Vilniaus gynybinė siena

Senojo Vilniaus gynybinės sienos kompleksas iki mūsų dienų visas neišliko. Atskiri jo

fragmentai su Medininkų vartais ir bastėja įeina į architektūros paminklų sąrašus ir yra didžiai vertinami – rūpestingai saugomi ir restauruojami. Lietuvos architektūriniame palikime Vilniaus miesto gynybinė siena užima itin svarbią vietą, yra unikali,nes turimomis žiniomis kiti mūsų miestai XVI a. gynybinių mūro sienų neturėjo.Kauno, Klaipėdos bei Biržų gynybinės sienos, su grioviais ir pylimais, statytos XVII a.

Istorinių šaltinių apie šiuos Vilniaus gynybinius įtvirtinimus turime labai nedaug, ir, jais rremiantis, tiksliai nustatyti sienos ir vartų vietą šiandien jau ne visur įmanoma. Tai galima būtų padaryti, tik atlikus išsamius archeologinius tyrimus. Tačiau iš esamų archyvuose ir skelbtų šaltinių, XVI – XVIII a. Vilniaus miesto planų, piešinių bei duomenų,apie senojo Vilniaus gynybinę sieną, susiformavusią gotikos ir renesanso epochose.

2. Gynybinės sienos istorija

Kilus totorių įsiveržimo pavojui, Vilniaus miestiečiai per savo miesto valdybą kreipėsi į didijį kunigaikštį Aleksandrą ( 1492 – 1506) su prašymu kelerius metus nešaukti jų į karą ir leisti per ttą laiką aptverti miestą gynybine mūro siena. Didysis kunigaikštis miestiečių prašymą patenkino ir 1503 m. rugsėjo 6 d. išdavė jiems raštą, leidžiantį per metus sieną išmūryti ir liepiantį nuo karinės prievolės atsipirkti sidabrine – mokesčiu karo reikalams.

Sieną mūryti turėjo vvisi miesto gyventojai, neišskiriant net privilegijuotųjų ponų, dvasininkų ir bajorų luomų. Kunigaikščio rašte sakoma, kad, jeigu privilegijuotųjų luomų žmonės nepanorėtų statyti įtvirtinimų, juos galima iškeldinti į užmiestį, o jų namus ir žemės sklypus perleisti miestiečiams. Didysis kunigaikštis pavedė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Senajam ( m. 1509 ) apjoti miestą ir nužymėti, kur siena turi eiti ir kur turi būti išmūryti vartai.

Miesto gyventojai turėjo sieną statyti savo lėšomis, kiekvienas jam skirtame sklype. Sienos ir vartų bokštai turėjo būti mūriniai. Savaime suprantama, kad siena turėjo brangiai kainuoti, todėl didžiojo kunigaikščio rašte leidžiama tiems vilniečiams, kurie iš karto nepajėgs išmūryti savo dalies, užtverti ją stačių rąstų tvora.

Gynybinės miesto sienos statyba užtruko gana ilgai, beveik 20 metų. Miestiečiai daug kartų skundėsi vvaivadai ir didžiajam kunigaikščiui, kad kunigai, didikai ir bajorai, gyvenantys su savo tarnais mieste, prie miesto sienos mūrijimo neprisideda. Didysis kunigaikštis turėjo keletą kartų į šį reikalą įsikišti. Pagaliau 1522 m. siena buvo baigta statyti ir visas miestas buvo apjuostas mūru. Tai matyti iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ( 1506 – 1548 ) rašto, kuriuo jis atleido miestiečius nuo prievolė duoti sargybinius piliai saugoti ir įsakė jiems pasirūpinti miesto vartų apsauga.

Gynybinė miesto siena prasidėjo nuo pilies apsauginės sienos, maždaug nnuo tos vietos, kur dabar stovi Telegrafo rūmai, ėjo apytikriai dabartine Stuokos – Gucevičiaus gatve, Stepo Žuko gatve, pro kiek vėliau pastatytą Ignoto vienuolyną, toliau kirto L. Giros ( anuomet – Vilniaus ) gatvę ir suko lanku į pietus, Trakų g – vės pradžioje įsijungė į Pylimo g – vę, ėjo pro “Aušros” kino teatrą, kur šiuo metu yra restauruota sienos dalis, į Aušros vartus. Apjuosusi Šventosios dvasios cerkvės šventorių, siena toliau ėjo rytine Bokšto g – vės puse, Vilnelės šlaitu ir pačios upės krantu iki Bernardinų bažnyčios, už kurios prasidėjo apsauginė didžiojo kunigaikščio dvaro siena. Miesto sienos ilgis buvo 2,5 km.

Didžiojo kunigaikščio 1503 m. rašte pasakyta, kad miesto sienoje leidžiama palikti penkerius vartu prie svarbiausių kelių, būtent: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą į Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies. Pilies vartai turėjo būti išmūryti ten, kur miest siena jungiasi su didžiojo kunigaikščio dvaro siena, Pilies gatvės pradžioje.

Kol miesto siena buvo baigta mūryti, patogesniam susisiekimui su užmiesčiais vietoj numatytų penkerių atsirado devyneri vartai. Prisidėjo Marijos Magdalenos, Totorių, Rūdninkų ir Subačiaus vartai.Miesto sienos vartuose virš pravažiavimo angos buvo bokštai, skirti gynybai. Bokštuose galėjo tilpti po kelias dešimtis žminių. BBe vartų bokštų, ant sienos buvo išmūryti dar trys bokštai, skirti sienos kampams apsaugoti.

Bokšto g – vėje, po bokštu, buvusiu į šiaurę nuo Subačiaus vartų, buvo išmūryti dideli pasagos formos rūsiai, sujungti požeminiu tuneliu su pačiu bokštu. Rūsiuose buvo įrengtas miestiečių šaudmenų ir ginklų sandėlis. Didžiojo kunigaikščio ginklai ir parakas taip pat buvo saugojami rūsiuose po Gedimino pilies kalnu. Ginklai buvo laikomi rūsiuose, siekiant apsaugoti juos nuo gaisro, kuris buvo didelė ir gana dažna Vliniaus nelaimė. Nuo gaisro bematant galėjo supleškėti visas miestas, nes anuomet dauguma namų buvo mediniai, o upių vanduo, pastačius sieną, buvo sunkiai prieinamas.

Miesto apsaugai nebuvo pasitenkinta vien mūrine siena su bokštais. Buvo panaudotos ir kai kurios gamtinės kliūtys. Iš rytų pusės miestą saugojo Vilnelė su aukštu ir stačiu šlaitu. Nuo Medininkų vartų palei miesto sieną buvo iškastas gilus griovys, kuriuo tekėjo nedidelis upelis, susidaręs iš šaltinių vandens. Šis upelis tarp Trakų ir Vilniaus vartų įtekėjo į Kačergos upelį, bėgusį iš Vingrių šaltinių ir ties Katedros varpine įsiliejusį į Vilnelės šaką.

XVI a. miesto siena, jos vartai ir grioviai bei pylimai buvo gana gerai prižiūrimi. Naktimis vartai būdavo uždaromi ir užrakinami, bokštuose budėjo sargybiniai. Visu tuo rūpinosi miesto valdyba. Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad Medininkų vvartai taps šventi ir stebuklingi.

