Viduramžių miestas- Palanga

Palanga kaip kurortas pradėjo garsėti XIX a. pradžioje. Palanga – didžiausias Lietuvos kurortas, simbolinė Lietuvos vasaros sostinė, pasienio bei pajūrio miestas. Kalbant apie jo istoriją, užstatymo ir architektūros raidą, šiuos momentus visada turėtume atsiminti. Vienareikšmio atsakymo į klausimą, iš kur kilo Palangos vardas, nėra. Galime pateikti tik keletą Palangos vardo kilmės versijų. XIX a. istorko Teodoro Narbuto nuomone, vardas Palanga reiškia “prie uosto”. M. Balinskis priėjo išvados, jog šis vietovardis kilęs nuo žodžio “langas” . Artimi pastarajam yra populiarūs Palangos vvardų aiškinimai tariant, kad čia “kadaise bangos skalavusios namų palanges” ir panašūs.

Palanga kaip miestas vienas iš seniausių Lietuvoje – 2003 m. pažymėjome 750 metų sukaktį nuo pirmojo jo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Na o Palanga kurortas turi ne daugiau kaip 200 metų. Kuršių vardas ir gyvenama vieta jau seniai buvo gerai žinomi jų vakariniams kaimynams už vandenų. Kuršiai gana anksti, bene pirmieji baltų genčių tarpe, yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Tradiciškai manoma, jog jau apie 650 m. Kuršas kurį laiką priklausęs ššvedams. Senojoje raštijoje randame ne tik paminėtą Kuršo vardą, bet ir jų užsiėmimų ir būdo aprašymus. Vienas įdomiausių šaltinių yra apie 873 m. parašyta Rimberto kronika, aprašanti šv. Anskaro gyvenimą. Kronikoje minimos penkios kuršių žemės, du kuršių “miestai”, pabrėžiamas kurėšių tturtingumas ir karingumas.

Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“.

Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno – senovinės pagoniškojo kulto vietos – papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas vvirš XV – XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos. Apie 1000 metus jūros pakrantė į šiaurę nuo Roužės buvo bemaž ten pat, kur ir dabartinė.

Neįprasti Palangos gyvenviečių radiniai ne tik išskyrė jas iš kitų Lietuvos pajūrio senovinių gyvenviečių, bet pačią Palangą iškėlė kaip vieną svarbiausių ankstyvųjų viduramžių kuršių prekybos centrų.

IX a. Birutės kalno papėdėje buvusią gyvenvietę galima vadinti prekybine. X-XII a. visos keturios anksčiau ppaminėtos gyvenvietės sudarė svarbų prekybinį centrą, kurį neblogai žinojo skandinavai ir vakarų slavai.

Palangoje, ant Birutės kalno, senovėje buvo paleoastronominė observatorija – pagoniška žvejų ir žemdirbių šventykla.

Žmonės Palangoje ir jos apylinkėse nuo XIII a. vertėsi žvejyba, rinko ir apdirbo gintarą, prekiavo. XIV a. Palanga žinoma ir kaip Lietuvos jūrų uostas.

Palangos (Palange, Palanghen) vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1253 m. balandžio 5 d. Vokiečių ordino dokumentuose – Kuršo žemės dalybų tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo akte.

Ankstyvųjų viduramžių Palangos gyvenvietės, kuri surasta pietinėje Palangos dalyje, plotas buvo apie 7 ha. Šioje vietoje dabar žaliuoja miškas.

Trečioji senovinė Palangos gyvenvietė buvo įsikūrusi toje vietoje, kur dabar dunkso Žemaičių kalnelis (paskutiniais amžiais supustyta, medžiais jau apaugusi natūraliai susiformavusi kopa, esanti pietinėje parko dalyje, priešais Tiškevičių rūmus). Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė. Smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5 1 m gylyje. Dar prie pusę amžiaus čia yra stovėję pastatai – jų dėmės matosi iš oro.

Vakarinėje gyvenvietės dalyje buvo atkasti keli pastatai. Vienas jų, datuojamas XII – XIII a. yra buvęs 5×4,5 m dydžio, orientuotas vakarų-rytų kryptimi. Namo kontūrą žymėjo nedideli akmenukai, perdegusio molio trupiniai, angliukai. Namas buvęs rentinis. Pastato rribose buvo akmeniniai pasvarėliai, geležies šlako trupiniai, vinys, peiliukas, žalvario apkalėlis, keletas gintaro gabaliukų. Vienos rastos puodų šukės buvo lipdytos, kitos jau turėjo žiedimo žymių.

Šalia šio namo yra stovėję ir kiti pastatai.

