Vytautas

Vytauto vaikyste yra labai ma?ai ?inoma. Gimes apie 1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip u?silikusios ?inios sako, Vytautas buvo neaukto ugio, dailiu ir energingu veido bruo?u. Turejo dideles, gyvas ir protingas akis. I veido atrode moterikas; niekas nepa?ino, kai jis apsitaises savo ?monos palydoves rubais pabego i kalejimo.Visa Vytauto figura atsiviete pasitikejimu savim, energija, gyvumu, drasa, rizikingumu ir savigarba, ?od?iu, – ka?kokia didingo valdovo viesa. Nors i pa?iuros ma?o augumo, bet savyje slepe did?ia dvasia. Buvo protingas ir ?monikas. IIsidemetinas jo susivokimas ir orientacija: i karto jis ispresdavo kelius reikalus. Dejuodavo net kry?iuociai, nespedavi jo ?ygiu ir elgesiu observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokejo laika taip suvartoti, jog ne minute nenueidavo niekais. Pasi?ymejo stropiu valdymu: savo pareigu neu?mirdavo nei namuose, nei kelioneje. Ar klausydamas ?moniu skundu ir praymu, ar duodamas atsakymus ir patarimus – visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis u?sipelne dideles pagarbos tiek savuju, tiek svetimuju tarpe. Laisvesni laika, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo med?iokleje arba ?aizdamas achmatais. Bet visur kkur matesi saikas. Vytautas neprotingu laike toki monarcha, kuris del med?iokles mesdavo i ali valstybes reikalus.

Palaike gerus santykius ir su pirkliais. Ju padedamas isigijo didelius turtus: aukso, sidabro, brangiu akmenu, audeklu, kailiniu ir kitokiu brangenybiu, kurias paskui kitiems dalindamas rode ddideli dosnuma. Valgydamas ir gerdamas susivalde, per visa savo gyvenima nevartojo vyno ir jokio kito gerimo, o tik vandeni. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranee visus savo laiko valdovus. Su savikiais elgesi gana rusciai: ne vieno nusikaltelio nepalikdavo nenubaudes ir kalte buvo sunku nuo jo paslepti. Svecius priimdavo vaiingai ir gra?iai.

Nuo pat jaunystes Vytauatas mego karo dalykus, ginklus. ioje srityje nauji iradimai ypac ji domindavo. Visokiu karo dalyku mielai mokydavoji ir lengvai juos isisavindavo. Ypac jis sekdavo Vakaru Europos iradimus ir paprocius.

Kiekviename jo svarbesniame ?ygyje galima pastebeti karo dalyku, kulturos, mokslo pamegimas. Cia ir paaikeja, del ko jis i vinos puses gerbe karikius, riterius, o i kitos – mokslo vyrus; ir vienu ir kitu jo dvare netrukdavo ir i ivairiu kkratu atsilankydavo.

Mokejo ne tik vokieciu, bet ir lotynu kalba. Galejo moket ir rusu, nes su ju kunigaikciais vede daug reikalu ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokejes ir totoriu kalbos, nes jo dvare totoriu daug pasimaiydavo ir nuolat budavo kun. tarnyboj; o i kun. kancialerijos, kaip u?simena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinejami totoriu kalba ratai.

Visi mokslai kunigaikciui tiek turejo reikmes, kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo at?vilgiu buvo tikras kry?iuociu mokinys, realistas ir praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir yyktus, bet ?inodamas reikalus, da?nai griebdavosi samojaus ir lakonikumo. Kai ant Dniepro savikiai ji atkalbinejo del didekiu alciu mesti kova su totoriais, Vytautas atreme: todel ir reikia kariauti, nes jeigu nugalesim, gausime triumfa ant dvieju prieu; jei busime nugaleti, kalbes apie mus, kad mus nugalejo du prieai: altis ir totoriai. Kai karta jam ka?kas primine jo dideli dosnuma dalinant totoraims ?emes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakes, kad gerumu galima ir laukinius ?veris suvelninti. O kai vel karta jo akyse ka?kas gyre viena ikalbinga kunigaikti, Vytautas trumpai tare, kad jam patinkas ma?iau ikalbingas, bet u?tatai tiesakalbis.

Vytautas, du kart i Lietuvos pabeges, ibuvo apie ketverius metus Prusuose. Tenai, kry?iuociu tarpe, jis iejo gera ir drausminga gyvenimo mokykla, kuri jam padejo atsivaduoti tevike.

Prusuose Vytautas turejo progos ir su ivairiu kratu ?monemis susitikti ir isineketi. Jam buvo idomu, kokia kitu kratu politika, siekimai, kultura. Sveciai Vytautui buvo atviri, nes mate, kad ji gerbia kry?iuociai, pavesdami jam net tarpusavio gincus spresti. ?od?iu, jis Prusuose mito vakaru kulturos vaisiais, ypac materialine kultura, kuria paskui kele savo krate, statydamas ba?nycias, pilis ir t.t.