3. Pilies vartai

Miesto siena jungėsi su pilies žemutinės teritorijos aptvaro siena ir sudarė su ja vientisą gynybinę sistemą. Patikimesniai pilies gynybai bei susisiekimui tarp jos ir miesto buvo įrengti Pilies vartai. Juos pastatyti įpareigojo 1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija. Vartai buvo didžiojo kunigaikščio žemėje. Apie jų architektūrą galima spręsti iš XVIII – XIX a. planų ir piešinių. XVIII a. antroje pusėje jie buvo jau rekonstruoti ir triaukščiame tribunolo rūmų pastate išsiskyrė panašiomis baroko formomis. Fasado dalį apie įvažiavimo angą skaidė rustai, o antrą aukštą puošė frontas su voliutomis. XIX a. pradžioje šie vartai nugriauti.

4. Marijos Magdalenos (Šlapieji) vartai

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1601 m. Jie stovėjo darbininkų L. Stuokos – Gucevičiaus ir J. Tallat – Kelpšos g – vių sankryžoje. J. Tallat – Kelpšos g – vės dalis de Reusų rūmų ir centrinio telegrafo senovėje vandinta “Šlapiąja” , nes čia buvusi žema, durpinga bei drėgna vieta. Iš čia ir kilo Šlapiųjų vartų pavadinimas. Kita vardą jie gavo dėl netolies, šiaurės pusėje, stovėjusios Marijos koplyčios. Vartai įrengti geresniam miestiečių susisiekimuisu vakariniais Vilniaus priemiesčiais. Jie neturėjo gynybinio bokšto, tik įvažiavimo angą sienoje. XVII a. pabaigoje magistras įsakė uždaryti tuos miesto sienos vartus, kurie

neturėjo stiprių gynybinių bokštų. Dėl šios priežasties Marijos Magdalenos vartai 1677 m. buvo užmūryti ir daugiau nebenaudojami.

5. Totorių vartai

Vartų bokštas stovėjo S. Žuko ir Totorių g – vių susikirtimo rytinėje dalyje, įvažiavimo ašimi orientuotas išpietryčių į šiaurvakarius. Istoriografijoje yra nuomonė, kad vartų sargyba buvo patikėta totorių kariams, dėl ko ir atsirado toks pavadinimas. Pirmą kartą dokumentuose šie vartai minimi 1588 m.

Vartų bokštas buvo stačiakampio plano ( 24 m ilgio ir 12 m pločio ) su 3 mm pločio įvažiavimo anga. Po ja esantis durpingas gruntas buvo sustiprintas nedidelių ( 5 – 7 cm skersmens ) akmenų grindiniu, o virš jo suklotos penkių pusiau skeltų rąstų eilės, perskirtos žemės, žvyro ir mažų akmenų tarpsluoksnis. Po bokšto ir sienos pamatais buvo sukloti rąsai. Bokšto pamatai mūryti iš stambių lauko akmenų ir plytų. Vartų įvažiavimo angą puošė dvi įžambiai suklotų plytų ornamentinės juostos, atskirtos galais sumūrytų plytų eile.

1672 m. stiprinant gynybinę sieną, Totorių vartai, kaip gynybiniu atžvilgiu ssilpni, buvo užversti rąstais ir užpilti žemėmis. Nepaisant to dar XVIII a. pabaigoje vartų bokštas buvo trijų aukštų, dengtas čerpių stogu. Prie sienų šliejosi jėzuitų pastatai.XVIII a. pabaigoje vienuolynas, taip pat ir bokštas paversti kareivinėmis. 1802 m. buvo įsakyta Totorių vvartų bokštą nugriauti. Vilniaus miesto ekonomijos atskiri tarnautojai siūlė jo negriauti, motyvuodami tuo, kad bokštas remia buvusio vienuolyno suskilusią sieną. Vis dėl to jį gana greitai nugriovė.

1975 m. tiesiant šiluminę trasą dalis išlikusių bokšto pamatų buvo atkasti, ištirti ir užfiksuoti. Yra išlikę apie trečdalis pamatų.

6. Vilijos ( Vilniaus ) vartai

Šie vartai stovėjo dabartinių S. Žuko ir L. Giros g – vių sankryžoje. Pro juos buvo išvažiuojama į Neries upės prieplauką ir Ukmergės kelią, kuriuo XIV – XVI a. susisiekdavę su smarkiai išaugusiu Rygos miestu. Vartai vedė Vilijos (Neries) upės link, todėl jie taip ir pavadinti. XVIII a. jiems prigijo Vilniaus vardas.Vartus įrengti leista 1503 m. Aleksandro privilegijoje. Jau pastatyti jie pirmą kartą dokumentuose paminėti 1555 m. Vartų bbokštas 1655 m. buvo apgriautas. 1662 – 1663 m. jis buvo remontuojamas. Dar kartą vartus smarkiai apgadino 1715 m. gaisras. 1723 m. remontuotas jo stogas ir perdangos. Bokštas labai nukentėjo 1794 m. sukilime, bet po to vėl atstatytas. Jis buvo stačiakampio plano su dvišlaiščiu čerpėmis dengtu stogu. Vartuose buvo įranga pakeliamomis grotomis. 1802 m. Vilijos vartų bokštas stovėjo labai apleistas: pravažiuojamojoje dalyje nebeliko medinių vartų, trūko laiptų į antrą aukštą, buvo užmūryti langai. Tų pačių metų lapkričio 24 d. magistrato įįsakimu vartai nugriauti, nepaliekant ant žemės paviršiaus jokių pėdsakų. Iš bokšto išardytos plytos panaudotos pirklių rūmų ( Valstybinės filharmonijos ) rekonstrukcijai.

7. Trakų vartai

Šie vartai stovėjo arti Trakų ir Pylimo gatvių sankryžos. 1503 m. Aleksandro privilegijoje jie užtvėrė seną Trakų kelią, vedantį iš Vilniaus į Trakus, Gardiną, Kijevą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Trakų vartai paminėti tik 1619 m. 1655 – 1661 m. mūšių metu jie buvo sugriauti. 1794 m. prie Trakų vartų sukilėliai susirėmė su caro kariuomene. Vartai gerokai nukentėjo, bet tų pat metų spalį buvo vėl atstatyti. Jų stačiakampio plano bokštą su dvišlaičiu čerpėmis dengtu stogu puošė dvi metalinės veliavelės formos vėtrungės. Bokštas buvo atsikišęs nuo aptvaro sienų ir tiko flanginei gynybai. Fasadą puošė mentės ir baroko epochoje įrengti laužyti karnizai. XIX a. pradžioje bokštas stovėjo apleistas, be vartų, lubų, neįstiklintais langais. 1803 m. be magistrato žinios Trakų vartų bokštas pradėtas griauti. Magistratas, norėdamas išsaugoti jį, kaip miesto nuosavybę, kreipėsi pagalbos į gubernatorių. Šis įsakė bokštą remontuoti. 1804 m. bokštą vėl pradėjo griauti. Šįkart jis nugriautas ir daugiau nebeatstatytas.

