Valdymo formos

Valdymo forma yra sistema, pagal kurią valdoma valstybė. Praktikoje

naudojamos ir siūlomos daugybė įvairių valdymo formas apibūdinančių sąvokų.

Žemiau pateikiamas daugiausiai vartojamų valdymo formų sąrašas.

Pastebėkite, kad praktikoje galima suderinti keletą paprastų valdymo formų

vienoje valstybėje.

Anarchizmas

• Anarchokapitalizmas

• Ekoanarchizmas

• Ekofeminizmas

• Libertarinis socializmas

Autokratija ir diktatūra

• Despotizmas

• Karinė chunta

• Kleptokratija

Monarchija

• Absoliutinė monarchija

• Konstitucinė monarchija (konstitucinės monarchijos paprastai nėra

autokratiškos, nors ir išsivysčiusios iš autokratinių formų)

• Paveldimoji monarchija

• Renkamoji (elekcinė) monarchija

Demokratija

• Tiesioginė demokratija

• Dalyvavimo demokratija

• Atstovaujamoji demokratija

• Westminsterio sistema

• Parlamentinė sistema

• Konsensuso vyriausybė

• Socialinė demokratija

• Prezidentinė sistema

• Pusiauprezidentinė sistema

Oligarchija

• Aristokratija

• Gerontokratija

• Meritokratija

• Plutokratija

• Technokratija

• Teokratija

Respublika

• Bananinė respublika

• Federacinė respublika

• Islamo respublika

• Socialistinė respublika

• Tarybinė respublika

Šios valdymo formos suteikia schematišką apibūdinimą apie valstybės

vyriausybės galios struktūrą, tačiau kiekviena vyriausybė yra unikali, kaip

ir kiekviena šalis ir jos konstitucija – pagrindinis įstatymas detaliai

aprašantis valdymo formą.

Socializmas, komunizmas ir fašizmas, atsiradę kaip socioekonominiai

judėjimai iir perėmę valdžią vadovaujami tam tikrų partijų dėl jų ilgametės

buvimo valdžioje istorijos, stiprių ideologinių ryšių leido kai kuriems

autoriams juos taip pat laikyti valdymo formomis.

Autokratija vadinama valdymo forma, kai valstybę valdo vienas asmuo

(autokratas) turintis neribotas galias. Autokratijoms priskiriamos visos

absoliutinės monarchijos. Joms būdingos pastangos riboti privilegijas,

dvasininkijos ir kilmingųjų įtaką.

Kartais autokratijomis vadinamos ir neribotas galias turinčios grupės

asmenų (karinės chuntos, partijos) valdomos valstybės

Monarchija (iš graikų – μοναρχία, monarchia = „vienvaldystė“, sudėta iš

mono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybės

galva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatorius

ir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos.

Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į:

absoliutines;

konstitucines.

Demokratija (iš gr. demos „liaudis“ ir kratein „valdyti“) reiškia valdymo

formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme,

skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei,

išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina

tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus

atstovus.

Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne

visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra

demokratija yra labai įįvairus dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs

būdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų

demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis. Dahl’as

teigia, jog demokratija – tai valdovų pretenzijas pateisinantis mitas,

legitimavimo priemonė. Dahl’as vietoj demokratijos siūlo vartoti

poliarchijos terminą.

XIX a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, XX a. pr. – ji virsta

politine realybe, XX a. vid. tampa geopolitine realybe, XX a. pb. – tai

universali politinio sutvarkymo paradigma.

Masinės atstovaujamosios demokratijos vystimasis yra stipriai susijęs su

ekonominiu vystimusi ir atitinkamai šalies turtingumu. Todėl nenuostabu,

kad demokratija yra ir išlieka stabili ddaugelyje Europos šalių ir JAV, bet

sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugeba

užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis

nestabilumas yra neišvengiamas.

Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio

pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje,

Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to per

paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsiranda Rytų

Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.

Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai

tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia,

kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis

suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus.

Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios

demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Nors

politologai dažnai grubiai skirsto demokratijos modelius į dvi grupes:

tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijos

dažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tam

tikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojami

referendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).

Tiesioginę demokratija kaip siektiną demokratinio valdymo formą nagrinėja

bent keletas demokratijos modelių (teorijų):

klasikinė demokratija (rekonstruota pagal klasikinių Graikijos polių

demokratijos modelius);

radikalioji (vystymosi) demokratija;

tiesioginė (socialistinė, komunistinė) demokratija;

dalyvavimo demokratija.

Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtų

taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas.

Kaip taisyklė, tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias

struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisiminė valdžia ir kt.

Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri bet

kuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokius

sprendimus. Tai yra piliečiai turi ggalimybę, patys įsitraukti į politinių

sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjį

balsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.

[taisyti] Tiesioginės demokratijos privalumai

Tiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinės

partijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei

atstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to didesnę įtaką gali įgyti interesų

grupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant parašus

siekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra nei

laiko požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjų

organų rinkimais.

[taisyti] Tiesioginės demokratijos trūkumai

Tarp trūkumų nurodoma, kad tiesioginė demokratija lėčiau priima sprendimus,

nei atstovaujamoji demokratija.

Tiesioginės demokratijos praktinio taikymo galimybės kritikuojamos

nurodant, kad žmonės nėra linkę prisiimti su tuo susijusios atsakomybės.

Tiesioginė demokratija antikine prasme taip pat sunkiai įmanoma, nes

valstybės gyventojus surinkti į vieną vietą nėra galimybės. Dalyvavimo

demokratijos modelis šią problemą siūlo spręsti panaudojant šiuolaikines

technologijas, ypač internetą.

[taisyti] Valstybių su aiškiai išreikštais tiesioginės demokratijos

elementais pavyzdžiai

Paprastai nurodoma Šveicarija, taip pat Kalifornija ir Oregonas, kurie turi

šimtametę tiesioginės demokratijos tradiciją. JAV valstijoms, tiesa,

trūksta suvereniteto lyginant su Šveicarija, nes JAV valstijoms

suverenitetas yra perduodamas iš federalinės valdžios.

Oligarchija – valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės

žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir

valdyti.

Oligarchijos rūšys:

• Aristokratija – valdžia sutelkta aukščiausios visuomenės klasės

(aristokratų) rankose.

• Gerontokratija – sąvoka naudojama dažniausiai ironiškame kontekste,

norint parodyti, kad valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie

nebūtinai yra labiausiai ttam tinkantys.

• Meritokratija – valdo turintys didžiausius pasiekimus ar sugebėjimus.

• Plutokratija – valdžia sutelkta turtingiausiųjų rankose.

• Technokratija – valdo mokslininkai ir techniniai ekspertai.

• Teokratija – valdo vyraujančios religijos aukščiausieji vadovai.

Oligarcho kaip vieno iš nedidelės grupės asmenų, darančių esminę įtaką

politinių sprendimų priėmimui apeinant demokratines institucijas, terminas

pastaraisiais laikais mėgstamas ir formaliai demokratinėse valstybėse,

tokiose kaip Rusija ir Lietuva.

Respublika – valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, o

nustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yra

priešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodis

yra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo į

valstybės valdymą iš visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yra

susijusi su respublika, tačiau netapati jai.

Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybių

skelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdo

faktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų

(pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi,

respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės,

tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsias

demokratijas.

Fašizmas (itališkai fascismo) – sąvoka naudojama apibūdinti:

dešiniosios pakraipos autoritarinį politinį judėjimą, kuris nuo 1922 m. iki

1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui;

komunistinėje propagandoje, pradedant Stalinu, visą antikomunizmą;

naujesnėje nemarksistinėje fašizmo tyrinėtojų, tokių kaip Ernst Nolte,

(maždaug nuo 1970-ųjų) – antiliberalias, antidemokratines ir

antikomunistines ideologijas, įskaitant vokiečių nacionalsocializmą.