Viduramziai

[pic]

Viduramžiai tęsėsi maždaug 1000 metų – nuo 476 metų ( Bizantijos

imperijos žlugimo ) iki 1500 metų ( Didžiųjų atradimų pradžios) . Iš esmes

viduramžiais – nuo V iki XV amžiaus – susiformavo europiečių bendruomenė.

Nors žmonės juos kartais vadina tamsiaisiais šimtmečiais – tuo metu buvo

visiškai pamiršta antikos kultūra, didikai sėdėjo užsidarę savo tamsiose

pilyse, žmones užpuolė didžiausios epidemijos istorijoje ( raupsai, maras

ir kt.), vyko gausybė karų, kuriuose savo galvas paguldė begalės karių ir

didvyrių. Daugiausiai gyvybių nusinešė ypatinga kelionių serija – kryžiaus

karai (( žygiai ).

Viduramžių visuomenę sudarė piramidiška sluoksnių – luomų –

hierarchija. Piramidės viršūnėje buvo aristokratija, arba bajorija, savo

ruožtu susiskaidžiusi į hierarchines pakopas: aukščiausiame taške –

imperatorius, o nuo o žemyn – karaliai, hercogai, markgrafai, grafai ir

riteriai. Po jų rikiavosi laisvieji miestiečiai – irgi hercogiene tvarka :

notabliai (patricijai), galintys būti tarėjais, toliau – turtingieji

pirkliai, amatininkai, meistrai, pameistriai ir mokiniai. Amatininkai buvo

susikūrę į cechus. Kaime gyveno ūkininkai, nelaisvieji valstiečiai,

samdiniai ir baudžiauninkai.

Lygiagrečią hierarchiją turėjo ir Bažnyčia: viršuje – popiežius,

žemiau – kardinolai, vyskupai, abatai, kkanauninkai, klebonai, kunigai,

vienuoliai.

Ta visuomenė buvo labai pastovi. Kiekvienas žmogus likdavo tame

luome, kuriam priklausė jo tėvai. Jo statusas lėmė jo padėtį visais

atžvilgiais: teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir asmeniniu.

Kiekvienas žmogus priklausė tik vienam visuomenės sluoksniui. Individas

visais atžvilgiais buvo tas, kas yra: ppirklys, ūkininkas, amatininkas arba

riteris. Dvilypis žmogus prilygo išsigimėliui. Asmenybė būtinai atitiko

socialinę padėtį, ne taip kaip dabar. Todėl niekas nevertino originalumo.

Menas pabrėžė ne tai, kas asmeniška, o tai, kas tipiška.

Viso to meto Žmonių mastymas buvo labai pesimistiškas ir skeptiškas

– visi manė, jog artėja Pasaulio Pabaiga, kad Dievas visiems

negailestingas, kad viskas, kas geriausia, įvyko praeityje, tad dabar

telieka skandinti neviltį vyne ir gausybėje maisto, arba priešingai, sėdėti

ir melstis Dievui, kad bent po mirties gyvenimas būtų daug geresnis, be

rūpesčių, žodžiu, nuostabus. Be to, socialinės hierarchijos neteisingumą

kompensavo religija, teigdama, kad už žemiškojo gyvenimo skriaudas būdavo

atsilyginta aname pasaulyje. Bet ir pomirtinio pasaulio santvarka buvo

vaizduojama kaip hierarchija – kitokia santvarka rodėsi išvis neįmanoma.

Pačioje viršūnėje, savaime aišku, stovėjo Dievas su Kristum, Marija,

apaštalas ir arkangelas. Po jų ėjo aangelų legionai, pranašai ir Biblijos

herojai, pagaliau – kankiniai, šventieji ir palaimintieji. Šiame pasaulyje

jiems atstovavo popiežiai ir prelatai su visa bažnytine hierarchija.

Apačioje, kaip simetrinė atsvara, tūnojo velnias Liuciferis su demonais,

piktųjų dvasių ir velnių tuntas, kurie pragare kankino nusidėjėlių sielas.

