Vilniaus pilys

Vilniaus piliakalnių reikšmė

Rytų Lietuvos gyventojai pirmieji ėmė naudoti natūralias, sunkiai

prieinamas kalvas – piliakalnius – medinių pilių ir gyvenviečių statybai.

Dabartinio Vilniaus centre viena šalia kitos iškilo bent penkios stambios

aukštumos – Pilies arba Gedimino kalnas, Plikasis (dabar dar vadinamas

Trijų kryžių) kalnas, Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai. Dosniai gamta

apdovanojo Pilies kalną – jis buvo neprieinamas. Šiaurinėje kalno papėdėje

teka Neris. Vilnelės kilpa kitados supo kalną iš pietų ir vakarų. Pilies

kalno vakarinėje papėdėje iki Vilnelės kilpos vakaruose susidarė slėnis,

kurį jau senovėje žmonės vvadino Šventaragio slėniu

Medinių pilių statybos kalvose-piliakalniuose tradicija gimė apie 1100

metus prieš Kr. Neabejojame, kad Vilniaus kalvas netruko panaudoti čia

įsikūrę baltiškos Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės, ir jau apie I

tūkstantmetį prieš Kr. čia buvo įkurta gyvenvietė. V a. po Kr. susiformavęs

baltų karinės demokratijos elitas Pilies kalną jau naudojo kaip pilį –

tvirtovę. Apie tai liudija archeologų radiniai Pilies kalne ir jo papėdėse.

Vilnius – Lietuvos sostinė

Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius, kaip Lietuvos valstybės sostinė,

minimas vėlai – 1323 metų spalio 2 dienos Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ssutartyje su Livonijos ordinu ir Rygos miestu. Yra tyrinėtojų (N.

Kitkauskas), kurie teigia, kad Vilniaus vardas rašytiniuose šaltiniuose

žinomas iš anksčiau. Nurodo, kad ankstyviausias šaltinis yra X amžiaus

anglų epas „Keliaunininkas“. Čia rašoma apie „Wiolane and Wilna“. Rusų

metraščiuose apie Vilnių rašoma jau nuo 11129 metų, o XVII amžiaus karaimų

metraštyje, perrašytame iš ankstesniųjų, sakoma, kad Vilnius buvo

pastatytas tarp 1189 ir 1190 metų.

Dažnai rašytiniuose šaltiniuose minimas Šventaragio slėnis. Baltų

pagonybės laikas čia buvo pagoniškojo kulto centras. XVI a. Lietuvos

metraščiuose ir Motiejaus Strijkovskio kronikose rašoma, kad Šventaragio

slėnyje nuo XIII a. antrosios pusės buvo deginami ir laidojami Lietuvos

didieji kunigaikščiai. Pirmasis čia buvo sudegintas kunigaikštis

Šventaragis (legendinis Lietuvos kunigaikštis). Jo sūnus Skirmantas slėnyje

įkurdino žynius, kurie meldėsi ir kūreno ugnį dievo Perkūno garbei.

Lietuvos sostinės klausimas.

Dažnai ginčijamasi – kur buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė.

Minima Kernavė, minimi Trakai, minima Voruta. Tačiau patvirtinimų tam nėra

– nei rašytinių, nei daiktinių. Tuo tarpu karalius Mindaugas – Lietuvos

valstybės statytojas – paliko ženklų pėdsaką Vilniaus istorijoje. 1251

metais popiežius Inocentas IV rašė: „Karalius Mindaugas ruošiasi Vilniuje

statyti katedrą“. 11388 metais kryžiuočių laiške Romos popiežiui sakoma, kad

karalius Mindaugas buvo įsteigęs Vilniaus vyskupystę. Tą patį kryžiuočiai

tvirtino ir per 1399 metų derybas su Lenkija. 1414–1418 metų Konstancos

bažnytiniame susirinkime be viso kito buvo patvirtinta, kad karalius

Mindaugas pastatė ir pirmąją Lietuvoje – Vilniaus – katedrą.

Mindaugo karalystės pilys

1987–2002 metų archeologiniai tyrinėjimai Pilies kalno papėdėje ir

Katedroje rašytinius šaltinius patvirtino. Neabejojama, kad pirmąją, dar

romaninio stiliaus, katedrą pastatė karalius Mindaugas, kad jo laikas

Vilniuje pilyse iškilo pirmieji Lietuvos mūrai. Tad kaip ir nebeliko ko

abejoti. Vilnius ir buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė. Čia,

apkrikštijus Mindaugą, buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Vilniaus vyskupystė su

Vilniaus katedra. Joje Mindaugas, matyt, ir buvo karūnuotas. Čia karalius

Mindaugas kūrė galingą pilių kompleksą, kuris tapo Lietuvos valstybės

politiniu, religiniu, kariniu, administraciniu ir kultūriniu centru.

Gediminas ir pirmosios žinios apie Vilnių

Legendiniu Vilniaus įkūrėju laikomas kunigaikštis Gediminas. Sakoma,

kad po sėkmingos medžioklės Šventaragio slėnyje apsistojusiam Gediminui

susisapnavo sapnas – ant šalia esančio Pilies kalno staugiąs geležinis

vilkas. Paprašytas sapną išaiškinti Krivių Krivaitis Gediminui pasakė

„Pastatysi čia pilį, kurios joks priešas nepaims“.

