Valstiečių buitis XVII- XVIII

XVII a. Galutinai susiklostė stambiosios žemėvaldos sistema. Didėjo žemių koncentracija, didikai supirkinėjo nusigyvenusių bajorų žemes. Gausiausias buvo vidutinis ir smulkiosios bajorijos sluoksnis. Šie bajorai turėjo keletą kaimų su priklausomais valstiečiais. Nuo didikų priklausomas buvo mažažemių bajorų sluoksnis. Jie neturėjo valstiečių ir patys dirbo žemę.

Valstiečių ekonominė padėtis buvo nevienoda: darbštesni, turtingesni valstiečiai, turėdavo net iki 10 hektarų savo žemės, o visiškai nuskurdę kampininkai neturėjo net savo būsto. Valstybinėse valdose gyvenusių ir dirbusių valstiečių situacija buvo geresnė už privačių valdų valstiečių.

XVII aa. blogėjo valstiečių padėtis, nes smuko visos valstybės ekonominė – finansinė situacija. Pagal trečiąjį statutą valstiečius teisė dvaro teismas. Tarpusavyje valstiečiai dažniausiai ginčus spręsdavo, remdamiesi papročių teise.

Pagrindinės valstiečių kategorijos buvo lažininkai ir činšininkai. Jie nevienodai buvo pasiskirstę teritoriniu požiūriu. Žemaitijoje daugiausiai buvo činšininkų. Lažas čia niekada nebuvo įsigalėjęs. Rytinėje LDK dalyje vyravo lažininkai.

Skirtingai negu vidutiniai bajorai, smulkieji bajorai nelabai paisė aukštosios Vakarų mados reikalavimų, kuriuos diktavo Prancūzija ir Nyderlandai. Tarp bajorų netrukus paplito lokalinio tipo apdarai, atspindintys demokratines tendencijas, vienijančias įįvairių sluoksnių kilminguosius. LDK aprangos raida yra suskirstyta į vyriškąją ir moteriškąją madas. Moterų apranga kito daug lėčiau, negu vyrų, nes jos retai išvažiuodavo į užsienį, o su naujausiomis madomis tendencijomis daugiausiai susipažindavo didžiojo kunigaikščio rūmuose.

Valstiečiai gyveno po vienu sstogu, tik atskirose patalpose, su gyvuliais. Namų apyvokos daiktai daugiausia buvo mediniai, tik peiliai, pjautuvai, dalgiai ir noragai – iš geležies. Valstiečiai arė dviejų jaučių traukiama žagre. Arkliais akėjo vežė krovinius.

Vasarą valstiečiai dėvėjo namuose austus lininius rūbus. Viršutinis vyriškas drabužis buvo ilga pilko milo sermėga, perjuosta diržu, žiemą – avikailių kailiniai. Avėjo iš liepos karnų pintas vyžas ir iš galvijų odos rauktas nagines. Iš gyvulių laikė arklius, jaučius, karves, kiaules, avis ir palyginti daug ožkų. Pagrindinį maistą sudarė mėsa ir pieno produktai, ruginė duona, kruopos, grikiai, žirniai, daržovės, daugiausiai batviniai ir ropės. Daugelį dienų per metus reikėjo laikytis pasninkų. Tada valstiečiai maitindavosi duona, koše, daržovėmis, sėmenų ir kanapių aliejumi, žuvimi.

XVII amžiaus pabaigoje, kai ūkis jau buvo, beatsikuriąs, jį sukrėtė didelės nnelaimės: maras, demografinė krizė. Beveik visi kaimai buvo tušti, suvargę žmonės neturėjo nei gyvulių, nei darbo įrankių. Jie badavo. Atkurti ūkį buvo labai sunku. Valstiečiai nedėjo didelių pastangų tai padaryti. Dvaras turėjo eiti i kompromisą: dalyti žemę valstiečiams lengvatinėmis činšo sąlygomis. Kaimuose padaugėjom bėglių valstiečių. Valstiečio baudžiauninko darbas buvo nenašus.

XVII amžiaus pirmoje pusėje, kai kuriuose Lietuvos vietose veikė 14 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir ppirklių brolijos.

Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos TSR istorija 1 dalis.

2. R. Kamuntavičius. V. Kamuntavičienė R. Civinskas K. Antanaitis Lietuvos Istorija XI- XII klasėms.

3. http://www.lietuva.lt

4. http://www.xxiamzius.lt