Spaustuvės ir raštija XVII a.

XVII a. LDK spaustuvės ir spauda išgyveno sudėtingus persigrupavimo procesus – prarado pozicijas komercinės miestiečių spaustuvės, liko tik institucinės (Vilniaus universiteto, unitų bazilijonų ir pranciškonų). Tuo laikotarpiu pati pajėgiausia buvo Vilniaus universiteto spaustuvė. Nors ši spaustuvė pirmenybę tebeteikė lotynų kalbai, tačiau pamažu stiprėjo lenkų kalbos pozicijos. Trečią vietą užėmė lietuvių kalba.

Raštijos letuvių kalba rengimui XVII a. telkėsi ta Lietuvos šviesuomenės dalis, kuri ieškojo vietos lietuvių kultūrai Lietuvoje. Po reformacijos ir kontrreformacijos kovų ir pakilus kultūros reikmėms, ši grupė aiškiai suvokė, kkad lietuvių kalba turi būti vartojama bažnyčiose. Tačiau tai ir liko šviesuomenės grupės pozicija, bet netapo nuoseklia bažnytinės vadovybės politika. XVII a. buvo bandoma realizuoti tik kai kuriuos M. Daukšos kultūrinės programos momentus, tačiau nebuvo prieita iki supratimo įteisinti lietuvių kalbos ir kultūros teises politinėje sferoje, nesuprastos kultūrinio suverenumo formos daugiatautėje LDK valstybėje, kurią patys lietuviai buvo sukūrę.

XVII a. raštijoje lietuvių kalba pasirodė naujų reiškinių: plito pasaulietinės literatūros kūriniai ir knygos (panegirikos, 1706 m. J. Šulco išverstos Ezopo pasakėčios). Danielius KKleinas 1653 m. Prūsijoje parengė pirmąją šiuo metu žinomą lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“.