sv. Tomas Akvinietis

Pirmiausia pasiekę krikščioniškąją Europą per žydiškus ir arabiškus šaltinius, Aristotelio veikalai turėjo stabmeldystės žymių. Bažnyčia iš pradžių linko juos uždrausti, ir Paryžiaus universitete jais buvo uždrausta naudotis 1210 m. ir vėliau, nors draudimas, atrodo, niekada nebuvo labai veiksmingas. Bažnyčia išmintingai labiau pasikliovė ne draudimu, o rekonstravimu, ir geriausiai viduramžių krikščionybės intelektualinę drąsą įrodo tai, kaip greitai Aristotelis buvo ne tik priimtas, bet ir tapo Romos katalikiškosios filosofijos kertiniu akmeniu. Mažiau nei per šimtmetį tai, ko bijota kaip antikrikščioniškų naujovių šaltinio, vvirto nauja ir, kaip tikėtasi, nekintama sukrikščionintos filosofijos sistema. Šį darbą užbaigė elgetaujančių ordinų mokytojai, ypač du dominikonai — Albertas Didysis ir jo dar didesnis mokinys Tomas Akvinietis..

Tomo filosofijos esmė buvo ta, kad ji siekė universalios sintezės, visa apimančios sistemos, kurios pagrindiniai motyvai buvo harmonija ir sutaikymas. Dievas ir gamta yra pakankamai dideli ir turtingi, kad suteiktų prieglobstį visai begalinei įvairovei, sudarančiai baigtinę egzistenciją. Žmogiškojo pažinimo visuma yra vientisa. Plačiausios apimties, bet mažiausiai apibendrinti yra konkretūs mokslai, iš kurių kiekvienas tturi savo atskirą objektą; virš jų yra filosofija, racionali disciplina, siekianti suformuluoti visuotinius visų mokslų principus; virš proto yra nuo dieviškojo apreiškimo priklausanti krikščioniškoji teologija, užbaigianti visą sistemą. Bet nors apreiškimas yra aukščiau už protą, jis jokiu būdu neprieštarauja protui; tteologija užbaigia sistemą, kurios pradžią sudaro

mokslas ir filosofija, bet ji niekada negriauna jos nuoseklumo. Tikėjimas yra proto užbaigimas. Jie kartu stato žinojimo šventyklą, bet niekur i u konfliktuoja ir netarnauja priešingiems tikslams.

Tomo nupieštas gamtos paveikslas tiksliai atitiko jo pažinimo planą. pasaulis sudaro hierarchiją nuo Dievo jos viršūnėje iki žemiausios būties. Kiekviena būtis veikia skatinama vidinio savo prigimties potraukio, siekia gėrio arba jos rūšiai būdingos tobulumo formos ir suranda savo vietą kylančioje eilėje pagal savo tobulumo laipsnį. Aukštesnioji visada valdo žemesniąją ir naudojasi ja, kaip Dievas valdo pasaulį ar siela — kūną. Kad ir kokia žema būtų, jokia būtis nėra visiškai nevertinga, nes ji turi savo vietą, pareigas ir teises ir jas realizuodama prisideda prie visumos tobulumo. Tokioje struktūroje žmogus užima iišskirtinę vietą tarp sukurtų bučių, nes žmogus turi ne tik kūnišką prigimtį, bet ir protingą bei dvasingą sielą, kuria jis panašus į Dievą. Jis vienintelis iš visų būčių yra kūnas ir siela drauge, ir šiuo fundamentaliu faktu remiasi institucijos ir įstatymai, pagal kuriuos tvarkomas jo gyvenimas.

Tomo socialinio ir politinio gyvenimo samprata tiesiogiai įeina į jo platesnį gamtos kaip visumos planą, ir svarbiausieji fragmentai, kuriuose jis nagrinėjo šį klausimą, buvo jo didelio sisteminio filosofijos teologijos veikalo dalis. Kaip ir visa gamta, vvisuomenė turi tikslų paskirčių sistema, kurioje žemesnysis tarnauja aukštesniajam, o .aukštesnysis valdo žemesnįjį ir vadovauja jam. Sekdamas Aristoteliu, Tomas apibūdino visuomenę kaip abipusį keitimąsi paslaugomis siekiant gero gyvenimo, prie kurio prisideda daug profesijų — valstietis ir , amatininkas teikdami materialines gėrybes, dvasininkas — malda ir religinėmis apeigomis, ir kiekviena klasė atlikdama savo darbą. Bendro gėrio labui būtina, kad tokia sistema turėtų valdančiąją dalį, kaip kad siela valdo kūną ar aukštesnė prigimtis valdo žemesnę. Tomas valstybių kūrimą ir valdymą, miestų planavimą, pilių statymą, rinkų sukūrimą ir švietimo puoselėjimą prilygina įžvalgumui, su kuriuo Dievas kuria ir valdo pasaulį.

