Steponas Batoras: užsienio politika

Naujuoju karaliumi buvo išrinktas vengras Steponas Batoras, valdęs Respubliką 1576 – 1586 m. Jo konkurentas buvo Habsburgų dinastijos imperatorius Maksimilijonas. Stepono Batoro pripažinimas labai susikomplikavo. Reformatai jį rėmė už religinę toleranciją, kurią Batoras gynė, būdamas turkams pavaldžios Transilvanijos vaivada. Tačiau Gnezno arkivyskupas atsisakė jį karūnuoti, o popiežius nepriėmė jo pasiuntinių, atvykusių pareikšti pagarbos. Kai Steponas Batoras davė pažadą, kad atsisakys iždo naudai žmonos Onos Žygimantaitės privačių dvarų, šauks Respublikos seimus pakaitomis Lenkijoje ir Lietuvoje, LDK etmonais neskirs svetimtaučių (kuriais buvo llaikomi ir lenkai), atsiims prarastas LDK žemes ir karams naudos savo kariuomenę, jį pripažino Lietuvos didikai.

Užsienio politikoje Steponas Batoras vadovavosi iš anksto gerai apgalvotais ir toli į ateitį žvelgiančiais planais. Pirmiausia iš austrų ir turkų jungo jis norėjo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. O tam buvo būtinas Respublikos sustiprinimas, Maskvos suvaržymas. Tik po to būtų galima Lietuvos, Lenkijos ir Maskvos jėgas nukreipti prieš Turkiją. Kartu jam reikėjo kovoti ir su Austrija. Savo planus Steponas Batoras vykdė taip atsargiai ir apgalvotai, kad TTurkijos sultonas net laikė jį savo draugu ir energingai rėmė.

Siekdamas primesti Maskvai savo valią, Steponas Batoras turėjo tęsti Livonijos karą. 1578 m. gavęs Lenkijos Seimo pritarimą ir lėšų kariuomenei samdyti, jis išžygiavo į Livoniją. Ties Cėsimis jo kariuomenė susidūrė su rrusais ir juos sumušė. Užėmęs Polocką, jis turėjo nutraukti karinius veiksmus, nes pristigo lėšų. 1580 m. vėl gavęs Seimo pritarimą, Steponas Batoras pradėjo žygį į Vitebską. Atplėšęs nuo Rusijos visas Polocko ir Vitebsko žemes, jis pradėjo derybas su Ivanu IV.

1581 m. Varšuvos seimas vėl nubalsavo už karą. 1581 m. vasaros pabaigoje Stepono Batoro kariuomenė apgulė Pskovą. Ivanas IV ryžosi pradėti derybas dėl taikos, iš kurios tikėjosi bent Narvos ir išėjimo į Baltijos jūrą. 1582 m. pradžioje buvo pasirašytos 10 metų paliaubos, pabaigusios 25 metus trukusį Livonijos karą, smarkiai nualinusį abi šalis. Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras – Velikije Lukų ir Sebežo. Švedijai liko Talinas, Narva, Vezenbergas.

Steponas Batoras buvo silpnokos sveikatos, dažnai sirguliavo. Jis svajojo palikti ssostą savo broliui Andriui, tačiau, nespėjęs tam paruošti dirvos, netikėtai mirė (persišaldė medžioklėje). Stepono Batoro testamentuose jaučiamas nusivylimas kraštu, kurį jam teko valdyti. Vis dėlto jo viešpatavimas pagyvino Lietuvos gyvenimą. Po šimto metų pertraukos vėl išryškėjo persvara santykiuose su Maskva, prie Respublikos buvo prijungta Livonija. Didelis jo nuopelnas buvo Vilniaus universiteto įkūrimas. Steponas Batoras, nepalikęs įpėdinių, mirė 1586 m. žiemą Gardine.