spaudos draudimas

Lietuvių periodinė spauda atsirado, brendo ir plito tuo metu, kada ji buvo rusų valdžios draudžiama. Keturiasdešimtmetis nuo 1864 iki 1904 m. lietuvių kultūros istorijoje vadinamas spaudos draudimo, knygnešių, vargo mokyklos epocha (gadyne).

Draudimo motyvai. Lietuvių spaudą pradėta visaip varžyti, drausti ir persekioti po 1863 m. sukilimo. Visų tokių valdžios pastangų pagrindinis tikslas buvo lietuvius surusinti ir supravoslavinti, paversti Rusijos imperijos piliečiais. Caro valdžia tą patį norėjo padaryti ir su kitomis pavergtomis tautomis – latviais, suomiais, baltarusiais, ukrainiečiais, lenkais. Rusijos imperijoje „buvo rrepresuojama visų nerusų tautų spauda, kuri buvo laikoma rimta kliūtimi rusifikacijai“. Okupantai lietuvių net nelaikė tauta. Tokios išvis nesą, o esančios tik atskiros lietuvių gentys (žemaičiai, latviai ir kt.), todėl nesą ir jokio būtino reikalo pripažinti atskirą lietuvių kalbą. Lietuviai neturį nei savo literatūros, nei savo raidyno, o dėl jo kovodami pamirštą, jog „neturi ko spausdinti“. Kauno gubernijos mokyklų inspektorius N. Novikovas 1866 m. rašė: „žemaičiai niekad nelaikė ir nelaikys savo tarmių tinkamomis raštui. Jei jiems ir reikia rašto, tai jjokiu būdu ne žemaitiško, nes žemaičių tarmės per daug skurdžios mintims raštu reikšti.“ Toks pat menkinantis ar net niekinantis požiūris į lietuvių tautą, jos kalbą ir kultūrą buvo būdingas ir lietuvių lenkintojams. Taigi dėl lietuvių varžėsi dvi didelės kaimyninės tautos: llenkai norėjo juos sulenkinti, rusai – surusinti. O lietuvių vienas svarbiausių lenkiškumo požymių, rusų valdžios nuomone, buvo senasis lietuviškas raidynas. „Lotyniškas raidynas artinąs lietuvius su lenkais, esąs svetimos kultūros įrankis.“ Lietuvių protėviai lotyniško raidyno visiškai nežinoję, jį tik vėliau primetę jėzuitai ir Lietuvos lenkintojai. Iš tikrųjų Lietuvą apkrikštiję stačiatikiai, kurie kartu įtvirtinę joje rusų kalbą, rusišką raštiją ir kultūrą. „Todėl Lietuvoje ir rusiškas raidynas esantis tradicinis bei pirmapradis.“ Vadovaujantis tokiais bei panašiais sumetimais ir buvo nutarta uždrausti lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis. Lietuviškos knygos turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis (kirilica). N. Miliutinas (Valstybės tarybos valstybės sekretorius Lenkijos Karalystės reikalams) 1864 m. rašė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui: „Jei tik Jūsų mintis [keisti lotyniškus lietuvių rašmenis į rusiškus] ras uolių vykdytojų, jei ji bbus įgyvendinama nuosekliai keletą metų visame lietuvių genties gyvenamame krašte, tai Jūs atliksite tvirtą užkariavimą: rusų raidės baigs tą, ką pradėjo rusų kardas.“

Draudimo iniciatoriai. Lietuvių spaudos draudimo pradžia laikomi 1864 m., tačiau draudimo įtvirtinimas truko iki 1872 m. Spaudos draudimo sumanytojai buvo Aleksandras Hilferdingas ir Stanislovas Mikuckis. A. Hilferdingas, mokslininkas istorikas bei filologas ir kartu aukštas valdžios pareigūnas, buvo slavofilų šalininkas. Slavofilai tuo metu „puoselėjo idėją suvienyti visą slavų pasaulį, vadovaujantį vaidmenį skirdami Rusijai“. Hilferdingas savo gausiuose straipsniuose (vienas jų &– „Keletas pastabų apie lietuvių ir žemaičių gentį“, 1864) įrodinėjo, jog didžiausias slavų vienybės priešas yra Lenkija, kuri nori atsiskirti nuo Rusijos. Slavams artimiausia gentis esą lietuviai, patekę lenkų bajorų įtakon. Todėl lietuvius reikią pažinti domintis jų kalba, tautosaka, etnografija ir tokiu būdu juos „susigrąžinti“ – surusinti ir supravoslavinti. Tą tikslą pasiekti trukdą lenkų bajorai, tačiau dabar, kai panaikinta baudžiava ir valstiečiai tampa piliečiais, „valstybinė administracija turinti ugdyti lietuvių tautinę sąmonę ištikimybės Rusijos imperijai bei rusų tautai ir svetimumo „lenkų stichijos moraliniam viešpatavimui“ dvasia“. Tuo tikslu ir oficialioje mokykloje esą galima toleruoti lietuvių kalbą, kad „Prūsijos pavyzdžiu, kur mokykloje mokoma lietuviškai“, būtų „ugdomi ištikimi Rusijos valdiniai, administracijos pareigūnai, pažįstą Lietuvos krašto ypatybes“. Tokios A. Hilferdingo idėjos skatino uždrausti ir lietuvių spaudą, kadangi jis buvo įsitikinęs, jog vienas svarbiųjų slavų tautas vienijančių veiksnių „turėjo būti ir bendras raidynas“. A. Hilferdingo mintims pritarė S. Mikuckis, iš smulkių Mozūrijos bajorų kilęs filologas, domėjęsis lietuvių kalba, lankęsis (1853-1856) Lietuvoje, vėliau Varšuvos universiteto docentas. Jis, „neturėdamas rimtų mokslininko duomenų, karjeros siekė visomis išgalėmis, mielai tapdamas caro politikos vykdytojų Lietuvoje ir Lenkijoje talkininku“.