Taigi valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. Visa, ką daro valdovas, kaip ir visa, ką daro jo žemiausias valdinys, yra pateisinama tik todėl, kad jis prisideda prie bendro gėrio. Jo valdžia, kurią jis gavo iš Dievo, kad tinkamai tvarkytų žmonių gyvenimą, yra tarnavimas ar paslaugų teikimas bendruomenei, kurios galva jis yra.

Jis negali daugiau, negu šito reikia, teisėtai naudotis valdžia ar paimti nuosavybės rinkdamas mokesčius. Todėl moralinis valdžios tikslas yra svarbiausias. Apskritai kalbant, valdovo pareiga yra taip nukreipti kiekvienos klasės veiklą valstybėje, kad žmonės galėtų gyventi laimingą ir dorybingą gyvenimą, kuris yra tikrasis žmogaus tikslas visuomenėje. Žinoma, galų gale tai turi vesti į gėrį anapus žžemiškosios visuomenės, į dangiškąjį gyvenimą, bet tai jau ne žmogaus galioje, ir tuo veikiau rūpinasi dvasininkai, o ne valdovai. Bet Tomui būdinga žiūrėti į tvarkingą politinį gyvenimą kaip į pagalbinę net šito galutinio tikslo priežastį. Tiksliau, žemiškojo valdovo funkcija yra padėti žmogaus laimės pamatus palaikant taiką ir tvarką, saugoti ją prižiūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, ir didinti ją ištaisant piktnaudžiavimus, kad ir kur jie pasitaikytų, bei šalinant visas galimas kliūtis geram gyvenimui.

Moralinis tikslas, dėl kurio egzistuoja politinis valdymas, reiškia, kad valdžia turėtų būti apribota ir kad ji turėtų būti naudojama tik pagal teisę. Tomas nemėgo tironijos. Teisėtas pasipriešinimas yra viešas visos tautos veiksmas, ir teisę apsaugo moralinė sąlyga, kad tie, kurie priešinasi, žiūrės, jog jų veiksmai būtų mažiau kenksmingi bendram gėriui negu tas piktnaudžiavimas, kurį jie mėgina pašalinti. Maištavimą jis laikė mirtina nuodėme, bet nepripažino, kad pateisinamas pasipriešinimas tironijai yra maištavimas. Tironijos atžvilgiu senesnę viduramžių tradiciją suderinti su Aristoteliu nebuvo sunku, nes tai buvo du to paties graikiško pasibjaurėjimo neteisėta jėga variantai, kilę iš principo, kad valdžia yra pateisinama tik tiek, kiek ji tarnauja bendram gėriui. Negalima pasakyti, jog Tomas perėmė ką nors reikšminga iš Aristotelio, kad papildytų egzistuojančią nuomonę šiuo klausimu. JJį iš esmės domino moraliniai apribojimai valdovams, o teisiniai ar konstituciniai klausimo aspektai jam, atrodo, nerūpėjo. Tad apie valdymo formas jis nedaug ką teturėjo pasakyti be to, ką perėmė iš Aristotelio, o gindamas monarchiją, kurią jis laikė geriausia forma, laikėsi gana akademiškos ‘Politikos’ nubrėžtos krypties. Jis aiškiai išsakė požiūrį, kad karaliaus valdžia turėtų būti „ribota“, nors niekur tiksliai nepaaiškino, ką tai reiškia. Greičiausiai galima drąsiai tarti, kad jis turėjo omenyje valdžios pasidalijimą tarp karaliaus ir karalystės didžiūnų, kurie natūraliai yra jo patarėjai ir rinkėjai. Tomas taip pat aiškiai išsakė požiūrį, kad tikra valdžia, skirtinga nuo tironijos, yra „teisėta“, bet, keista, jis nesuvokė būtinumo tiksliai apibrėžti, ką reiškia teisėta valdžia. Nors jis buvo susipažinęs su romėnų teise, tyrinėdamas ją jis visiškai neįžvelgė jokios tendencijos iškelti aukščiausiojo valdovo valdžią aukščiau už pačią teisę. Jis taip pat turėjo būti susipažinęs su gausia polemine literatūra, nagrinėjančia popiežiaus ir imperatoriaus valdžias, bet tai nepaskatino jo kruopščiai analizuoti principus, kuriais grindžiama politinė valdžia. Nagrinėdamas tironiją, jis nurodė dvi galimas priemones prieš tironus. Jo požiūriu, yra tokių valdymo formų, kai valdovo galia kyla iš liaudies, ir šiuo atveju liaudis teisėtai gali priversti vykdyti sąlygas, kuriomis buvo suteikta valdžia. Kita minima priemonė taikytina tuo atveju, kai yra dar

kas nors politiškai viršesnis už valdovą, ir tada skriaudos atitaisomos apeliuojant į tą viršesnįjį. Bet Tomas čia aiškiai matė du skirtingus valdžios tipus, ir tai, atrodo, liudija, kad jis neturėjo bendros politinės valdžios kilmės teorijos.

