Zydai

VYTAUTO DIDŽIOJO PRIVILEGIJA

Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvo baudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitų laisvųjų žmonių, rrodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteikta gyvybės, nuosavybės apsauga, teisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvo uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams tikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės.

Privilegiją vėliau patvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti Pirmajame LLietuvos statute (1529 m.).

Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina aukso amžiumi.

Vėliau būta ir sunkių išbandymų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš Lietuvos; grįžti jiems leista po 8 metų. Bet dominavo ne persekiojimai, ne priespauda, o tolerancija, palyginti llaisvas gyvenimas, galimybė išpažinti savo religiją, laikytis savo papročių, užsiimti įvairiais verslais. Ir žydai įleido čia gilias šaknis, įaugo į Lietuvą, išugdė turtingą kultūrą. Užsiėmimai kuo įvairiausi. Didžiulis buvo žydų prekeivių vaidmuo, nors krašte viešpatavo natūrinis ūkis. Žydai buvo patyrę finansininkai, dažnai jiems patikėtos atsakingos pareigos. Michelis Juzefovičius buvo paskirtas Bresto muitinės valdytoju, jo brolis Abraomas (jis apsikrikštijo) 1510-1518 m. tvarkė visos LDK finansus. Daugelis apsigyveno kaime, arendavo žemę; dvarininkai jiems išnuomodavo karčemas, dėl to žydai neretai buvo kaltinami, kad girdo žmones. Kaltinimai neteisingi, tai liudija ir A. Šapokos istorijos vadovėlis: „Visi dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo bravorus, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose. Jos buvo statomos dvarininkų ir išnuomojamos žydams. Girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai verste vversdavo savo valstiečius gerti, reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės. Tai buvo savotiškas mokestis.“

Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke – beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams „„štetl“ tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai – keletas), chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą. Gyveno greta lietuvių, bet vis dėlto atskirai. Labiausiai skyrė religija. Viena vertus, daugelis krikščionių laikėsi bažnyčios skelbiamos nuostatos, kad žydai nužudę Jėzų ir neretas, samprotaudamas apie žydus, priskirdavo jiems tą kolektyvinę istorinę atsakomybę; kartais tai šiek tiek nuspalvindavo net santykius su pažįstamu, kaimynu. Kita vertus, judaizmas tolino žydus nuo kitatikių, ugdė uždarumą. Santuokos buvo toleruojamos tik su bendratikiais; kašruto taisyklės (žr. skyrių „Religinė tradicija“) draudė sėsti su kataliku prie bendro stalo; per šabatą, kai krikščionys dirbo, žydui buvo nevalia net krosnies kūrenti. Daugelis žydų papročių lietuviui atrodė keisti, svetimi, nepriimtini, neretai sukeldavo pašaipą, o kartais ir stipresnį negatyvizmą. Tai atsispindėjo ir tautosakoje.

Panevėžio ješiva Bnei Brake, Izraelis

Religija žydų gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. Praeityje visas švietimas buvo religinis (žr. skyrių „Religinė tradicija“). LDK labai garsėjo savo ješivomis – Voložino, TTelšių, Miro, Slabados (Vilijampolės), Panevėžio, Kelmės, Eišiškių ir t.t. Daugelyje jų studijavo jaunuoliai ir iš kitų Europos šalių. Ir dabar Izraelyje, JAV ir kitur veikia ješivos, pasivadinusios Lietuvos ješivų vardais. Mokslo prestižas buvo labai didelis, jis buvo vertinamas kur kas labiau už turtus. Turtingi žydai važiuodavo į ješivas rinktis jaunikių savo dukroms; po sutuoktuvių jie ilgai, kartais iki 5 metų ir ilgiau, išlaikydavo žentą, kad tasai galėtų visiškai atsidėti Talmudo studijoms. Toks išsimokslinęs žentas buvo šeimos pasididžiavimas.

Mergaitėms mokymasis nebuvo privalomas, kaip berniukams, bet jis buvo skatinamas. Rašyti mokėjo toli gražu ne visos, bet visos paskaitydavo maldaknygę. Nepaprastai paplitęs buvo populiarus Toros išdėstymas jidiš kalba, vad. Tsena-u-rena; ši knyga perspausdinta 450 kartų. Ješivose moterys nesimokė, religinis įstatymas joms draudė studijuoti Talmudą.

RUSIFIKAVIMAS

Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772 – 1795 m.) Lietuva tapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik keliose gubernijose, vad. Sėslumo riboje, uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, kaimuose, turėti žemės. Vykdoma rusinimopolitika,dažnai žiauriais būdais, k. a. žydų vaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnauti kariuomenėje, vad. kantonuose. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurta rabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigoms atlikti – registruoti gimimas, vedyboms ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjo šiais rabinais.

