Velykos

ĮVADAS

Man Velykos siejasi su vaikystė, kai visa šeima susirinkdavom sename Žemaitijos kaime pas senelius. Tai būdavo šviesi, jauki, pavasario, atbundančios gamtos šventė, laukimas kažko ypatingo.

Smagu būdavo susirinkus visai giminei. Mama su tetomis dengdavo stalą, senelis su dėdėmis šnekučiuodavosi kieme. Mes, vaikai, laukdavome iš bažnyčios grįžtančios močiutės.

Po pusryčių bėgdavome pas kaimynus. Ridendavome kiaušinius, bandydavo jų stiprumą.

Sakydavome: „Švenčiame Velykas!“. Tačiau kokia šių švenčių prasmė?kodėl ją švenčiame?

Šiame darbe remiantia įvairiais literatūros šaltiniais ir senolių išmintimi, bandysime išsiaiškinti, kokios yra Velykų tradicijos, papročiai iir apeigos.

VERBŲ SEKMADIENIS (VERBOS)

Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu.Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgydavo visa Lietuva. Keliais ir takeliais mirgėte mirgėjo žmonių būreliai su verbomis rankose, Verbų sekmadienį eiti į bažnyčią be žolynų nederėjo.

Ne visur Lietuvoje verbos buvo vienodos. Žemaitijoje ir Suvalkijoje,tai kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę.Būdavo parenkamas gražesnis, žalesnis kadagys.Tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo žilvitis, karklas arba gluosnis su kačiukais. Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas KKristaus įžengimas į Jeruzalę, aprašytas visose evangelijose: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu Izraelio Karaliui!“. Minios tiesė jam „ant kelio drabužius“, „klojo. medžių šakas“.Romėnai ir daugelis kitų tautų šią ddieną vadina Palmių sekmadieniu.

Baigiantis viduriniams amžiams, jos jau buvo tapusios neatskiriama krikščioniškų kraštų liaudies papročių dalimi.Jos buvo siejamos su pagonybe ir popiežyste.

Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis.Dažniausiai išvakarėse puokšteles surišdavo seniausia šeimos moteris, motina arba senelis.

Su verba susiję daugelis lietuvių liaudies papročių. Dar ankstų Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebegulinčius artimuosius, šitaip posmuojant: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol sulūš„ verba plaka, ne aš plaku”.Ypač mėgo verbomis plaktis suvalkiečiai.

Išėję iš bažnyčios čaižydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.Pietų ir Pietryčių Lietuvoje jaunuoliai vieni kitiems suduodavo per ranką, galvą, petį šventoriuje, miestelio aikštėje ar grįždami lauko keliuku, tikėdamiesi būti gražūs ir sveiki kaip nuolat žalias kadagys.

Vakarų žemaičiai laikydavosi kur kas santūriau už aukštaičius aar dzūkus.Iš bažnyčios parsineštas verbas jie kišdavo po sija, į namo kertę, po stogo gegne, trobos palėpėje, kartais ir į sąsparas. Mat tikėta, kad šventintos verbos apsaugo namus ir atneša laimę.Nubraukti verbų kadagio spygliai būdavo laikomi netoli krosnies pakabintame maišelyje ir griaudžiant beriami į krosnį, kad perkūnas netrenktų į namus. Jie tiko merdinčiam aprūkyti ir kambariui pasmilkyti.

Verbų gamybos sezonas prasidėdavo nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių, iki Verbų sekmadienio, nors tam ruoštis pradėdavo dar pavasarį sėdavo žolynus, o vasarą juos rrinkdavo. Verbą rišdavo iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų.

Mūsų dienomis ši tradicija išlikusi, tačiau dažniau verbos yra dekoratyvinė namų puošmena, o ne simbolis, kuris apsaugo namus nuo nelaimių.

DIDŽIOJI SAVAITĖ

Dar iki mūsų šimtmečio Vidurio Lietuvoje Velykas švęsdavo tris dienas: pirmoji didžioji šventė (ugnies diena), ją praleisdavo namie; antroji-svečių ir linksmybių (dievo Perkūno); trečiąją dieną (Rytų Lietuvoje-4-ąją, o kai kur ir Atvelykį) vadindavo ledų diena. Šią dieną negalima būdavo dirbti sunkių darbų, ypač judinti žemės manyta, kad ledai tada javus išmuš.

Didžiojo šeštadienio apeigų laikas XIX a. pabaigoje XX amžiuje nebuvo pastovus. Kai kurių vietovių žmonės visą naktį, nuo vakaro iki Prisikėlimo, budėdavo bažnyčiose.

Ne tik bažnyčioje, bet ir namie būdavo nusistovėjusi Didžiosios savaitės tvarka. Šią savaitę negalima buvo bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti, nes nesiseks gyventi. Lietuvoje buvo griežtai laikomasi Bažnyčios mokymų.Netgi nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi „juodojo pasninko“. Kai kurie žmonės tomis dienomis visai nevalgydavo, kiti tenkindavosi duona ir vandeniu. Buvo tokių žmonių, kurie ir varpams vėl pradėjus skambėti už atgailą ar pagerbdami Kristaus kančią nieko į burną iki Velykų neimdavo. Ir vaikams triukšmingų žaidimų žaisti neleisdavo.

Pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės diena – Didysis ketvirtadienis . Šią ddieną būdavo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešdavo visa, kas nereikalinga. Moterys nušveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų išgraibydavo voratinklius, plaudavo patalpas, laukan išsinešusios išdulkindavo pagalves, antklodes, išpurtydavo kiekvieną rūbelį. Tą dieną šukuodavo ir valydavo gyvulėlius. Didįjį ketvirtadienį reikėjo išplauti visus skalbinius, indus, viską išvalyti, kad metai būtų švarūs. Buvo manoma, jog, prieš saulei tekant, reikia apsiprausti vandeniu ar sniegu, įlįsti į ežerą, prūdą, upę, šaltinį, tai nugis niežai, išnyks šlakai ar odos dėmės, visus metus kūnas bus švarus.

Didysis penktadienis ir šeštadienis – atgailos dienos. Didįjį penktadienį dirbdavo mažiau, laikydavosi tylos. Malkų kapoti, švarintis, voratinklių krėsti jau nebuvo galima „Jėzui akis užkrėsi“, sakydavo senieji. Didįjį penktadienį žmonės nešdavo į bažnyčią pašventinti ryšuliukus vaistažolių.

Didįjį šeštadienį iki pietų baigdavo dirbti visus sunkesnius darbus, iš bažnyčios parnešdavo ugnį, kartais šventintą vandenį, ruošdavo velykinius valgius, margindavo kiaušinius, įrengdavo sūpuokles (bet nesisupdavo). Pavakare visi išsimaudydavo. Didįjį šeštadienį iš kiekvienų namų buvo stengiamasi bent vienam žmogui pabuvoti bažnyčioje, pabudėti prie Kristaus kapo. Kartais žmonės anksčiau pasišerdavo gyvulius, pasiimdavo ką tik pagamintų valgių pašventinimui ir iš vakaro eidavo ar važiuodavo į bažnyčią. Tie, kurie tą dieną likdavo namuose, taip pat melsdavosi.

Nors dabar daugelis šių papročių išnyko, tačiau tikintys žmonės, kai kuriuos iš jų išlaikė: ppasninką, didžiojo ketvirtadienio darbus, ugnies, maisto šventinimą.

VĖLIŲ VELYKOS

Tai vienur, tai kitur rašytiniuose šaltiniuose minimos ir Vėlių Velykos.

Vėlės Didįjį ketvirtadienį, kaip ir per Visus šventuosius, naktį susirinkdavusios į bažnyčią. Mažų kūdikių vėlės, eiti negalėdamos, turėdavo riste ristis arba kam ant pečių kabintis, kad galėtų į bažnyčią nueiti. Būta manančių, kad dvasios dar vis tarp žmonių švaistos net iki ketvirtadienio.

Kai kur Didžiąją savaitę būdavo lankomi giminių kapai, dedami kiaušiniai ant artimųjų kapų. Tai darydavo, kad vaikai žinotų, kur artimieji palaidoti. Nusivedę mažus vaikus, jiems sakydavo, kad mirusysis juos lankantis ir atnešantis po kiaušinį.

P. Dundulienė rašo, kad specialios vaišės mirusiesiems būdavo keliamos pavasarį ir rudenį.Ji laikėsi nuomonės, kad pavasarinės Vėlinės buvo švenčiamos prieš sėją ir jų apeigos sutapusios su Jurginių apeigomis. Kalbėdami apie pavasarines Vėlines, turime prisiminti, jog atkampiuose kaimuose, kur keliai būdavo neišvažiuojami, mirusiuosius gyventojai kaimų kaipinaitėse palaidodavo be bažnytinių apeigų.Tad ikikrikščioniškosios Vėlių Velykos galėjo būti bendras atsisveikinimas su žiemą mirusiųjų vėlėmis.

KAMBARIŲ PUOŠIMAS

Laukiant Velykų, viską sodyboje susitvarkius, puošdavo kambarius. Paprastai tai būdavo daroma ketvirtadienį Dažniausiai puošmenos būdavo daromos iš šiaudelių, kiaušinio kevalo, popieriaus ir pridedama žalumynų.Svarbiausia puošmena tai šiaudinukų sodai, šešiakampės žvaigždės, reketukai, įvairaus dydžio paukščiukai.Velykų šventės buvo kasmetinė proga atnaujinti šiaudinukus.Juos daugiausia darydavo senimas ir paaugę vaikai.Labai populiari

Velykų puošmena iš kiaušinio kevalo padaryti paukščiukai.Sodus ir reketukus kabindavo palubėje, dažniausiai kambario kertėje, virš stalo, rečiau kambario viduryje.Žvaigždėmis puošdavo sienas.Paukščius pririšdavo soduose ir atskirai prie lubų įvairiose vietose.

