Šiaulių kateda

TURINYS

1. Įvadas…………………………3

2. Urbanistinė situacija…………………………4

3. Mūrinės bažnyčios statyba…………………..4

4. Tarp renesanso ir manierizmo………………………5

5. Interjeras…………………………5

6. Statistika…………………………7

7. Išvados…………………………8

8. Literatūra…………………………9

ĮVADAS

Kiekviena epocha palieka šedevrų, pranokstančių kitus to meto kūrinius. Ryškiausias gotikos statinys Lietuvoje – Vilniaus šv. Onos bažnyčia, baroko neįsivaizduojame be Vilniaus šv, Petro ir Povilo bažnyčios ar pažaislio, klasicizmo – be Vilniaus katedros. O Renesanso epochos kūriniai tokie individualizuoti ir saviti, kad sunku kurį nors išskirti. Dėl meninės vertės ir unikalumo ypač dėmesio verta Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Ne veltu žymus lietuvių rašytojas Motiejus Valancius vadino ją „puikiausia ant vissų žžemaičių“, neatsitiktinai sausuose ir lakoniškuose XIXa. Vizitacijų aktuose išsprūsdavo žodžiai „nuostabiausios archtektūros“. Šiame pastate meistriškai supintos renesanso ir manierizmo formos, gynybiniai elementai. Vietinės tradicijos puikiai suderintos su Vidurio ir Šiaurės Europos krštų patyrimu.

Laikas nepagailėjo paminklo. Jis kentėjo nuo karų,gaisrų, vėtrų. Tačiau atgimdavo iš pelenų,griuvėsių ir vėl būdavo beveik toks pat kaip XVII a.

URBANISTINĖ SITUACIJA

Kuriuo keliu artėsi prie Šiaulių – Klaipėdos ar Kauno, Rygos ar Kryžkalnio pusės – iš tolo pamatysi aukštą, padangėn besistiebiantį bokštą. Ir su niekuo nesupainiosi –– Lietuvoje jis toksai vienintėlis: baltas, grakštus, išlakus, aukšta ir smailia viršūne papuošta. Atvykstančiam jis tarsi parodo kur miesto centras, pati jo širdis – Pergalės aikštė. Iš kur bestebėtum Šiaulių panoramą, tas bokštas su stambiu daugiašlaičiu bažnyčios stogu – ryškiausias mmiesto akcentas, didingai iškilęs virš žemesnių, mažesnių pastatų, nenustelbtas netgi naujausių šiuolaikinių statinių.

Architektūros paminklas dominuoja ne tik dėl įspūdingo aukščio (bokšto viršūnė sekia 70 m), bet ir dėl itin patogios, puikiai parinktos statybos vietos. Bažnyčia stovi ant aukštumėlės, prie ežero krašto. Tai ne atsitiktinumas. Juk mieste būta ir aukštelesnių vietų. Paminklo kūrėjams, matyt, rūpėjo, kad pastatas būtų arti pagrindinių kelių, garai iš toli matytusi ir gražiai derėtų prie ežero.( V. Levandauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 4)

MŪRINĖS BAŽNYČIOS STATYBA XVII A.

Ar žinoma, kada buvo statoma mūrinė bažnyčia – šiandieninis architektūros paminklas? Jau pirmose lakoniškose XIX a. pabaigos XX a. pradžios publikacijose skelbiama jos pastaymo data – 1625 m. O 1925 m. dailininkas Gerardas Bagdonavičius išleido bažnyčios vaizdų albumėlį ssu trumpu tekstu, kuriame nurodytas dar ir statybos pradžios laikas – 1595 m. Toks datavimas ( 1595 – 1625 m.) tapo tarsi enciklopedine tiesa, kurią vėliau kartojo žinynai, periodika, populiarūs leidiniai. Tačiau, patyrinėjus XVII a. dokumentus, pasirodė, jog statybos laiką reikia patikslinti. G. Bagdonavičius rėmėsi data, iškalta bažnyčios stogo metaliniame kryžiuje. Tačiau šoninis kryžius su 1595 m. data galėjo būti perkeltas dar iš senosios medinės bažnyčios ir tikriausiai ženklino kurio nors remonto baigmę.