Mokyklų reformos vaidmuo. Lietuvių spaudos draudimas buvo susietas su tuo metu caro valdžios vykdyta pradinio švietimo reforma. 1863 m. kovo 23 (balandžio 4) dd. buvo caro patvirtintos „Laikinosios taisyklės Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijų liaudies mokykloms“. Tomis taisyklėmis „buvo įvesta nauja valstybinio pradinio mokymo sistema Lietuvoje, nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos įsigaliojusi ir Suvalkų gubernijoje“. Visos ir visokios privačios pradžios mokyklos buvo likviduotos, jas pakeitė valdinės mokyklos, kuriose visų dalykų turėjo būti mokoma rusiškai. Gimtąją kalbą, kaip pagalbinę, leista vartoti tik pirmaisiais mokslo metais Kauno gubernijos mokyklose. Užnemunėje (Marijampolės, Suvalkų gimnazijose ir Veiverių mokytojų seminarijoje) leista mokyti pradinėse klasėse lietuvių kalbos tik iš valdiškų rusiškomis raidėmis spausdintų vadovėlių. 1863-1865 m. Kauno gubernijoje buvo intensyviai steigiamos rusiškos valdinės mokyklos lietuvių valstiečių vaikams. Vietiniai mokytojai katalikai buvo keičiami iš centrinių Rusijos gubernijų pakviestais stačiatikių šventikais arba stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniais, kurie „ne tik nemokėjo lietuvių kalbos, bet negalėjo nė paskaityti lietuviško elementoriaus, rašyto lotynišku raidynu“. Taigi pati mokyklų reforma reikalavo keisti lotynišką lietuvių raidyną rusišku, ir abi šios priemonės (per mokyklą įtvirtintas rusiškas raidynas) turėjo užtikrinti lietuvių surusinimą. Dėl to ir spaudą drausti pradėta nuo vadovėlių (elementorių).

Pirmieji nurodymai. Pirmuosius nurodymus uždrausti lietuvių spaudą lotyniškais rašmenimis davė aukštieji caro valdžios pareigūnai Lietuvoje – Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas ir Vilniaus švietimo (mokslo) apygardos globėjas I. Kornilovas. Nurodymai duoti po to, kai jau buvo parengti ir sspausdinami pirmieji lietuviški leidiniai rusiškomis raidėmis. Pritaikę lietuvių kalbai rusišką raidyną (kirilicą), tuos leidinius parengė S. Mikuckis ir L. Ivinskis. Vienas leidinys buvo elementorius (Абецеле жемайтишлай-лятувишкай. Ишдота пар исакима io милестас виряусiоя редитоя Шяурес-вакаро шаляс М.Н. Муровьева, Вильнюс, спаустувее А. Киркора1864), kitas – vienoje knygoje įrišti trys 1864 m. valdžios įsakai: 1) «Указ (ухсакимас) апе иредима вальщiоню (содишкю, укининку); 2) Ужсакимас апе иредима содишку гмину (висотиню, вальщю)»; 3) «Ужсакимас апе ишпильдима наую вальщiонишку истатиму»). Turėdamas galvoje tuos leidinius, M. Muravjovas 1864 m. gegužės 14 (26) d. rašė carui apie savo sprendimą: „Įvesti visose Žemaitijos mokyklose žemaitiško rašto mokymą rusiškomis raidėmis. Šitokie elementoriai dabar spausdinami, ir dėl jų platinimo bus duoti atitinkami nurodymai.“ M. Muravjovo pasiūlymui pritarė aukštoji Peterburgo valdžia ir pats caras, todėl tuoj pat imtasi jį įgyvendinti administracinėmis priemonėmis. 1864 m. birželio 5 (17) d. M. Muravjovas raštu nurodė Vilniaus cenzūros komitetui: „<.> siųsdamas lietuviško elementoriaus egzempliorių, spausdintą rusiškomis raidėmis, siūlau Komitetui nuo šio laiko būtinai laikytis taisyklių: nepraleisti spaudai nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, ir leisti juos spausdinti tik tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį.“ Kartu buvo įpareigota išspausdintąjį elementorių išsiuntinėti liaudies mokykloms, kur jis turėjo pakeisti seniau išleistus lietuviškus elementorius. Tai

buvo spaudos draudimo pradžia. Seniau išleisti elementoriai tada dar nebuvo išiminėjami iš knygynų ir nenaikinami.

Draudimo griežtinimas. Vėliau spaudos draudimas buvo „tolydžio plečiamas ir stiprinamas“. 1864 m. liepos-gruodžio mėn. L. Ivinskis rusišku raidynu parengė 1865 m. kalendorių, kurio išleidimas „padarė pradžią visų pasaulietinio turinio skaitinių, rašytų tradiciniu raidynu, draudimui“. 1864 m. spalio 14 (26) d. M. Muravjovas parašė gubernatoriams ir Vilniaus cenzūros komitetui įsakymą, kuriuo vietos spaustuvėms leista spausdinti tik Vilniaus cenzūros komiteto aprobuotus leidinius. Tuo tarpu Vilniaus cenzūros komitetas llietuviškų knygų lotynišku raidynu leidimą pradėjo riboti. 1864 m. rugpjūčio-gruodžio mėn. komitetui buvo įteikta 19 lietuviškų knygų, iš kurių trys nepraleistos, o septynios „nespėtos perskaityti“. Visos tos knygos buvo religinio turinio. Iš pasaulietinės literatūros buvo įteiktas tik vienas spaudai parengtas leidinys – V. Ažukalnio eilėraščių rinkinys Raštai lietuviški. Rinkinio rankraštį cenzūros komitetas persiuntė M. Muravjovui, kuris 1864 m. lapkričio 11 (23) d. cenzūros pribraukytą leidinį leido spausdinti, bet tik rusiškomis raidėmis. Tikriausiai dėl to Ažukalnio eilėraščių rinkinys tuo metu ir nnebuvo išspausdintas. Toji data – 1864 m. lapkričio 11 (23) d. – laikytina lietuviškų pasaulietinio turinio leidinių lotynišku raidynu draudimo pradžia. Toks pat likimas ištiko ir religines knygas: 1865 m. sausio 20 (vasario 1) d. Vilniaus cenzūros komiteto pirmininkas P. KKukolnikas „aprobavo paskutinį lietuvišką leidinį tradiciniu raidynu“ – J. Jaknavičiaus Ewangelje polskie i žmudzkie. Vėliau lietuviškų leidinių lotynišku raidynu cenzūros komitetas, atrodo, nepriiminėjo.