Gyvenvietės rytiniame krašte ištirtas dviejų pastatų kompleksas, datuojamas XIII -XIV amžiais. Gyvenamas namas buvo mišrios statybos – rentines sienas jame prilaikė stulpai, o rytinė siena, atrodo, buvusi štisai stulpinė

Į rytus nuo gyvenamo namo, per 1 m nuo jo, buvo tokio pat pločio ir apie 7 m pločio stulpinis pastatas, kuris šiauriniame šone, atrodo, turėjo prieangį ar priestatą

Kol kas itin mažai duomenų yra apie ketvirtąją Palangoje surastą viduramžių gyvenvietę, kuri buvo įsikūrusi Roužės upės terasoje (dabartinės Žemaitijos gatvės rajone). Senesnių gyventojų būstų pėdsakai buvo menki – tik stulpavietė užpildyta akmenimis.Tokios pat stulpavietės buvo rastos Palangos pietinėje dalyje ir datuotos I tūkst. po Kr. pradžia – viduriu. Kadangi Baltijos aikštė yra tik per 60 m nuo tyrinėtos vietos, šis statinys gali turėti ryšį su čia ištirtais III a. po Kr. kapais. Viršutinis kultūrinis sluoksnis su stulpavietėmis ir ryškesniais vieno pastato pėdsakais skirtinas vikingų laikams. Būdingi radiniai – keramika ir molinių štampu dekoruotų vertikaliųjų audimo staklių pasvarai šią gyvenvietę datuoja X-XI amžiumi ir sieja su ankstyvųjų viduramžių prekybinėmis ggyvenvietėmis prie Birutės kalno ir Žemaičių kalnelyje.

Birutės kalno papėdės gyvenvietė buvo užpustyta storu smėlio sluoksniu, todėl gerai išliko. Septynis sluoksniukus sudarė anglys, juoda žemė, akmenukai, puodų šukės – buvusių statinių pėdsakai, o vieną nuo kito juos atskyrė įvairaus storio smėlio tarpsluoksniukai. Gyvenvietėje buvo gyventa ilgai, ir kiekvienas atskiras sluoksniukas, dar vadinamas horizontu, slėpė vis kitokių namų liekanas ir kitokius radinius. Tie sluoksniukai buvo nuo kelių iki keliolikos centimetrų storio

Neabejojama, kad vikingų laikais Palanga jau turėjo uostą, tačiau, kur jis buvo, šiandien tik spėliojama. Čia, senųjų palangiškių vadinamoje „kūlijoje“, tęsiasi, anot geologų, 25-35 m gylyje natūraliai susiformavusi gana platoka akmenų siena. Dalis tyrinėtojų yra linkę manyti, kad ta „kūlija“, statant uostą, yra pačių palangiškių padaryta.

XIV a. viduryje Palangoje, išstūmę kuršius, jau gyveno žemaičiai.

Palanga – pasienio miestas ir jis daugelį kartų ėjo iš vienų rankas į kitas. 1435 m. gruodžio 31 d. Bresto taikos sutartimi Palanga atiteko Lietuvai. Pro šią gyvenvietę XV a. viduryje-XVI a. pradžioje ėjo kelias iš Karaliaučiaus į Rygą.

Pagal surandamus vėlesnio laikotarpio miestelio planus galima sakytii, kad XVI-XVIII a. pradžioje Palangos centras, kaip ir anksčiau, buvo susiformavęs prie kelio, kuris ėjo iš Klaipėdos į Kuršą.

1781m.Palangą, turėjusią 70 miestelio sklypų ir pastatų, sudarė dvi viena

netoli kitos šiek tiek nutolusios, netoli jūros kranto įsikūrusios gyvenvietės – Naujoji Palanga (52 sklypai) ir Senoji Palanga (18 sklypų).

Naujojoje Palangoje buvo viena gatvė, kurios abiejose pusėse stovėjo namai. Šiaurinėje Naujosios Palangos dalyje stovėjo svarbiausių valdžios įstaigų pastatai. Vakarinėje dalyje buvo susitelkusi miestelio varguomenė. Senoji Palanga planuose pažymėta į šiaurę nuo Naujosios Palangos. Arčiau Naujosios Palangos namai stovėjo abiejose kelio pusėse, o šiaurinėje dalyje – tik jūros pusėje. Tuo metu, kaip ir vėliau, didžioji dalis gyvenamųjų namų Palangoje buvo mmediniai.