Ši tradicija, puošti namus Velykoms, išliko iki šių dienų. Skiriasi tik puošmenos: neliko šiaudinukų, atsirado įvairių dirbinių iš plastmasės ir t.t.

UGNIS IR VANDUO

Didįjį šeštadienį dažniausiai prieš pietus, bažnyčioje būdavo šventinama ugnis vanduo. Juos parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių pareiga. Ši diena jiems suteikdavo daug įspūdžių.

Šventoriuose sukurdavo didžiulius laužus. įį juos sudėdavo ir senus medinius kryžius. Dažniausiai į namus šventintą ugnį parnešdavo, uždegę nuo šventoriaus laužo beržo pintį.

Trečiajame mūsų amžiaus dešimtmetyje vienur kitur nešdavo šventinti ir degtukus, bet dalis kunigų jų nenorėdavo šventinti ir sumesdavo į laužą kad paskui vyrai šventintais degtukais pypkių neprisideginėtų, tačiau mūsų amžiaus antrojoje pusėje beveik visose bažnyčiose jau imta šventinti degtukus.

Niekas šventosios ugnies neskolindavo, nes bijojo, kad savo namams perkūno rūstybės neužsitrauktų. Šventinta ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į ttroboje besikūrenančią krosnį, kad joje ugnis taptų šventa.Ant šventintos ugnies virdavo kiaušinius, ruošdavo velykinius valgius.Vakare žarijas, kartais įsidegusią durpę, apžerdavo pelenais krosnies pakraštyje, jomis įkurdavo krosnį Velykų rytą.

Velykinę ugnį Didįjį šeštadienį apnešdavo aplink visus trobesius, kad apsaugotų juos nuo nelaimių, oo aplink daržus,kad geriau augtų daržovės.

Žemaitijoje buvo žinomas paprotys,grįžtantiems su ugnimi iš bažnyčios,apeiti dirbamus laukus, kad derlius geresnis būtų.

Žmonių įsitikinimu, šventinta ugnis saugojo šeimos židinį, nešė namams palaimą, tikėjimo tvirtumą, saugojo nuo žaibo ir nelaimių.

Vandenį nešdavo ąsočiuose, buteliuose, mediniuose indeliuose. Buvo paprotys skubėti pasisemti šventinto vandens, tikėdavo, kad tas, kas pirmas pasisems, tas tais metais greičiau apsidirbs, bus laimingas.

Grįžę Velykų rytą iš bažnyčios, Didįjį šeštadienį, parsineštu vandeniu šlakstydavo kambarius, aslą, namo kertes, Velykų stalą, prisikėlimo metu buvusius namie, kad susiklausymas, džiaugsmas ir meilė lydėtų šeimą, kad nebūtų blogų dvasių, vaiduoklių. Dalį šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją. Šventintu vandeniu šlakstydavo norėdami nuraminti vėją, pagydyti žmones nuo nervų ligų, nuomario, pparalyžiaus, duodavo gerti vaikams, kad nebijotų perkūnijos.

Velykinį vandenį saugodavo iki Sekminių, rečiau iki kitų Velykų. Parsinešę naujos ugnies ar šventintų degtukų, senus degtukus mesdavo į krosnį, ten pildavo ir pernykštį šventintą vandenį. Nuo dvidešimto amžiaus vidurio ugnį retai į namus benešdavo, dažniausiai šventindavo degtukus. Paprotys, šventinti vandenį ir degtukus, išliko iki šių dienų. Šventintas vanduo paprastai buvo globojamas šeimininko, ugnis šeimininkės.

MARGUČIAI

Kiaušinis-pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužius kiaušinį iš jo išlenda ggyvybės gyvatės. Nevaisingos moterys, valgydamos žalius kiaušinius, tapdavo vaisingos. Kiaušinis buvo priemonė, apsauganti nuo piktųjų dvasių bei demonų.

Seniausi dažyti ir brūkšniukais marginti kiaušiniai buvo rasti IV a. priskiriamame mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje.Lietuvoje XIII a. jie jau turėjo būti žinomi. Manytina, jog XVI a. visoje Lietuvoje buvo paprotys dažyti Velykų kiaušinius. Kaip nurodo vyresnio amžiaus žmonės, margučiai buvo labai populiarūs XIX a. pabaigoje- XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.

Kiaušinius dažė dideli ir maži, pasiturintys ir vargšai. Kiaušinių marginimas turėjo magišką reikšmę.