TEISĖS PRIGIMTIS

Priežastis, kodėl Tomas galėjo nutylėti tai, kas atrodo esąs esminis politinės filosofijos dalykas, greičiausiai buvo ta, kad jis buvo giliai paniręs į viduramžišką teisės šventumo tradiciją. Jis taip gerbė teisę, kad laikė jos galią įgimta ir nepriklausančia nuo jokių žmogiškųjų šaltinių. Jis nuolat mėgino žmogiškąją tteisę kuo glaudžiau susieti su dieviškąja. Tam jį skatino ne tik jo paties polinkis derinti, bet ir prielaida, kad teisės sritis yra daug platesnė negu būti žmonių santykių reguliavimo priemone. Žmogiškoji teisė jam buvo neatskiriama dalis visos dieviškosios valdžios sistemos, valdančios viską ir danguje, ir žemėje. Tokią sistemą Tomas tiesiogine prasme laikė reguliuojančia visų kūrinių — gyvų ir negyvų, gyvūnų ir žmonių — tarpusavio santykius. Todėl teisė siauresne žmogiškąja prasme buvo tik vienas kosminio fakto aspektas — iš tiesų svarbus, bbet vis dėlto tik aspektas. Šitai jam atrodė svarbu, todėl bendrąją teisės teoriją jis plėtojo rūpestingiau negu kurią kitą savo politinės teorijos dalį. Jo teisės klasifikacija buvo viena iš būdingiausių jo filosofijos dalių. Bet ši klasifikacija specifiniam teisiniam arba instituciniam tteisėtos valdžios apibrėžimui paliko tik subordinuoto klausimo statusą. Neteisėtas valdovas pirmiausia buvo ne žmogaus teisių ir institucijų pažeidėjas, nors jis toks buvo, bet maištininkas prieš visą dieviškąją sistemą, per kurią Dievas valdo pasaulį.

Keturlypėje Tomo teisės klasifikacijoje tik viena iš keturių teisės rūšių yra žmogiška. Jam atrodė labai svarbu, kad šitaip jis sugebėjo rasti teisės sistemą, kurią laikė pritaikoma tokiai plačiai ir, šiuolaikiniu požiūriu, tokiai įvairiai reiškinių sričiai. Ne todėl, kaip galima būtų įsivaizduoti, kad jis manė, jog gamtą stebuklingai valdo Dievo valia, bet dėl kone priešingos priežasties. Todėl, kad apie žmonių visuomene ir jos institucijas jis mąstė kaip apie tipišką kosminės tvarkos plotmę, kurioje egzistuoja tie patys principai, įvairiomis formomis pasireiškiantys kitose plotmėse. Valdinga valia turėjo labai mažai bendro su mmaterija ir gamtoje, ir visuomenėje. Abi jas daugiau valdo priežastys arba tikslai, o ne jėgos; iš tikrųjų Tomas neturėjo dieviškos ar žmogiškos valios, kuriančios įstatymą gamtai arba visuomenei, sampratos. Jo keturios teisės rūšys yra keturios proto formos, pasireiškiančios keturiose kosminės tikrovės plotmėse, bet apskritai išliekančios vienu protu. Jis jas pavadino amžinąja teise, prigimtine teise, dieviškąja teise ir žmogiškąja teise.