Tarp dangaus ir pragaro viduramžiais veikė ir skaistykla: joje

spirgėjo tie nusidėjėliai, kurie, kad ir kalti, nebuvo pasmerkti kentėti

amžinai. Jie turėjo atgailauti nustatytą laiką, o jų kančias galėjo

sutrumpinti draugai ir giminės, gaudami atlaidų ir užpirkdami mišias už

mirusiuosius.

Besaikis meldimasis lėmė, jog viduramžiai tapo ddidžiausiu bažnyčios

klestėjimo metu. Didikai negailėjo bažnyčiai pinigų ir žemių, o ši, savo

sumanių tarnų dėka, sugebėjo sukurti tarsi milžinišką imperiją, kuri

gyvuoja ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje. Beje, įdomu tai, kad buvo

nustatytos tvirtos kainos už teikiamas Dievo malones: du guldenai – už

geidulingas mišias, vienas guldenas – už maldą į šventąjį prašant užtarimo,

penki guldenai – už indulgenciją ( įšventinimą ), pusė ūkio – už viso

gyvenimo nuodėmių atleidimą. Iš dalies bažnyčia buvo didžiausia tų laikų

geradarė – vienuoliai steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, perrašinėjo

knygas, išmoko daryti gerą alų arba sutaisyti stebuklingų gydomųjų žolelių,

tačiau taip pat išleisdavo milžiniškas pinigų sumas bažnyčių puošybai

(architektūrai, dekoracijoms, dailei ir t.t.) taip skatindami meno, amatų

ir prekybos tobulėjimą. Antra vertus, ilgainiui dauguma vienuolių pamiršo

tikėjimą ir puolė grobti žemes bei turtus sau, kirto miškus, plėšė

dirvonus, nesilaikė ir kitų vienuolio pareigų – žudydavo žmones, sukurdavo

šeimas, išdavinėdavo per išpažintį atskleistas paslaptis. Tikrieji

tikintieji, kurie buvo prieš tokį vienuolių elgesį, norėdavo reformų,

būdavo paskelbiami bažnyčios priešais – eretikais – ir mirtinai nukankinami

ar žiauriai sudeginami visų miesto žmonių akivaizdoje. Tais laikais viešos

bausmės būdavo visai įprastas dalykas, netgi pramoga. Miesto tvoras

puošdavo priešų galvos, žmonės gerbdavo valdovus, kurie išgalvodavo vis

keistesnes ir žiauresnes bausmes, o paleisti akmenį į prie gėdos stulpo

stovintį vargšą žmogų buvo tiesiog garbės reikalas. Ir šiaip visas

viduramžių žmogaus mąstymas ssustabarėjo, o jausmai tarsi atbuko. Neliko

antikos skleistos šviesos ir kultūros. Žmonės gyvendavo viename kambaryje

su gyvuliais, jų namų kilimu – tai išmatos, maisto liekanos ir visi kiti

nemalonūs, šleikštulį dabartiniam civilizuotam žmogui keliantys dalykai.

Viduramžiais išleistoje etiketo knygelėje, spjaudymas ant grindų valgant

buvo labai normalus ir mandagus poelgis ( tik stalą liepiama laikyti švariu

).

Ligų, bado, žiauraus gyvenimo ir jo sąlygų iškankinti paprasti

žmonės neturėdavo jėgų džiaugtis gyvenimu, tad tai metas, kai

pasilinksminimai, o ypač šokiai tarp valstiečių nebuvo paplitę. Išimtys –

vestuvės ir šventės, kurių metu vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantys

pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodami

naujienas iš kitų miestų. Didžiųjų švenčių metu valdovai niekada

negailėdavo iždo pinigų – žmonės gaudavo valgyti ir gerti iki soties,

visur skambėdavo muzika, prasidėdavo šokiai. Taip pat būdavo šokama

liturginiai ar sakraliniai šokiai procesijose. Kalbant apie prastuomenės

šokius, jie buvo labai paprastučiai – kiekvienas sugebėdavo įsijungti jau

po poros minučių. Daugiausia tai ėjimas rateliu su mažyčiais šuoliukais,

pritūpimais, paplojimais. Švenčių metu pasilinksminimams taip pat būdavo

rengiamos imtynės, futbolo rungtynės, šaudymo iš lanko varžybos, gaidžių

peštynės ir meškos pjudymas ( šunys puldavo grandinėmis surakintą vargšę

mešką ). Kaip žiauru! Bažnyčia smerkė tokias pramogas, o ypač šokius,

vedančius tiesiai į pragarą. Taigi, žmonės daug laisviau šokdavo uždaruose

susibūrimuose. Vis tik viduramžių pilyse pramogų netrūko. Ne visos jų buvo

tokios pavojingos kaip medžioklė ir tturnyrai : arfomis skambant, šokėjai

sukosi poromis arba šoko farandolą, rungėsi šachmatų, šaškių turnyruose

arba žaidė trik – trak.

Šokdavo žmonės ir aplink gegužinės stulpus. Tai mediniai kuolai su

kaspinais, kurių galus pririšdavo prie stulpo viršaus. Žmonės pasiimdavo

po kitą kaspino galą, sustodavo į du ratelius ir tiesiog pradėdavo bėgti

aplink stulpą ( vidinis ratelis į vieną pusę, išorinis – į kita ).

Šokdavo įvairiuose pobūviuose, dažniausiai poromis. Jų šokiai – lėtesni,

santūresni, gracingesni nei valstiečių. Deja, daug labiau tuo metu

pobūviuose buvo prisivalgymas (atsiprašant, prisiėdimas), o ne pašokimas.

Skaitai knygą apie viduramžius, o ten tik liaupsina kunigaikštį, kuris 40

kiaulių iškepė, 20 povų apskrudino, gėrimų iki lubų prikrovė, visus savo

dosnumu sužavėjo, mylimiausiu valdovu tapo ir visur tas pats – daug

maisto – geras pobūvis, žmones nugirdysi, pervalgydinsi – gerbiamu

žmogumi tapsi, o ar reikia būti išsilavinusiam, istorija nutyli.

Viduramžių menininkai daugiausiai tapė bažnyčioms ( ant lentų ar

tiesiog ant bažnyčios sienos ). Jų paveikslai vaizduoja scenas iš

Kristaus ir šventųjų gyvenimo. Juk kitaip ir būti negali. Tuo metu

tikriausiai vien bažnyčia ir skatino vystytis dailei. Paveikslai buvę

ryškūs ir tviskantys sodriomis, ryškiomis spalvomis, tačiau dabar jie

atrodo nenatūralūs, lyg animaciniai paveikslėliai. Tačiau maždaug apie

1300 metus italų dailininkas Džotas ( 1267 – 1337 m.) pradėjo tapyti kur

kas tikroviškesnius paveikslus, kuriuose dominavo natūralesnės figūros,

peizažai. Kiti pasekė jo pavyzdžiu,

ir taip pamažu vystėsi viduramžių

dailė. Tiesa, dailės kūriniai suteikia informacijos apie viduramžių

šokius. Tik atidžiai juos išnagrinėjus buvo galima nuspręsti apie tai,

kaip viduramžiais žmonės linksminosi. Na, žinoma ir iš rašytinių šaltinių

taip pat.

Ypatinga kelionių serija – kryžiaus žygiai. Jie prasidėjo 1096

metais dėl to, kad musulmonai, valdantys Jeruzalę, nebeleido maldininkų į

Palestinos šventąsias vietas, kurias iki tol buvo galima laisvai lankyti.

Musulmonų bausti išsirengė kariuomenė, kuriai vadovavo lotaringas

Gotfrydas fon Bujonas ( Gottfried von Bouillon ); jai pavyko užimti

Jeruzalę. Per tolesnius 200 metų vyko dar ššeši kryžiaus karai ir vienas

vaikų kryžiaus žygis. Specialiai tiems karams buvo įsteigti riterių

ordinai – tamplieriai, joanitai ir kryžiuočiai ( Teutonų ordinas ir

Vokiečių ordinas ).

Per vieną kryžiaus žygį kryžininkai neapsižiūrėję užėmė

Konstantinopolį. Ir jau visai tarp kitko kryžiaus karai paskatino

europiečius su vietiniais musulmonais plačiai keistis mintimis apie

filosofiją, architektūrą, sodininkystę ir kitus dalykus.