Netrukus po to buvo žengtas dar vienas žingsnis. 1865 m. vasario 3 (15) d. M. Muravjovas savo rašte cenzūros komitetui uždraudė perspausdinti bei versti šešias anksčiau cenzūros aprobuotas ir išleistas lietuviškas knygas, kaip turinčias „kenksmingų tautai pradų“, o kitos dienos aplinkraščiu įpareigojo gubernatorius išimti jas iš prekybos. Tos knygos buvo V. Valmiko Kantičkos žemaitiškos (1844), P. Šrubauskio Balsas širdies pas poną Dievą (1818, 1852), J. Kasakauskio Rožančius (1853, 1864), Garbė Dieva (1855?), M. Valančiaus Istorija šventa senojo Įstatymo (1852) ir Žemaičių vyskupystė (2 d., 1848). Jų „išėmimas iš apyvartos turėjo įtaką ir kitų panašių leidinių likimui“.

Draudimo įforminimas. M. MMuravjovas Vilniaus generalgubernatoriumi buvo ligi 1865 m. balandžio 17 (29) d., po to jį pakeitė K. Kaufmanas, tačiau „generalgubernatorių pasikeitimas neturėjo jokios esminės įtakos tolesnei lietuvių spaudos draudimo eigai“. Skirtumas tik tas, kad „K. Kaufmano vadovaujamos administracijos pareigūnai skubėjo lietuvių spaudos draudimą įforminti ir raštiškais patvarkymais“. I. Kornilovas 1865 m. rugpjūčio 10 d. rašė, jog „atėjo laikas ne tik visiškai ir formaliai uždrausti leisti žemaitiškas ir latviškas knygas lenkiškais-lotyniškais spaudmenimis, bet ir sunaikinti spaustuvėse bei knygynuose esančias šių knygų atsargas“. AAtsiliepdamas į I. Kornilovo raginimą, K. Kaufmanas sudarė komisiją Vilniuje pardavinėjamoms lenkiškoms ir žemaitiškoms knygoms tirti ir 1865 m. rugsėjo 6 (18) d. parašė slaptą aplinkraštį (Nr. 96) Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams. Aplinkraštyje apibūdinama vyriausybės politika Šiaurės vakarų krašte, akcentuojamas siekimas „grąžinti“ tą kraštą į pravoslavų tikėjimą ir surusinti. Artimiausias Rusijos civilizacijos uždavinys esąs „apsaugoti liaudies mases nuo polonizacijos, jas apšviesti, padaryti visiškai raštingas, išmokyti rašyti savo gentinėmis tarmėmis ir rusų kalba“. Tuo tikslu didelis uždavinys skiriamas valdinei švietimo sistemai ir lietuvių bei latvių senojo raidyno keitimui. Vilniaus cenzūros komitetui įsakoma visą laiką „būtinai vykdyti atitinkamą M. Muravjovo žodinį įsakymą“, o Vilniaus švietimo apygardos vadovybei – „pasirūpinti, kad būtų kuo daugiau leidžiama lietuviškų knygų ir vadovėlių rusišku raidynu“. Gubernatoriai įpareigojami: „1) uždrausti visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams spausdinti savo įmonėse bet kokius leidinius lotyniškomis-lenkiškomis raidėmis lietuvių ir žemaičių tarmėmis, 2) panaudoti visas <.> priemones, kad būtų uždrausta įvežti, pardavinėti ir bet kokiu būdu platinti visus leidinius šiomis tarmėmis lotyniškomis-lenkiškomis raidėmis.“ Pažeidus aplinkraštį, leidiniai būsią konfiskuoti, o nusikaltusieji atiduoti generalgubernatoriaus teismui. Tą pačią dieną K. Kaufmanas raštu įsakė Vilniaus cenzūros komitetui ir Vilniaus apygardos globėjui lietuviškas ir lenkiškas knygas leisti tik rusišku raidynu, apie savo aplinkraštį ppainformavo Pabaltijo generalgubernatorių ir Lenkijos Karalystės vidaus ir dvasinių reikalų vyriausybinės komisijos pirmininką, prašydamas juos neleisti spausdinti maldaknygių ir mokymo knygų žemaičių ir lietuvių tarmėmis lenkiška abėcėle, taip pat įvežti tokių knygų iš kitur, be to, pasiuntė raštą Vidaus reikalų ministrui P. Valujevui, kuriame prašė, kad aplinkraštyje išvardytos priemonės „būtų išplėstos likusioms imperijos dalims“ ir „tuo būtų visiškai panaikinta galimybė leisti žemaitiškas-lietuviškas knygas lenkiškomis raidėmis“. P. Valujevas, atsiliepdamas į K. Kaufmano raštą, 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. pasirašė aplinkraštį (Nr. 141), kuriame liepiama vykdyti K. Kaufmano įsakymą. Aplinkraštis buvo išspausdintas 75 egz. tiražu ir išsiuntinėtas „45 Europinės Rusijos gubernatoriams, Kerčės-Jenikalės bei Taganrogo miestų-sričių ir Besarabijos srities viršininkams, taip pat 8 aukštiesiems Vidaus reikalų ministerijos, žandarmerijos, policijos pareigūnams“. Tokiu būdu K. Kaufmano aplinkraštis ir su juo susiję raštai „įtvirtino lietuvių spaudos tradiciniu raidynu draudimą visame Šiaurės vakarų krašte“, taip pat rodė jo norą „pasiekti, kad lietuvių spaudos draudimas apimtų visą Rusijos imperijoje lietuvių gyvenamą plotą“, o P. Valujevo aplinkraščiu „lietuvių spauda lotynišku raidynu buvo uždrausta <.> didelėje Rusijos imperijos dalyje“.

