VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJA
VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJA
(Dabar – Vilniaus universitetas)
ir Šv. Jono bažnyčia
Šv. Jono bažnyčios ir jėzuitų Akademijos (dab. Vilniaus Universitetas) ansamblis užima beveik visą kvartalą tarp Universiteto (buv. Vyskupų), Šv. Jono, Pilies ir Skapo gatvių (respublikinės reikšmės paminklas Nr. 65). Pagrindinis ansamblio akcentas – Šv. Jono bažnyčia ir varpinė, 12 Universiteto pastatų išdėstyti apie 12 įvairaus dydžio kiemų: Didįjį, dar vad. Skargos, Akademijos, Observatorijos (Počobuto, Kolegijos), Sarbievijaus (Šeimyninis), Daukanto, Mickevičiaus, Stuokos-Gucevičiaus, Daukšos, Stanevičiaus, Sirvydo, Arkadų, Spaustuvės, Bibliotekos (Centrinis).
Ansamblis, susiformavęs XVI- XIX aa., uždaras, asimetriškas, kompaktiškas, jį sudaro gotikos, renesanso, kelių baroko laikotarpių ir klasicizmo stiliaus pastatai. Seniausio pastato pirmame aukšte išliko gotikinė salė su stulpais, dengta smailėjančiais skliautais. Kolegijos ansamblio branduolys suformuotas 1611-1613 m. aplink Didįjį ir Observatorijos kiemus, 1670 m. pradėta statyti nauja kolegija, kurios statyba etapais tęsėsi iki 1736 m. Kolegijos pastatų fasadai atgręžti į kiemus, senieji kiemai – Didysis, Sarbievijaus ir Observatorijos – sutvarkyti pagal baroko principams būdingą ašių sistemą ir apjuosti arkų galerijomis. Senosios ansamblio dalies branduolį ssudaro Šv. Jono bažnyčia ir varpinė.
Jėzuitus į Vilnių pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Kaip priemonę kovoti su reformacija tai patarė Varmijos vyskupas Stanislovas Hozijus ir popiežiaus legatas Jonas Pranciškus Comendoni. 1569 09 28 iš Lenkijos atvykusius jėzuitus Protasevičius apgyvendino sspecialiai tam tikslui iš miestiečių nupirktuose mediniuose namuose, stovėjusiuose priešais vyskupo rūmus, o kolegijai nupirko mūrinį dviejų aukštų karaliaus sekretoriaus Mykolo Jasinskio namą, kurio gotikinis fasadas ir dabar matomas (Universiteto g. 3). 1570 07 18 provincijolas W. Maggio priėmė Protasevičiaus fundaciją. Jėzuitų bibliotekos pradžiai vyskupas padovanojo Katedrai paliktas pavyskupio Jurgio Albinaus knygas. 1571.V.15 jėzuitams buvo suteikta Šv.Jono bažnyčios koliatorių teisė. Tokia pat teisė palikta ir Vilniaus kapitulai, kuri jos atsisakė 1581 m. Miesto magistratui palikta teisė bažnyčią remontuoti, joje išsaugotos senos cechų ir brolijų koplyčios bei altoriai. Galutinis bažnyčios perdavimas įvyko 1571 12 22, dalyvaujant nuncijui J.P. Comendoni.