8. Rūdninkų vartai

Jau XIV a. čia ėjo kelias iš Vilniaus į Rūdninkus, o XV a. tuo keliu įvažiuodavo ir išvažiuodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio svečiai, nes už keturių mylių nuo VVilniaus, šalia to kelio, 1470 m. Kazimieras Jogailaitis pastatė ištaigingus rūmus. XVI a. toje Rūdninkų kelio dalyje,kuri ėjo nuo rotušės iki miesto sienos, susiformavus gatvei ji buvo pavadinta Rudninkų vardu. Tuo pat vardu pavadinti ir gynybinės sienos vartai. Dar žinomuose istoriniuose šaltiniuose Rūdninkų vartai paminėti 1575 m. 1655 – 1661 m. karo metu bokštas buvo sugriautas, o 1662 – 1663 m. atstatytas. 1800 m. galutinai sugriautas ir nebeatstatytas.

9. Subačiaus vartai

Vartų bokštas stovėjo dabartinių Bokšto, Subačiaus ir Strazdelio g – vių sankryžoje, įvažiavimo ašimi orientuotas iš šiaurvakarių į pietryčius. Dabar jo pamatų likučiai yra po Subačiaus g – vės važiojamąja dalimi.

Vartai pirmą kartą dokumentuose minimi 1528 m. XVII a. jie buvo rekonstruoti ir su bastėja sudarė vientisą gynybinę liniją Vilniaus pietryčiuose. Subačiaus vartų XVII – XVIII a. priešas, matomai, nepajėgė nei sudaužyti, nei pro juos įsiveržti į miestą,nes jie Vilniaus magistrato rankraščiuose neminimi sugriautų,restauruotų ir naujai atstatytų vartų tarpe.

Subačiaus vartų bokštas buvo trijų aukštų, stačiakampio plano su dviem kampiniais cilindriniais bokštais, kurių sienos 1,5 m storio. Pastatą dengė dvišlaitis stogas,o bokštelius – kūginiai stogeliai. Architektūriniu požiūriu Subačiaus vartų bokštas buvo bene vertingiausias Vilniaus miesto sienoje.Jo viršutinį aukštą supo ne tik paprastos angos, skirtos šaudyti tolyn,bet ir machikulos,pro kkurias galima šaudyti žemyn, į pačią vartų papėdę.

Miesto gynybinių įtvirtinimų griovimo banga neaplenkė ir Subačiaus vartų. 1801 m. gegužės 27 d. magistrato įsakymu vartų bokštas buvo nugriautas. Dalis bokšto plytų panaudota artilerijos kareivinių krosnių statybai, pirklių rūmų rekonstrukcijai, o kitos nežinia kam perduotos.

1974 m. vedant lietaus kanalizaciją, vartų bokšto pamatų fragmentai buvo iš dalies atidenkti, ištirti ir užfiksuoti.Subačiaus vartų bokšto pamatų yra išlikę apie pusę.

10. Spaso vartai

Vartų bokštas stovėjo arti Vilnios, prie kelio, vedančio į Užupio priemiestį ir toliau – į Polocką. Miesto teritorijoje to kelio tęsinys ėjo Bokšto skersgatviu. Spaso vartai buvo vieni iš pirmųjų, nurodytų 1503 m. Aleksandro privilegijoje. Vėliau dokumentuose jie pirmą kartą paminimi tik 1605 m. 1776 m. rugpjūčio 23 d. rašte Vilniaus miestiečiai didžiajam kunigaikščiui skundėsi, kad magistratas ne tik neremontuoja miesto įtvirtinimų, bet leidžia vienuolynams bei savo giminaičiams juos griauti. XVIII a. pabaigoje bokštas buvo šešių žingsnių pločio, įvažiavimas dengtas mūriniu skliautu, o stogas – čerpėmis.1794 m. sukilime caro kariuomenė Spaso vartų bokštą gerokai apgadino. 1801 m. magistratas ragino ekonomus greičiau vartus nugriauti. Netrukus tai ir buvo padaryta, o akmenys ir plytos panaudoti tilto per Vilnią remontui.

11. Bernardinų vartai

Vartų bokštas stovėjo netoli Bernardinų bažnyčios, ties tiltu per Vilią

į Užupį. Istoriniuose šaltiniuose vartai minimi jau 1593 m. Jų pavadinimas kilo nuo Bernardinų bažnyčios ir g – vės, kuri ėjusi iki Užupio tilto.

Vartų bokštas buvo mūrinis, čerpėmis dengtu stogu, penkių žingsnių pločio; įvažiavimą dengė cilindriniai skliautai. Gynybiniu atžvilgiu bokštas buvo silpnas, manoma, kad jame nebuvo net šaudymo angų. Iš šiaurės miestą patikimai saugojo ir gynė tvirtovinė Bernardinų bažnyčia. XIX a. pradžioje vartų bokštas buvo nugriautas.

12. Aušros ( Medininkų ) vartai

Dar ne taip seniai buvo įprasta ssakyti, kad būti Vilniuje ir neaplankyti Aušros vartų – tai tas pat, kaip būti Romoje ir nepamatyti popiežiaus.Juk tai išgarsėjusi šventa ir netgi stebuklinga vieta!

Kuo įdomū Aušros vartai mums, kurie stebuklais seniai nebetikime? Aušros vartai – brangintas architaktūros ir dailės paminklas, saugomas valstybės. Mus domina jų istorija, pastato, paveikslo ir koplyčios vidaus puošimo meninė vertė. Mums taip pat norisi sužinoti, kas, kada ir dėl ko ėmė skelbti vartus šventais ir stebuklingais.

Apie Aušros vartus rašyta daug. Rašė daugiausiai kunigai iir vienuoliai. Jų tikslas buvo skleisti apie vartus paslaptingus, atseit, dieviškus dalykus. Istorinė tiesa jiems nerūpėjo. Todėl jų raštai mūsų patankinti negali, ir mes ryžtamės kai ką sužinoti patys.

Dabar reikėtų išsiaiškinti, kaip Medininkų vartai, vadinti Aštriais vartais arba AAštria broma, virto Aušros vartais. Kokių nors tiesioginių įrodymų nėra. Reikia manyti, kad , perstačius Aštrius vartus renesansiniu o vėliau klasicistiniu stiliumi, pavadinimas neteko savo prasmės. Lenkų kalboje jis ir išliko beprasmis, Lietuvių kalboje pasidarė priešingai.

Po 1905 – 1907 m. revoliucijos, pagyvėjus lietuvių spaudai, norminant ir gryninant lietuvių kalbą, spaudos darbuotojai turbūt ėmė ieškoti naujesnio žodžio, ir buvo surasta “aušra”. Kas pirmasis šį žodį pavartojo, dabar sunku pasakyti, bet matyt, prie jo suradimo ir kalbininkai bus pirštą pridėję. Aštrią bromą Aušros vartais pakrikštijo lietuvių spauda XX a. pradžioje. Iš spaudos šis vardas prigijo ir šnekamojoje kalboje. Tokia vartų vardo kilmės istorija, kurije slypi, kaip matote dar ir neišaiškintų dalykų.

Mes sumažintume Aušros vartų istorinę vertę, sakydami, jog ttai vieninteliai išlikę senosios Vilniaus miesto sienos vartai ir tik architektūros paminklas. Madonos paveikslas yra XVI a. meno kūrinys, tapybos paminklas.