XIV amžiaus pabaigos miestų aprašyme apie Vilnių sakoma: „Vilnius mūrinis,

prie Neries ir Vilnios: keturios sienos medinės, o dvi mūrinės“. Manoma,

kad medinėmis sienomis buvo apjuosta Kreivoji pilis, o Aukštutinę ir

Žemutinę pilis juosė mūro sienos. Iš tiesų, 1390 metais Vilniuje buvo trys

pilys – Žemutinė, Aukštutinė ir Kreivoji. Įsikūrusios viena šalia kitos,

jos sudarė vientisą įtvirtinimų kompleksą. Viduryje, ant kalvos, vadinamos

Pilies arba Gedimino kalnu, stovėjo Aukštutinė pilis. Prie Pilies kalno iš

vakarų glaudėsi Žemutinė pilis. Į rytus nuo Aukštutinės pilies kilo

Kreivoji pilis.

Vilnius užsieniečių akimis

1413–1414 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sostinę aprašė

flamandų keliautojas Žilberas de Lanua: „.Tame atšlaime, apjuostame mūrine

siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas

kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo

būstinę.“. Iš aprašymo matyti, kad dalis pastatų XV a. pradžioje buvo

mediniai. Matyt, didesnių perstatymų iki 1419 metų Vilniuje nebuvo.

1419 metų gaisras

1419 metais Vilnių ištiko bėda. Kilo didžiulis gaisras. Amžininkai

rašė, kad gaisras prasidėjo nuo arklidžių. Sudegė Lietuvos krikštui

pastatyta bažnyčia, kuri 1388 metais popiežiaus Urbono VI bule buvo

paskelbta Vilniaus katedra, kunigaikščio iždas, tvartai, arklidės, ūkiniai

pastatai su sandėliais. Gaisras apnaikino ir Aukštutinę pilį. Padaryta žala

buvo vertinama 60 tūkstančių sidabro gabalų.

Lietuvos valdovas skubėjo atstatyti sostinę. Jau 1422 m. vasarą didysis

kunigaikštis Vytautas iš atstatytos Vilniaus pilies rašė laiškus Rygos

arkivyskupui ir priėmė popiežiaus legatus. Manoma, kad, rengiantis Vytauto

karūnacijai, bent jau iki 1430 metų gotikos stiliumi buvo perstatyta ir

Vilniaus katedra.

Renesansinės Vilniaus pilys

Ištisus šimtą metų iki pat 1520 metų Vilniaus pilių vaizdas nesikeitė.

Nauji vėjai atūžė su iš Italijos plitusia renesanso kultūra. Lietuvos

didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo, karalienės

Bonos Sforcos rūpesčiu Vilnius pasikeitė – jau XVI amžiaus viduryje jis

tapo žymiu Europos politikos ir kultūros židiniu.

1520 metais, gimus įpėdiniui Žygimantui Augustui, karalius Žygimantas

Senasis pradėjo Valdovų rūmų perstatymą. Manoma,kad renesansinių rūmų

architektu buvo italas B. Berecis. 1530 metais, 100 tūkstančių dukatų

kainavęs, rūmų perstatymas buvo baigtas. 1523 metais pradėta ir katedros

rekonstrukcija. 1529 metais atnaujintoje katedroje iškilmingai vainikuotas

ir paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 9-metis Žygimantas Augustas.

Žygimanto Augusto laikų miestas

Žygimantas Augustas, 1544 metais tapęs pilnateisiu LLietuvos Didžiosios

kunigaikštystės valdovu, o nuo 1548 metų Lenkijos karaliumi kartu su motina

karaliene Bona apsigyveno Vilniaus pilyje. Iki 1566 metų Vilnius buvo

Žygimanto Augusto rezidencija. Šis laikas – Vilniaus „aukso amžius“.

Žemutinė pilis buvo smarkiai pertvarkyta. Didžiojo kunigaikščio dvare

buvojo garsūs architektai, dailininkai, artistai. Pilyje buvo kaupiamos

meno vertybės – įsigyta gausi ginklų, šarvų, laikrodžių kolekcija, daugybė

vertingų paveikslų, gobelenų. Visoje Europoje išgarsėjo kunigaikščio rūmų

biblioteka.

1572 – 1635 m. pilių kompleksas

1572 metais mirus Žygimantui Augustui valstybės politinis centras

pasikeitė. Jau 1576 metais Lenkijos karaliumi išrinktas Steponas Batoras

dažniau gyveno Gardine nei Vilniuje. XVI amžiaus pabaigoje dvaras galutinai

persikėlė į Krokuvą. XVII a. pradžioje Aukštutinė pilis prarado gynybinę

reikšmę ir pamažu iro. 1610 metais Vilnių vėl nuniokojo gaisras: sudegė

katedra, varpinė, kunigaikščių rūmai, Vyriausiojo tribunolo pastatai,

pilies vartai ir tiltai per Vilnią.

Vazų dinastijos Lietuvos valdovai – Zigmantas Vaza ir Vladislovas Vaza –

rūpinosi Vilniumi ir jo pilimis. Zigmanto Vazos rūpesčiu iki 1632 metų

Vilniaus katedra buvo atstatyta, o jo sūnus Vladislovas 1635 metais prie

jos pastatė baroko stiliaus šv. Kazimiero koplyčią. Tokia ji išstovėjo iki

XVIII amžiaus pabaigos perstatymų klasicizmo stiliumi.

Pilių komplekso išnykimas

Tragiškiausios Vilniaus pilių dienos atėjo per 1655–1661 metų karą su

Rusija. Aukštutinė ir Žemutinė Vilniaus pilys buvo visiškai nuniokotos, ir

Lietuvos valdovai nedėjo jokių pastangų jas atstatyti.

1795 metų Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugo.

Rusijos caras Pavlas I

įsakė Žemutinės pilies Valdovų rūmus nugriauti, kad neliktų ir atsiminimo

apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Eugenijaus Jovaišos straipsniai

Šapoka “Lietuvos istorija”