Švietimas XVII a.

XVII a. Lietuvos švietimo sistema struktūra jau buvos išbaigta: pradinės, vidurinio mokslo tipo mokyklos ir aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas. Pagrindinė valstiečių švietimo forma ir toliau liko jų pačių sukurta liaudies pedagogika – mokymas ir auklėjimas šeimoje, kaimo bendruomenėje. XVII a. pirmoje pusėje tebevykusi katalikų ir protestantų konkurencija švietimo srityje sutankino parapinių mokyklų tinklą, todėl pradinis švietimas buvo prieinamas didesnei daliai valstiečių ir miestelėnų. Didėjo galimybės plisti raštingumui ir mokslo žinioms.

XVII a. vidurio karai sugriovė susidariusį parapinių mokyklų tinklą. Antroje aamžiaus pusėje jis atsikūrė lėtai ir nevisiškai. XVII a. pirmojoje pusėje, palyginti su XVI a., daugėjo ir vidurinių mokyklų: beveik visos LDK bažnytinės organizacijos XVII a. pradžioje išlaikė vidurines mokyklas. Gausiausia buvo jėzuitų mokyklų. Nemažai kolegijų jėzuitai išlaikė baltarusių žemėse, siekdami ten įdiegti katalikų tikėjimą. XVII a. veikė dar ir protestantų, stačiatikių ir unitų mokyklos. Be to, buvo uždarų vidurinio mokslo lygio vienuolynų mokyklų.

Visas LDK vidurines mokyklas išlaikė bažnytinės institucijos, ir jos visos buvo humanitarinio pobūdžio, išskyrus Vilniaus stačiatikių mokyklą.

XVII aa. pirmoje pusėje Lietuvos protestantai bandė kurti kitokio pobūdžio specializuotų mokyklų: vieni projektai numatė rengti didikų jaunuomenę diplomatijai ir karybai viešoje Radvilų dvaro mokykloje, kiti – sukurti vidurinės lygio specialią mokyklą pirkliams. Tačiau šie projektai nebuvo įgyvendinti.

Lietuvos mokyklas baigę mokiniai mmokėjo lotynų kalbą, buvo susipažinę su graikų kalba, logikos, retorikos pagrindais, antikine literatūra. Kai kuriose kolegijose (Vilniaus, Kauno, Kražių) ir Kėdainių gimnazijoje buvo susipažįstama su filosofija, einami aritmetikos, geometrijos pradmenys. Pažangiausi mokymo metodai buvo taikomi XVII a. pirmoje pusėje Kėdainių gimnazijoje. Nuo XVII a. antros pusės daugumą mokyklų tvarkė jėzuitai.

Daugumoje Lietuvos mokyklų mokymo programos nusistovėjo XVI a. pabaigoje, XVII a. jos beveik nesikeitė, nors Europoje tuo pačiu metu sparčiai žengė į priekį tikslieji ir gamtos mokslai. Lietuvos mokyklų tipų vienpusiškumas, mokymo turinio sustabarėjimas, naujovių neįsileidimas lėmė tai, kad XVII – XVIII a. sandūroje Lietuvos švietimas jau buvo atsilikęs.

Į mokymo turinį plačiau ėmė skverbtis nacionaliniai elementai: atsirado daugiau parapinių mokyklų, kuriose rašto ir skaitymo buvo mokoma iš lietuviškų knygų. Paskutiniajame XVII aa. ketvirtyje LDK protestantai parengė ir 1680 m. išspausdino katekizmą – elementorių lietuvių kalba. Katalikiškos mokyklos tebemokė iš katekizmų, nepritaikytų pradžiamoksliui. Vilniaus universitete specialiai kalbėti lietuvių kalba buvo lavinami jaunuoliai, rengiami dvasininko darbui Lietuvoje.