Savo veiklą jėzuitai pradėjo 1569 03 03, skaitydami privačias paskaitas, įsteigdami žemesniasias gramatikos klases, Dievo Kūno broliją, bažnyčios mokyklą pertvarkydami į kolegiją ir 11571 m. perkeldami ją į mirusio bažnyčios arkipresbiterio Petro Roizijaus namą. Oficialus kolegijos atidarymas įvyko 1570 09 27. Kad galėtų pilnai vykdyti užsibrėžtą sielovados programą, ėmėsi naujai pertvarkyti pačią bažnyčią. 1579 m. bažnyčioje lankėsi karalius Steponas Batoras, klausėsi pamaldų. 1579 04 01 pasirašė jėzuitų kolegijos perorganizavimo į Akademiją privilegiją, kurią 1579 10 30 patvirtino popiežius Grigalius XIII. Protestantų priešinimąsi šios aukštosios mokyklos įsteigimui iliustruoja pasakojimas, kad vicekancleriui E.Valavičiui delsiant pridėti antspaudą ant privilegijos lapo, Steponas Batoras sušukęs: „Antspauduok, Mylista, nes aantraip aš pats antspaudą pridėsiu, o Mylista jau niekada neantspauduosi”. Jėzuitų kolegijai ir Akademijai vadovavo rektoriai, žymūs jėzuitų ordino veikėjai Lietuvoje ir Lenkijoje Petras Skarga (1536-1612) ir Stanislovas Varševickis (Vilniuje 1570-1578), Jokūbas Vujekas (rektorius 1578-1579). 1586 m. įsteigta studentų Marijos Sodalicijos brolija, 1605 m. padalinta į didžiąją (maior) ir mažąją (minor) pagal studentų amžių. Vilniuje Akademijos studentai, besiruošiantys tapti kunigais, mokė viešai katekizmo lietuvių kalba penkiose miesto vietose: turguje, prie Šv. Petro bažnyčios Antakalnyje, prie Neries tilto, prie Rūdninkų, Trakų vartų ir Švč. Trejybės špitolės. Visa vėlesnė jėzuitų veikla neatsiejamai susijusi su Akademijos istorija. Čia dėstė ir pamokslavo žymūs lietuvių jėzuitų mokslininkai, teologai: Žygimantas Liauksminas, Konstantinas Sirvydas, Kazimieras ir Albertas Vijūkai-Kojelavičiai, Osvaldas Krygeris, Antanas Skorulskis, Tomas Žebrauskas; kitataučiai: Aaronas Aleksandras Olizarovijus, Jokūbas Markvartas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Emanuelis de Vega, Martynas Počobutas ir daugelis kitų, susiejusių savo likimus su Lietuva . Akademijos ir sielovadinės jėzuitų veiklos Lietuvai reikšmė neįkainojama. Mokslo lygiu vienintelė aukštoji Lietuvos mokykla prilygo Europos universitetams. Nuo 1585 m. Akademija turėjo savo spaustuvę, dovanotą kunigaikščio M.K.Radvilos Našlaitėlio, 1631 m. įkurdintą naujai įsigytame pastate (dab. Šv. Jono g.4). Išleistų leidinių kiekiu tai buvo didžiausia spaustuvė Lenkijoje ir Lietuvoje. Nuo 1681 m. jau buvo knygynas, XVIII a. – knygrišykla. Prie Akademijos vveikė seminarija (1582 m. vyskupo J.Radvilos įkurta vyskupo rūmuose), kurią 1652 m. jėzuitai perdavė kapitulai, tačiau liko joje dėstyti. Jėzuitai dėstė 1583 m. įkurtoje Popiežiškojoje seminarijoje (Alumnate). 1752 m. įkurta Bajorų kolegija (Collegium nobilium), vėliau tapusi nepriklausoma. Nuo 1753 m. Akademija turėjo Observatoriją (fundatorė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė, architektas Tomas Žebrauskas SJ), kurios veiklą išvystė Martynas Počobutas. Observatorija turėjo savo biblioteką (Bibliotheca Observatorii Regii). Jėzuitų Akademijoje visą laiką veikė teatras, kuriam specialią salę 1715 m. įrengė skulptorius Jonas Boklavskis, o 1733-1744 m. – garsus stalius jėzuitas Ignotas Bartčas. 1763 m. įkurta Medicinos kolegija (Collegium medicum), kuriai vadovavo prof. Steponas Bisio. Prie kolegijos ligoninės veikė vieša vaistinė. Jėzuitai sukaupė didžiausią Lietuvoje biblioteką, kurią 1655 m. gelbėdami nuo karo išvežė į Karaliaučių. 1666 m. Kazimieras Leonas Sapiega dovanojo Akademijai savo biblioteką (Bibliotheca Sapiehana), kurios dalis išliko. Senoji Akademijos biblioteka ir dabar sudaro vertingiausią Universiteto senųjų spaudinių rinkinio dalį. Akademijoje vyko humanitarinės studijos – gramatika, sintaksė, poetika, retorika, XVIII a. įvesta prancūzų ir vokiečių kalba, istorija, geografija, 1667 m. – muzikos katedra. Filosofijos studijos, kuriose išskirtina Vilniaus aristotelininkų mokykla; filosofijos fakultete buvo matematikos ir moralinės filosofijos katedros, XVIII a. padaugėjo praktinių dalykų (fizika, astronomija, architektūra). Teologijos ir teisės studijos, pastarosios buvo padalintos į civilinę ir bbažnytinę teisę, o 1677 m. atsirado politikos katedra. Ordiną panaikinus, jėzuitų Akademija pavadinta Vyriausiąja Lietuvos mokykla.