Kai po kryžiaus karų Teutonų ordinas liko be darbo, imperatorius

Frydrichas pasiuntė jį krikščionybės skleisti į Prūsiją ir Baltijos

šalis. Ten ordinas įkūrė savo valstybę – Kryžiuočių ordino valstybę.

Nebūdami per daug ddelikatūs, kryžiuočiai Lenkijos istorijoje suvaidino

tokį pat negražų vaidmenį kaip kiti kryžininkai arabų šalyse.

Mokyklos viduramžiais

Per didžiąsias karines suirutes vien tik vienuolynai išsaugojo

šventuosius tekstus bei keletą antikinių graikų ir romėnų kūrinių, kuriuos

vienuoliai kopijavo ir puošė nuostabiomis iliustracijomis. Apsišvietę buvo

tik vienuoliai, ttodėl jie vieni buvo pajėgūs skleisti žinias. Tačiau

vienuolynų mokyklos, buvo skirtos visų pirma vienuolių rengimui ir priėmė

tik po keletą kilmingų jaunuolių. Mokyklos XII amžiuje nusilpo. Kartais

vaikai gaudavo išsimokslinimo pradmenis parapijose, kur mokyklai vadovavo

kunigas.

XIV a. dvarininko sūnus galėjo mokytis vienuolyno mokykloje arba

tarnaudamas pažu didikų rūmuose. Vaikai iš skurdžių šeimų neprivalėjo, o ir

neišgalėjo lankyti mokyklų. Taip pat ir mergaitės, tačiau turtingų šeimų

dukterys lankydavo moterų vienuolyno mokykla arba turėdavo namų mokytoją.

Prancūzijoje ir Vokietijoje mažiau pasiturinčiu šeimų vaikai lankydavo

“parapines mokyklas”, kur berniukai ir mergaitės kartu mokydavosi tikybos,

gero elgesio, dainavimo, skaičiavimo ir truputį lotynų kalbos. Kartais

vienuoliai įkurdavo pasaulietines mokyklas už vienuolyno sienų vaikams,

nesirengiantiems tapti vienuoliais ar kunigais. Maži vaikai buvo mokomi

skaityti skiemenimis. Skaityti dažniausiai pradėdavo nuo Psalmyno –

Biblijos psalmių knygos. Berniukai mokydavosi rašyti stiliumi vvaško

lentelėse. Vyresnieji mokiniai mokėsi lotynų kalbos – ši kalba buvo

vartojama derybose su užsienio pirkliais – ir aritmetikos. Mokiniai tardavo

žodžius kaip nori, nes viduramžiais nebuvo žodynų. Be to, kai tik

pramokdavo lotyniškai, kalbėtis gimtąja kalba buvo draudžiama. Romėniškais

skaitmenimis sunku sudėti, todėl mokyklose buvo naudojami skaitytuvai.

Paprastai mokiniai mokėsi skaičiuoti pirštais ar skaičiavimo lentelėmis.

Tačiau daug daugiau laiko jie sugaišdavo mokydamiesi religinės skaičių

reikšmės. Pavyzdžiui, trys yra dievo skaitmuo ( Tėvas, Sūnus ir Šventoji

Dvasia). Septyni – žmonių skaitmuo, nes tikima, kad žmonės sukurti iš

keturių elementų – žžemės, ugnies, oro bei vandens – ir turi širdį, sielą

bei protą.

XII a. sparčiai augantys miestai ir suintensyvėjusi prekyba sudarė

palankias sąlygas idėjoms ir naujoms žinioms skleisti. Antikiniai graikų

veikalai, arabų bei bizantiečių surinkti ir išsaugoti, pasiekė Vakarus per

Italiją ir Ispaniją, dvi pagrindines ryšių su Rytais zonas. Miestuose buvo

steigiamos naujos mokyklos, kurios buvo prižiūrimos vyskupo. 1179 m.