Caro pritarimas. Spaudos draudimą dar labiau sustiprino caro Aleksandro II 1866 m. sausio 30 (vasario 11) d. slaptas žodinis įsakas, pareikštas po to, kai Rusijos mokslų akademija išleido A. Schleicherio pparengtus K. Donelaičio raštus (Litauische Dichtungen, 1865). Kadangi leidinys (jį sudarė Metai, šešios pasakėčios ir du laiškai) buvo išspausdintas lotynišku raidynu, jį užsipuolė spaudos draudimo šalininkai (Peterburgo universiteto istorikas V. Lamanskis, S. Mikuckis ir kt.). Mokslų akademija dėl to turėjo teisintis pačiam carui. O S. Mikuckio inspiruotas N. Miliutinas išgavo iš caro žodinį paliepimą, apie kurį 1866 m. sausio 30 (vasario 11) d. raštu pranešė A. Golovninui. Jame rašoma, jog imperatorius „malonėjo įsakyti, kad ateityje visi valdiniai leidiniai lietuvių tarmėmis būtų spausdinami būtinai rusiškomis raidėmis, kaip jau pastaruoju laiku daroma ne tik vyriausybiniuose, bet ir privačiuose lietuviškuose leidiniuose“. O turėdamas galvoje K. Donelaičio raštus, išleistus lotyniškais spaudmenimis, pridūrė, kad „spausdinti Rusijoje valstybės lėšomis ištisus lietuviškus kūrinius lotyniška abėcėle dabartinėmis sąlygomis neturi būti leidžiama“ ir kad Mokslų akademija „tuo vadovautųsi“. Caras taip pat nurodė, kad rusišku raidynu turėtų būti išleista lietuvių kalbos gramatika ir lietuvių-rusų bei rusų-lietuvių kalbų žodynai. Šiuo caro įsaku „lietuvių spaudos draudimas buvo išplėstas ir sutvirtintas“, tačiau jis nebuvo viešai paskelbtas ir todėl neturėjo įstatymo galios.

Gotiško raidyno uždraudimas. Draudžiant lietuvių spaudą, buvo užmirštas gotiškas raidynas, kuriuo buvo leidžiamos (ypač Mažojoje Lietuvoje) ir lietuviškos knygos, todėl valdžia, nenorėdama, kad „per gotišką raidyną „žemaičiai“ vokietėtų“, nutarė uždrausti įvežti į Lietuvą

ir šiuo raidynu spausdintas lietuviškas knygas. Tuo tikslu 1872 m. gruodžio 20 (1873 m. sausio 2) d. gubernatoriams buvo išsiuntinėtas aplinkraštis (Nr. 5907), kaip 1865 m. aplinkraščio (Nr. 141) papildymas, kuriuo buvo uždrausta įvežti iš užsienio „žemaitiškus“ leidinius gotišku šriftu. „Spaudos gotišku raidynu uždraudimas buvo lietuvių spaudos draudimo priemonių apogėjus.“

Knygų naikinimas. Uždraudus spaudą, visos lietuviškos knygos, spausdintos lotynišku raidynu, turėjo būti sunaikintos, tačiau tas ketinimas nebuvo nuosekliai vykdomas. Lietuviški leidiniai buvo suskirstyti į dvi kategorijas: liaudies švietimui skirtos knygos (elementoriai, vvadovėliai, „istoriško bei pasakojamojo turinio raštai“) buvo visiškai uždraustos, o cenzūros aprobuotas religinio ir mokslinio turinio knygas leista išparduoti. Pirmosios kategorijos knygos buvo atimtos iš knygynų ir sudegintos. Sunaikinta 14 355 egzemplioriai įvairių elementorių. Antrosios kategorijos knygos praktiškai vėl buvo dvejopos: vienos draudžiamos, kitos leidžiamos (legalios). Draudžiamųjų sąrašą sudarė 10 knygų. Sąraše atsidūrę 5 elementoriai, priklausę pirmajai knygų kategorijai, buvo sunaikinti, o „iš uždraustų religinių knygų bent pusė buvo išparduota“. Antrosios kategorijos legaliosios knygos, kurias leista pardavinėti, buvo religinės, jų sskaičius „daugiau kaip trigubai prašoko pirmosios ir antrosios kategorijos uždraustųjų leidinių skaičių“. Vilniaus knygynuose jų buvo likę 85 991 egz. Valdžios pareigūnai pripažino, kad, leidus išparduoti „lenkišku“ raidynu spausdintas „žemaitiškai“ knygas, „lietuvių spaudos draudimas buvo paralyžiuotas“, kadangi tai sudarė sąlygas pplisti kontrafakciniams leidiniams. Į kontrafakcines lietuviškas knygas buvo atkreiptas specialus dėmesys tik 1880 m. balandžio 6 (18) d. įsakymu. Gyventojai, galėdami legaliai įsigyti lietuviškų knygų, įsigydavo ir kontrafakcinių leidinių, todėl jiems buvo „lengviau boikotuoti valdinius leidinius, priešintis spaudos draudimui“.

Taigi spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvoje buvo platinamos dvi pagrindinės lietuviškų leidinių rūšys: 1) valdžios cenzūruojami valdiniai leidiniai, spausdinami rusišku raidynu, ir 2) draudžiamoji spauda lotynišku raidynu, spausdinama užsienyje (daugiausia Mažojoje Lietuvoje) ir slaptai skleidžiama Lietuvoje.

Valdinių leidinių didžiausią grupę sudarė vadovėliai, po to ėjo religinės knygos, kalendoriai, grožinės literatūros ir kitokie spaudiniai. Per visą spaudos draudimo laikotarpį (1864-1904) kirilica buvo išleista 17 vadovėlių, 15 religinių knygų, 10 kalendorių, 6 grožinės literatūros knygos, 6 kitokio turinio leidiniai (iš viso 54). Lietuviai tuos leidinius boikotavo, ddėl to jie „nepasiekė savo tikslo ir neturėjo jokios kultūrinės reikšmės“.