Kiaušinius Lietuvoje margindavo dėmėmis, išrašydavo vašku, skutinėdavo. Kiekvienuose namuose Velykoms kiaušinius dažydavo keletu spalvų: rusva (svogūnų lukštais), gelsvai žalia (skroblo žieve, beržo vantos lapais), geltona (ramunėlėmis, alksnio žirginiais, pilkai žalia (šieno pakratomis, ąžuolo bei juodalksnio žievėmi. Ypač buvo populiarūs juodi dažai iš juodalksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių. Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių-šviesesnės, vyraudavo raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margindavo vašku, ypač jų mėgstami saulutės, rečiau rūtos ir eglutės motyvai. Skutinėdavo margučius Žemaitijoje retai. Specialią reikšmę turėjo ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo- gyvybę, juoda – žemę, mėlyna- dangų, žalia- bundančią augmeniją, geltona- pribrendusius javus. Margučius virdavo Velykų šeštadienį ant šventinta ugnimi įkurtos viryklės.

Kiaušinių marginimo paprotys gyvas ir dabar. Seniosios šio mmeno meistrės ne tik atgaivina pamirštus skutinėjimo ar rašymo vašku papročius, bet ir puikiai kuria naujus kiaušinių dažymo būdus.

VELYKŲ NAKTIS

Seniau naktį iš Didžiojo šeštadienio į Velykų sekmadienį žmonės, seni ir jauni, ypač atėjusieji iš tolimesnių kaimų, bažnyčiose budėdavo. Po iškilmingų mišparų, jie, kaip ir per laidotuves, iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau, dargi visą naktį, melsdavosi, giedodavo.Bažnyčiose ir šventoriuose Velykų naktį pasirodydavo įvairūs persirengėliai, varydavo „silkę“, šaudydavo Gavėną, saliutuodavo iš patrankėlių ir kt.

Jaunimas prie Kristaus karsto budėdavo beveik visose bažnyčiose: mergaitės, apsitaisiusios baltai, klūpėdavo, vyrai stovėdavo su senovės karių drabužiais. Vyrai, dažniausiai pusberniai, gavėniai įpusėjus, pradėdavo ruoštis velykiniams pasirodymams jų pokštų niekas nevaržė. Šių pasirodymų ištakų reikėtų ieškoti jau nuo pat krikščionybės platinimo Pabaltijyje pradžios.Lietuvoje, kai kuriose Aukštaitijos, o ypač Žemaitijos bažnyčiose, Velykų persirengėliai pasirodydavo dar mūsų amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Persirengėlių tipų būta nedaug tai Kristaus kančių kelio veikėjai, visų pirma „žydai“, kartais tarp jų ir Judas pasirodydavo. Dažnai jie turėdavo Kristaus kankinimo įrankius. Svarbiausias persirengėlių tikslas praktiškas, budinti užsnūdusius žmones, tačiau neretai jie nepaisydavo elementarių pagarbos kitam žmogui normų. Sargai kareiviai stovėdavo prie Dievo karsto ir saugodavo, kad žydai nepavogtų.

Velykų rytą, einant procesijai aplink bažnyčią, šalia procesijos, priešinga saulės judėjimo kryptimi, eidavo žydais pasirėdžiusieji pusberniai. Vieni nešdavosi kkopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti reples, vinis ir rykštes. Kartu su bažnytine procesija eidavo ir kaimo muzikantai. Jie grodavo senovės ožragiais su skylutėmis ir karkliniais vamzdeliais. Tikras prosenovinis, pagonybės laikų paprotys buvo Velykų išvakarėse, naktį ar rytą šaudyti iš šautuvo. Buvo tikima, kad Velykų naktį galima nušauti piktąją dvasią, ypač šaunant pro trobos kertę.

VELYKŲ BOBUTĖ

Aukštaitijoje ir Suvalkijoje vaikų laukiama viešnia – Velykų bobutė. Vaikai jau Velykų šeštadienį po pietų pradėdavo jos laukti.Šie vaikystės įspūdžiai likdavo ilgam.Velykų bobutė visur įeidavo, nereikėdavo jai nei durų, nei langų atidarinėti.

Velykų rytą vaikams rūpėjo kuo anksčiau atsikelti, Velykės dovanėles, o gal ir ją pačią pamatyti. Paruoštose vietose vaikai paprastai rasdavo po du margučius, kartais įdėtus į klumpes, šliures, o kartais ir visai greta, prie pagalvės, lovoje. Bet ne visiems būdavo įdėta vienodai: geresniems daugiau, blogiems mažiau, o kiti ir visai nerasdavo. Įvairių Lietuvos vietų Velykės buvo skirtingos. Dažniausiai jos vaikus lankydavo važiuotos, bet pasitaikydavo ir pėsčių. Suvalkiečių Velykė baisi, panaši į raganą. Ji važiuodavo nakčia, pasikinkiusi „vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis, kručko ratukais“. Jeigu dieną važiuotų, saulė sutirpdytų kumelaitę, vežimėlis suirtų, margučiai išbyrėtų, kiaulės suėstų ratukus.

Nepamatydavo Velykų bobutės ir kitų Lietuvos vietų vaikai: tai bobutė nespėja įeiti į vidų, tai margučius padeda ant

palangės ir nuvažiuoja su vežimėliu ar rogutėmis, tai vaikai, išgirdę dardant ratukus, nesuspėdavo pribėgti prie lango.

