Vikingai

1. Kas yra vikingai. Jų kilmė.

2. Vikingų amžius.

3. Vikingų žygiai.

4. Skandinavų visuomenė.

5. Religija.

Vikingai – skandinavų (normanų) kilmės jūrininkai – kariai, pirkliai

ir plėšikai. Rytuose vikingai vadinti varangais, variagais. Labiausiai

žinomi savo siaubiamaisiais žygiais Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir

kitose Europos dalyse tarp VIII a. pabaigos ir XI a. Šis periodas Europos

istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai vertėsi žemdirbyste ir

prekyba, kuri buvo plėtojama jūrų keliais. Taip pat sukūrė platų prekybos

tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes. Nors dažniausiai

ekspedicijų tikslai nebūdavo prekybiniai, o daugiau pasitaikydavo

plėšikavimo atvejų bei tikrų išpuolių, kurių tikslas buvo apiplėšti gretimų

sričių gyventojais. Todėl dažniausiai vikingai vaizduojami kaip neraštingi,

nekultūringi ir amžinai girti barbarai, kuriems labiau rūpėjo kruvini

karai, negu poezija. Tačiau iki mūsų dienų išliko tokie norvegų ir islandų

literatūros paminklai kaip Edos, skaldų Egilio Skalagrimsono (Xa.), Bragio

Bodasosno Senojo (IXa.), Eivindo Finsono (Xa.) ir kitų, šiandien nebežinomų

autorių poezija, sagos apie islandus ir konungus.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vikingai paminėti 11-ame šios eros

šimtmetyje. Žodžio „vikingas“ kilmė nėra iki galo aiški. Pagal vieną

versiją žodis kildintinas iš senosios skandinavų kalbos daiktavardžio

vik (įlanka, užutėkis, upokšnis, prieplauka) ir priesagos -ing (ateinantis

iš, priklausantis). Pagal kitą versiją žodis kilęs iš senosios anglų kalbos

wíc (prekybos miestas).

Vikingų amžius – tai laikotarpis nuo 793 iki 1066 metų, kai vikingai

rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado

Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją

bei Normandijos sritį Prancūzijoje. 793 m. įvyko pirmasis patikimai

dokumentuotas vikingų užpuolimas Lindisfarne saloje, Anglijoje, o 1066 m.

vikingams vadovavęs Norvegijos konungas Haraldas Hardrada bandė

įsitvirtinti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo

sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Vikingai pasirodė ir

rytinėje Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, kadangi čia reikėjo

keliauti ne jūra, o upėmis. Upėmis galėjo praplaukti žymiai mažesni laivai,

nei jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo neskaitlingas. Dėl to

čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai

lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai suvaidino reikšmingą vaidmenį

formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje

daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų

apgyventas teritorijas driekėsi vvadinamasis kelias iš variagų į graikus,

t.y., į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais

panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau

konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas

pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.

Apie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir

prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys

vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir

piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai,

kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.

Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas

arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t.y.,

Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m.

vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851

m. 886 m. sudaryta sutartimi su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos

vadinamosios Danelago (angl. Danelaw), t.y., skandinavų apgyventos

teritorijos Anglijoje ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas.

911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju

vikingai, vadovaujami Rollo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rollo palikuonis

Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos

karalių soste.

Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi

tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros

niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė, daug svarbesnį vaidmenį

Amerikos atradime užima Kristupas Kolumbas.

Tūkstantųjų metų skandinavų visuomenę daugiausiai sudaro

kaimiečiai, laisvi žemių savininkai, galintys nešioti ginklą ir kreiptis į

teismą. Apskritai jie yra lygūs, tačiau kai kurios senos ir turtingos

šeimos kiek įtakingesnės. Amatininkai (kalviai arba mūrininkai) yra labai

gerbiami, jie užtikrina bendruomenės apsaugą ir kelionių sėkmę. Ant

žemiausios visuomenės pakopos – vergai. Juridiškai jie nelaikomi asmenimis.

Laisvieji žmonės, susirinkę į asamblėją, vadinamą tingu (Thing), yra

aukščiausioji valdžia, kuri priima svarbius nutarimus, diktuoja įstatymus

ir atlieka veiksmo funkcijas. Karalius vykdo savo aukštesnę valdžią – jis

yra tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jo įpėdinis renkamas, bet iš tos

pačios giminės: vadinasi, monarchija yra kartu ir paveldimoji, ir

renkamoji.

Vikingai politeistai. Svarbiausias dievas Odinas, visažinis ir

puikus strategas. Populiariausias – Toras – globėjas ir gynėjas. Frėjas –

vaisingumo dievas. Jie gyvena milžiniškoje Asgaro tvirtovėje, kurios

vidury auga uosis, viršūne pradūręs dangaus skliautą, o šaknis suleidę į

pragarą. Šie dievai kartu su Valkirijomis, amazonėmis-karėmis ir kitomis

dievybėmis, dvasiomis ir demonais sudarė skandinavų panteoną. Laidojant

mirusiuosius dažnai į kapą dedama jų asmeninių daiktų, kurių gali prireikti

aname pasaulyje. Su vadais kartu laidojami jų mylimi gyvūnai, galvijų

galvos ir vergai, kuriuos jie labai vertindavo. Pamažu užmezgę ryšius su

Bizantija ir Vakarų Europa, vikingai priima krikščionybę.

Literatūra:

Arturas Mickevičius. Normanai ir baltai IX-XII a. Vilnius: Versus Aureus,

2004. 181 p.

http://www.lizdas.lt/skeptic/runos/vikingai.htm

Istorija 1, „Baltos lankos“, Vilnius, 1994m., 248-252psl.