1855 m. uužėmus sostą „carui išvaduotojui“ Aleksandrui II, pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiaurių antižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo.

XIX a. 6-7 dešimtmetyje į Rusiją iš Vokietijos prasiskverbė Haskalos – žydų Apšvietos – idėjos. Maskiliai, Haskalos šalininkai, siekė, kad žydai neužsisklęstų vien religinio švietimo rėmuose, susipažintų su pasaulietine kultūra, įsilietų į bendrą visuomenės gyvenimą.

Vietoj religinio ugdymo institucijų – chederų – ėmė kurtis moderni pasaulietinio švietimo sistema. Caro vyriausybė rėmė valdiškų žydų mokyklų steigimą, vertino tai kaip rusinimo įrankį. Mokytojų kadrus šioms mokykloms turėjo rengti 1873 m. vietoj buvusios rabinų mokyklos įkurtas mokytojų institutas. Tačiau gyventojai suvokė rusifikatorišką šių mokyklų vaidmenį ir nelabai noriai leido į jas vaikus. Haskalos sąjūdis Lietuvoje kelio asimiliacijai neatvėrė. Žydai, kaip ir anksčiau, orientavosi į tautinę kultūrą tiek jidiš, tiek ir hebrajų kalbomis. Geros sąlygos šiai kultūrai plėtotis susidarė Lietuvai laimėjus nepriklausomybę.

NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE

Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetonažydų karių sąjungai įteikia vėliavą.Nuotrauka iš Lietuvos vaizdo ir garso archyvo (LVGA)

Žydai aktyviai dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. 1918 m. gruodžio 29 d. Vyriausybei paskelbus kreipimąsi, raginantį stoti ginti Lietuvą nuo grobikų, tarp 10.000 atsiliepusių savanorių buvo daugiau nei 500 žydų. Iš viso 1918-1923 m. kariuomenėje tarnavo per 3000 žydų. 23 pasižymėję kariai žydai buvo

apdovanoti aukščiausiu apdovanojimu – Vyčio kryžiumi. Nepilnais duomenimis 73 žydai žuvo kautynėse. 1933 m. buvę kovotojai įkūrė Lietuvos žydų karių sąjungą. 1935 m. ši sąjunga pradėjo leisti laikraštį „Apžvalga“ (lietuvių kalba).

Labai reikšminga buvo veikla, siekiant Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo. Žydų visuomenės veikėjai panaudojo savo plačius tarptautinius ryšius šiam procesui paspartinti. Neatsitiktinai žinomas žydų veikėjas Šimšonas Rozenbaumas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministru.

Didžiulis žydų indėlis atkuriant karo nuniokotą Lietuvos ūkį.

TAUTINĖ AUTONOMIJA

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kkultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse.

Vyriausybės nariai: Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas, Prekybos ir pramonės viceministras Nachmanas Rachmilevičius, Užsienio reikalų viceministras Šimšonas Rozenbaumas

Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, tteismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai, o jų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160, rregistravo gimimus, išduodavo metrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvo susivieniję į rabinų sąjungą. 185 bendruomenės išrinko savo komitetus, kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais. 1920 m. sausio 5 d. susirinkę šių komitetų delegatai sukūrė aukščiausiąją autonomijos instituciją – 34 narių Tautinę tarybą, kurią žmonės vadino žydų parlamentu. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministro pareigybė.

Lietuvos rabinų 1930 m. suvažiavimo prezidiumas. Nuotrauka iš LVGA

Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybės nariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai – užsienio reikalų bei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rinkimuose ir visuose keturiuose seimuose iki 1926 m. valstybinio perversmo turėjo savo atstovų frakcijas. Steigiamajame Seime iš 112 buvo 6 žydų atstovai, pirmajame – 3 iš 78 aatstovų, antrajame – 7 taip pat iš 78, trečiajame – 3 iš 85. Ir vietos savivaldybėse buvo nemaža žydų atstovų, buvo ir kai kurių miestų viceburmistrų.

PO 1926 m. VASTYBĖS PERVERSMO

Rabinas priima žydų karių priesaiką.Nuotrauka iš LVGA

„Engelio“ choras Kaune, vadovas – Š. Blecharavičius. Nuotrauka iš LVGA

Liudvikas Zamenhofas -esperanto kūrėjas.

Tačiau vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai, nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. likviduotos ministro žydų reikalams pareigybė, tautinė taryba; 1926 m. valstybės perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai ppanaikino demokratinius autonomijos pamatus. Bet religijos srityje liko visiška autonomija. Antai kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris aptarnavo žydų karius.

Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros, sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų. Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Kaune – rašytojo Abraomo Mapu, esperanto kūrėjo Liudviko Zamenhofo, genialaus matematiko, pateikusio realiatyvumo teorijos geometrinę interpretaciją, Hermano Minkovskio gatvės ir kt.