Jėzuitų misija sustiprino katalikų bažnyčios pozicijas Lietuvoje, sukūrė garbingą opoziciją protestantų ir stačiatikių ideologijai, auklėjo ir švietė visuomenę, ypač smarkiai paveikė LDK elito mąstyseną, patraukdama katalikybėn daug stačiatikių ir protestantų bajorų. Ypač svarbūs buvo jėzuitų pamokslavimas, mokymasis vietinių kalbų (lietuvių, žemaičių, latvių), leidybinė veikla, vieši disputai. Jėzuitai lavino visuomenę, skleidė naujausius Vakarų kultūros pasiekimus, įtakojo architektūros ir dailės raidą, pasižymėjo pasiaukojama sielovadine ir karitatyvine veikla epidemijų, badmečių ir okupacijų metu.
Šv.Jono bažnyčia tarnavo jėzuitams nuo 1571 04 26, kai buvo pasirašytas Žygimanto Augusto bažnyčios perdavimo dekretas, iki 1773 m., ordino panaikinimo, kai ji vėl tapo arkipresbiterine parapine miesto bažnyčia. Kartu ji buvo 1579 m. įkurtos Vilniaus Jėzaus Draugijos Akademijos bažnyčia, sudarydama neatsiejamą Universiteto ansamblio dalį, joje vyko iškilmingi susirinkimai, manifestacijos, disputai. Amžininkų nuomone ši bažnyčia būtų buvusi tinkamiausia vieta seimo sesijoms. Šv.Jono bažnyčia pastatyta 1426 m. prie senosios turgaus aikštės, pašventinta kaip parapinė miesto bažnyčia 1427 01 10 . Tuomet bažnyčia buvo aukštesnė už šiandieninę, trinavė halė su dvigubai platesne viduriniaja nava, jos sienas ramstė galingi kontraforsai. Iš šio gotikinio laikotarpio bažnyčios pietiniame prienavyje išliko gotikinis portalas, dekoruotas charakteringais Lietuvos gotikai juodų ir kelių
fasonų raudonų plytų glifais ir frizais. Tuometinės Šv. Jono bažnyčios koliatorė buvo Vilniaus miestiečių Šv. Jono Krikštytojo brolija. Bažnyčia smarkiai nukentėjo 1530 m. gaisro metu. Dabartinę išvaizdą įgavo jėzuitų laikais. Jie bažnyčią pailgino vienu trečdaliu Pilies gatvės link, suformavo dabartinę presbiteriją su apėjimu aplink didįjį altorių (tokį apėjimą iki tol turėjo tik Katedra). Ši rekonstrukcija vyko 1580 – 1586 m. 1737.VI.2 kilęs Vilniaus miesto gaisras buvo lemtingas senajai Šv. Jono bažnyčiai. Jos rekonstrukcijai vadovavo Vilniaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas (dirbęs 11737-1767), altorių skulptūras kūrė skulptoriai Jonas Hedelis, Juozapas Voščinskis, jėzuitai Mykolas Šikas, Jokūbas Grimas. Darbai tęsėsi iki 1762 m. Bažnyčios fasadai ir interjeras įgavo vėlyvojo baroko stilistiką. Vakarinis fasadas – monumentalus, muzikalių linijų, ritmiškai kylantys aukštyn tarpsniai užsibaigia būdingais Vilniaus vėlyvajam barokui trūkinėjančių kontūrų frontonais su voliutomis. Įmantrų fasado kontūrą praturtina metalinės monstrancijos. Dar plastiškesnis ir grakštesnis rytinis frontonas, atspindintis kraštutinę Vilniaus vėlyvojo baroko fazę. Presbiterijoje pastatytas didysis altorius, susidedantis iš dešimties altorių, sudarančių nepaprastai įspūdingą erdvinę architektūrinę kompoziciją – bbarokinį Theatrum Sacrum. Interjere buvo dar trylika barokinių altorių prie piliorių ir pasieniais, nugriautų 1826 m., liko tik juose buvusios šventųjų statulos, pakeltos ant konsolių. XVIII a. Šv. Jono bažnyčios interjeras atspindėjo jėzuitiškų idealų programą, pasižyminčią optimistišku maksimalizmu ir riterystės ddvasia, tarnyste vyriausiajam vadui – Kristui (Ignotas Lojola). Bažnyčioje išliko 6 koplyčios: Dievo Kūno (Oginskių), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv.Onos (mažosios kongregacijos), Šv.Stanislovo Kostkos (viduriniosios kongregacijos), Šv.Barboros (auksakalių cecho), Šv.Kozmos ir Damijono (Piaseckių), XVIII a. vargonai, 1836-1839 m. perkelti iš Polocko jėzuitų bažnyčios, nemažai senų altorinių paveikslų, XVII – XVIII a. freskų, baldų, vertingų antkapinių paminklų (Adomui Mickevičiui, pastatytas 1899 m. poeto šimtųjų gimimo metinių proga; poeto Eduardo Odyneco, 1901 m.; Vladislavo Sirokomlės, 1908 m.; paminklinė lenta Tadui Kosciuškai, aut. Antanas Vivulskis, 1917 m.). Presbiterijos gilumoje akį traukia nedidelė Loreto Marijos skulptūra auksuotais drabužiais, XVII a. atvežta iš Italijos ir patalpinta specialiai pastatytame altoriuje. Šv. Jono bažnyčia – europinės reikšmės vėlyvojo baroko architektūros ir dailės paminklas, neturintis analogų nei LLietuvoje, nei kaimyninėse šalyse.