Laterano susirinkimas pareikalavo steigti mokyklas prie kiekvienos

bažnyčios ir katedros. Šios vadinamos vyskupų mokyklos greitai išgarsėjo

atskyrose srityse: Paryžiaus mokykla garsėjo filosofija, Bolonijos mokykla

– teise, Salerno ir Monpeljė mokyklos – medicina. Iškovojusios pripažinimą

kompetentingų mokytojų dėka, kurie tapo dėstytojais, kai kurios iš jų

sužibėjo ir pritraukė didelį studentų skaičių iš užsienio.

Augant miestams ir plečiantis prekybai, verslininkai ėmė rūpintis,

kad jų sūnūs įgytų geresnį išsilavinimą. Miestų tarybos, gildijos ir kai

kurie pirkliai skirdavo papildomų lėšų knygoms pirkti ir mokytojams

samdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi Stadtschulen (miesto

mokyklomis), o Anglijoje grammar schools (klasikinėmis mokyklomis). Jose

mokėsi tik berniukai. Daugumos mokinių amžius buvo nuo septynerių ir

keturiolikos metų, nors vienas iš jų skundėsi, kad buvęs taip žiauriai

mušamas, jog turėjęs palikti mokyklą – dvidešimtmetis! Visi mokiniai

mokydavosi kartu viename kambaryje. Pamokos prasidėdavo anksti ir trukdavo

visą dieną, išskyrus pietų pertrauką. Šiek tiek apmaudu, bet pietų

pertrauka ir buvo vienintelė pertrauka. Namų darbų neužduodavo, nes

mokiniai neturėdavo savo knygų. Pamokas vaikams tiesiog įkaldavo – nnet

mušimu, o už kiekvieną klaidą mokiniai taip pat gaudavo rykščių. Anglijoje,

Oksforde, vienas mokytojas įkrito į upę ir nuskendo pjaudamas rykštes

mokiniams plakti. Tačiau mirtis nebūdavo vienintelė mokytojų bėda – jų

atlyginimai nebuvo dideli. 1225 metais du alkani mokytojai iš Haltingdono

buvo suimti už brakonieriavimą. 1381 metais Safolke buvo sulaikytas

mokytojas už “nederamą” elgesį.

Nors šiose mokyklose mokėti už mokslą nereikėjo, vis dėlto mokytis

buvo brangu. Knygos, popierius ir rašalas buvo neįperkami.

Plonas vadovėlis kainavo 12 šilingų, nors anot 1345 metų anglų rašytojo,

mokiniai gadindavo vadovėlius – nučiupinėdavo taukuotais, nešvariais

pirštais, prirašinėdavo ir šiaip nerūpestingai elgdavosi: “Žiemą šalta,

nosis bėga, o jis tol jos nenusišluosto, kol snarglys ima varvėti ant

knygos ir ją išteplioja.”

Tačiau, kad mokiniai elgdavosi ir dar blogiau, byloja kai kurios

mokyklų taisyklės:

□ Netriukšmaujant kasryt sukalbėti maldą;

□ Nešėlioti, nesikalbėti ir nesijuokti;

□ Nesišaipyti iš kitų, jei ką blogai perskaitė ar užgiedojo;

□ Nesistumdyti pakampėse;

□ Į vyresniųjų klausimus neatsakinėti storžieviškai;

□ Draudžiama sviesti peilį į egzaminatorių tik dėl to, kad duoda sunkų

klausimą;

Taip pat taisyklėse galima rasti ir labai keistų taisyklių:

“ Kas plėšo diržais draugo čiužinį arba paslepia jo naktinius marškinius,

arba mėto kambaryje batus ar pagalves, arba kelia mokykloje netvarką, bus

griežtai nubaustas.“ Už pavėlavimą buvo irgi lupama. O juk viduramžiais

pamokos vasarą prasidėdavo penktą valandą ryto !

Šv. Pauliaus mokykloje Londone berniukai turėjo ššlapintis į

didelius kubilus. Mokykla surinktą šlapimą pardavinėjo vietiniams

kailiadirbiams odoms išdirbti. Įdomu, kaip į tokį gestą reaguotų XXI

amžiaus žmonės?.