Meninę vertę turi ir kai kurie votai, kuriais dabar padengtos beveik visos koplyčios sienų plokštumos. Senovėje iš brangaus metalo padaryti votai buvo nešami į maldyklas, prašant dievus išgydyti nuo ligos ir kt., arba atsidėkojant dievams už parodytą malonę. Antikos laikais Įžadai buvo daromi sutarties forma. Romėnų sakralinėje teisėje įsigalėjo įžado posakis: do ut des ( “duodu, kad duotum”). Prašant iišgydyti arba dėkojant už išgydymą, buvo aukojamos padirbtos miniatiūrinės kūno dalys – rankos, kojos, širdys ir t.t., priklausomai nuo to, kuo ligonis skundėsi.

Į Aušros vartus buvo nešami ne tik votai, bet ir įvairiausios aukos : maistas audeklai, kailiai, odos ir žinoma, pinigai

Vienuoliai, karmelitai, Medininkų vartuose įrengę koplyčią ir vartuose rastą moters portretą paskelbė šventu ir stebuklingu, apsaugojo buvusios miesto sienos dalį nuo sugrivimo. Toji išlikusi dalis dabar saugoma įstatymu kaip architektūros ir kultūros paminklas, kurio reikšmei suprasti pasitarnauja mokslu pagrįsta istorija.

13. Bastėja

Subačiaus gatvelėje yra viena iš buvusių slėpiningiausių Vilniaus vietų – Bokšto kalnas, kuris atsiveria dar kylant Vilnios šlaitu. Bokšto kalnas nuo seno susijęs su šiurpokais padavimais, apie kraujo spalvos vandens šulinį, suakmenėjusią gražuolę, kalną puolusius kryžiuočius. Tačiau šauniausias iš tų visų veikėjų, turėjusių teisę gyvuoti čia ir žmonių vaizduotėj, buvo slibinas, galėjęs savo žvilgsniu užmušti kiekvieną prisiartinusį. Ir todėl niekas negalėjęs jo įveikti, kol vienas gudrus jaunikaitis pastatęs prieš baidyklę veidrodį, ta pažvelgusi ir nuo savo mirtino žvilgsnio kritusi negyva.

Nemažiau atgrasiai nei slibinas bokštą saugojo laikas, apaugindamas užmarštimi ir storu žemių sluoksniu. O kai restauratoriai šeštajame dešimtmetyje jį atkasė tai kalno vietoje atsivėrė senoji pašlaitė, ją puslankiu juosianti mūrinio pastato siena ir ggynybinis griovys. Įvairiai tas statinys buvo vadinamas: bokštu su požemio rūsiais, tvirtove,senuoju miesto ceikhauzu, parakine prie Misionierių ir Subačiaus vartų, barbakano, fortu, XX a. pradžioje jau paprasčiausiai rūsiais. Aiškiai kadaise skirtas sustiprinti senąją gynybos sistemą pritaikant ją artilerijai, išsumiant bokštą į priekį, kad flqankuojama ugnis galėtų ginti miesto sienos Subačiaus vartus buvusius netoliese.

Tokie įtvirtinimai Lietuvoje daugeliu aspektų buvo tapatūs Vidurio Europos bastėjoms. Nors per abu pasaulinius karus vokiečiai paminklą gerokai apgadino, užmūriję šaudymo angas, židinius, ištinkavę vidaus sienas ir įsirengę sau slėptuvę bei amunicijos sandėlį, tačiau planinė struktūra išliko. Restauruotą bastėjos kompleksą sudaro trys pagrindiniai komponentai: bokštas, pasagos formos požeminė patrankų patalpa ir juos jungiantis koridorius – tunelis. Į bokštą patenkama iš Bokšto g – vės ; ji stačiakampio plano ( 12/ 29m), be rūsių sienos netinkuoto plytų mūro. Iš jos išeinantis cilindriniais skliautais erdvus 4,8 m ilgio tunelis susijungia su patrankų patalpa ties jos viduriu. Ši 110m ilgio išriesta puslankiu patrankų patalpa ir yra pagrindinė statinio dalis. Fasadinė jos siena iš raudonų ir gelsvų plytų į apačią smarkiai platėjanti ir pasiekusi 3,5m, yra triskart storesnė nei viršuje. Joje įrengta patrankoms išdėstyti vienuolika nišų su šaudymo angomis ir dūmtraukiais virš jų. Prie kalno prigludusio vertikalios sienos viršus paslėptas ggrunte, spsaugant nuo drėgmės storu suplūkto molio sluoksniu.

Šiame originaliame renesanso gynybinės architektūros paminkle nuo 1987 m. atidarytas Istorijos ir etnografijos muziejaus filialas – Ginklų muziejus.

14. Padavimas.

Užkeikti turtai bokšto kalno urvuose

Kadaise, sranios Vilnios pakrantėj, ant Bokšto kalno, puikiuose rūmuose gyveno turtuolis didikas, kuris turėjo labai gražią,bet šykščią dukrą. Dukra temylėjo savo šunį ir gaidį.

Mirus tėvui dukra gavo jo pinigus ir taip pasidarė dar šykštesnė.

Vieną vakarą į rūmų kiemą užklydo elgeta. Iš tolimų kraštų beeidamas pamatė puikius rūmus ir manė ten gausiąs nakvynės, tačiau vos tik įžengė į rūmų kiemą, jį užpuolė šuo ir įkando jam į koją. Nesulaukęs pagalbos iš stovinčios ir besišaipančios lange merginos, senis iš beširdiškumo sušuko:

-Kad tu kiaurai žemę prasmegtum su visais savo rūmais ir turtais!

Tą naktį Vilniuje siautė baisi audra: pylė kaip iš kibiro, vėjas laužė medžius. Perkūnas taip smarkiai trenkė į rūmus, kad toj vietoj kur jie stovėjo – nė žymės neliko.

Daug metų praėjo po to įvykio. Žmonės pasakoja, kad naktimis Bokšto kalne požemy girdimi verksmai, šuns lojimas ir gaidžio giedojimas.

bei mergelės raudą – ji dejavo, kad tik malda gali ją išgelbėti nuo bausmės, o tam kuris ją sukalbės – atiteks visi turtai. Gelbėtojas turėjo paimti visus maldai reikalingus daiktus, o pradėtoji malda būtinai turinti būti pabaigta. Jeigu šito neišlaikytų – visa amžinai dingtų.

Rytojaus dieną jaunuolis pasiėmė maldakngę,kryžių,dvi žvakes ir nuvyko į Bokšto kalną. Ten bematant rado mergelės minėtą urvą ir į jį įlindo: pasieniais stovėjo geležimi apkaustytos skrynios kupinos aukso ir statinės pilnos briliantų, rubinų ir perlų. Šiuos nnesuskaitomus turtus saugojo nepaprasto grožio mergina, pasipuošusi baltais rūbais, baltomis rankomis ir išbalusiu it marmuras veidu.

Jaunuolis pastatė ant skrynios kryžių ir žvakides su žvakėmis. Jas uždegė ir atsiklaupęs ėmė karštai melstis. Atkalbėjęs “ Angelas Dievo.” pradėjo skaityti ilgas psalmes. Mergina sudrebėjo, iš krūtinės išsiveržė sunkus atodūsis, o veidai pamažu ėmė rausti.