Pirmoji iš jų, amžinoji teisė, praktiškai tapati Dievo protui. Tai yra amžinasis dieviškosios išminties planas, pagal kurį tvarkoma visa kūrinija. Pati savaime šši teisė yra aukščiau už fizinę žmogaus prigimtį ir kaip visuma yra anapus žmogiškojo supratimo, nors dėl to ji nėra svetima ar priešinga žmogaus protui. Kiek leidžia jo baigtinė prigimtis, žmogus iš tikrųjų dalyvauja Dievo išmintyje ir gerume, kurie atsispindi žmoguje, nors jo prigimtis atkuria tik iškreiptą dieviškojo tobulumo atvaizdą. Antrąją, prigimtinę teisę, galbūt galima apibūdinti kaip dieviškojo proto atspindį sukurtuose daiktuose. Ji pasireiškia visoms būtims prigimties įdiegiamu polinkiu siekti gėrio ir vengti blogio, išsaugoti save ir kuo tobuliau gyventi jų natūralius sugebėjimus atitinkantį gyvenimą. Antai žmonija, pasak Aristotelio, trokšta tokio gyvenimo, kuriame gali būti realizuota protinga prigimtis. Kaip pavyzdžius Tomas minėjo žmonėms būdingą polinkį gyventi visuomenėje, saugoti savo gyvybę, gimdyti ir auklėti vaikus, siekti tiesos ir ugdyti protingumą. Prigimtinė teisė reikalauja visko, kas padėtų plačiausiai išsiskleisti šiems žmogaus polinkiams. Tomas įdomiai traktavo dieviškąją teisę, nes čia jis pasiekė ribas to, ką galima pavadinti prigimtiniu protu, ir šiuo klausimu jis užėmė labai būdingą poziciją. Iš esmės dieviškąja teise jis laikė apreiškimą. Pavyzdys būtų specialus įstatymų rinkinys, kurį Dievas davė žydams kaip išrinktajai tautai, arba specialios krikščioniškosios etikos ar įstatymų leidybos taisyklės, perduotos per Šventąjį Raštą ar bažnyčią. Dieviškoji teisė yra veikiau Dievo malonės dovana negu prigimtinio proto atradimas. Vargu ar TTomas galėjo nepakankamai įvertinti krikščioniškojo apreiškimo svarbą, bet dera atkreipti dėmesį į jo pastangas neatverti pernelyg plačios spragos tarp apreiškimo ir proto. Apreiškimas papildo protą, bet niekada jo negriauna. Tomo sistemos struktūra sukurta iš proto ir tikėjimo, bet jis niekuomet neabejojo, kad tai yra viena struktūra. Net politinėje plotmėje jis ją pritaikė įdomiai ir reikšmingai. Prigimtinė teisė, sukurta savarankiško proto, yra bendra visiems žmonėms, ir krikščionims, ir pagonims; todėl etika ir valdžia apskritai nepriklauso nuo krikščionybės. Ji ne silpnina, o veikiau stiprina pilietinio paklusnumo pareigą, ir pagonių valdovo valdiniai krikščionys neteisinami, kai atsisako jam paklusti. Iš tiesų ereziją jis laikė vienu iš sunkiausių nusikaltimų, nes ji iškraipo tiesą, nuo kurios priklauso išganymas, ir bažnyčia teisėtai gali atleisti nuo įsipareigojimų atskalūno arba valdovo eretiko valdinius. Bet netgi bažnyčia neturėtų nuversti valdovo tik todėl, kad jis netikintis. Labai nuosaiki ir protinga Tomo pozicija šiuo klausimu galbūt atspindi Aristotelio natūralios bendruomenės sampratos įtaką jam. Ji yra diametraliai priešinga kito šimtmečio kraštutinių popiežininkų — tokių kaip Egidijus Kolona, kuriems Aristotelio įtaka buvo mažiau ryški — pozicijai.

Amžinoji, prigimtinė ir dieviškoji teisės nustato elgesio normas, kurios, nors kartais ir taikomos žmonėms, nėra skirtos tik jiems ar konkrečiai kilusios iš žmogaus prigimties. Specialiai žmonėms skirtą teisę Tomas vvadino žmogiškąja teise, kurią skirstė į ius gentium ir ius civile. Šią teisę jis laikė tam tikra prasme specifine, nes ji reguliuoja ypatingos kūrinių rūšies gyvenimus ir todėl turi būti pritaikyta specialiai skiriamosioms tos rūšies savybėms. Kita vertus, galima pasakyti, kad žmogiškoji teisė nesiūlo naujų principų; ji tik pritaiko žmonių rūšiai bendresnius tvarkos principus, kurie vyrauja pasaulyje. Kiekviena teisė nustato normą, pagal kurią tam tikros rūšies būtis yra skatinama veikti arba susilaikyti nuo veikimo. Žmonėms, kadangi žmogus skiriasi nuo kitų būtybių protingumu, normą nustato protas; ir kadangi žmogaus protingumas susijęs su socialumu, teisė nustato veikiau bendrojo gėrio normą, o ne tarnauja individo ar atskiros klasės naudai. Dėl šios priežasties teisė veikiau remiasi bendru autoritetu, o ne individualia valia: ji yra visų žmonių, veikiančių bendrojo gėrio labui, kūrinys. Ją suformuoja įstatymų leidyba, arba ji randasi — ne taip apčiuopiamai — kuriant papročius, arba ji turi visuomenės atstovo, kuriam buvo pavesta rūpintis bendruomene, sankciją. Galų gale esmine įstatymo ypatybe Tomas laikė jo paskelbimą. Todėl užbaigtas apibrėžimas įstatymą apibūdina kaip tam tikrą „proto potvarkį bendrojo gėrio labui, paskelbtą to, kuris turi rūpintis bendruomenės reikalais“. Taigi Tomas senovės tikėjimą „teisingu įstatymu“, iš pat pradžių įtvirtintą krikščioniškoje tradicijoje, vėl išvertė į Aristotelio terminiją ir išlaisvino

