 v.: Iz sobranija Gosudarstvennogo Istoričeskogo Muzeja. Moskva, 1992, 59.)

Sentikystės, kaip visuomeninio religinio judėjimo, pradžia siejama su aapeigų keitimu bei bažnytinių knygų taisymu, kurio XVII a. viduryje ėmėsi patriarchas Nikonas.

Formaliai skilimo pradžia galima laikyti 1653 m., kai iš Maskvos Spaudos rūmų spaustuvės išėjo Psalmynas, kuriame buvo praleisti straipsniai apie žegnojimąsi dviem pirštais bei nusilenkimus iki žemės. Šie straipsniai užėmė svarbią vietą ankstesniuose Psalmyno leidimuose, kuris tuo laikotarpiu buvo ne tik religinė, bet ir mokomoji knyga – savotiškas Katekizmas, kadangi iš jos bei iš stačiatikių Maldaknygės (Časoslov) buvo mokomasi skaityti ir rašyti. Skaitytojai negalėjo nepastebėti, jog trūksta tokių svarbių apeigoms straipsnių. Netrukus, prieš pat 1653 m. didžiojo pasninko pradžią, į visas cerkves buvo išsiuntinėtas patriarcho Nikono kreipimasis dėl žegnojimosi trimis pirštais įvedimo bei nusilenkimų iki žemės skaičius sumažinimo, skaitant Jefremo Sirino didžiojo pasninko maldą “Viešpatie ir mano gyvenimo vvaldove”.

Vėliau Maskvos Spaudos rūmuose Nikonas surengė religinių knygų taisymą. 1655 m. išleistas pataisytas Apeigynas (Služebnik) buvo lemtingas rusų visuomenei.

Nikono bei jo redaktorių ketinimai buvo kilnūs: jie siekė sutvarkyti rašybą bei ištaisyti gausybę klaidų, įsivėlusių į religinius tekstus juos daugybę kartų perrašant, lyginant bažnytinės slavų kalbos tekstą su graikišku originalu.

Dažniausiai taisymai buvo formalaus, kalbinio pobūdžio, pavyzdžiui, formulėje “šiandien ir per amžių amžius” senasis BEKOМЪ (amžium) keičiamas BEKOBЪ (amžių), žodis “amen” Nikono leidiniuose spausdinamas su raide Ъ vietoj Ь pabaigoje, Jėzaus vardą ssiūloma rašyti su dviem i (Иисoусъ) vietoj senojo Исоусъ. Tačiau šių taisymų išdava buvo ta, kad, anot vieno iš sentikystės ideologų – protopopo Avakumo, kiekviename žodyje glūdėjo “didžiulė erezija”. Pavyzdžiui, naujai rašomame žodyje Иисoусъ sentikiai įžvelgė Antikristo vardą.

Religinių knygų taisymas, kaip ir kitos Nikono naujovės: bažnytinio giedojimo bei skaitymo reforma, žegnojimosi būdas, bažnytinės eisenos aplink cerkvę kryptis ir t.t., nelietė dogmatikos (religijos pagrindų), o apėmė tik išorinę – kalbos arba apeigų pusę. Jo pagrindinis tikslas buvo suvienodinti rusų ir graikų bažnytines apeigas.

Tačiau didelė dalis rusų visuomenės, tarp jų ir dvasininkija, nepriėmė naujovių ir siekė išsaugoti pagrindinius prieš Nikoną buvusios stačiatikybės bruožus, ypač – prieš Nikoną išleistas bažnytines knygas.

Dvasinės eilės

Atono kalnas, šventas kalnas.

Tarp kūrinių, išreiškiančių vadinamąją liaudies krikščionybę, didžiausią susidomėjimą kelia dvasinės eilės – religinės liaudies dainos, atliekamos namų aplinkoje. Rusai sentikiai Lietuvoje iki XX a. pabaigos saugojo atmintyje daugelį vadinamųjų vyresniųjų eilių siužetų: “Dievo motinos sapnas”, “Kristaus nukryžiavimas”, “Paskutinis teismas”, “Sielos atsiskyrimas nuo kūno”, “Apie luošį Lozorių” ir kt. Visi jie kilę iš krikščioniškos literatūros ir yra pamokomo pobūdžio – šlovina atperkamąją Kristaus auką, teigia gailestingumą bei kantrybę, įspėja, jog neįmanoma išvengti bausmės už nuodėmes. Nekelia abejonių, jog šie kūriniai – pirmųjų Rusijos pabėgėlių dvasinio palikimo dalis, kadangi jjie sukurti dar iki Rusų Stačiatikių Bažnyčios skilimo ir žinomi, galima sakyti, visur, kur gyvena rusai.