Bažnyčios varpinė yra aukščiausias Vilniaus sakralinis statinys (h-68 m). Penkių tarpsnių, paskutinįjį juosia baliustrada su vazomis, vainikuoja barokinis šalmas su liukarnomis ir XVIII a. antroje pusėje kaltu kryžiumi. Pradėta statyti apie 1600 m., užbaigta po 1737 m. (paaukštinta dviem tarpsniais,suteiktas parabolinis siluetas, būdingas kitiems šio laikotarpio Vilniaus bokštams, pvz., Šv.Kotrynos bažnyčios).
Dabar Šv.Jono bažnyčia priklauso Vilniaus Universitetui, joje nuo 1979 m. veikia Mokslo muziejus, vyksta koncertai, iškilmingi renginiai. Universiteto kiemai ir vidaus patalpos lankomos.
Fakultetai
• Chemijos fakultetas
• Ekonomikos fakultetas
• Filologijos ffakultetas
• Filosofijos fakultetas
• Fizikos fakultetas
• Gamtos mokslų fakultetas
• Istorijos fakultetas
• Kauno humanitarinis fakultetas
• Komunikacijos fakultetas
• Matematikos ir informatikos fakultetas
• Medicinos fakultetas
• Teisės fakultetas
Institutai
• Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI)
• Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas
• Užsienio kalbų institutas
• Ekologijos institutas
• Imunologijos institutas
• Teorinės fizikos ir astronomijos institutas
• Onkologijos institutas
• Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas
Kiti padaliniai
• Aplinkos studijų centras
• A. J. Greimo semiotikos studijų ir tyrimų centras
• Kultūrinių bendrijų studijų centras
• Lyčių studijų centras
• Orientalistikos centras
• Religijos studijų ir tyrimų centras
• Sveikatos ir sporto centras
• Tarptautinio verslo mokykla
• Tarptautinis žinių ekonomikos ir žinių vadybos centras
• Karjeros centras
• Profesinio tobulinimo centras
• Skaičiavimo centras
• Biblioteka
• Leidykla – spaustuvė
• Kultūros centras
o Dainų ir šokių ansamblis
o Kamerinės muzikos ansamblis
o Folklorinis ansamblis „Ratilio“
o Choras „Virgo“
o Vyrų choras
o Mišrus choras
o Choras „Pro musica“
o Kapela „Jaunimėlis“
o Pučiamųjų orkestras „Oktava“
o Kiemo teatras
o VU teatras – dramos trupė „Minimum“ [1]
Svarbiausios datos
• Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakviečia Jėzuitų ordiną kovoti prieš reformaciją. Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 metais ir 1570 m. liepos 17 d. įkūrė pirmą kolegiją LDK ir biblioteką, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka.
• 1577 – gautas popiežiaus Grigaliaus XIII pritarimas kolegiją pertvarkyti į universitetą.
• 1578 liepos 7 – Steponas Batoras Lvove paskelbė pirmąją preliminarią privilegiją, suteikiančią kolegijai ttokias teises, kokias turėjo universitetai ir akademijos, tačiau be LDK antspaudo ši privilegija negaliojo (antspaudu disponavo LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, kalvinistas).