ją nuo specifinės nuorodos į miestą-valstybę. Iš esmės tradicija nebuvo pakeista, bet Aristotelis pasiūlė sistemiškesnį išdėstymo būdą.

Nors tik ką pateiktas apibrėžimas specialiai skirtas žmogiškajai teisei, Tomo argumentas greičiausiai pabrėžia tai, kad žmogiškoji teisė yra kilusi iš prigimtinės teisės. Žmonių gyvenimo reguliavimo ir prievartos, kuri jį padaro veiksmingą, pateisinimą jis manė visada slypint žmonių prigimtyje; valdžia tik suteikia jėgą tam, kas yra iš prigimties protinga ir teisinga. Tad žmogiškoji teisė kaip visuma gali būti pavadinta kilusia iš prigimtinės teisės, kurią tik rreikia padaryti apibrėžtą ir veiksmingą siekiant numatyti žmogaus gyvenimo reikmes arba ypatingas žmogaus gyvenimo aplinkybes. Antai žmogžudystė yra priešinga prigimčiai, nes ji nesuderinama su ramybe ir tvarka, bet prigimtinė teisė nepateikia tikslaus žmogžudystės kaip skirtingos nuo kitų nužudymo rūšių apibrėžimo ir nenumato konkrečios bausmės. Kitaip tariant, veiksmas yra neteisingas, nes jis pažeidžia bendrą elgesio visuomenėje principą; kadangi jis neteisingas, jam reikia užkirsti kelią arba už jį reikia bausti; bet geriausias būdas užkirsti kelią ar nubausti yra iš dalies politikos klausimas iir gali keistis priklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Principas visur ir visada yra tas pats, nes pamatiniai žmonių polinkiai išlieka tie patys; konkretus būdas, kaip vystosi ši esminė žmogiškoji prigimtis, gali be galo skirtis įvairiose tautose ir įvairiu metu. TTodėl valdymas yra besikeičiančių pavyzdžių kaleidoskopas, bet vis dėlto jie visi remiasi viena teise, vienu įstatymu ir vienu teisingumu. Gyvenimas turi vieną tikslą, bet daug priemonių. Apie šios teisės ir valdžios moralinės sampratos patvarumą ir paplitimą daug ką pasako tai, kad Johnas Locke_as, rašęs po keturių šimtmečių, vis dar negalėjo rasti įtikimesnio argumento apginti fundamentaliai liaudies teisei nuversti tironišką valdovą. Pagrindiniai moraliniai ryšiai tarp prigimtinės ir žmogiškosios teisės Locke_ui iš esmės vis dar yra tas pat, kas jie buvo Tomui. Abiem vyrams valdovas yra taip pat griežtai saistomas proto ir teisingumo, kaip ir jo valdiniai, ir jo valdžia pagal pozityviąją teisę kyla iš poreikio derinti ją su prigimtine teise. Įstatymo įvedimas yra ne tiek valios aktas, bet veikiau jo pritaikymas pprie laiko ir aplinkybių; ypatingų malonių ar atleidimų suteikimas yra būdas išspręsti kazusus, kur pažodinis žmogiškosios teisės aiškinimas būtų neteisingas, bet valdovo valdžia yra tiktai tokia, kokią numato jo kaip bendrojo gėrio saugotojo funkcijos. Antai, pasak Tomo, iš negali paimti privatinės nuosavybės daugiau negu reikia visuomenės reikalui, nors, griežtai kalbant, nuosavybė yra veikiau žmogiškosios, o ne prigimtinės teisės institucija. Visų pirma vieno žmogaus valdžia kitam neturi pašalinti laisvos moralinės valdinio veiklos. Joks žmogus nėra saistomas paklusnumo visais atžvilgiais, ir net vvergo siela yra laisva (šią doktriną Aristotelis vargu ar būtų supratęs). Todėl priešintis tironijai yra ne tik teisė, bet ir pareiga.