Bažnyčios archyvui žuvus, neišliko sutarčių su amatininkais iir meistrais, stačiusias ją. Dėl to šiandien nežinomos jų pavardės. Įvairius darbus privalėjo dirbti ir bažnyčiai priklausiusių kaimų valstiečiai. Juos laikinai atleisdavo nuo nuo kitų prievolių ir mokesčių. 1621 m. vizitacijos akte pažymėta, kad „Lieporių valstiečiai turėjo iš kiekvieno valako mokėti činšą po 3 kapas grašių, taip pat duoti duoklę po vieną druskinę statinę rugių ir po kitą – miežių, į darbą vasarą eiti po šešias dienas, kada įsakys su visais savo gatavais įrankiais, su kuriais reikės. Dabar nuo šitų dienų klebonas atleidžia dėl darbų prie bažnyčios mūrijimo“

Nors 1634 m. bažnyčia ir konsekruota, tačiau dar nebuvo visiškai sutvarkyta. Karaliaus Vladislavo Vazos 1644 m. kovo 4 d. privilegijoje nurodyta, kad pastatas dar netinkuotas ir neaptvertas (be šventoriaus tvoros), reikia tvarkyti stogą, lietvamzdžius, langus. Šiems darbams atlikti vėl reikėjo pinigų, teko rinkti po kelis grašius nuo žmogaus. Anot M. Griškevičiaus, bažnyčia netinkuota Vladislavo Vazos valdymo metais.

Tad galime teigti, kad pastato architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo tik apie XVII a. vidurį. (.( V. Levendauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 10-12-15-17)

TARP RENESANSO IR MANIERIZMO

XVII a. sukurtas architektūros paminklas mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs. Tačiau jo planas, tūris, fasadų puošyba aiškiai rodo Renesanso epochos kūrybinį sumanymą. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, vienanavė ssu transeptu ir presbiterija, užsibaigiančia šešiasiene apsida. Tai orginalus planavimas: Lietuvos renesanso bažnyčios dažniau turėdavo pusapskritę ( Kauno šv. Trejybės, Videniškių) arba trisienę, dar iš gotikos paveldėtą, apsidą (Rykantų). Abipus presbiterijos glaudžiasi dvi vienodo dydžio zakristijos , o iš kitos transepto pusės – dvi koplytėlės.

Išraiškingiausias vakarinis bažnyčios fasadas. Čia dominuoja pačiame viduryje stovintis bokštas. Pirmasis bokštas buvo penkių tarpsnių, kiek siaurėjantis į viršų. Ypač raiškus Renesanso epochai būdingas bokšto skaidymas į tarpsnius horizantaliomis linijomis – karnizais.Kiekvienas tarpsnis kitoks. (V. Levandauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 17-18)

INTERJERAS

Išlaki vienanavė vidaus erdvė mūsų dienas pasiekė beveik nepakitusi, nors pirminės interjero įrangos mažai išliko. Navą ir persbiteriją gaubia cilindrinis skliautas su liunetėmis. Jį puošia retas stambių “nerviūrų” tinklas, kuris gana grubokas, palyginti su tos pačios epochos Vilniaus šv. Mykolo ar net Veliuonos bažnyčių skliautais. Transepto skliautai taip pat su “nerviūromis”, pirmame aukšte jie kryžminiai.

Vidaus sienas skaido piliastrai, remiantys platų sudėtingo profilio karnizą. Viršum jo įrengtos maždaug vieno metro pločio galerijos iš visų pusių supa vidaus erdvę, vakarų pusėje pasiekia vargonų chorą, o transepte – emporas. Galerijos boliustrada anksčiau buvo ąžuolinė. XVII a. vizitacijos aktuose pažymėta, kad ją apšviečia 18 vitražinių langų, o šoninių koplyčių vitražai vaizduoja šventuosius – Petrą ir Povilą. IIš apčios sienos buvo išklotos įvairiaspalviais kokliais, o gridys – keraminėmis plytelėmis (1676 m. jos jau buvo nelygios, vietomis suskilusios).