• 1579 balandžio 1 – Didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkoma į universitetą. Šios privilegijos nepatvirtino LDK kancleris, tačiau Steponas Batoras sugebėjo priversti kalvinistą vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą, taigi ši privilegija įgavo teisinę galią. Tų pačių metų spalio 29 popiežius Grigalius XIII išleido tai patvirtinančią bulę.
• 1595 – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paruošta ir išleista pirmoji lietuviška knyga – Mikalojaus Daukšos katekizmas.
• 1641 – ATR valdovas Vladislovas Vaza suteikė Vilniaus universitetui pirvilegiją įsteigti teisės mokslų ir medicinos fakultetus. Įsteigtas teisės fakultetas.
• 1753 – įsteigiama observatorija.
• 1781 – Vilniaus universitete įsteigtas medicinos fakultetas.
• 1783 – Vilniaus universitetas pervadintas Lietuvos Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Magni Ducatus Lituaniae.
• 1795 – po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo Vilnius atitenka Rusijai (su visu universitetu).
• 1823 – ištremiami pogrindinėms organizacijoms priklausantys studentai (filaretai, filomatai), atleisti Lietuvos ir Lenkijos istoriją dėstę dėstytojai.
• 1831 – studentai masiškai dalyvauja sukilime.
• 1832 gegužė – caro Nikolajaus I dekretu universitetas uždaromas.
• 1919 – Vilnius atitenka Lenkijai. Lenkija atidaro universitetą.
• 1939 – Vokietijai užpuolus Lenkiją universitetas uždaromas. Sovietų Sąjunga okupuoja Vilniaus kraštą ir grąžina Lietuvai (vėlgi su vvisu universitetu). Pirmą kartą dėstomas lietuvių kalbos kursas.
• 1941 – Vilnius atitenka Vokietijai. Žydai, rusai ir dalis lenkų išmetami iš universiteto.
• 1943 kovo 3-17 – vokiečių kariai nusiaubia universitetą.
• 1944 – Vilnius atitenka Sovietų sąjungai ir pavadinamas Kapsuko Universitetu.
• 1990 – Lietuva atgauna nepriklausomybę, o universitetas – autonomiją ir vardą.
Vilniaus Universiteto rektoriai
• 1580–1582 m. Petras Skarga, 1579–1580 m. vicerektorius,
• 1585–1592 m. Garsija Alabianas, 1584–1585 m. vicerektorius,
• 1592–1595 m. Fridrichas Barčas,
• 1595–1600 m. Leonardas Krakeris,
• 1600–1602 m. Paulius Bokša, 1582–1584 m. vicerektorius,
• 1602–1605 m. Adomas Brokas,
• 1605–1608 m. Mykolas Ortizas,
• 1609–1611 m. Stanislovas Vlošekas,
• 1611–1614 m. Simonas Niklevičius (ir 1625–1629 m.),
• 1615–1618 m. Mykolas Salpa, 1614–1615 m. vicerektorius,
• 1618–1625 m. ir 1641–1643 m. Jonas Gruževskis,
• 1625–1629 m. Simonas Niklevičius (ir 1611–1614 m.),
• 1629–1632 m. Pilypas Frizijus,
• 1632–1637 m. Simonas Ugnievskis,
• 1638–1641 m. Merkelis Šmelingas,
• 1643–1646 m. Benediktas de Sokso,
• 1646–1649 m. Albertas Cieciševskis,
• 1649–1650 m. Jonas Rivockis, vicerektorius,
• 1650–1653 m. Grigalius Šionhofas,
• 1653–1655 m. Albertas Kojelavičius,
• 1656–1657 m. Žygimantas Liauksminas, vicerektorius ,
• 1659–1661 m. Kazimieras Kojelavičius, 1657–1659 m. vicerektorius ,
• 1661–1663 m. Mykolas Ginkevičius,
• 1663–1666 m. Danielius Butvilas,
• 1666–1669 m. Andriejus Valavičius,
• 1669–1672 m. Stanislovas Tupikas,