Jau jaunikaitis įpusėjo skaityti psalmes, kai ūmai, nežinia iš kur kilo vėjas, o degančios žvakės ėmė smarkiai tirpti – taip kad liepsna negalėjo apgaubti labai ilgų dagčių, kkurias reikėjo apkirpti, bet jaunikaitis buvo pamiršęs žirkles. Jaunuolis sumišo ir pertraukė maldą. Tuo pačiu momentu, tamsoje pasigirdo skaudūs dejavimai ir pilnas sielvarto šauksmas:

– Amžinai esu žuvus!

Gulėjęs prie merginos šou skaudžiai sustaugė, o kažkur urvo gilumoj pasigirdo prakiras juokas iir atsimušė į urvo vingius.

Žemė prakiuro ir stovėjusios pasieniais brangenybės ėmė grimzti.

Kai jaunuolis antru kartu užsidegė žvakes, nebematė nei turtų, nei merginos, tik ten kur jinai stovėjo pamatė šiek tiek nuo paviršiaus pakilusį šulinio sankertinį, o jame lyg krauju dažytą vandenį.

Nepakenčiamas oras pripildė urvą ir privertė jaunuolį nešdintis.

15. Naudota literatūra:

1. Irena Jučienė / Vytautas Levandauskas

“ Vilniaus miesto gynybinė siena “

Vilnius. “ Mintis “ 1979 m.

2. Vilija Tūrienė

“ Dešimt šventaragio mįslių “

Vilnius. “ alma litera “ 1993 m.

3. J. Jurginis

“ Aušros vartai “

Vilnius. “ Mintis “ 1987 m.

4. Juozas Jurginis

“ Tėvynės pažinimas “

Kaunas. “ Šviesa “ 1989 m.

5. Parašė : P. VVingis

“ Vilniaus padavimai “

Vilnius. “ Mintis “ 1991 m.

6. Adomas Honoris Kirkoras

“ Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes “

Vilnius. “ Mintis “ 1991 m.

1. Vilniaus miesto gynybinė siena

Senojo Vilniaus gynybinės sienos kompleksas iki mūsų dienų visas neišliko. Atskiri jo

fragmentai su Medininkų vartais ir bastėja įeina į architektūros paminklų sąrašus ir yra didžiai vertinami – rūpestingai saugomi ir restauruojami. Lietuvos architektūriniame palikime Vilniaus miesto gynybinė siena užima itin svarbią vietą, yra unikali,nes turimomis žiniomis kkiti mūsų miestai XVI a. gynybinių mūro sienų neturėjo.Kauno, Klaipėdos bei Biržų gynybinės sienos, su grioviais ir pylimais, statytos XVII a.

Istorinių šaltinių apie šiuos Vilniaus gynybinius įtvirtinimus turime labai nedaug, ir, jais remiantis, tiksliai nustatyti sienos ir vartų vietą šiandien jau ne visur įmanoma. Tai galima būtų padaryti, tik atlikus išsamius archeologinius tyrimus. Tačiau iš esamų archyvuose ir skelbtų šaltinių, XVI – XVIII a. Vilniaus miesto planų, piešinių bei duomenų,apie senojo Vilniaus gynybinę sieną, susiformavusią gotikos ir renesanso epochose.

2. Gynybinės sienos istorija

Kilus totorių įsiveržimo pavojui, Vilniaus miestiečiai per savo miesto valdybą kreipėsi į didijį kunigaikštį Aleksandrą ( 1492 – 1506) su prašymu kelerius metus nešaukti jų į karą ir leisti per tą laiką aptverti miestą gynybine mūro siena. Didysis kunigaikštis miestiečių prašymą patenkino ir 1503 m. rugsėjo 6 d. išdavė jiems raštą, leidžiantį per metus sieną išmūryti ir liepiantį nuo karinės prievolės atsipirkti sidabrine – mokesčiu karo reikalams.

Sieną mūryti turėjo visi miesto gyventojai, neišskiriant net privilegijuotųjų ponų, dvasininkų ir bajorų luomų. Kunigaikščio rašte sakoma, kad, jeigu privilegijuotųjų luomų žmonės nepanorėtų statyti įtvirtinimų, juos galima iškeldinti į užmiestį, o jų namus ir žemės sklypus perleisti miestiečiams. Didysis kunigaikštis pavedė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Senajam ( m. 1509 ) aapjoti miestą ir nužymėti, kur siena turi eiti ir kur turi būti išmūryti vartai.

Gynybinės miesto sienos statyba užtruko gana ilgai, beveik 20 metų. Miestiečiai daug kartų skundėsi vaivadai ir didžiajam kunigaikščiui, kad kunigai, didikai ir bajorai, gyvenantys su savo tarnais mieste, prie miesto sienos mūrijimo neprisideda. Didysis kunigaikštis turėjo keletą kartų į šį reikalą įsikišti. Pagaliau 1522 m. siena buvo baigta statyti ir visas miestas buvo apjuostas mūru. Tai matyti iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ( 1506 – 1548 ) rašto, kuriuo jis atleido miestiečius nuo prievolė duoti sargybinius piliai saugoti ir įsakė jiems pasirūpinti miesto vartų apsauga.

Gynybinė miesto siena prasidėjo nuo pilies apsauginės sienos, maždaug nuo tos vietos, kur dabar stovi Telegrafo rūmai, ėjo apytikriai dabartine Stuokos – Gucevičiaus gatve, Stepo Žuko gatve, pro kiek vėliau pastatytą Ignoto vienuolyną, toliau kirto L. Giros ( anuomet – Vilniaus ) gatvę ir suko lanku į pietus, Trakų g – vės pradžioje įsijungė į Pylimo gg – vę, ėjo pro “Aušros” kino teatrą, kur šiuo metu yra restauruota sienos dalis, į Aušros vartus. Apjuosusi Šventosios dvasios cerkvės šventorių, siena toliau ėjo rytine Bokšto g – vės puse, Vilnelės šlaitu ir pačios upės krantu iki Bernardinų bažnyčios, už kurios prasidėjo apsauginė didžiojo kunigaikščio dvaro siena. Miesto sienos ilgis buvo 2,5 km.

Kol miesto siena buvo baigta mūryti, patogesniam susisiekimui su užmiesčiais vietoj numatytų penkerių atsirado devyneri vartai. Prisidėjo Marijos Magdalenos, Totorių, Rūdninkų ir Subačiaus vartai.Miesto sienos vartuose virš pravažiavimo angos buvo bokštai, skirti gynybai. Bokštuose galėjo tilpti po kelias dešimtis žminių. Be vartų bokštų, ant sienos buvo išmūryti dar trys bokštai, skirti sienos kampams apsaugoti.

Didžiojo kunigaikščio ginklai ir parakas taip pat buvo saugojami rūsiuose po Gedimino pilies kalnu. Ginklai buvo laikomi rūsiuose, siekiant apsaugoti juos nuo gaisro, kuris buvo didelė ir gana dažna Vliniaus nelaimė. Nuo gaisro bematant galėjo supleškėti visas miestas, nes anuomet dauguma namų buvo mediniai, o upių vanduo, pastačius sieną, buvo sunkiai prieinamas.