Universitetai viduramžiais

Imdami pavyzdį iš amatininkų, kurie jungėsi, kad apgintų savo

interesus, mokytojai ir mokiniai nusprendė sukurti autonominę organizaciją:

taip susikūrė universitetas. Vienas pirmųjų universitetų buvo įsteigtas

Paryžiuje 1215 metais; palaikomas popiežiaus, jis išvengė vyskupo,

karaliaus ir miesto bendruomenės kontrolės ir vadovavosi statutu, kuris

reglamentavo ir nurodė studijų tvarką. Greitai Paryžiaus universitetas

kartu su Bolonijos bei Oksfordo universitetais įsigijo varžovų visoje

Vakarų Europoje: Paduja, Kembridžas, Salamanka, Roma, Monpeljė, Praha,

Heidelbergas, Viena .

Universitetą sudarė atskiri fakultetai. Paprastai jų būdavo keturi:

Laisvųjų menų fakultetas, kurį iš pradžių lanko visi studentai, ir

specializuoti Teisės, Medicinos ir Teologijos fakultetai. Mokymas vyksta

daugiausia žodžiu, lotynų, tai yra mokslo, kalba. Tačiau po mažu buvo

imtasi knygų. Buvo studijuojami tekstai ,kurie keldavo klausimus ir

diskusijas; po to dėstytojas išdėstydavo savo mintis. Tai scholastinis

metodas. Pavyzdžiui, buvo naudojamasi medicininiais Hipokrato veikalais,

Šventuoju raštu, Aristotelio filosofija, kurią žymus filosofas ir teologas

Tomas Akvinietis pritaikė krikščionybei, arabų mokslininkų raštais ir

atradimais.

Dėstytojai dažnai buvo dominikonai, pranciškonai ir netgi

pasauliečiai, kuriuos išlaikė bažnyčia ar bendruomenė. Paklusdami Bažnyčios

įstatymams, mokytojai mokė nemokamai; tačiau jie neniekino dovanų gaunamų

egzaminų proga, ar netgi reikalavo, kad mokiniai mokėtų už pamokas.

Sąlygos studentams būdavo žiaurios. Prancūzijos ir Škotijos

universitetuose studentai turėdavo iškęsti krikštynų ceremoniją, per kurią

juos baugindavo

ir viešai prausdavo. Kambariuose studentams neleisdavo

susikurti židinio; Padujos universitete langai buvo dangstomi drobe, o

Prahos universitete iki 1463 m. nebuvo stiklinių langų.

Nors dauguma studentų rengėsi būti dvasininkais ir tarnauti

Bažnyčiai, jie būdavo tokie pat šiurkštūs ir nedrausmingi, kaip ir kiti.

Oksforde studentai net plėšikaudavo; Paryžiuje į auditorijas naktimis

atsivesdavo moterų. Universitetų taisyklės draudė studentams papjauti

egzaminatorių, uždavusį per sunkų klausimą,-vien iš to galite spręsti apie

jų elgesį. Dažnai tarp miesto ir universiteto vykdavo nepaskelbtas karas.

Universitetai nebuvo naujų idėjų židiniai. Kiekvienas dėstytojas,

išdrįsęs tarti nors žodį pprieš Bažnyčios mokymą, turėdavo viešai išpažinti

savo kaltę ir prižadėti ,,laikytis katalikų tikėjimo,,.

Studentai, kurių amžius paprastai buvo nuo 12-18 metų, gyveno ir

mokėsi po dvylika žmonių vienuose namuose, nuomojamuose mokytojui. Iš

įvairių šalių atvykę studentai burdavosi į ,,nacijas,, , tarpusavio

pagalbos bendrijas, kurioms vadovaudavo prokurorai. Buvo gerai aprūpintų

studentų, buvo ir vargšų. Vargingiesiems mecenatai ir vienuolių ordinai

pasiūlė prieglobstį kolegijose.

Mokslo laipsnis buvo įgyjamas per šešerius metus. Studentai

studijuoja gramatiką, retoriką, logiką, aritmetiką, astronomiją,

geometriją, muziką, mediciną, teisę. Kolegijos buvo skirtos tik

doktorantams.

Vakarų Europoje daugėjant mokyklų ir uuniversitetų, išsiskleidė

literatūrinė kūryba.