Kartais Velykė eidavo pėstute su balta skaryte ir balta prijuoste, į kurią susidėjusi nešdavo margučius. Vaikų, sulaukusių 16 metų, Velykė jau nebelankydavo.

Mūsų dienomis Velykų bobutė dažnai vaikams atneša ne tik kiaušinių, kurie dažniausiai būna šokoladiniai, bet ir kitokių dovanų.

VELYKŲ RYTAS

Prieš Velykas vyrai visą Didžiąją savaitę geriau šerdavo arklius, valydavo pakinktus, sutepdavo juos varvaliu, kad blizgėtų. Pakinkytiems važiuoti į bažnyčią arkliams ant kaklų uuždėdavo žvangučius, ir jie tikrai šauniai atrodydavo.

Velykų rytą ūkininkai laikydavo savo pareiga nueiti į tvartus, paglostyti ir paglamonėti visus gyvulius. Tai darydavo tam, kad gyvuliai visus metus būtų nepikti ir jaukūs.Gyvulius pašerdavo geresniais pašarais. Kiti tai darydavo Velykų naktį, prieš guldami, tuo apsaugodami savo ūkį nuo pikta nešančių asmenų, kad neužburtų, ligų neįneštų. Velykų rytą į bažnyčią keliaudavo visi kas tik gali. Barškėdavo, kaukšėdavo visi keliai ir keleliai, prunkšdavo arkliai. Kaip kas galėjo pėsti ar važiuoti skubindavosi kuo anksčiau patekti įį bažnyčią. Dauguma pėsčiųjų seniau ten nueidavo dar iš vakaro.

Dvidešimto amžiaus pradžioje, Velykų rytą, kai visi sulipdavo į vežimą važiuoti į bažnyčią, tėvas žegnodavo arklius ir kelią. Pėstieji šį rytą eidavo keliais, ne per laukus, kad nenumintų nė vieno ddaigelio, nes tuomet duonos nebus. Eidavo palaukdami vieni kitų, būreliais, apsirengę geriausiais drabužiais, sveikindami vieni kitus su šventėmis, šnekučiuodamiesi apie praėjusias Velykas, praėjusius metus, svarstydami, kokie bus derliai šiais metais. Mažai kas benorėdavo Velykų rytą likti namie, būdavo, kad traukdavo burtus kuriam pasilikti.

Velykų rytą buvo bandoma spėti ateitį dažniausiai iš oro, saulės bei vėjo, taip pat iš kiaušinių. Daugelis sakydavo, jeigu Velykų rytą tekėdama saulė šokinėja, tai pati saulė džiaugiasi, ir visi padarai džiaugiasi. Beveik visoje Lietuvoje orus spėdavo ir iš Velykų vėjo. Sakydavo, kad velykinis vėjas pūs iki Sekminių. Taip pat jeigu pirmąją dieną pūs pietų vėjas – tai bus šilta vasara, jei šiaurės – šalta, jei rytų – sausa, jei vakarų – lietinga .

Paprotys, pašerti geriau gyvulius, paglostyti, ppašnekinti juos, apeiti laukus, savo ūkį, dabartinėje Lietuvoje baigia išnykti, nes ūkininkavimas kaime įgavo kitą prasmę. Naujos technologijos, gamybos mechanizavimas ir automatizavimas išstumia senąjį ūkio supratimą.

VALGIŲ ŠVENTINIMAS

Velykų ryte bažnyčion nešdavo šventinti velykinius valgius: margintus kiaušinius, pyragą ir mėsą. Taip darydavo tam, kad šeimos nariai, paragavę šventintų velykinių patiekalų, būtų dori, geri žmonės, tarpusavyje nesivaidytų ir nesipyktų, kad namuose nuolat būtų ramybė ir santaika. Velykinius valgius bažnyčiose pradėta šventinti VIII amžiuje. Iš pradžių tai buvo avinėlio mėsa, vėliau ją pakeitė kkiaulienos kumpis. Kiaušinius šventinti imta XII amžiuje.

Varėniškiai šiai progai išsikepdavo mažą kepaliuką duonos, nes manė, kad būtina šventinti kiaušinius ir duoną tam, jog metai būtų skalsūs ir sotūs,kad Dievas laimintų visus metus; sūrį ir sviestą, kad karvės duotų daug pieno, kiaušinius, kad metai būtų derlingi ir vaisingi, kad vištos būtų dėslios, grūdus, kad javai geriau derėtų, pyragą, kad augtų kviečiai, kad duonos, maisto užtektų. Dzūkai nešdavosi šventinti tiek maisto, kad jo užtektų dviem pirmosioms švenčių dienoms, žemaičiai – dažniausiai tik margučius. Margučių dažniausiai neatrinkdavo, kartais pasiimdavo net nedažytų kiaušinių. Kai kas pirmenybę teikė raudoniems kiaušiniams,nes jie buvo laikomi taikos ir ramybės simboliu.