Miesto apsaugai nebuvo pasitenkinta vien mūrine siena su bokštais. Buvo panaudotos ir kai kurios gamtinės kliūtys. Iš rytų pusės miestą saugojo Vilnelė su aukštu ir stačiu šlaitu. Nuo MMedininkų vartų palei miesto sieną buvo iškastas gilus griovys, kuriuo tekėjo nedidelis upelis, susidaręs iš šaltinių vandens. Šis upelis tarp Trakų ir Vilniaus vartų įtekėjo į Kačergos upelį, bėgusį iš Vingrių šaltinių ir ties Katedros varpine įsiliejusį į Vilnelės šaką.

3. Pilies vvartai

Miesto siena jungėsi su pilies žemutinės teritorijos aptvaro siena ir sudarė su ja vientisą gynybinę sistemą. Patikimesniai pilies gynybai bei susisiekimui tarp jos ir miesto buvo įrengti Pilies vartai. Juos pastatyti įpareigojo 1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija. VVartai buvo didžiojo kunigaikščio žemėje. Apie jų architektūrą galima spręsti iš XVIII – XIX a. planų ir piešinių. XVIII a. antroje pusėje jie buvo jau rekonstruoti ir triaukščiame tribunolo rūmų pastate išsiskyrė panašiomis baroko formomis. Fasado dalį apie įvažiavimo angą skaidė rustai, o antrą aukštą puošė frontas su voliutomis. XIX a. pradžioje šie vartai nugriauti.

4. Marijos Magdalenos (Šlapieji) vartai

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1601 m. Jie stovėjo darbininkų L. Stuokos – Gucevičiaus ir J. Tallat – Kelpšos g – vių sankryžoje. J. Tallat – Kelpšos g – vės dalis de Reusų rūmų ir centrinio telegrafo senovėje vandinta “Šlapiąja” , nes čia buvusi žema, durpinga bei drėgna vieta. Iš čia ir kilo Šlapiųjų vartų pavadinimas. Kita vardą jie gavo ddėl netolies, šiaurės pusėje, stovėjusios Marijos koplyčios. Vartai įrengti geresniam miestiečių susisiekimuisu vakariniais Vilniaus priemiesčiais. Jie neturėjo gynybinio bokšto, tik įvažiavimo angą sienoje. XVII a. pabaigoje magistras įsakė uždaryti tuos miesto sienos vartus, kurie neturėjo stiprių gynybinių bokštų. Dėl šios priežasties Marijos Magdalenos vartai 1677 m. buvo užmūryti ir daugiau nebenaudojami.

5. Totorių vartai

Vartų bokštas stovėjo S. Žuko ir Totorių g – vių susikirtimo rytinėje dalyje, įvažiavimo ašimi orientuotas išpietryčių į šiaurvakarius. Istoriografijoje yra nuomonė, kad vartų sargyba buvo ppatikėta totorių kariams, dėl ko ir atsirado toks pavadinimas. Pirmą kartą dokumentuose šie vartai minimi 1588 m.

Vartų bokštas buvo stačiakampio plano ( 24 m ilgio ir 12 m pločio ) su 3 m pločio įvažiavimo anga. Po ja esantis durpingas gruntas buvo sustiprintas nedidelių ( 5 – 7 cm skersmens ) akmenų grindiniu, o virš jo suklotos penkių pusiau skeltų rąstų eilės, perskirtos žemės, žvyro ir mažų akmenų tarpsluoksnis. Po bokšto ir sienos pamatais buvo sukloti rąsai. Bokšto pamatai mūryti iš stambių lauko akmenų ir plytų. Vartų įvažiavimo angą puošė dvi įžambiai suklotų plytų ornamentinės juostos, atskirtos galais sumūrytų plytų eile.

1672 m. stiprinant gynybinę sieną, Totorių vartai, kaip gynybiniu atžvilgiu silpni, buvo užversti rąstais ir užpilti žemėmis. Nepaisant to dar XVIII a. pabaigoje vartų bokštas buvo trijų aukštų, dengtas čerpių stogu. Prie sienų šliejosi jėzuitų pastatai.XVIII a. pabaigoje vienuolynas, taip pat ir bokštas paversti kareivinėmis. 1802 m. buvo įsakyta Totorių vartų bokštą nugriauti. Vilniaus miesto ekonomijos atskiri tarnautojai siūlė jo negriauti, motyvuodami tuo, kad bokštas remia buvusio vienuolyno suskilusią sieną. Vis dėl to jį gana greitai nugriovė.

1975 m. tiesiant šiluminę trasą dalis išlikusių bokšto pamatų buvo atkasti, ištirti ir užfiksuoti. Yra išlikę apie trečdalis pamatų. <

6. Vilijos ( Vilniaus ) vartai

Šie vartai stovėjo dabartinių S. Žuko ir L. Giros g – vių sankryžoje. Pro juos buvo išvažiuojama į Neries upės prieplauką ir Ukmergės kelią, kuriuo XIV – XVI a. susisiekdavę su smarkiai išaugusiu Rygos miestu. Vartai vedė Vilijos (Neries) upės link, todėl jie taip ir pavadinti. XVIII a. jiems prigijo Vilniaus vardas.Vartus įrengti leista 1503 m. Aleksandro privilegijoje. Jau pastatyti jie pirmą kartą dokumentuose paminėti 1555 m. Vartų bokštas 1655 m. buvo apgriautas. 1662 – 1663 m. jis buvo remontuojamas. Dar kartą vartus smarkiai apgadino 1715 m. gaisras. 1723 m. remontuotas jo stogas ir perdangos. Bokštas labai nukentėjo 1794 m. sukilime, bet po to vėl atstatytas. Jis buvo stačiakampio plano su dvišlaiščiu čerpėmis dengtu stogu. Vartuose buvo įranga pakeliamomis grotomis. 1802 m. Vilijos vartų bokštas stovėjo labai apleistas: pravažiuojamojoje dalyje nebeliko medinių vartų, trūko laiptų į antrą aukštą, buvo užmūryti langai. Tų pačių metų lapkričio 24 d. magistrato įsakimu vartai nugriauti, nepaliekant ant žemės paviršiaus jokių pėdsakų. Iš bokšto išardytos plytos panaudotos pirklių rūmų ( Valstybinės filharmonijos ) rekonstrukcijai.

7. Trakų vartai

Šie vartai stovėjo arti Trakų ir Pylimo gatvių sankryžos. 1503 m. Aleksandro privilegijoje jie užtvėrė seną Trakų kelią, vedantį iš Vilniaus į TTrakus, Gardiną, Kijevą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Trakų vartai paminėti tik 1619 m. 1655 – 1661 m. mūšių metu jie buvo sugriauti. 1794 m. prie Trakų vartų sukilėliai susirėmė su caro kariuomene. Vartai gerokai nukentėjo, bet tų pat metų spalį buvo vėl atstatyti. Jų stačiakampio plano bokštą su dvišlaičiu čerpėmis dengtu stogu puošė dvi metalinės veliavelės formos vėtrungės. Bokštas buvo atsikišęs nuo aptvaro sienų ir tiko flanginei gynybai. Fasadą puošė mentės ir baroko epochoje įrengti laužyti karnizai. XIX a. pradžioje bokštas stovėjo apleistas, be vartų, lubų, neįstiklintais langais. 1803 m. be magistrato žinios Trakų vartų bokštas pradėtas griauti. Magistratas, norėdamas išsaugoti jį, kaip miesto nuosavybę, kreipėsi pagalbos į gubernatorių. Šis įsakė bokštą remontuoti. 1804 m. bokštą vėl pradėjo griauti. Šįkart jis nugriautas ir daugiau nebeatstatytas.