Mokslininkų privilegija. Spaudos draudimo laikotarpiu, be K. Donelaičio raštų, parengtų A. Schleicherio ir išleistų Rusijos mokslų akademijos (1865), buvo išspausdinta ir daugiau legalių lietuviškų mokslinių leidinių lotyniškais spaudmenimis. Kazanės universiteto profesorius Janas Baudouinas de Courtenay stengėsi paskelbti A. Juškos surinktas lietuvių liaudies dainas. To paties universiteto profesorius Nikolajus Budičius, remdamasis tuo, kad universitetams buvo leidžiama spausdinti knygas be cenzūros leidimo, 1878 m. gegužės 22 d. pasirašė spaudai A. Juškos keturių ddainų rinkinėlį lotynišku raidynu (A. Juškevičė Lietuviškos dajnos. Kazanė, 1878). Netrukus šis universitetas pradėjo spausdinti A. Juškos kelių tomų dainų rinkinį (A. Juškevičė Lietuviškos dainos), kurio 1880-1882 m. buvo išleisti 3 tomai. Nuo 1876 m. J. Juška rūpinosi, kad Rusijos mokslų akademija išleistų A. Juškos lietuvių-lenkų (vėliau dar ir rusų) kalbų žodyną, taip pat padėtų išleisti jo surinktas dainas. Sumanymui realizuoti buvo pasitelkti akademikai – Peterburgo universiteto profesorius Izmailas Sreznevskis, Rusijos mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriaus vadovas Jakovas Grotas, Charkovo universiteto profesorius Aleksandras Potebnia. Grotas kreipėsi į liaudies švietimo ministrą D. Tolstojų, prašydamas pasirūpinti, kad akademijai vėl būtų leista spausdinti „moksliniu lotynišku šriftu (daugiausia pagal A. Schleicherio sistemą) mokslinio ir literatūrinio pobūdžio lietuvių veikalus, nepriklausančius prie vietos liaudies literatūros <.>“. D. Tolstojus dėl to atsiklausė vidaus reikalų ministro, kuris neatmetė akademijos prašymo, tačiau perspėjo, jog „neleistina šiuos leidinius lietuvių kalba platinti lietuvių gyvenamoje teritorijoje – Šiaurės vakarų ir Pavyslio kraštuose“. 1880 m. balandžio 22 d. caras, D. Tolstojaus prašomas, su tokia pataisa patenkino Rusijos mokslų akademijos pageidavimą. Tokiu būdu „J. Groto išrūpintas lietuvių rašto legalus įsileidimas į mokslo veikalus pramušė šiokią tokią spragą lietuvių spaudos draudimo sistemoje“. Kazanės universitetas galėjo nesibaimindamas leisti A. Juškos Lietuviškas dainas. Rusijos mokslų aakademija pradėjo leisti A. Juškos surinktas vestuvines dainas (A. Juškevičė, Lietuviškos svotbinės dajnos, Petropylė, 1883). Peterburgo universiteto profesorius Vatroslavas Jagičius, Tartu universiteto profesorius J. Baudouinas de Courtenay ir Maskvos universiteto profesorius Filipas Fortunatovas padėjo akademijai spausdinti A. Juškos lietuvių-rusų-lenkų kalbų žodyną, kurio iki spaudos draudimo panaikinimo buvo išspausdintos A-D raidės. Imperatoriškosios mokslų akademijos užrašuose (Записки Императорской Академии наук) buvo paskelbtos lietuviškos 1651 m. (1884) ir 1705 m. bei 1750 m. (1896) priesaikos. Peterburgo universiteto Slavistikos katedros privatdocentas ir Mokslų akademijos bibliotekos darbuotojas Eduardas Volteris, Vilniaus viešojoje bibliotekoje aptikęs M. Daukšos verstą J. Ledesmos Katekizmą, 1886 m. jį perspausdino akademijos spaustuvėje. Ištraukų iš lietuvių kalbos bei literatūros paminklų (M. Daukšos Postilės, S.B. Chilinskio Biblijos vertimo, M. Valančiaus Pasakojimo Antano Tretininko, S. Daukanto Istorijos žemaitiškos) 1887 m. Volteris paskelbė akademijos išleistame jo mokslinės kelionės aprašyme (Об этнографической поездке по Литве и Жмуди летом 1887 года, СПб., 1887).8 1898 m. Volteris pasiūlė akademijai perspausdinti visą M. Daukšos postilę. Jos leidimą, numatytą realizuoti per dvejus metus, turėjo prižiūrėti akademikai Filipas Fortunatovas ir Aleksejus Šachmatovas, tačiau pirmasis jos sąsiuvinis buvo pasirašytas spaudai tik 1904 m. Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetas išleido E. Volterio Lietuvišką chrestomatiją, kurios pirmąją dalį akademijos spaustuvė išspausdino 1901 m., o aantrąją – 1904 m. Pirmojoje chrestomatijos dalyje buvo paskelbta ištraukų iš lietuviškų 1547-1724 m. raštų bei tautosakos kūrinių, taip pat K. Donelaičio, S. Stanevičiaus, S. Daukanto, M. Valančiaus, A. Baranausko, A. Kriščiukaičio-Aišbės kūrybos pavyzdžių, antrojoje dalyje – S. Dagilio, V. Kudirkos, P. Armino, Žemaitės, P. Vaičaičio kūrinių, verstinių ištraukų iš rusų ir lenkų literatūros. 1904 m. buvo pasirašytas spaudai E. Volterio parengtas rusų literatūros vertimų į lietuvių kalbą rinkinys, skirtas P. Vaičaičio atminimui (Пушкин в литовском переводе. С краткими примечаниями и предисловием Э.А. Вольтера,СПб., 1904). Jame paskelbti P. Vaičaičio išversti A. Puškino kūriniai Šykštusis riteris ir Undinė, S. Dagilio išverstos ištraukos iš Eugenijaus Onegino, M. Lermontovo „Trys palmės“, A. Kolcovo „Tinginiui“. „Iš viso akademija spaudos draudimo metais išleido 6 ir pradėjo spausdinti vieną knygą, kuriose dominavo lietuviški tekstai. Visi jie buvo pateikti tradiciniu raidynu. Be to, akademijos spaustuvė, turėdama šriftą, dar išspausdino 2 ir pradėjo spausdinti l lietuvišką knygą, leidžiamas Peterburgo universiteto. Be Mokslų akademijos, legalių mokslinių lietuviškų knygų išleido Kazanės ir Peterburgo universitetai, Rusijos geografų draugija.“ Tie „legalūs lietuviški leidiniai, patekę į pačią Lietuvą, bent kiek prisidėjo prie krašto švietimo, prie inteligentijos paruošimo“, kartu jie „buvo tam tikra atrama, patiems lietuviams rūpinantis legalizuoti spaudą“.