Kelis šimtmečius perdavinėtos iš lūpų į lūpas dvasinės eilės kalba ir stiliumi maksimaliai supanašėjo su kitais tautosakos žanrais; tik retkarčiais tekstuose pasitaiko bažnytinės slavų kalbos žodžių, pamaldoms bei maldoms būdinga leksika. Iki XX a. pabaigos Lietuvoje nebuvo pamiršta garsioji “Golubinaja kniga” – vienos iš seniausių dvasinių eilių, kurios šaknys siekia viduramžių apokrifo sakmę ir išreiškia tai, kaip liaudis įsivaizdavo pasaulio sąrangą bei žmonijos likimus. Itin įdomi šio teksto istorija. 1952 m. ją užrašė Ivanas Zavoloko – garsus rusų senienų kolekcionierius bei tyrinėtojas, prieš karą leidęs Rygoje žurnalą “Živaja starina”. Tekstas buvo užrašytas ne Baltijos šalyse, o Novosibirsko srityje, kur I. Zavoloko buvo ištremtas po to, kai jam baigėsi lagerio terminas ir kur likimas netikėtai suvedė tyrinėtoją su Švenčionių apskrityje gimusia Jevdokija Ivanova.

Iš viso Lietuvoje užrašyta apie 80 dvasinių eilių variantų, užfiksuoti daugiau kaip 25 siužetai. Maždaug pusę sukauptos medžiagos sudaro palyginti vėlai atsiradusios religinės sentikių dainos; daugelis iš jų yra bendros visiems rusams, kai kurias sukūrė vietiniai knygų mėgėjai. Dalis dvasinių eilių patyrė stiprią silabinės (viršų) eilėdaros įtaką; kitose jaučiama orientacija į silabotoninę tradiciją: jos rimuotos, jų ritmas aiškus, dažnai strofinės struktūros ir su refrenu. PPopuliariausios temos – vienuolio įžadų priėmimas, pasaulio tvanas, pamąstymai apie nuodėmes, žemiškojo gyvenimo menkystę, apie mirtį bei Paskutinį teismą. Lietuvoje užrašyti ir eiliuoti garsiojo “Protopopo Avakumo gyvenimo aprašymo” fragmentai; tokio pobūdžio tekstai užfiksuoti skirtinguose Rusijos regionuose bei už jos ribų ir greičiausiai buvo platinami raštu.

Dvasinėms eilėms išlikti padėjo tam tikri jų gyvavimo būdo ypatumai. Religinis etiketas griežtai draudė kiekvieną savaitę pasninko dieną bei per pasninką prieš didžiąsias religines šventes pasaulietines dainas – atlikti galima buvo tik dieviško turinio kūrinius (juos dar vadina pasninko, pusiau nuodėmingomis, graudulingomis dainomis, šventųjų vakarų eilėmis). Kadangi per metus susidaro apie du šimtus pasninko dienų, nesunku įsivaizduoti, kokią svarbią vietą šie kūriniai užimdavo pamaldžių žmonių gyvenime, ypač tarp sentikių. Tautosakininkai užfiksavo nemaža įdomių faktų, bylojančių apie didžiulį dvasinių eilių populiarumą pirmoje XX a. pusėje.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą dabartinių Rokiškio bei Kupiškio rajonų kaimuose sėkmingai koncertuodavo mėgėjiškasis Kvėdariškių dvasinis choras, suburtas Manuilo Terentjevo iniciatyva. Choro autoritetą asmeniškai dalyvaudamas pasirodymuose palaikė vietos dvasininkas. Iš vienos choro aktyvistės – J. Samoilovos pavyko užrašyti prisiminimus apie tą chorą, jo atliekamų dvasinių eilių tekstus bei melodijas.

Dvasinis jaunimo choras veikė ir Dūkšte (Ignalinos raj.), jo repertuarą sudarė tiek tautosakinės kilmės religinės dainos, tiek ir dvasinės eilės iš I. Zavoloko rinkinių.

Lietuvos šiaurės rytuose ir dabar gyvi atsiminimai apie klajojančių dainininkų – elgetų meną (juos galima palyginti su keliaujančiais maldininkais (,,kaliki perechožije”) iš šiaurinių carinės Rusijos gubernijų). Lietuvių tautosakoje nėra rusų dvasinių eilių artimų analogų. Tuo didesnį susidomėjimą kelia kai kurių siužetų pasisavinimo atvejis, užfiksuotas Lazdijų rajone, kai lietuvė dainininkė J. Lukošiavičienė išmoko iš draugių sentikių dvasines eiles “Kristaus nukryžiavimas” bei seną baladę apie brolius plėšikus, kurią taip pat priskyrė prie dieviškų dainų (užrašyta 1973 m.).

Atminų apeigas sudaro gedulingos pamaldos bbei paminėjimas per pamaldas, kapo aplankymas, gedulingi pietūs bei išmaldos dalijimas. Sentikių tradiciškai dar minimos bendros mirusiųjų pagerbimo dienos arba tėvų savaitės, tarp kurių itin svarbią vietą užima Trejybės savaitė, 2000 m. vyksianti nuo birželio 12 iki 17 dienos.

Vestuvių apeigos

Iki 1823 m. Lietuvos bei Latvijos, Estijos ir Lenkijos sentikiai buvo fedosėjininkai nesutuoktiniai, t. y. nepripažino bažnytinio santuokos instituto ir skelbė skaistybės idealą arba angelišką gyvenimą.