Galimas daiktas, kad Tomo krikščioniškasis aristotelizmas lėmė tokią santūrią jo poziciją bažnytinės ir pasaulietinės valdžių ginče. Jo poziciją galima apibūdinti kaip nuosaikaus popiežininko. Jis buvo įsitikinęs, kad esama aplinkybių, kuriomis bažnyčia gali teisėtai nušalinti valdovą ir atleisti jo valdinius nuo vasalinės priklausomybės, ir, savaime suprantama, sacerdotium jis laikė aukštesne valdžios rūšimi už imperium. Bet vis dėlto jis jautėsi susijęs su Gelazijaus tradicija. Tai, kad bažnyčią jis laikė tobuliausiu žmonijos vienybės įkūnijimu, nereiškė nei pasaulietinės valdžios apribojimo pasauliečių atžvilgiu, nei kokio nors rimto neaiškumo skiriant dvi valdžias. Tomą menkai veikė jau išryškėjusi kanonistų tendencija pripažintą bažnyčios dvasinę viršenybę transformuoti į teisinę viršenybę, ir greičiausiai jo aristotelizmas paskatino jį ne plėtoti teologinių argumentų, kuriuos naudojo kraštutiniai popiežininkai, mažiau paveikti Aristotelio. Antra vertus, jo visiškai nepaveikė natūralistinis aristotelizmas, kurį jis iš esmės padėjo sutriuškinti ir kuris brėžė griežtą ribą tarp proto ir apreiškimo. Šis.skyrimas vaidino lemiamą vaidmenį kuriant grynai pasaulietinę valstybės teoriją. Krikščioniškos visuomenės sampratą, kokią ją perteikė krikščioniškoji tradicija, Tomas laikė amžina. Ginčai gali kilti ir nurimti, bet jie čia negali sukelti esminių pokyčių. Jo filosofija siekė rasti priežastis, paaiškinančias tai, kas bbuvo tikima esant: sukonstruoti racionalią Dievo, gamtos ir žmogaus schemą, kurioje visuomenė ir pilietinė valdžia surastų joms deramą vietą. Šia prasme Tomo filosofija brandžiausiai išreiškia moralinius ir religinius įsitikinimus, kuriais buvo grindžiama viduramžių civilizacija.

DANTE: IDEALIZUOTA IMPERIJA

Tomo filosofiją galima laikyti autoritetingu sukrikščionintos Europos idealo išdėstymu bažnyčios požiūriu. Šalia jos palyginimo dėlei galima pateikti, nors šiek tiek pažeidžiant chronologinę tvarką, poeto Dante_s išdėstytą visuotinės monarchijos teoriją. Dante_s knyga, žinoma, gynė imperatoriaus nepriklausomybę nuo popiežiaus kontrolės ir todėl ginčijamu klausimu buvo priešinga Tomo ir Jono Solsberiečio pozicijai. Ir vis dėlto, nepaisant poleminių skirtumų, dėl bendrųjų principų iš esmės sutariama. Visi trys vyrai suvokė Europą kaip vieningą krikščionišką bendruomenę, valdomą dviejų Dievo paskirtų valdžių, sacerdotium ir imperium, kurias įkūnija dvi didžiosios viduramžių institucijos — bažnyčia ir imperija. Visi trys į politinius ir socialinius klausimus žvelgia ankstyvųjų viduramžių religinės ir etinės tradicijos požiūriu, o Tomas ir Dante vis dar yra šios tradicijos kontroliuojami, nors jie perėmė Aristotelio terminiją kaip geriausią tarpininką išreikšti jų idėjoms. Iš juodviejų Dante, nors jis rašė puse amžiaus vėliau, yra labiau saistomas tradicijos, nes jo ginama imperija visada egzistavo tik jo vaizduotės karalystėje.

Tiesa, kad Dante_s politinė filosofija buvo susijusi tiek su jo ištrėmimu iš Florencijos, kuris buvo frakcinių politinių kivirčų rezultatas, ttiek su nesibaigiančia popiežiaus ir imperatoriaus šalininkų nesantaika tuometinėje Italijoje. Šioje situacijoje vienintele viltimi atkurti taiką jis laikė imperijos vienybę ir visa apimančią imperatoriaus valdžią. Nei kilme, nei išsiauklėjimu Dante nebuvo imperijos šalininkas. Jo imperiškumas buvo grynai visuotinės taikos idealizavimas. Jo opozicija popiežystei nuolat įkvėpdavo italų patriotus. Jis matė, kad popiežiaus politika yra nesibaigiančios nesantaikos priežastis, o Prancūzija visada pasiruošusi „tarpininkauti“ pakvietus vienai ar kitai frakcijai. Bet jis nebuvo nacionalistas politikoje, nors jo raštai labai prisidėjo kuriant italų kalbą. Kaip tik tuo metu, kai Prancūzijoje popiežiaus ir Pilypo Gražiojo polemikoje suskambo nacionalistinė gaidelė, Dante žvelgė atgal į jau atgyvenusią imperinę politiką, kuri sužlugdė Hohenstaufenus.