XIX a. pirmosios pusės Palangos dvaro inventoriuose matyti, kad Palanga išlaiko ankstesnį savo išplanavimą.Tuo metu čia vis dar buvo ir XVIII a. planuose išryškintos dvi gyvenvietės – Naujoji ir Senoji Palanga. Jos savo dydžiu, sklypų skaičiumi beveik tokios pat kaip ir anksčiau. Nuo

Palanga tuo metu labiau panašėjo ne į miestelį, o į kaimą, kuris turėjo bažnyčią, paštą, muitinę, pasienio punktą ir keliasdešimt gyvenamųjų namų, išsidėsčiusių palei vieną gatvę (kelią). XIX a. trečiame dešimtmetyje (1824 m. liepos mėn. 13 d.) PPalangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos (tuo metu ji ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje jau buvo žinoma kaip poilsiui ir gydymuisi tinkama vieta) dvarais iš generolo Ksavero Niesiolovskio nusipirko Rusijos caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761-1839). 1839 m. MMykolui Tiškevičiui mirus, Palangą pradėjo valdyti jo sūnus Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Po jo Palangos šeimininku tapo Juozapo sūnus Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Šiam mirus, Palangos dvarą perėmė jo sūnus Feliksas Tiškevičius (1870-1933).

Ir taip XIX a. trečiame dešimtmetyje Palangoje prasideda grafų Tiškevičių amžius. Norėdami Palangoje įkurti visoje Baltijos pakrantėje garsų kurortą, jie čia iš esmės pakeitė gyvenimą. XIX a. viduryje Palangai buvo suteiktas miesto statusas. Jau 1665 m. ant Birutės kalno stovėjusią koplyčią 1869 m. pakeitė nauja, kuri tebestovi iki šiol.

Palangos tolesnį vystymąsi daug kuo nulėmė šie faktai:

1791 m. Varšuvos ketverių metų seimas Palangai, kaip karališkam miestui, suteikė Magdeburgo teises;

1795 m. po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Palanga įėjo į Vilniaus gubernijos sudėtį;

1819 m. Palanga prijungta prie Kuršo gubernijos. <

XIX a. Pabaigoje namai „buvo mediniai, stačiakampio formos, daugiausia su atviro tipo prieangiais prie gatvės fasado.

Tiškevičių dvaro pastatas, tuo metu stovėjęs pietrytinėje Roužės upelio pusėje, taip pat buvo medinis, vieno aukšto, stačiakampio plano, su atviro tipo prieangiais

Vienas iš įspūdingiausių XIX a. pradžios statinių – Vytauto gatvėje visų dėmesį patraukiantis gerai išsilaikęs medinis pirmosios Palangos vaistinės, kuri veikia iki šiol, pastatas.

Apie 1877 metus tuo laiku jau gerokai ūgtelėjusio parko teritorijoje buvo pastatytas pirmasis kurorto restoranas-viešbutis – kurhauzas, kuris 11880 metais buvo gerokai išplėstas (pastatas sudegė 2002 m.). planuose Senoji Palanga pavaizduota kaip gyvenvietė, turinti apie pusantro varsto ilgio gatvę, kurios viena pusė užstatyta kaimiško tipo mediniais namukais.

Prie kurhauzo buvusiame parke Tiškevičiai pastatė vasaros teatrą. Tuo metu buvo pradėta formuoti ir dabartinė Basanavičiaus gatvė, ilgą laiką vadinta Tiškevičių bulvaru (prospektu). Čia grafų Tiškevičių nurodymu 1877-1880 metais pastatytas fachverkinių vasarnamių kompleksas, kurio dalis pastatų yra išlikę iki šiol. 1877 m. plane matyti, kad kurortinė zona turėjo būti padalinta į 4 vienodo dydžio sklypus. Svarbiausia kurorto gatve buvo pasirinkta dabartinė Basanavičiaus gatvė. Jos funkcijos nepakito iki šiol.

Grafai Tiškevičiai mėgino pratęsti Palangos – svarbaus. Baltijos pakrantės uostamiesčio – tradicijas.

Nepavyko Tiškevičiams prieplaukos ilgesnį laiką išlaikyti – nuolat kovoti mūsų pajūryje su smėliu ir audromis jie neįstengė. Yra pagrindo manyti, kad ne visai tinkamai Tiškevičiaus laikais buvo įrengta ir prieplauka. Tad, nutraukę laivininkystę, grafai visą savo dėmesį sukoncentravo tolesnei kurorto plėtrai. Tiltas buvo paliktas poilsiautojų pramogoms.