Nuo 1823 m. bažnytinės santuokos tampa privalomos ir jungtuvės cerkvėje pradedamos laikyti sentikių vestuvių papročių ddalimi. Nors fedosėjininkų šventikai anksčiau griežtai draudė santuokas, rusų emigrantai, atrodo, išsaugojo senųjų jungtuvių tradicijas ir papročius.

Pagal paprotinės teisės normas, sūnaus apvesdinimas bei dukters ištekinimas buvo tėvų arba juos pakeitusių žmonių pareiga. Tėvų nuomonė vaidino svarbų vaidmenį, renkantis nuotaką arba jjaunikį. Anot vietos rusų patarlės:

Na, sūnau, baigėsi laikas – metas įsigyti savo puodą (tėvas sūnui);

Ne už kalnų ir piršliai gyvena (tėvas dukrai).

Tačiau dažnai jaunuoliams būdavo suteikiama laisvė rinktis ir viską lemdavo jaunikio bei nuotakos sutikimas.

Rusų vestuvių laiką nulemdavo žemės dirbimo kalendorius – dažniausiai vestuves šokdavo tada, kai mažiausia žemės ūkio darbų. Didelės reikšmės turėjo ir bažnyčios kalendorius, kadangi per pasninką vestuvės nevykdavo. Didžioji dalis santuokų įvykdavo rudenį, nuo Pokrovo (spalio 1 d. pagal senąjį kalendorių) iki Pilypo užgavėnių (lapkričio 14 d.) bei rudenį – tarp Trijų karalių ir Užgavėnių.

Jei vaikinui patikdavo mergina arba tėvai patys parinkdavo jam merginą, į būsimosios nuotakos namus siųsdavo piršlius. Jei jie sutardavo, pas nuotaką atvykdavo jaunikis su tėvais. Jie aptardavo vestuvių dieną bei kiek kraičio ggaus nuotaka (pinigų, žemės, patalynės ir t.t.).

Vestuvių dienai pindavo rūtų, mirtų ar bruknių lapų vainikėlį (šis paprotys, be abejo, pasiskolintas iš lietuvių).

Nuotaka iš pasiturinčios šeimos vilkdavosi balta suknele, galvą gobdavo baltu šydu, apsiaudavo batelius. Turtingas jaunikis apsirengdavo tamsų kostiumą. Po švarku neretai vilkėdavo siuvinėtus rusiškus marškinius – priekyje iš šono užsegamą palaidinę, apsiaudavo batus arba chrominius aulinius.

Vestuvės prasidėdavo sekmadienį. Jaunikis su pajauniais atvykdavo pas nuotaką, kuri jo laukdavo draugių apsupta. Išpirkę nuotaką, jaunieji su piršliais, pajauniais bei pamergėmis vykdavo įį cerkvę.

Per jungtuves cerkvėje patiesdavo siuvinėtą baltą patiesalą (jei jaunieji turėjo nesantuokinių ryšių, patiesalas nebūdavo tiesiamas, jauniesiems nebuvo leidžiama bučiuoti kryžių). Jungtuvės trukdavo apie valandą.

Tomis dienomis buvo įprasta rengti įvairias pramogas, vykdavo vaišės jaunikio arba nuotakos namuose, kartais ir ten, ir ten.

Vaišės būdavo labai įvairios, bet alkoholinių gėrimų beveik nebūdavo. Į stalą patiekdavo mėsos vyniotinius, arbatos virdulį, pyragų bei naminio alaus. Grieždavo armonika, kartais dundėdavo būgnas. Vestuvininkai šokdavo kadrilį, krakoviaką, čigoniukę ir kt. Skambėdavo vestuvių dainos (pavyzdžiui, Skrido balandėlis, skrido mėlynasis. ir kt.), častuškos. Gana dažnai per vestuves būdavo dainuojamos panašios tematikos buitinės liaudies dainos ir net literatūrinės.

Antrosios vestuvių dienos rytą į kampą namo, kuriame miegojo jaunieji, sudaužydavo ąsotį arba puodą. Piršlio nekardavo; šis paprotys perimtas iš lietuvių antroje 20 a. pusėje.

Vestuvėms pasibaigus jaunieji likdavo kaimo bendruomenės dėmesio centre. Pirmaisiais bendro gyvenimo metais jie važinėdavo į svečius, lankė gimines, kviesdavo artimuosius pas save. Pirmiausia vykdavo pas uošvę bei uošvį. Po šio apsilankymo tėvai vykdavo atsakomojo vizito į jaunavedžių namus. Tokie “žygiai” padėdavo užmegzti bei sustiprinti giminiškus ryšius tarp jaunavedžių bei jų giminaičių.

Tarp sentikių visoje Lietuvoje, ypač Zarasų ir Ignalinos kraštuose plačiai buvo paplitęs paprotys vogti nuotakas. Jaunosios pagrobimas arba vestuvės vogčiomis dažniausia vykdavo jaunuoliui bei merginai iš anksto susitarus, ttačiau tai visada būdavo netikėta tėvams ir gana dažnai prieš jų valią. Pagrobtą nuotaką dažniausiai persekiodavo broliai ir tėvas, jie siekė atimti ją, grąžinti namo ir prim