Vidų puošė ir tebėra išlikusios dvi didžiulės plastiškos kriauklės virš durų iš transepto į koplytėles. Kriauklės motyvus labai mėgo italų renesanso architektai, dažnai juos puošė nišų viršų. Šiaulių bažnyčios kriauklės stebina savo didumu.

Vertingiausia, kas išliko iš Renesanso epochos vidaus dekoro,- tai zakristijų durų puošyba (XVII a. pirmoji pusė). Ypač puošnus dešinysis portalas. Jį riboja grakščių formų mentės, primenančios didžiulius liaudiškus pjaustinėtus prieangio tvorelės stulpelius. Stambus profiliuotas antablementas skiria antrą tarpsnį su manieristinėm voliutom ir plastišku Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus herbu.

Kairysis portalas kuklesnis. Jį riboja dvi kolonos, laikančios plastišką anstatą, sudėtingais karnizais skirstomą į kelias dalis. Virš durų kabėjo J. Valavičiaus portretas. Anot G. Bagdonavičiaus, 1924 m. jis buvo atnaujintas (šiandien neišliko). Antrame tarpsnyje kolonas pratęsia obeliskai. Viršuje – pusapskritis frontonėlis. (V. Levandauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 37-39)

Vidaus įrangoje svarbūs vargonai. Iš 1643 m. vizitacijos akto žinoma, kad tuo laiku veikė gerai suderinti 32 registrų vargonai. Atrodo, jie smarkiai nukentėjo per karą su švedais, nes 1676 m. inventoriuje jau minimi tik 12 registrų su keturiomis dumplėmis pusvargoniai, kuriuos reikėjo remontuoti. Tais pačiais metais jie buvo sutaisyti

už 800 auksinių. Beje, tuo metu bažnyčioje būta ir daugiau muzikos instrumentų, netgi labai orginalių. Pavyzdžiui, tame inventoriuje minimas už didžiojo altoriaus paskliautėje kabantis „besisukiojantis geležies gabalas“, „geležinis ratas su 24 varpeliais“. Anuo metu Šiaulių bažnyčia tapo svarbiu miesto muzikinio gyvenimo židiniu. Šiuo atžvilgiu labai aktyvus ir išradingas buvo ne tik žymusis M. K. Liauksminas, bet ir vėlesni jo sekėjai. XVIII a. pirmojoje pusėje Šiaulių bažnyčioje, rodos, grojo kamerinis orkestras: 1838 m. inventoriuje minimi įvairūs instrumentai, buvę choruose,- valtornas, triūbos, ssmuikai. (V. Levandauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 44-46-47)

Interjerą puošė dailės kūriniai – skulptūros ir paveikslai. Vizitacijų aktuose ir inventoriuose jie minimi, kai kada ir smulkiau aprašomi, tačiau jų autoriai retai kada nurodomi. Bet 1738 m. vizitatoriai įrašė dailininko pavardę. Tais metais dailininkė Ona Gonkutė baigė tapyti didžiojo altoriaus centrinį paveikslą, vaizduojantį apaštalus Petrą ir Povilą. Paveikslą su šiais šventaisiais galima įžiūrėti prieškariniame atviruke, vaizduojančiame didijį altorių, nors sunku pasakyti, ar per du šimtmečius jis išliko nepakeistas. (V. Levandauskas „„Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 49)

Po bažnyčia jau XVII a. įrengti rūsiai. Apie juos liaudis sukūrė ne vieną legendą. Sklido kalbos apie ilgiausius urvus, iš bažnyčios požemių vedančius iki pat Salduvės piliakalnio, einančius po Talšos ežeru, tokius plačius, kad iir raitas galėtų prajoti. Kita legenda byloja, kad požemiai jungėsi su senojo kalėjimo, stovėjusio Vilniaus gatvėje,rūsiais. Nenuostabu, kad žmonės paslaptim apgaubė bažnyčią, kurios gynybinės architektūros formos kėlė pagarbą, nuostabą, žadino fantaziją. Atrodė, toks statinys negali dunksoti vienas, privalo turėti kažkokią gynybinę sistemą, jei ne matomą, tai bent po žeme.