Tiškevičių laikų Palangos tilto statybos reikalai gana išsamiai nušviečiami 1913 m. Poznanėje išleistoje dr. Stanislovo Karkovskio knygelėje „Poląga i Kretynga“. Keletą kartų rekonstruotas (1923, 1968, 1991, 1997), 1997 m. į pietus keletą metrų pastūmėtas, apsišarvavęs patvaresnėmis gelžbetoninėmis rėminėmis plokštėmis, metaliniais ir gelžbetoniniais poliais, kuriuos pridengia vviršuje esančios medinės konstrukcijos (sijos, grindinys, turėklai, laiptai), Palangos pėsčiųjų tiltas, pietinėje pusėje turintis keleivinių laivų prieplauką, šiaurėje ir rytuose, ties posūkiu – žvejų aikšteles, iki pat šiol neprarado savo populiarumo. Jis, kaip ir Birutės, Naglio kalnas, Botanikos (Birutės) parkas, Tiškevičių rūmai – vienas iš svarbiausių kurorto simbolių, ant kurio palydėti saulės kasdien, ypač kurortinio sezono metu, susirenka minios žmonių. Po paskutinės tilto rekonstrukcijos ant jo įrengti ir šviestuvai. Tiškevičių laikais tilto pradžioje buvęs pastatas poilsiautojams nuo lietaus ir kitų gamtos negandų pasislėpti, neatstatytas. Paskutiniais metais būta planų ant tilto įrengti kavinę-restoraną, tačiau kol kas tai tik planai.

Palangiškių, kaip ir kitų kuršių, moterys ir netekėjusios merginos rengėsi skirtingai. Kapuose pajūryje nedaug teišlieka rūbų likučių, tačiau iš to, kas iškasta sprendžiama, kad moterys vikingų laikais, kaip ir kitur, nevaikščiodavo vienplaukės arba paleistais plaukais. Jos galvas apsirišdavo nuometais, kuriuos susegdavo trikampiais smeigtukais papuoštais sidabro plokštele arba rečiau lankinėmis segėmis. Kai kada nuometų apačią palangiškės puošdavo stiklo karoliukaisPalangiškės mergaitės nemėgo kaip kitos kuršės ant galvos nešioti žalvariu išdabintas kepuraites. Moterys nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis su nedideliu kaklo iškirpimu.Turtingos palangiškės turėjo kuomi papuošti savo aprangą. Ant kaklo jos užmaudavo auksu blizgėjusais žalvario antkakles arba įvairiaspalvių žalvario ir stiklo karoliukų apvaras. Krūtinę puošdavo įįvairių rūšių labai masyviais ir puošniais, neretai sidabru klotais ir dar mėlyno stiklo akutėmis paįvairintais smeigtukais.Ant rankų būdavo sumaunamos apyrankės, net po kelias ant vienos rankos. Ant skirtingų rankų mūvėdavo skirtingas ir apyrankes.Tradicinė moters aprangos detalė ankstyvaisiais viduramžiais buvo peiliukas, juos nešiodavo prisikabinusios prie juostos. Turtingesnių moterų kapuose pasitaiko geriamieji ragai, kartais net po du, nors šiaip jau ragas laikomas būdingesniu vyrų kapams. Netenka abejoti, jog moterys taip pat gerdavo iš ragų, tik gal ne tokius stiprius gėrimus kaip vyrai. Dėl to turtingesnės moters apdarą galėjo papildyti ir geriamasis ragas.

Manoma, kad palangiškiai vyrai, kaip ir kiti kuršiai, nešiojo palaidus lininius marškinius, kelnes, sukištas į autus. Ant marškinių užsivilkdavo palaidinę, o žiemos metu dar ir kailinį apsiaustą. Viršutinius drabužius susegdavo viena didele lankine sege aguoniniais galais. Mūvėjo vyžomis, arba odiniais batais be pado. Ant galvos galėjo nešioti smailiaviršūnes austas kapišono pavidalo kepures. Būtina vyro kostiumo detalė buvo diržas. Prie diržo vyrai kariai kabindavo kalaviją, gana ilgą peilį, geriamą ragą, skiltuvą. Palangiškių ilgieji peiliai būdavo įkišami į puošniais, žalvariu kaustytas makštis. Marškinius ir palaidines vyrai susegdavo segėmis – nuo X amžiaus dažniausiai pasaginėmis, jos paprastai būdavo kelios, kartais skirtingais galais. Kovos kirvį turėjo ne kiekvienas, tai buvo svarbus, bet ir brangesnis ginklas.

Žymesni kariai turėjo ir kalavijus. X amžiuje palangiškiai kaldinosi vienašmenius kalavijus savitomis, taip vadinamomis anteniniais galais rankenomis. Kariai naudodavosi skydais, kurie dažnai buvo padaryti iš medžio ir aptraukti stora oda. Turtingieji kuršių kariai galvą mūšyje apsaugodavo šalmais.

Nuo XI – XII a. palangiškiai išmoko gerti ir alų, kuris jau seniai buvo verdamas skandinavų kraštuose. Birutės kalno gyvenvietės XI a. pirmosios pusės radinys – plokščias cilindro formos 5,3 cm skersmens žaidimo akmuo iš smiltainio rodo, jog lošimo aistra palangiškaims nebuvo svetima ir ttuomet. Tokiais žaidimo kauliukais iš smiltainio, kaulo arba gintaro buvo žaidžiama medinėje lentoje.