„Jidišė štimė“ redakcijos vadovai;viduryje sėdi redaktorius ReuvenasRubinšteinas. Nuotrauka iš LVGA

Leista nemažai laikraščių. Kaune ketvirtąjį dešimtmetį vien dienraščių ėjo keturi, du jų turėjo dar atskiras vakarines laidas. Didžiausiu tiražu leistas sionistų dienraštis „Jidišė štimė“ („Žydų balsas“).

Lietuvoje veikė įvairių pakraipų žydų partijos. Įtakingiausi sionistai, kurių idealas buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje. Ryškios kelios sionistų kryptys: liberalieji, vadinamieji bendrieji sionistai (būtent jie leido „Jidišė štimė“); kairieji, sionistai socialistai, sutrumpintai vadinami CeEs, jie bendradarbiavo su Lietuvos socialdemokratų partija; nacionalistiniai sionistai, vadinamieji revizionistai,

Vladimiro Žabotinskio sekėjai. Ši partija negausi, bet jos jaunimo organizacija „Betar“ buvo viena gausiausių jaunimo organizacijų. Pagaliau buvo religinių sionistų partija „Mizrachi“.

Veikė ir nesionistinė religinė partija „Agudat Jisroel“.

Folkistai (nuo folk – liaudis (jidiš)) buvo jidišistų partija, kuri orientavosi ne įį žydų valstybės susikūrimą Palestinoje, kur turėtų apsigyventi visi žydai, o į tautinę autonomiją Lietuvoje.

Švietimo sistema

Judelio Marko, buv. Ukmergės gimnazijos mokytojo, žymaus pedagogo ir jidiš kalbos lingvisto , parašytas jidiš kalbos pradžiamokslis. Pokario metais J. Markas emigracijoje parengė 12 tomų aiškinamąjį jidiš kalbos žodyną.

Labiausiai išplėtota žydų kultūros sritis, nepakitusi tokia ir likvidavus tautinę savivaldą, buvo švietimas. Savotiškas paradoksas –bendravimo kalba buvo jidiš, beveik visi laikraščiai, tarp jų visi dienraščiai, buvo leidžiami jidiš kalba, o mokyklose daugiausia dėstoma hebrajų kalba. Šalyje įvairiais metais buvo nuo 110 iki 130 žydų pradžios mokyklų. Apie 85% iš maždaug 16.000 mokyklinio amžiaus vaikų mokėsi žydų mokyklose, kiti – lietuvių. Maždaug penktadalyje žydų mokyklų dėstyta jidiš kalba, 80% – hebrajiškai. Vidurinių mokyklų (gimnazijų ir progimnazijų) buvo 22 – 26, iš jų tik dvi jidiš kalba (o nuo 1933 m. liko vienintelė Kauno komercinė, vėliau – Šolom Aleichemo gimnazija). Šiose mokyklose dėstė aukštos kvalifikacijos pedagogai, tarp jų nemaža mokslo daktarų. Vidurinį išsilavinimą žydų jaunimas įgydavo ir lietuvių gimnazijose. Žydai sudarė nemažą dalį studentijos, trečiojo dešimtmečio pabaigoje – iki 25%. Pradėjus varžyti žydų priėmimą į aukštąsias mokyklas, jų dalis mažėjo, 1939 m. žydų studentų liko 360 iš bendro 3860 skaičiaus.

Nachmanas Šapira. Dailininkės Ester Lurjepiešinys Kauno ggete.

Unikalus dalykas buvo Kauno universitete (nuo 1930 m. vadinosi Vytauto Didžiojo universitetu) nuo pat jo įkūrimo 1922 m. įsteigta semitologijos katedra. Pradžioje planuotos trys judaikos katedros (be minėtosios, dar jidiš kalbos ir literatūros bei žydų istorijos), bet ėmus siaurinti autonomiją, liko viena. Bet ir ji buvo pirmoji (o iki 1934 m. ir vienintelė) judaikos katedra Pabaltijyje, viena iš labai nedaugelio Europoje. Faktiškai katedra pradėjo veikti 1926 m. pradžioje, kai jos vedėju tapo dr. Nachmanas Šapira, Lietuvos ir Kauno vyr. rabino A.D.K. Šapiros sūnus. Katedra rengė mokytojus žydų mokykloms. Dr. N. Šapirai 1932 m. Lietuvos Prezidento aktu suteiktas docento vardas. N. Šapira buvo stambus mokslininkas, parašęs daugybę mokslinių straipsnių, keletą monografijų. Jo parašyta „Naujoji hebrajų literatūra“ (I dalis) vienu metu išleista Kaune ir Tel Avive (1940 m.); 1967 m. jau nepriklausomoje Izraelio valstybėje išėjo antrasis šios knygos leidimas. Dėl autoriaus žūties Kauno gete 1943 m. knyga liko nebaigta.