Dzūkai ir rytų aukštaičiai maistą paprastai sudėdavo į lėkštę ar dubenį, padėdavo ant skarelės, dažniausiai baltos, ir kryžmai surišdavo kad Dievas laimintų visus namų kampus. Maistą šventindavo po velykinių pamaldų. Jį sudėdavo dažniausiai ant laiptelių prie šoninio Marijos altoriaus, rečiau prieš didįjį altorių ar ant specialiai tam parengto stalo. Ant altorių irgi būdavo padėta maisto: kiaušinių, pyrago, duonos. Po pamaldų pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas.

Švenčių proga velykinių valgių nešdavo elgetoms, vargšams į senelių namus, kad Dievulis duotų gerus, derlingus metus. Dabar maistą šventina tik kai kur.

GRĮŽIMAS IŠ BAŽNYČIOS

Išėję iš bažnyčios, giminės, kkaimynai, pažįstami sveikindavo vieni kitus, linkėdavo gerų metų, stiprios sveikatos, šeimoje laimės ir viso geriausio. Tačiau tai trunkdavo neilgai. Visi nepaprastai skubėdavo, ypač dzūkai, tiesiog lenktyniaudavo raiti, pėsti ir važiuoti.Nes buvo sakoma, kad kas greičiau namie atsiras, tam sparčiau eisiąs vasaros darbymetis. Jei neskubėsi Velykų rytą, tai visus metus vaikščiosi apsnūdęs.Žemaičiai tam skirdavo mažiau dėmesio.

PUSRYČIAI

Kol šeima dar negrįžusi iš bažnyčios, likusieji namuose paruošdavo šventinį stalą. Tačiau prie stalo sėsdavo tik „parnešus Velykas“, t. y. visiems parėjus ir parnešus šventintus valgius.Visi stengdavosi, kad Velykų, kaip ir Kūčių, stalas būtų turtingas, tuomet bus turtingi ir metai. Stalo viduryje, dubenėlyje, sudėdavo margučius. Juos papuošdavo pataisų, bruknių šakelėmis, samanomis, rugių želmenimis, žemuogių lapeliais, kartais žibutėmis. Šis paprotys išliko iki mūsų dienų.

Avinėlis ant velykinio stalo – visų krikščionių bendra tradicija. Tai Kristaus simbolis. Senajame Testamente minimo ateisiančio Išganytojo simbolis – avinėlis: su vėliavėle simbolizuoja Prisikėlimą, su knyga – Kristų Teisėją, grįžtantį teisti žmonijos. Be margučių, ant stalo padėdavo keptą kumpį arba karką. Ši tradicija taip pat išsilaikė iki šių dienų.

Sustoję ar suklaupę įprastinėse vietose prie stalo, kiek pasimelsdavo, kai kur dar pagiedodavo ir sėsdavo. Kartais prieš pusryčius šeimininkas dar pašlakstydavo šventintu vandeniu ir peržegnodavo stalą. Tai vienur, tai kitur išgerdavo ir po ggurkšnį šventinto vandens. Stipresnių gėrimų nebūdavo. Dvidešimt pirmojo amžiaus Velykų šventes daugelis be alkoholio nebešvenčia.

Daugelio tautų senuosiuose tikėjimuose kiaušinis – gyvybės ir augimo simbolis. Katalikams valgiai iš kiaušinių per pasninką buvo draudžiami. Iš margučių lupimosi spręsdavo apie linų gerumą: jeigu margučiai Velykų ryte gerai lupdavosi, tai tais metais ir linai gerai užderės, gerai valysis, turės baltą stiprų pluoštą, o jeigu margučiai nesilupdavo, linai bus blogi, neužderės, bus nestiprūs, minant smuks po mintuvais. Kieno margutis stipresnis, tam ir metai bus laimingesni, tas ilgiau gyvens. Palikdavo margučių ir inde ant stalo, kad turėtų ką dovanoti svečiams. Kai kas ant stalo palikdavo ir neprapjautą šventintos duonos kepalą, kad jos būtų visus metus.

Visiems papusryčiavus, vyresnieji paprastai nueidavo miegoti. Svečiuotis šią dieną nepriimta. Dabar daugelis šitos tradicijos nebesilaiko. Šventintų kiaušinių lukštus dažniausiai sumesdavo į ugnį, nes „ugnelė šventa“. Tai buvo daroma: kad viščiukai, ančiukai, žąsiukai ir kiti maži naminiai paukšteliai lengviau ristųsi. Tik reta kuri šeimininkė margučių lukštus sulesindavo vištoms, kad jos būtų dėslesnės, ypač toms, kurias leis perėti arba užkasdavo giliai į savo lauko rėžį, kad ledai javų neišmuštų.

KIAUŠINIAVIMAS

Velykų antroji diena kiaušiniavimo diena. Kiaušiniauti eidavo visoje Lietuvoje kaimo vaikai, ypač piemenėliai, įnamiai ir krikštavaikiai, taip pat uždarbiautojai, persirengėliai.