• 1672–1675 m. Baltazaras Rogalskis,
• 1675–1678 m. Paulius Bochenas,
• 1678–1681 m. Andriejus Ribskis (ir 1691–1694
m.),
• 1681–1683 m. Vladislovas Rudzinskis,
• 1683–1684 m. Mykolas Mazoveckis,
• 1684–1688 m. Petras Kitnovskis,
• 1688–1691 m. Pranciškus Kucevičius,
• 1691–1694 m. Andriejus Ribskis (ir 1678–1681 m.),
• 1694–1697 m. Baltazaras Dankvartas
• 1697–1701 m. Kristupas Losievskis,
• 1701–1704 m. Jokūbas Hladovickis,
• 1704–1705 m. Martynas Godebskis vicerektorius,
• 1705–1710 m. Tobijas Arentas (ir 1716–1720 m., 1721–1724 m.),
• 1710–1713 m. Motiejus Karskis,
• 1713–1716 m. Kristupas Limontas,
• 1716–1720 m. Tobijas Arentas (ir 1705–1710 m., 1721–1724 m.),
• 1720–1721 m. Kristupas Garšvila,
• 1721–1724 m. Tobijas Arentas (ir 1705–1710 m., 1716–1720 m.), <
• 1724–1727 m. ir 1731–1735 m. Stanislovas Sokulskis (ir 1731–1735 m.),
• 1727–1731 m. ir 1741–1745 m. Vladislovas Daukša,
• 1731–1735 m. Stanislovas Sokulskis (ir 1724–1727 m.),
• 1735–1738 m. Karolis Bartoltas,
• 1738–1741 m. Juozapas Sadovskis,
• 1745–1752 m. Pranciškus Rosciševskis,
• 1752–1755 m. Jonas Juraga,
• 1755–1759 m. Martynas Bžozovskis,
• 1759–1760 m. Stanislovas Haslovskis, vicerektorius,
• 1760–1763 m. Ignacas Žaba (ir 1774–1779 m.),
• 1763–1766 m. Kazimieras Vazgirdas,
• 1766–1769 m. Kazimieras Pšeciševskis,
• 1769–1772 m. Juozapas Jankovskis,
• 1772–1774 m. Antanas Skorulskis,
• 1774–1779 m. Ignacas Žaba (ir 1760–1763 m.).
1773–1803 mm. Schola Princeps Vilnensis
• 1779–1780 m. Žanas Ševaljė,
• 1780–1799 m. Martynas Počobutas,
• 1799–1806 m. Jeronimas Stroinovskis,
1803–1832 m. Vilniaus imperatoriškasis universitetas – Imperatoria Universitas Vilnensis
• 1807–1815 m. Janas Sniadeckis,
• 1815–1817 m. Johanas Lobenveinas, einąs rektoriaus pareigas,
• 1817–1822 m. Simonas Malevskis,
• 1823–1824 m. JJuozapas Tvardovskis,
• 1824–1832 m. Vaclovas Pelikanas,
1919–1939 m. Stepono Batoro universitetas
• 1919–1921 m. Michalas Siedleckis,
• 1921–1922 m. Viktoras Stanevičius,
• 1922–1924 m. Alfonsas Parčevskis,
• 1924–1925 m. Vladislavas Dzievulskis,
• 1925–1926 m. Marijanas Zdziechovskis,
• 1926–1928 m. Stanislavas Pigonis,
• 1928–1930 m. Česlavas Falkovskis,
• 1930–1932 m. Aleksandras Januškevičius,
• 1932–1933 m. Kazimiežas Opočinskis,
• 1933–1936 m. ir 1937 m. Vitoldas Stanevičius,
• 1936–1937 m. Vladislavas Jakovickis,
• 1937–1939 m. Alesandras Vujcickis,
• 1939 m. Stefanas Erenkroicas,
1939–1943 m. Vilniaus universitetas
• 1940–1943 m. Mykolas Biržiška,
1944–1990 m. – Vilniaus valstybinis universitetas, Vilniaus valstybinis Vinco Kapsuko universitetas
• 1944–1946 m. Kazys Bieliukas,
• 1946–1948 m. Zigmas Žemaitis,
• 1948–1956 m. Jonas Bučas,
• 1956–1958 m. Juozas Bulavas,
• 1958–1990 m. Jonas Kubilius,
nuo 1990 m. Vilniaus universitetas
• 1990–2000 m. Rolandas Pavilionis,
• nuo 2002 m., Benediktas Juodka, 2001–2002 m. einantis rektoriaus pareigas. <
Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetas – vienas iš Vilniaus universiteto fakultetų, kuriame ruošiami biologijos, geografijos ir geologijos specialybių absolventai.