8. Rūdninkų vartai

Jau XIV a. čia ėjo kelias iš Vilniaus į Rūdninkus, o XV a. tuo keliu įvažiuodavo ir išvažiuodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio svečiai, nes už keturių mylių nuo Vilniaus, šalia to kelio, 1470 m. Kazimieras Jogailaitis pastatė ištaigingus rūmus. XVI a. toje Rūdninkų kelio dalyje,kuri ėjo nuo rotušės iki miesto sienos, susiformavus gatvei ji buvo pavadinta Rudninkų vardu. Tuo pat vardu pavadinti ir gynybinės sienos vartai. Dar žinomuose istoriniuose šaltiniuose Rūdninkų vartai paminėti 1575

m. 1655 – 1661 m. karo metu bokštas buvo sugriautas, o 1662 – 1663 m. atstatytas. 1800 m. galutinai sugriautas ir nebeatstatytas.

9. Subačiaus vartai

Vartai pirmą kartą dokumentuose minimi 1528 m. XVII a. jie buvo rekonstruoti ir su bastėja sudarė vientisą gynybinę liniją Vilniaus pietryčiuose. Subačiaus vartų XVII –– XVIII a. priešas, matomai, nepajėgė nei sudaužyti, nei pro juos įsiveržti į miestą,nes jie Vilniaus magistrato rankraščiuose neminimi sugriautų,restauruotų ir naujai atstatytų vartų tarpe.

Subačiaus vartų bokštas buvo trijų aukštų, stačiakampio plano su dviem kampiniais cilindriniais bokštais, kurių sienos 1,5 m storio. Pastatą dengė dvišlaitis stogas,o bokštelius – kūginiai stogeliai. Architektūriniu požiūriu Subačiaus vartų bokštas buvo bene vertingiausias Vilniaus miesto sienoje.Jo viršutinį aukštą supo ne tik paprastos angos, skirtos šaudyti tolyn,bet ir machikulos,pro kurias galima šaudyti žemyn, į pačią vvartų papėdę.

1974 mm. vedant lietaus kanalizaciją, vartų bokšto pamatų fragmentai buvo iš dalies atidenkti, ištirti ir užfiksuoti.Subačiaus vartų bokšto pamatų yra išlikę apie pusę.

10. Spaso vartai

Vartų bokštas stovėjo arti Vilnios, prie kelio, vedančio į Užupio priemiestį ir toliau – į Polocką. Miesto teritorijoje to kelio tęsinys ėjo Bokšto skersgatviu. Spaso vartai buvo vieni iš pirmųjų, nurodytų 1503 m. Aleksandro privilegijoje. Vėliau dokumentuose jie pirmą kartą paminimi tik 1605 m. 1776 m. rugpjūčio 23 d. rašte Vilniaus miestiečiai didžiajam kunigaikščiui skundėsi, kad magistratas ne tik neremontuoja miesto įtvirtinimų, bet leidžia vienuolynams bei savo giminaičiams juos griauti. XVIII a. pabaigoje bokštas buvo šešių žingsnių pločio, įvažiavimas dengtas mūriniu skliautu, o stogas – čerpėmis.1794 m. sukilime caro kariuomenė Spaso vartų bokštą gerokai apgadino. 1801 mm. magistratas ragino ekonomus greičiau vartus nugriauti. Netrukus tai ir buvo padaryta, o akmenys ir plytos panaudoti tilto per Vilnią remontui.

11. Bernardinų vartai

Vartų bokštas stovėjo netoli Bernardinų bažnyčios, ties tiltu per Vilią į Užupį. Istoriniuose šaltiniuose vartai minimi jau 1593 m. Jų pavadinimas kilo nuo Bernardinų bažnyčios ir g – vės, kuri ėjusi iki Užupio tilto.

Vartų bokštas buvo mūrinis, čerpėmis dengtu stogu, penkių žingsnių pločio; įvažiavimą dengė cilindriniai skliautai. Gynybiniu atžvilgiu bokštas buvo silpnas, manoma, kad jjame nebuvo net šaudymo angų. Iš šiaurės miestą patikimai saugojo ir gynė tvirtovinė Bernardinų bažnyčia. XIX a. pradžioje vartų bokštas buvo nugriautas.

12. Aušros ( Medininkų ) vartai

Dar ne taip seniai buvo įprasta sakyti, kad būti Vilniuje ir neaplankyti Aušros vartų – tai tas pat, kaip būti Romoje ir nepamatyti popiežiaus.Juk tai išgarsėjusi šventa ir netgi stebuklinga vieta!

Apie Aušros vartus rašyta daug. Rašė daugiausiai kunigai ir vienuoliai. Jų tikslas buvo skleisti apie vartus paslaptingus, atseit, dieviškus dalykus. Istorinė tiesa jiems nerūpėjo. Todėl jų raštai mūsų patankinti negali, ir mes ryžtamės kai ką sužinoti patys.

Dabar reikėtų išsiaiškinti, kaip Medininkų vartai, vadinti Aštriais vartais arba Aštria broma, virto Aušros vartais. Kokių nors tiesioginių įrodymų nėra. Reikia manyti, kad , perstačius Aštrius vartus renesansiniu o vėliau klasicistiniu stiliumi, pavadinimas neteko savo prasmės. Lenkų kalboje jis ir išliko beprasmis, Lietuvių kalboje pasidarė priešingai.

Po 1905 – 1907 m. revoliucijos, pagyvėjus lietuvių spaudai, nnorminant ir gryninant lietuvių kalbą, spaudos darbuotojai turbūt ėmė ieškoti naujesnio žodžio, ir buvo surasta “aušra”. Kas pirmasis šį žodį pavartojo, dabar sunku pasakyti, bet matyt, prie jo suradimo ir kalbininkai bus pirštą pridėję. Aštrią bromą Aušros vartais pakrikštijo lietuvių spauda XX a. pradžioje. Iš spaudos šis vardas prigijo ir šnekamojoje kalboje. Tokia vartų vardo kilmės istorija, kurije slypi, kaip matote dar ir neišaiškintų dalykų.

Mes sumažintume Aušros vartų istorinę vertę, sakydami, jog tai vieninteliai išlikę senosios Vilniaus miesto sienos vartai ir tik architektūros paminklas. Madonos paveikslas yra XVI a. meno kūrinys, tapybos paminklas.

Meninę vertę turi ir kai kurie votai, kuriais dabar padengtos beveik visos koplyčios sienų plokštumos. Senovėje iš brangaus metalo padaryti votai buvo nešami į maldyklas, prašant dievus išgydyti nuo ligos ir kt., arba atsidėkojant dievams už parodytą malonę. Antikos laikais Įžadai buvo daromi sutarties forma. Romėnų sakralinėje teisėje įsigalėjo įžado posakis: do ut des ( “duodu, kad duotum”). Prašant išgydyti arba dėkojant už išgydymą, buvo aukojamos padirbtos miniatiūrinės kūno dalys – rankos, kojos, širdys ir t.t., priklausomai nuo to, kuo ligonis skundėsi.