Margutis krikštavaikiui

velykinė krikšto motinos pareiga.Įvairiose Lietuvos vietose krikšto tėvų ir vaikų susitikimo įpročiai skirtingi vienur krikštamotė margutį atnešdavo, kitur – krikštavaikiai patys pas ją nueidavo, o būdavo ir tokių vietų, kur krikšto motina vaikams nieko neturėdavo dovanoti. Sulaukę 7 metų, vaikai pas krikšto tėvus neidavo, o turintys 15-16 metų ir patys imdavo margučius krikšto motinai dovanoti.

Antrąją Velykų dieną vaikai sau skirto kiaušinio atsiimti eidavo ir pas tetą ar kaimynus, ypač į tuos kiemus, su kuriais tėvai draugauja ir kur nėra vaikų. ŽŽinodamos, kiek kaime vaikų, moterys, ypač aukštaitės, jau iš anksto pasiruošdavo ir tiek margučių. Jei per Velykas lalauninkui kiaušinių neduosi, tai tą metą vištos mažai kiaušinių dės.

Dabar šis paprotys išlikęs tik kai kuriose vietovėse, dažniausiai kaime.

LALAUNINKAI

Lalauninkai tai jauni vyrai, pirmosios Velykų dienos naktį grupelėmis lankantys sodybas. Ši naktis skambėte skambėdavo nuo iš kaimo į kaimą keliaujančių, vienų su kitais konkuruojančių vyrų balsų.

Lalavimo paprotys XIX a. viduryje dar buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje, XIX a. pabaigojeXX a. pradžioje beveik vvisoje Aukštaitijoje, vakarinėje Žemaitijos dalyje ir Suvalkijoje. Grupelėje budavo nuo keleto iki keliolikos lalauninkų. Vienur jie gražiau apsirengdavo, kitur stengėsi keisčiau atrodyti. Vienas nešdavosi pintinę margučiams, kiti ateidavo su smuiku, armonika, o kartais ir būgną turėdavo.

Kelionę lalauninkai pradėdavo nuo ttolimesnių kaimų, kol balsai guvesni ir pintinė dar lengva, o baigdavo savame kaime. Tą pačią sodybą per naktį aplankydavo keletas lalauninkų grupių. Visų jų programos gana panašios: prašymas leidimo palinksminti namus, giesmės ir dainos, padėkos, oracijos. Kartais paskaitydavo Šventojo Rašto ištraukų. Lalauninkai visur buvo laukiami, jeigu kuriuos nors namus aplenkdavo, tai jų šeimininkai pasijusdavo įžeisti. Seniau, kai per naktį atsilankydavo po keletą grupių lalauninkų, ūkininkams buvo sunkiau. Lalauninkus kartais, ypač aukštaičiai, užsikviesdavo ir į vidų, pavaišindavo alumi, pyragu. Atskiros lalauninkų grupės vengdavo viena su kita susitikti, nes kartais susipykdavo, susipešdavo. Sodybose lalauninkai užtrukdavo gana trumpai, nes reikėdavo daug apeiti. Taip ir eidavo nuo vakaro iki ryto su pintinėmis giedodami, dainuodami. Geresnių, balsingesnių lalauninkų būrys susirinkdavo ir daugiau kiaušinių.Artinantis rytui, lalauninkai ggrįžta namo.

Dabar lalauninkų dainų dažniau išgirsti galima įvairių etnografinių ansamblių repertuaruose, o ne švenčiant Velykas.

ŽAIDIMAI SU MARGUČIAIS

Su margučiais susiję daug velykinių linksmybių. Vaikai juos gaudavo iš savo tikros ir iš krikšto mamos, vaikinai išsiderėdavo iš merginų, susirankiodavo iš artimų kaimynų ir kaimų. Iš vienų priimdavo kaip prievolę, iš kitų kaip vaišingumo ir nuoširdumo simbolį. Baigę kiaušiniauti, visi maži ir dideli pilnomis kišenėmis, užančiais, maišeliais ir pintinėmis margučių susirinkdavo kur nors gražioje vietoje, pasirodydavo, apsižiūrėdavo, kas kokių turi, kas ddaugiausia surinko, kieno gražiausi, ir pradėdavo žaidynes. Su margučiais žaisdavo ir miestuose. Kai kas margučius daužti pradėdavo dar šventoriuje, tik išėję iš bažnyčios. Pirmąją Velykų dieną.Dzūkai „ir seni, ir bernai, ir vaikai visi eina muštynėn, kurio bus drūčiausias kiaušinis“. Tuo tarpu aukštaičiai, jeigu senas žmogus eidavo muštynių, sakydavo, „besarmatis tas, su mažais vaikais, iš vaikų išvilioja visus margučius“. Pats didžiausias menas – išsirinkti stiprų kiaušinį. Stiprumą nustatydavo lėtai kalenant į dantis. Jeigu kiaušinis aiškiai skambėdavo tai stiprus, jeigu kevalas minkštas, garsas duslus. Pirmąją Velykų dieną kiaušinius daugelyje Lietuvos vietų mušdavo tik smaigaliais, antrąją dieną ir vienu, ir kitu galu. Nugalėtoju būdavo laikomas tas, kurio margutis stipriausias, sakydavo, kuris daugiau margučių išlošė, tas ir laimės daugiausia turės šiais metais.