Jo traktato tikslas buvo toks pat kaip ir visų imperijos gynėjų nuo tada, kai Henriko IV ir Grigaliaus VII laikais prasidėjo ginčas su bažnyčia, — parodyti, kad imperatoriaus valdžia tiesiogiai kilusi iš Dievo ir todėl yra nepriklausoma nuo bažnyčios. Jis visiškai pripažino dvasinę popiežiaus valdžią, bet kaip ir imperatoriaus šalininkai apskritai liko ištikimas Gelazijaus teorijai, kad dvi valdžios yra suvienytos tiktai Dieve ir todėl imperatorius neturi už save viršesnio žemėje. Pagrindinę Dante_s plėtotą įrodinėjimo kryptį galbūt pirmiausia įteigė atnaujintas romėnų teisės tyrinėjimas, teorija, kad viduramžių imperija, pratęsianti Romos imperiją, yra Romai teisėtai priklausiusios visuotinės valdžios paveldėtoja. Bet

šį argumentą jis pateikė veikiau teologiškai negu teisiškai. Panašiai kaip Tomas, jis savo visuotinės bendruomenės teoriją išskleidė remdamasis iš Aristotelio perimtais principais.

Pirmojoje savo traktato knygoje Dante svarstė klausimą, „ar pasaulietinė monarchija yra būtina pasaulio gerovei“. „Pasaulietinę monarchiją“ jis apibrėžė kaip laikinų būčių visumos valdymą. Kiekviena žmonių bendrija yra formuojama siekiant tikslo, ir įrodymų grandine, apytikriai panašia į tą, kurią naudojo Aristotelis įrodinėdamas miesto-valstybės pranašumą prieš šeimą ir kaimą, Dante svarbiausią vietą tarp bendruomenių skyrė visuotinei imperijai. Kadangi ypatinga žmogaus savybė yyra protas, žmonijos tikslas arba funkcija yra realizuoti protingą gyvenimą, o tai įmanoma tik esant visuotinei taikai, kuri yra geriausias dalykas žmogaus laimei ir būtina priemonė galutiniam žmogaus tikslui pasiekti. Kiekvienam jungtiniam dariniui reikia vadovauti, todėl kiekviena bendruomenė privalo turėti vadovą. Šitaip Dante įrodinėjo, kad visa žmonija sudaro vieno valdovo valdomą vieną bendruomenę. Šio valdovo valdžią jis lygino su Dievo valdžia gamtai. Kaip pastaroji yra tobula dėl savo vienovės, taip pirmoji, kad būtų tobula, viena valdžia luri apimti visus žmones. KKas yra tikriausia, tas yra vieningiausia, o kas yra vieningiausia, tas yra geriausia. Be to, taika tarp žmonių negali

283

egzistuoti, kol aukščiau už godumą ir šališkumą apskritai nėra aukščiausiojo teisėjo, kuris gali spręsti karalių ir kunigaikščių ginčus. Panašiai laisvė yra neįmanoma, jjei pasaulyje nėra virš tironijos ir priespaudos apskritai iškilusios valdžios. Įrodinėjimas keistai derina tradicinį imperijos idealizavimą su naujomis aristoteliškomis aiškinimo kategorijomis.

Dante dar labiau priartėjo prie šios išvados antroje knygoje, kuri atsako į klausimą, „ar romėnų tauta buvo teisi, prisiimdama imperijos titulą“. Pagrindinis teiginys čia buvo tas, kad Dievo valia reiškiasi istorijoje ir kad Romos istorijoje ryškūs Apvaizdos vadovavimo ženklai jai kylant į didžiausią savo galybę. Tai Dante įrodinėjo nurodydamas stebuklingus Apvaizdos įsikišimus, kurie apsaugojo Romos valstybę, bei romėnų charakterio kilnumą. Romėnai siekė imperijos ne iš godumo, o dėl bendro ir užkariautųjų, ir užkariautojų gėrio.