Katedros
• Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos
• Bendrosios geografijos
• Biochemijos ir biofizikos
• Botanikos ir genetikos
• Geologijos ir mineralogijos
• Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos
• Hidrologijos ir klimatologijos
• Zoologijos
Kiti padaliniai
• Botanikos sodas
• Kartografijos centras
Aplinkos studijų Vilniaus universiteto Matematikos ir Informatikos fakultetas – vienas iš Vilniaus universiteto fakultetų, kuriame ruošiami matematikos, informatikos bei statistikos specialybių absolventai.
Istorija
Matematika pradėta studijuoti ir dėstyti Universitete nuo pat jo įsteigimo – 1579-ų metų. TTada buvo įkurta ir Matematikos katedra, Filosofijos fakulteto sudėtyje.
Vėliau matematinės analizės ir geometrijos katedros buvo Matematikos – gamtos fakultete, nuo 1960 metų šios katedros ir nauja Bendrosios matematikos katedra buvo fizikos fakulteto sudėtyje. 1965 metais įkurtas Matematikos ir mechanikos fakultetas, 1978 metais – matematikos fakultetas. Nuo 1999 metų matematikos fakultetas pervadintas matematikos ir informatikos fakultetu.
Katedros
Šiuo metu Matematikos ir informatikos fakultetui priklauso:
• Matematinės analizės katedra
• Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedra
• Matematinės statistikos katedra
• Diferencialinių lygčių ir skaičiavimo matematikos katedra
• Matematikos metodikos katedra
• Informatikos katedra
• Programų sistemų katedra
• Kompiuterijos katedra
• Kompiuterių laboratorija
• Lietuvos matematikų muziejus
• Informacinių technologijų centras
• Ekonometrinės analizės katedra
• Matematinės informatikos katedra
Dėstytojai
• Edvardas Misevičius
• Stanislovas Norgėla
• Saulius Ragaišis
• Antanas Mitašiūnas
• Vladas Tumasonis
• Eugenijus Manstavičius
Dalykai
• Algoritmai ir duomenų struktūros (kursas)
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI) yra Lietuvos aukštojo mokslo įstaiga, rengianti politikos mokslų ir tarptautinių santykių specialistus bei atliekanti politikos mokslų tyrimus.
Istorija
Institutas, įkurtas 1992 metais vasario 7 dieną, pedagoginę veiklą pradėjo dvejų metų Tarptautinių santykių programa. 1992 metų birželio 8 d. Vilniaus universitetas pasirašė Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pareiškimą ir protokolą dėl paramos VU TSPMI kūrimui. Pagal 1993 metais įkurtą politikos mokslų bakalauro programą TSPMI dabar studijuoja daugiau nei 570 studentų, iš jų daugiau nei 150 mokėsi neakivaizdžiai. MMagistro programose – daugiau nei 180, doktorantūroje – 28.
1992 – 2004 metais bakalauro programą baigė 554 studentai, magistro programas 243 studentai, apginta 18 politikos mokslų daktaro disertacijų.
Studijos
Bakalauro studijos
• Politikos mokslų programa
Magistro studijos
• Tarptautinių santykių ir diplomatijos programa
• Europos studijų programa
• Lyginamosios politikos programa
• Europos viešojo administravimo programa
• Viešojo administravimo programa
Doktorantūros studijos
• Politikos mokslų doktorantūros programa
Katedros, centrai
• Tarptautinių santykių katedra
• Europos studijų katedra
• Politikos teorijos katedra
Azijos ir Afrikos
Mokslinė veikla
VU TSPMI vykdo mokslinius tyrimus Lietuvos ir kitų valstybių politinės raidos, užsienio politikos ir tarptautinių santykių srityse. Svarbiausi šių tyrimų rezultatai skelbiami Instituto periodiniuose leidiniuose „Politologija“, „Lithuanian Foreign Policy Review“, „Lithuanian Political Science Yearbook“.
Tarptautinis bendradarbiavimas
Institutas dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose ir programose, bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis ir fondais, yra daugelio tarptautinių akademinių organizacijų bei akademinių institucijų tinklų narys, yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su įvairiais užsienio valstybių universitetais.
Viešoji politika
Institutas aktyviai dalyvauja viešojoje politikoje. Bendradarbiaujant su Lietuvos valstybinėmis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis VU TSPMI organizuoja mokymus bei kvalifikacijos kėlimo kursus, teikia ekspertizes valstybinėms institucijoms, organizuoja viešus renginius, inicijuoja nevyriausybinių organizacijų kūrimąsi, skatina politinės kultūros ir pilietinės visuomenės šalyje formavimąsi, formuoja viešosios politikos nuomonę šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais.