Draudimo nušvietimas periodikoje. Apie lietuvių spaudos

draudimą buvo daug rašoma rusų periodinėje spaudoje. Dalis autorių palaikė caro valdžios politiką, pritarė spaudos draudimui, tačiau daugiau buvo tokių, kurie įvairiais sumetimais spaudos draudimą kritikavo. Daugiausia tai darė patys lietuviai. Prieš spaudos draudimą rusų periodikoje rašė J. Šliūpas, J. Basanavičius, J. Mačiulis-Maironis, J. Jablonskis, A. Vilkutaitis-Keturakis, M. Lozoraitis, K. Prapuolenis, E. Volteris (jam duomenų teikė M. Davainis-Silvestraitis, J. Adomaitis-Šernas), M. Gaufmanas, P. Vileišis ir kt. Buvo suabejota, ar lietuvių spaudos draudimas yra teisėtas: „1897 m. randame bene pirmąją pastabą, kkad lietuvių kalba ir spauda persekiojama ne caro įsaku, o Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos potvarkiais. Šiuo atveju tik caro įsakas galįs turėti įstatymo galią.“ Straipsniais apie lietuvių spaudos draudimą, išspausdintais rusų periodikoje, domėjosi draudžiamoji lietuvių spauda: Varpas, Ūkininkas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, Vienybė lietuvninkų, Lietuva, Garsas Amerikos lietuvių, Tėvynės sargas, Kryžius, Žvaigždė ir kt. „Rusų kritikos straipsnius lietuvių publicistika vertino kaip priemonę, padedančią griauti valdžios ir apologetinių autorių argumentus, palaikančius spaudos draudimą.“

Legalizavimo pastangos. Legalizuoti lietuvių spaudą lotynišku raidynu iš pradžių sstengėsi pavieniai asmenys: M. Valančius (1867), M. Miežinis (1868), L. Ivinskis (1872 ir 1875), V. Zawadska (1872) ir F. Zawadskis (1875). Vėliau rūpintis lietuvių spaudos legalizavimu ėmė Peterburgo ir Maskvos universitetų studentai lietuviai. Peterburgo universiteto studentai P. Vileišis, J. Kymantas, AA. Murza ir kt. 1875-1876 m. leido laikraštį Kalvis melagis, o Maskvos universiteto studentai J. Basanavičius, V. Pietaris, J. Spudulis, J. Šliūpas, J. Jablonskis ir kt. 1880-1881 m. leido laikraštį Aušra. Daugiausia iniciatyvos rodė Peterburgo lietuviai, o Maskvos studentai jiems talkininkavo. Jų ir kitų asmenų pastangomis „1875-1882 m. į aukštąsias vyriausybės įstaigas paduotais prašymais buvo norima gauti leidimą spausdinti 29 lietuviškas knygas senuoju raidynu“. Iš jų „1876 ir 1877 m. Peterburge legaliai buvo išspausdintos 5 lietuviškos knygos“. Buvo bandoma legalizuoti ir religinę lietuvių spaudą lotynišku raidynu. „1876-1882 m. laikotarpiu <.> buvo prašyta išleisti 19 religinių knygų“, iš jų per „cenzorių neapsižiūrėjimą iš spaudos legaliai išėjo 3″. „Nuo spaudos draudimo pradžios per du dešimtmečius pavyko legaliai išspausdinti 8 <.> lietuviškas knygas, nneskaitant tų, kurias išleido Kazanės universitetas ir Mokslų akademija (iš viso ligi 1883 m. – 6). Visos 8 knygos pasirodė 1876-1879 m.“ Buvo norima legaliai leisti lotynišku raidynu ir periodinę lietuvių spaudą. Ligi Aušros pasirodymo (1881-1883 m. laikotarpiu) žinomi penki tokie sumanymai, kurių autoriai buvo E. Zislakas (1881), V. Nimanas (1883), J. Jacevičius (1883), P. Vileišis, Šliūpas ir Spudulis (1882). Taip pat keletą kartų bandyta legalizuoti Aušrą. Tačiau „viltys paveikti carą. bei vyriausybės pareigūnus žlugo, ir liberalioji inteligentija visą kitą ddešimtmetį prašymų dėl lietuvių spaudos legalizavimo nebesiuntinėjo“. Prašymai buvo atnaujinti tiktai paskutiniuoju spaudos draudimo dešimtmečiu. 1891-1893 m. buvo įteikti trys prašymai dėl lietuviškų knygelių leidimo, o „1895-1904 m. norėta legaliai išleisti 60 lietuviškų leidinių tradiciniu raidynu, iš jų 7 laikraščius“. Tuo pačiu laikotarpiu (1895-1904) norėta pakartotinai išleisti 20 religinių lietuviškų knygų. Nuo XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio legalizuoti lietuvių spaudą prašė evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai, o tai „rodė, kad lietuvių tautinės kultūros klausimas ėmė vienyti skirtingų konfesijų žmones“. Tačiau, nepaisant gausių pastangų legalizuoti spaudą, legalių lietuviškų leidinių nepagausėjo. Be minėtų Mokslų akademijos ir universitetų spaudinių, legaliai tebuvo išleista viena brošiūra – vienos Peterburgo lietuvių draugijos įstatai (1903).