Mūsų žiniomis, rūsys įrengtas tik po presbiterija. Anksčiau į jį nusileisdavo iš viršaus per grindų angą su pakeliamu dangčiu. Tas įėjimas vėliau panaikintas ir XX a. nenaudotas, o po Antrojo pasaulinio karo įrengtas naujas už altoriaus. Rūsys buvo skirtas kilmingiesiems laidoti. Jo patalpų išdėstymas iki mūsų dienų beveik nepakito. Siauras (1,4 m pločio) ir gana ilgas (8,4 m ) koridorius rytų pusėje baigiasi erdvia patalpa su pilonu, remenčiu skliautus. Iš čia ppatenkama į dvi kriptas, esančias abipus koridoriaus. Kriptų durys buvo įtaisytos ant masyvių vyrių. Pietinės (kairiosios) kriptos durys yra kalvių padirbtos iš storos skardos su įdomiu užsikertančiu užraktu. Iš vidaus jos atsidaro su rankena, iš išorės – raktu. Šiaurinės (dešiniosios) kriptos durys neišliko, bet tikriausiai jos buvo tokios pačios.

Išradingai sumanyta rūsio ventiliacija: apsidos sienoje įtaisyti specialūs kanalai. Rytiniame fasade maždaug 4 metrų aukštyje jie atsiveria mažais stačiakampiais langeliais. 1970 m. rūsy veikia centrinio šildymo įrenginai. (V. Levandauskas „Šiaulių renesanso ppaminklas“, 1988, psl. 50)

IŠVADOS

Šiaulių šv. Pero ir Povlo bažnyčia – unikalus architektūros paminklas. Nedaug šiandien beturime tokių tvirtoves primenančių pastatų su su renesanso ir manierizmo bruožais. Ar žinomas architektas, sukūręs šį šedvrą? Deja, ne. Kaip ir dauguma anų laikų kūrinių, taip ir šis kol kas anoniminis. Inventoriuose, vizitacijų aktuose architekto pavardės neminėdavo. Ji paaiškėtų, jei atsirastų senosios finansinės sutartys. Tarp mūrininkų, dailidžių ir kitokių amatininkų būtų ir architektas. Bet bažnyčios archyvas neišliko.

Kas galėjo būti tasai nežinomas architektas? Mokslus, matyt, ėjo svetur. Anuo metu dar nebuvo vietinės architektūros mokyklos . Galėjo būti atvykęs iš Vokietijos, Olandijos ar kitos šalies, gerai susipažinęs su Vidurio ir Šiaurės Europos archietktūra. Tikriausiai ilgai gyveno Lietuvoje, nes neatmetė vietos tradicijų, tarsi sujungė, apibendrino lietuviškojo renesanso patyrimą. Pagaliau ne tik prieš architektą turėtume lenkti galvą už vertingą kūrinį. Jo projektui įtakos tūrėjo P. Tarvainio, J. Valavičiaus ir kitų statybos iniciatorių skonis bei užmojai. O kur šimtai nebežinomų meistrų darbštuolių, kurie mūrijo, kalė, tinkavo, dažė, lipdė, tapė, remontavo, restauravo, saugojo paminklą? Kad išliktų mums ir po mūsų, kad šimtus metų stovėtų ir nebereikėtų daugiau kelti jo iš pelenų.

LITERATŪRA

Levandauskas V. Šiaulių renesanso paminklas. Vilnius: Mintis, 1988.