„Atmetusi į šalį godumą, kuris visuomet priešingas visuomeniniam interesui, ir pasirinkusi visuotinę taiką ir laisvę, ši šventa, dievobaiminga ir garbinga tauta, atrodo, nepaisė savo naudos, kad pasirūpintu bbendra žmonių giminės gerove.“11

Galų gale Dievo valia pasireiškia kovose ir mūšiuose. Pasak Dante_s koncepcijos, Romos imperija buvo penktasis istorijoje ir vienintelis sėkmingas mėginimas sukurti pasaulinę imperiją. Pralenkdama visus kitus varžovus, taip pat iš tiesų užkariaudama savo konkurentus Roma įrodė, kad ji Dievo apvaizdos yra paskirta valdyti pasaulį. Dante išsprendė ginčą, padarydamas tokią pat išvadą iš pačios krikščionybės principų. Jeigu Kristaus mirties nuosprendis nebūtų buvęs paskelbtas teisėtos valdžios, jis nebūtų iš tikrųjų buvęs „nubaustas“ už žmonių nuodėmes ir nebūtų atpirkęs žmonijos. TTad Piloto, kaip ir Augusto, valdžia turėjo būti teisėta ir teisinga. Šiuose argumentuose taip pat yra keistas seno ir naujo derinys — entuziazmas dėl pagoniškos senovės ginamas krikščionių teologijos argumentais.

Paskutinė knyga buvo polemiškesnė; ji siekė parodyti, kad imperatoriaus valdžia kyla tiesiogiai iš Dievo, ir paneigti popiežininkų argumentus, kad ji gaunama netiesiogiai per popiežių. Čia Dante parodė didelį priešiškumą kanonistams ir tendencijai popiežiaus nutarimus paversti tikėjimo pagrindais. Jo manymu, tik Šventasis Raštas turi didžiausią autoritetą bažnyčiai; toliau pagal svarbą eina svarbiausiųjų susirinkimų dokumentai, tuo tarpu nutarimai tėra tradicijos, kurias keistiyra bažnyčios ,galioje. Šitaip išsiaiškinęs pagrindą, Dante nagrinėjo svarbiausias Šventojo Rašto ištraukas, laikomas autoritetingais bažnyčios valdžios pasaulietiniams valdovams įrodymais, ir du kritinius precedentus iš pasaulietinės istorijos — Konstantino dovaną ir imperijos perdavimą Karoliui Didžiajam. Pirmąjį iš jų jis laikė neteisėtu, nes imperatorius neturėjo juridinės galios nusavinti imperiją, — toks buvo bendras teisininkų požiūris dar gerokai prieš tai, kai buvo suabejota istoriniu dokumento autentiškumu. Šis argumentas taip pat sukritikavo antrąjį tariamą precedentą, nes jeigu popiežius negalėjo teisėtai turėti imperatoriaus valdžios, jis negalėjo jos suteikti Karoliui. Galų gale Dante baigė bendru argumentu parodydamas, kad pasaulietinės valdžios turėjimas yra iš principo priešingas bažnyčios, kurios karalystė yra ne šio pasaulio, prigimčiai.

Taigi nors Tomas ir Dante popiežiaus iir imperatoriaus ginče užėmė priešingas pozicijas, jie visiškai sutarė dėl savo pamatinių įsitikinimų. Kita vertus, šiems dviem vėlesniems mąstytojams perėmus Aristotelio pažiūras, neatsirado didelio skirtumo tarp jų ir Jono Solsberiečio, kuris parengė Aristotelio atgimimą. Visiems trims žmonija yra viena bendruomenė, turinti turėti vieną valdovą. Visi sutinka, kad skiriamasis žmogaus prigimties bruožas yra dvasinio ir fizinio principų derinimas, o kiekvienas iš jų reikalauja atitinkamos valdžios. Todėl pasaulio valdymas yra padalytas dvasinei ir pasaulietinei valdžiai, kiekviena iš jų turi savo jurisdikciją ir yra atribota nuo kitos ne per sunkiausiai atsekama riba. Šią vieningą pasaulinę visuomenę galima pavadinti arba valstybe, arba bažnyčia — skirsis tik akcentas. Ir bažnyčioje, ir valstybėje valdžia galų gale yra pateisinama kaip moralinio arba religinio pasaulio valdymo veiksnys ir kartu kaip savarankiškos žmonių bendruomenės gyvenimo veiksnys. Valdžia gaunama kartu ir iš Dievo, ir iš liaudies. Karalius yra kartu ir teisinės sistemos galva, ir pavaldus įstatymui. Jo galia viršija valdinių galią ir vis dėlto yra mažesnė negu visos visuomenės galia. Jo valdžia yra proto balsas, ir vis dėlto jo prievartos jėga reikalinga, kad suteiktų galią normoms, kurias nustato protas. Svarbiausia socialinė koncepcija yra koncepcija organiškos bendruomenės, kurioje skirtingos klasės yra funkcionuojančios dalys ir kurios organizuojantis principas yra teisė. Teisėtai valdanti jjėga yra pačios bendruomenės gerovė, apimanti amžinąjį jos narių išganymą. Ši plati visuotinės etikos sistema