Imoko cia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios veliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riteriu, kurie idid?iai putesi, dedamiesi esa tikrosios rreligijos neejai ir skelbejai, turejo ir Vytauto budui atsiliepti. Jau i prigimimo nemenka jo ambicija cionai dar labiau sustiprejo. Apskritai imant, Vytautas budamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbtus, i itos mokyklos iejo tikras tu laiku europietis, susipa?ines su Vakaru siekimais ir politinemis bei diplomatinemis pinklemis.

Pavirutinikai pa?velgus atrodo, kad Vytautas blakosi, yra napastovus: tai bega pas vokiecius, tai gri?ta atgal. I tikruju taip nera. Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo – tevikes. Jis ne valandai neu?mirta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas riasi su vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi ivairiomis priemonemis: kariauja, derasi, politikuoja, ieko alininku (Ordinas, Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilau?imo metai – jis galutinai atsisake nuo sajungos su Ordinu, susitaike su Jogaila ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tevike, bet ir visa Lietuva. Jo santykiai su tauta pasikeite. Jo asmeniki reikalai susiderino su tautos ir valstybes reikalais: tautos prieai yra ir jo prieai, tautos draugai – jo draugai. Savo tautai jis pasiliko itikimas iki gyvos galvos ir deimteriopai atsilygino u? visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 – 1392m. jis lyg medis, neturis kur suleisti aknis, po 1392 jis gri?ta i gimtaja dirva, ir visas medis puikiai ibujoja. Jis jau nebe pabeges, nuskriaustas kunigaiktis, kkovojes del tevikes, bet galingas Lietuvos vadytojas. Atsitiktinai keiciasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrode napastovus, besiblakantis, aviantiuristas, tai nuo 1392 metu jis virsta rimtu, pilno masto valdovu – monarchu. Jis igyja didesnio pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovet: jis jau tada turejo apie 40 metu. itokiame am?iuje gavo vald?ia, kurios taip sieke ir kurios pasirode tikrai vertas. Jo veiksmuose jauciamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko galejo jis imti reikti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau u?daviniu, ir tie u?daviniai vis buvo ivairesni ir sunkesni. Atrodo, kad pama?u susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikmo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusu kun. ir totoriais, kunigaikcio vald?ios stiprinimas ir kulturos kelimas krato viduje – tai vedamosios politokos mintys.

Vytautas buvo ?ymus ir kaip savo krato tvarkytojas. 1392 m. gavo suirusia neramia ala. Jis pasirode kaip nepaprastai gabus organizatorius. Greitai numalino sukilusius kunigaikcius, sustiprino savo vald?ia. Jis valde krata kietai, nepakesdamas jokio pasiprieinomo: be pasigailejimo alino savo giminaicius kungaikcius nuo u?imamu vietu, sukilusius ?emaicius ?iauriai numalino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykcio bijodavo. Pasireikias jo veiksmuose ?iaurumas sutinka su tu laiku

supratimu ir negali buti laikomas vien individuoline Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras eiminkas ir finansistas: pinigu jam netrukdavo – jis galejo net ?ymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo yktus, prieingai reikale pinigu negsiailedavo. iaip, kaip minejau, labai paprastas ir neilaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigaledavo jokiu ilaidu, kad reikedavo parodyti savo galybe, u?imponuoti: siuncia brangiu dovanu, kelia puikias poutas (Lucke).

Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybes vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybes veikimo ir psireikimo dalis

Baigdamas i referata, a noreciau pastebeti, kad Vytauto aasmuo, kaip ?mogaus ir kaip valstybes vyro – politoko ar diplomato, kulturininko ar karininko – nera galutinai paaikejes, nors apskritai yra galima susidaryti apie pati asmeni ir jo veikla visai aiku vaizda. Vytauto asmeny ir jo plataus masto veikloje slepiasi dar daug neaikumu, kurie ir sukelia nema?a abejoniu ir svyravimo, kas i kitos puses ir sulaiko pasakyti apie ji galutini ?odi. Todel manau, kad musu istorikai ioj srity dar nema?a ras sau gra?aus ir dekingo darbo. Tuo tarpu pameginau tik bbendrais bruo?ais, nesigilindamas i visas smulkmenas ir ju prasme, charakterizuoti Vytauta.

Naudota literatura:

1. Vytautas Didysis A.apoka Vilnius, 1988m.

254 psl. 4 pstr.

255 psl. 3 pstr.

256 psl.

257 psl. 1,2 pstr.

258 psl. 1,5 pstr.

2. Lietuvos Didysis kunigaiktis Vytautas kaip politikas Vilnius, 11989m. 148 psl. 3 pstr