Vienuoliai vienuolynuose

Tarp krikščionių yra tokių vyrų, kurie pasirenka vienatvę ir tylą, pasitraukimą iš pasaulio, kad galėtų visiškai pasišvęsti maldai ir Dievui. Tai vienuoliai. Jie gyvena grupėmis namuose, vadinamuose vienuolynais, arba abatijomis, paklusdami griežtoms taisyklėms – regulai, kurios formos kinta priklausomai nuo ordino ir epochos. Visa bendruomenė, kuriai vadovauja vienas iš jos narių, abatas, gyvena pagal regulą. Vienuolyną dažniausiai supa siena, atliekanti dvi funkcijas: pirmiausia materialinę – ji apsaugo bendruomenės turtus nuo jų geidžiančių ir dvasinę – apsaugo vienuolį nuo išorinės įįtakos, kuri trugdo bendrauti su Dievu. Vadinasi, siena aptvertoje teritorijoje bendruomenė turi rasti viską , ko reikia gyvenimui: malūną, kepyklą, įvairias dirbtuves, tvartus, karvelidę. Labai užimta vienuolio diena visada padalyta taro Opus Dei*, maldos ir Dievo garbinimo, bei įvairiausios protinės ir fizinės veiklos.

Centrinis, svarbiausias pagal paskirtį ir dydį vienuolyno pastatas, savaime aišku, yra bažnyčia, kuri gali būti ne kartą keičiama, perstatoma – tiek dėl poreikio pastatą prižiūrėti, tiek dėl bendruomenės regulos reikalavimų. Bažnyčia paprastai statoma atsukta į rytus, į tekančios ssaulės pusę, link šviesos, kuri simbolizuoja Kristaus prisikėlimą, gėrio pergalę prieš blogį. Per pamaldas vienuoliai užima vietas chore, dviejuose klauptuose, pastatytuose vienas priešais kitą. Nuo navos juos skiria tvorelė, už kurios paprastai būriuojasi broliukai (vienuolių patarnautojai), svečiai ir pasauliečiai.

Prie pat bbažnyčios yra centrinis vienuolyno kiemas, uždara erdvė, skirta išimtinai vienuoliams. Čia dažniausiai esti sodas, o aplink išsidėstę pastatai. Kiemą supančia dengta galerija nesunkiai galima patekti iš vieno pastato į kitą; melsdamiesi ir medituodami , ja vaikščioja vienuoliai. Ši erdvė, uždara iš šonų, tačiau atvira į dangų, simbolizuoja vienuolio, atskirto nuo pasaulio ir pasišventusio Dievui, būseną.

Vienuoliai renkasi kapitulos salėje; čia komentuojama regula, sprendžiami bendruomenės gyvenimo klausimai: priimami nauji nariai, perkamas ar parduodamas turtas, aptariamas pastatų remontas. Čia kiekvienas vienuolis atlieka viešą išpažintį. Kapitulos salė bei priimamasis – tai vienintelės patalpos, kur galima pažeisti tylos ižadą, kurio būtina laikytis norint išgirsti Dievą.

Refektoriume – valgomajame – vienuoliai valgo menką valgį, be mėsos, ir klausosi Senojo ir Naujojo Testamento ištraukų. Naktį, pertraukiamą maldų bei ppamaldų, jie praleidžia miegamuosiuose. Kai kurių ordinų vienuoliai palieka savo celes tik per pamaldas; celėje, vienatvėje, vienuolis meldžiasi, dirba, valgo ir miega. Dieną ir naktį jis dėvi šiurkštaus audeklo ar vilnos abitą, nes vienuolynai nekūrenami. Ligoniai gyvena atskirai nuo bendruomenės, ligoninėje, nes bijoma užsikrėsti.

Kiek įmanoma, materialiai bendruomenė turi verstis pati. Greta Opus Dei vienuoliai atsideda įvairiausiai veiklai, verčiasi žemdirbyste ir amatais. Argi šv.Benediktas nesakė, kad tinginystė yra sielos priešas? Vienuolynas valdo didžiulius plotus, taigi tenka pasiraitoti rankoves. Bet žemė nuomojama iir valstiečiams, kurie privalo atlikti abatui, kaip senjorui, visas prievoles ir mokėti mokesčius. Vienuolyne gausu žemės ūkio paskirties trobesių: sandėlių, klojimų, tvartų, vynuogių spaudyklų. Taip pat klesti įvairiausi amatai: yra malūnininkų, duonos kepėjų, audėjų, kalvių, odminių, darbuojasi mūrininkai, medkirčiai, staliai. Kaip energijos šaltinis pasitelkiamas vanduo. Štai kodėl bendruomenės įsikuria upių pakrantėse. Užtvankomis ir kanalais vanduo atvedamas prie malūno, gyvų žuvų rezervuaro ir pan.

Vienuoliai daug nusipelnė ugdant amatus; jie įnešė naujovių ir į žemdirbystę. Tačiau, skirtingai, negu ilgai buvo manoma, jie nevyko plėšti žemių.

Vienuolynas viduramžiais taip pat atstoja viešbutį: jo svečių namuose apsistoja ir gauna nakvynę bei pagalbą gausūs piligrimai, o nederliaus laikotarpiais čia slaugomi ir maitinami vargšai.

Nepavargstantys vienuoliai dirba ir intelektualinį darbą. Kopijuodami senus raštus, jie sukuria puikią žinių perdavimo sistemą. Kiek antikinių veikalų būtų negrąžinamai dingę, jeigu ne jų pastangos! Jie taip pat steigia vienuolynuose mokyklas ir jose dėsto. O kokio talento reikalauja knygų iliustravimo menas, grigališkasis giedojimas, „tos karo giesmės, kurias vienuoliai, tie kovotojai, gieda prieš velnio kariuomenę, kad priverstų ją atsitraukti.“ (Ž.Diubi). Vienuolynų statybose vienuoliai naudoja ryškų architektūrinį dekorą: romaninio Kliuni vienuolyno sienos išpuoštos freskomis, timpanai ir kapiteliai – skulptūromis. Cisternų vienuolynuose sienos tuščios.

Vienuoliai suvaidina svarbų vaidmenį viduramžių civilizacijos raidoje.

*Laikas, kurį vienuoliai skiria maldai, Dievo garbinimui.