Šis paprotys išliko iki šių dienų.

SŪPUOKLĖS

Be sūpuoklių velykinis džiaugsmas senajame Lietuvos kaime neįsivaizduojamas. Daugelyje kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką. Vienuose kaimuose jaunimas, vyrai ir merginos, rinkdavosi prie vienų, pusberniai, piemenys linksmindavosi prie kitų sūpuoklių. Sūpuokles dažniausiai įkeldavo tarp dviejų tvirtų greta augančių medžių pamiškėje ar sodyboje, kitur – kasdavo du stulpus į žemę, dar kitur gretimai vienas į kitą suremdavo po du stulpus.

Dažnai, ypač kai pavasaris šaltas ir vėlyvas, sūpuokles kabindavo daržinėse, permesdavo per siją virves arba vadeles. Vyrai supdavosi pporomis, stovėdami, o merginos sėdėdamos, įsisupa iki pašelmenio, o lauke būdavo ir tokių, kurie persiversdavo. Kuo aukščiau įsisupsi, tuo garbingiau. Kuri merga aukščiau įsisups, ta bus geresnė šeimininkė. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje, sakydavo, jeigu vaikai per Velykas supsis, tai bus smagūs ir greiti. Rytų Lietuvoje suptis kabindavo ir geldą.

ATVELYKIS

Trečiosios Velykų dienos -„ledų“ diena(Rytų Lietuvoje ketvirtoji) jau nebešvenčia. Visoje Lietuvoje tikėta, kad šią dieną negalima dirbti lauko darbų, t. y. arti ir akėti, nes, jeigu dirbsi, vasarą išmuš kruša javus. Jeigu kaimynas pamatydavo kaimyną ariant, nueidavo perspėti, kad per jį vieną visi turės nukentėti. Pirmasis sekmadienis po Velykų – Velykų švenčių pabaiga. Paprastai jis vadinamas Atvelykiu, o Žemaitijoje dar Velykėlėmis, Velykikėmis, Mažosiomis Velykėlėmis, Vidurio ir Šiaurės Rytų Lietuvoje Vaikų Velykomis.

Iki Atvelykio išlaikydavo keletą velykinių margučių arba virdavo vaikams neretai visus per savaitę sudėtus kiaušinius. Kartais juos dažydavo tais pačiais dažais, kurie buvo likę nuo Velykų arba ir visai nedažydavo. Per Atvelykį dažniausiai pabaigdavo Velykų valgius arba vėl ruošdavo tokius pat, kaip ir per Velykas, tik šventinti nebenešdavo. Žemaičiai per Atvelykį kepdavo kiaušinienę. Šią dieną kiaušinius dauždavo tik vaikai, tai jų Velykos Ir sūpuoklėse supdavosi tik vaikai. Ir kambarius pašlakstydavo šventintu vandeniu, jeigu to nepadarė per Velykas.

Su AAtvelykiu baigdavosi šventinio svečiavimosi laikas. Jeigu per Velykas apsilankydavo giminės ar pažįstami, tuomet šeimininkas pakviesdavo atvažiuoti ir per Atvelykį. Per Atvelykį krikštydavo vaikus, o po Atvelykio ir piršliai pradėdavo važiuoti, nors vestuvių pasitaikydavo ir per Atvelykį. Moterys šį sekmadienį susieidavo pasišnekėti įvairiausiais reikalais, tardavosi dėl audinių, jų raštų, skolindavosi įvairius reikmenis.

Atvelykis – paskutinė poilsio diena prieš ilgus ir sunkius laukų darbus.

IŠVADOS

Velykos nuo seno lietuviams siejosi su gamtos atbudimu, gyvybės atsiradimu. Juk neveltui dar pagonybės laikais Velykų simboliu tapo kiaušinis.

Tačiau Velykų šventės pastaruoju metu praranda savo tikrąją prasmę. Įvairios komercinės akcijos, pagreitėjąs gyvenimo tempas, naujos technologijos, senojo kaimo išnykimas iškreipė ir pačios šventės supratimą.

Vieniems žmonėms- Velykos, tai keletas laisvų nuo darbo dienų, kitiems- šventė, leidžianti parduoti daugiau užsigulėjusių prekių.

Kur dingo senosios tradicijos ir papročiai?

Kita vertus, kuo daugiau stengiamasi komercializuoti tradicines šventes, tuo daugiau atsiranda žmonių, kuriems kyla noras priešintis naujai kuriamoms tradicijoms, aktyviai brukamoms švenčių madoms.

Senosios tradicijos ir papročiai atgimsta ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Vėl gaivinamos šios šventės ištakos. Pirmykštė prasmė.