Į Aušros vartus buvo nešami ne tik votai, bet ir įvairiausios aukos : maistas audeklai, kailiai, odos ir žinoma, pinigai

Vienuoliai, kkarmelitai, Medininkų vartuose įrengę koplyčią ir vartuose rastą moters portretą paskelbė šventu ir stebuklingu, apsaugojo buvusios miesto sienos dalį nuo sugrivimo. Toji išlikusi dalis dabar saugoma įstatymu kaip architektūros ir kultūros paminklas, kurio reikšmei suprasti pasitarnauja mokslu pagrįsta istorija.

13. Bastėja

Nemažiau atgrasiai nei slibinas bokštą saugojo laikas, apaugindamas užmarštimi ir storu žemių sluoksniu. O kai restauratoriai šeštajame dešimtmetyje jį atkasė tai kalno vietoje atsivėrė senoji pašlaitė, ją puslankiu juosianti mūrinio pastato siena ir gynybinis griovys. Įvairiai tas statinys buvo vadinamas: bokštu su požemio rūsiais, tvirtove,senuoju miesto ceikhauzu, parakine prie Misionierių ir Subačiaus vartų, barbakano, fortu, XX a. pradžioje jau paprasčiausiai rūsiais. Aiškiai kadaise skirtas sustiprinti senąją gynybos sistemą pritaikant ją artilerijai, išsumiant bokštą į priekį, kad flqankuojama ugnis galėtų

ginti miesto sienos Subačiaus vartus buvusius netoliese.

Tokie įtvirtinimai Lietuvoje daugeliu aspektų buvo tapatūs Vidurio Europos bastėjoms. Nors per abu pasaulinius karus vokiečiai paminklą gerokai apgadino, užmūriję šaudymo angas, židinius, ištinkavę vidaus sienas ir įsirengę sau slėptuvę bei amunicijos sandėlį, tačiau planinė struktūra išliko. Restauruotą bastėjos kompleksą sudaro trys pagrindiniai komponentai: bokštas, pasagos formos požeminė patrankų patalpa ir juos jungiantis koridorius – tunelis. Į bokštą patenkama iš Bokšto g – vės ; ji stačiakampio plano ( 12/ 29m), be rrūsių sienos netinkuoto plytų mūro. Iš jos išeinantis cilindriniais skliautais erdvus 4,8 m ilgio tunelis susijungia su patrankų patalpa ties jos viduriu. Ši 110m ilgio išriesta puslankiu patrankų patalpa ir yra pagrindinė statinio dalis. Fasadinė jos siena iš raudonų ir gelsvų plytų į apačią smarkiai platėjanti ir pasiekusi 3,5m, yra triskart storesnė nei viršuje. Joje įrengta patrankoms išdėstyti vienuolika nišų su šaudymo angomis ir dūmtraukiais virš jų. Prie kalno prigludusio vertikalios sienos viršus paslėptas grunte, spsaugant nuo drėgmės storu suplūkto mmolio sluoksniu.

Šiame originaliame renesanso gynybinės architektūros paminkle nuo 1987 m. atidarytas Istorijos ir etnografijos muziejaus filialas – Ginklų muziejus.

14. Padavimas.

Užkeikti turtai bokšto kalno urvuose

Kadaise, sranios Vilnios pakrantėj, ant Bokšto kalno, puikiuose rūmuose gyveno turtuolis didikas, kuris turėjo labai ggražią,bet šykščią dukrą. Dukra temylėjo savo šunį ir gaidį.

Mirus tėvui dukra gavo jo pinigus ir taip pasidarė dar šykštesnė.

-Kad tu kiaurai žemę prasmegtum su visais savo rūmais ir turtais!

Tą naktį Vilniuje siautė baisi audra: pylė kaip iš kibiro, vėjas laužė medžius. Perkūnas taip smarkiai trenkė į rūmus, kad toj vietoj kur jie stovėjo – nė žymės neliko.

Daug metų praėjo po to įvykio. Žmonės pasakoja, kad naktimis Bokšto kalne ppožemy girdimi verksmai, šuns lojimas ir gaidžio giedojimas.

Vieną vakarą, vienas jaunuolis, Vilniaus miestietis, išėjęs pasivaikščioti ir atsidūręs ant bokšto kalno. Pavargęs atsigulė pailsėti ir užmigo. Per miegus girdėjo šuns staugimą ir gaidžio giedojimą, bei mergelės raudą – ji dejavo, kad tik malda gali ją išgelbėti nuo bausmės, o tam kuris ją sukalbės – atiteks visi turtai. Gelbėtojas turėjo paimti visus maldai reikalingus daiktus, o pradėtoji malda būtinai turinti būti pabaigta. Jeigu šito neišlaikytų – visa amžinai dingtų.

Rytojaus dieną jjaunuolis pasiėmė maldakngę,kryžių,dvi žvakes ir nuvyko į Bokšto kalną. Ten bematant rado mergelės minėtą urvą ir į jį įlindo: pasieniais stovėjo geležimi apkaustytos skrynios kupinos aukso ir statinės pilnos briliantų, rubinų ir perlų. Šiuos nesuskaitomus turtus saugojo nepaprasto grožio mergina, pasipuošusi baltais rūbais, baltomis rankomis ir išbalusiu it marmuras veidu.

Jau jaunikaitis įpusėjo skaityti psalmes, kai ūmai, nežinia iš kur kilo vėjas, o degančios žvakės ėmė smarkiai tirpti – taip kad liepsna negalėjo apgaubti labai ilgų dagčių, kurias reikėjo apkirpti, bet jaunikaitis buvo pamiršęs žirkles. Jaunuolis sumišo ir pertraukė maldą. Tuo pačiu momentu, tamsoje pasigirdo skaudūs dejavimai ir pilnas sielvarto šauksmas:

– Amžinai esu žuvus!

Gulėjęs prie merginos šou skaudžiai sustaugė, o kažkur urvo gilumoj pasigirdo prakiras juokas ir atsimušė į urvo vingius.

Žemė prakiuro ir stovėjusios pasieniais brangenybės ėmė grimzti.

Nepakenčiamas oras pripildė urvą ir privertė jaunuolį nešdintis.

15. Naudota literatūra:

1. Irena Jučienė / Vytautas Levandauskas

“ Vilniaus miesto gynybinė siena “

Vilnius. “ Mintis “ 1979 m.

2. Vilija Tūrienė

“ Dešimt šventaragio mįslių “

Vilnius. “ alma litera “ 1993 m.

3. J. Jurginis

“ Aušros vartai “

Vilnius. “ Mintis “ 1987 m.

4. Juozas Jurginis

“ Tėvynės pažinimas “

Kaunas. “ Šviesa “ 1989 m.

5. Parašė : P. Vingis

“ Vilniaus padavimai “

Vilnius. “ Mintis “ 1991 m.

6. Adomas Honoris Kirkoras

“ Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes “

Vilnius. “ Mintis “ 1991 m.