Studentų organizacijos
VU TSPMI studentų korporacija „RePublica“
Korporacija „RePublica“ yra savarankiška, nepolitinė, visuomeninė organizacija. „RePublica“, jungianti esamus ir buvusius VVU TSPMI studentus. Tai yra seniausia institute veikianti studentų organizacija. Pagrindiniai korporacijos tikslai yra puoselėti VU TSPMI bendruomenę ir palaikyti ryšius tarp buvusių ir esamų studentų, taip pat telkti instituto studentus demokratinei, teisinei, pilietinei visuomenei Lietuvoje kurti.
Studentų mokslinė draugija
Ši akademinė organizacija vienija VU TSPMI studentus, besidominčius moksline veikla. Draugijoje veikia 9 sekcijos, kurių nariai, padedami instituto dėstytojų, organizuoja susitikimus su politikais, mokslininkais bei žymiais visuomenės veikėjais. SMD rengia VU TSPMI studentų mokslinių darbų bei tarptautines konferencijas, diskusijas, seminarus, vasaros ekspedicijas.
Studentų atstovybė
TSPMI SA atstovauja studentų interesus, skatina aktyvią ir kūrybingą instituto bendruomenę, plėtoja glaudesnius ryšius su instituto administracija. Studentų atstovybė organizuoja studentiškus renginius, vykdo kuratorių programą, palaiko ryšius su kitų fakultetų studentų atstovybėmis, rengia būsimų pirmakursių vasaros stovyklas.
Orientalistikos centras – Vilniaus universiteto padalinys, įkurtas 1993 m.
Orientalistikos centre vykdomi moksliniai tyrimai, leidžiamas žurnalas Acta Orientalia Vilnensia, vyksta tarptautinės mokslinės konferencijos „Azijos studijos: problemos ir tyrinėjimai“.
Nuo 2000 m. atsirado Lyginamųjų Azijos studijų bakalauro programa, į kurią priimama kas antri metai. 2004 m. išleista pirmoji laida (arabistikos, indologijos, japonologijos ir sinologijos specializacijos). Į tas pačias specializacijas priimta ir 2002 m., 2004 m. priėmimas vyko į sinologiją, japonologiją bei indologiją. 2006 m. priėmimas numatytas į tas pačias tris specializacijas bei iranistiką.
Vilniaus universiteto Kamerinės muzikos ansamblis
– Vilniaus universiteto meno kolektyvas, 1979 m. įkurtas Pauliaus Bernardo Koncės.
Pirmasis koncertas surengtas 1980m., 1981m. padaryti pirmieji įrašai. 1982m. Tarptautiniame kamerinės muzikos studentų ansamblių konkurse Jerevane ansamblis laimėjo II premiją, 1983m. – I premiją. Nuo 1985m. bendradarbiauja su universiteto merginų choru „Virgo“.
Per savo 27 metų istoriją VU kamerinės muzikos ansamblis yra koncertavęs Vengrijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Meksikoje, Prancūzijoje ir kitur.
1992m. įrašyta pirmoji garso kasetė, 1997m. – garso kasetė su choru „Virgo“. 1998m. kartu su Upsalos choru pastatyta Henry PPurcell opera „Didonė ir Enėjas“. 2004m. ansamblis išleido savo kompaktinį diską.
VU Kamerinės muzikos ansamblyje groja įvairių fakultetų ir specialybių studentai, ansamblio narių sudėtis dažnai keičiasi.
„Minimum“ – Vilniaus universiteto dramos trupė. Statomos tiek klasikos, tiek šiuolaikinės pjesės. MINIMUM vaidino Londone, Paryžiuje, Insbruke, dalyvavo tarptautiniuose universitetų teatrų festivaliuose Puebloje (Meksika), Mursijoje, Alikantėje (Ispanija), Lione, Bezansone (Prancūzija), Lježe (Belgija), Potsdame, Erfurte, Rudolštate, Paderborne (Vokietija), Zagrebe (Kroatija), Minske (Baltarusija).
Trupė yra Lietuvos ir Tarptautinės universitetų teatrų asociacijos narys, aktyviai dalyvaujantis rengiant kasmetinius tarptautinius universitetų tteatrų forumus bei akcijas. „Minimum“ priklauso Universitetų teatrų asociacijai.
Teatras įsikūręs L. Stuokos-Gucevičiaus kiemelyje esančiame rūsyje. Teatro vadovas ir režisierius – Rimantas Venckus.