Kovoje dėl spaudos laisvės aktyviai dalyvavo valstiečiai. Jie rašė kolektyvinius prašymus, kad būtų panaikintas lietuvių spaudos draudimas. Žinomi 87 tokie prašymai, rašyti 1881-1904 m. Be jų, šaltiniuose minima dar 11, kurių tekstai nesurasti. Taigi „kolektyvinių prašymų leisti spaudą buvo ne mažiau kaip 98″. Jie buvo paduoti 4644 žmonių vardu, juos pasirašė daugiau kaip 2386 raštingi asmenys. Prašymų organizatoriai daugiausia buvo draudžiamos periodinės spaudos darbuotojai: J. Basanavičius, J. Šliūpas, A. Burba, S. Gimžauskas, J. Adomaitis-Šernas, S. Matulaitis, J. Tumas-Vaižgantas, S. Didžiulis, J. Jablonskis, L. Vaineikis, M. Slančiauskas ir kt. Buvo platinami ir atitinkami atsišaukimai: JJ. Mačio-Kėkšto parašytas ir K. Griniaus redaguotas „Broliai! Jieškokime, reikalaukime šviesos ir mokslo“ (1890), V. Kudirkos „Broliai lietuviai!“ (1897). Prašymus „buvo stengiamasi pagrįsti: 1) tautiniais, 2) kultūriniais moraliniais, 3) ekonominiais ir 4) politiniais argumentais“. Gausūs valstiečių prašymai skatino caro valdžią susimąstyti, ar tikslingas yra lietuvių spaudos draudimas. Legalizuoti lietuvių spaudą padėjo ir kai kurios laimėtos bylos: A. Maciejausko (1901-1904), P. Višinskio (1900-1903 ir 1904-1905) ir kt.

Leidyba. Draudžiamos lietuviškos knygos daugiausia buvo leidžiamos Mažojoje Lietuvoje – Tilžėje, Priekulėje, Bitėnuose, Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Šilutėje, Ragainėje. 1865-1904 m. išėjo 3 953 lietuviški leidiniai (be periodinių), spausdinti lotyniškais ir gotiškais rašmenimis, iš jų Mažojoje Lietuvoje išleisti 2 687, kurių apie pusę buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Nuo 1874 m. lietuviškos knygos buvo leidžiamos ir JAV – Plimute, Mahanoi Sityje, Šenandore, Niujorke ir Brukline, Čikagoje. Ligi 1904 m. čia išėjo 712 leidinių (be periodinių). Tolydžio gausėjo pasaulietinio turinio leidinių, iš kurių populiariausia buvo grožinė literatūra ir tautosaka, kalendoriai, elementoriai bei vadovėliai, mokslo populiarinimo leidiniai, politinės brošiūros. Vis daugiau buvo leidžiama periodinių leidinių, atstovavusių įvairioms visuomeninio judėjimo kryptims.

Knygnešiai. Visus tuos leidinius gabendavo į Lietuvą ir čia platindavo knygnešiai. Juos persekiodavo valdžios pareigūnai. 1865-1904 m. dėl lietuviškos spaudos įkliuvo 2 854 asmenys, kai kurie iš jų po kelis kkartus (iš viso užfiksuota 3 090 įkliuvimų). Spaudos draudimas „daugiausia išjudino žemutinius Lietuvos gyventojų sluoksnius, tuo prisidėdamas prie esminės lietuvių tautinio judėjimo demokratizacijos“. 1897 m. Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) 73,3 proc. visų gyventojų buvo valstiečiai, 19,9 proc. miestiečiai ir 5,3 proc. bajorai. O tarp įkliuvusiųjų dėl lietuviškos spaudos 1865-1904 m. valstiečių buvo 79,6 proc., miestiečių 7,4 proc., bajorų 5,1 proc., inteligentų ir moksleivių 3,2 proc., atsargos kareivių 2,1 proc., dvasininkų 1,4 proc., Prūsijos piliečių 1,2 proc. Knygnešių dėka draudžiama spauda pasklido ne tik po visą Lietuvą, jos kaimus ir miestus, bet pasiekdavo ir Latviją (Rygą, Liepoją, Jelgavą), Estiją (Taliną, Tartu), Peterburgą, Maskvą, Odesą, Mogiliovą ir kitas Rusijos imperijos vietoves, kuriose gyveno lietuvių. Steigėsi gausios draudžiamos spaudos gabentojų, platintojų ir skaitytojų organizacijos (M. Valančiaus, M. Sederavičiaus, S. Kušeliausko, Aušros platintojų, Garšvių bendrovė, „Atgajos“, „Sietyno“, Artojų ir kt. draugijos, slaptos moksleivių bei inteligentų draugijos). Įkliuvę dėl lietuvių spaudos 1866-1904 m. buvo nubausti: areštu valsčiaus daboklėje – 219 asmenų; areštu policijos areštinėje – 647; kalėjimu – 37; atidavimu policijos priežiūrai – 73 ir kalėjimu – 35; ištrėmimu už savo ir kaimyninių gubernijų – 117 ir kalėjimu – 50; ištrėmimu į europinės Rusijos šiaurės gubernijas – 30 ir kalėjimu – 6; ištrėmimu į Sibirą

– 10 ir kalėjimu – 1; pinigine bauda – 21; išteisinti – 478; bylos, nutrauktos dėl caro manifestų, – 78; nežinoma, kaip baigėsi byla, – 1189. Taigi represuotas buvo 2 991 knygnešys.

Rusijos ir Prūsijos valdžios sandėris. Persekioti knygnešius caro valdžios pareigūnams padėjo ir tuometinė Prūsijos valdžia. Nuo 1898 m. kovo l d. Rusijos ir Prūsijos pasienio sargybiniai gavo teisę šaudyti į asmenis, nelegaliai einančius per sieną, taigi ir į knygnešius. Rusijos valdžios pareigūnai siekė, kad Prūsijos valdžia lietuviškos spaudos leidėjus ppersekiotų kaip savo valstybinius nusikaltėlius. Prūsijos policija sulaikydavo lietuviškų knygų siuntas, areštuodavo knygnešius, juos pačius ir kaltinamąją medžiagą perduodavo Rusijos policijai. Dėl Prūsijos valdžios persekiojimų iš Mažosios Lietuvos turėjo pasitraukti Aušros redaktorius J. Šliūpas, Varpo redaktorius J. Adomaitis-Šernas, Varpo ir Ūkininko redaktoriai J. Kriaučiūnas ir J. Bagdonas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos redaktorius J. Angrabaitis. Knygnešius ypač skaudžiai paveikė 1894 m. sausio 29 d. Rusijos ir Vokietijos vyriausybių konvencija, kuri nustatė politinių emigrantų suėmimo tvarką, nurodė punktus, kuriuose Vokietijos policija turėjo pperduoti suimtuosius Rusijos piliečius. Apie knygnešių areštus, Prūsijos ir Rusijos policijos bendradarbiavimą juos persekiojant, buvo daug rašoma 1894-1895 m. lietuvių periodinėje spaudoje. „Kadangi visa lietuvių spauda, skirta Didžiajai Lietuvai, tuomet buvo nelegali, tai knygnešių persekiojimas, įdavinėjimas Rusijos policijai trukdė plisti &<.> draudžiamajai lietuvių spaudai Rusijos imperijoje. Vokietijos ir Rusijos bendradarbiavimas kenkė visam lietuvių tautiniam judėjimui.“

Spaudos atgavimas. Svarstyti lietuvių spaudos draudimo klausimą aukščiausiu valstybiniu lygiu pradėta 1896 m. „1897-1901 m. tarp vietos administracijos pareigūnų išryškėjo dvi visiškai skirtingos nuomonės dėl lietuvių spaudos. Vienos iš jų atstovai visiškai palaikė spaudos draudimą, o antrosios – siūlė spaudą tradiciniu raidynu legalizuoti. Abiejų nuomonių šalininkai buvo rusifikacijos politikos rėmėjai, jų nuomonės skyrėsi dėl šios politikos realizavimo taktikos.“ Vėliau išryškėjo dar ir trečia nuomonė, kad „legalizuotina tik privačiomis lėšomis leidžiama lietuviška spauda“ („išskyrus Vilniaus švietimo apygardos mokyklose naudojamus vadovėlius“). Lietuvių spaudos legalizavimą radikaliai pastūmėjo į priekį reformų šalininkas P. Sviatopolkas-Mirskis, 1902 m. rugsėjo 17 d. užėmęs Vilniaus generalgubernatoriaus postą. Jis „lietuvių spaudos draudimą siūlė naikinti be jjokių išlygų ir išimčių“: esą „ne tik laikas, bet ir būtinai reikia išlaisvinti lotynišką-lietuvišką raidyną nuo bet kokių draudimų ir suvaržymų, leidus Rusijoje šiuo raidynu spausdinti visų rūšių lietuviškas knygas ir periodinius leidinius“. Sviatopolkas-Mirskis „lietuvių spaudos legalizavimą laikė viena iš būtinų priemonių imperijai stiprinti“. Legalizuoti lietuvių spaudą padėjo ir Rusijos mokslų akademijos pozicija. Panaikinti spaudos draudimą siūlė Rusijos geografų draugijos etnografijos skyriaus nariai E. Volteris, Julijus Kuznecovas, Mokslų akademijos Azijos muziejaus direktorius tiurkologas akademikas Vasilijus Radlovas, Peterburgo universiteto profesorius istorikas VV. Lamanskis ir kt. Pirmajame rusų spaudos darbuotojų suvažiavime Peterburge 1895 m. buvo skaitomas J. Mačiulio-Maironio ir kitų parengtas pranešimas apie lietuvių spaudos draudimą, taip pat buvo priimtas ir įteiktas Vidaus reikalų ministerijai nutarimas, kuriame siūloma lietuvių spaudą legalizuoti. Mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyrius 1898 m. savo leidinyje išspausdino A. Baranausko straipsnį „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ («Заметки о литовском языке и словаре»), kuriame autorius įrodinėjo spaudos draudimo žalą „ne tik tautos švietimui, bet ir pačiam mokslui“, prašė rusų mokslininkų padėti „teisingai išspręsti lietuvių raidyno klausimą“. Vėliau į lietuvių spaudos legalizavimo akciją buvo įtraukti akademikai F. Fortunatovas, A. Veselovskis, prof. K. Jaunius. Pagaliau 1903 m. pabaigoje – 1904 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerija lietuvių spaudos klausimu parengė tekstą, kurį įteikė svarstyti Ministrų komitetui. Ministrų komiteto posėdis įvyko 1904 m. balandžio 13 d. Jame buvo vienbalsiai nutarta „panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“. 1904 m. balandžio 24 d. Ministrų komiteto nutarimą patvirtino caras Nikolajus II. 1904 m. gegužės 16 d. buvo nutrauktos bylos asmenų, kaltintų už lietuvių spaudos gabenimą bei laikymą. Spaudos grąžinimą gyventojams buvo įsakyta aiškinti kaip ccaro malonę. 1904 m. lapkričio 18 d. Peterburge išėjo pirmas legalus lietuviškas periodinis leidinys Lietuvių laikraštis, o 1904 m. gruodžio 10 d. pasirodė pirmas toks leidinys Lietuvoje – Vilniaus žinios. Tačiau „legaliosios spaudos teisė lietuviškiems leidiniams galutinai ėmė galioti tik nuo 1905 m. pradžios“.

Spaudos laisvės grąžinimas nebuvo jokia caro malonė: „lietuvių spaudą legalizuoti vyriausybę visų pirma privertė pati lietuvių tauta“. „Sąjūdis dėl savosios spaudos taip plačiai išsiplėtojo ir buvo toks veiksmingas todėl, kad jis rėmėsi visų lietuvių tautos sluoksnių, visos inteligentijos – konfesinės ir pasaulietinės – suinteresuotumu. Nors ilgainiui ėmė ryškėti visuomeninės idėjinės katalikiškosios demokratijos, liberalų ir socialdemokratų kryptys, tačiau spaudos atgavimo procese matyti tik taktiniai veiksmų skirtumai.“ Kovos dėl spaudos laisvės intensyvumas sutapo su pagrindiniais tautinio judėjimo etapais: pirmasis truko ligi 9-ojo dešimtmečio pradžios (kone ligi Aušros), antrasis – ligi paskutinio dešimtmečio vidurio ir trečiasis – visą tolesnį dešimtmetį.